Administracinė byla Nr. eA-2446-1188/2023
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06613-2023-6
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. gruodžio 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. D. (M. D.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas M. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2023 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. 23S64441 „Atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje M. D.“ (toliau – ir 2023 m. gegužės 10 d. sprendimas); 2) Migracijos departamento 2023 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. 23S66896 „Uždrausti atvykti į LR ir įtraukti į SIS įspėjimą M. D.“ (toliau – ir 2023 m. gegužės 12 d. sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas neteisingai supranta ir aiškina grėsmės nacionaliniam saugumui sąvoką. Atsakovas nenustatė jokių pareiškėjo nusikalstamų veiksmų, jokių jo veiksmų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai, tyčia ar per neatsargumą būtų nukreipti prieš Lietuvos Respubliką. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjo pažiūros neatitiktų Lietuvos Respublikos visuomenėje vyraujančių moralės normų ar Lietuvos Respublikos politikos vertybinio pagrindo. Teigė, kad atsakovo neigiama išvada kildinama iš teisėtos veiklos, kadangi jokie teisės aktai nedraudė dirbti budėtojo padėjėju Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje.
3. Pareiškėjas teigė, kad nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo niekada neskelbė rekomendacijų užsieniečiams, jog jokia tarnyba Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje yra nepageidaujama. Pareiškėjas, siekdamas aiškumo dėl pagrindinių savo biografijos aplinkybių, turinčių reikšmės šiam ginčui, paaiškino, kad: jis turi techninę kvalifikaciją, kuri nėra susijusi su valstybės valdymu; jis įsidarbino Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje išimtinai dėl ekonominių priežasčių; tarnybos metu ėjo žemas pareigas (budėtojo padėjėjas), t. y. jokių strateginių ar atsakingų sprendimų nepriiminėjo; buvo atleistas iš tarnybos savo paties prašymu prieš šešerius metus.
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad, kaip teisingai nurodoma 2023 m. gegužės 10 d. sprendime, pareiškėjui praeityje buvo išduota nacionalinė viza ir du leidimai gyventi. Siekdamas gauti legalizacijos dokumentus, pareiškėjas visada atskleisdavo atsakovui duomenis apie savo tarnybą. Tai, kad pareiškėjui praeityje buvo išduota Lietuvos Respublikos nacionalinė viza ir du leidimai laikinai gyventi rodo, jog atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo visada laikė jį nekeliančiu grėsmės valstybės saugumui, nors apie pareiškėjo tarnybą Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje žinojo. Akcentavo, kad atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens nuomonė pasikeitė dėl karo Ukrainoje, tačiau tuo metu, kai prasidėjo karas, pareiškėjas jau daug metų nedirbo ir negyveno Rusijos Federacijoje, o tai savaime rodo, jog pareiškėjas su karu nėra niekaip susijęs, nėra už jį atsakingas, todėl neturi būti už jį baudžiamas.
5. Pareiškėjas nurodė, kad 2023 m. gegužės 10 d. sprendimas yra nemotyvuotas, kadangi nėra konkrečiai paaiškinta, kodėl pareiškėjo tarnyba reiškia, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui. Ginčijamame 2023 m. gegužės 10 d. sprendime net nėra bandoma argumentuoti, kodėl pareiškėjas turi būti atsakingas už Rusijos Federacijos politiką Ukrainoje, kurią pats pareiškėjas kategoriškai smerkia. Pareiškėjo nuomone, 2023 m. gegužės 10 d. sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos migracijos politikos, t. y. neatitinka 2014 m. sausio 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 79, kuriuo patvirtintos Lietuvos migracijos politikos gairės (toliau – ir Gairės). Pažymėjo, kad atsižvelgiant į pridėtinę vertę, kurią Lietuvos Respublikoje sukūrė ir tebekuria pareiškėjas, taip pat į tai, kokią pridėtinę vertę jis planavo sukurti, akivaizdu, jog atsakovo elgesys pareiškėjo atžvilgiu yra žalingas Lietuvos Respublikos ekonomikai kaip atstumiantis tuos, kuriuos valstybė siekia pritraukti. Teigė, kad pareiškėjas apie 2023 m. gegužės 10 d. sprendimą sužinojo tik po jo priėmimo, todėl nėra suprantama, kodėl atsakovas arba trečiasis suinteresuotas asmuo anksčiau nesikreipė į pareiškėją tam, jog situacija būtų visapusiškai išnagrinėta. Pareiškėjo nuomone, atsakovas galėjo apklausti jį, paprašyti pateikti dokumentus ir paaiškinimus.
6. Paaiškino, kad atsakovas, priimdamas 2023 m. gegužės 10 d. sprendimą, turėjo aiškiai įsivertinti kiekvieną svarbią aplinkybę, įskaitant tas aplinkybes, kurios yra palankios pareiškėjui, tačiau atsakovas net nebandė to daryti ir neįsigilino į susiklosčiusios situacijos specifiką. Akcentavo, kad 2023 m. gegužės 10 d. sprendimas kelia grėsmę šeimos išsaugojimui, pareiškėjo sutuoktinė negalės išvykti su pareiškėju, nes ji yra Lietuvos Respublikos pilietė, gyvena ir dirba Lietuvos Respublikoje, kurioje taip pat gyvena Lietuvos Respublikos pilietybę turinti pareiškėjo sutuoktinės motina, kurios dėl pensinio amžiaus sutuoktinė negali palikti vienos.
7. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
8. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas priimdamas ginčijamus sprendimus vadovavosi kompetentingos institucijos – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Paaiškino, kad priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. Akcentavo, kad VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
9. Atsakovas teigė, kad VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Su tokiomis VSD išvadomis sutiko ir Migracijos departamentas. Pažymėjo, jog pareiškėjas klausimyne nurodė, kad jis nuo 2000 m. iki 2002 m. tarnavo Rusijos Federacijos kariuomenėje, o nuo 2004 m. iki 2017 m. dirbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje. Pareiškėjas minėtų faktų neginčija, tačiau, atsakovo nuomone, nepagrįstai teigia, kad jie nėra esminiai ir patvirtinantys jo grėsmę. Atsakovo nuomone, ginčijamuose sprendimuose buvo tinkamai įvertintos minėtos aplinkybės. Teigė, kad net pats pareiškėjas savo skunde nurodė, jog jis minėtose pareigose buvo iki tol, kol pasiekė pareigūno pensinį amžių ir tik tada išėjo iš minėtų pareigų.
10. Atsakovas pažymėjo, kad minėtų aplinkybių visuma patvirtina pareiškėjo lojalumą Rusijos valdžiai, nes tarnyba ir darbas truko nuo 2000 m. iki 2017 m., t. y. net 17 metų. Pareiškėjas, pasirinkdamas minėtą darbą žinojo apie jam keliamus aukštesnius reikalavimus dėl lojalumo Rusijos valdžiai. Be to, įvertinus tokį ilgą tarnybos laiką, atsakovo nuomone, pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje vis dar dirbančiais Rusijai lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) ir tai yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad toks ryšių palaikymas gali suponuoti pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
11. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog sprendimuose neteisingai suprantama ir aiškinama grėsmės nacionaliniam saugumui sąvoka. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas neaiškina sąvokų, o vadovaujasi suformuota teismų praktika. Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais dėl Gairių ir teigė, kad pareiškėjas į šį teisės aktą žiūri labai siaurai, t. y. ne į visumą, o tik į jam palankius ir tinkamus punktus, susijusius su Lietuvos migracijos politikos principais. Akcentavo, kad minėto teisės akto pagrindas yra ne tik nesudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje, bet ir siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, t. y. valstybės saugumas įeina ir į šios politikos tikslus ir kryptis (10.4 ir 12.5.4. punktai), kurių, kaip teigia atsakovas, laikėsi Migracijos departamentas priimdamas ginčijamus sprendimus.
12. Atsakovas pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog Migracijos departamentas nesilaikė suformuotos teismų praktikos dėl teisės būti išklausytam, nurodė, kad Migracijos departamentas neturėjo pareigos kreiptis į pareiškėją su prašymu patikslinti ginčijamame sprendime nurodytas aplinkybes, tokios pareigos nenumato ir Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui.
13. Nurodė, kad ginčijami sprendimai atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek ir teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Migracijos departamento vertinimu, tai, jog pareiškėjo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, savaime jam nesuteikia teisės gauti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, toks leidimas gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas tik jeigu asmuo atitinka Įstatymo nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą ir nėra nustatyta atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindų.
14. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.
15. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad skundžiami Migracijos departamento sprendimai priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir jo ryšius, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus.
16. Teigė, jog pareiškėjas, dirbdamas Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje, išreiškė lojalumą Rusijos Federacijai ir palaikė Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
17. VSD paaiškino, kad pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
II.
18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino atsakovo Migracijos departamento 2023 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. 23S64441 „Atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje M. D.“ ir 2023 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. 23S66896 „Uždrausti atvykti į LR ir įtraukti į SIS įspėjimą M. D.“ bei įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. sausio 5 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo 2 153,18 Eur bylinėjimosi išlaidų.
19. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Migracijos departamentui 2023 m. sausio 5 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė. Pareiškėjui, vadovaujantis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir LLG aprašas), 10.31 papunkčiu, buvo pateiktas užpildyti klausimynas, kurį pareiškėjas užpildė 2023 m. vasario 27 d. Pareiškėjas, be kita ko, atsakydamas į klausimyno 2 klausimą („Nurodykite visas darbovietes, kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos)“) nurodė, kad jis 2004–2017 m. dirbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje atitinkamos policijos įstaigos budėtojo padėjėju.
20. Teismas taip pat nustatė, kad VSD pateikė Migracijos departamentui 2023 m. kovo 17 d. raštą Nr. 18-3064 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame nurodė, jog pareiškėjo M. D. (Rusijos Federacijos pilietis) gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui; be to, VSD, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsnio 5 dalimi bei 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 straipsniu, prašė neišduoti naujo ir panaikinti turimą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat įtraukti į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą 5 metams bei šiam laikotarpiui minėto asmens duomenis pateikti į Centrinės antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. Rašte taip pat nurodyta, kad, VSD vertinimu, Rusijos Federacijos pilietis M. D., dirbdamas Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui; Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
21. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2023 m. gegužės 10 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė atsisakyti pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Taip pat Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas), 24 straipsnio 1 dalies a punktu, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 15 punktu ir Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 39 punktu, 2023 m. gegužės 12 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2 metams ir 6 mėnesiams) bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2 metams ir 6 mėnesiams), nes pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
22. Teismas nurodė, kad, kaip matyti iš skundžiamų sprendimų, pareiškėjas yra pripažintas galinčiu kelti grėsmę valstybės saugumui iš esmės dėl to fakto, jog jis 2004–2017 m. dirbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijai pavaldžioje policijos įstaigoje budėtojo padėjėju. Dėl to vertinta, kad pareiškėjas, kuris yra Rusijos Federacijos pilietis, gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
