Administracinė byla Nr. eI-3777-815/2018

                                                     Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02326-2018-7

                                                                          Procesinio sprendimo kategorijos: 24.7; 55.1.3; 57.4

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 29 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Egidijos Puzinskaitės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ atstovui advokatui Sigitui Židoniui, 

atsakovės Visuomenės informavimo etikos asociacijos atstovui šios institucijos direktoriui Viktorui Popandopulai,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“, uždarosios akcinės bendrovės „Lrytas“ , uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos ryto“ televizijos skundą atsakovei Visuomenės informavimo etikos asociacijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

nustatė:

I

1.       Pareiškėjos uždaroji akcinė bendrovė „Lietuvos rytas“ (toliau – ir pareiškėja 1, ir UAB „Lietuvos rytas“), uždaroji akcinė bendrovė „Lrytas“ (toliau – ir pareiškėja 2, UAB „Lrytas“), uždaroji akcinė bendrovė „Lietuvos ryto“ televizija (toliau – ir pareiškėja 3, ir UAB „Lietuvos ryto“ televizija) (toliau kartu – ir pareiškėjos) kreipėsi į teismą su 2018 m. liepos 12 d. skundu, prašydamos:

1.1. panaikinti atsakovės Visuomenės informavimo etikos asociacijos (toliau – ir atsakovė, ir Asociacija) Visuomenės informavimo etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2018 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. EKS20/18 „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“ (toliau – ir Sprendimas);

1.2. priteisti pareiškėjoms turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjos skunde nurodo, kad Sprendimas (priimtas išnagrinėjus L. K. 2017 m. gruodžio 13 d. skundą (toliau – ir Skundas) dėl pareiškėjų informavimo priemonėse pateiktų publikacijų (2017 m. vasario 18 d. straipsnio „Politiko žmona slepia tikrąją jausmų dramą“, dienraštis „Lietuvos rytas“ Nr. 34 (7752) (toliau – ir publikacija 1), 2017 m. vasario 18 d. straipsnio „R. K. žmona slepia tikrąją savo jausmų dramą“, portalas www.lrytas.lt (toliau – ir publikacija 2), 2017 m. vasario 20 d. „Lietuvos ryto“ televizijos laidos „24/7“ (toliau – ir publikacija 3) (toliau kartu – ir Publikacijos)) yra nepagrįstas, nemotyvuotas, neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo, priimtas, pažeidus esmines procedūrines nuostatas, Sprendime atskleistos ne visos Sprendimo priėmimui aktualios ir reikšmingos faktinės aplinkybės ir pateiktas klaidingas jų teisinis vertinimas, Sprendime, kurio priėmimo motyvams paaiškinti ir susieti su nagrinėjamu L. K. atveju skiriama iš esmės vos viena pastraipa, Komisija deklaratyviai (be jokių paaiškinimų ir / ar analizės) nurodė neva L. K. „nėra viešas asmuo“ ir tuo remdamasi konstatavo, kad buvo pažeisti Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso (toliau – ir Kodeksas) 30 ir 45 straipsniai, kad Sprendimas yra neteisėtas, todėl naikintinas, skundą grindžia iš esmės tokiais argumentais.

2.1. Komisija sprendė dėl jos kompetencijai nepriklausančių klausimų

Pareiškėjos remiasi, be kita ko, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.23 straipsniu, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis dėl teisės į privatų gyvenimą apsaugos, Komisijos kompetencijos, Komisijos darbo reglamentu, jos veiklos ataskaitomis, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos nuostatais, nurodo, kad Sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateikiamos aplinkybės ir (nemotyvuotas) jų vertinimas išimtinai susiję tik su teisės į privatų gyvenimą gynimu, o ne žurnalistų ar visuomenės informavimo priemonių profesine etika, kad, pasak Komisijos, L. K. nėra viešas asmuo ir todėl Publikacijomis buvo pažeista jos teisė į privatų gyvenimą, tačiau klausimai, susiję su asmenų teisės į privatų gyvenimą gynimu, nepriklauso Komisijos kompetencijai, todėl ji ne tik negalėjo priimti Sprendimo, bet ir turėjo apskritai atsisakyti nagrinėti Skundą.

2.2. Sprendimas nėra nei teisiškai, nei faktiškai pagrįstas

2.2.1. Komisija netinkamai ir nesuderinamai su galiojančiais teisės aktais bei teismų praktika įvertino neva atlikto pažeidimo aplinkybes ir, remdamasi šiuo vertinimu: Sprendime visiškai nepagrįstai ir nepateikdama iš esmės jokių faktinių ir teisinių motyvų padarė deklaratyvią išvadą, kad L. K. nėra viešas asmuo; nepagrįstai nurodė neva jos vienkartinis (išskirtinis) interviu vienai visuomenės informavimo priemonei negali lemti jos pripažinimo viešu asmeniu; neteisingai vertino ir kvalifikavo aplinkybes dėl Publikacijų viešo skelbimo galimybės ir visuomenės teisės žinoti.

2.2.2. Sprendime padaryta klaidinga išvada, kad L. K. nėra viešas asmuo

Pareiškėjos remiasi CK 2.23 straipsnio 3 dalimi,, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (byla Pedersen ir Baadsgaard prieš Daniją), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (administracinė byla Nr. eA-2731261/2016), nurodo, kad L. K. yra viešas asmuo, nes ji yra žinomo Lietuvos Respublikos politiko R. K., Lietuvos žaliųjų ir valstiečių sąjungos pirmininko (didžiausios Lietuvos Respublikos Seimo frakcijos seniūnas), kuris yra viešas asmuo, sutuoktinė, taigi, ji gali būti priskiriama viešų asmenų kategorijai. R. K. viešuose pasisakymuose sudaro puoselėjančio šeimos vertybes politiko įvaizdį, nuolat deklaruoja, kad jo šeimos santykiai yra stabilūs, nors tapęs Seimo nariu pateko į kelis viešus skandalus, kurie kėlė pagrįstų abejonių dėl deklaruojamų šeimos vertybių ir jo priešingo elgesio asmeniniame gyvenime. R. K. sudarė šeimyniško ir šeimos vertybes puoselėjančio politiko įvaizdį, todėl ir politiko žmona gali būti pripažįstama viešu asmeniu, ypač dėl kelių viešų skandalų. Visuomenė turi teisę žinoti, kad politiko ir jo sutuoktinės deklaruojami teiginiai apie tai, kad jų šeimos santykiai yra stabilūs, galimai neatitinka tikrovės, o politiko faktinis elgesys neatitinka jo viešai deklaruojamų vertybių ir tikslų.

Pažymėtina, kad žurnalistai ir visuomenės informavimo rengėjai ar skleidėjai atlieka informuoja visuomenę apie svarbius įvykius bei procesus, taip pat ir apie politikų viešai skleidžiamų teiginių ir sudaromo įvaizdžio neatitikimą tikrovei, o jeigu šis įvaizdis susijęs su tokių politikų sutuoktiniais, tada žurnalistai ir visuomenės informavimo priemonės akivaizdžiai turi teisę tokiame kontekste skelbti žinias, susijusias ir su sutuoktiniu.

Be to, informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo surikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes.

2.2.3. Publikacijų paskelbimo metu L. K. pati siekė viešumo ir buvo (trumpalaikis) viešas asmuo

Pareiškėjos remiasi teismų praktika (EŽTT bylomis Jokitaipale ir kiti prieš Suomiją, Axel Springer AG prieš Vokietiją, Berschlick prieš Austrijq, LVAT administracinė byla Nr. A444-777/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) civilinės bylos Nr. 3K-3-593/2006, Nr. 3K-7-2/2008), nurodo, kad net laikant, kad L. K. nėra viešas asmuo per se, ji pripažintina trumpalaikiu viešu asmeniu, tokiu ji tapo dėl kilusio skandalo, susijusio su jos sutuoktiniu politiku R. K., kuris nors deklaravo saugąs šeimos vertybes, tačiau dėl ryšių su kita buvusia politike galimai šias vertybes sistemingai pažeidžia). Dėl viešai pasklidusios informacijos apie pastarąsias aplinkybes (ir įvykių po jų) viešai susidomėta ir politiko sutuoktine, todėl ji tapo trumpalaikiu viešu asmeniu. L. K. tapo viešu asmeniu ir dėl to, kad pati ėmėsi veiksmų, lėmusių visuomenės diskusijų apie jos ir jos sutuoktinio šeimyninį gyvenimą sklaidą skunde Komisijai pripažino, kad vengusi žiniasklaidos dėmesio, 2017 m. vasario mėn. pradžioje ji savo noru „išėjo į viešumą“ ir davė interviu žurnalui „Žmonės“, interviu metu dalinosi tiek savo asmeninio gyvenimo detalėmis, tiek komentavo visai visuomenei tuo metu itin aktualius klausimus dėl vyro, viešai deklaruojančio skaidrumą ir šeimos vertybes, galimus ryšius su tuometine Seimo nare G. K.. Tuo metu, kai L. K. davė interviu žiniasklaidai, ir paskelbtos Publikacijos. Tai, kad L. K. pripažintina trumpalaikiu viešu asmeniu, yra akivaizdu ir dėl to, kad jai davus interviu žurnalui „Žmones“ ir atslūgus visuomenes dėmesiui dėl jos sutuoktinio galimų santykiu su G. K., daugiau jokio dėmesio L. K. nesulaukė.

