Administracinė byla Nr. A-125-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02827-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 9.3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lenara“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lenara“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas UAB „Lenara“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2013 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. (6.5)-6 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Klaipėdos AVMI sprendimas); Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2013 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 69-50 „Dėl UAB „Lenara“ 2013-03-06 skundo“ (toliau – ir VMI sprendimas) ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2013 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. S‑111(7‑108/2013) (toliau – ir Komisijos sprendimas).

Pareiškėjas paaiškino, kad mokesčių administratorius, priimdamas ginčijamus sprendimus, nepilnai, nevisapusiškai, neobjektyviai ištyrė mokestinio ginčo aplinkybes. Sprendimų išvados priimtos klaidingai, tendencingai vertinant informaciją apie susijusius asmenis. Mokesčių administratorius nepakankamai įvertino pareiškėjo nurodytą neginčijamą faktinę aplinkybę, kad 2011 m. sausio 21 d. – 2011 m. kovo 31 d. sandorių sudarymo metu UAB „Euroimport LT“ turėjo trumpalaikio turto už 315 873 Lt (2011 m. sausio–rugsėjo mėn. balansas). UAB „Euroimport LT“ tuo metu, kai pareiškėjui išrašytose PVM sąskaitose faktūrose išskyrė 42 081 Lt pardavimo PVM, finansine–buhalterine prasme buvo pajėgi atsiskaityti su biudžetu ir likviduoti savo įsiskolinimą. Be to, pareiškimas dėl bankroto iškėlimo UAB „Euroimport LT“ nepaneigia pareiškėjo sąžiningumo. Įrodinėjimo našta dėl pareiškėjo dalyvavimo sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM, tenka mokesčių administratoriui.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 37–39) nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jį atmesti.

Nurodė, kad, įvertinus surinktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas sandorių sudarymo metu su UAB „Euroimport LT“ elgėsi nesąžiningai, nes žinojo, jog pardavėjas (UAB „Euroimport LT“) nesumokės į biudžetą pardavimo PVM, todėl pagrįstai papildomai apskaičiuota mokėtina PVM suma – 42 081 Lt ir kiti susiję mokesčiai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos AVMI atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 4 d. sprendimu (b. l. 58–60) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad negali būti įrodymo šaltinis tik asmens pareiškimas ar atsakovo paaiškinimas, adresuotas teismui, nors jame ir yra tam tikrų žinių apie kurią nors bylai turinčią reikšmės aplinkybę (t. y. pareiškėjas skunde ir atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytas aplinkybes turi pagrįsti faktiniais duomenimis (daiktiniais, dokumentais ir kitais rašytiniai įrodymais bei, esant būtinybei, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnyje paminėtas neįrodinėtinas aplinkybes ir faktus). Pareiškėjas skunde nurodytais motyvais ir prie jo pridedamais dokumentais bei teismine praktika neįrodė, jog tikrinamuoju laikotarpiu mokesčių administratorius neadekvačiai dokumentams, teisės aktams nustatė faktines aplinkybes ar jos buvo vertinamos prieštaraujančiai teisės aktams. Tuo tarpu mokesčių administratoriaus sprendimai pagrįsti įrodymų, teisės aktų, teisminės praktikos analizės visuma.

