Baudžiamoji byla Nr. 2K–33/2014

                            Teisminio proceso Nr. 1-88-1-01061-2010-9

                            Procesinio sprendimo kategorijos:

                             2.2.2.3.1.1;

                       2.1.7(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Č. kasacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo S. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.

Solidariai iš S. Č., T. T., D. Č. ir K. S. priteista nukentėjusiajam R. G. 718,76 Lt turtinei ir 3000 Lt nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajam R. T. – 945,91 Lt turtinei ir 3000 Lt nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajam R. Č. – 497 Lt žalai ir 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Ukmergės skyriui (toliau – VSDFV Ukmergės skyrius) – 115,80 Lt padarytai žalai išmokėjus nukentėjusiajam R. T. ligos pašalpą, atlyginti. Taip pat iš S. Č., T. T., D. Č. ir K. S. priteista lygiomis dalimis po 900 Lt advokato paslaugoms apmokėti nukentėjusiesiems R. G., R. T. ir 400 Lt advokato paslaugoms apmokėti nukentėjusiajam R. Č.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti T. T., D. Č. ir K. S., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartis, kuria nuteistojo S. Č. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

S. Č. nuteistas už tai, kad 2010 m. gruodžio 30 d., apie 3.00 val., nakties metu, kartu su T. T., D. Č. ir K. S., veikdami bendrininkų grupe, viešoje vietoje prie Ukmergės r. vartotojų kooperatyvui priklausančio restorano „Vilkmergė“ pastato, esančio adresu: Kauno g. 7, Ukmergė, kur vyko E. Č. individualios įmonės darbuotojų uždaras naujametis vakaras, išprašytiems iš restorano patalpų T. T. ir K. S., kurie buvo užėję į vidų apsižvalgyti, T. T., S. Č., D. Č. ir K. S. toliau stoviniavo netoli restorano „Vilkmergė“ paradinių durų, po to, pradėjus skirstytis naujamečio vakaro dalyviams, pastariesiems girdint, jie garsiai šūkavo, keikėsi necenzūriniais žodžiais ir žodžiais kabinėjosi prie renginyje dalyvavusių asmenų, ant šaligatvio, esančio šalia restorano „Vilkmergė“ pastato, užsipuolė į lauką išėjusį R. G., kuriam T. T. rankomis įsikibo į drabužius ir parvertė jį ant šaligatvio, tuo metu S. Č., D. Č. ir K. S. kiekvienas iš jų ne mažiau kaip po vieną kartą kojomis įspyrė R. G. į įvairias kūno vietas, dėl šio fizinio smurto nukentėjusiajam buvo padarytos kraujosruvos kairės akies vokuose, nosies kairiame šone, dešiniame smilkinyje ir apatinės lūpos gleivinėje, t. y. nežymus sveikatos sutrikdymas; tęsdami nusikalstamus veiksmus, užsipuolė į lauką išėjusį R. T., kuriam T. T. rankomis įsikibo į drabužius ir parvertė jį ant šaligatvio, tuo metu S. Č., D. Č. ir K. S. kiekvienas iš jų ne mažiau kaip po vieną kartą kojomis įspyrė nukentėjusiajam R. T. į įvairias kūno vietas, nukentėjusiajam R. T. stojantis, D. Č. vieną kartą koja įspyrė jam į galvą, o nukentėjusiajam vėl atsistojus T. T. puolė nukentėjusįjį ir jį pargriovė ant žemės, S. Č., D. Č. ir K. S. kiekvienas iš jų vėl ne mažiau kaip po vieną kartą kojomis įspyrė nukentėjusiajam R. T. į įvairias kūno vietas, K. S. su daiktu, panašiu į teleskopinę lazdą, sudavė vieną smūgį R. T. į galvą, dėl šio fizinio smurto nukentėjusiajam R. T. buvo padarytas nubrozdinimas kakle, muštinė žaizda viršugalvyje, kraujosruva kairiojo antakio srityje ir kairiojo klubo srities sumušimas, t. y. nežymus sveikatos sutrikdymas; tęsdami nusikalstamus veiksmus, jie užsipuolė į lauką išėjusį R. Č., kuriam T. T. rankomis įsikibo į drabužius ir parvertė jį ant šaligatvio, tuo metu S. Č., D. Č. ir K. S. kiekvienas iš jų ne mažiau kaip po vieną kartą kojomis įspyrė R. Č. į įvairias kūno vietas, dėl pavartoto fizinio smurto nukentėjusiajam R. Č. buvo padarytas viršutinės lūpos gleivinės nubrozdinimas ir kraujosruva kairės akies viršutiniame voke, t. y. nežymus sveikatos sutrikdymas; taip T. T., S. Č., D. Č. ir K. S., bendrais įžūliais veiksmais demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarką, padarė viešosios tvarkos pažeidimą.

