Administracinė byla Nr. A-702-492/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00686-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine ir rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Muitinės departamento prie Finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2013 m. gruodžio 30 d. įsakymą Nr. 1P-1790 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V. S.“.

Paaiškino, kad pareiškėjo veiksmai, kurie buvo įvertinti kaip pažeidimas buvo atlikti 2013 m. gegužės 18 d., 2013 m. birželio 14 d. ir 2013 m. birželio 22 d., todėl, sprendžiant dėl tarnybinės nuobaudos pagrįstumo aktualus yra būtent teisinis reglamentavimas galiojęs laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 18 d. iki 2013 m. birželio 22 d.

Nurodė, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3(1), 4, 9, 11, 13, 14, 15, 16, 16(1), 17, 22, 29, 30, 31(1), 32, 34, 41, 43, 44, 46, 47, 48, 49, 50, 51 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (Žin., 2012, Nr. 69-3523, toliau – ir Pakeitimo ir papildymo įstatymas) 2 straipsniu buvo pakeistas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 4 straipsnis, t. y. 4 straipsnio 2 dalyje po skaičių ir žodžių „29 straipsnio 2, 5 ir 6 dalys“ buvo įrašytas skaičius ir žodis „30 straipsnis“ ir ši dalis buvo išdėstyta taip: „Statutiniams valstybės tarnautojams šio Įstatymo 31 straipsnis, 9 straipsnio 3 dalies 1 punktas ir 4 dalis, 15 straipsnis, 16 straipsnio 4 ir 6 dalys, 161 straipsnis, 17 straipsnis, 18 straipsnis, 19 straipsnis, 28 straipsnis, 29 straipsnio 2, 5 ir 6 dalys, 30 straipsnis, 31 straipsnis, 31'straipsnis, 32 straipsnis, 33 straipsnis, 381 straipsnis, 39 straipsnio 1 dalis, 43 straipsnio 5 dalies 9 punktas, 44 straipsnio 1 dalies 19 ir 20 punktai ir šio Įstatymo VI skyrius taikomi be išlygų. Kitos šio Įstatymo nuostatos statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja jų statutai ar Diplomatinės tarnybos įstatymas“. Taigi, pareiškėjo teigimu, pažeidimų padarymo metu galiojo VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai. Tuo tarpu įsigaliojus Pakeitimo ir papildymo įstatymui ši nuostata tapo be išlygų taikytina ir statutiniams valstybės tarnautojams, vadinasi ir pareiškėjui. Atsižvelgiant į tai, kad vėliausiai pareiškėjo atlikti veiksmai, kurie buvo įvertinti kaip pažeidimas, buvo atlikti 2013 m. birželio 22 d., todėl laikantis VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, jog tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, tarnybinė nuobauda pareiškėjui galėjo būti paskirta ne vėliau kaip 2013 m. gruodžio 22 d. Tuo tarpu tarnybinė nuobauda pareiškėjui buvo skirta 2013 m. gruodžio 30 d., o tai reiškia, kad skiriant nuobaudą jau buvo pasibaigęs VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas naikinamasis šešių mėnesių terminas. Pabrėžė, jog atsižvelgiant į tai, kad nuobauda paskirta pasibaigus naikinamajam terminui, sprendimas, kuriuo įforminta nuobauda, naikintinas, kaip neteisėtai priimtas. Pažymėjo, jog VTĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostata, jog statutiniams valstybės tarnautojams VTĮ 30 straipsnis taikomas be išlygų, galiojo iki 2013 m. liepos 15 d., t. y. iki VTĮ 3(1), 4 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymo (Žin., 2013, Nr. 75-3762) įsigaliojimo. Tačiau, nepaisant to, kad ginčijamo įsakymo priėmimo momentu galiojo VTĮ 4 straipsnio 2 dalies redakcija, pagal kurią VTĮ 30 straipsnis neturėjo būti taikomas be išlygų statutiniams valstybės tarnautojams, pareiškėjo teigimu tai nereiškia, kad atsakovas turėjo pagrindą taikyti naujausią VTĮ redakciją, o ne tą, kuri galiojo pažeidimo padarymo metu (lex retro non agit).

Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad nagrinėjamu atveju kyla ne vėliau priimto įstatymo taikymo klausimas, o bendrosios ir specialiosios teisės normų konkurencija. Taip pat nurodė, kad tais atvejais, kai teisinio reguliavimo srityje konkuruoja bendrosios ir specialiosios normos, taikomas principas lex specialis derogat legi generali (esant bendrosios ir specialiosios normų konkurencijai, yra taikoma specialioji norma). Pažymėjo, kad įstatymo leidėjas muitinės pareigūnų tarnybos santykius apibrėžė Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statute (toliau – ir Statutas), taip pat nustatant, kad muitinės pareigūnų atsakomybę nustato Statutas, o VTĮ be išlygų taikomas tik nustatant darbo apmokėjimo tvarką. Dėl ginčui aktualaus teisinio reguliavimo pažymėjo, jog 2012 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus VTĮ 4 straipsnio 2 dalies pakeitimui dėl VTĮ 30 straipsnio taikymo statutiniams valstybės tarnautojams, nei Statuto 1 straipsnis, nei Statuto 35 straipsnis nebuvo pakeisti ar panaikinti. Tuo tarpu galiojant Statutui, o įstatymo leidėjui priėmus muitinės pareigūnų tarnybos ypatumus nereglamentuojančio įstatymo – VTĮ pakeitimą, susidarė situaciją, kai įstatymų lygmeniu tie patys teisiniai santykiai nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. liepos 15 d. buvo reguliuojami skirtingai, t. y. kilo bendrosios ir specialiosios normų konkurencija.

