Civilinė byla Nr. 2A-265-567/2023

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00326-2011-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.3; 2.6.10.2.4; 2.6.10.5.2.1; 3.1.7.11

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Laimos Ribokaitės ir Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Aldengas“, atsakovų Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, antstolio S. U. ir trečiojo asmens antstolio M. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Aldengas“ ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovams antstoliui S. U., Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tretieji asmenys antstolis M. P., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje (anksčiau uždaroji akcinė bendrovė „BTA draudimas“), Ž. A., Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos (anksčiau Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), uždaroji akcinė bendrovė „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“, V. Č., uždaroji akcinė bendrovė „Solotransa“, uždaroji akcinė bendrovė „Tūkstantis“ (anksčiau uždaroji akcinė bendrovė „Besserlita“), uždaroji akcinė bendrovė „Soloservis“, Kauno m. 7-asis notaro biuras, uždaroji akcinė bendrovė „Erelita Furniture“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Aldengas“ pateikė 2020 m. rugpjūčio 24 d. ieškinį, kurį 2022 m. rugsėjo 28 d. (DOK-34434) patikslino, prašydama:

1.1.                      ieškovės BUAB „Aldengas“ naudai solidariai priteisti iš atsakovų S. U. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Teisingumo ministerija), 96 290 Eur žalą, padarytą dėl mechaninių dirbtuvių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), negyvenamosios (gamybos) patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios Jonavoje, (duomenys neskelbtini), ir dėl garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Jonavoje, (duomenys neskelbtini), neteisėto perleidimo bei 6 (šešių) proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

1.2.                      arba teismui netaikius solidariosios atsakomybės (teismui taikant dalinę atsakomybę):

1.2.1.                      priteisti ieškovės BUAB „Aldengas“ naudai iš atsakovo S. U. 48 145 Eur žalą, padarytą dėl mechaninių dirbtuvių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), dėl negyvenamosios (gamybos) patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios Jonavoje, (duomenys neskelbtini), ir dėl garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Jonavoje, (duomenys neskelbtini), neteisėto perleidimo bei 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

1.2.2.                      priteisti ieškovės BUAB „Aldengas“ naudai iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 48 145 Eur žalą, padarytą dėl mechaninių dirbtuvių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), dėl negyvenamosios (gamybos) patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios Jonavoje, (duomenys neskelbtini), ir dėl garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Jonavoje, (duomenys neskelbtini), neteisėto perleidimo bei 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

1.2.3.                      ieškovės BUAB „Aldengas“ naudai priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovės turtas buvo neteisėtai parduotas dėl abiejų atsakovų kaltės, kadangi, jei bent vienas iš atsakovų nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų, žala nebūtų atsiradusi (vieno atsakovo veiksmų nepakako žalai atsirasti). Atsižvelgiant į tai, kad dėl kilusių padarinių atsakovo antstolio S. U. ir teismo veiksmai yra susiję ir nors jie (subjektų veiksmai) nėra bendri – nebuvo kaip nors (su)derinti, atlikti skirtingu laiku, skirtingose vietose, esant skirtingoms kaltės formoms, tačiau abiejų atsakovų veiksmai prisidėjo prie ieškovės turto praradimo. Taigi, atsakovams taikytina solidarioji arba po 50 proc. atsakomybė.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. lapkričio 17 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies. Teismas nusprendė:

3.1.                      priteisti BUAB „Aldengas“ naudai 5 332,47 Eur žalos atlyginimą bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 2022 m. rugsėjo 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo iš Lietuvos valstybės ir 21 329,89 Eur  žalos atlyginimą bei 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo 2022 m. rugsėjo 28 d. iki teismo sprendimo įvykdymo iš S. U.;

3.2.                      priteisti iš S. U. 640 Eur bylinėjimosi išlaidas valstybei;

3.3.                      priteisti BUAB „Aldengas“ naudai 3 370,71 Eur bylinėjimosi išlaidas iš Lietuvos valstybės, 6 741,42 Eur bylinėjimosi išlaidas iš S. U. ir 6 741,42 Eur bylinėjimosi išlaidas iš M. P.;

3.4.                      priteisti uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Solotransa“ naudai 2 400 Eur bylinėjimosi išlaidas iš S. U. ir 600 Eur  bylinėjimosi išlaidas  iš Lietuvos valstybės;

3.5.                      priteisti UAB „Tūkstantis“ naudai 2 400 Eur bylinėjimosi išlaidas iš S. U. ir 600 Eur  bylinėjimosi išlaidas iš Lietuvos valstybės.

4.       Šios bylos nagrinėjimo dalyku liko reikalavimas dėl žalos, padarytos perleidus turtą: mechanines dirbtuves Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), garažą Jonavoje, (duomenys neskelbtini), ir gamybos patalpas Jonavoje, (duomenys neskelbtini), atlyginimo. Teismas pažymėjo, kad 2019 m. balandžio 24 d. Vilniaus apygardos teismas sprendimu ieškovės BUAB „Aldengas“ ieškinį tenkino, pripažino negaliojančiu: 2009 m. lapkričio 19 d. turto perdavimo išieškotojui aktą; 2009 m. lapkričio 24 d. turto perdavimo išieškotojui aktą, kuriais perleistas turtas: mechaninės dirbtuvės Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), garažas Jonavoje, (duomenys neskelbtini), ir gamybos patalpos Jonavoje, (duomenys neskelbtini). Ši teismo sprendimo dalis yra įsiteisėjusi. Teismas priėjo išvadą, kad turto perdavimas vienam išieškotojui įvykdytas neteisėtai, nes buvo keli išieškotojai ir taip buvo pažeistos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 701, 754 straipsnių nuostatos. 

5.       Antstolis neteisėtai perleido turtą, kurį susigrąžinti nėra galimybės, todėl antstolis privalo atlyginti dėl jo veiksmų kilusią žalą. Tarp antstolio neteisėtų veiksmų ir žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, nes antstoliui neperdavus turto vienam išieškotojui, žala neatsirastų. Teismas neturėjo tvirtinti vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktų 2009 m. lapkričio 19 d. ir 2009 m. lapkričio 24 d. turto perdavimo išieškotojui aktų. Šių aktų nepatvirtinus, žala ieškovei neatsirastų. Vadinasi, tarp teismo veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

6.       Teismas nusprendė, kad, taikant solidariąją atsakomybę, proporcingumo principas būtų pažeistas, todėl taikė dalinę atsakomybę. Teismas nustatė, kad ginčo turto vertė teisinga ir yra lygi ar labai artima antstolio nustatytai 93 257,64 Eur vertei. UAB „DZO Capital“ reikalavimas sudarė 71,41 proc., kitų dviejų kreditorių reikalavimas sudarė 28,59 proc. Tai reiškia, kad tuo atveju, jei nebūtų antstolio padarytų pažeidimų, UAB „DZO Capital“ turtą vis vien būtų galėjusi perimti, tik turėtų sumokėti 28,59 proc. turto vertės, kuri nuo 93 257,64 Eur sudaro 26 662,36 Eur.

7.       Nustatydamas ieškovei padarytos žalos dydį (ne UAB „DZO Capital“ reikalavimo teisę vykdomojoje byloje ginčo turto perėmimo metu), teismas vadovavosi kreditorių reikalavimų proporcijomis, nurodytomis turto perdavimo išieškotojui aktuose. Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovei grąžinus turtą, esantį Jonavoje, (duomenys neskelbtini), buvo taikyta tik vienašalė restitucija, nes turtą perdavus už kreditorės reikalavimą, šio reikalavimo grąžinimas nebuvo atliktas.

8.       Teismas pažymėjo, kad teisėja, tikrindama vykdymo eigos teisėtumą, galėjo nepastebėti dokumento, patvirtinančio antstolio M. P. prisijungimą prie išieškojimo, nes, priešingai nei antstolis, ji turi labai ribotą laiką ir galimybes. Taigi, antstolio esminių vykdomosios bylos aplinkybių nutylėjimas suklaidino teismą. Solidarus žalos priteisimas neužtikrina proporcingumo tarp neteisėtų veiksmų pobūdžio ir reikšmės neigiamiems padariniams, todėl teismas nusprendė, kad antstolio kaltė dėl turto praradimo sudaro 80 proc., o teismo – 20 proc.

9.       Ieškovė savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo galutinai suformulavo tik 2022 m. rugsėjo 28 d. (18 t., b. 1. 74), todėl teismas palūkanas priteisė tik nuo šios datos. Teismo nuomone, akivaizdu, kad iki ieškovės galutinio apsisprendimo dėl ieškinio reikalavimo dydžio konkrečiai kiekvienam atsakovui, atsakovai jos reikalavimų tenkinti neturėjo pagrindo, nes nežinojo, kiek žalos atlyginimo iš kiekvieno iš jų ieškovė reikalaus, didins, mažins ar keis savo reikalavimus, nes tai ieškovė darė visą bylos nagrinėjimo laiką iki pat paskutinio teismo posėdžio.

III.                      Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

10.       Apeliaciniame skunde ieškovė BUAB „Aldengas“ prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

10.1.                      Objektyviojo bendrininkavimo atveju pažeidėjų veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas. Susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus nėra. Vis dėlto kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi. Kadangi objektyviojo bendrininkavimo atveju visa žala atsiranda tik dėl kelių nepriklausomų vienas nuo kito asmenų veiksmų, žala yra nedaloma. Nagrinėjamu atveju jei bent vienas iš atsakovų nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų, žala nebūtų atsiradusi (vieno atsakovo veiksmų nepakako žalai atsirasti). Atsižvelgiant į tai, kad dėl kilusių padarinių atsakovo antstolio S. U. ir teismo veiksmai yra susiję ir nors jų veiksmai nėra bendri – nebuvo kaip nors (su)derinti, atlikti skirtingu laiku, skirtingose vietose, esant skirtingoms kaltės formoms, tačiau abiejų atsakovų veiksmai prisidėjo prie ieškovės turto praradimo visa apimtimi. Teismas, konstatavęs, kad be vieno iš kurių nors atsakovų neteisėtų veiksmų nebūtų kilę žalos, turėjo taikyti solidariąją atsakomybę.

10.2.                      Taikydamas dalinę atsakomybę, teismas padarė neobjektyvią ir nepagrįstą išvadą, kad teismo kaltės laipsnis sudaro tik 20 proc., o antstolio – 80 proc. Atsižvelgiant į tai, kad kiekvienas iš atsakovų prisidėjo prie žalos atsiradimo iš esmės – be kiekvieno iš jų žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi, o antstolio ir teismo neteisėti veiksmai yra susiję su visos apimties žalos atsiradimu, ne tik su tam tikra jos dalimi, kiekvienam atsakovui taikytina 50 proc. atsakomybė.  

10.3.                      2009 m. liepos 29 d. turto arešto akto (vykdomoji byla (duomenys neskelbtini), b. l. 52–55) surašymo metu antstolis S. U. turto nevertino. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi antstolio nuožiūra nustatyta 93 257,64 Eur nekilnojamojo turto verte ir nesirėmė 2017 m. birželio 6 d. teismo ekspertės G. B. Nekilnojamojo turto ekspertizės aktu Nr. E17-04(43) 96 290 Eur nustatyta rinkos verte. Teismas nepagrįstai sumažino ieškovės dėl statinių praradimo (jų negrąžinant natūra) patirtos žalos dydį nuo 96 290 Eur iki 26 662,36 Eur. Atlyginant ieškovei padarytą žalą pinigais už prarastus statinius: mechanines dirbtuves Kauno  r., (duomenys neskelbtini), garažą Jonavoje, (duomenys neskelbtini), gamybos patalpas Jonavoje, (duomenys neskelbtini), ieškovei turi būti priteista žala pagal ekspertizės akte nustatytą statinių rinkos vertę. Ieškovė nesutinka, kad žalos dydis šiuo atveju turi būti nustatomas pagal kreditorių reikalavimo teisių apimtis, nes tai prieštarauja bylos esmei – ieškovės patenkintų reikalavimų apimčiai. Šiuo atveju žalos atlyginimo institutas turi būti taikomas kaip sandorių pripažinimo negaliojančiais pasekmių atkūrimo būdas, kai nesant galimybės taikyti restitucijos natūra, atlyginama prarasto turto vertė pinigais.

10.4.                      Ginčo turto perdavimo išieškotojui aktų sudarymo bei jų patvirtinimo teismo rezoliucija metu UAB „DZO Capital“ jau buvo atgavusi iš ieškovės 1 520 000 Lt skolos. Taigi, akivaizdu, kad ginčo turto perdavimo išieškotojui aktų sudarymo bei teismo patvirtinimo metu UAB „DZO Capital“ išieškojimo mastas iš UAB „Aldengas“ buvo tik 274 914 Lt. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškovei padarytos žalos dydį, nepagrįstai vadovavosi kreditorių reikalavimų proporcijomis, kurios nurodytos turto perdavimo išieškotojui aktuose, o ne pagal tą dieną egzistavusią UAB „DZO Capital“ reikalavimo teisę vykdomojoje byloje ginčo turto perėmimo metu, kuri buvo žymiai sumažėjusi.

10.5.                      Teismas, remdamasis kreditorių reikalavimų proporcijomis, nurodytomis turto perdavimo išieškotojui aktuose, nepagrįstai vadovavosi tuo, kad ieškovei grąžinus turtą, esantį Jonavoje, (duomenys neskelbtini), buvo taikyta tik vienašalė restitucija, nes turtą perdavus už kreditorės reikalavimą, šis reikalavimas grąžintas nebuvo. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Pirmosios instancijos teismo skaičiavimas dėl padarytos žalos dydžio yra neteisingas, pažeidžiantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus.

