Administracinė byla Nr. A-537-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02305-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 16.4; 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. C. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centrui dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas M. C. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro (toliau – ir atsakovas, URC) vado 2014 m. kovo 21 d. įsakymą Nr. TE-26 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Štabo apsaugos skyriaus specialistui M. C.“ (toliau – ir Įsakymas).

Pareiškėjas paaiškino, kad Įsakymu jam paskirtas papeikimas, konstatavus, jog 2013 m. balandžio 27 d. į URC atėjus dviems Gruzijos piliečiams, pareiškėjas juos į teritoriją įleido tik praėjus 50 min. po jų atvykimo ir tokiu būdu pažeidė teisės aktų reikalavimus, pagal kuriuos atvykstančius užsieniečius būtina apklausti nedelsiant, netinkamai užpildė budėtojų darbo žurnalą, neinicijavo užsieniečių prieglobsčio procedūros, netinkamai organizavo budinčios pamainos tarnybos eigą.

Pareiškėjas nurodė, kad Įsakymas priimtas nesilaikant 6 mėnesių termino tarnybinei nuobaudai paskirti, bei pažymėjo, jog nebuvo vertinamas jo kaltės klausimas, taip pat paaiškino, kad nurodytų veiksmų neatliko dėl objektyvių priežasčių – nesuprato, ką į URC atvykę užsieniečiai nori jam pasakyti, jie kalbėjo gruziniškai bei labai prastai rusiškai. Pareiškėjas teigė, kad pagal URC nusistovėjusią praktiką dėl bet kokios neaiškios situacijos privaloma informuoti vadovybę, todėl jis tai padarė nedelsdamas (taip pat telefonu), budėtojų darbo žurnale bei pristatytų į URC asmenų apskaitos žurnale 13.15 val. padarė įrašą, jog prie URC vartų priėjo du vyrai ir pasiprašė prieglobsčio, tačiau šį įrašą padarė pagal budėtojo padėjėjo V. G. jam pateiktą informaciją.

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad atlikus tarnybinį patikrinimą 2013 m. liepos 8 d. buvo patvirtinta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 1J-3, kurioje buvo siūloma skirti pareiškėjui papeikimą. Kadangi pareiškėjas yra Lietuvos pasienio pareigūnų profesinės sąjungos narys, tą pačią dieną, t. y. 2013 m. liepos 8 d., buvo kreiptasi į profesinę sąjungą dėl sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą, 2013 m. liepos 22 d. buvo gautas atsisakymas duoti sutikimą, kuris 2013 m. liepos 24 d. buvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2013 m. spalio 8 d. sprendimu panaikino sprendimą neduoti sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. vasario 25 d. šį pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, 2014 m. kovo 21 d. priėmė Įsakymą.

Atsakovas paaiškino, kad tarnybinis patikrinimas buvo atliktas bei tarnybinė nuobauda pareiškėjui skirta vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutu (toliau – ir Statutas), kuriame įtvirtintos specialiosios teisės normos, vertinant jas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) kontekste. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad tiek Statuto, tiek Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) nuostatuose įtvirtintas terminas tarnybinei nuobaudai skirti – 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo išaiškėjimo dienos, neskaitant laiko, per kurį įstatymų nustatyta tvarka išnagrinėjamas skundas dėl profesinės sąjungos renkamo organo nesutikimo dėl nuobaudos skyrimo pareigūnui. Todėl, atsakovo vertinimu, tarnybinė nuobauda pareiškėjui skirta nepažeidžiant termino tarnybinei nuobaudai skirti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Vadovaudamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, kad URC Štabo apsaugos skyriaus specialistas, kuriam jo pareigybės aprašymo, patvirtinto URC vado 2011 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 3K-233 (toliau – ir Pareigybės aprašymas), 8.7 punktas įtvirtina pareigą priimti užsieniečius ir kuris URC vado 2013 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1A-81 1 punktu nuo 2013 m. balandžio 27 d. 8 val. iki 2013 m. balandžio 27 d. 19.30 val. buvo paskirtas centro budėtoju, nagrinėjamo įvykio metu turėjo teisės aktų nustatyta tvarka išsiaiškinti atvykusių Gruzijos piliečių atvykimo aplinkybes, juos priimti. Teismas nurodė, kad URC budėtojų darbo žurnale pareiškėjas padarė įrašą, kad atvykę asmenys pasiprašė prieglobsčio, šią aplinkybę, teismo vertinimu, taip pat patvirtina pareiškėjo 2013 m. balandžio 27 d. 16.45 val. parengtas pranešimas, kuriame nurodyta, kad atvykę asmenys pasiprašė prieglobsčio, pareiškėjo 2013 m. balandžio 27 d. tarnybinis pranešimas Nr. 15K-202, atvykusių Gruzijos piliečių paaiškinimai.