Nurodė, kad Departamentas, siekdamas užtikrinti tinkamą teisės aktų taikymą, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimą su 2012 m. lapkričio 7 d. raštu paaiškinti teisės normų koliziją ir pateikti nuomonę dėl įstatymų taikymo. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2012 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. S-2012-8732 „Dėl teisės aktų kolizijos“ nurodė, kad Statuto 1 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog Valstybės tarnybos įstatymas muitinės pareigūnams taikomas tiek, kiek jų statuto nereglamentuoja Statutas, o tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarka ir terminai yra reglamentuojami Statuto 35 straipsnyje. Minėtame atsakyme taip pat nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2012 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1028 pateikė Seimui Statuto 6, 34, 35, 37 ir 55 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir 36, 39 ir 42 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo projektą (reg. Nr. XIP-4722), pagal kurį tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarka atitiktų nustatytąją Valstybės tarnybos įstatyme, tačiau šie pakeitimai nebuvo priimti. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas nurodė, kad teisės normų kolizija galėtų būti tinkamai sprendžiama tik tinkamai sureguliavus teisinius santykius, o iki to kolizija galėtų būti sprendžiama vadovaujantis dviem minėtais teisės principais (bendrosios ir specialiosios teisės normų konkurencija arba taikant vėliau priimtą teisės aktą). Vėliau Seimas priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 31, 4 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymą (Žin., 2013, Nr. 75-3762), kuriuo bendrosios ir specialiosios teisės normų konkurencija buvo panaikinta specialiosios teisės normos naudai, t. y. panaikinant Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio privalomumą statutiniams valstybės tarnautojams. Atsakovo manymu, tokie įstatymo leidėjo veiksmai tik patvirtina, kad 2012 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusiu VTĮ pakeitimu (Žin., 2012, Nr. 69-3523) realiai nebuvo siekiama pakeisti statutiniams valstybės tarnautojams nustatytą patraukimo tarnybinėn atsakomybėn senaties terminą. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad VTĮ pakeitimu, kuriuo buvo pakeistas VTĮ 4 straipsnis, kartu buvo pakeistas ir VTĮ 30 straipsnis, tačiau šio straipsnio pakeitimas nebuvo susijęs su patraukimo tarnybinėn atsakomybėn senaties termino pakeitimu, t. y. 6 mėnesių senaties termino trukmė liko nepakeista. Valstybės tarnybos įstatyme nustatytas bendras 6 mėnesių patraukimo tarnybinėn atsakomybėn senaties terminas galioja nuo 2002 m. liepos 1 d. Pažymėjo, kad VTĮ 30 straipsnio pakeitimu buvo siekiama nustatyti sąrašą atvejų, kai tarnybinis patikrinimas būtų tęsiamas ir priimamas atitinkamas sprendimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo. Tačiau tuo pačiu Statuto 42 straipsnyje liko galioti nuostata, kad tarnybinio patikrinimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo muitinės pareigūnams tvarką nustato finansų ministras. Taigi priėmus šiuos VTĮ pakeitimus ir nustačius, kad skirtingas tų pačių santykių reglamentavimas sukelia teisės normų koliziją, VTĮ 30 straipsnio privalomumas statutiniams valstybės tarnautojams buvo panaikintas, priėmus VTĮ 31, 4 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymą (Žin., 2013, Nr. 75-3762). Pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju specialiosios teisės normos taikymas ir muitinės pareigūnų atsakomybės klausimų reglamentavimas Statute yra susijęs būtent su ypatingu pareigūnų statusu ir reikalavimais muitinės pareigūnams kaip statutiniams valstybės tarnautojams. Statutas nustatydamas drausminę atsakomybę muitinės pareigūnams reglamentuoja, kad pareigūnų atsakomybei yra taikomos ne VTĮ, o Statuto nuostatos (1 str. 1, 2 dalys), o bendrasis patraukimo tarnybinėn atsakomybėn senaties terminas yra vieneri metai (Statuto 35 str. 2 d.). Mano, jog atsižvelgiant į tai, kad įstatymų leidėjas, priimdamas VTĮ 31, 4 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymą, vadovavosi principu lex specialis derogat legi generali (specialus įstatymas pakeičia bendrąjį), ši aplinkybė rodo, kad byloje kilęs ginčas yra susijęs ne su teisės normų taikymu laike, o su tų pačių teisinių santykių reguliavimu bendro pobūdžio ir specialiajame vienodos teisinės galios teisės akte, o tai reiškia, kad ir nagrinėjamu atveju turėtų būti vadovaujamasi principu - specialus įstatymas pakeičia bendrąjį.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Departamentas vadovaudamasis Statuto 33 straipsnio 1 dalimi, 34 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 2 dalimi, 35 straipsnio 2 dalimi, 37 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgdamas į Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2013 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. 1B-766 sudarytos komisijos 2013 m. gruodžio 11 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 7B-2768 (toliau – ir Išvada), pareiškėjui V. S., (duomenys neskelbtini), paskyrė tarnybinę nuobaudą – papeikimą.

Teismas nurodė, kad Muitinės pareigūnų priėmimo į tarnybą Lietuvos Respublikos muitinėje ir atleidimo iš jos tvarką, muitinės pareigūnų perkėlimą į kitas pareigas, tarnybinės veiklos vertinimą, skatinimą, atsakomybę, socialines garantijas, kitus jų statuso ypatumus reglamentuoja tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statutas (Statuto 1 str.). Statuto 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Valstybės tarnybos įstatymas muitinės pareigūnams taikomas tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja šis Statutas. Be išlygų muitinės pareigūnams taikoma Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta darbo apmokėjimo tvarka. Darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai muitinės pareigūnams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Statutas ir Valstybės tarnybos įstatymas (1 str. 3 d.). Pažymėjo, kad tarnybinių nuobaudų skyrimą reglamentuoja Statuto 35 straipsnis, kurio 2 dalyje nustatyta, kad negalima skirti tarnybinės nuobaudos, jei nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos praėjo vieneri metai, išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kompetentingos institucijos patikrinimą. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda turi būti skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos. Pažymėjo, jog minėta nuostata galiojo ir ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. gegužės 18 d. iki 2013 m. birželio 22 d.

