Baudžiamoji byla Nr. 2K-93/2007

                                                                                                Procesinio sprendimo kategorija

                                                                                                2.1.3.2.

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2007 m. vasario 6 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Egidijaus Bieliūno ir pranešėjo Vytauto Masioko,

sekretoriaujant E. Jasionienei,

dalyvaujant prokurorui G. Gudžiūnui,

gynėjui advokatui I. Brazlauskui,

asmeniui, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas – V. R.,

 

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų V. N. ir L. N. kasacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 16 d. nutarties, kuria pradėtas baudžiamasis procesas prieš V. R. nutrauktas, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.

Nukentėjusiųjų V. N. ir L. N. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 13 d. nutartis, kuria nukentėjusiųjų apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, V. R. ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,

 

n u s t a t ė :

 

V. R. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 281 straipsnio 5 dalyje ir 144 straipsnyje, t. y. kad 2001 m. sausio 1 d., apie 7.40 val., vairuodamas automobilį pažeidė saugaus eismo reikalavimus, nurodytus Kelių eismo taisyklių 2.2, 2.4, 14.1, 14.2 punktuose, t. y., esant sudėtingoms matomumo, kelio ir meteorologinėms sąlygoms, važiavo nepriimtinu šioms sąlygoms greičiu, atsiradus kliūčiai, nesulėtino transporto priemonės važiavimo greičio, neapvažiavo kliūties, automobilio nesustabdė, nors turėjo objektyvią (realią) galimybę laiku pastebėti važiuojamojoje dalyje buvusį pėsčiąjį V. N., jį partrenkė, kuris dėl patirtų kūno sužalojimų žuvo vietoje. Be to, V. R., būdamas sveikatos priežiūros specialistas – ambulatorijos vedėjas, partrenkęs pėsčiąjį V. N., gresiant pavojui nukentėjusiojo gyvybei, turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiuoju ir galimybę suteikti jam pirmąją pagalbą, nepagelbėjo V. N. ir pasišalino iš eismo įvykio vietos.

Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2006 m. kovo 16 d. nutartimi konstatavęs, kad suėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas, pradėtą baudžiamąjį procesą nutraukė (BPK 3 straipsnio 1 dalis 2 punktas).

Kasaciniu skundu nukentėjusieji prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą grąžinti teismui, kad būtų išspręstas V. R. kaltės klausimas. Kasatoriai nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo V. R. kaltę, baudžiamoji byla kartu su kaltinamuoju aktu 2005 m. spalio 13 d. buvo perduota į teismą. Dėl V. R. netinkamo elgesio – vilkino bylos nagrinėjimą, teismas nespėjo bylą laiku išnagrinėti, todėl ją nutraukė, suėjus senaties terminui; civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą. Kasatoriai mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį nutraukti baudžiamąjį procesą, turėjo išspręsti V. R. kaltės klausimą ir tik po to taikyti senaties terminą. Kadangi šios klaidos apeliacinės instancijos teismas neištaisė, todėl netinkamai pritaikė BK 95 straipsnį. Dėl to teismų sprendimai neteisėti.

 

Kasacinis skundas atmestinas.

 

Dėl BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo

 

BPK 232 straipsnio 7 punktas numato, kad bylą parengiant nagrinėti pirmosios instancijos teisme turi būti įsitikinama, ar nėra aplinkybių, dėl kurių procesas negali vykti. Tais atvejais, kai aišku, kad asmeniui nebus pritaikyta baudžiamajame įstatyme numatyta sankcija, baudžiamasis procesas neturi prasmės ir negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, yra išvardytos BPK 3 straipsnyje. Viena jų nurodyta šio straipsnio 1 dalies 2 punkte – suėję baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Taigi asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jei sueina įstatymo numatyti senaties terminai ir jie nebuvo nutraukti arba sustabdyti. Baudžiamosios atsakomybės senaties terminai nustatyti BK 95 straipsnyje. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas baudžiamajame įstatyme šį institutą, iš esmės pripažįsta, kad atitinkamos valstybės ikiteisminio tyrimo ir (ar) teisminės institucijos konkrečioje baudžiamojoje byloje gali neįvykdyti savo konstitucinės pareigos per įstatyme nustatytą laiką, todėl BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra įtvirtintas imperatyvas, kad tokiais atvejais baudžiamasis procesas besąlygiškai nutraukiamas neatsižvelgiant į priežastis, dėl kurių buvo praleistas senaties terminas. Senaties terminai siejami su priėmimu apkaltinamojo nuosprendžio, kuris negali būti priimtas praėjus baudžiamojo įstatymo nustatytiems terminams (BPK 235 straipsnis).

V. R. atiduotas teismui pagal BK 281 straipsnio 5 dalį ir 144 straipsnį, t. y. už 2001 m. sausio 1 d. padarytą neatsargų ir nesunkų tyčinį nusikaltimus. BK 95 straipsnio 1 dalies 1 b punkte nustatyta, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję penkeri metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas. Taigi šioje byloje apkaltinamąjį nuosprendį buvo galima priimti iki 2006 m. sausio 1 d.

BPK 254 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nagrinėjimo teisme metu nustačius šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytas aplinkybes, byla nutraukiama teismo nutartimi. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nutraukiant baudžiamąją procesą suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, kaltinamojo kaltės klausimas nesprendžiamas, nes apkaltinamojo nuosprendžio jau nebegalima priimti, todėl nėra prasmės tai daryti. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai pasielgė, nespręsdamas kaltinamojo V. R. kaltės klausimo po to, kai nustatė, kad suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas dėl pareikštų kaltinimų pagal BK 281 straipsnio 5 dalį ir 144 straipsnį ir baudžiamąjį procesą nutraukė. Taigi teismų sprendimai teisėti ir pagrįsti.

Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti. Toks teismo sprendimas neprieštarauja įstatymo reikalavimams ir neužkerta nukentėjusiesiems kelio reikalauti patirtos žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka.

Nenustačius pirmosios instancijos teismo nutarties ar apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

            Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

            Nukentėjusiųjų V. N. ir L. N. kasacinį skundą atmesti.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                            Antanas Klimavičius

 

 

                                                                                                Egidijus Bieliūnas

 

 

                                                                                                                        Vytautas Masiokas