Kasaciniu skundu nuteistasis S. Č. prašo panaikinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 6 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti, atmesti nukentėjusiųjų ir VSDFV Ukmergės skyriaus civilinius ieškinius.

Kasatorius pažymi, kad pagal teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas prielaidomis, jis turi būti priimtas vadovaujantis neabejotinais kaltinamojo kaltės įrodymais, kiekvienas nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę. Abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Anot kasatoriaus, teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nes bylos aplinkybes ištyrė neišsamiai ir šališkai, nesant pakankamai jo kaltės įrodymų, pripažino jį kaltu padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Kasatoriaus nuomone, byloje yra pakankamai daug abejonių, o surinkti įrodymai neginčijamai įrodo, kad jis nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo. Abiejų instancijų teismai nustatė, kad nukentėjusiuosius užpuolė keturi vaikinai, tačiau nekonkretizavo, kas buvo tie vaikinai, kurie dalyvavo muštynėse. Nukentėjusieji R. T., R. G., R. Č., nuteistieji T. T., D. Č., K. S., taip pat teisme apklausti liudytojai nenurodė, kad kasatorius būtų dalyvavęs konflikte, vartojęs necenzūrinius žodžius, priekabiavęs ir mušęs nukentėjusiuosius. Tai, kad konflikte galėjo dalyvauti keturi vaikinai, neįrodo, jog kasatorius prisidėjo prie nusikaltimo padarymo. S. Č. kategoriškai neigia dalyvavęs padarant jam inkriminuotą nusikaltimą, nurodo, kad įvykio metu buvo atokiau (apie 20–30 m) nuo tos vietos ir tik grįžęs pamatė gulintį vyriškį, tačiau muštynės tuo metu jau nebevyko.

Kasatorius pažymi, kad tik nukentėjusiojo R. T. žmona liudytoja R. T. atpažino jį kaip smurtavusį prieš nukentėjusiuosius, tačiau jos parodymai negali būti vertinami kaip įrodymai šioje byloje. Ji yra nukentėjusiojo žmona, todėl suinteresuota bylos baigtimi, nes nukentėjo jos šeimos narys, o pripažinus kasatorių ir kitus nuteistuosius kaltais dėl nusikaltimo padarymo, jos turtinė padėtis priteisus nukentėjusiajam žalos atlyginimą pagerėja. Nors apeliacinės instancijos teismas nepripažino šios liudytojos suinteresuotos bylos baigtimi, tačiau, kasatoriaus nuomone, jo nurodytų aplinkybių pakanka įrodyti asmens suinteresuotumą.

Be to, apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas BPK 192 straipsnio 5 dalies nuostatas, padarė esminį BPK pažeidimą. Pagal BPK 192 straipsnio 5 dalies nuostatas atpažinimas gali būti daromas pagal nuotrauką tik tada, kai negalima parodyti paties asmens, o kasatorius buvo sulaikytas iš karto po įvykio, ikiteisminio tyrimo metu nesislapstė. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad liudytojai R. T. grėsė pavojus, todėl daryti atpažinimą ne iš nuotraukų nebuvo galima, neteisinga, nes tokių duomenų byloje nėra. Taip pat kasatorius mano, kad liudytoja negalėjo įsidėmėti jo veido bruožų, nes įvykio metu buvo visiškai tamsu, o jis prie kitų asmenų atėjo jau pasibaigus muštynėms. Kasatorius mano, kad būtent dėl tos priežasties, jog liudytoja pati nebūtų atpažinusi jo, jai buvo parodytos tik nuotraukos ir policijos pareigūnams padedant ji atpažino jį. Taigi kasatoriaus atpažinimas iš nuotraukų negalėjo būti daromas, todėl asmens parodymo atpažinti protokolas negali būti vertinamas kaip įrodymas šioje byloje.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas padarė kitą esminį BPK pažeidimą – neteisingai aiškino BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, kurios leidžia teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo metu duotus liudytojo parodymus tik tuo atveju, kai jis yra miręs arba nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių. Byloje nepateikti jokie duomenys, pateisinantys liudytojo L. Ž. neatvykimą į teismą, todėl teismas negalėjo paskelbti jo parodymų ir jais vadovautis priimant nuosprendį. Apeliacinės instancijos teisme nebuvo patikrintos liudytojo neatvykimo į teismą priežastys, todėl motinos paaiškinimo, kad sūnus L. Ž. išvykęs į užsienį, negalima vertinti kaip įrodymo, jog liudytojas į teismą neatvyko dėl pateisinamų priežasčių.