Teismas taip pat nurodė, kad ginčo laikotarpiu taip pat galiojo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3-1, 4, 9, 11, 13, 14, 15, 16, 16-1, 17, 22, 29, 30, 31-1, 32, 34, 41, 43, 44, 46, 47, 48, 49, 50, 51 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (Žin., 2012, Nr. 69-3523), kurio 2 straipsniu buvo pakeista VTĮ 4 straipsnio 2 dalis nurodant, jog statutiniams valstybės tarnautojams šio Įstatymo 31 straipsnis, 9 straipsnio 3 dalies 1 punktas ir 4 dalis, 15 straipsnis, 16 straipsnio 4 ir 6 dalys, 161 straipsnis, 17 straipsnis, 181 straipsnis, 19 straipsnis, 28 straipsnis, 29 straipsnio 2, 5 ir 6 dalys, 30 straipsnis, 31 straipsnis, 311 straipsnis, 32 straipsnis, 33 straipsnis, 381 straipsnis, 39 straipsnio 1 dalis, 43 straipsnio 5 dalies 9 punktas, 44 straipsnio 1 dalies 19 ir 20 punktai ir šio Įstatymo VI skyrius taikomi be išlygų. Kitos šio Įstatymo nuostatos statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja jų statutai ar „Diplomatinės tarnybos įstatymas. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiame VTĮ 30 straipsnyje buvo nustatyta, kad tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas, tiriamas tarnybinis nusižengimas šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3-1, 4 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymu (Žin., 2013, Nr. 75-3762) nuo 2013 m. liepos 15 d. buvo pakeista VTĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostata, nurodant, kad statutiniams valstybės tarnautojams šio Įstatymo 31 straipsnis, 9 straipsnio 3 dalies 1 punktas ir 4 dalis, 15 straipsnis, 16 straipsnio 4 ir 6 dalys, 161 straipsnis, 17 straipsnis, 181 straipsnis, 19 straipsnis, 28 straipsnis, 29 straipsnio 2, 5 ir 6 dalys, 31 straipsnis, 311 straipsnis, 32 straipsnis, 33 straipsnis, 381 straipsnis, 39 straipsnio 1 dalis, 43 straipsnio 5 dalies 9 punktas, 44 straipsnio 1 dalies 19 ir 20 punktai ir šio Įstatymo VI skyrius taikomi be išlygų. Kitos šio Įstatymo nuostatos statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja jų statutai ar „Diplomatinės tarnybos įstatymas. Šiuo pakeitimu iš paminėtos nuostatos buvo išbrauktas VTĮ 30 straipsnis. Teismas darė išvadą, jog tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, statutiniams valstybės tarnautojams netaikytina nuo 2013 m. liepos 15 d.

Teismas pažymėjo, jog ginčo laikotarpiu galiojant VTĮ 30 straipsnio nuostatai, nustatančiai, jog tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, Statuto 35 straipsnio 2 dalies nuostata numatanti vienerių metų terminą nuobaudos skyrimui, nebuvo panaikinta. Todėl susidarė situacija, kai ginčui aktualiu laikotarpiu (2013-05-18 – 2013-06-22), atsiradusį teisinį santykį vienu metu reglamentavo dvi to paties lygmens teisės aktų nuostatos (VTĮ 30 str. ir Statuto 35 str.), t. y. bendroji ir specialioji normos, o tai vadinama teisės normų konkurencija.

Vertindamas nagrinėjamo ginčo aplinkybes teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog atsižvelgiant į bendrą taisyklę – įstatymas atgal negalioja, pareiškėjo atveju turėtų būti taikoma VTĮ 30 straipsnio nuostata galiojusi pažeidimų padarymo metu (tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai). Pažymėjo, jog teisės teorijoje įtvirtinta nuostata, kad, kai susiklosčiusį teisinį santykį reglamentuoja dvi normos – bendroji ir specialioji, tokiu atveju galioja taisyklė, jog turi būti taikoma specialioji teisės akto norma lex specialis derogat generali (specialus įstatymas pakeičia bendrąjį). Minėto principo esmę, jog esant bendrosios ir specialiosios normų konkurencijai, yra taikoma specialioji norma yra išdėstęs ir Konstitucinis Teismas 2000 m. spalio 18 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d. nutarimuose.