10.6.                      Ieškovė BUAB „Aldengas“ kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu 2011 m. balandžio 6 d. (1 t., b. 1. 100–109), o 2015 m. gruodžio 28 d. patikslino ieškinį, prašydama iš atsakovų S. U., valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, priteisti solidariai: 63 427 Eur žalą, padarytą dėl mechaninių dirbtuvių, esančių Kauno r., (duomenys neskelbtini), 147 126 Eur žalą, padarytą dėl negyvenamosios (gamybos) patalpos, esančios Jonavoje, (duomenys neskelbtini), bei garažo, esančio Jonavoje, (duomenys neskelbtini), neteisėto perleidimo. Akivaizdu, kad atsakovai vėliausiai 2015 m. gruodžio 28 d. sužinojo, jog ieškovė yra pareiškusi jų atžvilgiu piniginius reikalavimus. Tai sudaro pagrindą priteisti procesines palūkanas už visą šį laikotarpį. 

10.7.                      Ieškovė prašė jos naudai priteisti visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas dėl teismo ekspertizių atlikimo bei ekspertų apklausų, kurias sudaro 9 880,90 Eur, o ne 7 853,56 Eur, kurias teismas priteisė ieškovės naudai. Ieškovė nesutinka su teismo išvada, kad ieškovės patirtos 6 661,60 Eur bylinėjimosi išlaidos teisinei pagalbai apmokėti laikytinos neadekvačiomis suteiktoms paslaugoms ir pertekliniu ieškovės išlaidavimu, jas priteisiant sumažintas iki 3 000 Eur dydžio. Ieškovės patirtos išlaidos neviršija maksimalių rekomenduotinų civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžių.

11.       Apeliaciniame skunde atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

11.1.                      Kauno apygardos teismas 2015 m. vasario 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1198-657/2015 dėl žalos atlyginimo konstatavo faktą, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą dėl žalos, kuri buvo kildinama iš nuomos sutarties. Teismas nustatė, kad apie savo teisių pažeidimą, kuris kilo iš 2009 m. lapkričio 19 d. ir 2009 m. lapkričio 24 d. turto perdavimo išieškotojui aktų, ieškovė žinojo iki 2011 m. vasario 1 d. Išnagrinėtoje byloje įrodinėjimo dalyką sudarė ieškinio senaties klausimas. Šioje byloje įrodinėjimo dalyką sudarė ieškinio senaties klausimas dėl ieškovės patirtos žalos dėl 2009 m. lapkričio 19 d. ir 2009 m. lapkričio 24 d. turto perdavimo išieškotojui aktų. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismo byloje, kurioje dalyvavo ieškovė ir valstybė, buvo spręstas kito pobūdžio klausimas – dėl žalos netekus galimybės nuomoti perleistą turtą atlyginimo, todėl jame nustatytos aplinkybės ir išvados senaties klausimu neturi prejudicinės reikšmės šioje byloje. Taigi, tiek Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1198-657/2015, tiek šioje byloje įrodinėjimo dalyką sudarė ieškinio senaties klausimas dėl ieškovės patirtos žalos dėl 2009 m. lapkričio 19 d. ir 2009 m. lapkričio 24 d. turto perdavimo išieškotojui aktų. Teismas turėjo laikyti prejudiciniu faktu, kad ieškinio senatis dėl žalos atlyginimo, kuri kilo iš minėtų turto perdavimo išieškotojui aktų, suėjo. Šį faktą pripažinus prejudiciniu, ieškinys dalyje dėl žalos, padarytos teismo veiksmais, atlyginimo, turi būti atmestas, suėjus ieškinio senaties terminui.

11.2.                      Ankstesniais teismų procesiniais sprendimais šioje byloje yra konstatuota, jog ieškovė buvo susijusi su išieškotoja UAB „DZO Capital“ per akcininkus ir vadovus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 22 d. nutarties 79 punktas). Neteisėtais sandoriais, pažeidžiant kitų suinteresuotų asmenų interesus, buvo siekiama ieškovės turtą perleisti tik suinteresuotiems asmenims, o ieškovę privesti prie bankroto. Pati ieškovė ginčo sandoriuose nebuvo sąžininga, žinojo apie neteisėtą turto perkėlimą su ja susijusiems asmenims, siekiant išvengti kitų kreditorių reikalavimų nukreipimo į jos turtą. Ieškovė, žinodama, kad turtas perleidžiamas tik vienam kreditoriui, nepaisant kitų kreditorių interesų, neginčijo tokių antstolio ir teismo veiksmų, kadangi turėjo tikslą išsaugoti turimą turtą pas kitą juridinį asmenį, kuris buvo su ja susijęs. Ieškovės nesąžiningi veiksmai yra susiję priežastiniu ryšiu su žala, kurią ji patyrė dėl kitų kreditorių reikalavimų vykdymo procese nepaisymo. Skundžiamame sprendime dėl minėtų Teisingumo ministerijos argumentų teismas nepasisakė. Akivaizdu, kad teismas, nepasisakydamas dėl šių aplinkybių ir jų neįvertindamas, pažeidė atsakovės teises ir interesus, neištyrė, neįvertino byloje esančių įrodymų, nepateikė argumentų, dėl kurių teismas atmetė įrodymus. Teismas nepasisakė dėl esminių Teisingumo ministerijos motyvų, taigi, yra pagrindas konstatuoti absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą dėl visiško motyvų nebuvimo.

11.3.                      Teismas turėjo nustatyti teismo, kuris patvirtino minėtus turto perdavimo išieškotojui aktus, neteisėtus veiksmus, žalą, kaltę bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų kaltų veiksmų ir žalos. Ieškovė turėjo pareigą įrodyti civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą. Prie šios civilinės bylos pateiktoje vykdomojoje byloje yra įrodymai, kurie patvirtino, kad prie išieškojimo iš ieškovės buvo prisijungusi UAB „Enax“ su 83 665,77 Lt reikalavimu. Dėl priverstinio skolos iš ieškovės išieškojimo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno VMI) naudai buvo užvesta atskira vykdomoji byla (vykdomoji byla, kaip atskira byla, pateikta ir šioje civilinėje byloje), kuri teismui, kuris tvirtino 2009 m. lapkričio 24 d. turto perdavimo išieškotojui aktą, pateikta nebuvo. Taigi, teisėja, kuri tvirtino 2009 m. lapkričio 24 d. turto perdavimo išieškotojui aktą, negalėjo žinoti aplinkybių, sudariusių pagrindą atsisakyti tvirtinti aktą. Taigi, teisėjos neteisėtų ir kaltų veiksmų dėl 2009 m. lapkričio 24 d. akto patvirtinimo nėra. Nesant neteisėtų ir kaltų veiksmų, kaip būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybės atsakomybė už teisėjos veiksmus, tvirtinant 2009 m. lapkričio 24 d. turto perdavimo išieškotojui aktą, negalima. 2009 m. lapkričio 24 d. turto perdavimo išieškotojui aktas pripažintas negaliojančiu būtent dėl antstolio veiksmų – antstolis, turėdamas savo žinioje Kauno VMI vykdomąją bylą, ją nepagrįstai sustabdė, apribodamas šios išieškotojos interesus dalyvauti ieškovės turto išieškojime, turtinė žala galėjo būti priteista tik iš antstolio S. U. Teismas turėjo atmesti ieškovės reikalavimą dalyje dėl žalos priteisimo iš valstybės, kuri kilo dėl 2009 m. lapkričio 24 d. turto perdavimo išieškotojui akto panaikinimo.

11.4.                      Dėl ieškovės patirtų išlaidų advokatų pagalbai apmokėti teismas nurodė, kad ieškovė nuo bylos iškėlimo 2011 metais iki jos išnagrinėjimo antrą kartą Lietuvos Aukščiausiame Teisme 2020 m., per beveik 10 metų bylinėjimosi patyrė 6 000 Eur advokatų pagalbai apmokėti. Teisminiame procese, kuris vyko iki bylą pirmą kartą išnagrinėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, nedalyvavo. Taigi, ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos, iki bylą pirmą kartą išnagrinėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, negalėjo būti priteisiamos iš valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos.

11.5.                      Sprendimu teismas ieškinį patenkino iš dalies ir iš ieškovės reikalaujamos 96 290 Eur žalos priteisė tik 26 662,36 Eur, t. y. patenkino 27,68 proc. nuo ieškinio sumos. Šioje byloje ieškovė visiškai nepagrįstai bandė prisiteisti iš jos perimto turto vertę, kadangi šia verte sumažėjo ieškovės neginčijamas skolinis įsipareigojimas. Taigi, ieškovės bylinėjimosi išlaidų dydis turėjo būti proporcingas patenkintų reikalavimų daliai.

12.       Apeliaciniame skunde atsakovas antstolis S. U. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį antstolio S. U. atžvilgiu atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

12.1.                      Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, kadangi pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp antstolio neteisėtų veiksmų ir žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, jog antstoliui neperdavus turto vienam išieškotojui, žala neatsirastų, yra padaryta, pažeidus materialiosios teisės normas ir nukrypus nuo kasacinio teismo praktikos. Priverstinis turto realizavimas buvo laikomas baigtu, kai aktas buvo patvirtintas teisėjo rezoliucija ar teismo nutartimi (šiai įsigaliojus), o akto tvirtinimo tvarka, be kita ko, buvo susijusi ir su įstatymo teismui suteikta diskrecija. Tiesioginiame priežastiniame ryšyje nagrinėjamu atveju buvo teismo veiksmai, nes tik teismo patvirtinti turto perdavimo išieškotojams aktai sukūrė ieškovei teises ir pareigas. Taigi, nėra priežastinio ryšio tarp antstolio S. U. veiksmų ir ieškovės nurodytos žalos.

12.2.                      Teismas, padarydamas išvadą, kad antstolio kaltė dėl turto praradimo sudaro 80 proc., o teismo – 20 proc., peržengė ieškinio reikalavimo ribas, nes ieškovė patikslino savo ieškinio dalyką (ieškinio reikalavimą), prašydama atsakovams taikyti po 50 proc. arba solidariąją atsakovų atsakomybę. Nagrinėjama byla nėra priskirta prie bylų kategorijos, kai teismui suteikiama teisė peržengti ieškinio reikalavimą. Teismas, peržengdamas ieškinio reikalavimą ir taikydamas dalinę atsakomybę, nustatant, kad antstolio S. U. atsakomybė yra 80 proc., o valstybės – 20 proc., pažeidė antstolio teisę būti išklausytam, antstoliui nebuvo suteikta teisė pateikti savo argumentus, samprotavimus dėl tokios dalinės atsakomybės, kadangi tokio dydžio dalinės atsakomybės reikalavimas antstoliui nebuvo pareikštas. 

12.3.                      Teismo išvada, kad, priešingai nei antstolis, teisėja turi labai ribotą laiką ir galimybes, patvirtina teismo šališkumą antstolio atžvilgiu, tai yra pirmosios instancijos teismo nusistatymą prieš antstolį ir siekimą pateisinti teisėjos netinkamą pareigų atlikimą. Ši išvada patvirtina, kad teismas antstoliui kelia didesnius atidumo, rūpestingumo reikalavimus, negu teismui. Taigi, pirmosios instancijos teismo siekis pateisinti teismo veiksmus yra šališkas veiksmas, kuris patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė teisingumo principą. 

12.4.                      Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-1198-657/2015 2015 m. vasario 27 d. sprendime nurodė, kad nustatyta, jog apie galimai neteisėtus antstolių veiksmus nemokumo administratoriui tapo žinoma jau iki 2011 m. vasario mėn. 1 d., tai yra iki kreipimosi į teismą dėl proceso atnaujinimo (civilinė byla Nr. A2-4790-877/2011). Taigi, Kauno apygardos teismas 2015 m. vasario mėn. 27 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1198-657/2015 nustatė prejudicinį faktą, kada ieškovė sužinojo apie neteisėtus antstolio S. U. veiksmus. Pirmosios instancijos išvada, kad Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario mėn. 27 d.  sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1198-657/2015 nustatytos aplinkybės ir išvados senaties klausimu neturi prejudicinės reikšmės šioje byloje, yra padaryta nukrypus nuo kasacinio teismo išaiškinimų. Taigi, sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas, o ieškinys atmestinas, kadangi ieškovė praleido ieškinio senaties terminą.

12.5.                      Antstolis nėra nei privatus juridinis asmuo, nei verslininkas, todėl teismo sprendimo dalis, priteisiant iš antstolio 6 proc. metines palūkanas yra priimta, pažeidžiant materialiosios teisės normas. Netinkamai pritaikytas procesinių palūkanų tarifas sudaro pagrindą teismui ex officio (pagal pareigas) pakeisti taikytą palūkanų tarifą.

12.6.                      Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei patirtas išlaidas advokato pagalbai, pažeidė proporcingumo principą. Teismas sprendime nurodė, kad ieškovės reikalavimas tenkinamas 28,59 proc., nes ieškovei priteistinas žalos atlyginimas 26 662,36 Eur, o ieškovė buvo pareiškusi ieškinį dėl 93 257,64 Eur žalos atlyginimo.

12.7.                      Nepagrįstai iš atsakovo antstolio ir valstybės priteistos išlaidos 1 000 Eur už atsiliepimus į UAB „Soloservis“, UAB „Solotransa“, UAB „Tūkstantis“, antstolio M. P., antstolio S. U., Teisingumo ministerijos ir UAB „Erelita Furniture“ apeliacinius skundus Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-925-262/2019, kadangi šios išlaidos nebuvo pateiktos apeliacinės instancijos teismui. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 1 d. nutarties dalis dėl nepriteistų bylinėjimosi išlaidų nebuvo panaikinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 20 d. nutartimi. Ieškovės reikalavimas patenkintas 28,59 proc., todėl teismas galėjo priteisti tik 28,59 proc. ieškovės prašomų 7 853,56 Eur bylinėjimosi išlaidų už UAB „Reacon" ir UAB „Naujas būstas" atliktas ekspertizes bei eksperto apklausą.