2.2.4. L. K. negali nustatyti tam tikru (tapačiu) klausimu apie ją skleidžiamos informacijos ribų

L. K. kaip viešas asmuo negalėjo (negali) „dozuoti“ informacijos, kuri apie ją gali būti skleidžiama, taip pat ir informacijos, paskelbtos Publikacijose. L. K. savo veiksmais siekė viešumo, taigi, sutiko, kad ta informacija, kurią ji paskelbė, būtų aptarinėjama ir su ja susijusiais klausimais būtų diskutuojama viešai, todėl Sprendime pateiktas vertinimas, kad buvo pažeista jos teisė į privatų gyvenimą (Kodekso 30 ir 45 straipsniai), yra nepagrįstas. Net pripažindama, kad pati valingai siekė viešumo, L. K. skunde teigia neva žiniasklaida turėtų (turėjo) skelbti tik tą informaciją, kurią pati L. K. norėtų (norėjo) atskleisti, tačiau tokia pozicija nesuderinama ir per se paneigia tiek Lietuvos Respublikos teisės aktuose, tiek ir tarptautiniuose dokumentuose įtvirtintą teisę laisvai skleisti informaciją, tokią išvadą patvirtina ir EŽTT praktika (bylos Delfi AS prieš Estiją, Selmani ir kiti prieš buv. Jugoslavijos Respubliką Makedoniją). Be to, Publikacijose nurodyta informacija yra susijusi išimtinai tik su ta L. K. gyvenimo dalimi, kurią ji pati atskleidė ir komentavo, 2017 m. pradžioje duodama interviu žurnalui „Žmonės“. Taigi, Publikacijomis nebuvo išeita už L. K. „nustatytų“ jos gyvenimo viešinimo ribų. Minėtame interviu buvo aptariama ir L. K. pozicija visai visuomenei tuo metu itin aktualiu klausimus jos vyro, politiko, galimų ryšių su G. K., o Publikacijos susijusios su ta pačia tema, t. y. L. K. pozicija dėl savo vyro, politiko, ir (dabar jau buvusios) jo kolegės tarpusavio santykių. Vienintelis skirtumas tarp žurnale išspausdinto interviu ir Publikacijose pateikiamos informacijos yra tai, kad žurnale „Žmonės“ patelkiama tokia L. K. pozicijos versija, kokią ji norėjo pristatyti visuomenei, o Publikacijose – tikroji ir nepagražinta versija.

2.2.5. Pareigą saugoti asmeninį gyvenimą pirmiausia turėjo ji pati L. K.

L. K. davė interviu vienam iš populiariausių Lietuvoje žurnalų „Žmonės“, su interviu stambiu planu buvo publikuotos ir L. K. nuotraukos, todėl natūralu, kad po šio interviu pasirodymo bet kuris jį skaitęs asmuo ją galėjo lengvai atpažinti viešose vietose, ypač atsižvelgiant į tai, kad ji yra gerai žinomo politiko sutuoktinė. Taigi, L. K. negalėjo pagrįstai tikėtis, kad po interviu jai gužus į Ispaniją, Barselonos gatvėse jos neatpažins ten gyvenantys lietuviai ir / ar turistai iš Lietuvos. Iš Publikacijose pateikiamos L. K. nuotraukos akivaizdu, kad fotografuojama buvo būtent ji, o ne jos telefonas, tačiau L. K. naudojosi itin didelės įstrižainės telefonu, nė kiek nebandydama jo apsaugoti nuo pašalinių akių, todėl į nuotrauką pateko ir telefono ekranas bei jame buvusi informacija. Fotografuoti viešoje vietoje ir / ar publikuoti tokias nuotraukas nedraudžiama nei nacionaliniuose, nei tarptautiniuose teisės aktuose, tai patvirtina teismų praktika (EŽTT byla Verlagsgruppe News GmbH prieš Austriją).

Taigi, L. K. nedėjo net minimalių pastangų savo privatumui apsaugoti, nors galėjo (turėjo) pagrįstai tikėtis, kad viešose vietose ji gali būti atpažinta, todėl nėra pagrindo teigti, kad kiti asmenys (pareiškėjos ir / ar L. K. nufotografavę šaltiniai), turėjo tai padaryti už ją ir to nepadarę pažeidė jos teisę į privatų gyvenimą.

2.2.6. Egzistavo akivaizdus visuomenės interesas žinoti Publikacijose paskelbtą informaciją

Pareiškėjos remiasi Konstitucijos 25 straipsniu, EŽTT praktika (bylos Hachette Filipacchi Associes prieš Prancūziją, Fressoz ir Roire prieš Prancūziją), nurodo, kad Publikacijose paskelbta informacija neabejotinai buvo aktuali visuomenei ir visuomenė turėjo teisę ją žinoti, o Sprendime nepateikta jokio teisinio vertinimo, susijusio su visuomenės teise žinoti Publikacijose pateiktą informaciją. Žiniasklaida turi pareigą skleisti informaciją ir idėjas visais viešojo intereso klausimais, o visuomenė turi teisę jas gauti. Remiantis EŽTT praktika (byla Von Hannover prieš Vokietiją), LVAT praktika (administracinė byla Nr. eA-2731-261/2016), žiniasklaida turi teisę skelbti informaciją apie viešojo asmens privatų gyvenimą, ypač kai tai būtina ir aktualu visuomenei; informacija apie viešo asmens privatų gyvenimą gali būti paskelbiama tais atvejais, kai visuomenei apie jų privatų gyvenimą pateikta informacija turi visuomeninės reikšmės ir paskatina svarbias diskusijas viešojo intereso klausimais, be to, informacija apie viešą asmenį gali būti skelbiama ir tada, kai ji yra aktuali. Akivaizdu, kad Publikacijose paskelbtos aplinkybės turėjo esminės reikšmės visuomenei, o pareiškėjos turėjo ne tik teisę, bet ir žurnalistinę pareigą ją paskelbti, be to, ši informacija buvo aktuali. Ypač svarbu, kad šią informaciją paskelbė viešai ir aptarinėjo pati L. K., duodama interviu žurnalui „Žmonės“. Žiniasklaida turėjo pareigą atskleisti tikrąją tarp politiko R. K. ir jo sutuoktinės susidariusią šeimyninę situaciją, ypač kai politikas toliau viešai deklaravo, kad jo ir jo sutuoktinės šeima yra stabili, dar daugiau, žiniasklaidos priemonės neturėjo pareigos atskleisti šią informaciją taip, kaip ją nupasakojo būtent L. K., nes žiniasklaidos funkcija yra pateikti visuomenei realius su viešųjų asmenų gyvenimu susijusius faktus, o ne viešiems asmenims (ypač politikams) palankią ir galimai iškraipytą informaciją. Taigi, pareiškėjos nepažeidė L. K. teisės į privatų gyvenimą, o Sprendime pateiktas vertinimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl Sprendimas naikintinas.

2.3. Priimant sprendimą, Komisijos pirmininkas buvo šališkas

2.3.1. Priimant Sprendimą Komisijos pirmininkas buvo šališkas tiek L. K., tiek ir pareiškėjų atžvilgiu, tai vėliau patvirtino ir Komisijos primininkas, ir Komisija in corpore.

