Civilinė byla Nr. e3K-3-389-219/2019

Teisminio proceso Nr.  2-55-3-02557-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.4.11; 3.2.4.12

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

        Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Donato Šerno ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. V. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 30 d. nutarties peržiūrėjimo pagal ieškovo E. V. netiesioginį ieškinį atsakovėms Estijos Respublikos bendrovei „Inti Kinnisvara OU“ ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Egvilta“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas E. V. netiesioginiu ieškiniu prašė teismo priteisti atsakovei BUAB „Egvilta“ iš atsakovės Estijos Respublikos bendrovės „Inti Kinnisvara OU“ 625 765,46 Eur skolą, 5561,34 Eur palūkanų už naudojimąsi pinigais, procesines palūkanas.

3.       Ieškovas nurodė, kad įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2096-370/2016 nustatyta, jog BUAB „Egvilta“ priklausantis turtas parduodamas iš varžytynių, nustatant pradinę turto pardavimo kainą – 2 800 000 Eur. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gruodžio 19 d. nutartimi šią Vilniaus apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. balandžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2017 paliko galioti nurodytus teismų procesinius sprendimus. Tačiau teismai, nagrinėję nurodytą civilinę bylą, nesprendė klausimo dėl PVM taikymo pardavimo atveju, nes BUAB „Egvilta“ bylos nagrinėjimo metu nebuvo PVM mokėtoja. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartimi nustatyta ekonominė nauda, kurią galima gauti pardavus turtą iš varžytynių, o PVM taikymo klausimas turėjo būti sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų nuostatomis.

4.       2017 m. sausio 10 d. BUAB „Egvilta“ buvo įregistruota PVM mokėtoja, todėl mokesčių administratoriaus sprendimu jai priklausantis turtas buvo pripažintas PVM apmokestinamu objektu ir bendrovei kilo (ir kyla) prievolė apskaičiuoti PVM bei sumokėti jį į biudžetą Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) nustatyta tvarka turto pardavimo atveju. Kadangi turto pirkėjas PVM, apskaičiuoto nuo turto pardavimo kainos, nemoka bankrutuojančiai įmonei, tai, skelbiant turto varžytynes ir nurodant pradinę turto pardavimo kainą, buvo nurodyta ta kaina, kurią nustatė teismai įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais ir kurią tikėjosi gauti BUAB „Egvilta“ kreditoriai. Pradinė turto varžytynių kaina buvo 2 800 000 Eur. Turto varžytynės baigėsi 2017 m. rugpjūčio 25 d., varžytynių laimėtoja buvo pripažinta UAB „Ralkona“, pasiūliusi 3 605 601 Eur kainą, todėl būtent šią sumą kreditoriai ir tikėjosi gauti. Tačiau administratorius, galimai siekdamas ekonominės naudos atsakovei Estijos Respublikos bendrovei „Inti Kinnisvara OU“, perduodamas jai turtą, nurodė, kad iš 3 605 601 Eur yra išskaičiuojamas PVM – 625 765,46 Eur.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. birželio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė.

6.       Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5331-578/2009 iškėlė bankroto bylą UAB „Egvilta“, įmonės bankroto administratore paskyrė UAB „Avere“. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2422-562/2017 patvirtino BUAB „Egvilta“ bankroto byloje atsakovės Estijos Respublikos bendrovės „Inti Kinnisvara OU“ 1 994 577,30 Eur kreditoriaus reikalavimą, užtikrintą įkeitimu, ieškovo – trečios eilės 2 125 325,93 Eur kreditoriaus reikalavimą.

7.       BUAB „Egvilta“ administratorė Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-4517-562/2016 pagrindu 2017 m. rugpjūčio 25 d. įvykdė BUAB „Egvilta“ priklausančio ir įkeisto nekilnojamojo turto – 2423,21 kv. m ploto nebaigto statyti daugiabučio gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), pažymėto plane 3A9/b, esančio 0,8970 ha bendro ploto valstybinės žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio 0,3723 ha dalį nuomos teise valdo BUAB „Egvilta“, pardavimą iš varžytynių; pradinė turto pardavimo iš varžytynių kaina – 2 800 000 Eur. Varžytynių laimėtoja paskelbta UAB „Ralkona“, pasiūliusi 3 605 601 Eur turto pardavimo kainą. Varžytynių laimėtoja per Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 321 patvirtintame Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės, fizinio asmens, kuriam iškelta bankroto byla, turto pardavimo iš varžytynių tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nustatytą terminą nesumokėjo visos varžytynių kainos ir varžytynės buvo paskelbtos neįvykusiomis. Atsakovė hipotekos kreditorė Estijos Respublikos bendrovė „Inti Kinnisvara OU“ 2017 m. spalio 9 d. pranešimu Nr. 56/2017 išreiškė valią perimti iš varžytynių BUAB „Egvilta“ neparduotą įkeistą turtą savo nuosavybėn. 2017 m. spalio 11 d. turto perdavimo–priėmimo aktu turtas buvo perduotas atsakovės nuosavybėn už 2 979 835,54 Eur ir 625 765,46 Eur PVM, iš viso už 3 605 601 Eur kainą, t. y. už tą kainą, kurią pasiūlė varžytynių laimėtoja UAB „Ralkona“ paskutinėse varžytynėse ir kurios nustatytu laiku ji nesumokėjo, o Estijos Respublikos bendrovė „Inti Kinnisvara OU“ priėmė turtą ir įsipareigojo nustatytu laiku sumokėti BUAB „Egvilta“ skirtumą tarp perimamo turto kainos ir teismo patvirtinto kreditoriaus reikalavimo, t. y. 985 258,24 Eur (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 33 straipsnio 6 dalis). 2018 m. kovo 28 d. į BUAB „Egvilta“ sąskaitą atsakovė bendrovė „Inti Kinnisvara OU“ pervedė 985 258,24 Eur.

