Baudžiamoji byla Nr. 2K-67/2012
Teisminio proceso Nr. 1-17-1-03072-2008-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.5.4; 2.3.6.4.4; 2.4.6.4.1; 2.4.7 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. vasario 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Gintaro Godos,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,
gynėjui advokatui Mindaugui Paukštei,
išteisintajam R. J.,
nukentėjusiajam N. J.,
vertėjai Loretai Kireilytei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Juliaus Rėksnio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 10 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 27 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: R. J. (R. J.) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu R. J. buvo nuteistas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymą atidedant vieneriems metams ir įpareigojant per du mėnesius atsiprašyti nukentėjusiųjų.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės ir nukentėjusiojo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. J. buvo nuteistas už tai, kad nuo 2006 m. vasaros, tikslus laikas nenustatytas, iki 2008 m. lapkričio 21 d. bute, esančiame ,,duomenys neskelbtini“, sirgdamas lėtine psichikos liga – šizotipiniu sutrikimu, nuolat provokavo konfliktus su savo tėvu N. J., motina J. J. ir broliu A. J., kurių metu elgdavosi labai agresyviai ir grasindavo susidorojimu, taip kėlė artimiesiems nuolatinį stresą bei pagrįstą baimę dėl jų gyvybės, sveikatos ir turto, t. y. sistemingai baugino žmones naudodamas psichinę prievartą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi įrodymų visumą, sprendė, kad byloje nėra pakankamai objektyvių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog R. J. padarė nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje. Esant konfliktinei situacijai, abiem pusėm visiškai skirtingai aiškinant įvykių aplinkybes ir nesant kitų patikimų įrodymų, negalima padaryti vienareikšmės ir objektyvios išvados dėl R. J. kaltės. Nuteistasis teigia, kad vykstančių konfliktų iniciatorius yra ne jis, o nukentėjusieji, kurie siekia iškeldinti jį iš buto. Teismas R. J. kaltę grindė nukentėjusiųjų parodymais, kurie dėl konfliktiškų santykių su R. J., tikėtina, yra subjektyvūs. Daugiau įrodymų byloje nesurinkta. Bylos medžiaga patvirtina, kad tarp nuteistojo ir jo šeimos narių vyksta nuolatiniai konfliktai, R. J. teisėsaugos institucijoms yra pateikęs nemažai pareiškimų, iš Vilniaus miesto VPK viršininko 2007 m. birželio 19 d. pranešimo matyti, jog buvo nustatyta, kad A. J. (brolis) iš R. J. buvo paėmęs kompiuterio detales. Be to, nuteistasis serga lėtine psichikos liga – šizotipiniu sutrikimu, o jo brolis A. J. piktnaudžiauja alkoholiu. Nuteistojo sveikatos sutrikimas savaime nepatvirtina R. J. kaltės, nes ekspertizės akto išvados to nei patvirtina, nei paneigia. Kadangi teismo sprendimas gali būti pagrįstas tik patikimais įrodymais, visas abejones aiškinant kaltinamojo naudai, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad R. J. išteisintinas neįrodžius, jog jis padarė nusikalstamą veiką. Be to, teisėjų kolegija nurodė, kad apkaltinamajame nuosprendyje neatskleista BK 145 straipsnio 2 dalies sąvoka „sistemingai baugino žmones naudodamas psichinę prievartą“, nepasisakyta dėl konkrečių bauginimų susidorojimu laiko, skaičiaus ir būdų bei jų realumo nukentėjusiųjų gyvybei, sveikatai ar turtui.
Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti išteisinamąjį ir palikti galioti apkaltinamąjį nuosprendį.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.
Kasatoriaus manymu, byloje surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių R. J. kaltę, padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo pranašumą suteikė R. J. parodymams, formaliai atmesdamas nukentėjusiųjų parodymus. Be to, norėdamas pasinaudoti R. J. parodymais kaip įrodymu, teismas turėjo atlikti įrodymų tyrimą, jį apklausti ir tik tada, nepažeisdamas kitų proceso dalyvių teisių, grįsti jais nuosprendį (BPK 301 straipsnio l dalis), nes R. J. pirmosios instancijos teisme atsisakė duoti parodymus ir teismas jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, paskelbė (BPK 276 straipsnio 4 dalis).
Teismas iš esmės nemotyvavo, kodėl atmeta nukentėjusiųjų parodymus, ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 2-4 punktų reikalavimus. Byloje nėra jokių objektyviai pagrįstų duomenų, kad nukentėjusieji sako netiesą. Prokuroro manymu, teismas neatsižvelgė į pakankamai objektyvų įrodymą – teismo psichiatrijos ekspertizės aktą, kuriuo R. J. konstatuota lėtinė psichikos liga – šizotipinis sutrikimas, kuris netrukdo jam suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Jo asmenybė paranojiška, siekianti savanaudiškų tikslų, o emocijos nestabilios; jis nepakankamai įsisavinęs socialinio elgesio normas, pervertina savo asmenybę, linkęs manipuliuoti aplinkiniais. Taigi nėra jokio pagrindo abejoti R. J. artimųjų parodymais, kad jis nuolat provokavo konfliktus, kurių metu elgdavosi labai agresyviai ir grasindavo susidorojimu, taip keldamas jiems nuolatinį stresą bei pagrįstą baimę dėl jų gyvybės, sveikatos ir turto, t. y. sistemingai baugino artimuosius panaudodamas psichinę prievartą. Įvertinus R. J. psichikos būklę, kuri puikiai žinoma artimiesiems, ir jo nenorą gydytis, akivaizdu, jog jo grasinimus artimieji vertino kaip realius, nors tai jo veiksmų kvalifikavimui pagal BK 145 straipsnio 2 dalį esminės reikšmės ir neturi, nes tam pakanka bauginimų sistemingumo fakto. Paties R. J. skundai dėl artimųjų elgesio pripažinti nepagrįsti. Prokuroro įsitikinimu, kaltinimas pakankamai konkretus, jame nurodytas laikas, vieta ir neteisėti veiksmai, kurie buvo tęstinio pobūdžio ir atliekami nuolat.