Teismas nustatė, kad užsieniečiai prie URC vartų atvyko 2013 m. balandžio 27 d. 13.08 val., budėtojo padėjėjas V. G. prie jų priėjo 13:11 val., minėti asmenys į URC teritoriją įleisti 13:52 val., tai yra, praėjus 44 min. po jų atvykimo, kas, teismo vertinimu, neatitinka sąvokos „nedelsiant“. Teismas akcentavo, kad jokių būtinų delsimo įleisti asmenis įrodymų nepateikta – pareiškėjui 13.11 val. iš budinčio padėjėjo sužinojus asmenų atvykimo priežastis (prieglobsčio prašymus), nebuvo imtasi reikalingų veiksmų. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjas, vykdydamas budėtojo pareigas, neužtikrino prieglobsčio procedūros Gruzijos piliečiams pradėjimo, taip pažeisdamas Pareigybės aprašymo 8.7 punktą.

Teismas pažymėjo, kad Įsakymas priimtas laikantis Statute ir Tvarkoje nustatytų terminų. Vadovaudamasis išanalizuotais teisės aktais bei ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

III.

Pareiškėjas M. C. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas analogiškomis aplinkybėmis, nurodytomis pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Apeliaciniame skunde papildomai nurodomi šie argumentai:

1. Procesas pirmosios instancijos teisme buvo ydingas – pareiškėjo kalba buvo ribojama, teismas nesigilino į pareiškėjo nurodomus motyvus, nebuvo apklaustas liudytojas V. G., nors teismas jo rašytinius parodymus vertino kritiškai. Teismas neįvertino pareigūno S. N. nurodytų aplinkybių.
2. Teismas ginčijamame sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų teisinių motyvų, būtent – dėl tarnybinio patikrinimo išvados surašymo metu susiklosčiusios dvilypės teisinės situacijos, kuomet galiojo VTĮ 4 straipsnio (2012 m. lapkričio 8 d. redakcija, Nr. XI-2297, 2012 m. spalio 17 d., Žin., Nr. 129-6471) nuostatos, inter alia įtvirtinančios, jog statutiniams valstybės tarnautojams 30 straipsnis, nustatantis tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarką, taikomas be išlygų. Minėto straipsnio 1 dalis nustato, kad tarnybinė nuobauda negali būti skiriama, jeigu nuo tarnybinio nusižengimo dienos praėjo 6 mėnesiai.

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo tarnybinis patikrinimas atliktas vadovaujantis Statuto bei Tvarkos nuostatomis, kurios turėtų būti vertinamos kaip specialiosios VTĮ įtvirtintų nuostatų kontekste.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro vado 2014 m. kovo 21 d. įsakymo Nr. TE-26, kuriuo pareiškėjui M. C. paskirta tarnybinė nuobauda –papeikimas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui, kuris eina Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro Štabo Apsaugos skyriaus specialisto pareigas, Įsakymu buvo paskirta tarnybinė nuobauda už Pareigybės aprašymo 8.2, 8.7, 8.11 punktų, URC Apsaugos skyriaus budinčios tarnybos darbo instrukcijos, patvirtintos URC viršininko 2006 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 3K-71 (toliau – ir Darbo instrukcija), 6, 31.5.3, 31.5.9 punktų, Tarnybinės dokumentacijos, susijusios su tarnybos organizavimu ir vykdymu Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, tvarkymo instrukcijos, patvirtintos Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado 2009 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 4-415 (toliau – ir Tvarkymo instrukcija), 4 punkto reikalavimų netinkamą vykdymą.

