Administracinė byla Nr. A-3890-822/2019

Teisminio proceso Nr.

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į administracinį teismą su skundu prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius) 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (10.16) R3-11634 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau – ir Sprendimas) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) 2018 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3499 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2018 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. (10.16) R3-11634“; 2) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių įskaityti laikotarpius nuo 1991 m. vasario 1 d. iki 1995 m. sausio 1 d. ir nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 2 d. į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti.

1.1.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad VSDFV Utenos skyrius be pagrindo į pareigūnų ir karių pensijai gauti reikalingą tarnybos laiką neįskaitė laikotarpio kai jis dirbo vairuotoju Šakių miesto priešgaisrinėje dalyje (nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 5 d). Pareiškėjas paaiškino, kad 1991 m. vasario 1 d. pradėjo dirbti Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) Šakių miesto profesionaliojoje priešgaisrinės apsaugos dalyje instruktoriumi. 1993 m. kovo 18 d. buvo pervestas į ugniagesio pareigas, vėliau į vyr. ugniagesio pareigas ir šiose pareigose dirbo iki priešgaisrinės tarnybos reorganizavimo (sukarinimo), t. y. iki 1997 m. birželio 2 d. Reorganizavus Šakiuose veikusią priešgaisrinę tarnybą, pareiškėjas 1997 m. birželio 3 d. vėl buvo priimtas dirbti Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šakių miesto sukarintoje priešgaisrinėje dalies skyrininku, jam buvo suteiktas jaunesniojo puskarininkio laipsnis. Šiose pareigose pareiškėjas ištarnavo iki 2002 m. liepos 2 d., kai Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Šakių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko įsakymu Nr. 15 TE buvo atleistas iš vidaus tarnybos.

1.2.       Pareiškėjas tvirtino, kad nors keitėsi priešgaisrinės įstaigos, kurioje jis dirbo, pavadinimas, juridinis statusas bei užimamų pareigų pavadinimai, tačiau atliekamos funkcijos išliko tos pačios. Pabrėžė, kad profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos sukarinimo reforma užsitęsė dėl priežasčių, kurias sąlygojo valstybės finansinė padėtis, t. y. ne nuo pareiškėjo valios. Nurodė, kad VSDFV Utenos skyrius ir Fondo valdybos sprendimai, kuriais į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai gauti buvo neįskaityti laikotarpiai nuo 1991 m. vasario 1 d. iki 1995 m. sausio 1 d. ir nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 2 d., priimti formaliai laikantis teisės aktų, nesivadovaujant suformuota teismine praktika, todėl yra neteisėti ir naikintini.

2.       Atsakovas VSDFV Utenos skyrius su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti. 

2.1.       Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių dėl pareigūnų ir karių pensijos apskaičiavimo. VSDFV Utenos skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir pridėtus dokumentus, 2018 m. balandžio 12 d. raštu Nr. (10.16E)R3-10308 „Dėl A. B. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskaičiavimo“ kreipėsi į Turto valdymo ir ūkio departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir prašė pateikti dokumentus, galinčius patikslinti pareiškėjo tarnybos laikotarpius. VSDFV Utenos skyrius, 2018 m. balandžio 20 d. gavęs tarnybos apskaitos duomenis, kuriuose buvo nurodyti pareiškėjo tarnybos ir tarnybos laikui prilyginami laikotarpiai, bei kitus dokumentus, nustatė, kad pareiškėjo vidaus reikalų sistemoje ištarnautas laikas yra 5 metai ir 29 dienos. VSDFV Utenos skyrius padarė išvadą, kad Turto valdymo ir ūkio departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nenustatė teisinio pagrindo prilyginti pareiškėjo darbo laiką nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 2 d. tarnybos laikui pareigūnų ir karių pensijai skirti. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas vidaus reikalų sistemos pareigūnu buvo paskirtas tik nuo 1997 m. birželio 3 d. Remdamasis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 6 straipsnio 1 punktu ir 16 straipsnio 3 dalies 3 punktu, atsakovas nurodė, jog laikotarpis nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 2 d. buvo pagrįstai neįskaitomas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai skirti, nes pareiškėjas neatitiko Pensijų įstatymo 6 straipsnyje nurodytų sąlygų. Be to, pagal Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjo registro duomenis pareiškėjas laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1977 m. birželio 2 d. įrašytas buvo kaip apdraustasis valstybiniu socialiniu draudimu, t. y. dirbantis pagal darbo sutartį.