Nustatė, kad mokestinis ginčas kilo dėl papildomai apskaičiuoto PVM, nepripažinus pareiškėjo teisės į 42 081 Lt PVM atskaitą už įsigytą prekybinę įrangą, kasos aparatus ir trumpalaikį turtą (atsargas) bei sandėlio nuomą pagal 2011 m. sausio 21 d. – 2011 m. kovo 31 d. UAB „Euroimport LT“ išrašytas 10 PVM sąskaitų faktūrų. Mokesčių administratorius nepripažino pareiškėjo teisės atskaityti 42 081 Lt pirkimo PVM neneigdamas ūkinių operacijų realumo, tačiau konstatuodamas, jog ginčo ūkinėse operacijose pareiškėjas buvo nesąžiningas, t. y. žinojo/turėjo turėjo galimybę žinoti, kad jo sutarties partnerė – UAB „Euroimport LT“ pardavimo PVM į biudžetą nesumokės; draudimą pareiškėjui atskaityti ginčo pirkimo PVM grindė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 58 straipsnio 1 dalies, 64 straipsnio 1 ir 9 dalių nuostatomis bei teismų praktika. Patikrinimo akte nurodytos faktinės aplinkybės (t. y. sandorių ir PVM deklaracijų analizė, lėšų paskaičiavimai ir kiti logiškai susiję su tikrinimo klausimu – PVM tikrinimas už 2011 m. sausio 1 d. – 2011 m. kovo 31 d. laikotarpį, faktai) pareiškėjo nenuginčyti, o mokesčių administratoriaus nekoreguoti, todėl iš to darytina išvada, jog patikrinimo akte fiksuoti duomenys yra teisingi pagal mokestinio patikrinimo medžiagą. Pareiškėjui apskaičiuotos mokėtinos sumos: PVM – 42 081 Lt, PVM delspinigiai – 7 921 Lt, PVM bauda – 4 208 Lt (mokesčių dydžiai ir įstatyminis pagrindimas neginčijamas).

Nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog UAB „Lenara“ ir UAB „Euroimport LT“ buvo tarpusavyje susijusios bendrovės. Sandorių sudarymo laikotarpiu UAB „Lenara“ ir UAB „Euroimport LT“ akcininkas A. L. (tuo pačiu momentu buvo UAB „Lenara“ ir UAB „Euroimport LT“ direktorius) valdė UAB „Lenara“ 100 proc., UAB „Euroimport LT“ 50 proc. akcijų. Ši aplinkybė patvirtina, jog paminėtos bendrovės tarpusavyje susijusios, o tokia išvada bei mokesčių administratoriaus argumentai dėl bendrovių sąsajumo nėra prieštaraujantys PVMĮ 2 straipsnio 31 dalies 16 punkto nuostatai (susijusių asmenų sąvoka pagal įstatymą), kad susiję asmenys yra du apmokestinamieji asmenys, jei tie patys jų dalyviai (vieni arba kartu su asmenimis, susijusiais su jais šios dalies 1, 2 arba 3 punkte nurodytais ryšiais arba santykiais) tiesiogiai ar netiesiogiai valdo daugiau kaip 25 procentus akcijų (dalių, pajų) kiekviename iš jų. Atsižvelgiant į pareiškėjo ir UAB „Euroimport LT“ tarpusavio ryšius (t. y. į bendrovių sąsajumą; pareiškėjo ir UAB „Euroimport LT“ vadovas ir akcininkas buvo tas pats asmuo; buvo vykdomi trišaliai tarpusavio atsiskaitymai tarp UAB „Lenara“, UAB „Euroimport LT“ ir fizinio asmens A. L. ir tai, kad: pareiškėjas perėmė dalį UAB „Euroimport LT“ turto bei prekių; pareiškėjas ir UAB „Euroimport LT“ veiklą vykdė tose pačiose patalpose; dar iki sudarant ginčo sandorius UAB „Euroimport LT“ mokestinė nepriemoka nuolat didėjo ir ši įmonė nesiėmė jokių aktyvių veiksmų įsiskolinimui padengti ir kt.), konstatuotina, jog pareiškėjas ginčo sandorių sudarymo metu žinojo/turėjo žinoti, kad jo sumokėto pirkimo PVM pardavėjas (UAB „Euroimport LT“) į valstybės biudžetą nesumokės, bet vis tiek dalyvavo į mokesčių vengimą įtrauktame sandoryje. Asmens žinojimą/turėjimą žinoti patvirtina ir tai, jog A. L. (UAB „Euroimport LT“ ir pareiškėjo akcininkas) pats pateikė Klaipėdos apygardos teismui prašymą dėl bankroto bylos iškėlimo jo vadovaujamai UAB „Euroimport LT“ (Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Euroimport LT“; 2012 m. balandžio 19 d. UAB „Euroimport LT“ išregistruota iš Juridinių asmenų registro; nepatenkintų kreditorinių reikalavimų suma – 259 018,63 Lt, tame tarpe skola valstybės biudžetui – 242 819,32 Lt). Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Euroimport LT“ ir pareiškėjas buvo tarpusavyje susiję asmenys, konstatuotina, kad A. L. žinojo/turėjo žinoti, jog UAB „Euroimport LT“ yra nemoki ir negalės sumokėti deklaruoto PVM į biudžetą, tačiau nepaisant to, pareiškėjas į atskaitą įtraukė 42 081 Lt pirkimo PVM, išskirtą UAB „Euroimport LT“ išrašytose 10 PVM sąskaitų faktūrų, t. y. elgėsi nesąžiningai.

Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų/įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, pagrindžiančias bendrovės nesąžiningumą (nedalyvavimą su sukčiavimu PVM susijusiame sandoryje).

III.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 66–68), kuriuo prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Klaipėdos AVMI, VMI ir Komisijos sprendimus panaikinti.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jo nurodytos ir dokumentais pagrįstos aplinkybės, jog 2011 m. sausio 21 d. – 2011 m. kovo 31 d. sandorių sudarymo metu UAB „Euroimport LT“ turėjo trumpalaikio turto už 315 873 Lt sumą (gautina suma iš UAB „Budgailė“), netyrė, ar mokesčių administratorius tinkamai šią aplinkybę įvertino. UAB „Euroimport LT“ tuo metu, kai pareiškėjui išrašytose PVM sąskaitose faktūrose išskyrė 42 081 Lt pardavimo PVM, finansine–buhalterine prasme buvo pajėgi atsiskaityti su biudžetu ir likviduoti savo įsiskolinimą. Nustatyta aplinkybė, jog pareiškėjas, UAB „Euroimport LT“ ir A. L. yra susiję asmenys, neturi jokios reikšmės, nes mokesčių administratorius turėjo įrodyti, kad pareiškėjas dalyvavo į mokesčių vengimą įtrauktame sandoryje. Be to, UAB „Euroimport LT“ nemokumas atsirado tik po 5 mėnesių nuo ginčo sandorių sudarymo dienos. Aplinkybė, kad A. L. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos UAB „Euroimport LT“ iškėlimo, nereiškia pareiškėjo nesąžiningumo, nes bankrotas yra natūralus ekonominis–teisinis reiškinys, kurį lemia tiek objektyvios, tiek subjektyvios priežastys.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 78–82) prašo jį atmesti.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovas sutinka su šio teismo sprendimo argumentais. VMI taip pat nurodo savo atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus motyvus.

Pažymi, kad UAB „Euroimport LT“ ir UAB „Budgailė“ buvo susiję asmenys (šios bendrovės akcininkė R. B. valdė ir 50 proc. UAB „Euroimport LT“ akcijų), šios bendrovės veikė tuo pačiu adresu. UAB „Budgailė“ nepriemoka valstybės biudžetui dar 2009 m. sausio 1 d. siekė 132 696 Lt ir nuosekliai augo, todėl pareiškėjo teiginiai, jog jis negalėjo žinoti, kad UAB „Euroimport LT“ neatgaus skolos iš UAB „Budgailė“, neatitinka tikrovės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos AVMI atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

              Byloje sprendžiamas ginčas dėl Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. (6.5)-6 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“; Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. 69-50 „Dėl UAB „Lenara“ 2013-03-06 skundo“ ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. S‑111(7‑108/2013), kuriais pareiškėjui priskaičiuota sumokėti į biudžetą 42081 Lt PVM, 7921 Lt šio mokesčio delspinigių bei 4208 Lt dydžio bauda.             