12.        Apeliaciniame skunde trečiasis asmuo antstolis M. P. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 17 d. sprendimo dalį, kuria iš trečiojo asmens M. P. priteistos 11 541,42 Eur bylinėjimosi išlaidos ir bylinėjimosi išlaidų iš trečiojo asmens M. P. nepriteisti, bei priteisti trečiojo asmens M. P. naudai bylinėjimosi išlaidas, susijusias su šio apeliacinio skundo parengimu. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: 

12.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti iš trečiojo asmens M. P. po 2 400 Eur bylinėjimosi išlaidų UAB „Solotransa“ ir UAB „Tūkstantis“ naudai yra nemotyvuotas. Trečiasis asmuo M. P. nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nedalyvavo ieškovės turto perleidime UAB „Solotransa“ ir UAB „Tūkstantis“ naudai.

12.2. Sprendimu iš trečiojo asmens ieškovės naudai taip pat priteista iš viso 6 741,42 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro byloje paskirtų ir atliktų dviejų ekspertizių išlaidos (3 141,42 Eur) ir ieškovės atstovavimo išlaidos (3 600 Eur). Nenustatyta, kad trečiasis asmuo būtų nesąžiningai naudojęsis savo procesinėmis teisėmis ir nesąžiningai vykdęs savo procesines pareigas. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas ekspertizės išlaidų paskirstymą, nenurodė, kaip konkrečiai su šiomis išlaidomis yra susijęs trečiasis asmuo M. P. Sprendime yra konstatuotas ieškovės žalos patyrimo faktas ir žala yra priteista tik iš antstolio S. U. ir Lietuvos valstybės. Ieškovės turtą pirmiausia realizavo antstolis S. U.. Kai trečiojo asmens buvo surašytas byloje negaliojančiu taip pat pripažintas 2010 m. balandžio 9 d. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas Nr. (duomenys neskelbtini), turtas jau priklausė BUAB „DZO Capital“ (ne ieškovei). Šis turtas nurodyto akto pagrindu, jį patvirtintus Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 29 d. rezoliucija, buvo perleistas UAB „Soloservis“.

13.       Atsiliepime į apeliacinius skundus ieškovė BUAB „Aldengas“ prašo atsakovės Lietuvos Respublikos apeliacinį skundą atmesti, atsakovo antstolio S. U. ir trečiojo asmens antstolio M. P. apeliacinius skundus iš dalies atmesti, ieškovės BUAB „Aldengas“ apeliacinį skundą tenkinti ir ieškovės BUAB „Aldengas“ naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai: 

13.1.                      Tai, kad nėra galimybės atgauti neteisėtai perleisto turto, tapo akivaizdu tik nuo 2020 m. balandžio 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo. Taigi, atsakovai neteisingai skaičiuoja ieškinio senaties pradžią, nepagrįstai nurodo, kad dėl to paties ginčo senatis yra konstatuota Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1198-657/2015, kuris neva turi prejudicinę reikšmę šioje byloje. Taigi, ieškinio senaties terminas skaičiuotinas tik nuo 2020 m. balandžio 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo, nes šia nutartimi buvo konstatuota, kad dėl ginčo turto – mechaninių dirbtuvių Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), garažo Jonavoje, (duomenys neskelbtini), ir gamybos patalpų Jonavoje, (duomenys neskelbtini) – negalima restitucija natūra ir pažeistos dėl šio turto perleidimo asmens teisės gintinos, taikant civilinės atsakomybės institutą.

13.2.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. balandžio 22 d. nutartyje šioje civilinėje byloje nurodė, kad bylos dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė klausimą dėl viso proceso metu šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

13.3.                      Ši civilinė byla buvo inicijuota dėl antstolio M. P., kurio turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą patvirtino Kauno miesto apylinkės teismas, neteisėtai perleidus ieškovės nekilnojamąjį turtą. Byloje yra nuginčyti (pripažinti negaliojančiais) visi antstolio S. U. turto perdavimo išieškotojui aktai. Bylą nagrinėję teismai nusprendė, kad antstolių ir teismo veiksmai ginčo atveju buvo neteisėti, šių teismų sprendimų dalių nei antstoliai, nei Lietuvos Respublika neskundė.

14. Atsiliepime į apeliacinius skundus antstolis S. U. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, nurodydamas, kad sutinka su atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, apeliacinio skundo argumentais dėl prejudicinio fakto, jog ieškovė apie savo teisių pažeidimą, kuris kilo iš 2009 m. lapkričio 19 d. ir 2009 m. lapkričio 24 d. turto perdavimo išieškotojui aktų, žinojo iki 2011 m. vasario 1 d. 

15. Atsiliepime į apeliacinius skundus trečiasis asmuo antstolis M. P. iš esmės pasisakė dėl tų apeliacinių skundų argumentų, kurie yra susiję su bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymu ir tik tiek, kiek tai tiesiogiai liečia šio trečiojo asmens teises ir interesus, prašydamas pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 17 d. sprendimo dalį, kuria iš trečiojo asmens M. P. priteistos bylinėjimosi išlaidos, ir bylinėjimosi išlaidų iš trečiojo asmens M. P. nepriteisti, priteisti trečiojo asmens M. P. naudai bylinėjimosi išlaidas, susijusias su apeliacinio skundo ir atsiliepimo parengimu. Nurodo, kad sutinka su antstolio S. U. apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, kad ekspertizių rezultatai nepatvirtino ieškovės pozicijos byloje, jog antstolis S. U. perdavė ieškovės turtą išieškotojai UAB „DZO Capital“ mažesne nei turto rinkos kaina.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl ginčo nagrinėjimo ribų

17.       Ieškovė BUAB „Aldengas“ 2011 m. balandžio 6 d. su patikslinu ieškiniu kreipėsi į teismą, pašydama pripažinti negaliojančiais: 1) antstolio S. U. 2009 m. spalio 5 d., 2009 m. lapkričio 19 d. ir 2009 m lapkričio 24 d. turto perdavimo išieškotojui aktus, priimtus vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini); 2) antstolio M. P. 2010 m. balandžio 9 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. (duomenys neskelbtini), ir taikyti restituciją.

18.       Kauno apygardos teismas 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. spalio 10 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą.

19.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. gegužės 29 d. nutartimi

20.       Ieškovė 2015 m. gruodžio 28 d. pareiškė patikslintą ieškinį, kuriuo prašė:

20.1                       pripažinti negaliojančiu 2009 m. spalio 5 d. turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintą Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo 2009 m. spalio 29 d. rezoliucija, kuriuo antstolis S. U. perdavė UAB „DZO Capital“ žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), mechanines dirbtuves, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dirbtuves, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius Jonavoje, (duomenys neskelbtini);

20.2                      pripažinti negaliojančiu 2009 m. lapkričio 19 d. turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo antstolis S. U. perdavė išieškotojai UAB „DZO Capital“ mechanines dirbtuves, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), ir garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Jonavoje, (duomenys neskelbtini), patvirtintą Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo 2009 m. gruodžio 16 d. rezoliucija;

20.3                      pripažinti negaliojančiu 2009 m. lapkričio 24 d. turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kurio antstolis S. U. perdavė išieškotojai UAB „DZO Capital“ gamybos patalpą, esančią Jonavoje, (duomenys neskelbtini), patvirtintą Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo 2009 m. gruodžio 16 d. rezoliucija;

20.4                      pripažinti negaliojančiu 2010 m. balandžio 9 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo antstolis M. P. pardavė skolininkės BUAB „DZO Capital“ žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), mechanines dirbtuves, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dirbtuves, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius Jonavoje, (duomenys neskelbtini);

20.5                      pripažinti negaliojančiu 2013 m. gruodžio 9 d. varžytynių aktą Nr. 1, patvirtintą 2013 m. lapkričio 27 d. įvykusių varžytynių rezultatais, kuriuo BUAB „DZO Capital“ varžytynių vykdytojas V. Č. pardavė ir perdavė, o UAB „Solotransa“ nupirko mechanines dirbtuvės, esančias Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patalpas (duomenys neskelbtini);

20.6                      pripažinti negaliojančiu 2013 m. gruodžio 9 d. varžytynių aktą Nr. 2, patvirtintą 2013 m. lapkričio 27 d. įvykusių varžytynių rezultatais, kuriuo BUAB „DZO Capital“ varžytynių vykdytojas V. Č. pardavė ir perdavė, o UAB „Besserlita“ (dabar – UAB „Tūkstantis“) nupirko negyvenamąją patalpą, esančią Jonavoje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patalpas (duomenys neskelbtini), ir taikyti restituciją grąžinant ieškovei nuosavybėn gamybinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Jonavoje, (duomenys neskelbtini), (suformuotą atidalijus daiktą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei jame esančias patalpas (duomenys neskelbtini) (ankstesnis unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 

20.7                      pripažinti negaliojančiu 2013 m. gruodžio 9 d. varžytynių aktą Nr. 3, patvirtintą 2013 m. lapkričio 27 d. įvykusių varžytynių rezultatais, kuriuo BUAB „DZO Capital“ varžytynių vykdytojas V. Č. pardavė ir perdavė, o UAB „Besserlita“ (dabar – UAB „Tūkstantis“) nupirko garažą, esantį Jonavoje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 

20.8                      pripažinti negaliojančia 2017 m. rugsėjo 19 d. sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintą Kauno m. 7-ojo notarų biuro, kuria UAB „Solotransa“ pardavė UAB „Erelita Furniture“ negyvenamąsias patalpas – mechanines dirbtuves, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias Kauno r., sav., (duomenys neskelbtini). 

21.       Nesant galimybės taikyti restitucijos natūra, ieškovė prašė:

21.1.                      priteisti ieškovei BUAB „Aldengas“ iš atsakovų S. U. ir Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, antstolio M. P. ir UAB „Soloservis“ solidariai 659 372 Eur žalą, padarytą dėl žemės sklypo ir pastatų, esančių Jonavoje, (duomenys neskelbtini), neteisėto perleidimo;

21.2.                      priteisti ieškovei BUAB „Aldengas“ iš atsakovų S. U., Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, ir UAB „Solotransa“ solidariai 63 427 Eur žalą, padarytą dėl mechaninių dirbtuvių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini);

21.3.                       priteisti ieškovei BUAB „Aldengas“ iš atsakovų S. U., Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, ir UAB „Tūkstantis“ solidariai 147 126 Eur žalą, padarytą dėl negyvenamosios (gamybos) patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Jonavoje, (duomenys neskelbtini), neteisėto perleidimo.

22.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino negaliojančiu: 1) 2009 m. spalio 5 d. turto perdavimo išieškotojui aktą; 2) 2009 m. lapkričio 19 d. turto perdavimo išieškotojui aktą; 3) 2009 m. lapkričio 24 d. turto perdavimo išieškotojui aktą; 4) 2010 m. balandžio 9 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą; 5) 2013 m. gruodžio 9 d. varžytynių aktą Nr. 1; 6) 2013 m. gruodžio 9 d. varžytynių aktą Nr. 2; 7) 2013 m. gruodžio 9 d. varžytynių aktą Nr. 3; 8) 2017 m. rugsėjo 19 d. sutartį, kuria UAB „Solotransa“ pardavė UAB „Erelita Furniture“ mechanines dirbtuves Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini); taikė restituciją ir grąžino ieškovės nuosavybėn žemės sklypą, mechanines dirbtuves, 2 garažus ir sandėlius, dirbtuves, kiemo statinius Jonavoje, (duomenys neskelbtini); garažą Jonavoje, (duomenys neskelbtini); gamybinį pastatą Jonavoje, (duomenys neskelbtini) (suformuotą atidalijus daiktą bei jame esančias patalpas (duomenys neskelbtini)); mechanines dirbtuves Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini). 

23.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų UAB „Erelita Furniture“, UAB „Solotransa“, UAB „Tūkstantis“, UAB „Soloservis“, antstolio S. U., antstolio M. P., Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, apeliacinius skundus, 2019 m. spalio 1 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 24 d. sprendimo dalį, kuria taikyta restitucija ir grąžintos ieškovės nuosavybėn mechaninės dirbtuvės Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), ir bylos dalį (dėl perleisto turto – mechaninių dirbtuvių) pagal reikalavimą dėl žalos atlyginimo perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; bylos dalį dėl žalos iš atsakovų antstolio M. P. ir antstolio S. U. atlyginimo nutraukė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

24.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2020 m. balandžio 22 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 1 d. nutartį pakeitė:

24.1.                      panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 1 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 24 d. sprendimo dalis, kuriomis pripažinti negaliojančiais 2013 m. gruodžio 9 d. varžytynių aktai Nr. 1-3 ir 2017 m. rugsėjo 19 d. pirkimo–pardavimo sutartis bei taikyta restitucija ir grąžinta BUAB „Aldengas“ nuosavybėn šiais aktais perleistas turtas (mechaninės dirbtuvės Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), garažas Jonavoje, (duomenys neskelbtini), ir gamybos patalpos Jonavoje, (duomenys neskelbtini), ir dėl šių reikalavimų priėmė naują sprendimą – šiuos reikalavimus atmetė; 

24.2.                      panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 1 d. nutarties dalį, kuria nutraukta bylos dalis dėl žalos iš atsakovų antstolio M. P. ir S. U. atlyginimo priteisimo, ir bylos dalį pagal reikalavimą dėl žalos, padarytos perleidus turtą – mechanines dirbtuves Kauno r., (duomenys neskelbtini), garažą Jonavoje, (duomenys neskelbtini), ir gamybos patalpas Jonavoje, (duomenys neskelbtini), atlyginimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo;

24.3.                      kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 1 d. nutarties dalį paliko nepakeistą. Kasacinis teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas civilinės atsakomybės taikymo nesvarstė ir dėl jo nesprendė, ir perdavė pirmosios instancijos teismui bylos dalį pagal reikalavimą dėl žalos atlyginimo antstoliams neteisėtai perleidus turtą (mechanines dirbtuves Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), garažą Jonavoje, (duomenys neskelbtini), ir gamybos patalpas Jonavoje, (duomenys neskelbtini) nagrinėti iš naujo.