2.3.1.1. Komisijos pirmininkas buvo akivaizdžiai suinteresuotas L. K. palankaus sprendimo priėmimu. Komisijos pirmininko darbdavio (taigi, ir paties primininko) pajamos tiesiogiai priklausomos nuo L. K. sutuoktinio R. K. įmonių užsakomos reklamos (vėliau skunde paaiškinama, kad labai tikėtina, jog būtent R. K. interesais ir buvo pateiktas jo sutuoktinės skundas). Komisijos pirmininkas yra žurnalo „Mano ūkis“ (toliau – ir Žurnalas) ir portalo „manoukis.lt“ (toliau – ir Portalas) vyriausiosios redaktorės pavaduotojas, Žurnale ir Portale gausu UAB „Agrokoncerno grupė“, kurios akcininkas yra L. K. sutuoktinis, priklausančių įmonių reklamos (taip pat ir paslėptos reklamos). Komisijos pirmininkas viešuose pasisakymuose yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodęs, kad žurnalistika yra pagrįsta finansais ir pažymėjęs reklamos užsakovų svarbą žiniasklaidos priemonių veikloje. Akivaizdu, kad Komisijos pirmininko vertinimui, sprendžiant dėl L. K. skundo patenkinimo, darė įtaką tai, kad jo darbdavio (taigi, ir jo paties) kasdieninės darbo veiklos pajamos tiesiogiai ir didele apimtimi priklauso nuo L. K. sutuoktinio valdomų įmonių užsakomos reklamos. Taigi, Komisijos pirmininko šališkumas turėjo esminės neigiamos įtakos objektyviam L. K. skundo nagrinėjimui ir galutinio nešališko galutinio Sprendimo priėmimui.

2.3.1.2. Komisijos pirmininkas buvo (ir yra) neigiamai nusiteikęs pareiškėjų atžvilgiu ir tai deklaruoja viešai. 2017 m. viduryje, t. y. netrukus nuo Skunde nurodytų Publikacijų paskelbimo, Komisijos pirmininkas asmeniškai (ir, labai tikėtina, savo paties iniciatyva) netgi keliose žiniasklaidos priemonėse paskelbė publikacijas apie dienraščio „Lietuvos rytas“ ir jo žurnalistų „neprofesionalumą“ ir „ydas“. Be šių publikacijų skambių pavadinimų (pavyzdžiui, „V. T.: Dienraštis „Lietuvos rytas“ peržengė...etikos ribą!), Komisijos pirmininkas apibendrintai kritikuodamas „Lietuvos rytą“ ir jo žurnalistus, pats nei į „Lietuvos rytą“, nei į jo žurnalistus nesikreipė ir galimybes atsakyti į jų atžvilgiu reiškiamą kritiką nesuteikė. Tokių asmeninių Komisijos pirmininko publikacijų tikslas yra ne objektyviai informuoti visuomenę apie Komisijos veikią ir / ar realią su pareiškėjomis susijusią situaciją, o paskleisti neigiamą informaciją apie pareiškėjas. Komisijos pirmininko šališkumą ir išankstinį neigiamą nusistatymą pareiškėjų atžvilgiu patvirtina ir tai, kad tokias neigiamo pobūdžio asmenines publikacijas Komisijos pirmininkas skelbia būtent tik apie pareiškėjas, nors yra ir kitų žiniasklaidos priemonių, kurių atžvilgiu buvo priimti (pakartotiniai) neigiami Komisijos sprendimai.

2.3.1.3. Komisijos pirmininko šališkumą vėliau (po Sprendimo priėmimo) pripažino jis ir Komisija in corpore. Komisija nagrinėja (nagrinėjo) ne vieną L. K. sutuoktinio R. K. (su juo susijusių asmenų) skundą dėl tariamai pareiškėjų padarytų pažeidimų. Po Sprendimo priėmimo, nagrinėjant vieną iš tokių skundų (R. K. skundą dėl pareiškėjų paskleistos neva tikrovės neatitinkančios informacijos apie jam nuosavybės teise priklausantį, bet nedeklaruotą, turtą), 2018 m. liepos 10 d. Komisijos posėdžio metu: Komisijos pirmininkas pats pripažino, kad yra šališkas ir turėtų nusišalinti nuo su R. K. susijusių skundu nagrinėjimų; kiti Komisijos nariai balsuodami patvirtinimo tą patį: kad yra pagrindas abejoti Komisijos pirmininko nešališkumu, todėl jis negali dalyvauti nagrinėjant R. K. skundą. Nagrinėjant R. K. sutuoktinės skundą, Komisijos pirmininkas dalyvavo, nors egzistavo lygiai tokie patys jo šališkumą patvirtinantys pagrindai ir jo suinteresuotumas L. K. palankia jos skundo nagrinėjimo baigtimi.

2.3.2. Sprendimo priėmime dalyvaujant šališkam Komisijos primininkui, buvo šiukščiai pažeista pareiškėjų teisė į teisingą L. K. skundo nagrinėjimą

Pareiškėjos remiasi, be kita ko, Konstitucijos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 47 straipsniu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir EŽTK) 6 straipsniu, Konstitucijos 31 straipsniu, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika (bylomis C-294/83, C-50/00, C-222/84, C-54/96, C-24/92), EŽTT praktika (bylomis Benthem prieš Nyderlandus, Campbell ir Fell prieš Jungtinę Kralystę, Hauschildt prieš Daniją, Daktaras prieš Lietuvą, Indra prieš Slovakiją, Ekeberg ir kt. prieš Norvegiją), nurodo, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą taikytina ir Komisijos veikloje, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą apima ir ginčą sprendžiančiu asmenų (institucijų) nepriklausomumą, nešališkumą ir objektyvumą, be to, Komisijos darbo reglamente įtvirtintas reikalavimas klausimus Komisijoje svarstyti nešališkai, atsižvelgiant sąžiningumo, objektyvumo, teisingumo ir protingumo principus (5 punktas).

Taigi, Komisijos pirmininkas nenusišalinimas, nagrinėjant Skundą ir priimant Sprendimą, neabejotinai ir šiurkščiai pažeidė tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintą pareiškėjų teisę į teisingą L. K. skundo nagrinėjimą, taip pat ir teisę į skundą nagrinėjančių asmenų nešališkumą.

2.4. Komisija padarė esminius procedūrinius pažeidimus, kurie lemia Sprendimo neteisėtumą

2.4.1. Komisija pažeidė žurnalistės K. Nastopkaitės teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir gero viešojo administravimo principą

Komisija nesudarė galimybių žurnalistei K. Nastopkaitei (toliau – ir Žurnalistė) tinkamai dalyvauti Skundo nagrinėjime. Komisija neinformavo Žurnalistės, o tai paskyrė padaryti vienai iš pareiškėjų, be to, nesudarė galimybių fiziškai atvykti į Skundo nagrinėjimą. Komisija visiškai nesureagavo į Žurnalistės prašymą atidėti posėdį, jo nesvarstė ir be Žurnalistės išnagrinėjo Skundą bei priėmė Sprendimą, kuriame nustatė, kad Žurnalistės publikacija neva pažeidžia Kodeksą. Taigi, buvo šiurkščiai pažeista nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtinta Žurnalistės (ir pareiškėjų) teisė į veiksmingą teisinę gynybą. Be to, remiantis LVAT praktika (administracinė byla Nr. eA-1260-442/2018), Komisija pripažįstama viešojo administravimo subjektu, todėl jos atliekami veiksmai turi atitikti gero viešojo administravimo principą. Tokios faktinės aplinkybės, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju (kai apie Komisijoje vykstantį nagrinėjimą asmeniui nėra tinkamai pranešama ir / ar kitais būdais nesudaromos galimybes asmeniui dalyvauti skundo Komisijai nagrinėjime), yra savarankiškas ir savaime pakankamas pagrindas sprendimą panaikinti (LVAT administracinės bylos Nr. A-320-146/2016, Nr. A-1073-442/2016, Nr. A-478-525/2016).

2.4.2. Sprendimas yra nemotyvuotas

Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, Sprendime nepateikiami jokie argumentai dėl to, kodėl buvo pažeistos atitinkamos Sprendime nurodytos Kodekso nuostatos, jame jokių faktinių ir teisinių motyvų, kurie paaiškintų, kodėl L. K. Sprendime įvardijama kaip neviešas asmuo, nepateikta jokių argumentų, kodėl jos teisė į privatumą buvo pažeista ir kt. Be to, jokie faktiniai ir teisiniai Sprendimo priėmimo motyvai nepateikti ir Komisijos posėdžio protokole, taip pat nenurodoma Sprendimo apskundimo tvarka. Taigi, remiantis VAĮ ir LVAT praktika Sprendimas naikintinas.