Pažymėtina, kad Pareigybės aprašymo 8 punkte inter alia nustatyta, jog šias pareigas einantis valstybės tarnautojas, siekdamas užtikrinti tinkamą teisės aktuose įtvirtintų uždavinių vykdymą, pagal kompetenciją organizuoja ir kontroliuoja budinčios pamainos tarnybos vykdymo eigą (8.2 p.), nustatyta tvarka priima, apgyvendina ir perduoda iš URC užsieniečius (8.7 p.), palaiko ryšį su URC vadovybe, kitomis vidaus reikalų sistemos įstaigomis, užtikrina greitą informacijos perdavimą (8.11 p.). Darbo instrukcijos 6 punktas įtvirtina, kad budinčioms budėtojų ir sargybų pamainoms vadovauja ir už joms pavestų uždavinių ir funkcijų vykdymą tiesiogiai atsako budėtojas. To paties teisės akto 31.5.3 punktas nustato, kad pristatyti užsieniečiai yra užregistruojami „Pristatytų į Centrą asmenų registre“. Į URC atėjus prieglobsčio prašytojui (prieglobsčio pasiprašo URC), atliekamos priemonės, išvardytos Valstybės sienos apsaugos tarnybos Štabo 2006 m. rugpjūčio 8 d. faksogramoje Nr. 41-266 (31.5.9) (toliau – ir Faksograma). Tvarkymo instrukcijos 4 punkte inter alia nustatyta, kad šioje instrukcijoje nustatytą tarnybinę dokumentaciją tarnybos centrinėje įstaigoje pagal kompetenciją tvarko pareigūnai, vykdantys operatyvaus valdymo funkcijas (budėtojai) (4.1 p.).

Įsakymas buvo priimtas remiantis 2012 m. liepos 8 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 1J-3, kuri yra sudėtinė Įsakymo dalis. Išvadoje nurodyta, jog pareiškėjo padarytas tarnybinis pažeidimas pasireiškė tuo, kad pareiškėjas, kuris URC vado 2013 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1A-81 1 punktu nuo 2013 m. balandžio 27 d. 8 val. iki 2013 m. balandžio 27 d. 19.30 val. buvo paskirtas centro budėtoju (b. l. 53–54), neužtikrino, jog 2013 m. balandžio 27 d. 13.08 val. prie URC vartų atėję du Gruzijos piliečiai būtų nedelsiant apklausti, neinicijavo prieglobsčio procedūros minėtiems užsieniečiams pradėjimo, aplaidžiai pildė budėtojo dokumentaciją, netinkamai organizavo budinčios pamainos tarnybos vykdymo eigą (b. l. 20–28).

Pareiškėjas skundu ginčijo Įsakymą ir prašė jį panaikinti dėl to, kad tarnybinio patikrinimo metu nenustatyti visi tarnybinio nusižengimo elementai, tarp jų – ir pareiškėjo kaltė. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pagal VTĮ 4 straipsnio (2012 m. lapkričio 8 d. redakcija, Nr. XI-2297, 2012 m. spalio 17 d., Žin., Nr. 129-6471) nuostatas, statutiniams valstybės tarnautojams taikomas VTĮ 30 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, jog tarnybinė nuobauda negali būti skiriama, jeigu nuo tarnybinio nusižengimo dienos praėjo 6 mėnesiai. Pareiškėjo vertinimu, jam negalėjo būti paskirta tarnybinė nuobauda, praėjus VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam terminui. Iš esmės analogiškais argumentais pareiškėjas grindžia ir apeliacinį skundą, taip pat atkreipdamas dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas teismo posėdyje pažeidė proceso normas bei visiškai nesigilino į pareiškėjo nurodomas aplinkybes (pareiškėjo teigimu, nebuvo tinkamo proceso), o teismo sprendimas priimtas nevisapusiškai ištyrus byloje esančius įrodymus.