              Minėti mokesčiai pareiškėjui priskaičiuoti už ūkines operacijas, vykdytas 2011 m. sausio 21 d. – 2011 m. kovo 31 d. su kontrahentu  UAB „Euroimport Lt“, konstatavus, kad vykdant šias ūkines operacijas buvo pažeisti sąžiningumo, nepiktnaudžiavimo teise  principai, dėl ko pareiškėjas turi į biudžetą grąžinti minėtas PVM sumas, kurias neteisėtai iš biudžeto gavo (atskaitė pirkimo PVM).

              Teismų praktikoje aiškinant teisės normas, reguliuojančias teisę į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą, yra suformuluotos  atitinkamos taisyklės, kurias galima sugrupuoti sekančiai:

  1. pirmenybė teikiama ūkinės operacijos turiniui, o ne ūkinės operacijos įforminimo formaliesiems rekvizitams (turinio prieš formą viršenybės principas);

  2. mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą, jei jis piktnaudžiauja teise (mokesčio mokėtojo nepiktnaudžiavimo teise principas).

  Byloje nagrinėjamu atveju aktualios yra antrosios taisyklės nuostatos. Europos Teisingumo Teismas savo praktikoje, aiškindamas piktnaudžiavimo teise sąvoką pridėtinės vertės mokesčio srityje, yra konstatavęs, kad „Šeštoji direktyva turi būti aiškinama taip, jog ji draudžia apmokestinamojo asmens teisę atskaityti perkant sumokėtą pridėtinės vertės mokestį, jei sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant. Kad būtų pripažintas piktnaudžiavimas, reikalaujama, pirma, kad nagrinėjamais sandoriais, neatsižvelgiant į formalų atitinkamų Šeštosios direktyvos ir šią direktyvą į nacionalinę teisę perkeliančių nacionalinės teisės aktų nuostatose numatytų sąlygų taikymą, būtų įgyjamas mokestinis pranašumas, kurio suteikimas pažeistų šiomis nuostatomis siekiamą tikslą. Antra, objektyvių požymių visuma taip pat turi patvirtinti, kad nagrinėjamų sandorių pagrindinis tikslas yra mokestinio pranašumo įgijimas“ (2006 m. vasario 21 d. sprendimo, byloje C-255/02, rezoliucinės dalies 2 p.). 

  Europos Teisingumo Teismas 2006 m. liepos 6 d. sprendime (sujungtose bylose C-439/04 ir C-440/04), aiškindamas antrosios taisyklės (mokesčio mokėtojo nepiktnaudžiavimo teise principo) turinį taip pat yra konstatavęs,  kad  <...> „ūkio subjektai, ėmęsi bet kokios priemonės, kurios gali būti iš jų pagrįstai reikalaujama, kad būtų užtikrinta, jog jų sandoriai nėra įtraukti į sukčiavimą PVM ar kitokį sukčiavimą, privalo turėti galimybę pasitikėti šių sandorių teisėtumu be rizikos prarasti savo teisę atskaityti  sumokėtą pirkimo PVM“ (sprendimo 51 p.); bet, jeigu <...> „apmokestinamasis asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, Šeštosios direktyvos tikslais turi būti laikomas kaip  šiame sukčiavime dalyvaujantis asmuo, nepaisant to, ar perparduodamas šias prekes jis gauna naudos, ar ne. Iš tikrųjų tokioje situacijoje apmokestinamasis asmuo padeda sukčiavimo organizatoriams ir tampa jų bendrininku (sprendimo 56-57 p.); todėl <...> „jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes įrodoma, kad tiekiama apmokestinamajam asmeniui, kuris žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti jam naudotis teise į atskaitą“ (sprendimo 61 p.).

              Iš aptarto teisinio reguliavimo seka, kad teisės į atskaitą ribojimas gali būti teisėtas ir pagrįstas tuomet, jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, nustatoma viena iš trijų alternatyvių aplinkybių – apmokestinamojo asmens sukčiavimas, apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas arba apmokestinamojo asmens dalyvavimas tokiame sukčiavime, tai yra žinojimas ar turėjimas žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvauja į kito asmens sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje (taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-705/2013).