2.5. L. K. skundas Komisijai buvo pateiktas siekiant kitų, negu ji deklaruoja, tikslų

L. K. skundo pagrindu pradėtos procedūros prieš pareiškėjas tikslas ir jo pateikimo motyvas yra ne jos tariamai pažeistos teisės į privatų gyvenimą gynybą, o jos sutuoktinio (politiko R. K.) siekis pareiškėjas „nubausti“ ir susidoroti už jo atžvilgiu reiškiamą kritiką ir atskleidžiamus nuo visuomenės jo nuslėptus faktus. Iš esmės tuo metu, kai parengtas ir Komisijai pateiktas Skundas, to paties advokato buvo parengtas ir Komisijai pateiktas ir L. K. sutuoktinio R. K. skundas pareiškėjoms dėl paskelbtų publikacijų apie R. K. metinėse gyventojo (šeimos) deklaracijose nenurodytą turtą (sandorius) (toliau ir R. K. skundas). Minėtų dviejų skundų sąsają patvirtina ir tai, kad juose nurodomos publikacijos buvo paskelbtos dar 2017 m. pradžioje, tačiau apskųstos tik 2017 m. gruodžio mėn. Minėti pateikti skundai yra ne pirmieji su R. K. (ne)tiesiogiai susijusių asmenų Komisijai pateikti skundai pareiškėjų atžvilgiu (pavyzdžiui, G. K. skundas dėl straipsnio „Naujas „žaliojo“ politiko skydas – raguoti žvėrys“, asociacijos „Naisių bendruomene“ skundas dėl su Naisių festivalių susijusių publikacijų). Net 4 iš 5 Komisijos per pastaruosius metus (nuo 2017 m. birželio mėn.) svarstytų skundų pareiškėjų atžvilgiu buvo pateikti būtent su R. K. ne(tiesiogiai) susijusių asmenų. Visais šiais skundais siekiama ne žurnalistų etikos principų apsaugos ar neva pažeistų asmens teisių gynybos, o Komisijos „rankomis“ pareiškėjas „nubausti“ už tai, kad jos R. K. atžvilgiu savo publikacijose išreiškė kritiką ir atskleidė nuo visuomenes jo nuslėptus faktus. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama persekioti už kritiką, draudžiama persekioti viešosios informacijos rengėją, skleidėją, jų dalyvį ar žurnalistą už paskelbtą informaciją, jeigu ją rengiant nebuvo pažeisti įstatymai (Įstatymo 9 straipsnis, 11 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjos įstatymų nepažeidė, todėl Skundą ir visus kitus L. K. sutuoktinio ir / ar su juo (ne)tiesiogiai susijusių asmenų skundus Komisijai vertina kaip siekį persekioti juos už R. K. atžvilgiu išreikštą kritiką. Tokia skundų gausa R. K. siekia, kad per 1 metus pareiškėjos būtų pripažintos pažeidusiais Kodekso reikalavimus 5 kartus (nors tam nėra jokio faktinio / teisinio pagrindo), būtų priskirtos profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai ir joms būtų panaikintas šiuo metu (kaip ir kitiems periodiniams leidiniams) taikomas lengvatinis pridėtinės vertės mokesčio tarifas.

II

Atsakovė Visuomenės informavimo etikos komisija atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais.

1.       Komisija 2018 m. birželio 12 d. išnagrinėjo Skundą dėl Publikacijų ir nustatė, jog autorė yra Žurnalistė, o likusiose buvo tik atkartojama publikacijoje 1 paskelbta informacija, todėl vertinti visuomenės informavimo etikos požiūriu Komisija nusprendė tik pirminiu informacijos šaltiniu buvusią publikaciją 1. Publikacijoje 1 pasakojama apie L. K. gyvenimą Ispanijoje, kaip teigiama, be kita ko, tam, kad būtų nutildytos kalbos apie byrančią santuoką, sausio pabaigoje ji trumpam buvo atvykusi į Lietuvą ir davė interviu žurnalui „Žmonės“. Publikacijos 1 autorės nuomone, šis interviu skambėjo optimistiškai ir turėjo išsklaidyti abejones, kad daug metų skirtingose šalyse gyvenančių sutuoktinių santykiai yra tvirti, tačiau interviu metu išsakytoms mintims galimai prieštarauja pačios L. K. rašytų žinučių turinys. Publikacijoje 1 teigiama, jog iš Lietuvos į Ispaniją sugrįžusi L. K. netrukus vaikštinėjo Barselonos gatvėmis ir be paliovos telefonu rašė žinutes, kurios pateko į fotografo objektyvą, ir pateikiamas šių žinučių turinys. Publikacija 1 iliustruota LK fotonuotraukomis, o po publikacijos 1 antrašte patalpintoje pagrindinėje nuotraukoje buvo pavaizduota L. K., rankoje laikanti telefoną su įjungta susirašinėjimo programėle.

Komisijai pateiktame Skunde nurodyta, jog publikacijoje 1 paskelbta išimtinai privataus ir įstatymuose saugoma privataus pobūdžio informacija, šiurkščiai pažeidžiant Lietuvos Respublikos ir tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintas fundamentalias žmogaus teises bei viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams privalomas pareigas bei etikos normas. L. K. pripažino, jog yra žinomas visuomenei asmuo, tačiau ji visuomeniškai svarbių sprendimų nepriima ir nedaro įtakos visuomenės ar atskirų jos narių teisėms ir pareigoms, todėl nelaikytina viešuoju asmeniu, kurios teisė į privatumą gyvenimą gali būti apribota dėl jos socialinės, šeimyninės ar visuomeninės padėties, nors jos sutuoktinis ir yra šiuo metu garsus politikas, tai nesukuria prielaidų atsirasti visuomeniniam interesui sužinoti jos asmeninių pokalbių ar susirašinėjimo esmės ar bent elementų. Skunde prašyta įvertinti, ar viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) ir publikacijos 1 autorė, paskelbdami L. K. susirašinėjimą, nepažeidė profesinės etikos normų. Komisijos posėdyje L. K. atstovas paaiškino, jog į L. K. niekuomet nebuvo kreiptasi dėl sutikimo paskelbti jos privatų susirašinėjimą.

2.       Dėl Komisijos kompetencijos

Asociacija remiasi Kodekso 30 ir 45 straipsniais, nurodo, kad nesutinka su pareiškėjų pozicija, jog privataus gyvenimo apsaugos klausimas nesusijęs su visuomenės informavimo etika. Pareiškėjos neginčija, jog publikacijoje 1 paskelbė asmeninį L. K. susirašinėjimą, kad tai padaryta be atitinkamo jos sutikimo, todėl laikytina, jog šiuo atveju jokie papildomi įrodymai ir (ar) papildomas turimų įrodymų teisinis vertinimas nebuvo būtini ir Komisija pagrįstai ir teisėtai konstatavo, jog buvo pažeisti Kodekso 30 ir 45 straipsniuose nustatyti visuomenės informavimo etikos reikalavimai.

3.       Dėl L. K. privataus asmens statuso

Atsakovė pateikia Įstatymo 2 straipsnio 77 dalyje įtvirtintą viešojo asmens apibrėžimą, taip pat nurodo, kad Kodekso 45 straipsnis nenustato jokių išlygų dėl viešųjų asmenų asmeninio pobūdžio susirašinėjimo paviešinimo. L. K. daug metų gyvena užsienyje, visiškai nedalyvauja politikoje, nėra valstybės ar savivaldybės pareigūnė, nepriima jokių visuomeniškai svarbių sprendimų ir nedaro įtakos visuomenės ar atskirų jos narių teisėms ir pareigoms, todėl viešuoju asmeniu ji negali būti laikoma ir tiek Įstatymas, tiek Kodeksas saugo jos privatų gyvenimą visa apimtimi. Tai, jog L. K. davė išskirtinį interviu vienai pasirinktai visuomenės informavimo priemonei, nesuteikia teisės nei šiai, nei kitai visuomenės informavimo priemonei viešinti be jos sutikimo jos asmeninį susirašinėjimą. Tai, jog žurnalui „Žmonės“ duotas interviu nedaro L. K. viešuoju asmeniu, Komisijos posėdyje pripažino ir pareiškėjų atstovas advokatas S. Židonis.

4.       Dėl L. K. teisės nustatyti apie ją skleidžiamos informacijos ribas, pareigos saugoti savo asmeninį gyvenimą ir visuomenės intereso žinoti publikacijoje 1 paskelbtą informaciją

Atsakovė nurodo sutinkanti su pareiškėjų teiginiu, jog L. K. galėjo pagrįstai tikėtis būti atpažinta ir, jog fotografuoti viešoje vietoje nedraudžiama, tačiau ne visa galimai teisėtais būdais surinkta (gauta) informacija gali būti be apribojimų skleidžiama: žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai visais atvejais privalo įvertinti, ar tokios informacijos skelbimas neribojamas arba nedraudžiamas. Šiuo atveju publikacijoje 1 paskelbtos ne tik „atsitiktinai“ padarytos L. K. nuotraukos, bet ir paviešintas jos privačių žinučių turinys, kurį paskelbti buvo galima tik turint jos sutikimą.