Teismas sprendė, kad, nors ginčui aktualiu laikotarpiu statutiniam pareigūnui nustatytus nuobaudos skyrimo termino ypatumus kurį laiką taip pat reglamentavo ir VTĮ nuostatos, tačiau, nagrinėjamu atveju, būtent Statutas laikytinas specialiu ir muitinės pareigūnų, kaip specialaus jų statuso ypatumus įtvirtinančiu teisės aktu, todėl būtent Statuto 35 straipsnio 2 dalies nuostata laikytina specialiąja VTĮ 30 straipsnio nuostatos atžvilgiu ir priimant ginčo įsakymą ši norma (Statuto 35 str. 2 d.) pagrįstai buvo taikyta vadovaujantis principu lex specialis derogat generali.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad Muitinės departamentas, spręsdamas ginčą, tinkamai aiškino ginčui aktualių teisės normų turinį bei jų taikymą, todėl atitinkamai padarė teisingas išvadas, jog, nagrinėjamu atveju, vadovaujantis principu – specialus įstatymas pakeičia bendrąjį, įsakymo priėmimo metu, taikytina būtent Statuto 35 straipsnio 2 dalies nuostata.

III.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas laikosi savo pirminiame skunde išdėstytos pozicijos, kad Pakeitimo įstatymu nustačius, jog VTĮ 30 straipsnis statutiniams valstybės tarnautojams taikomas be  išlygų, būtent VTĮ 30 straipsniu turėjo vadovautis atsakovas, skirdamas pareiškėjui tarnybinę nuobaudą. Tvirtina, kad buvo pažeistas lex retro non agit principas.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsakovas laikosi atsiliepime į skundą išdėstytos pozicijos, kad šiuo atveju kyla ne lex retro non agit principo taikymo klausimas, o bendrosios ir specialiosios teisės normų konkurencijos klausimas

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjui paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Muitinės departamento prie Finansų ministerijos 2013 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1P-1790 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V. S.“ pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas.