25.       Ieškovė, galutinai patikslintu ieškiniu, prašo solidariai priteisti iš atsakovų S. U. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 96 290 Eur žalą, padarytą dėl mechaninių dirbtuvių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), negyvenamosios (gamybos) patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios Jonavoje, (duomenys neskelbtini), ir garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Jonavoje, (duomenys neskelbtini), neteisėto perleidimo bei 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismui netaikius solidariosios atsakomybės, ieškovė prašė taikyti dalinę atsakomybę – 96 290 Eur žalą iš atsakovų priteisti lygiomis dalimis, t. y. po 48 145 Eur iš kiekvieno atsakovo bei 6 proc. palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

26.       Taigi, byloje sprendžiamas ginčas dėl žalos, kildinamos iš neteisėtų antstolio S. U. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos veiksmų, pripažinus 2009 m. lapkričio 19 d. ir 2009 m. lapkričio 24 d. turto perdavimo išieškotojui aktus, priimtus vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), negaliojančiais.

Dėl ieškinio senaties termino

27.       Atsakovai antstolis S. U. ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, apeliaciniuose skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė ieškinį dėl žalos priteisimo pateikė, nepraleidusi ieškinio senaties termino. Atsakovai teigia, kad ieškovė apie teisių pažeidimą, kuris kildinamas iš 2009 m. lapkričio 19 d. ir 2009 m. lapkričio 24 d. turto perdavimo išieškotojui aktų, žinojo iki 2011 m. vasario 1 d., ši aplinkybė konstatuota įsiteisėjusiame Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendime, todėl turėjo šiuos faktus laikyti prejudiciniais.

28.       Šioje byloje ginčas kilo dėl žalos atlyginimo. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlygimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

29.       Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę (CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą ir prašyti apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

30.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

31.       Ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

32.       Nustatyta, kad ieškovė 2011 m. balandžio 6 d. su patikslinu ieškiniu kreipėsi į teismą, pašydama pripažinti negaliojančiais ab initio (nuo sudarymo momento) antstolio S. U. 2009 m. spalio 5 d., 2009 m. lapkričio 19 d. ir 2009 m lapkričio 24 d. turto perdavimo išieškotojui aktus, priimtus vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), antstolio M. P. 2010 m. balandžio 9 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. (duomenys neskelbtini) ir taikyti restituciją. Kauno apygardos teismas 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. spalio 10 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą. 

33.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. gegužės 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2014 Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 1 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

34.       Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, paaiškėjo, kad pasikeitė esminės bylos aplinkybės, t. y. atsakovė BUAB „DZO Capital“ likviduota ir 2014 m. vasario 28 d. išregistruota iš Juridinių asmenų registro, todėl jos teisnumas yra pasibaigęs, jai negali būti taikoma restitucija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į pasikeitusias aplinkybes ir suformuotą praktiką, nurodė, kad, esant tam tikromis aplinkybėmis, kai negalimas restitucijos taikymas, o priverstinio turto pardavimo vykdymo procese neteisėtumą lėmė antstolio atlikti neteisėti veiksmai, tai pažeistas asmenų teises teismas gina taikydamas civilinę atsakomybę, bet netaiko restitucijos. Asmeniui prašant apginti jo civilines teises keliais gynimo būdais, teismas turi įvertinti, kuriam būdui ieškovas teikia prioritetą ir kuris yra tinkamiausias bei efektyviausias, ar turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu yra vienintelė ir tinkamiausia priemonė apginti pažeistas šalių, dalyvavusių vykdymo procese, teises, ar pažeistos teisės negali būti tinkamai apgintos taikant civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Dėl to teismui nagrinėjant iš naujo bylą, kurioje ginčijami antstolio turto perleidimo aktai, turi būti įvertintos aplinkybės dėl galimybės (ne)taikyti restitucijos ir, esant ieškovo reikalavimui, gali būti sprendžiamas civilinės atsakomybės taikymo klausimas.

35.       Nustatyta, kad ieškovė ieškinį, kuriame, nesant galimybės taikyti restituciją natūra, prašė solidariai priteisti iš atsakovų žalos atlyginimą, pareiškė 2015 m. gruodžio 28 d.

36.       CK 1.127  straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

37.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyvusis momentas), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), nes asmuo gali ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2013; 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-219/2017).

38.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė tik po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutarties priėmimo sužinojo, jog turto neatgaus, dėl to patiria žalą ir gali reikšti reikalavimą dėl žalos už turto praradimą atlyginimo. Ieškovė 2015 m. gruodžio 28 d. patikslino ieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais turto perdavimo išieškotojui aktus ir taikyti restituciją, o nesant galimybės taikyti restituciją natūra, priteisti žalos atlyginimą iš antstolio ir Lietuvos valstybės, todėl nusprendė, kad ieškinio senaties termino ieškovė nepraleido.

39.       Kiekvienas asmuo, manantis, kad įstatymu saugomos jo teisės ar teisėti interesai pažeidžiami, turi galimybę kreiptis į teismą dėl šių savo interesų gynybos ir pasirinkti, kokiomis teisinėmis priemonėmis ginti šias teises ir kokius reikalavimus teisme pareikšti (CK 1.137 straipsnis, 1.138 straipsnis, CPK 13 straipsnis, 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktai).

40.       Ieškovė, prašydama pripažinti negaliojančiais antstolių priimtus turto perdavimo išieškotojui aktus, pažeistas teises 2011 m. balandžio 6 d. ieškiniu prašė apginti, taikant restituciją natūra. Tačiau, bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, atsakovė BUAB „DZO Capital“ buvo likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Tai lėmė, kad pasirinktas pažeistų teisių gynimo būdas – restitucija natūra – dėl pasikeitusių ir nuo ieškovės valios nepriklausančių aplinkybių iš esmės tapo negalimas. Tai leidžia prieiti išvadą, kad ieškovė apie tai, jog jos pažeistos teisės gali būti apgintos tik taikant civilinę atsakomybę (subjektyvusis momentas), sužinojo nuo kasacinio teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutarties priėmimo ir atitinkamai patikslino 2011 m. pradėtoje nagrinėti byloje pareikštus reikalavimus, prašydama taikyti ir alternatyvų pažeistų teisių gynimo būdą.

41.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad juridiniam asmeniui iškėlus bankroto bylą, kreditorių ir bankrutuojančios bendrovės teises ir interesus atstovauja nemokumo administratorius. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis kriterijus), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Viena tokių išimčių buvo įtvirtinta ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiame Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ). Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą pripažįstama, kad apie ginčo sandorį nemokumo administratorius sužinojo nuo bendrovės dokumentų priėmimo–perdavimo dienos, ir su šiuo momentu siejama ieškinio senaties termino pradžia. Nagrinėjamu atveju nutartis išketi ieškovei bankroto bylą įsiteisėjo 2010 m. spalio 19 d., pradinį ieškinį ieškovės nemokumo administratorius pareiškė 2011 m. balandžio 6 d., t. y. nepraleidęs ieškinio senaties termino. Ieškovės ieškinys Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimu buvo atmestas, apeliacinės instancijos teismas 2013 m. spalio 10 d. nutartimi paliko šį sprendimą nepakeistą. Byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartimi. Taigi, nuo Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimo priėmimo iki 2014 m. gegužės 29 d. kasacinio teismo nutarties, kuria byla perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, ieškovė negalėjo tikslinti pažeistų teisių gynimo būdo, todėl šis laikotarpis nėra įskaičiuojamas į ieškinio senaties terminą (CK 1.130 straipsnio 1, 3 dalys). Teisėjų kolegijos vertinimu, formalus nurodyto laikotarpio įskaitymas į ieškinio senaties terminą neatitiktų teisingumo ir sąžiningumo principų.

42.       Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovų argumentais, kad nustatydamas ieškinio senaties termino pradžią pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1198-657/2015 nustatytomis aplinkybėmis, nes bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios. Minėtoje civilinėje byloje ieškovė reiškė reikalavimą priteisti žalą netekus galimybės nuomoti perleistą turtą atlyginimo. Nors reikalavimas priteisti nuostolius buvo grindžiamas tų pačių turto perdavimo (pardavimo) aktų neteisėtumu, tačiau ši byla, priešingai nei nagrinėjama, buvo pradėta tik 2014 m. lapkričio 3 d., reikalavimai pripažinti turto perleidimo aktus negaliojančiais nebuvo pareikšti ir restitucijos taikymo (ne)galimumo klausimai, kaip sandorių pripažinimo negaliojančiais taikymo padariniai, pasibaigus juridiniam asmeniui UAB „DZO Capital“, nebuvo sprendžiami.

43.       Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčui reikšmingų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ieškinio atlyginti žalą senaties termino pradžią, tinkamai įvertino subjektyvųjį momentą ir pagrįstai nusprendė, kad šis terminas nėra praleistas.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų ir ginčo ribų

44.       Byloje sprendžiamas ginčas dėl antstolio ir teismo civilinės atsakomybės, pripažinus negaliojančiais antstolio S. U. 2009 m. lapkričio 19 d. ir 2009 m. lapkričio 24 d. turto perdavimo išieškotojui aktus, todėl pirmiausiai aptartinos civilinės atsakomybės sąlygos.

45.       Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. CK 6.245 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, nesusijusios su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais.

46.       Sprendžiant ginčus dėl antstolio ir teismo veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos CK normos, reglamentuojančios deliktinę civilinę atsakomybę. Civilinė deliktinė atsakomybė atsiranda, kai yra nustatomos visos CK 6.246–6.249 straipsniuose nustatytos sąlygos. Prievolė atlyginti turtinę ir (ar) neturtinę žalą atsakovui kyla konstatavus, kad: 1) jis neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai; 2) yra padaryta turtinė ir (ar) neturtinė žala; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir kilusių neigiamų padarinių – žalos; 4) žalą padaręs asmuo yra kaltas, išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011, 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-135-421/2022).

47.       Nustatyta, kad 2009 m. lapkričio 19 d. turto perdavimo išieškotojui aktu vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) antstolis S. U. perdavė išieškotojai UAB „DZO Capital“ mechanines dirbtuves, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), ir  garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Jonavoje, (duomenys neskelbtini), už 280 000 Lt. Šis aktas patvirtintas Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo 2009 m. gruodžio 16 d. rezoliucija.

48.       2009 m. lapkričio 24 d. turto perdavimo išieškotojui aktu vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) antstolis S. U. perdavė išieškotojai UAB „DZO Capital“ gamybos patalpą, Jonavoje, (duomenys neskelbtini), už 42 000 Lt. Šis aktas patvirtintas Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo 2009 m. gruodžio 16 d. rezoliucija.

49.       2009 m. lapkričio 19 d. ir 2009 m. lapkričio 24 d. turto perdavimo išieškotojui aktai pripažinti negaliojančiais Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 24 d. sprendimu. Šis sprendimas įsiteisėjęs.

Dėl antstolio civilinės atsakomybės 

50.       Vykdymo procesas yra grindžiamas bendraisiais teisiniais teisėtumo, interesų derinimo ir proporcingumo principais, kurie reiškia, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis).

51.       Nustatyta, kad 2009 m. lapkričio 19 d. perdavimo išieškotojui aktas, kuriuo išieškotojai UAB „DZO Capital“ perduotos gamybos patalpos, esančios Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), ir garažas, esantis Jonavoje, (duomenys neskelbtini), pripažintas negaliojančiu, nes antstolis S. U., perduodamas iš varžytynių neparduotą skolininkės (ieškovės) turtą vienai išieškotojai, nepaisė kitų išieškotojų interesų. 2009 m. lapkričio 24 d. turto perdavimo išieškotojui aktas, kuriuo išieškotojai UAB „DZO Capital“ perduota gamybos patalpa, esanti Jonavoje, (duomenys neskelbtini), pripažintas negaliojančiu, nes antstolis S. U. be teisinio pagrindo sustabdė vykdomąją bylą pagal Kauno VMI sprendimą, suteikdamas pirmenybę išieškotojai UAB „DZO Capital“ prieš kitus išieškotojus perimti skolininkės turtą, ir taip pažeisdamas suinteresuotų asmenų interesus, išieškotojų lygiateisiškumo ir išieškojimų proporcingumo principus. Taigi, antstolio neteisėti veiksmai nustatyti įsiteisėjusiais teismų sprendimais.

52.       Apeliantas antstolis S. U. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp jo neteisėtų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys. Teigia, kad pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą priverstinis turto realizavimas buvo laikomas baigtu, kai aktą patvirtindavo teismas, todėl tik teismo patvirtinti turto perdavimo išieškotojams aktai sukėlė ieškovei teisines pasekmes.

53.       CPK 634 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Be to, antstoliui taikytinas profesinio rūpestingumo standartas, inter alia (be kita ko), suponuoja, kad rūpestingas antstolis turi būti aktyvus vykdymo procese, reaguoti į vykdymo kliuvinius ir dėti visas reikiamas protingas pastangas tam, kad jie būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2013; 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-248/2015). 

54.       Teismų sprendimų vykdymo taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgaliojimus (kompetenciją), o bet koks ultra vires (viršijant įgaliojimus) veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas. Antstolio pareiga siekti kuo greitesnio ir realaus įvykdymo pagal pateiktus vykdomuosius dokumentus turi būti atliekama, atsižvelgiant į tai, jog nebūtų pažeidžiami įstatymo reikalavimai ir vykdymo proceso dalyvių teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje  Nr.3K-3-104-684/2017 ir jos 12 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika).