Atsakovė nurodo sutinkanti, kad yra viešas interesas atskleisti galimą žinomo politiko melą visuomenei ir (ar) galimą jo veidmainiavimą, tačiau kategoriškai nesutinka, jog šiuo tikslu gali būti pažeidžiamos kitų asmenų teisės. L. K. nėra viešas asmuo, todėl pareiškėjos privalėjo pasirinkti kitas priemones savo tikslui pasiekti ir be jos sutikimo neviešinti jos privataus susirašinėjimo turinio, juo labiau, jame buvo kalbama apie jos jausmus, kurie negali būti viešo intereso objektu.

5.       Dėl tariamo Komisijos pirmininko šališkumo

Pagrindinis visų visuomenės informavimo priemonių, tarp jų ir pareiškėjų, pajamų šaltinis yra pajamos iš reklamos. Komisijos pirmininkas iš tiesų yra žurnalo „Mano ūkis“ vyr. redaktorės pavaduotojas, o šis specializuotas žemės ūkiui skirtas žurnalas, be kita ko, skelbia ir UAB „Agrokoncerno grupė“ reklamą, tačiau tai niekaip neįrodo galimo Komisijos pirmininko šališkumo L. K., jos sutuoktinio ir pareiškėjų atžvilgiu.

2017 m. gegužės 24 d. posėdyje Komisija pirmą kartą nuo savo veiklos pradžios 2015 m. pavasarį svarstė klausimą dėl visuomenės informavimo priemonės redakcijos priskyrimo profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai. Ši visuomenės informavimo priemonė buvo dienraštis „Lietuvos rytas“, nes per pastaruosius 12 mėn. jis buvo 6 kartus pripažintas padaręs visuomenės informavimo etikos pažeidimus. Komisija nusprendė nepriskirti šio dienraščio profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai, tačiau šis įvykis buvo išskirtinis, todėl natūralu, jog Komisijos pirmininkas (tuo metu jis buvo Komisijos pirmininkės pavaduotojas) viešai apie jį paskelbė ir trumpai apžvelgė nustatytų pažeidimų tendencijas. Pažymėtina, jog pagal Įstatymo 461 straipsnio 6 dalį Komisijos sprendimus dėl profesinės etikos pažeidimų privalo paskelbti tos pačios visuomenės informavimo priemonės, kuriose jie buvo nustatyti, todėl Komisijos viešai skelbiamos nustatytų pažeidimų apžvalgos ir (ar) apibendrinimai nelaikytini Komisijos ir (ar) juos parengusių Komijos narių šališkumo įrodymu.

Be to, skirtingai negu teigia pareiškėjos, nei Komisijos pirmininkas, nei Komisija nebuvo pripažinę savo šališkumo. Komisijai nagrinėjant Skundą, jokių prašymų dėl Komisijos narių nusišalinimo negauta, todėl šis klausimas nesvarstytas. Komisijos 2018 m. liepos 10 d. posėdyje, svarstant L. K. sutuoktinio skundą, pareiškėjos tokį prašymą pateikė ir Komisijos pirmininkas, Komisijai pritarus, nusišalino, tačiau ne todėl, kad pripažino galimą savo šališkumą, o tam, kad nevilkintų skundo svarstymo ir siekdamas išvengti galimų insinuacijų, Komisijai pripažinus skundą pagrįstu.

6.       Dėl publikacijos 1 autorės teisės į gynybą

Pagal Komisijos darbo reglamento 30 punktą apie numatomą skundo nagrinėjimą Komisija privalo pranešti suinteresuotoms šalims elektroniniu (toliau – ir el.). paštu, jų pačių dalyvavimas Komisijos posėdyje neprivalomas. Apie numatomą Skundo nagrinėjimą pareiškėjoms ir publikacijos 1 autorei buvo žinoma daugiau negu prieš mėnesį ir pareiškėjų (atstovų) prašymu šis nagrinėjimas buvo atidėtas vėlesnei datai net 2 kartus. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, į tai, jog paskutinis publikacijos 1 autorės prašymas atidėti posėdį buvo itin abstraktus, laikytina, kad Komisija padarė viską, kad tinkamai užtikrintų pareiškėjų ir publikacijos 1 autorės teisę į gynybą.

7.       Dėl UAB „Lrytas“ ir UAB „Lietuvos ryto“ televizija reikalavimų

Minėta, kad Sprendime įvertinta tik publikacija 1, Sprendimas nedaro jokios įtakos UAB „Lrytas“ ir UAB „Lietuvos ryto“ televizija teisėms ar teisėtiems interesams, todėl šių dviejų pareiškėjų prašymai turėtų būti atmesti vien šiuo pagrindu.

III

Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo L. K., atstovaujama advokato Evaldo Valčiuko (išrašas iš 2017 m. gruodžio 8 d. sutarties dėl teisinių paslaugų teikimo) nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti, taip pat priteisti iš pareiškėjų turėtas bylinėjimosi išlaidas, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais.

1.       Dėl Komisijos kompetencijos

Vadovaujantis Įstatymo 46, 461 49 ir 50 straipsniais, Komisijos ir Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) kompetencijos yra skirtingos. Komisija, vadovaudamasi savireguliacijos institucijos priimtu taisyklių rinkiniu – Kodeksu – priima sprendimus dėl profesinės etikos pažeidimų. Tai, kad Inspektorius nenustatė pažeidimų, nereiškia, kad nėra Kodekso pažeisimų. Komisija neviršijo savo kompetencijos ribų, remiantis Sprendimu, Komisija vertino būtent Kodekso 30 ir 45 straipsnių reikalavimų įgyvendinimą. Komisija bet kokiu atveju yra kompetentinga nagrinėti, ar visuomenės informavimo rengėjų ir skleidėjų veiksmai atitinka taisykles, nurodytas Kodekse.

2.       Dėl L. K. privataus / viešo asmens statuso

Trečiasis suinteresuotas asmuo remiasi Įstatyme pateiktu viešojo asmens apibrėžimu, nurodo, kad buvimas viešu asmeniui savaime nereiškia, jog tokį statusą automatiškai įgauna ir šio asmens sutuoktinis. L. K. niekuomet nedalyvavo politinėje ir visuomeninėje veikloje, pagal savo užimamas pareigas taip pat nepriskirtina viešiesiems asmenims, nes neturi teisės duoti privalomus nurodymus atskiriems visuomenės nariams ar kitaip daryti įtaką jų gyvenimui. L. K. daug metų negyvena Lietuvoje, todėl jos veikla visiškai nereikšminga didelei Lietuvos visuomenės daliai. Tai, jog L. K. sutuoktinis, politikas, viešai išreiškė savo nuomonę apie šeimos vertybes, nesudaro pagrindo pripažinti, kad ji tapo viešuoju asmeniu. Vienas duotas interviu žurnalui „Žmonės“ nereiškia, kad L. K. tapo viešuoju asmeniu / trumpalaikiu viešuoju asmeniu, be to, jame ji nurodė nesiekianti viešumos. Toks trumpalaikis viešumo pasireiškimas nereiškia, jog tampama viešu asmeniu neribotam laikui. Po minėto interviu L. K. vėliau nedalyvavo viešame visuomenės gyvenime. Be to, L. K. asmeninio susirašinėjimo publikavimui nebuvo viešojo intereso, todėl jos sutikimas publikacijoje 1 skelbti tokio pobūdžio informaciją buvo būtinas.

3.       Dėl L. K. teisės nustatyti privačios informacijos skelbimo ribas

Trečiasis suinteresuotas asmuo remiasi EŽTK 8 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad saviraiškos laisvė (laisvė skleisti informaciją) nėra absoliuti. L. K. teisės į privatų gyvenimą apimtis nėra tapati viešojo asmens teisės į privatų gyvenimą apimčiai. Be to, remiantis LAT praktika, nepriklausomai nuo asmens statuso (viešas ar privatus asmuo) pasirinkti, kokia asmens privataus gyvenimo dalis gali būti prieinama visuomenei, yra asmens teisė, nes kiekvienas asmuo, net ir būdamas dėl tam tikrų aplinkybių žinomu asmeniu, privačiomis temomis dažnai bendraujančiu su žiniasklaida, turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar atskleisti ir kokia apimtimi atskleisti informaciją, kuri sudaro privataus gyvenimo dalį (civilinė byla Nr.3K-3-393/2008). 