23. Teismas pažymėjo, kad skundžiamų sprendimų pagrindas iš esmės yra VSD 2023 m. kovo 17 d. raštas (išvada).
24. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis Įstatymo bei LLG aprašo nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
25. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas yra pripažintas galinčiu kelti grėsmę valstybės saugumui iš esmės dėl to fakto, kad jis 2004–2017 m. dirbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijai pavaldžioje policijos įstaigoje budėtojo padėjėju. Tiek Migracijos departamentas, tiek ir VSD teigia, kad pareiškėjas dirbdamas minėtose pareigose privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, todėl, jų nuomone, negalima leisti, kad išduodant leidimą laikinai gyventi būtų sukuriama palanki terpė Lietuvoje įsikurti Rusijos ir Baltarusijos režimus palaikantiems ar su šiais režimais bendradarbiaujantiems asmenims.
26. Teismas vertino, kad vien tai, jog pareiškėjas yra dirbęs policijos pareigūnu, šiuo atveju nepakanka spręsti, kad jis palaiko nusikalstamą V. Putino ir Rusijos režimą ar jų vykdomą agresyvią užsienio politiką. Migracijos departamentas visiškai nevertino pareiškėjo užimtų pareigų policijoje svarbumo, dėl kokių priežasčių jis pasirinko tarnybą policijoje ir pan. Pareiškėjas dirbo eiliniu policijos pareigūnu, neužėmė jokių vadovaujančių pareigų, gyveno ir dirbo Sibire esančiame nedideliame miestelyje. Pareiškėjas nurodė, kad jis darbą policijoje pasirinko dėl to, jog jis negalėjo susirasti jokio kito darbo neišsivysčiusiame regione, t. y. darbą policijoje pasirinko tik dėl ekonominių priežasčių. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie realiai rodytų, kad pareiškėjas palaikytų nusikalstamą Rusijos režimą.
27. Teismas nurodė, kad pats pareiškėjas aiškiai nurodė, jog jis nepalaiko nei užsienio, nei vidaus politikos, kurią vykdo Rusijos Federacijos valdžia, visiškai ir besąlygiškai sutinka su Lietuvos Respublikos oficialia pozicija karo Ukrainoje klausimu, nepalaiko Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje bei laiko Krymą priklausančiu Ukrainai. Be to, jis yra ukrainietis pagal kilmę, savanoriauja ir remia ukrainiečius bei Ukrainos labdaros organizaciją „Motina ir kūdikis“ ir kt. Šias aplinkybes iš dalies patvirtina ir byloje esantys duomenys (pareiškėjo atsakymai į klausimyno 10 ir 11 klausimus, Ukrainos labdaros organizacijos „Motina ir kūdikis“ 2023 m. rugpjūčio 16 d. pažyma, Vilniaus arkivyskupijos CARITAS 2023 m. liepos 26 d. raštas ir kt.). Teismo posėdžio metu apklausti liudytojai V. D. ir A. M. taip pat patvirtino, kad pareiškėjas nepalaiko Rusijos režimo ir karo Ukrainoje, yra finansiškai parėmęs A. M. brolį O. M., kariavusį Ukrainos ginkluotose pajėgose ir kt.
28. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kaip nors žodžiais ar veiksmais palaikytų nusikalstamą Rusijos režimą.
29. Migracijos departamento skundžiamuose sprendimuose yra nurodyta, kad M. D. buvo išduota nacionalinė viza, galiojusi nuo 2018 m. kovo 27 d. iki 2018 m. rugpjūčio 27 d., jis su leidimais laikinai gyventi Lietuvoje nepertraukiamai gyvena nuo 2014 m. gegužės 15 d., o nuo 2018 m. gegužės 28 d. dirba Lietuvos Respublikoje ir yra įdarbintas iki šiol (uždarojoje akcinėje bendrovėje „Pigu“), pareiškėjas (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, nepilnamečių vaikų neturi.
30. Taigi, nors Migracijos departamentas skundžiamuose sprendimuose nustatė tam tikrus pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius, tačiau sprendimuose pareiškėjo situacijos šių aplinkybių kontekste neindividualizavo. Teismas sprendė, kad atsakovas iš esmės individualiai neįvertino su pareiškėju, jo šeimine, ekonomine, socialine padėtimi susijusių aplinkybių, o nustatytas aplinkybes tik įrašė į skundžiamus sprendimus.
31. Apibendrindamas teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjo 2004–2017 m. darbas Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijai pavaldžioje policijos įstaigoje (budėtojo padėjėju) gali būti vertinamas kaip potencialus pavojus Lietuvos valstybės saugumui, tačiau ši aplinkybė negali būti vertinama atsietai nuo kitų su pareiškėju susijusių duomenų. Taigi nagrinėjamu atveju vien fakto, kad pareiškėjas tam tikru laikotarpiu dirbo Rusijoje atitinkamoje policijos įstaigoje, nepakanka konstatuoti, jog pareiškėjas akivaizdžiai ir realiai kelia grėsmę Lietuvos saugumui.