Dėl tarnybinio nusižengimo sudėties

Pažymėtina, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, todėl, sprendžiant jo patraukimo tarnybinėn atsakomybėn klausimą, taikytinas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538.

Statutas įtvirtina pagrindinius vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atsakomybės principus, nustato skiriamų tarnybinių nuobaudų sąrašą, kriterijus, būtinus nuobaudai skirti, nuobaudų skyrimo terminus ir tvarką, kuri detaliau reglamentuota Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. IV-308 patvirtintoje Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkoje. Tvarkos 3 punkte nustatyta, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindas yra tarnybinis nusižengimas. Tarnybinio nusižengimo sudėtis: neteisėta veika, tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltė, o jeigu tarnybinis nusižengimas sukėlė neigiamas pasekmes – ir priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir neigiamų pasekmių. Statuto 2 straipsnio 6 dalis apibrėžia, kad tarnybinis nusižengimas – šio Statuto ir kitų teisės aktų nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas, padarytas priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu. Ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, nustatoma tarnybinio patikrinimo metu, kurį baigus, surašoma tarnybinio patikrinimo išvada, joje išdėstant nustatytas aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus ir pateikiant teisinį tikrinamo pareigūno veikos įvertinimą (Tvarkos 6, 20 p.). Taigi sprendžiant ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo teisėtumo ir pagrįstumo, esminę reikšmę turi konkretaus tarnybinio nusižengimo sudėties nustatymas. Tarnybinio patikrinimo metu turi būti ištirtos ir objektyviai įvertintos visos tarnybinei atsakomybei taikyti reikšmingos aplinkybės.

Tarnybinis nusižengimas, kurį padaro statutinis valstybės tarnautojas, yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tik esant šių elementų visumai vienu metu galima konstatuoti, kad yra tarnybinis nusižengimas, sukeliantis tarnybinę atsakomybę. Tarnybinio nusižengimo subjektu laikomas statutinis valstybės tarnautojas, turintis tarnybinį teisnumą ir veiksnumą. Tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta vidaus tarnybos tvarka. Tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai statutinio valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys (tarnybos pareigų, nustatytų Statute, pareigybių aprašymuose, kituose teisės aktuose neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Taigi statutinis valstybės tarnautojas gali apskritai neatlikti savo pareigų arba jas atlikti, tačiau su tam tikrais trūkumais, klaidomis, t. y. netinkamai. Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai statutinio valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma.

Pagal bylos duomenis pareiškėjui tarnybinė nuobauda paskirta dėl netinkamo pareigų atlikimo, kai jis, atsakovo teigimu, neužtikrino, jog 2013 m. balandžio 27 d. 13.08 val. prie URC vartų atėję du Gruzijos piliečiai būtų nedelsiant apklausti, neinicijavo prieglobsčio procedūros minėtiems užsieniečiams pradėjimo, aplaidžiai pildė budėtojo dokumentaciją, netinkamai organizavo budinčios pamainos tarnybos vykdymo eigą.

Taigi, tikrinant teisme pareiškėjui paskirtos tarnybinės nuobaudos pagrįstumą už šiuos nusižengimus, atsakovas turėjo pareigą įrodyti pareiškėjo netinkamą pareigų vykdymą ir kaltės buvimą. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad du Gruzijos piliečiai, prie URC vartų atvykę 2013 m. balandžio 27 d. 13.08 val., į URC teritoriją buvo įleisti 13.52 val., t. y., praėjus 44 minutėms po jų atvykimo, neatitinka sąvokos „nedelsiant“, įtvirtintos Faksogramos 1 punkte, todėl pareiškėjas pagrįstai pripažintas inter alia pažeidusiu Darbo instrukcijos 31.5.9 punktą.

Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į Darbo instrukcijos 31.5.9 punktą (b. l. 71–86), kuris įtvirtina, jog, į URC atėjus prieglobsčio prašytojui (prieglobsčio pasiprašo URC), atliekamos priemonės, išvardytos Faksogramoje. Ši teisės norma leidžia daryti išvadą, jog tam, kad būtų taikomos Faksogramos nuostatos, į URC atėję užsieniečiai turi pasiprašyti prieglobsčio. Tik konstatavus šią aplinkybę, galima spręsti apie tai, ar pareiškėjas tinkamai vykdė Faksogramoje nustatytus reikalavimus, kurių pažeidimu yra įtariamas, t. y. nedelsiant apklausti, siekiant nustatyti galimo neteisėto valstybės sienos kirtimo datą ir laiką, kartu valstybės sieną kirtusių asmenų skaičių ir atlikti kitus Faksogramoje numatytus veiksmus (b. l. 46).

Pareigybės aprašymas (b. l. 60–61) inter alia įtvirtina pareiškėjo pareigą priimti užsieniečius (8.7 p.), organizuoti ir kontroliuoti budinčios pamainos tarnybos vykdymo eigą (8.2 p.), palaikyti ryšį su URC vadovybe bei užtikrinti greitą informacijos perdavimą (8.11 p.). Atsižvelgus į šias teisės nuostatas, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo atsakingas už 13.08 val. prie URC vartų atėjusių Gruzijos piliečių priėmimą į URC bei su juo susijusių procedūrų vykdymą, inter alia – nedelsiant nustatyti jų atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą.

Gruzijos piliečiams 13.08 val. atvykus prie URC vartų, prie jų 13.11 val. priėjo budėtojo padėjėjas V. G. (b. l. 36–38). URC budėtojo padėjėjo V. G. paaiškinime (b. l. 48) nurodoma, kad atvykę asmenys su V. G. kalbėti atsisakė, jam pateikė tik savo pasus, šią informaciją V. G. perdavė URC budėtojui – pareiškėjui. Kaip matyti iš pareiškėjo paaiškinimo, jis pats su atvykusiais užsieniečiais nekalbėjo ir juos apklausė tik įleidus į URC (b. l. 44–45). Tačiau iš 13.15 val. URC budėtojų darbo žurnale pareiškėjo padaryto įrašo Nr. 316 (b. l. 33) matyti, kad atvykę asmenys pasiprašė prieglobsčio. Tą pačią aplinkybę patvirtinta ir paties pareiškėjo 2013 m. balandžio 27 d. parengtas 16.45 val. pranešimas (b. l. 56), kuriame nurodyta, kad atvykę asmenys pasiprašė prieglobsčio ir tik vėliau paaiškėjo jų asmens duomenys, bei pareiškėjo 2013 m. balandžio 27 d. tarnybinis pranešimas Nr. 15K-202, kuriame nurodoma, jog Gruzijos piliečiai pasiprašė prieglobsčio (b. l. 55).

Nors pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodo, kad tik po užsieniečių įleidimo į URC atvykęs pareigūnas S. N. užsiminė, jog užsieniečiai, vartodami sąvoką „azul“ ar „asol“, galbūt prašo prieglobsčio ir tik tuomet pirmą kartą buvo užsiminta apie šių asmenų prašomą prieglobstį Lietuvos Respublikoje, vis dėlto anksčiau aptartas pareiškėjo ranka padarytas 13.15 val. įrašas Nr. 316 URC budėtojų darbo žurnale patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjui jau iki atvykstant pareigūnui S. N. buvo žinoma apie šį užsieniečių prašymą. Minėtą aplinkybę taip pat patvirtina Gruzijos piliečių paaiškinimai (b. l. 49–52), kuriuose jie nurodė, kad atvykę žodžiu paprašė prieglobsčio ir tik vėliau pateikė asmens dokumentus.

Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pareiškėjas, vykdydamas budėtojo pareigas, neužtikrino prieglobsčio procedūros Gruzijos piliečiams pradėjimo, ir tokiu būdu pažeidė Pareigybės aprašymo 8.7 punktą be Faksogramoje nustatytas pareigas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, jog pareiškėjas aplaidžiai pildė budėtojo dokumentaciją ir netinkamai organizavo budinčios pamainos tarnybos vykdymo eigą, patvirtina ankščiau išdėstytos aplinkybės bei į bylą pateikti rašytiniai įrodymai. Iš              URC budėtojų darbo žurnalo matyti (b. l. 32–33), kad jame pareiškėjo padaryti įrašai neatitinka laiko sekos: įrašas Nr. 315 padarytas 13.50 val., o įrašas Nr. 316 – 13.15 val. Pareiškėjas Pristatytų į URC asmenų apskaitos žurnale įrašų apie atvykusius Gruzijos piliečius nepadarė (b. l. 34–35), nors tokia jo pareiga įtvirtinta Darbo instrukcijos 31.5.3 punkte. Iš šių į bylą pateiktų įrodymų matyti, jog pareiškėjas jam teisės aktais nustatytas dokumentacijos tvarkymo funkcijas vykdė aplaidžiai.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, jog pareiškėjas pagrįstai pripažintas pažeidusiu Pareigybės aprašymo 8.2 ir 8.7 punktus bei Darbo instrukcijos 6, 31.5.3, 31.5.9 punktų ir Tvarkymo instrukcijos 4 punkto reikalavimus, t. y., būdamas už šias funkcijas atsakingas, neužtikrino, jog prie URC vartų atėję du Gruzijos piliečiai būtų nedelsiant apklausti, neinicijavo prieglobsčio procedūros minėtiems užsieniečiams pradėjimo, aplaidžiai pildė budėtojo dokumentaciją bei netinkamai organizavo budinčios pamainos tarnybos vykdymo eigą.

Į bylą pateikta telefoninių skambučių išklotinė (b. l. 30–31) patvirtina, kad 13.22 val. (t. y. praėjus 14 minučių nuo užsieniečių prie URC vartų atvykimo) pareiškėjas skambino URC vadui, kuris jam perskambino 13.26 val. ir pareiškėjas 13.27 val. atsiliepė. Iš esmės šios aplinkybės liudija, kad pareiškėjas pakankamai greitai ir operatyviai susisiekė su URC vadovybe ir perdavė jiems su atvykusiais užsieniečiais susijusią informaciją, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, negali daryti išvados, jog pareiškėjas pažeidė Pareigybės aprašymo 8.11 punktą, t. y. teikdamas informaciją URC vadovybei veikė neoperatyviai. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas nepadarė tarnybinio nusižengimo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu nebuvo garantuojamos pareiškėjui teisės aktuose įtvirtintos procesinės teisės: pareiškėjo kalba buvo ribojama, teismas nesigilino į pareiškėjo nurodomus motyvus, nebuvo apklaustas liudytojas V. G., nors teismas jo rašytinius parodymus vertino kritiškai, teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neįvertino pareigūno S. N. teikto paaiškinimo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą, ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tinkamo proceso nebuvimu, pirmiausia pažymi, jog teismo posėdžio metu pareiškėjui buvo suteikta teisė pasisakyti, tačiau tiek pareiškėjui, tiek atsakovui buvo nurodyta nesikartoti ir pasisakyti tik dėl skunde ir atsiliepime į skundą neaptartų įtariamo tarnybinio nusižengimo aplinkybių. Į teismo klausimą, ar pareiškėjas turi papildymų, naujų įrodymų ar prašymų, pareiškėjas atsakė neigiamai. Nors pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįsigilino į pareiškėjo nurodomus motyvus, pastebėtina, jog teismo posėdžio metu pareiškėjas buvo paklaustas, kaip jis vertina savo ginčijamus veiksmus, ar mano, jog apklausti atvykusius užsieniečius delsė pernelyg ilgai, t. y. pareiškėjui buvo suteikta galimybė papildomai išsakyti savo poziciją dėl šiai bylai išspręsti teisiškai reikšmingų aplinkybių.