Atsižvelgdamas į šias nuostatas ir pirmiau išdėstytas faktines aplinkybes, kasatorius daro išvadą, kad byloje nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, jog jis būtų kaip nors prisidėjęs prie jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, todėl baudžiamoji byla jam turi būti nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška prašo nuteistojo S. Č. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad, priešingai nei skunde teigia nuteistasis, įrodymai byloje surinkti, ištirti ir įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų, kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų taip pat nepadaryta. Skunde kasatorius atkartoja byloje išnagrinėto jo apeliacinio skundo argumentus ir nenurodo jokių motyvų, kodėl nesutinka su apeliacinėje nutartyje išdėstytais teismo argumentais.

Prokuroras sutinka su apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytais motyvais ir teigia, kad byloje nustatyta, jog T. T., S. Č., D. Č. ir K. S., veikdami kartu, viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. padarė viešosios tvarkos pažeidimą. Kasatoriaus versiją, kad jis buvo nuėjęs už namo kampo parūkyti ir muštynėse nedalyvavo, paneigė ne tik liudytojos R. T. parodymai ir tai, kad ji atpažino kasatorių kaip asmenį, dalyvavusį muštynėse, bet ir S. Č. bendrininko T. T. parodymai, kad jis prie restorano rūkė kartu su draugais (S. Č., D. Č. ir K. S.). Asmenų parodymo atpažinti pagal jo nuotraukas metu visi nukentėjusieji atpažino vieną iš nuteistųjų T. T., kaip juos lauke užsipuolusį asmenį. Nei T. T., nei kiti jo bendrininkai nenurodė kitų asmenų, galėjusių dalyvauti mušant nukentėjusiuosius. Taip pat prokuroras pažymi, kad šioje byloje visi keturi nuteistieji aiškino, jog nukentėjusiuosius mušant nedalyvavo ir tuo metu palikę kitus savo tris draugus buvo pasitraukę – vieni parūkyti, kiti „atlikti gamtinių reikalų“, pakalbėti telefonu su neįvardyta mergina, todėl nebeaišku, kuris iš nustatytų keturių asmenų sumušė nukentėjusiuosius, jeigu kiekvieno bendrininko būtent tuo metu „nebuvo“. Tokius nuteistųjų parodymus teismai pagrįstai įvertino kaip neatitinkančius tikrovės ir rėmėsi nukentėjusiųjų parodymais. S. Č. teiginiai, kad įtariamąjį atpažinti iš nuotraukų galima, tik kai jis nėra sulaikytas, neteisingas. BPK nereglamentuoja, kokį atpažinimo gyvai iš nuotraukų ar kartotekų turi atlikti ikiteisminį tyrimą atliekantis pareigūnas. Tai yra ikiteisminio tyrimo pareigūno pasirinktos tyrimo taktikos dalykas. S. Č. keliama versija apie tariamą pareigūnų įtaką liudytojai R. T. byloje niekuo nepagrįsta. Byloje yra 2012 m. lapkričio 7 d. L. Ž. prašymas, kuriame nurodyta, kad jos sūnus L. Ž. negali atvykti į teismo posėdį liudyti, nes yra išvykęs į Norvegiją (T. 4, b. 1. 80), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią liudytojo neatvykimo į teismo posėdį priežastį palaikė svarbia ir bylos nagrinėjimo teisme metu perskaitė šio liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio bylos tyrimo metu.

Nuteistojo S. Č. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl skunde nurodytų BPK pažeidimų

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Įrodymų vertinimo rezultatas yra šių teismų išvada dėl įrodymų pakankamumo, kuri reikalinga pripažinti teismo nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes įrodytomis arba ne. Toks įrodymų vertinimo rezultatas yra susijęs su nuosprendžio pagrįstumu ir yra fakto, o ne teisės klausimas. Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės nagrinėti fakto klausimų, iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių. Įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitiktimi (neatitiktimi) bylos aplinkybėms ir yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Taigi klausimas, ar pakanka įrodymų, ar teisingai jie įvertinti ir ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Dėl to kolegija negali svarstyti ir spręsti pagrindinio kasatoriaus reikalavimo bylą jam nutraukti, nes nepakanka jo kaltumą patvirtinančių įrodymų.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymais baudžiamajame procese laikomi įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir kurie patvirtina arba paneigia bent vieną reikšmingą bylai išspręsti aplinkybę. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas turi grįsti įrodymais, kurie gauti teisėtais būdais ir įvertinti, remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas S. Č. kaltę pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nuosprendyje pakankamai aiškiai išdėstė, kokiais duomenimis vadovaudamasis pripažino įrodytomis šią nuteistojo padarytą veiką, kodėl nesivadovavo kasatoriaus parodymais. Šio teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitiktį faktinėms aplinkybėms patikrinęs apeliacinės instancijos teismas pateikė argumentus, paneigiančius kasatoriaus teiginius, kad jis įvykio metu nukentėjusiųjų nemušė, buvo nutolęs nuo įvykio vietos.