8.       Ieškovas atsakovės Estijos Respublikos bendrovės „Inti Kinnisvara OU“ prievolę atsiskaityti kildina iš 2017 m. spalio 11 d. turto perdavimo–priėmimo akto, kuriame nurodyta bendrovės prievolė įmokėti į BUAB „Egvilta“ sąskaitą 985 258,24 Eur – skirtumą tarp 2 979 835,54 Eur perimto turto kainos (be PVM) ir teismo patvirtinto 1 994 577,30 Eur atsakovės Estijos Respublikos bendrovės „Inti Kinnisvara OU“ kreditoriaus reikalavimo (akto 6 punktas). Ši turto perdavimo–priėmimo akto sąlyga nenuginčyta, todėl BUAB „Egvilta“ neturi teisės reikalauti iš Estijos Respublikos bendrovės „Inti Kinnisvara OU“ mokėti didesnę sumą, o ieškovas pagal netiesioginį ieškinį negali už BUAB „Egvilta“ įgyvendinti teisių, kurių ši bendrovė neturi.

9.       Turto pardavimas buvo vykdomas pagal įsiteisėjusią Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-4517-562/2016, kuria teismas nustatė šio turto pardavimo tvarką ir pradinę pardavimo kainą – 2 800 000 Eur. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2096-370/2016 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2017 Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis buvo palikta nepakeista. Šios nutarties pagrindu Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 1 d. išdavė vykdomąjį raštą Nr. e2-4517-562/2017, šis kartu su antstolio patvarkymu buvo pateiktas BUAB „Egvilta“ bankroto administratorei, o pastaroji, vykdydama įsiteisėjusią nutartį, paskelbė turto varžytynes specialioje interneto svetainėje ĮBĮ, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1457 patvirtinto Turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo bei įsiteisėjusios Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutarties pagrindu. Varžytynių skelbime nurodyta pradinė turto pardavimo iš pirmųjų varžytynių kaina – 2 800 000 Eur, kad parduodamas turtas yra PVM objektas, o pildant elektroninį skelbimą dėl varžytynių, turto kainos langelyje negalimi (nepriimami) jokie papildomi įrašai (pvz., „su PVM“, „be PVM“ ir pan.).

10.       2017 m. sausio 10 d. BUAB „Egvilta“ įregistruota PVM mokėtoja. Po įregistravimo pagal PVMĮ 96 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. 900 patvirtinto Atvejų, kai pridėtinės vertės mokestį už tiekiamas prekes (teikiamas paslaugas) išskaito ir sumoka pirkėjas (klientas), aprašo nuostatas PVM už tiekiamas prekes (teikiamas paslaugas) išskaito ir sumoka pirkėjas. Taigi, nepriklausomai nuo BUAB „Egvilta“ įregistravimo PVM mokėtojų registre, jos pajamos iš turto pardavimo (perdavimo) laikomos PVM apmokestinamomis pajamomis. Įmonei, kuri nėra registruota PVM mokėtoja, pagal PVMĮ 72 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių nuostatas, parduodant turtą daugiau kaip už 45 000 Eur, atsiranda prievolė išskaičiuoti PVM ir jį sumokėti į biudžetą. Todėl BUAB „Egvilta“ įregistravimas PVM mokėtoja nesudaro pagrindo pripažinti pagrįstais ieškovo argumentus, kad prie teismo nustatytos pradinės turto pardavimo iš varžytynių kainos reikėjo pridėti PVM. Atsižvelgiant į tai, kad BUAB „Egvilta“ gautinas atlygis už parduotą iš varžytynių turtą sudaro ne mažiau kaip 2 800 000 Eur, atsirastų prievolė nustatyta tvarka pačiai BUAB „Egvilta“ išskaičiuoti iš visos 2 800 000 Eur kainos PVM sumą ir sumokėti ją į biudžetą. Po BUAB „Egvilta“ įregistravimo PVM mokėtoja pasikeitė tik subjektas, kuris turi sumokėti PVM (PVMĮ 96 straipsnis), t. y. už BUAB „Egvilta“ sumoka pirkėjas (šiuo atveju – atsakovė Estijos Respublikos bendrovė „Inti Kinnisvara OU“). BUAB „Egvilta“ įregistravimas PVM mokėtoja nėra ir negali būti laikoma nauja aplinkybe, kuri darytų įtaką teismų nustatytai turto pardavimo kainai.

11.       Ieškovas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2017 kasaciniame skunde nurodė, kad teismai, nustatydami pradinę turto pardavimo kainą, neatsižvelgė į turto vertintojų konstatuotą turto kainą ir taikytiną PVM ir kad, realizuojant turtą už teismo nustatytą 2 800 000 Eur ir sumokėjus PVM nuo parduoto turto, bus patenkintas tik Estijos Respublikos bendrovės „Inti Kinnisvara OU“ reikalavimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vertino ieškovo teiginius, atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas nepateikė objektyvių įrodymų ir argumentų, jog teismo nustatyta turto pardavimo kaina neatitinka protingumo ir sąžiningumo principų, iš esmės pažeidžia kreditorių interesus.

12.       Ieškovas nepagrįstai tapatino pradinę 2 800 000 Eur turto pardavimo iš varžytynių kainą su realia turto pardavimo iš varžytynių kaina. Pradinės pardavimo kainos nustatymas nelemia kainos, už kurią turtas realiai gali būti parduotas rinkoje. Jei potencialūs turto pirkėjai vertina parduodamą objektą kaip patrauklią investiciją, egzistuoja pirkėjų konkurencija, varžytynėse parduodamo objekto kaina padidėja. Tai rodo ir konkrečių varžytynių, pasibaigusių 2017 m. rugpjūčio 25 d., rezultatai, kai varžėsi du pirkėjai ir varžytynių laimėtoja UAB „Ralkona“ pasiūlė 28,80 proc. didesnę kainą, negu buvo nustatyta pradinė turto pardavimo iš varžytynių kaina. Už šią kainą turtą perėmė ir atsakovė Estijos Respublikos bendrovė „Inti Kinnisvara OU“. Taigi, perleidus turtą už didesnę kainą, akivaizdu, kad BUAB „Egvilta“ kreditorių teisės nėra pažeidžiamos.