55.       Turto pardavimo iš varžytynių, turto perdavimo išieškotojui be varžytynių bei turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktai yra speciali procesinė turto realizavimo forma (CPK 700 straipsnis) ir šie aktai pagal CPK 725 straipsnio 8 dalį (2002 m. vasario 28 d. įstatymo Nr. IX-743 redakcija) yra nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs teisinis reguliavimas nustatė, kad vykdymo procese antstolio priimtą turto pardavimo iš varžytynių, turto perdavimo išieškotojui ir turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktus tvirtino teismas (CPK 702, 704 straipsnio 4 dalis, 725 straipsnis).

56.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas, kuris savaime nesukelia teisinių padarinių dėl varžytynėse parduoto daikto teisinės priklausomybės, nelaikomas skolininko turto realizavimu ir (ar) išieškojimu – aktu tik sukuriamas teisinis pagrindas turtą realizuoti ateityje, t. y. jį perduoti turtą varžytynėse įsigijusiam asmeniui po to, kada turto pardavimo iš varžytynių (turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui) aktą patvirtina teisėjas ir aktas tampa nuosavybės teisę patvirtinančiu dokumentu (toks teisinis reglamentavimas buvo nustatytas CPK byloje aptariamų antstolio veiksmų atlikimo metu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2012). Taigi ir turto perdavimo išieškotojui aktu sukuriamas teisinis pagrindas perduoti varžytynėse neparduotą turtą išieškotojui po to, kai tokį aktą patvirtina teisėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-313/2020). Tačiau tai nereiškia, kad antstolis nėra atsakingas dėl neteisėtų veiksmų surašant turto perdavimo išieškotojui aktą ir pateikiant jį tvirtinti teismui kylančių pasekmių.

57.       CK 6.247 straipsnyje, reglamentuojančiame civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio sampratą, nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.  

58.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta lankstaus priežastinio ryšio samprata. Priežastinio ryšio lankstus taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su (ne)veikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2013). 

59.       Kasacinis teismas pažymėjo, kad teisine prasme pripažįstama, jog priežastinis ryšys yra tais atvejais, jeigu asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė, ir jo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Taigi net ir nesant faktinio priežastinio ryšio, teisinis priežastinis ryšys gali būti nustatomas ir to gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010).

60.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad antstolis yra valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Antstolis, atlikdamas savo funkcijas, privalo vadovautis antstolių veiklos teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo, taip pat civilinio proceso principais. Vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Taigi, antstolis, būdamas valstybės įgaliotu asmeniu, kuriam pavesta atlikti vykdymo funkcijas, privalo užtikrinti atliekamų vykdymo veiksmų teisėtumą ir vykdymo proceso dalyvių teises. 

61.       Nustatyta, kad antstolis S. U., 2009 m. lapkričio 18 d. priėmė patvarkymą, kuriuo paskelbė pirmąsias mechaninių dirbtuvių, esančių Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), ir garažo, esančio Jonavoje, (duomenys neskelbtini), varžytynes neįvykusiomis ir tą pačią dieną pasiūlė šį skolininkės turtą pasiimti išieškotojai UAB „DZO Capital“, nors prie išieškojimo 2009 m. lapkričio 12 d. patvarkymu buvo prisijungęs antstolis M. P., vykdantis išieškojimą UAB „Enax“ naudai (vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 121, 141). Antstolis S. U. 2009 m. lapkričio 24 d. patvarkymu pripažino gamybos patalpų, esančių Jonavoje, (duomenys neskelbtini), pirmąsias varžytynes neįvykusiomis ir šį turtą pasiūlė pasiimti išieškotojai UAB „DZO Capital“. Antstolis taip pat buvo užvedęs atskirąja vykdomąją bylą pagal išieškotojos Kauno VMI 2009 m. spalio 1 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš tos pačios skolininkės (vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini)). Taigi, būtent antstolis priėmė sprendimus, kuriais tik vienam iš vykdymo procese dalyvaujančių išieškotojų suteikė teisę pasiimti iš pirmųjų varžytynių neparduotą skolininkės turtą. Šių sprendimų pagrindu antstolis priėmė 2009 m. lapkričio 18 d. ir 2009 m. lapkričio 24 d. turto perdavimo išieškotojui aktus, kuriais perdavė varžytynėse neparduotą turtą vienai išieškotojai, glaudžiais ryšiais susijusiai su skolininke, bei pateikė šiuos aktus tvirtinti teismui, taip pažeisdamas iš varžytynių neparduoto turto perdavimą išieškotojui tvarką ir kitų išieškotojų teises.

62.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, to pakanka prieiti išvadą, kad antstolis savo veiksmais sukūrė sąlygas žalai atsirasti. Antstolis, neteisėtai surašydamas turto perdavimo išieškotojui aktus, tinkamai neįvykdė jam įstatymo pavestų funkcijų. Tai lėmė žalos atsiradimą, nes neteisėtai vienai išieškotojai perduotas turtas nebegali būti grąžintas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs teisinis reguliavimas nustatė dvigubą turto perdavimo išieškotojui teisėtumo kontrolės mechanizmą (antstolio ir teismo). Taigi, nėra pagrindo daryti išvados, kad dėl turto perdavimo išieškotojui aktų neteisėtumo ir iš to kylančių pasekmių atsakingas tik šiuos aktus rezoliucija patvirtinęs teismas.

63.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog yra visos būtinos sąlygos taikyti antstoliui civilinę atsakomybę, todėl antstolio apeliacinio skundo argumentai dėl priežastinio ryšio nebuvimo pripažįstami nepagristais.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės

64.       Apeliantė Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl teismo neteisėtų veiksmų, tvirtinant 2009 m. lapkričio 24 d. turto perdavimo išieškotojui aktą. Nesutikimas grindžiamas tuo, kad teismui, tvirtinusiam 2009 m. lapkričio 24 d. turto perdavimo išieškotojui aktą, antstolis nepateikė atskirai užvestos vykdomosios bylos (dėl skolos išieškojimo Kauno VMI), kurią antstolis S. U. buvo neteisėtai sustabdęs, todėl ieškovės reikalavimas (dalyje dėl žalos priteisimo iš valstybės) dėl 2009 m. lapkričio 24 d. turto perdavimo išieškotojui akto panaikinimo turėjo būti atmestas.

65.       CK

66.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Tai yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti, ir kitas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-207/2011).

67.       Nagrinėjamoje byloje reikalavimas priteisti iš valstybės žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teismo (teisėjo) veiksmų grindžiamas tuo, kad teismas nepagrįstai patvirtino antstolio S. U. 2009 m. lapkričio 19 d. ir 2009 m. lapkričio 24 d. turto perdavimo išieškotojui aktus. Apeliantė nenurodė argumentų dėl teismo veiksmų neteisėtumo ir kitų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, tvirtinat 2009 m. lapkričio 19 d. turto perdavimo išieškotojui aktą, todėl teisėjų kolegija šių aplinkybių nevertina ir dėl to nepasisako (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

68.       Teisėjų kolegija nustatė, kad teismui pateiktoje antstolio S. U. vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nėra duomenų apie pradėtą priverstinį skolos (mokestinės nepriemokos) išieškojimą iš ieškovės išieškotojai Kauno VMI. Dėl skolos iš ieškovės išieškojimo Kauno VMI naudai buvo užvesta atskira vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), kuri turto perdavimo išieškotojui aktus tvirtinusiam teismui nebuvo pateikta. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad 2009 m. lapkričio 19 d. ir 2009 m. lapkričio 24 d. turto perdavimo išieškotojui aktai buvo priimti toje pačioje vykdomoje byloje, kurios medžiagoje buvo antstolio M. P. 2009 m. lapkričio 12 d. patvarkymas dėl prisijungimo prie išieškojimo ir išieškojimo nukreipimo į skolininkės pinigines sumas, esančias pas kitus asmenis, taip pat į tai, jog turto perdavimo išieškotojui aktai teismo rezoliucija patvirtinti tą pačią dieną, daro išvadą, kad apeliantės nurodyta aplinkybė dėl vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) nepateikimo yra reikšminga, vertinant atsakovų kaltės laipsnį, tačiau teismo atsakomybės nešalina.

Dėl solidariosios atsakomybės (ne)taikymo, ieškinio ribų (ne)peržengimo ir kaltės laipsnio

69.       Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė atsakovams solidariosios atsakomybės, nes šiuo atveju yra visos objektyviojo bendrininkavimo sąlygos. Teismas, konstatavęs, kad be vieno iš kurių nors atsakovų neteisėtų veiksmų nebūtų kilusi žala, turėjo taikyti solidariąją atsakomybę. 

70.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad solidarioji civilinė atsakomybė atsiranda iš įstatymo arba prievolės dalykui esant nedaliam (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Taigi, pagal bendrą civilinės atsakomybės taisyklę skolininkų daugeto atveju prievolė yra dalinė (CK 6.5 straipsnis). Tačiau deliktinės atsakomybės atveju CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir 6.279 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta solidariosios skolininkų pareigos prezumpcija, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-1075/2018).

71.       Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad solidariosios atsakomybės taisyklė deliktinės atsakomybės kontekste taikoma tik tuo atveju, jei nėra protingo pagrindo priskirti jos atskiras dalis konkretiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).

72.       Teisėjų kolegija pažymi, kad vykdymo proceso metu atliekamų veiksmų, įskaitant priverstinį turto realizavimą, teisėtumą privalo užtikrinti antstolis, o teismui pavesta antstolio procesinės veiklos kontrolė. Nagrinėjamu atveju sprendimą, kuriuo tik vienam iš ieškovės išieškotojų suteikta teisė pasiimti iš pirmųjų varžytynių neparduotą turtą, priėmė antstolis, turto perdavimo išieškotojui aktus, kuriuo skolininkės turtas perduodamas išieškotojai UAB „DZO Capital“, surašė ir teismui tvirtinti pateikė taip pat antstolis. Teismas antstolio pateiktus turto perdavimo išieškotojui aktus patvirtino rezoliucija. Atsižvelgdama į tai, kad kiekvieno iš atsakovų funkcijos priverstinio turto realizavimo procese yra atskirtos ir aiškiai apibrėžtos teisės aktuose, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju atsakovų atsakomybės dalys yra aiškios ir gali būti atskirtos, todėl taikytina dalinė civilinės atsakomybės rūšis.

73.       Atsakovas antstolis S. U. apeliuoja į tai, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas dalinę atsakomybę kitomis proporcijomis nei prašė ieškovė, peržengė ieškinio ribas ir pažeidė jo teisę būti išklausytam dėl tokios dalinės atsakomybės taikymo.

74.       Teisėjų kolegija, vertindama šiuos apelianto argumentus, pažymi, kad teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad ieškovas neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo, o ginčo santykių teisinį kvalifikavimą vykdo teismas. Teismo nesaisto ieškovo ieškinyje nurodytas teisinis pagrindas; teisinis ginčo santykių kvalifikavimas turi būti atliekamas pagal nustatytas faktines aplinkybes dėl visų pareikštų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015).

75.       Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė žalą iš atsakovų priteisti solidariai, o teismui netaikius solidariosios atsakomybės (taikant dalinę atsakomybę), žalą iš atsakovų priteisti lygiomis dalimis, t. y. ieškovė reiškė alternatyvius reikalavimus dėl atsakovams taikytinos atsakomybės rūšies.

76.       Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas teisinį santykį, vertino kokios rūšies – solidarioji ar dalinė – atsakomybė turi būti taikoma. Taigi, teismas konstatavo sąlygų solidariajai atsakomybei taikyti nebuvimą ir pagrįstai nustatė kiekvieno iš atsakovų atsakomybės apimtį bei taikė dalinę atsakomybę. Atsakomybės rūšies nustatymas yra teisinis santykio kvalifikavimas pagal šalių nurodytas aplinkybes, todėl net ir tais atvejais, kai teismas nesivadovauja ieškovo prašoma taikyti civilinės atsakomybės rūšimi (solidariąja atsakomybe), o teismas  ex officio  (pagal pareigas) taiko kitą rūšį (dalinę atsakomybę), tai nelaikytina ieškinio ribų peržengimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-60-516/2017). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo teisė paskirstyti dalinės atsakomybės proporcijas pagal kaltės laipsnį yra teisinių santykių kvalifikavimo dalis ir negali būti laikoma ieškinio ribų peržengimu.

77.       Teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta apelianto antstolio S. U. argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas kitokias dalinės atsakomybės proporcijas, nei prašė ieškovė, pažeidė jo teisę būti išklausytam. Minėta, kad ieškovė reiškė alternatyvius reikalavimus dėl atsakovams taikytinos atsakomybės rūšies, pirmiausiai prašydama taikyti solidariąją atsakomybę, o šio reikalavimo netenkinus – taikyti dalinę atsakomybę. Solidarioji civilinė atsakomybė reiškia, kad kreditorius turi teisę reikalauti, jog prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Taigi, tai paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad antstolis neturėjo galimybės išdėstyti savo pozicijos dėl didesnės nei 50 proc. atsakomybės taikymo proporcijos jo atžvilgiu.

78.       Ieškovė ir atsakovas antstolis S. U. taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu atsakovų kaltės laipsniu. Ieškovė teigia, kad teismas, taikydamas dalinę atsakomybę, padarė neobjektyvią ir nepagrįstą išvadą, jog teismo kaltės laipsnis sudaro tik 20 proc., o antstolio – 80 proc. Kiekvienas iš atsakovų prisidėjo prie žalos atsiradimo iš esmės – be kiekvieno iš jų žala (visa apimtimi) nebūtų atsiradusi, todėl kiekvienam atsakovui taikytina 50 proc. atsakomybė. Antstolis S. U. nesutikimą su nustatytu atsakovų kaltės laipsniu grindžia motyvų šališkumu.