4.       Dėl pareigos saugoti savo privatų gyvenimą

Neneigiama, kad asmuo pats taip pat turi saugoti savo asmeninį (privatų) gyvenimą, tačiau „protingos pastangos“ neturi būti ad absurdum (veido ar mobilaus telefono nuolatinis dengimas, slapstymasis, ir pan.). L. K., saugodama savo privatų gyvenimą, davė tik vieną interviu, dėl šio fakto negali būti laikoma, kad ji nesaugojo ar suteikė teisę kitoms žiniasklaidos priemonėms viešinti kitas, jos neatskleistas asmeninio gyvenimo detales, privataus susirašinėjimo turinį. Priešingai, L. K. sutikimas duoti tik vieną interviu suponuoja, kad ji nenorėjo, jog būtų viešinamos jos privataus gyvenimo detalės, išskyrus tas, kurias ji pati atskleidė. Pagrindinė publikacijos 1 nuotrauka akivaizdžiai rodo, kad siekta nufotografuoti būtent L. K. susirašinėjimą telefonu, o ne ją pačią.

Neįtikima pareiškėjų versiją, kad nuotrauką padarė atsitiktinis Ispanijos lietuvis, nes tam, kad galima būtų įskaityti tekstą telefono ekrane, nuotrauka turi būti padarytą profesionalia įranga. Pareiškėjos remiasi argumentu, jog nuotrauka padaryta atsitiktinai, todėl privalo šį teiginį įrodyti, bet jos gudrauja, prisidengia žurnalistų šaltinio slaptumu ir nepateikia jokių įrodymų bent kiek pagrindžiančių jų versiją. Remiantis skundu, pareiškėjos vadovaujasi principu „mums viskas galima, nes mes žiniasklaida“, nors žiniasklaidos priemonės, žurnalistai, įgyvendinami savo teises, yra ribojami kitų asmenų teisių.

Be to, Kodekso 45 straipsnio nuostata yra besąlyginė, taikytina tiek privačių asmenų, tiek ir viešųjų asmenų atžvilgiu, ir nepriklausomai nuo to, kokiu būdu, tikslingai ar atsitiktinai, žiniasklaidos priemonė gavo asmeninio pobūdžio susirašinėjimą, tokios informacijos skelbimas be autoriaus sutikimo laikytinas neetišku profesiniu elgesiu.

5.       Dėl susirašinėjimo slaptumo ir visuomenės intereso žinoti susirašinėjimo turinį

Trečiasis suinteresuotas asmuo remiasi Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijos „Dėl žurnalistinės etikos“ 23 punktu, nurodo, kad pareiškėjos neturėjo nei teisės, nei pareigos viešai publikacijoje 1 atskleisti asmeninio susirašinėjimo detalių, nesant sutikimo. Galimybė riboti asmens teisę į privatų gyvenimą nurodyta Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 2 dalyje (taip pat žr. EŽTK 8 straipsnio 2 dalį EŽTT bylas (EŽTT sprendimus bylose L. prieš Suomiją, Nr. 25651/94, L. L. prieš Prancūziją, Nr. 7508/02). Nagrinėjamu atveju nebuvo jokio teisėto tikslo publikacijoje 1 paskelbti L. K. asmeninio susirašinėjimo detales, t. y. neegzistavo viešasis interesas, nebuvo siekio sukelti diskusijas, susijusias su visuomenės saugumu, viešąją tvarka, ekonomine gerove ir pan. Pareiškėjų nurodytas publikacijos 1 tikslas sudaro prielaidą teigti, jog publikacija 1 ir visuomenės informavimo priemonė (dienraštis „Lietuvos rytas“) yra bulvarinio pobūdžio, o pagrindinis interesas buvo patenkinti visuomenės smalsumą. Be to, publikacijoje 1 atskleisti faktai visiškai nesusiję su visuomenės ar atskirų jos narių teisėmis, laisvėmis ir / ar jų pažeidimu (nėra viešo intereso).

6.       Dėl pareiškėjų ir Žurnalistės teisės į gynybą pažeidimo

Pareiškėjos ir Žurnalistė Komisijos pranešimą ir Skundą gavo 2018 m. gegužės 10 d., 2 kartus jų prašymu Komisijos posėdis buvo atidėtas, paskutinį kartą – 2018 m. birželio 12 dienai. Taigi, pareiškėjos ir Žurnalistė turėjo, 33 d. pasirengti posėdžiui ir jame dalyvauti, pateikti paaiškinimus. Be to, Sprendimas dėl pareiškėjų, todėl jų motyvai, jog buvo pažeistos Žurnalistės teisė vertintini kaip spekuliacija.

7.       Dėl pareiškėjų persekiojimo

Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija (be kita ko, 2008 m. birželio 30 d. nutarimas byloje Nr. 38/06) akivaizdu, kad asmens teisė ginti savo pažeistas teises, kreipiantis į teismus ir / ar kitas plačiąja prasme teismines institucijas yra absoliuti ir nėra teisinių pagrindų L. K. veiksmus (Skundo patekimą Komisijai) pripažinti neteisėtais. Nei L. K., nei jos sutuoktinis niekada nedarė, jokio spaudimo visuomenės informavimo priemonėms, o teisinių būdu savo teisių ir laisvių gynimui naudojimas negali būti laikomas spaudimu. Ta, jog Komisijai nuo 2017 m. birželio mėn. buvo pateikti keli skundai dėl pareiškėjų veiksmų (publikacijų) nesudaro pagrindo teigti, kad L. K. sutuoktinis ar su juo susiję asmenys persekioja pareiškėjas už kritiką.

Remiantis Komisijos 2017 m. birželio 2 d. pranešimu „Visuomenės informavimo etikos komisija svarstė klausimą dėl dienraščio ,,Lietuvos rytas“ redakcijos priskyrimo profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai“ nuo 2016 m. birželio 15 d. iki 2017 m. kovo 21 d. 6 „Lietuvos ryto“ publikacijos buvo pripažintos pažeidusios Kodeksą, be to, dienraštis „Lietuvos rytas“ yra viena iš dažniausiai skundžiamų visuomenės informavimo priemonių. Pakankamai didelis skundų pareiškėjų atžvilgiu kiekis rodo, kad jos linkusios pažeisti profesinę etiką. Faktinė situacija rodo, kad pareiškėjų kritika pakankamai dažnai peržengia etikos ribas, todėl natūralu, jog asmenys turi teisę ginti savo pažeistas teise.

8.       Pareiškėjos nurodo neteisingą informaciją, kad R. K. yra asociacijos „Naisių bendruomenė“ valdybos narys. R. K. yra atsistatydinęs iš šios asociacijos valdybos, tai įrodo jo 2016 m. spalio 28 d. pareiškimas ir tai, kad 2017 m. balandžio 5 d. nauju valdybos nariu patvirtintas V. Š.

IV

1. Teismo posėdyje pareiškėjos 1 atstovas advokatas Sigitas Židonis iš esmės rėmėsi skunde nurodytais argumentais ir prašė skundą tenkinti.

2. Teismo posėdyje atsakovės Visuomenės informavimo etikos asociacijos atstovas šios institucijos direktorius Viktoras Popandopula iš esmės rėmėsi atsiliepime į pareiškėjų skundą pateiktais argumentais ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas, išnagrinėjęs skundo, atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

I

Šioje administracinėje byloje, inter alia (lot. be kita ko), nustatyta:

1.       Dienraštyje „Lietuvos rytas“ Nr. 34 (7752) 2017 m. vasario 18 d. paskelbtas straipsnis „Politiko žmona slepia tikrąją jausmų dramą“, portalas www.lrytas.lt 2017 m. vasario 18 d. paskelbtas straipsnis „R. K. žmona slepia tikrąją savo jausmų dramą“, 2017 m. vasario 20 d. išėjo į eterį „Lietuvos ryto“ televizijos laida „24/7“.

2.       L. K. pateikė Komisijai 2017 m. gruodžio 13 d. skundą dėl Publikacijų, kuriame prašė įvertinti, ar Publikacijomis viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai) (Žurnalistė, UAB „Lietuvos rytas“, UAB „Lrytas“ ir UAB „Lietuvos ryto“ televizija) Skunde paminėtais teiginiais nepažeidė profesinės etikos normų, o nustačius profesinės etikos normų pažeidimus, juos konstatuoti ir pagal kompetenciją priimti kitus sprendimus, taip pat įpareigoti viešosios informacijos rengėjus (skleidėjus) paskelbti Komisijos sprendimus atitinkamose visuomenės informavimo priemonėse.

3.       Pareiškėjos ir Žurnalistė apie Komisijos posėdžius informuotos 2018 m. gegužės 10 d., 2018 m. gegužės 11 d., 2018 m. gegužės 23 d. ir 2018 m. gegužės 30 d. elektroniniuose laiškuose.