13.       Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė Estijos Respublikos bendrovė „Inti Kinnisvara OU“ yra įregistruota pridėtinės vertės mokesčio (PVM) mokėtoja, jai perėjo BUAB „Egvilta“ prievolė mokėti PVM, šią ji įvykdė – sumokėjo 625 765 Eur PVM. Teismo patvirtintas atsakovės Estijos Respublikos bendrovės „Inti Kinnisvara OU“ reikalavimas BUAB „Egvilta“ bankroto byloje buvo 1 994 577,30 Eur, perimto turto kaina (be PVM) – 2 979 835,54 Eur, todėl atsakovės mokėtina suma BUAB „Egvilta“ – 985 258, 24 Eur, ji yra sumokėta.

14.       Byloje neginčijamai nustatyta ir tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, kad konkrečiu atveju atsakovei Estijos Respublikos bendrovei „Inti Kinnisvara OU“ po turto perdavimo–priėmimo akto sudarymo buvo žinoma, jog dėl 2017 m. rugpjūčio 25 d. varžytynių yra kilę ginčų. Dėl to atsakovė kreipėsi į BUAB „Egvilta“, nurodydama, kad stabdo turto kainos skirtumo sumokėjimą, iki baigsis ginčai dėl varžytynių teisėtumo. Taigi atsakovė sustabdė turto kainos mokėjimą ne dėl to, kad neturėjo lėšų, bet siekdama išvengti galimų nuostolių, nes iš karto po turto perėmimo prasidėjo ginčai dėl varžytynių teisėtumo. Todėl atsakovė turėjo teisę pasinaudoti teise stabdyti savo prievolių įvykdymą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.344 straipsnio 5 dalis).

15.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2019 m. balandžio 30 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą.

16.       Kolegija sutiko su ieškovo pozicija, kad kreditoriaus, perimančio varžytynėse neparduotą įkeistą turtą, pareiga sumokėti už šį turtą kainą, kuria turtas buvo perkamas paskelbtose neįvykusiose varžytynėse, kyla iš įstatymo, tačiau nurodė, kad turto perdavimo–priėmimo aktas yra bankroto administratoriaus ir tokio kreditoriaus susitarimas, siekiant įgyvendinti ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalies normą. Tokiu būdu ieškovas laikytinas turėjusiu teisę pareikšti teisme netiesioginį ieškinį savo skolininkės BUAB „Egvilta“ vardu, siekdamas įgyvendinti įstatyme nustatytas teises. Vis dėlto ši išvada nėra pakankama teismo sprendimui panaikinti, nes dėl ieškovo netiesioginio ieškinio pagrįstumo pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė.

17.       Ieškovas, šioje byloje nors ir teigiantis, kad neturi pareigos ginčyti turto perdavimo–priėmimo akto, Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-2901-585/2018 reiškė reikalavimą dėl šio akto pripažinimo negaliojančiu CK 1.80, 1.91 straipsnių pagrindais. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, ieškinys atmestas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 28 d. sprendimu, šis pripažintas pagrįstu Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 26 d. nutartimi. Vis dėlto ši aplinkybė nelaikytina turinčia esminę reikšmę sprendžiant šioje byloje iškilusius klausimus, nes kreditoriaus pareiga atsiskaityti už perimamą varžytynėse neparduotą turtą kyla įstatymo, o ne turto perdavimo–priėmimo akto pagrindu.

18.       Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartimi nustatyta turto pardavimo iš varžytynių tvarka ir pradinė kaina – 2 800 000 Eur. Ši nutartis palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartimi. Nors iš esmės sutiktina su ieškovu, kad priimant minėtą Vilniaus apygardos teismo nutartį BUAB „Egvilta“ nebuvo PVM mokėtoja, vien ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, kad į teismo nustatytą pradinę pardavimo kainą toks mokestis nebūtų įtraukiamas, jei ji taptų PVM mokėtoja. Apeliaciniame skunde ieškovas cituoja iš konteksto išimtas minėtos nutarties dalis, kuriose kalbama apie anksčiau nustatytas turto pardavimo kainas, kurios buvo nurodomos formatu „suma + PVM (jeigu PVM bus taikomas)“. Tokios formuluotės teismo nutartyje kaip tik patvirtinta, kad siekiant nustatyti, jog mokesčiai (įskaitant ir PVM) būtų skaičiuojami papildomai, neįtraukiant jų į bendrą turto kainą, tai turėtų būti nurodyta papildomai. Kitu atveju laikytina, kad į nurodytą prekės kainą PVM yra įskaičiuotas.

19.       Aplinkybė, kad vykstant varžytynėms atsakovės buvo PVM mokėtojos, o BUAB „Egvilta“ buvo dar ir bankrutuojanti, byloje dalyvaujantiems asmenims buvo žinoma. Iš varžytynių skelbimo akivaizdu, jog paskelbta pradinė turto pardavimo kaina yra laikoma ta visa kaina, kurią pirkėjas tikėjosi sumokėti už perkamą objektą. Kitu atveju prie papildomos parduodamo turto informacijos turėjo būti pažymėta, jog į pradinę parduodamo turto kainą nėra įtrauktas mokėtinas PVM.