79.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su aptartais apeliantų argumentais. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atsakovų kaltės laipsnį, vertino tiek antstolio, tiek teismo atliekamas funkcijas vykdymo procese, taip pat atsižvelgė į tai, kad antstolis nepateikė teismui visos informacijos, reikšmingos sprendžiant turto perdavimo išieškotojui aktų patvirtinimo klausimą, t. y. teismui buvo pateikta tik pagrindinė vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nebuvo informacijos apie antstolio vykdomą išieškojimą iš skolininkės išieškotojos Kauno VMI naudai, o lydimosios bylos su kitų išieškotojų dokumentais teismo patikrai pateiktos nebuvo. Antstolis šių aplinkybių neginčija. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės yra pakankamas pagrindas mažinti teismo atsakomybės laipsnį. Taigi, nėra pagrindo spręsti, kad teismo išvada dėl atsakovų kaltės laipsnio nustatymo yra neobjektyvi ar šališka.

Dėl žalos dydžio

80.       Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, jog nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

81.       Ieškovė nesutinka su skundžiamu sprendimu priteistu žalos dydžiu. Nesutikimą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo 2017 m. birželio 6 d. turto ekspertizės aktu nustatyta rinkos verte ir be pagrindo sumažino dėl statinių praradimo (jų negrąžinant natūra) patirtos žalos dydį nuo 96 290 Eur iki 26 662,36 Eur.

82.       Teisėjų kolegija pažymi, kad ekspertizė skiriama tuomet, kai abejojama tam tikrų faktų buvimu ir šioms aplinkybėms nustatyti reikalingos specialiosios žinios (CPK 212 straipsnio 1 dalis). Tačiau eksperto išvada teismui neprivaloma. Ji turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009).

83.       Byloje teismo ekspertizė buvo paskirta, siekiant įvertinti, ar vykdymo procese perleistas ginčo turtas tinkamai įkainotas. Minėta, kad ieškovė paskutiniame patikslintame ieškinyje reiškė reikalavimą priteisti iš atsakovų žalą, patirtą pripažinus antstolio S. U. 2009 m. lapkričio 19 d. ir 2009 m. lapkričio 24 d. turto perdavimo išieškotojui aktus negaliojančiais, todėl nagrinėjamu atveju aktuali tik minėtų sandorių pagrindu išieškotojai perduoto turto vertė, buvusi sandorio sudarymo metu.

84.       Nustatyta, kad antstolis S. U. pagal 2009 m. lapkričio 19 d. ir 2009 m. lapkričio 24 d. turto perdavimo išieškotojui aktus ginčo turtą perdavė už 93 257,64 Eur. Pagal 2017 m. birželio 6 d. teismo ekspertės G. B. Nekilnojamojo turto ekspertizės akte Nr. E17-04(43) (toliau – ir ekspertizės aktas) pateiktą išvadą bendra ginčo turto rinkos vertė yra 96 290 Eur, o likvidacinė vertė – 80 260 Eur. Taigi, ginčo turto vertė tiek pagal antstolio, tiek pagal retrospektyviai atliktos ekspertizės akto išvadą pernelyg nesiskiria.

85.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ginčo turtas išieškotojai buvo perduotas vykdymo procese (neįvykus pirmosioms varžytynėms; dalyvauti varžytynėse dėl mechaninių dirbtuvių Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini) (nustatyta kaina 160 000 Lt atitinka 46 339,20 Eur), ir garažo Jonavoje, (duomenys neskelbtini) (nustatyta kaina 120 000 Lt atitinka 34 754,40 Eur), neužsiregistravo nei vienas pirkėjas; gamybos patalpos, esančios Jonavoje, (duomenys neskelbtini), buvo parduotos už 42 000 Lt (12 164,04 Eur), tačiau pirkėjas visos sumos nesumokėjo, prašymo pratęsti mokėjimo terminą nepateikė (vykdomoji byla Nr. 0034/09/0456, b. l. 121, 142), ekspertizės akte nustatyta turto rinkos vertė yra artima nustatytai antstolio, o likvidacinė (priverstinio pardavimo) vertė mažesnė, nei kaina, už kurią turtas faktiškai perduotas išieškotojai, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad antstolio nustatyta ginčo turto kaina, kuri didesnė nei ekspertizės aktu nustatytos turto rinkos kainos ir likvidacinės vertės vidurkis, yra teisinga. Vien tai, kad vykdymo procese ginčo turto kainai nustatyti nebuvo paskirta ekspertizė, savaime nereiškia, kad teismas besąlygiškai privalo vadovautis teisminio bylos nagrinėjimo metu atliktos ekspertizės akto išvada. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad antstolio nustatyta ginčo turto kaina iš esmės yra artima ekspertizės akte nustatytai vertei ir laikytina teisinga.

86.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė įrodinėjo, kad jos patirti nuostoliai yra negaliojančiais pripažintų 2009 m. lapkričio 19 d. ir 2009 m. lapkričio 24 d. turto perdavimo išieškotojui aktų pagrindu perduoto turto, kuris negali būti grąžintas taikant restituciją natūra, rinkos vertė.

87.       Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė. Tai reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta nukentėjusiam asmeniui grąžinti į tokią padėtį, kuri būtų nesant teisės pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-378/2020, 60 punktas; 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-135-421/2022, 33 punktas).

88.       Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-598/2013; 2017 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286-313/2017, 52 punktas). Bet kokiu atveju, nustatant prievolės atlyginti žalą apimtį, reikia vadovautis protingumo kriterijumi (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-313/2019, 42 punktas). 

89.       Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad vykdymo procese padarytos žalos pobūdis aiškinamas ir jos dydis nustatomas, atsižvelgiant į konkrečios situacijos vykdymo procese aplinkybes, pvz., pardavus turtą iš varžytynių, neteisingai jį įkainojus, antstolio padaryta žala vertinama kaip skirtumas tarp parduoto iš varžytynių turto rinkos vertės, kuri būtų gauta, jeigu nebūtų pažeidimų, ir faktiškai gautos kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-565/2008, 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2013).

90.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo turto perleidimo metu ieškovės skolos išieškotojams buvo tokios: skola kreditorei UAB „DZO Capital“ sudarė 1 794 914 Lt (519 843,02 Eur); skola Kauno VMI sudarė 634 881,02 Lt (183 874,25 Eur); skola UAB „Enax“ sudarė 83 665,77 Lt (24 231,28 Eur). Išieškotojos UAB „DZO Capital“ reikalavimas sudarė 71,41 proc., kitų dviejų kreditorių reikalavimai sudarė 28,59 proc., atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų, išieškotoja UAB „DZO Capital“ vis tiek būtų galėjusi perimti turtą, tačiau jai būtų tekusi pareiga į antstolio depozitinę sąskaitą įmokėti 28,59 proc. turto vertės, kuri nuo 93 257,64 Eur sudaro 26 662,36 Eur.

91.       Teisėjų kolegija, vertindama ieškovės argumentus dėl žalos dydžio nustatymo, pažymi, kad šiuo atveju nebuvo nustatyta, jog priverstinis skolos iš ieškovės išieškotojai UAB „DZO Capital“ būtų pradėtas ir vykdytas nepagrįstai ir (ar) neteisėtai, antstolio S. U. vykdomojoje byloje Nr. 0034/09/0456 vykdytas išieškotojos UAB „DZO Capital“ reikalavimas nebuvo neginčytas ar panaikintas. Taip pat nenustatyta, kad išieškojimas į ginčo turtą negalėtų būti nukreiptas ir (ar) būtų kitų esminių kliūčių ginčo turtą realizuoti priverstine tvarka. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs teisinis reguliavimas nedraudė perduoti išieškotojui iš varžytynių neparduoto skolininko turto, tačiau esant kitų išieškotojų, turtas pareiškusiam norą pasiimti turtą natūra išieškotojui galėjo būti perduodamas po to, kai jis antstoliui sumoka pradinės parduodamo turto kainos ir apskaičiuotos jam tenkančios lėšų sumos skirtumą (CPK 702 straipsnio 2 dalis). Būtent dėl šio pažeidimo 2009 m. lapkričio 19 d. ir 2009 m. lapkričio 24 d. turto perdavimo išieškotojai UAB „DZO Capital“ aktai buvo pripažinti negaliojančiais. Jeigu šio pažeidimo nebūtų, kreditorė UAB „DZO Capital“ teisę pasiimti iš varžytynių neparduotą skolininkės turtą galėjo įgyvendinti tik sumokėjusi jai tenkantį kainos skirtumą, kuris proporcingai būtų paskirstytas kitiems išieškotojams. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovės žalos dydį sudaro priverstinai realizuoto ginčo turto kainos dalis, kuri turėjo būti skirta kitų skolininkės (ieškovės) išieškotojų reikalavimų patenkinimui, t. y. suma, kurią kreditorė UAB „DZO Capital“ turėjo sumokėti, sutikdama paimti iš pirmųjų varžytynių neparduotą skolininkei priklausantį turtą. Ieškovės reikalavimas priteisti jai visą ginčo turto vertę, neatitiktų teisingo nuostolių atlyginimo principo, vykdymo proceso taikytinų žalos nustatymo kriterijų, išieškotojų teisėtų interesų ir iš esmės pagerintų ieškovės padėtį, nei ji buvo iki pažeidimo padarymo.

92.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškovės žalos dydį, pagrįstai vadovavosi išieškotojos UAB „DZO Capital“ reikalavimo dydžiu, nurodytu  turto perdavimo išieškotojui aktuose, ir, atsižvelgdamas į tai, apskaičiavo jai tenkančios sumokėti sumos proporciją, nes visas turtas, esantis Jonavoje, (duomenys neskelbtini), ieškovei buvo grąžintas, taikant restituciją natūra.

93.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, argumentai dėl ieškovės nesąžiningumo, įvertinus tai, kad reikalavimus ieškovės vardu reiškia nemokumo administratorius, ginantis ne tik bankrutavusios bendrovės, bet ir visų jos kreditorių interesus, nesudaro pagrindo mažinti ieškovei priteistiną žalą.

Dėl palūkanų dydžio ir jų skaičiavimo momento

94.       Ieškovė ir atsakovas S. U. skundžia teismo sprendimo dalį, kuria priteistos palūkanos. Ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė palūkanų skaičiavimo pradžią, akcentuodama tai, jog Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, apie ieškovės reikalavimą priteisti žalą vėliausiai sužinojo 2015 m. gruodžio 28 d., todėl yra pagrindas priteisti palūkanas už visą šį laikotarpį. Atsakovas S. U. nesutinka su priteistu palūkanų dydžiu.

95.       CK 6.261  straipsnyje nustatyta, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais nuostoliais. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos 6 procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnio 2 dalis).

96.       Procesinės palūkanos – kompensacinės, t. y. skirtos nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusiems minimaliems kreditoriaus nuostoliams kompensuoti, operatyviam teismo procesui ir teismo sprendimo įvykdymui skatinti. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/201, 2018 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-1075/2018). Procesinės palūkanos priteisiamos tiek tais atvejais, kai piniginė prievolė atsiranda iš sutarties, tiek ir tais atvejais, kai žala kyla iš delikto.

97.       Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.37 straipsnio 2 dalį, yra konstatavęs, kad procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Šios palūkanos priteisiamos visais atvejais, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti ir ieškinys tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007, 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144-915/2018).

98.       Nustatyta, kad ieškovė alternatyvius turtinio pobūdžio reikalavimus atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, ir antstoliui S. U., pareiškė 2015 m. gruodžio 28 d. patikslintame ieškinyje, kuris buvo priimtas 2016 m. sausio 5 d. (9 t., b. l. 4–22). Tai, kad vėliau ieškovė reikalavimus priteisti žalą patikslino, nepaneigia turtinio pobūdžio reikalavimų priėmimo nagrinėti fakto ir nesudaro pagrindo procesinių palūkanų skaičiavimo momentą sieti su paskutinio patikslinto ieškinio priėmimo diena. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovų priteistinos procesinės palūkanos skaičiuotinos nuo patikslinto 2015 m. gruodžio 28 d. ieškinio priėmimo dienos, t. y. 2016 m. sausio 5 d. (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).

99.       Antstolis yra valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, antstolis nėra tinkamas subjektas mokėti 6 procentų dydžio palūkanas už prievolės neįvykdymą, nes nėra nei verslininkas, nei privatus juridinis asmuo. Atsižvelgiant į tai, atsakovo antstolio S. U. apeliacinio skundo argumentai dėl priteistų procesinių palūkanų dydžio pripažintini pagrįstais.

Dėl antstolio M. P. apeliacinio skundo

100.       Apeliantas antstolis M. P. nesutinka su skundžiama sprendimo dalimi, kuria iš jo priteistos 11 541,42 Eur bylinėjimosi išlaidos, teigdamas, kad neturi pareigos atlyginti ieškovei priteistų teisinių paslaugų ir ekspertizių atlikimo išlaidų, taip pat UAB „Solotransa“ ir UAB „Tūkstantis“ patirtų išlaidų.

101.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, bylinėjimo išlaidos priteisiamos iš šalies, laimėjusios bylą. Kai ieškinys tenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai.

102.       Nustatyta, kad ieškovė pradiniu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais tris antstolio S. U. surašytus turto perdavimo išieškotojui aktus ir antstolio M. P. 2010 m. balandžio 9 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, priimtą vykdomoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė 2015 m. gruodžio 28 d. pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo reiškė aštuonis savarankiškus reikalavimus pripažinti sandorius negaliojančiais ir tris alternatyvius reikalavimus priteisti žalą, nesant galimybės taikyti restituciją, t. y. patikslintu ieškiniu be pradiniame ieškinyje pareikštų reikalavimų, įskaitant reikalavimą panaikinti antstolio M. P. 2010 m. balandžio 9 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, ieškovė papildomai prašė pripažinti negaliojančiais ir vėlesnius turto pardavimo (turto pardavimo iš varžytynių) sandorius. Ieškovė vienu iš alternatyvių reikalavimų prašė priteisti žalą ir iš antstolio M. P.. Tiek pagal pradinį, tiek pagal patikslintą 2015 m. ieškinį antstolis M. P. dalyvavo byloje atsakovo statusu.