Teismai, pripažindami liudytojos R. T. parodymus įrodymu, atitinkančiu BPK 20 straipsnio reikalavimus, baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidė.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien aplinkybė, jog liudytojai yra nukentėjusiojo giminaičiai, liudytojų parodymų kritiško vertinimo savaime nesuponuoja. Kiekvienas liudytojas, prieš duodamas parodymus teisme, BPK 277 straipsnyje nustatyta tvarka yra įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (BK 235 straipsnis) ir atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus, prisiekia duoti teisingus parodymus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K– 44/2007).

Liudytoja R. T. šioje byloje įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir prisaikdinta teisiamajame posėdyje patvirtino viso proceso metu jos nuosekliai nurodytas aplinkybes apie jos matytą konflikto pradžią, kasatoriaus padarytus smurtinius veiksmus. R. T. savo parodymus ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir akistatoje su S. Č., jos parodymai atitinka iš nukentėjusiųjų parodymų ir kitos bylos medžiagos teismo nustatytas įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes. Kasaciniame skunde nurodytas faktas, kad R. T. yra nukentėjusiojo R. T. žmona, nėra pagrindas šios liudytojos parodymus laikyti neturinčiais įrodomosios vertės.

Apklaustojo asmens parodymams apie tam tikrą asmenį patikrinti gali būti daromas to asmens parodymas atpažinti. BPK 191–192 straipsniuose numatytos tokio asmens parodymo atpažinti sąlygos. BPK 192 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Ji parodoma kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis. Pagal nuotraukas asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti.

Kasatorius pagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl jo nuotraukos parodymo atpažinti liudytojai R. T. atitikties BPK 192 straipsnio 5 dalies nuostatoms netinkama. Šio teismo išvada, jog liudytojai R. T. grėsė pavojus, todėl daryti atpažinimą ne iš nuotraukų nebuvo galima, nepagrįsta jokiais bylos duomenimis.

Iš liudytojos R. T. 2010 m. gruodžio 30 d. duotų parodymų matyti, kad ji tuoj po įvykio visus keturis sulaikytus ir pristatytus nuteistuosius matė policijos komisariate. Apklausta liudytoja nurodė, kad nė vienas iš jos matytų sulaikytųjų nebuvo pasyvus muštynių stebėtojas, visi mušėsi. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, daiktą ar kitokį objektą, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį (BPK 191 straipsnis). Šie reikalavimai nebuvo įvykdyti ir praėjus beveik penkiems mėnesiams tyrėjo G. A. surengtame atpažinime iš nuotraukų liudytoja R. T., 2011 m. gegužės 18 d. iš veido bruožų vėl atpažino S. Č., nurodė jį kaip asmenį, mušusį jos vyrą.

Kolegija sprendžia, kad tokiomis aplinkybėmis atliktas S. Č. parodymas atpažinti iš nuotraukų neatitinka BPK 191–192 straipsniuose nustatytų reikalavimų, keliamų siekiant objektyvių atpažinimo rezultatų. Tačiau šis BPK pažeidimas nelaikytinas esminiu, nes liudytojos R. T. parodymų apie S. Č. veiksmus patikimumas patikrintas 2011 m. birželio 1 d. akistatos metu. Šio veiksmo metu R. T. paaiškino, kad S. Č. jai pažįstamas kaip asmuo, buvęs prie Vilkmergės restorano įvykio metu, bei nurodė, kokius šio asmens padarytus veiksmus ji matė. Tiek 2010 m. gruodžio 30 d apklausoje, tiek 2011 m. birželio 1 d. akistatoje liudytojos nurodytos aplinkybės patikrintos apklausus ją kaip liudytoją teisiamojo posėdžio metu, palyginus šiuos duomenis su duomenimis gautais iš kitų įrodymų šaltinių. Taigi, nors teismas S. Č. atpažinimo medžiaga rėmėsi, tačiau tai nebuvo svarbiausi duomenys, kuriais pagrįstas kasatoriaus kaltumas. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuotas patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Teismas privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje byloje esančius įrodymus BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Pagal teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-499/2008, 2K-592/2010, 2K-253/2013).

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostata, pagal kurią byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, perskaitė išvykusio į užsienį liudytojo L. Ž. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pagrįstai nurodyta, kad sąlygos atlikti tokį veiksmą teisiamajame posėdyje buvo ir šio liudytojo parodymų perskaitymas neprieštarauja BPK normoms, reglamentuojančioms liudytojo pirmiau duotų parodymų perskaitymą.

Iš to, kas išdėstyta, atsižvelgiant į paduoto kasacinio skundo ribas, darytina išvada, kad kasacine tvarka skundžiamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti esminių BPK nuostatų pažeidimų, dėl kurių reikėtų bylą S. Č. nutraukti, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

              Nuteistojo S. Č. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                              Aldona Rakauskienė

                                                                                                                                              Armanas Abramavičius

                                                                                                                                              Tomas Šeškauskas