20.       Ieškovas nepagrįstai tapatina teismo procesiniu sprendimu nustatytą pradinę ir galutinę turto kainą, už kurią jis gali būti realiai parduotas rinkoje. Perleidus turtą už didesnę kainą akivaizdu, kad BUAB „Egvilta“ kreditorių teisės nebuvo pažeistos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

21.       Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir klausimą išspręsti iš esmės – priteisti BUAB „Egvilta“ iš Estijos Respublikos bendrovės „Inti Kinnisvara OU“ 625 765,46 Eur bei 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1.                      Estijos Respublikos bendrovės „Inti Kinnisvara OU“ prievolė sumokėti turto pardavimo kainos ir jos finansinio reikalavimo skirtumą kilo įstatymo – ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalies, o ne turto perdavimo–priėmimo akto pagrindu, todėl nei BUAB „Egvilta“, nei Estijos bendrovė, nei šie asmenys kartu negalėjo pakeisti pastarosios piniginės prievolės, kilusios pagal įstatymą, dydžio. Apeliacinės instancijos teismas šiems ieškovo motyvams pritarė ir pirmosios instancijos teismo padarytą teisės taikymo klaidą ištaisė.

21.2.                       ĮBĮ ir Aprašo nuostatos, reglamentuojančios bankrutavusiai įmonei priklausančio turto pardavimo iš varžytynių tvarką, nenustato, ar varžytynių skelbime turto pradinė pardavimo kaina turi būti nurodyta kartu su PVM. Sprendžiant klausimą dėl BUAB „Egvilta“ priklausiusio turto pradinės pardavimo kainos nustatymo, kuris buvo išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartimi bei Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutartimi, nebuvo vertinama, ar turtas yra priskiriamas prie PVM apmokestinamų objektų, ar turto pradinė pardavimo kaina, patvirtinta Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartimi, yra nurodyta kartu su PVM, ar skelbiant varžytynes turto pradinė pardavimo kaina turi būti nurodyta kartu su PVM. Šie klausimai nebuvo nagrinėjami ir į juos nebuvo pateikti motyvuoti atsakymai.

21.3.                       PVMĮ 15 straipsnio 1 dalyje pateikta apmokestinamosios vertės sąvoka yra siejama su atlygiu (gaunama ekonomine nauda), kurį gavo ar tikėjosi gauti prekių tiekėjas ar paslaugos teikėjas ir į kurį neįskaičiuojamas PVM, todėl privalu nustatyti, ar Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartimi nustatyta turto pradinė pardavimo kaina (2 800 000 Eur) yra laikytina BUAB „Egvilta“ galimu atlygiu (ekonomine nauda) už turto pardavimą, ar šis atlygis (ekonomine nauda) yra mažintinas PVM suma. PVMĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad PVM neapmokestinamas pastatų, statinių ar jų dalių (išskyrus naujus pastatus ir statinius) pardavimas, tačiau to paties straipsnio 3 dalyje apmokestinamajam asmeniui suteikta teisė pasirinkti už nekilnojamąjį daiktą, kuris PVM neapmokestinamas pagal šio straipsnio 1 arba 2 dalį, PVM skaičiuoti nurodyto įstatymo nustatyta tvarka ir nustatytos tokio pasirinkimo sąlygos. Šioje byloje nebuvo nagrinėjamas BUAB „Egvilta“ pareigos mokėti PVM į valstybės biudžetą klausimas (tokią pareigą bankroto atveju turi turtą įsigyjantis asmuo), tačiau šiuo atveju, kai BUAB „Egvilta“ po Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutarties įsiteisėjimo dienos tapo PVM mokėtoja, tapo aktuali Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutarties dalis dėl parduodamo turto pradinės pardavimo kainos tuo aspektu, ar ši kaina yra su PVM, ar ne. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai, jog gavus iš pirkėjo nustatytą pinigų sumą už parduotą daiktą pardavėjui gali atsirasti tam tikros prievolės tretiesiems asmenims, niekaip neturi įtakos parduodamo daikto vertės piniginei išraiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009). Taigi ir šiuo atveju nustatant, ar į turto pradinę pardavimo kainą, kurią nustatė ir patvirtino teismas, buvo įtrauktas PVM, reikia įvertinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutarties motyvus, kuriais vadovaujantis buvo nustatyta turto pradinė pardavimo kaina. Teismas nenagrinėjo ir nevertino, ar turtas yra priskiriamas prie PVM apmokestinamų objektų, ar BUAB „Egvilta“ yra PVM mokėtoja, turto pradinę pardavimo kainą siejo su BUAB „Egvilta“ kreditorių susirinkimo 2015 m. lapkričio 24 d. nutarimu, kuriuo buvo patvirtinta pradinė turto pardavimo kaina – 3 500 000 Eur plius PVM (jeigu PVM bus taikomas), t. y. ši kreditorių susirinkimo nustatyta kaina buvo sumažinta 20 proc. Taigi teismas vertino tik tai, kokį atlygį (ekonominę naudą) be PVM gali gauti BUAB „Egvilta“, kurį galėtų skirti teismo patvirtintiems kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti. Kasacinis teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad tvirtinant bankrutavusiai įmonei priklausančio turto pradinę pardavimo kainą yra nurodoma ta kaina (suma), kurią kreditoriai turi teisinį pagrindą tikėtis gauti, t. y. gauti finansinių reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294-916/2015). Nagrinėjant bylą teismui buvo pateikti įrodymai, kad 2016 m. balandžio 28 d. BUAB „Egvilta“ kreditorių susirinkime atsakovė Estijos Respublikos bendrovė „Inti Kinnisvara OU“ siūlė patvirtinti 2 800 000 Eur plius PVM (jeigu PVM bus taikomas) turto pradinę pardavimo kainą, jos patvirtinimo reikalavo ir teisme, o UAB „Ralkona“ buvo gavusi iš VĮ Registrų centro pranešimą apie tai, kad privalo sumokėti BUAB „Egvilta“ 3 325 601 Eur (3 605 601 Eur – 280 000 Eur (varžytynių dalyvio mokestis), o ne skirtumą tarp pasiūlytos kainos, iš jos išskaičiavus PVM, bei varžytynių dalyvio mokesčio.