103.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. spalio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1018-585/2019 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 24 d. sprendimo dalį, kuria taikyta restitucija ir grąžintos ieškovės BUAB „Aldengas“ nuosavybėn mechaninės dirbtuvės, esančios Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Bylos dalį dėl žalos iš atsakovų antstolio M. P. ir antstolio S. U. atlyginimo nutraukė, o kitą Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 24 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

104.       Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino antstolio S. U. 2009 m. spalio 5 d. turto perdavimo išieškotojui aktą niekiniu ir negaliojančiu. Išieškotojai UAB „DZO Capital“ niekinio sandorio pagrindu neįgijus nuosavybės teisės į atitinkamą UAB „Aldengas“ turtą, ši (nesama) teisė negalėjo būti vėlesnių turto perleidimo sandorių objektu, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatęs, kad sandoriai, kuriais atitinkamas BUAB „Aldengas“ turtas buvo perleistas UAB „DZO Capital“, yra niekiniai ir negalioja pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį, pagrįstai, jų atskirai neanalizavęs, pripažino niekiniais bei negaliojančiais, taip pat ir vėlesnius šio turto perleidimo sandorius. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad ir vėlesni ginčijami perleidimo sandoriai buvo sudaryti pažeidžiant imperatyvias įstatymų nuostatas. Vienas iš jų 2010 m. balandžio 9 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas, kuriuo antstolis M. P. už 1 080 000 Lt pardavė skolininkės pasiūlytai pirkėjai UAB „Soloservis“ skolininkės UAB „DZO Capital“ turtą (devyniolika nekilnojamojo turto objektų), esantį Jonavoje, (duomenys neskelbtini). Kauno apygardos teismas 2010 m. balandžio 15 d. nutartimi priėmė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „DZO Capital“, o 2010 m. balandžio 16 d. nutartimi buvo sustabdytas šios bendrovės turto realizavimas ir išieškojimas pagal vykdomuosius dokumentus, taip pat areštuotas visas jos turtas ir lėšos, tačiau antstolis, nepaisydamas šių apribojimų, 2010 m. balandžio 9 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą pateikė tvirtinti Kauno miesto apylinkės teismui, kuris aktą patvirtino 2010 m. balandžio 29 d. Kadangi turto pardavimo data laikoma teisėjo rezoliucijos įrašymo data, tai turtas atsakovei UAB „Soloservis“ parduotas, pažeidžiant skolininkei UAB „DZO Capital“ taikyto arešto apribojimus ir ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą imperatyviąją taisyklę.

105.       Bylą išnagrinėjus kasacine tvarka, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. balandžio 22 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 1 d. nutartį pakeitė: 1) panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 1 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 24 d. sprendimo dalis, kuriomis pripažinti negaliojančiais 2013 m. gruodžio 9 d. varžytynių aktai Nr. 1-3 ir 2017 m. rugsėjo 19 d. pirkimo–pardavimo sutartis bei taikyta restitucija ir grąžinta BUAB „Aldengas“ nuosavybėn šiais aktais perleistas turtas (mechaninės dirbtuvės Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), garažas Jonavoje, (duomenys neskelbtini), ir gamybos patalpos Jonavoje, (duomenys neskelbtini), ir dėl šių reikalavimų priėmė naują sprendimą – šiuos reikalavimus atmetė; 2) panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 1 d. nutarties dalį, kuria nutraukta bylos dalis dėl žalos iš atsakovų antstolio M. P. ir S. U. atlyginimo ir bylos dalį pagal reikalavimą dėl žalos, padarytos perleidus turtą, t. y. mechanines dirbtuves Kauno r., (duomenys neskelbtini), garažą Jonavoje, (duomenys neskelbtini), gamybos patalpas Jonavoje, (duomenys neskelbtini), atlyginimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 3) kitą Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 1 d. nutarties dalį palikto nepakeistą.

106.       Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 1 d. nutarties dalis dėl antstolio M. P. 2010 m. balandžio 9 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto pripažinimo negaliojančiu kasacine tvarka nebuvo peržiūrėta, nes antstolis kasacinio skundo neteikė (pareiškė prisidėjimą prie antstolio S. U. kasacinio skundo).

107.       Taigi, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 24 d. sprendimas dalyje, kuria antstolio M. P. 2010 m. balandžio 9 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas pripažintas negaliojančiu, įsiteisėjęs. Byla šioje dalyje nebuvo perduota nagrinėti iš naujo.

108.       Nors apeliantas teigia, kad antstolis skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą surašė ir teismui pateikė tvirtinti tuomet, kai Kauno apygardos teismas dar nebuvo pritaikęs laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau esant įsiteisėjusiam teismo baigiamajam aktui, kuriuo konstatuotas imperatyvios ĮBĮ nuostatos pažeidimas, teisėjų kolegija neturi pagrindo tų pačių aplinkybių nagrinėti iš naujo ar vertinti kitaip. Taigi, nėra pagrindo spręsti, kad skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas panaikintas tik dėl to, kad pirminis turto perleidimo sandoris pripažintas negaliojančiu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad antstolio M. P. 2009 m. balandžio 9 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas pripažintas negaliojančiu ir į pripažinimo negaliojančiu pagrindus, bei tai, kad iki ieškovės 2020 m. rugpjūčio 24 d. patikslinto ieškinio pareiškimo M. P. dalyvavo byloje atsakovo statusu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad antstolis M. P. turi pareigą atlyginti ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas ta apimtimi, kiek tai susiję su antstoliui, kaip atsakovui, pareikštais reikalavimais ir jų patenkinimu.

109.       Nustatyta, kad ieškovė iki bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka antrą kartą (iki 2020 m. balandžio 22 d.) patyrė 6 000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti: 1 000 Eur už atsiliepimus į apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 24 d. sprendimo ir 5 000 Eur už atsiliepimų parengimą, bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teisme (DOK-38540). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad antstolis M. P. kasacinio skundo neteikė, ieškovės prašyme nurodyta, kad išlaidos kasacinės instancijos teisme patirtos rengiant atsiliepimus į kasatorių UAB „Tūkstantis“, UAB „Solotransa“, UAB „Soloservis“ ir antstolio S. U. kasacinius skundus, daro išvadą, kad antstolis M. P. turi pareigą atlyginti tik ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų dalį, susijusią su atsiliepimo į antstolio M. P. apeliacinį skundą parengimu (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

110.       Minėta, kad kasaciniam teismui 2020 m. balandžio 22 d. nutartimi perdavus bylos dalį nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, ieškovė 2020 m. rugpjūčio 24 d. pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo jokių reikalavimų antstoliui M. P. nereiškė, antstolis dalyvavo byloje trečiuoju asmeniu. Reikalavimai antstoliui M. P. nebuvo pareikšti ir galutiniame 2022 m. rugsėjo 28 d. patikslintame ieškinyje. Nenustatyta, kad trečiasis asmuo antstolis M. P. būtų nesąžiningai naudojęsis savo procesinėmis teisėmis ir (arba) nesąžiningai vykdęs savo procesines pareigas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš trečiojo asmens antstolio M. P. priteisė ieškovei bylinėjimosi išlaidas (jų dalį), patirtas po kasacinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties priėmimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptartu laikotarpiu pareiga atlyginti ieškovei teisinių paslaugų išlaidas tenka atsakovams.

111.       Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad byloje Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 10 d. ir 2017 m. vasario 1 d. nutartimis paskirtomis ekspertizėmis buvo sprendžiamas klausimas ir dėl 2010 m. balandžio 9 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu perleisto turto rinkos ir likvidacinės vertės akto surašymo metu, ir tai, jog antstolio M. P. 2010 m. balandžio 9 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas pripažintas negaliojančiu, daro išvadą, kad yra pagrindas priteisti iš antstolio M. P. ekspertizės išlaidas, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai.

112.       Dėl konkretaus ieškovei iš trečiojo asmens antstolio M. P. priteistino išlaidų už apeliacinį skundą ir ekspertizes dydžio teisėjų kolegija pasisakys, perskirstydama iš atsakovų priteistinas bylinėjimosi išlaidas.

113.        Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti iš trečiojo asmens M. P. po 2 400 Eur bylinėjimosi išlaidų UAB „Solotransa“ ir UAB „Tūkstantis“ naudai yra nemotyvuotas. Trečiasis asmuo M. P. nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nedalyvavo ieškovės turto perleidime UAB „Solotransa“ ir UAB „Tūkstantis“ naudai.

114.       Teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš antstolio M. P. tretiesiems asmenims UAB „Solotransa“ ir UAB „Tūkstantis“ bylinėjimosi išlaidas, skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje padarė rašymo apsirikimą. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nutartimi rašymo apsirikimas ištaisytas (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Taigi, apelianto argumentai, kuriais grindžiamas nesutikimas dėl tretiesiems asmenims UAB „Solotransa“ ir UAB „Tūkstantis“ priteistų patirtų bylinėjimosi išlaidų iš antstolio M. P. pripažįstami nepagrįstais.

Dėl ieškovės ir atsakovų bylinėjimosi išlaidų dydžio ir jų paskirstymo

115.       Ginčo šalys nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio ir jų paskirstymo. Ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė visų už ekspertizes sumokėtų išlaidų ir sumažino bylinėjimosi išlaidas, kurias ieškovė patyrė kasaciniam teismui bylą perdavus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsakovai apeliuoja į tai, kad teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

116.       CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintos bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės, pagal kurias šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą; jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Tačiau CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintoms bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklėms nėra būdingas absoliutumas. Pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

117.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, taikydami CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus įprastai sprendžia, ar šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų, ar jos turi būti apmokamos, o pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį – ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje visa asmens sumokėta suma pripažįstama bylinėjimosi išlaidomis ir jos turi būti atlyginamos, kadangi ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-943/2021, 81 punktas).

118.       Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės patirtas teisinių paslaugų išlaidas po to, kai kasacinis teismas 2020 m. balandžio 22 d. bylos dalį dėl ieškovės reikalavimų priteisti žalą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pobūdį, aplinkybę, kad perduoti nagrinėti reikalavimai nebuvo nauji, ginčas dalyje dėl sandorių negaliojimo jau buvo išspręstas, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės prašomų priteisti teisinių paslaugų išlaidų suma (6 160,60 Eur) yra per didelė. Vien tai, kad ieškovė šias išlaidas patyrė, pasikeitus jos atstovams ir prašomos priteisti išlaidos neviršija rekomenduojamų dydžių, nėra pakankamas pagrindas jas visas ieškovei atlyginti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas sumažino iki 3 000 Eur.

119.       Teisėjų kolegija, įvertusi ieškovės 2022 m. spalio 20 d. prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas turinį (DOK-38540), neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad ieškovė prašė dėl K. J. atliktos ekspertizės patirtas išlaidas priteisti iš atsakovų. Prašyme aiškiai nurodyta, kad ekspertas K. J. turėtų būti įpareigotas grąžinti už ekspertizės atlikimą sumokėtą sumą ir išdėstyti išsamūs šio prašymo motyvai. Byloje nėra ginčo dėl to, kad K. J. neturėjo teisės atlikti teismo paskirtą ekspertizę, nes jam buvo paskirta nuobauda – visų jo turimų kvalifikacijos pažymėjimų sustabdymas ir kvalifikacijos patikrinimas. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovės išlaidos už K. J. atliktą ekspertizę negali būti perkeltos atsakovams. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė ekspertizės, atliktos neturinčio teisės ją atlikti eksperto, išlaidų iš atsakovų, išaiškindamas teisę reikšti ekspertui reikalavimą atskiroje byloje.

120.       Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, teigia, kad teisminiame procese, kuris vyko iki bylą pirmą kartą išnagrinėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, nedalyvavo, todėl ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos, iki bylą pirmą kartą išnagrinėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, negalėjo būti priteisiamos iš valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė neprašo iš atsakovų priteisti išlaidų iki bylą pirmą kartą (2014 m.) išnagrinėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Skundžiamu sprendimu teismo paskirstytas 6 000 Eur advokato teisinių paslaugų išlaidas ieškovė patyrė 2019– 2020 m. bylą nagrinėjant apeliacinės ir kasacinės instancijos teismams (DOK-38540), o Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, teisminiame procese aptartu laikotarpiu jau dalyvavo.

121.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad esminis principas, kuriuo paremtos aptartos taisyklės, yra tas, kad „pralaimėjęs moka“. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės yra sureguliuotos taip, kad būtų užtikrinta šalies, laimėjusios bylą, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, pirmosios instancijos teisme yra ieškiniu pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad byla pagal ieškovės ieškinį Lietuvos apeliaciniame teisme 2019 m. spalio 1 d. nutartimi nebuvo galutinai išnagrinėta, kasaciniam teismui perdavus dalį ieškovės reikalavimų nagrinėti iš naujo, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti išlaidų dėl ieškovės už atsiliepimų į apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-925-262/2019 patirtų išlaidų atlyginimo klausimą, todėl šiuo aspektu atsakovo antstolio S. U. apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus pripažįsta nepagrįstais.

122.       Pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi būti pakeistas ir pirmosios instancijos teisme atsiradusių šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas tik dalyje dėl procesinių palūkanų priteisimo ir šis pakeitimas neturi įtakos ieškovės materialiųjų reikalavimų patenkinimui, todėl apeliacinės instancijos teismas ginčo šalių argumentus dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nagrinėja neperžengdamas apeliacinių skundų ribų.