Byloje esančioje 2013 m. gruodžio 11 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 7B-2768 nurodoma, kad pareiškėjui 2013 m. lapkričio 12 d. buvo parengtas pranešimas Nr. 7B-2420, kuriuo pranešta, jog jis yra įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, nes dirbdamas Ramoniškių (Sudargo) kelio poste 2013 m. gegužės 18 d. ir 2013 m. birželio 22 d., gavęs vadovaujančio muitiniam tikrinimui pareigūno vieną iš pavedimų: „Tikrinti vadovaujantis MD 2010 m. birželio 2 d. įsakymo Nr. 1B-366 nuostatomis“, atlikęs krovininio automobilio DAF FT95XF.430, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) fizinį (detalų) muitinį tikrinimą, tinkamai neatliko šio patikrinimo, nes nepatikrino automobilio odometro ir tachografo rodmenų, o RIKS sistemoje suformuotuose partikrinimo aktuose kaip tikrinimo rezultatą nurodė vairuotojo V. B. deklaruotą šios transporto priemonės ridą, kuri neatitiko realios transporto priemonės ridos, taip pat nenurodė visų Degalų kiekio, esančio krovininių transporto priemonių degalų bakuose, kontrolės metodikos, patvirtintos Departamento generalinio direktoriaus 2010 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. 1B-366 (toliau – ir Metodika) 11 punkte reikalaujamų nurodyti tikrinimo rezultatų: transporto priemonės identifikavimo numerio, degalų bako ir jų tūrio, standartiniame degalų bake nustatyto kuro kiekio tikrinimo būdo. Be to, pareiškėjas, dirbdamas Ramoniškių (Sudargo) kelio poste 2013 m. birželio 14 d. ir gavęs vadovaujančio muitiniam tikrinimui pareigūno pavedimą (741 -  patikrinti automobilio interjero ir (arba) eksterjero detales, ertmes; tikrinti vadovaujantis MD 2010  m. birželio 2 d. įsakymo Nr. 1B-366 nuostatomis), atlikęs į LR iš Rusijos Federacijos atvykusio krovininio automobilio DAF FT95XF.430, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) muitinį tikrinimą, šį pavedimą įvykdė netinkamai ir tikrinimo akte nenurodė transporto priemonės degalų bakuose įvežamo kuro tikrinimo rezultatų (I t., b. l. 23). Pareiškėjas 2013 m. lapkričio 16 d., 2013 m. gruodžio 3 d. teikė paaiškinimus, nurodydamas savo poziciją dėl jam pareikštų įtarimų. Išanalizavus tyrimo medžiagą, taip pat pareiškėjo paaiškinimus Išvadoje konstatuota, kad 2013 m. gegužės 18 d. pareiškėjas tinkamai neatliko vadovaujančio pareigūno rašytinio pavedimo, nes patikrinimo akto Nr. 13LTKM00000037870 rezultatų dalyje, skiltyje „Kiti tikrinimo rezultatai“ nenurodė jokių tikrinimo rezultatų, kaip tai numatyta Metodikos 11 punkte. Išvadoje konstatuota, kad 2013 m. birželio 22 d. pareiškėjas tinkamai neatliko vadovaujančio pareigūno rašytinio pavedimo, nes nenurodė patikrinimo akto rezultatų dalyje Metodikos 11 punkte reikalaujamų nurodyti duomenų: degalų bakų kiekio, jų tūrio, degalų bake nustatyto kuro kiekio tikrinimo būdo. Išvadoje taip pat konstatuota, kad 2013 m. birželio 14 d. pareiškėjas tinkamai neatliko vadovaujančio pareigūno rašytinio pavedimo, nes patikrinimo akto Nr. 13LTKM00000047038 rezultatų dalyje „Kiti tikrinimo rezultatai“ nenurodė jokių tikrinimo rezultatų, kaip reikalauja Metodikos 11 punktas. Padaryta išvada, kad pareiškėjas savo veiksmais pažeidė Rizikos valdymo muitinės poste taisyklių, patvirtintų Departamento generalinio direktoriaus 2011 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 1B-625, 9 punktą, Degalų kiekio, esančio krovininių transporto priemonių degalų bakuose, kontrolės metodikos, patvirtintos Departamento generalinio direktoriaus 2010 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. 1B-366, 9, 11.2, 11.3 punktus, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 15 punktą, Departamento generalinio direktoriaus 2012 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. 1B-387 patvirtinto Kauno teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigybės aprašymo 7.1, 7.13 punktų reikalavimus ir padarė tarnybinį nusižengimą dėl neatsargumo. Nurodo, kad netinkamas pareigų atlikimas apsunkino muitinės kontrolės vykdymą, sudarė sąlygas iškreipti/nuslėpti transporto priemonės nuvažiuotą atstumą, tokiu būdu neteisėtai pasinaudojant atleidimo nuo muitų ir mokesčių lengvatomis, neteisėtai išvengiant mokesčių. Tarnybinę atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Pareiškėjui pasiūlyta skirti tarnybinę nuobaudą – papeikimą.

Ginčijamu įsakymu pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas.

Pareiškėjas nesutinka su ginčijamu įsakymu ir mano, kad tarnybinė nuobauda jam paskirta pasibaigus įstatyme nustatytam tokios nuobaudos skyrimo terminui.

Pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas

Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija) numatė, kad šis Įstatymas be išlygų taikomas valstybės tarnautojams, išskyrus statutinius valstybės tarnautojus. Statutiniams valstybės tarnautojams šio Įstatymo 31 straipsnis, 9 straipsnio 3 dalies 1 punktas ir 4 dalis, 15 straipsnis, 16 straipsnio 4 ir 6 dalys, 161 straipsnis, 17 straipsnis, 181 straipsnis, 19 straipsnis, 28 straipsnis, 29 straipsnio 2, 5 ir 6 dalys, 30 straipsnis, 31 straipsnis, 311 straipsnis, 32 straipsnis, 33 straipsnis, 381 straipsnis, 39 straipsnio 1 dalis, 43 straipsnio 5 dalies 9 punktas, 44 straipsnio 1 dalies 19 ir 20 punktai ir šio Įstatymo VI skyrius taikomi be išlygų; kitos šio Įstatymo nuostatos statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja jų statutai ar Diplomatinės tarnybos įstatymas (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis).