Antra, akcentuotina, kad byloje yra pateiktas pareiškėjo paaiškinimas apie įtariamą tarnybinį nusižengimą. Pareiškėjas savo poziciją dėl nepadaryto tarnybinio nusižengimo taip pat išdėstė skunde pirmosios instancijos teismui, todėl ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjui buvo nurodyta pernelyg neišsiplėsti ir pasisakyti tik tais aspektais, kurie nebuvo aptarti byloje esančiuose dokumentuose, negali būti vertinama kaip pareiškėjui suteiktų procesinių teisių pažeidimas. Pareiškėjas, manydamas, jog pirmosios instancijos teismas į tam tikrus pareiškėjo nurodomus argumentus neatsižvelgė arba juos vertino netinkamai, turėjo galimybę apie tai pasisakyti teikdamas apeliacinį skundą – pareiškėjas šia savo teise pasinaudojo. Todėl, atsižvelgusi į šias aplinkybes, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija negali sutikti su pareiškėjo argumentu, jog pareiškėjo procesinės teisės pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo pažeistos bei nebuvo tinkamo proceso.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ir pasisakė dėl V. G. paaiškinimų, nes šie paaiškinimai buvo pateikti atliekant tarnybinį patikrinimą ir atsakovui nustatant, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą. V. G. paaiškinimas, teiktas dėl Gruzijos piliečių atvykimo į URC aplinkybių, nepaneigia pareiškėjo jam teisės aktais nustatytų pareigų – užtikrinti, jog užsieniečiai būtų nedelsiant apklausti, pradėti prieglobsčio procedūrą, nustačius, jog užsieniečiai siekia prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, tinkamai pildyti budėtojo dokumentaciją bei organizuoti budinčios pamainos tarnybos vykdymo eigą. Kaip jau buvo minėta, byloje pateiktų įrodymų visuma leidžia spręsti, jog pareiškėjas žinojo, kad prie URC atvykę užsieniečiai galbūt siekia prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, tačiau neinicijavo prieglobsčio procedūros. Pareiškėjas, iš V. G. sužinojęs, jog prie URC atvyko du užsieniečiai, turėjo imtis aktyvių veiksmų – nedelsiant juos apklausti, siekdamas nustatyti reikšmingas jų patekimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, tačiau šių savo pareigų tinkamai neatliko. Pareiškėjas byloje neteikė prašymų, kad teismo posėdyje liudytoju būtų apklaustas V. G.. Pareigūnas S. N. savo paaiškinime nurodė, kad pareiškėjas jo teiravosi apie sąvokos „azul“ reikšmę – tai, priešingai nei nurodo pareiškėjas, patvirtina, kad prie URC atėję užsienio piliečiai nurodė savo atvykimo tikslą – siekti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, bei neįtikėtina, jog pareiškėjas, pakankamai ilgai dirbdamas URC, negalėjo nesuprasti minėtos sąvokos reikšmės. Vadovaudamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad V. G. ir S. N. paaiškinimai nepaneigia atsakovo bei pirmosios instancijos teismo byloje nustatytų faktinių aplinkybių apie tarnybinio nusižengimo sudėties buvimą.

Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo termino

Apeliaciniame skunde teigiama, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta pasibaigus įstatyme nustatytam tarybinės nuobaudos skyrimo terminui.

Kaip jau buvo minėta, pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus reglamentuoja VTĮ.

VTĮ 4 straipsnio 1 dalis (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija) nustatė, kad šis įstatymas be išlygų taikomas valstybės tarnautojams, išskyrus statutinius valstybės tarnautojus. Statutiniams valstybės tarnautojams inter alia šio įstatymo 30 straipsnis taikomas be išlygų (VTĮ 4 str. 2 d.).

VTĮ 30 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas, tiriamas tarnybinis nusižengimas šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais; šiais atvejais tarnybinė nuobauda skiriama ne vėliau kaip per 3 metus nuo nusižengimo padarymo dienos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Statuto 26 straipsnio 3 dalis (2011 m. gegužės 26 d. įstatymo Nr. XI-1424 redakcija) nustato, kad tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo išaiškėjimo dienos. Negalima skirti tarnybinės nuobaudos, jei nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos praėjo vieni metai, išskyrus atvejus, kai tarnybinio nusižengimo tyrimas sustabdomas šio straipsnio 7 dalyje numatytais atvejais arba kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių inventorizaciją arba kompetentingos institucijos atliekamą tarnybinį ar kitą patikrinimą. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 3 metus nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos. To paties straipsnio 4 dalis (2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 redakcija) įtvirtino, jog į šio straipsnio 3 dalyje nustatytą 30 dienų terminą neįskaitomas laikas, kai pareigūnas nebuvo tarnyboje dėl ligos ar atostogų, taip pat laikas, per kurį įstatymų nustatyta tvarka turi būti išnagrinėtas skundas dėl profesinės sąjungos renkamojo organo nesutikimo dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareigūnui.