21.4.                      Teismai neatsižvelgė į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos Pridėtinės vertės mokesčio komentare (18.2-31-2)-R-3217 (toliau – ir Komentaras) pateiktus PVMĮ išaiškinimus, reglamentuojančius būtent tokią situaciją, kai PVM nepridedamas prie prekės (paslaugos) vertės, o yra įskaičiuojamas į prekės (paslaugos) vertę (šiuo atveju – turto pradinę pardavimo kainą). Komentare yra pateiktas vienintelis toks įmanomas atvejis, kai PVM mokėtojas tiekiamas prekes ar teikiamas paslaugas laikė PVM neapmokestinamomis ar gautas pajamas nepagrįstai įvertino kaip ne PVM objektą ir neišrašė šių prekių ir paslaugų kreditinių PVM sąskaitų faktūrų, kuriose būtų nurodytas PVM tarifas ir PVM suma. Tokiu atveju laikoma, kad PVM mokėtojo už patiektas prekes ir suteiktas paslaugas gautas (gautinas) atlygis yra su PVM, ir tik tokiu atveju, nustatant apmokestinamąją vertę, turi būti išskaitoma mokėtina į biudžetą PVM suma. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad, skelbiant varžytynes, BUAB „Egvilta“, jos administratorei UAB „Avere“ ir kreditoriams buvo žinoma, kad turtas priskiriamas prie PVM apmokestinamų objektų (2017 m. sausio 4 d. raštas Nr. EG-382), UAB „Egvilta“ išrašė PVM sąskaitą faktūrą Estijos bendrovei, todėl laikytina, kad šis konkretus atvejis nepatenka į Komentare pateiktą išaiškinimą, kai PVM mokėtojo už patiektas prekes ir suteiktas paslaugas gautas (gautinas) atlygis yra pripažįstamas gautu su PVM. Varžytynių pradinė pardavimo kaina (2 800 000 Eur) buvo nurodyta be PVM, todėl, laimėtojai UAB „Ralkona“ nesumokėjus visos 3 605 601 Eur plius PVM varžytynių kainos ir Estijos bendrovei perėmus turtą, kilo jos prievolė sumokėti BUAB „Egvilta“ 1 611 023,04 Eur (3 605 601 Eur – 1 994 577,30 Eur), ši prievolė įvykdyta tik iš dalies.

22.       Atsakovė Estijos Respublikos bendrovė „Inti Kinnisvara OU“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti atsakovei išlaidų advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

22.1.                      Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-4517-562/2016 ieškovo argumentai dėl PVM taikymo ir jo įtakos turto pardavimo kainai, be kita ko, buvo nurodyti kasaciniam teismui pateiktame kasaciniame skunde. Kasacinis teismas juos vertino priimdamas 2017 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2017 ir nenustatė, kad PVM taikymas pažeistų kreditorių interesus ar neatitiktų kainos nustatymo kriterijų. Ieškovas nebegali kelti ginčo dėl turto pardavimo kainos, nes ji buvo nustatyta Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartimi, kuri yra įsiteisėjusi ir įgijusi res judicata (galutinis teismo sprendimas) galią.

22.2.                      BUAB „Egvilta“ įregistravimo PVM mokėtoja faktas jokios įtakos teismo nutartimi nustatytai pradinei turto pardavimo kainai ir tvarkai neturėjo, nes prievolė sumokėti PVM kyla pagal PVMĮ, kurio 71, 92 straipsniuose nustatyta, kad nepaisant to, ar asmuo yra įregistruotas PVM mokesčio mokėtoju, parduodant prekę ar teikiant paslaugą, kurios vertė viršija 45 000 Eur ir kai sandoris nėra atsitiktinis, privalo būti sumokamas PVM. Nagrinėjamu atveju teismų nustatyta pradinė turto pardavimo kaina buvo gerokai didesnė nei 45 000 Eur (2 800 000 Eur), be to, akivaizdu, kad realizuojamo nekilnojamojo turto statyba nebuvo atsitiktinis BUAB „Egvilta“ sandoris, o vykdoma bendrovės ekonominė veikla, dėl to neginčytina, kad teismai žinojo ir suprato, jog pardavus šį turtą kils prievolė mokėti PVM, ir dėl to teismų nustatyta kaina yra skaičiuotina su PVM. Po BUAB „Egvilta“ įregistravimo PVM mokėtoja pasikeitė tik subjektas, kuris turi sumokėti PVM, t. y. šį mokestį turėjo mokėti ne BUAB „Egvilta“, o už ją – turto pirkėja Estijos Respublikos bendrovė „Inti Kinnisvara OU“. BUAB „Egvilta“ įregistravimas PVM mokėtoja negali būti laikoma nauja aplinkybe, kuri darytų įtaką teismų nustatytai turto pardavimo kainai.

22.3.                       Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartimi 2 800 000 Eur kaina nustatyta aiškiai ir nedviprasmiškai, nenurodant, kad prie jos dar turi būti papildomai pridedamas PVM. Siekiant nustatyti, kad mokesčiai (įskaitant ir PVM) būtų skaičiuojami papildomai, neįtraukiant jų į bendrą turto kainą, tai turėtų būti nurodyta papildomai. Kadangi ši Vilniaus apygardos teismo nutartis buvo patikrinta tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka ir buvo palikta nepakeista, tai ieškovės siekis padidinti turto kainą yra neteisėtas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. balandžio 19 d. nutartyje, spręsdamas dėl nustatytos turto pardavimo kainos pagrįstumo, vertino visas su jos nustatymu susijusias aplinkybes, pasisakė dėl kreditorių daugumos, kuriai priklausė ir ieškovas, siekio ir toliau turtą pardavinėti už kainą, ne mažesnę nei 3 500 000 Eur plius PVM (jei PVM būtų taikomas) (t. y. kad kreditorių susirinkime pasirinkta ta pati turto pardavimo kaina pagrįstai teismų pripažinta aiškiai neprotinga ir kt.).