32. Teismas sprendė, kad skundžiami Migracijos departamento 2023 m. gegužės 10 d. ir 2023 m. gegužės 12 d. sprendimai yra neteisėti, todėl juos panaikino.
33. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas neprašo įpareigoti atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau šiuo atveju panaikinus skundžiamus sprendimus administracinė procedūra nėra baigiama, todėl yra pagrindas įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. sausio 5 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi.
34. Teismas taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 2 153,18 Eur bylinėjimosi išlaidų.
III.
35. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
36. VSD nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, panaikindamas Migracijos departamento sprendimus, netinkamai vertino pareiškėjo keliamą grėsmę Lietuvos valstybei, nepagrįstai taikė per aukštą įrodinėjimo standartą pagrindžiant pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, nesilaikė administracinių bylų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose. Teismas neatsižvelgė į Rusijos keliamą egzistencinę grėsmę Lietuvos valstybingumui, tinkamai neįvertino Rusijos vykdomos neišprovokuotos karinės agresijos prieš Ukrainą konteksto, nepagrįstai suteikė prioritetą Rusijos piliečio teisėms ir interesams, o ne visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams.
37. Teigia, kad būtent VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamus sprendimus, vadovavosi VSD pateikta 2023 m. kovo 17 d. išvada apie pareiškėjo darbą Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistemoje, jo lojalumą Rusijos Federacijos režimui bei tikimybę būti išnaudotam Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui.
38. Pažymi, kad Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje. VSD surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalių piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę šios šalies valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Rusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos.
39. VSD vertinimu, nurodyti faktai leidžia spręsti, kad teismas, priimdamas sprendimą ir vertindamas, kad VSD išvada, kuria remiantis buvo priimti skundžiami Migracijos departamento sprendimai, nėra pakankama konstatuoti pareiškėjo pavojingumo, atsižvelgiant vien tik į jo buvusius darbinius santykius, klaidingai vertino šį faktą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes bei tuo pagrindu priėmė nepagrįstą sprendimą.
40. VSD teigia, kad iš surinktų duomenų galima spręsti, jog Migracijos departamentas turėjo pagrindą priimti skundžiamus sprendimus, nes VSD išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui ir jo asmeninis interesas atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
41. Atsižvelgus į tai, kad kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, VSD nustatytas aplinkybes įvertinus nurodytos visuotinai žinomos informacijos apimtimi, tikėtina, jog pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) žvalgybos tarnybose dirbančiais Rusijos režimui lojaliais asmenimis, ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realia tikimybe, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Tokią VSD poziciją patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.
42. VSD vertinimu, pakanka turėti duomenų (šiuo atveju apie pareiškėjo tarnybą vidaus reikalų sistemoje, t. y. apie jo ryšį su Rusijos Federacijos valdžios struktūra), kuriais remdamasis VSD, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, prognozuoja grėsmes valstybės saugumui. VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, pareiškėjo buvimą Lietuvos Respublikoje dėl jo buvusio ryšio su valdžios struktūra vertina kaip pakankamai realią grėsmę valstybės saugumui.
43. VSD nuomone, teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai konstatavo ir tai, kad Migracijos departamentas neatliko su pareiškėju susijusių aplinkybių individualaus vertinimo. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vertino pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatė, jog pareiškėjui buvo išduota nacionalinė viza, galiojusi nuo 2018 m. kovo 27 d. iki 2018 m. rugpjūčio 27 d., jis su leidimais laikinai gyventi Lietuvoje nepertraukiamai gyvena nuo 2018 m. gegužės 15 d., nuo 2018 m. gegužės 28 d. dirba Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, nepilnamečių vaikų neturi, taip pat vertino, jog tai, kad pareiškėjo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, savaime jam nesuteikia teisės gauti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, toks leidimas gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas tik jeigu asmuo atitinka Įstatymo nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą ir nėra nustatyta atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindų.
44. VSD vertina, kad Migracijos departamento sprendimai laikytini adekvačia, proporcinga ir būtina priemone siekiamam tikslui, t. y. užkirsti kelią gyventi ar lankytis Lietuvos Respublikoje užsieniečiams, kurių buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, sprendimai pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), taikoma poveikio priemonė – motyvuota, todėl nebuvo pagrindo juos naikinti.
45. Pareiškėjas atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti. Taip pat prašo prijungti prie bylos naujus įrodymus.
46. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su trečiojo suinteresuoto asmens argumentais, jog VSD yra kompetentingas teikti išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui, todėl atsakovas negali kvestionuoti VSD išvados dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Tokie teiginiai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, privalo būti aktyvus, rinkdamas duomenis savo sprendimui pagrįsti. Be to, VSD argumentai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikai (žr. 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimą byloje Nr. 19-A/2021). Teigia, kad Migracijos departamentas nustatęs, jog pareiškėjas dirbo valstybės tarnyboje, turėjo ištirti aplinkybes, susijusiais būtent su jo darbu, o ne apsiriboti ryšių su Lietuvos Respublika išvardinimu. Atsakovas turėjo konkrečiai išsiaiškinti, kokias funkcijas pareiškėjas vykdė, kaip dirbo, su kuo dirbo, ar buvo suteikti apdovanojimai, pagyrimai ir tarnybiniai laipsniai, ar turėjo ginklą, ar buvo paaukštintas tarnyboje ir, jeigu taip, kaip, ar pareiškėjui teko vykdyti neteisėtus nurodymus, dėl kokių priežasčių atėjo į tarnybą ir išėjo iš tarnybos, kokios yra pareiškėjo vertybinės nuostatos, politinės pažiūros ir pan. Tai, kad atsakovas privalėjo ištirti šias aplinkybes, įrodo paties Migracijos departamento vėlesni veiksmai – po skundžiamo sprendimo priėmimo atsakovas 2023 m. spalio 18 d. pakvietė jį pokalbiui, kurio metu uždavinėjo minėtus klausimus (kvietimą pokalbiui įrodo teikiamas išrašas iš pareiškėjo asmeninės paskyros MIGRIS sistemoje, o pokalbio turinį gali patvirtinti atsakovo padarytas pokalbio įrašas).