123.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylinėjimosi išlaidos, susidariusios aukštesnės instancijos teisme, paskirstomos atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo ta instancine tvarka, kuria pakartotinai nagrinėjama byla, rezultatą: 1) jeigu apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tai šis teismas, pakartotinai išnagrinėjęs bylą, paskirsto bylinėjimosi išlaidas, susidariusias apeliacinės instancijos teisme, pagal pakartotinio bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos tvarka rezultatą; 2) jeigu kasacinis teismas panaikina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tai šis teismas, pakartotinai išnagrinėjęs bylą, paskirsto bylinėjimosi išlaidas, susidariusias apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose, pagal pakartotinio bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos tvarka rezultatą; 3) jeigu kasacinis teismas panaikina apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, tai šis teismas, pakartotinai išnagrinėjęs bylą, paskirsto bylinėjimosi išlaidas, susidariusias kasaciniame teisme, pagal pakartotinio bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos tvarka rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020).

124.       Tokiu pačiu principu turi būti atlyginamos ir šalių bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme pirmojo nagrinėjimo metu, t. y. jeigu kasacinis teismas panaikina apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, tai šis teismas, pakartotinai išnagrinėjęs bylą, paskirsto bylinėjimosi išlaidas, susidariusias apeliacinės instancijos teisme tiek iki bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme, tiek ir grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, pagal pakartotinio bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos tvarka rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-52-403/2023).

125.       Nustatyta, kad ieškovė teisminio bylos nagrinėjimo metu patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: 1 000 Eur už atsiliepimus į UAB „Soloservis“, UAB „Solotransa“, UAB „Tūkstantis“, antstolio M. P., antstolio S. U., Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, ir UAB „Erelita Furniture“ apeliacinius skundus Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-925-262/2019; 3 500 Eur už atsiliepimo į kasatorių UAB „Tūkstantis“, UAB „Solotransa“, UAB „Soloservis“ kasacinius skundus parengimą; 1 500 Eur už atsiliepimo į kasatoriaus S. U. kasacinį skundą parengimą; 6 161,60 Eur už teisines paslaugas iš naujo nagrinėjant bylą (šias išlaidas pirmosios instancijos teismas sumažino iki 3 000 Eur).

126.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš atsakovų priteisė 9 000 Eur išlaidų advokatų pagalbai apmokėti, t. y. iš valstybės priteisė 1 800 Eur (20 proc.), o iš antstolių po 3 600 Eur (po 40 proc.) bylinėjimosi išlaidų. Atsakovai, taip pat ir trečiasis asmuo M. P., nesutinka su priteistomis bylinėjimosi išlaidomis.

127.       Nustatyta, kad ieškovės reikalavimai, pareikšti atsakovėms UAB „Tūkstantis“, UAB „Solotransa“, UAB „Soloservis“ ir UAB „Erelita Furniture“ pripažinti sandorius negaliojančiais, atmesti, todėl ieškovė neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į šių atsakovių apeliacinį bei kasacinius skundus, t. y. 571,40 Eur išlaidų už atsiliepimo parengimą į apeliacinį skundą (atsiliepimas rengtas į septynių atsakovų apeliacinį skundą, todėl vienam atsakovui tenkančių išlaidų dalis yra 142,85 Eur (1 000 Eur / 7)) ir 3 500 Eur už atsiliepimą į atsakovių UAB „Tūkstantis“, UAB „Solotransa“, UAB „Soloservis“ ir UAB „Erelita Furniture“ kasacinį skundą, todėl šios išlaidos nepagrįstai priteistos iš antstolių ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos. Kitiems atsakovams ieškovės pareikšti reikalavimai pripažinti sandorius negaliojančiais patenkinti, o alternatyvūs ieškinio reikalavimai priteisti žalą buvo nagrinėjami tik iš naujo nagrinėjant bylą po kasacinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties priėmimo, todėl ieškovės patirtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme priteistinos iš atsakovų antstolio S. U., antstolio M. P. (tuo metu antstolis dalyvavo byloje atsakovu) ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, lygiomis dalimis, t. y. po 142,85 Eur iš kiekvieno atsakovo. Atsižvelgiant į tai, kad 1 500 Eur išlaidas ieškovė patyrė išimtinai dėl atsiliepimo į kasatoriaus S. U. kasacinį skundą rengimą, šios ieškovės išlaidos priteistinos iš atsakovo antstolio S. U. (CPK 93 straipsnio 1, 4 dalys).

128.       Nors ieškovės po bylos nagrinėjimo iš naujo patirtos teisinių paslaugų išlaidos yra patirtos, įrodinėjant žalos dydį, tačiau įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismas šias išlaidas sumažino 50 proc., apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad išlaidų paskirstymo proporcija pagal atsakovų kaltės laipsnį atitinka teisingo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principą. Minėta, kad žalą ieškovė prašė priteisti tik iš atsakovų antstolio S. U. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, todėl šios išlaidos priteisiamos tik iš už ieškovės patirtą žalą atsakingų asmenų, t. y. 2 400 Eur (80 proc.) iš antstolio S. U. ir 600 Eur (20 proc.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos. Toks išlaidų paskirstymas nelaikytinas atsakovų padėties bloginimu, nes antstolis M. P. taip pat kvestionavo ieškovės turėtų teisinių paslaugų išlaidų paskirstymą (apeliacinio skundo 32 punktas).

129.       Taigi, ieškovei priteisiamos bylinėjimosi išlaidos: iš antstolio S. U. 4 042,85 Eur (2 400 Eur + 142,85 Eur +1 500 Eur), iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 742,85 Eur (600 Eur + 142,85 Eur) ir trečiojo asmens antstolio M. P. 142,85 Eur (CPK 93 straipsnio 1, 4 dalys, CPK 313 straipsnis).

130.       Atsakovas antstolis S. U. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovų priteisė UAB „Solotransa“ ir UAB „Tūkstantis“ patirtas bylinėjimosi išlaidas, nes ieškovės ieškiniu reikšti reikalavimai UAB „Solotransa“ bei UAB „Tūkstantis“ buvo atmesti ir šios išlaidos turėtų būti priteistos iš ieškovės. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad ieškovės reikalavimai atsakovėms UAB „Solotransa“ ir UAB „Tūkstantis“ pripažinti sandorius negaliojančiais atmesti, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas šias išlaidas iš atsakovų S. U. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, netinkamai pritaikė CPK 93, 98 straipsnių nuostatas. Pareiga atlyginti atsakovų UAB „Solotransa“ ir UAB „Tūkstantis“ patirtas bylinėjimosi išlaidas tenka ne atsakovams, bet reikalavimus pareiškusiai ieškovei. Taigi, šios išlaidos UAB „Solotransa“ ir UAB „Tūkstantis“ priteisiamos iš ieškovės bankroto procesui skirtų administravimo lėšų.

131.       Atsakovai ir trečiasis asmuo nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu paskirstytomis ieškovės patirtų ekspertizių išlaidomis. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantų argumentus, taip pat tai, kad bylos nagrinėjimu metu ieškovė prašė negaliojančiais pripažinti antstolio S. U. 2009 m. spalio 5 d., 2009 m. lapkričio 18 d. ir 2009 m. lapkričio 24 d. turto perdavimo išieškotojui aktus (ginčyti 3 aktai) ir antstolio M. P. 2010 m. balandžio 9 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą (ginčytas 1 aktas), šie sandoriai pripažinti negaliojančiais, o ieškovės teisės apgintos, taikant restitucijos ir žalos atlyginimo institutus, daro išvadą, kad ieškovės turėtos 7 853,56 Eur ekspertizių išlaidos paskirstytinos, atsižvelgiant į galutinį bylos rezultatą, t. y. iš antstolio M. P. priteisinta 1 963,39 Eur (7 853,56 Eur  / 4) išlaidų, 5 890,17 Eur (7 853,56 Eur / 4 x 3) priteistina iš atsakovų antstolio S. U. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, taikant proporciją pagal atsakovų kaltės laipsnį, t. y. iš atsakovo S. U. ieškovei priteisiama 4 712,14 Eur (80 proc. nuo 5 890,17 Eur), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 1 178,03 Eur (20 proc. nuo 5 890,17 Eur) išlaidų už ekspertizių atlikimą (CPK 93 straipsnio 1, 4 dalys).

132.       Taigi, ieškovei iš atsakovo antstolio S. U. priteisiamos 8 754,99 Eur (4 042,85 Eur + 4 712,14 Eur), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 1 920,88 Eur (742,85 Eur + 1 178,03 Eur), ir trečiojo asmens antstolio M. P. 2 106,24 Eur (1 963,39 Eur + 142,85 Eur) bylinėjimosi išlaidos.

Dėl bylos procesinės baigties 

133.       Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nustatydamas deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas, tačiau neteisingai nustatė procesinių palūkanų pradžios momentą ir iš antstolio priteistinų procesinių palūkanų dydį, taip pat neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, todėl sprendimas šiose dalyse keistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kiti argumentai neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija jų nevertina.

134.       Ieškovė BUAB „Aldengas“ pateikė prašymą priteisti 4 300 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 1 600 Eur advokato padėjėjai už apeliacinio skundo parengimą ir 2 700 Eur advokato padėjėjai už atsiliepimų į tris apeliacinius skundus parengimą. 

135.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalį advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose, o rengimas procesinių dokumentų, teikiamų apeliacinės instancijos teismui, nors juos pasirašo ne advokato padėjėjas, reiškia atstovaujamojo vardu atliekamus procesinius veiksmus, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Įstatymas draudžia advokato padėjėjui atstovauti dalyvaujančiam byloje asmeniui apeliacinės instancijos teisme.

136.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad advokato padėjėjas neturi teisės atstovaujamojo vardu apeliaciniame procese atlikti jokių procesinių veiksmų, įskaitant ir konsultacijų teikimą rengiant procesinius dokumentus, už kuriuos turėtų būti atlyginama (CPK 98 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-6-611/2023).

137.       Taigi, nors ieškovės apeliacinis skundas dalyje dėl procesinių palūkanų skaičiavimo pradžios momento patenkintas, tačiau ieškovei negali būti priteistos advokato padėjėjai sumokėtos bylinėjimosi išlaidos, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai.

138.       Atsakovai antstolis S. U. ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl jų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

139.       Trečiasis asmuo M. P. pateikė prašymą priteisti 2 159,85 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas, susidedančias iš 1 168,75 Eur už apeliacinį skundą parengimą ir 616,25 Eur už atsiliepimo į apeliacinius skundus parengimą.

140.       Trečiasis asmuo apeliaciniu skundu pašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš apelianto priteista 11 541,42 Eur bylinėjimosi išlaidų. Trečiojo asmens apeliacinis skundas patenkintas 40 proc. Skundas dalyje dėl 4 800 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo UAB „Solotransa“ ir UAB „Tūkstantis“ atmestas, pirmosios instancijos teismui ištaisius rašymo apsirikimą; ieškovei priteistų teisinių paslaugų išlaidos sumažintos nuo 3 600 Eur iki 142,85 Eur; išlaidos už ekspertizę nuo 3 141,42 Eur sumažintos iki 1 963,39 Eur; bendra netekintų reikalavimų suma sudaro 6 906,24 Eur), todėl trečiasis asmuo įgijo teisę į 467,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už apeliacinį skundą.

141.       Trečiasis asmuo atsiliepime į apeliacinius skundus iš esmės pasisakė dėl tų apeliacinių skundų argumentų, kurie yra susiję su bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymu ir tik tiek, kiek tai tiesiogiai liečia šio trečiojo asmens teises ir interesus, todėl trečiajam asmeniui bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimą į apeliacinius skundus nepriteisiamos. Taigi, trečiajam asmeniui iš ieškovės BUAB „Aldengas“ bankroto proceso administravimui skirtų lėšų priteisiama 467,50 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 17 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį  išdėstyti taip:

„Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Aldengas“ (juridinio asmens kodas 136053963) 5 332,47 Eur (penkis tūkstančius tris šimtus trisdešimt du eurus 47 ct) žalos atlyginimą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2016 m. sausio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir 21 329,89 Eur (dvidešimt vieną tūkstantį tris šimtus dvidešimt devynis eurus 89 ct) žalos atlyginimą bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 2016 m. sausio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo iš atsakovo antstolio S. U.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovo antstolio S. U. 640 Eur (šešis šimtus keturiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidas valstybei.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Aldengas“ (juridinio asmens kodas 136053963) iš atsakovo antstolio S. U. 8 754,99 Eur (aštuonis tūkstančius septynis šimtus penkiasdešimt keturis eurus 99 ct), iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 1 920,88 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus dvidešimt eurų 88 ct), iš trečiojo asmens antstolio M. P. 2 106,24 Eur (du tūkstančius vieną šimtą šešis eurus 24 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Solotransa“ (juridinio asmens kodas 135723325) 3 000 Eur (tris tūkstančius eurų) bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Aldengas“ (juridinio asmens kodas 136053963) bankroto proceso administravimui skirtų lėšų.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Tūkstantis“ (juridinio asmens kodas 110457856) 3 000 Eur (tris tūkstančius eurų) bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Aldengas“ (juridinio asmens kodas 136053963) bankroto proceso administravimui skirtų lėšų.“

Priteisti trečiajam asmeniui M. P. 467,50 Eur (keturis šimtus šešiasdešimt septynis eurus ir 26 ct) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Aldengas“ (juridinio asmens kodas 136053963) bankroto proceso administravimui skirtų lėšų.

Teisėjos                                                                                            Rasa Gudžiūnienė

                                                                                                                        Laima Ribokaitė

                                                                                                                            Neringa Švedienė