22.4.                      Vykdant Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartį buvo paskelbtos BUAB „Egvilta“ priklausiusio turto varžytynės, jų skelbime buvo nurodyta pradinė turto pardavimo iš pirmųjų varžytynių kaina – 2 800 000 Eur. Skelbime nurodyta, kad parduodamas turtas yra PVM objektas. Akivaizdu, jog paskelbta pradinė turto pardavimo kaina yra laikoma kaina, kurią pirkėjas tikėjosi sumokėti už perkamą objektą, nes kitu atveju prie papildomos parduodamo turto informacijos turėjo būti pažymėta, kad į pradinę kainą nėra įtrauktas mokėtinas PVM. Praktikoje parduodant turtą visada yra nurodoma galutinė kaina jau su visais mokesčiais, išskyrus tuos atvejus, kai aiškiai nurodoma, kad į kainą mokesčiai neįskaičiuoti. Šiuo atveju turtas buvo perleistas už didesnę, nei teismo nustatyta, pradinę jo pardavimo kainą, todėl BUAB „Egvilta“ kreditorių teisės nebuvo pažeistos, priešingai, turtas buvo perleistas geriausiai tenkinant BUAB „Egvilta“ kreditorių interesus.

22.5.                      BUAB „Egvilta“ kreditoriai, tarp jų – ir ieškovas, iškart po turto perdavimo hipotekos kreditoriui ginčijo turto perdavimo–priėmimo aktą, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2901-585/2018 šį reikalavimą atmetė, Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. spalio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1127-186/2018 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

22.6.                      Ieškovas remiasi kasacinio teismo nutartimis, priimtomis bylose, kuriose  nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių.

23.       Atsakovė BUAB „Egvilta“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

23.1.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. balandžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2017 nekonstatavo, kad teismo nustatyta turto pardavimo kaina neatitinka protingumo ir sąžiningumo principų ar kad ji iš esmės pažeidžia kreditorių interesus.

23.2.                      Kitose bylose (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-2422-562/2017; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1307-943/2017; Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 28 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-2901-585/2018 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018  m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1127-186/2018) buvo keliami tie patys klausimai kaip ir šioje byloje. Taigi ieškovas iš esmės siekia paneigti įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų privalomumo bei res judicata principus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 18 straipsnis) ir siekia tų pačių aplinkybių kitokio teisinio įvertinimo, nors įstatymas draudžia kitoje byloje ginčyti teismo jau nustatytus faktus bei teisinius santykius (CPK 279 straipsnio 4 dalis).

23.3.                      BUAB „Egvilta“ priklausančio turto pardavimas iš varžytynių 2017 m. liepos 26 d. buvo paskelbtas specialioje interneto svetainėje. Varžytynių skelbime buvo nurodyta pradinė turto pardavimo iš pirmųjų varžytynių kaina – 2 800 000 Eur, taip pat nurodyta, kad parduodamas turtas yra PVM objektas (pildant elektroninį skelbimą dėl varžytynių, turto kainos langelyje nepriimami jokie papildomi įrašai (pvz., „su PVM“, „be PVM“ ir pan.). BUAB „Egvilta“ administratorė neturėjo teisės keisti teismų nustatytos turto pardavimo kainos. Varžytynių skelbimai atitiko Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartį. Iš varžytynių skelbimo akivaizdu, kad paskelbta pradinė turto pardavimo kaina yra laikoma visa kaina, kurią pirkėjas tikėjosi sumokėti už perkamą objektą. Kitu atveju prie papildomos parduodamo turto informacijos turėjo būti pažymėta, jog į pradinę parduodamo turto kainą nėra įtrauktas mokėtinas PVM. BUAB „Egvilta“ bankroto administratorė neturėjo teisinio pagrindo reikalauti sumokėti didesnę kainą, nes hipotekos kreditorius turtą perėmė už tą kainą, kurią pasiūlė UAB „Ralkona“ paskutinėse varžytynėse ir kurios ji laiku nesumokėjo. 

23.4.                      Įmonei, kuri nėra registruota PVM mokėtoja, pagal PVMĮ 71 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių nuostatas, parduodant turtą daugiau kaip už 45 000 Eur, atsiranda prievolė išskaičiuoti PVM ir jį sumokėti į biudžetą. Todėl, nepriklausomai nuo BUAB „Egvilta“ įregistravimo PVM mokėtojų registre, jos pajamos iš turto pardavimo būtų laikomos PVM apmokestinamomis pajamomis. Po BUAB „Egvilta“ įregistravimo PVM mokėtoja pasikeitė tik subjektas, kuris turi sumokėti PVM, todėl turtą perėmusi hipotekos kreditorė Estijos Respublikos bendrovė „Inti Kinnisvara OU“ sumokėjo 625 765 Eur PVM į valstybės biudžetą už BUAB „Egvilta“ (PVMĮ 96 straipsnis).

23.5.                      Bankrutavusios bendrovės turto pardavimas yra prekių pirkimas ir pardavimas, patenkantis ir į ekonominės veiklos sąvoką, apibrėžtą PVMĮ 2 straipsnio 1 dalies 8 punkte, tai kartu su šio įstatymo 3, 14–15 straipsniais suponuoja prekių apmokestinimą PVM. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1417-556/2015). Byloje yra duomenų apie tai, jog Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. S-24(7-273/2016) pripažino, kad BUAB „Egvilta“ laikytina PVM apmokestinamuoju asmeniu.