  Šių teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymas,  apsprendžia  ir tokio pobūdžio bylų įrodinėjimo dalyką.

              Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjui teisė į PVM atskaitą atimta remiantis tuo pagrindu, kad jis dalyvavo vykdomame sukčiavime, o būtent, kad jis žinojo, jog įsigydamas prekes iš UAB „Euroimport Lt“ dalyvauja sandoryje, kuriuo yra vykdomas sukčiavimas PVM srityje.

              Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad įrodinėjimo dalyką sudaro nustatymas aplinkybių ar abi sandorių šalys – pareiškėjas ir  UAB „Euroimport Lt“,  siekė, kad UAB „Euroimport Lt“ taptų nemokia, tuo pačiu ir bankrutuojančia, sukuriant formalią galimybę   nesumokėti pardavimo PVM į biudžetą, bet įgyti teisę į  pirkimo PVM atskaitą, t.y., šiuo atveju turėjo būti įvertinti abiejų kontrahentų veiksmai visumoje, nustatant ar jie tarpusavyje suderintais veiksmais siekė tokių neteisėtų rezultatų, ar ne.

              Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ir UAB „Euroimport LT“ buvo tarpusavyje susiję asmenys, nes A. L. tuo pačiu metu buvo UAB „Lenara“ ir UAB „Euroimport LT“ direktorius bei atitinkamai valdė UAB „Lenara“ 100 procentų akcijų, o UAB „Euroimport LT“ - 50 procentų akcijų. Laikotarpyje iki bankroto iškėlimo UAB „Euroimport LT“ , pareiškėjas perėmė pastarosios prekybinę įrangą, prekes. Be to,  pareiškėjo buvęs įsiskolinimas (117620,85 LT) UAB „Euroimport LT“, 2011 kovo 31 d. trišaliu susitarimu  buvo perkeltas A. L., tokiu būdu, labiau mažinant  UAB „Euroimport LT“ finansines galimybes atisiskaityti su kreditoriais, tame tarpe su valstybės biudžetu PVM mokėjimo srityje. Pagaliau byloje nustatyta ir tai, kad bankroto byla  UAB „Euroimport LT“ buvo iškelta A. L., kaip UAB „Euroimport LT“ vadovo, iniciatyva.

              Kolegijos vertinimu, šios  faktinės aplinkybės, įrodymų vertinimo prasme, atsakovui ir pirmosios instancijos teismui sudarė pakankamą faktinį pagrindą nustatyti teisiškai reikšmingus   faktus, jog pareiškėjas ir  UAB „Euroimport Lt“ (A. L. asmenyje), siekė, kad UAB „Euroimport Lt“ taptų nemokia, tuo pačiu ir bankrutuojančia, sukuriant formalią galimybę   nesumokėti pardavimo PVM į biudžetą, bet įgyti teisę į  pirkimo PVM atskaitą, tokiu būdu padarant žalą biudžetui, t. y., kad pareiškėjas ir  UAB „Euroimport Lt“ atlikdami minėtus veiksmus, vykdė  sukčiavimą teisės į PVM atskaitą srityje.

              Byloje nagrinėjamu atveju, pareiškėjo argumentai, kad nebuvo vykdomas  sukčiavimas PVM srityje, kad jis nežinojo apie tai ir pan., iš esmės yra grindžiamas tais pačiais įrodymais, tiktai pateikiant kitokią jų aiškinimo versiją. Tačiau įrodymų, kurie patvirtintų jo teiginius iš esmės nėra pateikta.

              Įrodymų vertinimo prasme tai reiškia, kad pareiškėjas savo teiginių pagrįstumo neįrodė, bei kad prieš tai aptarti įrodymai juos paneigia.

              Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad byloje ginčijamais sprendimais buvo pagrįstai ir teisingai nuspręsta iš pareiškėjo priskaičiuoti minėtas PVM sumas, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

               Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1  punktu,

n u t a r i a:

              Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lenara“ apeliacinį skundą atmesti.

             Nutartis neskundžiama.