47. Pareiškėjas teigia, kad VSD vertinimas prieštarauja įstatymams. Pareiškėjas sutinka, kad Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis nustato, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, tačiau Įstatymo 28 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia atsakovas. Tai reiškia, kad galutinį sprendimą dėl leidimo gyventi suteikimo ar neišdavimo priima ne VSD, o atsakovas, kuriam ir tenka pareiga motyvuoti savo sprendimą. Taigi atsakovas neturi teisės perkelti atsakomybės už savo sprendimą kitai institucijai, t. y. VSD, kuris atliko vertinimą pagal atsakovo pateiktą informaciją.
48. Pareiškėjas pažymi, kad VSD vertinimas yra svarbus, tačiau neprivalomas atsakovui.
49. Trečiojo suinteresuoto asmens nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021 taip pat nepatvirtina, kad VSD išvada negali būti kvestionuojama. Šia nutartimi buvo išspręstas ginčas pagal užsieniečio skundą dėl Migracijos departamento draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, pripažinus užsienietį keliančiu grėsmę valstybės saugumui už apsilankymą Kryme. Tačiau po šios nutarties praktika pasikeitė, neleidžiant atsakovui, vertinančiam, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, automatiškai perkelti VSD išvadą į sprendimą, įpareigojant jį, būnant viešojo administravimo subjektu, atsižvelgti į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su užsieniečiu susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui. Be to, VSD išvada kvalifikuojama kaip įrodymas, o remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalimi, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Tai reiškia, kad VSD nurodyta nutartis neįpareigoja teismų sutikti su VSD vertinimu.
50. Pareiškėjas nurodytu argumentus apie atsakovo pareigą ištirti abejones keliančio užsieniečio ryšio pobūdį ir kitas reikšmingas aplinkybes grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. 2023 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2285-1047/2023). Teigia, kad VSD išvada nėra privaloma nei atsakovui, nei tuo labiau teismams, todėl neatleidžia Migracijos departamento nuo pareigos atlikti savarankiškai tyrimą, nustatant su pareiškėjo buvusiu darbu susijusias aplinkybes, ir priimti savarankišką išvadą, tačiau atsakovas to nepadarė.
51. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad VSD nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas buvo priimtas byloje, kurios ratio decidendi ir faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos: pareiškėjas nėjo aukštų pareigų Rusijos Federacijoje, nepalaiko ryšių su buvusiais kolegomis, atvirai smerkia Rusijos Federacijos politiką, finansiškai remia Ukrainos ginkluotąsias pajėgas, mokosi lietuvių kalbos, jo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, su kuria pareiškėjas statosi namą, turi bendrą paskolą ir pan. Teismų praktikoje nurodoma, kad kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją. Tai reiškia, kad VSD nurodytas sprendimas negali tapti pagrindu panaikinti skundžiamą sprendimą.
52. Pareiškėjas akcentuoja, kad viena konstitucinė vertybė negali būti užtikrinama kitos konstitucinės vertybės sąskaita, todėl būtina užtikrinti konstitucinių vertybių pusiausvyrą. Tai reiškia, kad nacionalinis saugumas negali būti užtikrintas, priimant neteisėtus sprendimus, kuriais pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės. Teisinis reguliavimas reikalauja, kad užsienietis gali būti pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, tik nustačius aplinkybes, bylojančias apie grėsmės realumą. Šiuo atveju tokių aplinkybių nėra nustatyta. Taigi Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesas negali tapti pakankamu ir savarankišku pagrindu skundžiamam sprendimu panaikinti.
53. Pareiškėjas taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad sprendimą priėmęs teismas nepagrįstai taikė per aukštą įrodinėjimo standartą pagrindžiant pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui. Iš skundžiamo sprendimo motyvuojamos dalies matyti, kad teismas netaikė aukšto įrodinėjimo standarto, o griežtai laikėsi įrodinėjimo standarto, suformuoto analogiško pobūdžio bylose. Skundžiamą sprendimą priėmęs teismas privalėjo patikrinti, ar yra duomenų, kurie pagrįstų realią, o ne hipotetinę grėsmę. Tokių duomenų nenustačius, akivaizdu, kad teismo sprendimas turėjo būti priimtas pareiškėjo naudai.