23.6.                      Ieškovo nurodyta PVMĮ 32 straipsnio 3 dalies nuostata, atsižvelgiant į šio straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus, BUAB „Egvilta“ netaikytina, nes bendrovė neturėjo pasirinkimo teisės skaičiuoti PVM – buvo parduodamas neužbaigtas statyti pastatas ir nuo šio turto turėjo būti skaičiuojamas PVM, taikant standartinį PVM tarifą. Pasirinkimo teisė suteikiama, kai parduodamas nekilnojamasis pagal prigimtį daiktas, kuris PVM neapmokestinamas (PVMĮ 32 straipsnio 3 dalies komentaras).

23.7.                      Turto pardavimas už didesnę nei teismo nustatyta pradinė pardavimo kaina kreditorių interesų niekaip nepažeidžia. BUAB „Egvilta“ bankroto administratorė negalėjo reikalauti didesnės kainos, nei pasiūlė turto varžytynių laimėtojas.

23.8.                      Visiškai nereikšminga, ar prie pradinės pardavimo kainos (2 800 000 Eur) papildomai būtų pridėtas PVM (588 000 Eur), kas sudarytų iš viso 3 388 000 Eur (kaip to reikalavo ieškovas), nes tai nekaip nedarytų įtakos galutinei 3 605 601 Eur pardavimo kainai.

23.9.                      Ieškovas kasaciniame skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje nagrinėtų bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

        Dėl pridėtinės vertės mokesčio

24.       Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas yra viešosios mokesčių teisės aktas, kuris turi specialią paskirtį – nustato apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu (PVM), taip pat apmokestinamųjų asmenų, mokesčio mokėtųjų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu (PVMĮ 1 straipsnio 1 dalis).

25.       Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad PVMĮ nereglamentuota civilinių pirkimo–pardavimo santykių aspektų ir nenustatyta nei formos reikalavimų pirkimo–pardavimo sutarčiai, nei įrodinėjimo priemonių sutarties sudarymo faktui nustatyti, kilus ginčui dėl sutarties vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009), tačiau kai abi pirkimo–pardavimo sutarties šalys – pardavėjas ir pirkėjas – yra PVM mokėtojai, tampa aktuali sutarties sąlyga dėl parduodamo turto kainos tuo aspektu, ar ši kaina yra su PVM, nes pirkėjas, sumokėjęs kainą, į kurią yra įskaičiuotas PVM, įgyja teisę į PVM atskaitą (PVMĮ 57 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009).

26.       Pridėtinės vertės mokesčio mokėjimas, kai parduodamas bankrutuojančios įmonės turtas, pasižymi ypatumu, kad tokiu atveju, kai prekių (turto) pardavėjui teisme yra pradėta bankroto procedūra, PVM išskaito ir sumoka ne pardavėjas (bankrutuojanti įmonė), o pirkėjas, jei jis registruotas PVM mokėtoju (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. 900 patvirtinto Atvejų, kai pridėtinės vertės mokestį už tiekiamas prekes (teikiamas paslaugas) išskaito ir sumoka pirkėjas (klientas), aprašo 1, 1.1 punktai).

27.       Byloje tarp šalių nekilo ginčo dėl PVM teisinio reglamentavimo ir šio mokesčio taikymo parduotam (perduotam) atsakovei bankrutuojančios įmonės turtui. Šioje byloje spręstas ginčas dėl teismo nustatytos bankrutavusios įmonės parduodamo turto kainos: ar į nustatytą bankrutavusios įmonės turto pardavimo kainą įskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis, ar šis mokestis turėtų būti skaičiuojamas ir mokamas papildomai nuo nustatytos kainos.  

Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso normų taikymo

28.       CPK 353 straipsnio, reglamentuojančio kasacinės bylos nagrinėjimo ribas, 1 dalis nustato, kad kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu, neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Taigi pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinė funkcija yra vykdoma remiantis bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis; kasacinis teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria, jų nevertina ir nenustato kitokių, negu nustatė teismai, faktinių aplinkybių, tačiau kasacinis teismas teisės taikymo aspektu tikrina, ar teismai, spręsdami ginčą, tinkamai taikė proceso teisės normas, o jeigu jas pažeidė, tai ar šie pažeidimai nesudaro absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo; ar dėl šių pažeidimų negalėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnis).

29.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktą). Teismas įrodymus vertina kaip visumą, neteikdamas nė vienam įrodymui prioriteto (išskyrus prima facie įrodymus – CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010; 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019, 64 punktas).

30.       Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką bankroto bylos susijusios su viešuoju interesu – maksimaliai patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus, bankroto byloms nagrinėti yra nustatyta speciali procedūra, įtvirtinta Įmonių bankroto įstatyme. Atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus; tai apima ir teisę rinkti įrodymus (CPK 179 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2011 m. balandžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011; 2014 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014; 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-469/2019 30 punktą; kt.).

31.       Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nagrinėjamoje byloje konstatavo, kad teismo nustatyta bankrutavusios UAB „Egvilta“ turto pardavimo pirminė kaina – 2 800 000 Eur apėmė pridėtinės vertės mokestį, todėl ieškinio netenkino. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai, spręsdami ginčą, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 183, 185 straipsniai), nes padarė išvadas neištyrę bei neįvertinę įrodymų visumos ir nenustatę visų ginčui spręsti reikšmingų aplinkybių.

32.       Byloje nustatyta, kad bankroto byla UAB „Egvilta“ iškelta 2009 m. rugpjūčio 31 d. Pagal teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartimi patikslintą kreditorių sąrašą bendrą kreditorių reikalavimų sumą sudarė 4 537 021,61 Eur, tarp jų – atsakovės Estijos Respublikos bendrovės „Inti Kinnisvara OU“ (hipotekos kreditorės) reikalavimų suma – 1 994 577,30 Eur. 