Kaip matyti iš nurodyto teisinio reglamentavimo, tą patį teisinį santykį tuo pat metu skirtingai reglamentavo dviejų įstatymų normos. Galiojant Statuto 26 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatoms, nustatančioms, kad tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo išaiškėjimo dienos, tačiau į šį laikotarpį inter alia neįskaitomas laikas, per kurį įstatymų nustatyta tvarka turi būti išnagrinėtas skundas dėl profesinės sąjungos renkamojo organo nesutikimo dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareigūnui, buvo priimtas naujas įstatymas, kuriuo įtvirtinama nuostata, kad statutiniams valstybės tarnautojams be išlygų taikomas VTĮ 30 straipsnis, inter alia įtvirtinantis, kad tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, išskyrus įstatyme nurodytus atvejus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog teisės aktų hierarchijos aspektu abi teisės normos yra vienodo statuso, šiuo atveju teisės aktų kolizija spręstina vadovaujantis principu lex posterior derogat legi priori (lot. taikomas vėliau priimtas įstatymas). Tokios praktikos laikytasi ir kitose panašaus pobūdžio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose (žr., pvz., 2011 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-182/2011, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-492/2015).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju turi būti taikoma pareiškėjui palankesnė vėliau priimta VTĮ 30 straipsnio 1 dalis.

Vadovaujantis 2013 m. liepos 8 d. tarnybinio patikrinimo išvada, matyti, kad išvadoje nurodyti pažeidimai buvo padaryti 2013 m. balandžio 27 d. Pareiškėjui Įsakymu tarnybinė nuobauda paskirta 2014 m. kovo 21 d., t. y. praėjus daugiau nei 6 mėnesiams nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos. Taip pat pažymėtina, kad byloje nenustatyta VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų aplinkybių, kurioms esant, nuobauda galėtų būti skiriama ne vėliau kaip per 3 metus nuo nusižengimo padarymo dienos.

Atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, jei nėra pagrindo taikyti VTĮ nustatytų išimčių, VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nurodyto bendrojo 6 mėnesių termino praleidimas paskirtą nuobaudą savaime daro negaliojančia (žr., pvz., 2011 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146–241/2011; 2011 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662–2662/2011; 2012 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520–2373/2012). VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas 6 mėnesių terminas yra naikinimasis, jis negali būti sustabdomas, pratęsiamas ar atnaujinamas, išskyrus VTĮ numatytas išimtis.

Nagrinėjamu atveju nustačius, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta praėjus 6 mėnesių terminui, sprendimas dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, o šis termino praleidimas vertinamas kaip esminis tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimas. Todėl, vadovaudamasi šioje administracinėje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, aptartu teisiniu reglamentavimu ir paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisėjų kolegija sprendžia, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta praleidus VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą imperatyvų 6 mėnesių terminą tarnybinei nuobaudai paskirti ir tai yra teisinis pagrindas panaikinti Įsakymą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, tačiau netinkamai taikė tarnybinės nuobaudos paskyrimo terminus reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, todėl jo priimtas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Dėl šios priežasties pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, priimamas naujas sprendimas, kuriuo panaikinamas atsakovo vado 2014 m. kovo 21 d. įsakymas Nr. TE-26 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Štabo apsaugos skyriaus specialistui M. C.“.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

            n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo M. C. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro vado 2014 m. kovo 21 d. įsakymą Nr. TE-26 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Štabo apsaugos skyriaus specialistui M. C.“.

Sprendimas neskundžiamas.