54. Pareiškėjas teigia, kad įrodinėjimo standarto lygis galėtų tapti ginčo objektu tik tuo atveju, jeigu teismas pripažintų atsakovo pateiktus duomenis nepakankamais tam, jog priimtų atsakovui palankų sprendimą. Pavyzdžiui, jeigu atsakovas būtų nustatęs, kad pareiškėjas išsakė viešą palaikymą Rusijos Federacijos režimui, o teismas tokį argumentą pripažintu nepakankamu, tada būtų galima teigti, kad teismas taikė galimai per aukštą įrodinėjimo standartą. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas nenustatė ir nepateikė teismui nė vienos aplinkybės, kuri būtų nepalanki pareiškėjui. Tokiu atveju nėra pagrindo teiginiui, kad atsakovo pateikti duomenis apie pareiškėją buvo pripažinti nepakankamais.
55. Atsakovas, gavęs neigiamą VSD išvadą, turėjo ne užbaigti pareiškėjo situacijos tyrimą neigiamu sprendimu, o tęsti tyrimą VSD nurodyta linkme. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas to nepadarė. Atsakovas savarankiškai ne tik nenustatė jokių pareiškėjui nepalankių aplinkybių, bet taip pat nepaneigė ir net nebandė paneigti jam palankias aplinkybes. Todėl skundžiamą sprendimą priėmęs teismas paprasčiausiai pasigedo konkrečių duomenų, kad pripažintų grėsmės realumą. Kitaip tariant, nagrinėjamoje byloje nesusiklostė situacijos, kai atsakovas pateikė duomenis, kurie teismo vertinimu buvo pripažinti nepakankamais. Priešingai, nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kai atsakovas nepateikė jokių duomenų, kurie galėtų taptų pagrindu neigiamam teismo sprendimui. Tai rodo, kad įrodinėjimo standartas nebuvo per aukštas. Taigi atsakovas neįvykdė įrodinėjimo pareigos, o skundžiamą sprendimą priėmęs teismas griežtai laikėsi teismų praktikos suformuoto įrodinėjimo standarto.
56. Atsakovas atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą prašo jį tenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
57. Atsakovas nurodo, kad VSD savo išvadoje pagrįstai nurodė, jog pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. birželio 28 d. nutartyje byloje Nr. eA-1949-815/2023, kurioje konstatavo, kad Migracijos departamentas, pagrįstai atsižvelgęs į VSD išvadą, kurioje vertinta, jog užsienietis, dirbdamas Pataisos kolonijoje Nr. 8 viršininko padėjėju, budėtoju, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, todėl užsieniečiui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo, įvertinęs Įstatymo nuostatas, užsieniečio socialinius, ekonominius ir šeimyninius ryšius Lietuvos Respublikoje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, skundžiamu sprendimu nusprendė atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
58. Atsakovas vertina, kad reikalavimas, jog užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau jis neturi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Toks reikalavimas yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus konkrečius veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jos baudžiamąją atsakomybę, o ne apie keliamą grėsmę valstybės saugumui. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjos atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo darbas (tarnyba) gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
59. Nagrinėjamu atveju (pareiškėjui buvo išduota nacionalinė viza, kuri galiojo iki 2018 m. rugpjūčio 27 d., pareiškėjas su leidimais laikinai gyventi Lietuvoje nepertraukiamai gyvena nuo 2018 m. gegužės 15 d., ir nuo 2018 m. rugpjūčio 31 d. dirba UAB „Pigu“. Migracijos departamento duomenimis, M. D. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, nepilnamečių vaikų neturi, anketoje nurodė, kad dirbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje 2004–2017 m., pats pareiškėjas savo skunde pirmosios instancijos teismui nurodė ir tai patvirtino teismo posėdžio metu, jog jis minėtose pareigose buvo iki tol, kol pasiekė pareigūno pensinį amžių ir tik tada išėjo iš minėtų pareigų, įvertinus tarptautinį kontekstą – 2022 m. vasario 24 d. Rusijos Federacijos pajėgos pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą), buvo tinkamai atliktas pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui perspektyvinis vertinimas ir priimti proporcingi sprendimai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
60. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimų, kuriais atsisakyta pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2 metams ir 6 mėnesiams) bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2 metams ir 6 mėnesiams), nes pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, teisėtumo ir pagrįstumo.
61. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens VSD atsiliepimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą sprendė, kad Migracijos departamentas neįvertino pareiškėjo individualios situacijos, o vien fakto, jog pareiškėjas tam tikru laikotarpiu dirbo Rusijoje atitinkamoje policijos įstaigoje nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjas akivaizdžiai ir realiai kelia grėsmę Lietuvos saugumui, todėl skundžiamus Migracijos departamento sprendimus panaikino ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. sausio 5 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi.
62. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad teismas nepagrįstai taikė per aukštą įrodinėjimo standartą pagrindžiant pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, nesilaikė teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, neatsižvelgė į Rusijos keliamą egzistencinę grėsmę Lietuvos valstybingumui, tinkamai neįvertino Rusijos vykdomos neišprovokuotos karinės agresijos prieš Ukrainą konteksto, nepagrįstai suteikė prioritetą Rusijos piliečio teisėms ir interesams, o ne visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams. Taip pat nesutinka su teismo išvadomis, kad atsakovas neatliko su pareiškėju susijusių aplinkybių individualaus vertinimo.
63. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
64. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą prašo prie bylos prijungti naujus įrodymus, kurių neturėjo galimybės pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
65. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė teikti naujus dokumentus, ji užtikrina sąžiningo, operatyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme buvimą. Todėl pareiškėjo prašymas prijungti prie bylos ir įvertinti naujus įrodymus netenkinamas.
66. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
67. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui pagrindai, vienas iš jų – jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (1 p.)
68. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 64 punkte nustatyta, kad Departamento įgaliotas valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą išduoti arba pakeisti leidimą ir prie jo pridėtus dokumentus, privalo nustatyti, ar užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas, ar jis atitinka sąlygas, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Aprašo 76 punktas reglamentuoja tvarką dėl Departamento kreipimosi į VSD dėl išvados, ar užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui.
69. Ginčijamas Migracijos departamento 2023 m. gegužės 10 d. sprendimas priimtas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Pažymėtina, jog nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010).
70. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl, siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2285-1047/2023).
71. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.
72. Aplinkybė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, konstatuota įvertinus VSD nustatytas faktines aplinkybes. Kadangi pareiškėjas, dirbdamas Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, jos užtikrina, kad šiose įstaigose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Šių VSD nustatytų aplinkybių nepaneigia pareiškėjo skunde ir atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti argumentai.
73. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamentas ginčijamą 2023 m. gegužės 10 d. sprendimą priėmė neįvertinęs pareiškėjo individualių aplinkybių ir remdamasis tik VSD išvada. Įvertinus byloje pateiktus įrodymus, VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, yra pakankamas pagrindas spręsti, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.), nes ši išvada yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą. Šiuo atveju faktas, kad pareiškėjas dirbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje 2004–2017 m., t. y. iki tol, kol pasiekė pareigūno pensinį amžių, pats savaime suponuoja pagrįstą tikimybę, jog jis gali būti lojalus ir patikimas asmuo, vykdantis Rusijos Federacijos valdžios užduotis. Aplinkybės, kad pareiškėjui buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, jog jis dirba, sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete ir kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepaneigia VSD nustatytų aplinkybių.
74. Įvertinusi teisinį reguliavimą ir bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, pagrįstai atsižvelgęs į VSD išvadą, kurioje vertinta, jog pareiškėjas, dirbdamas Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, todėl pareiškėjui pakeitus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo, įvertinęs Įstatymo nuostatas, pareiškėjo socialinius, ekonominius ir šeimyninius ryšius Lietuvos Respublikoje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, skundžiamu 2023 m. gegužės 10 d. sprendimu nusprendė atsisakyti pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes.
75. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
76. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime nurodyta, kad asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Pažymėtina, kad vien faktas, jog nuo pareiškėjo tarnybos praėjo pakankamas laiko tarpas, pareiškėjas nepalaiko Rusijos vykdomos politikos ir kt., savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi. Teisėjų kolegijos vertinimu, VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su Rusijos atitinkamomis tarnybomis, kurie nebuvo niekaip paneigti.
77. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas ginčijamu 2023 m. gegužės 10 d. sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, Migracijos departamento 2023 m. gegužės 10 d. sprendime įvertintos pareiškėjo individualios aplinkybės, sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, jame pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami, naikinti jį nėra jokio pagrindo.
78. Teisėjų kolegija, vertindama Migracijos departamento 2023 m. gegužės 12 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2 metai ir 6 mėnesiai), turinį, konstatuoja, kad jis yra grindžiamas aktualiu teisiniu reglamentavimu. Jame detaliai įvertintas pareiškėjo socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis ir konstatuota, kad M. D. buvo išduota nacionalinė viza, kuri galiojo iki 2018 m. rugpjūčio 27 d., pareiškėjas su leidimais laikinai gyventi Lietuvoje nepertraukiamai gyvena nuo 2018 m. gegužės 15 d., ir nuo 2018 m. rugpjūčio 31 d. dirba UAB „Pigu“, taip pat M. D. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, nepilnamečių vaikų neturi. Migracijos departamento vertinimu, tai, jog M. D. sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, savaime nesuteikia jam teisės gyventi ir būti Lietuvos Respublikoje, o pragyventas laikotarpis neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Migracijos departamentas nenustatė aplinkybių, dėl kurių draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką galėtų būti netaikomas. Priešingai, įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, sprendė, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog M. D. interesai gyventi Lietuvos Respublikoje ar pragyventas laikotarpis Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, vadovaudamasis Kriterijų vertinimo tvarkos 39 punktu, M. D. nustatė 2 metų ir 6 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, kurį vertino kaip proporcingą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši Migracijos departamento sprendimo dalis yra pakankamai konkretizuota, motyvuota ir individualizuota, todėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas.
79. Pasisakydama dėl Migracijos departamento 2023 m. gegužės 12 d. sprendimo dalies įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2 metai ir 6 mėnesiai), teisėjų kolegija pažymi, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (Įstatymo 133 str. 7 d.). Pagal Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 15 punktą duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas), 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.
80. Šiame kontekste priimtina, kad 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo yra panaikinamas nuo 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – Reglamentas (ES) 2018/1861) taikymo pradžios dienos, t. y. 2023 m. kovo 7 d. (Reglamento (ES) 2018/1861 65 str. pirma pastraipa, 66 str. 2 d. ir 5 d. pirma pastraipa, Komisijos 2023 m. sausio 30 d. įgyvendinimo sprendimo (ES) 2023/201, kuriuo nustatoma data, nuo kurios pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2018/ 1861 ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2018/1862 pradės veikti Šengeno informacinė sistema, 1 str.). Pažymėtina, kad nuorodos į panaikintą Reglamentą (EB) Nr. 1987/2006 laikomos nuorodomis į Reglamentą (ES) 2018/1861 ir skaitomos pagal priede pateiktą atitikties lentelę (Reglamento (ES) 2018/1861 65 str. antra pastraipa).