Įstatymo 30 straipsnio 1 dalis numato, kad tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas, tiriamas tarnybinis nusižengimas šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais; šiais atvejais tarnybinė nuobauda skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos.

Kita vertus Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 35 straipsnio 2 dalis numato, kad negalima skirti tarnybinės nuobaudos, jei nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos praėjo vieneri metai, išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kompetentingos institucijos patikrinimą; šiais atvejais tarnybinė nuobauda turi būti skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos.

Apibendrindama nurodytą teisinį reglamentavimą teisėjų kolegija konstatuoja, kad tą patį teisinį santykį tuo pat metu skirtingai reglamentavo dviejų įstatymų normos. Teisine prasme tokia situacija vadinama kolizija. Teisės doktrinoje teisės kolizija apibūdinama kaip neatsakingos teisėkūros rezultatas, kuris gali atsirasti, pavyzdžiui galiojančio teisės akto normų nesuderinus su vėliau priimtu įstatymu (A. Andruškevičius, Administracinė teisė, Vilnius, 2008; 336 p.). Būtent tokia situacija susidarė ir šiuo atveju, kada galiojant Statuto 35 straipsnio 2 dalies nuostatai, numatančiai, kad negalima skirti tarnybinės nuobaudos, jei nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos praėjo vieneri metai, išskyrus įstatyme numatytus atvejus, buvo priimtas naujas įstatymas, kuriuo įtvirtinama nuostata, kad statutiniams valstybės tarnautojams be išlygų taikoma Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnis, be kita ko numatantis, kad tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, išskyrus statyme numatytus atvejus. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog teisės aktų hierarchijos aspektu abi teisės normos yra vienodo statuso, šiuo atveju teisės aktų kolizija spręstina vadovaujantis principu lex posterior derogat legi priori (lot. taikomas vėliau priimtas įstatymas). Be to, toks aiškinimas yra palankesnis pareiškėjui. Tokios praktikos laikytasi ir LVAT 2011 m. sausio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-438-182/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 23, 2012 m.)

Šiuo atveju, remiantis lex posterior derogat legi priori principu ginčo išsprendimui turi būti taikoma Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalis. Kaip minėta, šios teisės normos taikymo byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams galimybė įstatymo leidėjo įtvirtinta vėliau (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies – 2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija), nei buvo priimta Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 35 straipsnio 2 punkte įtvirtinta elgesio taisyklė (Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 35 straipsnio 2 punkte – 2006 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. X-988 redakcija).

Byloje nėra ginčo, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo nusižengimo padarymo dienos.

Byloje nenustatyta Įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų aplinkybių, kurioms esant nuobauda galėtų būti skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos.

Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, jei nėra pagrindo taikyti įstatyme nustatytų išimčių, Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje numatytas bendrasis 6 mėnesių terminas, skaičiuojamas nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos, o jo praleidimas paskirtą nuobaudą savaime daro negaliojančia (žr. 2011 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146–241/2011; 2011 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662–2662/2011; 2012 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520–2373/2012). Nustačius, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta po 6 mėnesio termino, sprendimas dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, o šis termino praleidimas vertinamas kaip formalus tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimas. Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas 6 mėnesių terminas yra naikinimasis, jis negali būti sustabdomas, pratęsiamas ar atnaujinamas, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (2012 m. birželio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520–2373/2012).

Remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir paminėta LVAT praktika, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas tarnybinę nuobaudą pareiškėjui paskyrė praleidęs Įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą imperatyvų 6 mėnesių terminą tarnybinei nuobaudai paskirti ir tai yra pakankamas pagrindas panaikinti tokį atsakovo įsakymą, kuriuo ši nuobauda buvo paskirta.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė tarnybinės nuobaudos paskyrimo terminus reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, todėl jo priimtas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Dėl šios priežasties pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir pareiškėjo skundas tenkinamas visiškai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Muitinės departamento prie Finansų ministerijos 2013 m. gruodžio 30 d. įsakymą Nr. 1P-1790 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V. S.“

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                                                                      Arūnas Dirvonas

                                                                                                               Dalia Višinskienė

                                                                                                               Virginija Volskienė