Kasatorius nurodo, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Išteisinamasis nuosprendis gali būti priimtas abejojant įrodymų tikrumu, tačiau tai neatleidžia teismo nuo pareigos išnaudoti visas galimybes abejonėms pašalinti, ir tik tada, kai nepavyksta to padaryti, abejones aiškinti kaltinamojo naudai (kasacinė nutartis Nr. 2K-506/2007). Apeliacinės instancijos teismas gali ir turi atlikti įrodymų tyrimą, t. y. ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tuos įrodymus, kurie yra prieštaringi ir esami prieštaravimai nepašalinti (BPK 324 straipsnio 6 dalis).
Kartu prokuroras nurodo, kad teismas be pateisinamos priežasties pažeidė BPK 321 straipsnyje nustatytus bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje terminus (pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas 2010 m. balandžio 27 d., o apeliacinės instancijos teismo – 2011 m. birželio 10 d.). Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjimas buvo atidėtas dėl trumpalaikės R. J. išvykos į užsienį, nors paprastai tokiu atveju apeliacinis procesas vyksta be neatvykusio asmens, kuriam apie procesą tinkamai pranešta.
Kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl apeliacinės instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo
Kasatorius pagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu panaikintas pirmosios instancijos teismo nuosprendis BPK 329 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu. Pagal šią nuostatą apeliacinės instancijos teismas privalo priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį, jeigu nustato, kad neįrodytas kaltinamojo dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Pagal BPK 331 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui keliami tokie patys bendri reikalavimai kaip ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Jis turi būti surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui keliamų reikalavimų.
Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Apeliacinės instancijos išteisinamasis teismo nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Taigi apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi aiškiai nurodyti pirmosios instancijos teismo padarytus įstatymo taikymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, kitus nustatytus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esminius trūkumus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje tai nepadaryta, todėl laikytina, kad padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305, 329 straipsnių nuostatų pažeidimai. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį.
Pirma, iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio nėra pakankamai aiškus nuteistojo R. J. išteisinimo pagrindas: nuosprendžio aprašomoji dalis pradedama išvada, kad išteisinamasis nuosprendis priimtinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau rezoliucinėje dalyje jau padaryta išvada, jog nuteistasis išteisinamas neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nepadarymas ir neįrodymas, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, yra du skirtingi išteisinimo pagrindai, išvados apie vieno ar kito pagrindo buvimą daromos skirtingais motyvais. Išteisinamajame nuosprendyje būtina aiškiai nurodyti išteisinimo pagrindą ir aiškiai išdėstyti išteisinimo motyvus. Priešingu atveju išteisinamojo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas gali kelti rimtų abejonių.
Antra, iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies galima spręsti, kad trijų nukentėjusiųjų parodymais nuspręsta nesivadovauti dėl nukentėjusiųjų suinteresuotumo bylos baigtimi. Toks nukentėjusiųjų parodymų vertinimas neatitinka nei BPK nuostatų, nei teismų praktikos. Nukentėjusysis yra proceso dalyvis visada turintis interesą baudžiamojoje byloje ir vien tik ši aplinkybė nėra pagrindas nukentėjusiojo parodymus laikyti nepatikimais ar neturinčiais įrodomosios galios. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiųjų parodymai nepripažinti nei nenuosekliais, nei prieštaringais. Objektyvius parodymus duodančių liudytojų nebuvimas nei pagal BPK, nei pagal teismų praktiką taip pat nelaikomas kliūtimi, trukdančia teismo priimamą baigiamąjį aktą grįsti nukentėjusiųjų parodymais.
Trečia, nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje neatskleistas BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamos veikos požymis „sistemingai baugino žmones naudodamas psichinę prievartą“. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad šis požymis nustatytas įvertinus nukentėjusiųjų parodymus, pagal kuriuos R. J. agresyvūs, grasinantys veiksmai trunka dvejus trejus metus, po vieną du kartus per savaitę. Laikydamas šiuos faktus įrodytais, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą apkaltinamajame nuosprendyje konstatuoti, kad BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai yra nustatyti.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš dalies sutinka ir su kasacinio skundo teiginiais dėl pernelyg ilgos apeliacinio proceso trukmės, tačiau šie kasacinio skundo argumentai nėra pagrindas tenkinti kasacinį skundą.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas“. Kasacine tvarka apskųstų nuosprendžių ir nutarčių tikrinimas teisės taikymo aspektu reiškia, kad yra tikrinama, ar priimant kasacine tvarka apskųstus teismo sprendimus buvo tinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ir, ar nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka nėra tiriami nei teismų jau ištirti, nei nauji įrodymai, o yra remiamasi pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose išnagrinėtais įrodymais. R. J. prašymas dėl liudytojų apklausos, prašymas nelaikyti įrodymais nukentėjusiojo A. J. parodymų negali būti tenkinami, nes galimybė tenkinti tokius prašymus, nagrinėjant bylą kasacine tvarka, BPK nėra numatyta. BPK taip pat nenumatytas proceso dalyvių atsiliepimų į kasacinius skundus nagrinėjimas, kai kasacinė byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 10 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 27 d. nuosprendį.
Teisėjai Rimantas Baumilas
Vytautas Piesliakas
Gintaras Goda