81. 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – Reglamentas (ES) 2018/1861), 24 straipsnis, reglamentuojantis perspėjimų dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo sąlygas, be kita ko, nustato: valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: a) valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi arba b) valstybė narė trečiosios šalies piliečio atžvilgiu yra paskelbusi draudimą atvykti, taikydama procedūras, kurios atitinka Direktyvą 2008/115/EB (Reglamento (ES) 2018/1861 24 str. 1 d.); situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra svarių priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkią nusikalstamą veiką, įskaitant teroristinį nusikaltimą, arba turima aiškių įrodymų, kad jis ketina padaryti tokią nusikalstamą veiką valstybės narės teritorijoje, arba c) trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje (Reglamento (ES) 2018/1861 24 str. 2 d.).
82. Kadangi Reglamentas pateikia baigtinį sąrašą atvejų, kada šalys gali įtraukti perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti į Šengeno zoną, ir numato pažeidimų rūšis (neteisėtas buvimas šalyje bei padaryti (pagrįstai įtariami) nusikaltimai) ir tokių pažeidimų sunkumas (sunkūs nusikaltimai arba aiškus ketinimas atlikti sunkų nusikaltimą), nėra išsamiai pagrįsti, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamo ginčo kontekste pažymi, kad Reglamento (ES) 2018/1861 21 straipsnio („Proporcingumas“) 1 dalies („Prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.“) ir 2 dalies („Kai 24 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytas sprendimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi yra susijęs su teroristiniu nusikaltimu, atvejis laikomas pakankamai adekvačiu, atitinkamu ir svarbiu, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS. Dėl su visuomenės ar nacionaliniu saugumu susijusių priežasčių išimtiniais atvejais valstybės narės gali neįvesti perspėjimo, kai dėl jo gali būti trukdoma atlikti oficialius ar teisinius paklausimus, tyrimus ar procedūras.“), taip pat Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 2 dalies nuostatos suponuoja išvadą, kad aplinkybė, jog yra Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta sąlyga, savaime nėra pagrindas įvesti perspėjimą dėl draudimo trečiosios šalies piliečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, kadangi, prieš įvesdamos perspėjimą, valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, pagal kriterijus, aptartus Reglamento (ES) 2018/1861 21 straipsnio 2 dalyje ir 24 straipsnio 2 dalyje, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą, kuris gali būti skundžiamas (Reglamento (ES) 2018/1861 24 str. 2 d.), kas nagrinėjamo ginčo atveju nėra padaryta (nėra motyvų, kodėl atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS), dėl to ši Migracijos departamento 2023 m. gegužės 12 d. sprendimo dalis negali būti laikoma teisėta, todėl naikintina (VAĮ 10 straipsnio 5 d. 5 ir 6 p.).
83. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai ir pirmosios instancijos teismo motyvai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
84. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 147 str.), todėl trečiojo suinteresuoto asmens VSD apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas ir pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies – Migracijos departamento 2023 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. 23S66896 „Uždrausti atvykti į LR ir įtraukti į SIS įspėjimą M. D.“ dalis, kuria nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą apie draudimą M. D. atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 30 mėnesių (2 metai ir 6 mėnesiai), naikinama. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmetamas.
85. Pagal ABTĮ 41 straipsnio 3 dalį, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
86. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
87. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, todėl pareiškėjas įgijo teisę į dalį patirtų bylinėjimosi išlaidų.
88. Pareiškėjas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas – 22,50 Eur žyminį mokestį, 130,68 Eur dokumentų vertimo išlaidų bei 3 267 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti (2 420 Eur už skundo parengimą, 847 Eur už rašytinių paaiškinimų parengimą) ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus.
89. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, toliau – ir Rekomendacijos).
90. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma už skundo ir rašytinių paaiškinimų parengimą pirmosios instancijos teismui neviršija maksimalių Rekomendacijose nustatytų galimų priteisti užmokesčio dydžių, tačiau atsižvelgiant į bylos išsprendimo rezultatą, pareiškėjui iš atsakovo Migracijos departamento priteisiama 855 Eur (3 420,18x25 proc.) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
91. Nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje pareiškėjas prašo priteisti iš trečiojo suinteresuoto asmens VSD 1 694 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija maksimalaus Rekomendacijose nustatyto galimo priteisti užmokesčio dydžio, tačiau atsižvelgiant į bylos išsprendimo rezultatą, pareiškėjui iš trečiojo suinteresuoto asmens VSD priteistina 423,50 Eur (1 694x25 proc.) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. sprendimą pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Pareiškėjo M. D. skundą tenkinti iš dalies.
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. 23S66896 dalį, kuria nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą apie draudimą M. D. atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 30 mėnesių (2 metus 6 mėnesius), panaikinti.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Priteisti pareiškėjui M. D. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 855 Eur (aštuonis šimtus penkiasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme“.
Priteisti pareiškėjui M. D. iš trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės saugumo departamento 423,50 Eur (keturis šimtus dvidešimt tris eurus ir 50 euro centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Beata Martišienė
Egidijus Šileikis