33.       Iš teismų procesinių sprendimų, priimtų šioje byloje ir kitose bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl bankrutavusios įmonės turto pardavimo (parduodamo turto kainos nustatymo, neparduoto iš varžytynių turto perdavimo–priėmimo akto galiojimo), matyti, kad bankrutavusios įmonės turtas buvo pardavinėjamas kelis kartus, tačiau nesėkmingai. Byloje nėra pirminių duomenų, kaip kreditoriai sprendė parduodamo turto pridėtinės vertės mokesčio klausimą po bankroto bylos iškėlimo, tačiau yra duomenų, kad 2015 m. lapkričio 24 d. kreditorių susirinkime buvo nutarta parduoti įkeistą turtą tiesioginių derybų būdu už ne mažesnę nei 3 500 000 Eur sumą plius PVM, jeigu PVM bus taikomas (tikėtina, kad išlyga dėl mokesčio taikymo nurodyta todėl, kad tuo metu UAB „Egvilta“ nebuvo registruota PVM mokėtoja). Atsakovė kreipėsi į kreditorių susirinkimą prašydama sumažinti parduodamo turto kainą iki 2 800 000 Eur plius PVM, tačiau kreditorių susirinkimas prašymo netenkino ir 2016 m. balandžio 5 d. nutarimu pratęsė turto pardavimo terminą už anksčiau nustatytą kainą ir nustatytu būdu. Atsakovė kreipėsi į teismą dėl kreditorių susirinkimų minėtų nutarimų panaikinimo ir kitokios turto pardavimo kainos nustatymo – prašė nustatyti 2 800 000 Eur plius PVM turto pardavimo kainą. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartimi tenkino atsakovės prašymą: panaikino kreditorių susirinkimų nutarimus ir nustatė 2 800 000 Eur turto pardavimo kainą, tačiau sprendime dėl pridėtinės vertės mokesčio nepasisakė. Šį procesinį sprendimą aukštesnės instancijos teismai paliko nepakeistą.

34.       Teisėjų kolegija nurodo, kad aptarti duomenys reikšmingi sprendžiant ginčą, todėl turėtų būti ištirti. Nutarties 33 punkte nurodyti duomenys, kol neįrodyta kitaip, rodo, jog kreditorių valia galėjo būti nukreipta į tai, kad bankrutavusi bendrovė gautų ne mažesnę negu kreditorių nustatytą už parduodamą turtą kainą, o pirkėjas mokėtų valstybei pridėtinės vertės mokestį nuo gautos turto pardavimo kainos. Atsakovė, kreipdamasi į kreditorių susirinkimą, vėliau ginčydama kreditorių sprendimus, prašė nustatyti 2 800 000 Eur pradinę turto pardavimo kainą plius PVM. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės reikšmingos sprendžiamam ginčui ir privalo būti nuosekliai ištirtos, nes teismai anksčiau nagrinėtoje byloje, tenkindami atsakovės prašymą dėl kainos nustatymo, procesiniuose sprendimuose dėl ginčo civilinio pobūdžio ar kitų priežasčių pridėtinės vertės mokesčio neaptarė, todėl ši aplinkybė (dėl PVM neaptarimo) savaime nereiškia, kad teismai į nustatytą turto kainą įtraukė pridėtinės vertės mokestį.

35.       Sprendžiant dėl PVM įskaitymo (neįskaitymo) į turto kainą, svarstytina, ar teismams nustatant parduodamo turto kainą galėjo turėti reikšmės, o jei turėjo, tai kokią, aplinkybė, jog bankroto bylos atveju PVM moka ne bankrutuojanti įmonė, kurios turtas parduodamas, o šio turto pirkėjas. Pažymėtina, kad po turto kainos nustatymo skelbime dėl turto varžytynių nurodyta pradinė pardavimo kaina (2 800 000 Eur) ir nuoroda, kad parduodamas turtas yra PVM objektas, t. y. nuoroda, kad pridėtinės vertės mokestį reikės mokėti.

36.       Be kita ko, iš byloje esančio VĮ Registrų centro pranešimo M. P. apie laimėtas varžytynes matyti, kad varžytynių laimėtojai UAB „Ralkona“, kuri pasiūlė didžiausią – 3 605 601 Eur turto kainą, buvo pasiūlyta ją sumokėti bankrutavusiai įmonei, atskaičius jau sumokėtą varžytynių dalyvio mokestį. Svarstytina, ar šis dokumentas ir jame nurodyti duomenys kitų įrodymų kontekste gali būti reikšmingi byloje sprendžiamam ginčui.

37.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nurodo, kad teismai, spręsdami ginčą, neištyrė ir neįvertino įrodymų viseto, todėl nenustatė visų ginčui spręsti reikšmingų aplinkybių ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Visapusiškas bylos aplinkybių ištyrimas ir nustatymas galėtų lemti kitokias, negu padarė teismai, išvadas. Teisėjų kolegija aptartų trūkumų pašalinti negali (nutarties 28 punktas), todėl naikina apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą grąžina šiam teismui apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis).

38.       Nagrinėjant bylą iš naujo būtina pašalinti aptartus trūkumus ir nustatyti visas ginčui spręsti reikšmingas aplinkybes. Taip pat tikslinga svarstyti ir vertinti, kiek šiam ginčui spręsti gali turėti reikšmės civilinėse bylose dėl bankrutavusios įmonės turto vertės nustatymo (Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-4517-562/2016) ir dėl neparduoto iš varžytynių turto perdavimo–priėmimo akto pripažinimo negaliojančiu (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 28 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-2901-585/2018) nustatytos faktinės aplinkybės.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

39.       Kasaciniam teismui nusprendus, kad naikintina apeliacinės instancijos teismo nutartis ir byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių bylinėjimosi išlaidų, taip pat išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai). Pažymėtina, kad kasacinis teismas patyrė 5,18 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 9 d. pažyma).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 30 d. nutartį panaikinti ir grąžinti Lietuvos apeliaciniam teismui bylą apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                        Gražina Davidonienė

                                        Donatas Šernas

                                        Vincas Verseckas