4.       Komisija, 2018 m. birželio 12 d. posėdyje išnagrinėjusi Skundą, 2018 m. birželio 12 d. sprendime Nr. EKS20/18 „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“ nusprendė pripažinti, kad Kristinos Nastopkaitės publikacijoje „Politiko žmona slepia tikrąją jausmų dramą“ („Lietuvos rytas“, 2017 m. vasario 18 d.) buvo pažeisti Kodekso 30 ir 45 straipsniai ir įpareigoti UAB „Lietuvos rytas“ paskelbti šį sprendimą laikraštyje „Lietuvos rytas“. Sprendime, be kita ko, nurodyta:

4.1.       Publikacijoje 1 pasakojama apie L. K. gyvenimą Ispanijoje ir, be kita ko, teigiama, jog tam, kad nutildytų kalbas apie byrančią santuoką, sausio pabaigoje ji trumpam buvo atvykusi į Lietuvą ir davė interviu žurnalui „Žmonės“. Publikacijos 1 autorės nuomone, šis interviu skambėjo optimistiškai ir turėjo išsklaidyti abejones, kad daug metų skirtingose šalyse gyvenančių sutuoktinių santykiai yra tvirti, tačiau interviu metu išsakytoms mintims galimai prieštarauja L. K. rašytų žinučių turinys. Publikacijoje 1 teigiama, kad iš Lietuvos į Ispaniją sugrįžusi L. K. netrukus vaikščiojo Barselonos gatvėmis ir be paliovos telefonu rašė žinutes, kurios pateko į fotografo objektyvą, ir pateikiamas šių žinučių turinys: „Nerasiu savyje nei jėgų, nei tikėjimo“, „Kažkur iš vidaus tas jausmas. Giliai iš vidaus“, „Tokia mintis kaip skyrybos mane palaužtų“, „jei jis gina šeimų, rasiu jėgų ir aš“, „Man irgi byra ašaros“, „bet jaučiuosi išsilaisvinusi“, „tikiuosi Ramūno pagalbos man išeiti iš šios situacijos“, „jaučiuosi stipriau nei bet kada“, „turbūt supluksiu perskaičiusi, ką pripliurpiau“, „žinau, kad tai atskaitos taškas“. Publikacija 1 iliustruota L. K. nuotraukomis, o po publikacijos 1 antrašte patalpintoje pagrindinėje nuotraukoje buvo pavaizduota L. K., rankoje laikanti telefoną su įjungta susirašinėjimo programėle.

4.2.       L. K. prašo įvertinti UAB „Lietuvos rytas“ ir publikacijos 1 autorės veiksmus visuomenės informavimo etikos požiūriu. Publikacijoje 1 paskelbtas L. K. asmeninio pobūdžio susirašinėjimas, kuris pagal Įstatymą laikytinas informacija apie privatų jos gyvenimą. Pasak L. K., ši informacija paviešinta be jos sutikimo, UAB „Lietuvos rytas“ neginčija šių faktinių aplinkybių ir L. K. teiginių. Tam, kad šiuo konkrečiu atveju būtų konstatuotas galimas Kodekso 30 ir 45 straipsnių pažeidimas, nebūtini jokie papildomi įrodymai ir (ar) papildomas turimų įrodymų teisinis vertinimas.

4.3.       Komisija sutinka su UAB „Lietuvos rytas“ teiginiu, kad yra viešas interesas atskleisti galimą L. K. sutuoktinio, politiko, melą visuomenei ir (ar) galimą jo veidmainiavimą, tačiau nesutinka, jog šis tikslas pateisina UAB „Lietuvos rytas“ pasirinktas priemones. L. K. nėra viešas asmuo ir tai, kad ji davė išskirtinį interviu vienai pasirinktai visuomenės informavimo priemonei, nesuteikia teisės nei šiai visuomenės informavimo priemonei, nei kitoms visuomenės informavimo priemonėms be L. K. sutikimo viešinti jos asmeninio pobūdžio susirašinėjimą, juo labiau, kuriame kalbama apie žmogaus jausmus. Viešo intereso viešinti L. K. asmeninio pobūdžio susirašinėjimą, kuriame buvo kalbama apie jos jausmus, nebuvo, taigi, publikacijoje 1 pažeisti Kodekso 30 ir 45 straipsnių reikalavimai.

II

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“, uždarosios akcinės bendrovės „Lrytas“ , uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos ryto“ televizijos skundą atsakovei Visuomenės informavimo etikos asociacijai sprendžiama, ar Visuomenės informavimo etikos asociacijos Visuomenės informavimo etikos komisijos 2018 m. birželio 12 d. sprendimas Nr. EKS20/18 „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“ (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 4 punktą) yra teisėtas bei pagrįstas. Pabrėžtina, kad skundžiamame sprendime yra nubausta tik uždaroji akcinė bendrovė „Lietuvos rytas“, todėl kitų dviejų pareiškėjų, t. y. uždarosios akcinės bendrovės „Lrytas“ bei uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos ryto“ televizijos, teisiniai argumentai dėl skundžiamo sprendimo yra bereikšmiai, o jų skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

2. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Lietuvos rytas“ skundžia ginčijamą sprendimą, tačiau faktinių aplinkybių neginčija, o teigia, kad sprendimas yra neargumentuotas, faktinės aplinkybės netinkamai kvalifikuotos teisės aktų kontekste. Teismas dėl šių argumentų ir pasisakys.

2.1. Pareiškėja nurodo, kad Sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateikiamos aplinkybės ir (nemotyvuotas) jų vertinimas išimtinai susiję tik su teisės į privatų gyvenimą gynimu, o ne žurnalistų ar visuomenės informavimo priemonių profesine etika, kad, pasak Komisijos, L. K. nėra viešas asmuo ir todėl Publikacijomis buvo pažeista jos teisė į privatų gyvenimą, tačiau klausimai, susiję su asmenų teisės į privatų gyvenimą gynimu, nepriklauso Komisijos kompetencijai, todėl ji ne tik negalėjo priimti Sprendimo, bet ir turėjo apskritai atsisakyti nagrinėti Skundą.

Teismas šiame kontekste pabrėžia, kad Kodekso 30 straipsnyje nustatyta, jog žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai neturi skelbti žinių apie privatų žmogaus gyvenimą be jo sutikimo, nebent tos žinios būtų susijusios su viešuoju asmeniu, yra svarbios visuomenei arba fiksuojami teisės pažeidimai ar nusikalstama veika, o 45 straipsnyje nustatyta, jog skelbiant asmeninio pobūdžio laiškus, privaloma gauti laiško autoriaus ir adresato sutikimą; po šių asmenų mirties tokį sutikimą turi duoti jų sutuoktiniai, tėvai ar vaikai. Vadinasi, pripažįstant šių profesinės etikos santykius reglamentuojančių nuostatų pažeidimą, neišvengiamai būtina vertinti ir privataus gyvenimo gynimą. Kitaip tariant, pareiškėjos argumentai, kad Sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateikiamos aplinkybės ir (nemotyvuotas) jų vertinimas išimtinai susiję tik su teisės į privatų gyvenimą gynimu, o ne žurnalistų ar visuomenės informavimo priemonių profesine etika, yra sofistika, t. y. gudravimas pateikiant argumentus apie tą patį tik sau naudinga linkme. Vadinasi, teigti, kad atsakovė negalėjo priimti skundžiamo sprendimo, nėra jokio teisinio pagrindo.

2.2. Pareiškėja teigia, kad skundžiamas sprendimas nėra teisėtas ir pagrįstas, nes L. K., esą, yra viešasis asmuo. Teismas pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 77 dalyje yra įtvirtinta, jog viešasis asmuo – valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas fizinis asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams. Taigi, pagal šį įstatyminį apibrėžimą L. K. nėra viešasis asmuo, be to, ji nedalyvauja Lietuvos valstybės viešajame gyvenime, apskritai savo valia pasirinkusi vietą gyventi Ispanijos Karalystėje. Dar daugiau, vienintelė publikacija, anksčiau buvusi paskelbta Lietuvos spaudoje, nedaro jos viešu asmeniu, ypač atsižvelgiant į tai, kad pats privatus asmuo apsibrėžia savo privataus gyvenimo ribas. Antai, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime konstatavo:

„Europos žmogaus teisių teismas 1992 m. gruodžio 16 d. sprendime byloje Niemietz prieš Vokietiją (Cour Eur. D. H., arret Niemietz du 16 decembre 1992, série A n° 251) nurodė, kad nėra nei galimybės, nei būtinybės išsamiai apibrėžti sąvoką „privatus gyvenimas“, ir išanalizavo kai kuriuos tokio gyvenimo požymius. Jis pabrėžė, kad būtų per daug siaura privatumą tapatinti su „intymiu būreliu“, kur kiekvienas asmuo gali elgtis kaip tinkamas ir visiškai atsiriboti nuo išorinio pasaulio. Privataus gyvenimo gerbimas, šio teismo manymu, tam tikra prasme yra individo teisė užmegzti ir plėtoti santykius su kitais individais. Europos žmogaus teisių teismas padarė išvadą, jog net ir profesinėje ar komercinėje veikloje žmogus turi tam tikrą teisę į privatumą, ir tai visų pirma pasakytina apie laisvųjų profesijų darbuotojus, kurių gyvenamoji vieta gali būti ir darbo vieta, t. y. „galima namuose atlikti veiklą, susijusią su profesija ar komercija, ir savo kontoroje ar komercinėje patalpoje verstis asmeninio pobūdžio veikla.“

Privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens būsena, kai asmuo gali tikėtis privatumo, su jo teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais. Jei asmuo atlieka viešo pobūdžio veikas ir tą supranta arba turi ir gali suprasti, nors ir savo namuose ar kitose privačiose valdose, tai tokios viešo pobūdžio veikos nebus apsaugos objektas pagal Konstitucijos 22 ir Konvencijos 8 straipsnius, ir asmuo negali tikėtis privatumo.“

Teismas, įvertinęs atsakovės nustatytas aplinkybes (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 4.1 papunktį), daro išvadą, kad L. K. pagrįstai tikėjosi privatumo Barselonoje, ypač kad žurnalistai nelįs į jos telefono žinučių turinį, kad tas žinutes viešai skelbs be jos sutikimo. Todėl pareiškėjos argumentai, kad, esą, L. K. gali būti laikoma viešu asmeniu, yra nepagrįsti. Teismas pritaria atsakovės argumentams, kad yra viešas interesas atskleisti galimą L. K. sutuoktinio, politiko, melą visuomenei ir (ar) galimą jo veidmainiavimą, tačiau nesutinka, jog šis tikslas pateisina UAB „Lietuvos rytas“ pasirinktas priemones. L. K. nėra viešas asmuo ir tai, kad ji davė išskirtinį interviu vienai pasirinktai visuomenės informavimo priemonei, nesuteikia teisės nei šiai visuomenės informavimo priemonei, nei kitoms visuomenės informavimo priemonėms be L. K. sutikimo viešinti jos asmeninio pobūdžio susirašinėjimą, juo labiau, kuriame kalbama apie žmogaus jausmus.

 2.3. Anot pareiškėjos, pirma, Komisijos pirmininko vertinimui, sprendžiant dėl L. K. skundo patenkinimo, darė įtaką tai, kad jo darbdavio (taigi, ir jo paties) kasdieninės darbo veiklos pajamos tiesiogiai ir didele apimtimi priklauso nuo L. K. sutuoktinio valdomų įmonių užsakomos reklamos. Antra, Komisijos pirmininkas buvo (ir yra) neigiamai nusiteikęs pareiškėjų atžvilgiu ir tai deklaruoja viešai. Trečia, Komisijos pirmininko šališkumą vėliau (po Sprendimo priėmimo) pripažino jis ir Komisija in corpore. Pareiškėjos teigimu, šios aplinkybės įrodo, kad Komisija šališkai išnagrinėjo L. K. skundą.

Teismas nesutinka su tokiais vertinimais. Pagrindinis visų visuomenės informavimo priemonių, tarp jų ir pareiškėjos, pajamų šaltinis yra pajamos iš reklamos. Tai, jog Komisijos pirmininkas yra žurnalo „Mano ūkis“ vyr. redaktorės pavaduotojas, o šis specializuotas žemės ūkiui skirtas žurnalas, be kita ko, skelbia ir UAB „Agrokoncerno grupė“ reklamą, niekaip neįrodo galimo Komisijos pirmininko šališkumo L. K., jos sutuoktinio ir pareiškėjų atžvilgiu.

Atsakovė atsiliepime paaiškino, kad 2017 m. gegužės 24 d. posėdyje Komisija pirmą kartą nuo savo veiklos pradžios 2015 m. pavasarį svarstė klausimą dėl visuomenės informavimo priemonės redakcijos priskyrimo profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai. Ši visuomenės informavimo priemonė buvo dienraštis „Lietuvos rytas“, nes per pastaruosius 12 mėn. jis buvo 6 kartus pripažintas padaręs visuomenės informavimo etikos pažeidimus. Komisija nusprendė nepriskirti šio dienraščio profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai, tačiau šis įvykis buvo išskirtinis, todėl natūralu, jog Komisijos pirmininkas (tuo metu jis buvo Komisijos pirmininkės pavaduotojas) viešai apie jį paskelbė ir trumpai apžvelgė nustatytų pažeidimų tendencijas. Teismas sutinka su atsakovės akcentavimu, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 461 straipsnio 6 dalį Komisijos sprendimus dėl profesinės etikos pažeidimų privalo paskelbti tos pačios visuomenės informavimo priemonės, kuriose jie buvo nustatyti, todėl Komisijos viešai skelbiamos nustatytų pažeidimų apžvalgos ir (ar) apibendrinimai nelaikytini Komisijos ir (ar) juos parengusių Komijos narių šališkumo įrodymu.

Be to, skirtingai negu teigia pareiškėja, nei Komisijos pirmininkas, nei Komisija nebuvo pripažinę savo šališkumo šioje byloje. Komisijai nagrinėjant skundą, jokių prašymų dėl Komisijos narių nusišalinimo negauta, todėl šis klausimas nesvarstytas. Kaip paaiškino atsakovė, Komisijos 2018 m. liepos 10 d. posėdyje, svarstant L. K. sutuoktinio skundą, pareiškėjos tokį prašymą pateikė ir Komisijos pirmininkas, Komisijai pritarus, nusišalino, tačiau ne todėl, kad pripažino galimą savo šališkumą, o tam, kad nevilkintų skundo svarstymo ir siekdamas išvengti galimų insinuacijų, Komisijai pripažinus skundą pagrįstu.

Įvertinus visas šias aplinkybes, skundžiamo sprendimo dėl Komisijos pirmininko menamo šališkumo naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

2.4. Pareiškėja skunde nurodo, esą, publikacijos autorei nebuvo suteikta teisė pasiaiškinti, todėl buvo pažeista jos teisė į gynybą.

Teismas nesutinka su tokiu vertinimu. Pagal Komisijos darbo reglamento 30 punktą apie numatomą skundo nagrinėjimą Komisija privalo pranešti suinteresuotoms šalims elektroniniu paštu, jų pačių dalyvavimas Komisijos posėdyje neprivalomas. Apie numatomą Skundo nagrinėjimą pareiškėjoms ir publikacijos 1 autorei buvo žinoma daugiau negu prieš mėnesį ir pareiškėjų (atstovų) prašymu šis nagrinėjimas buvo atidėtas vėlesnei datai net 2 kartus (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 3 punktą). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, į tai, jog paskutinis publikacijos 1 autorės prašymas atidėti posėdį buvo itin abstraktus, laikytina, kad Komisija padarė viską, kad tinkamai užtikrintų pareiškėjų ir publikacijos 1 autorės teisę į gynybą.

2.5. Skunde pareiškėja pateikia argumentus apie, esą, L. K. sutuoktinio kerštą pareiškėjai, siekiant ją „nubausti“. Kadangi šie argumentai yra grįsti prielaidomis, tai atmestini kaip nepagrįsti.

2.6. Teismo posėdyje pareiškėjos advokatas nurodė, kad atsakovė negalėjo priimti skundžiamo sprendimo, nes pareiškėja nebėra Visuomenės informavimo etikos asociacijos narė.

Teismas akcentuoja, kad Kodekso nuostatos įpareigoja pareiškėją: antai, Visuomenės informavimo įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad etikos normas, kurių privalo laikytis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, nustato Kodeksas. Be to, ginčo dėl to, kad priimant Kodekso nuostatas dalyvavo pareiškėjos atstovas, nėra. Dar daugiau, Kodekso normų laikymąsi užtikrina tik Visuomenės informavimo etikos asociacija ir jos Komisija (Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 1 dalis, 461 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Kadangi pareiškėja tik teismo posėdyje iškėlė pastarąjį argumentą, o duomenų, jog ji nėra Visuomenės informavimo etikos asociacijos narė, teismui nebuvo pateikta, taip pat atsižvelgiant į tai, jog substantyviai pareiškėja padarė Kodekso pažeidimą (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 2.2 papunktį), skundžiamo sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo ir šiuo aspektu.

3. Pareiškėjos prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi pareiškėjų skundas atmestas kaip nepagrįstas, tai jų prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas taip pat nėra teisinio pagrindo tenkinti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis). 

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“, uždarosios akcinės bendrovės „Lrytas“, uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos ryto“ televizijos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                            Iveta Pelienė

                 Egidija Puzinskaitė

                 Ernestas Spruogis