2.2.       Atsakovas pažymėjo, kad sprendžiant dėl pareiškėjo tarnybos laiko pareigūnų pensijai skirti, turi būti atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2017 m. sausio 25 d. nutarimą Nr. KT1-N1/2017, kuriame konstatuota, jog Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti neprilyginamas darbo laikas, po 1995 metų pagal darbo sutartis išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, neprieštarauja (neprieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

3.       Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime prašė pareiškėjo skundą dalyje dėl reikalavimo įpareigoti VSDFV Utenos skyrių laikotarpį nuo 1991 m. vasario 1 d. iki 1995 m. sausio 1 d. įskaityti į jo tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti, palikti nenagrinėtą, kitą skundo dalį atmesti. 

3.1.       Atsiliepime nurodė, kad išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo 2018 m. gegužės 14 d. skundą, buvo nustatyta, jog VSDFV Utenos skyrius 2018 m. balandžio 25 d. Sprendimu pareiškėjui teisingai išaiškino Pensijų įstatyme įtvirtintų teisės normų nuostatų taikymą ir Vidaus reikalų ministerijos 2002 m. liepos 2 d. sprendimu paskirtos pareigūnų ir karių pensijos apskaičiavimą, išsamiai ir teisingai paaiškino priežastis, dėl kurių laikotarpis nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 2 d. neįskaitomas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai skirti, ir tokio sprendimo teisinį pagrindą.

3.2.       Fondo valdybos vertinimu pareiškėjo reikalavimas laikotarpį nuo1991 m. vasario 1 d. iki 1995 m. sausio 1 d. įskaityti į tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti nebuvo nagrinėjamas nei VSDFV Utenos skyriuje nei Fondo valdyboje, dėl šio reikalavimo nebuvo priimti sprendimai. Todėl, teismas turėtų pareiškėjo reikalavimą įpareigoti VSDFV Utenos skyrių įskaityti laikotarpį nuo1991 m. vasario 1 d. iki 1995 m. sausio 1 d. į tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti, palikti nenagrinėtą.

II.

4.       Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (10.16) R3-11634 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės ir darbo ministerijos 2018 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3499 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2018 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. (10.16) R3-11634“. Įpareigojo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrių perskaičiuojant A. B. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį, į tarnybos laiką įskaityti laikotarpius nuo 1993 m. kovo 18 d. iki 1995 m. sausio 1 d. ir nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 2 d. dirbtą ugniagesių, vyr. ugniagesiu Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šakių rajono priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato Šakių miesto priešgaisrinėje dalyje. Likusioje dalyje skundą atmetė.

5.       Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas, ar pagrįstai į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai skirti neįskaičiuojami laikotarpiai nuo 1991 m. vasario 1 d. iki 1995 m. sausio 1 d. ir nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 2 d., kai pareiškėjas dirbo Šakių rajono priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato Šakių miesto priešgaisrinės dalyje.

6.       Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad:

6.1.       VSDFV Utenos skyrius, surinkęs iš Turto valdymo ir ūkio departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenis, susijusius su pareigūnų ir karių pensijos skyrimu pareiškėjui, išnagrinėjo 2018 m. kovo 27 d. pareiškėjo prašymą ir 2018 m. balandžio 25 d. priėmė sprendimą Nr. (10.16) R3-11634 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“, kuriuo nusprendė, kad 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 2 d. darbo laikotarpis, pareiškėjo dirbtas Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Šakių rajono priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato Šakių miesto priešgaisrinėje dalyje, į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai skirti neįskaitytas pagrįstai ir teisėtai bei, kad nėra jokio pagrindo perskaičiuoti pareiškėjui pareigūnų ir karių pensiją už tarnybą, į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaitant šį laikotarpį.

6.2.       Pareiškėjas 2018 m. gegužės 18 d. Fondo valdybai pateikė 2018 m. gegužės 14 d. prašymą, kuriuo prašė panaikinti VSDFV Utenos skyriaus priimtą 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (10.16) R3-11634 ir perskaičiuoti Vidaus reikalų ministerijos jam paskirtos valstybinės pensijos dydį, įskaičiuojant į šiai pensijai skirti reikalingą tarnybos laiką 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 2 d. arba nurodyti tai atlikti VSDFV Utenos skyriui. Fondo valdyba 2018 m. birželio 12 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5) I-3499 „Dėl valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2018 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. (10.16)R3-11634“, kuriuo VSDFV Utenos skyriaus priimtą Sprendimą paliko nepakeistą.

6.3.       Pareiškėjas Šakių miesto profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos dalies viršininko 1991 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. 1 buvo priimtas nuo 1991 m. vasario 1 d. dirbti instruktoriumi Šakių miesto profesionaliojoje priešgaisrinės apsaugos dalyje. 1993 m. kovo 18 d. Šakių rajono priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 5 jis buvo perkeltas nuo 1993 m. kovo 18 d. į ugniagesio pareigas, vėliau 1995 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 20 į vyr. ugniagesio pareigas, kuriose dirbo iki 1997 m. birželio 2 d. Iš tarnybos pareiškėjas buvo atleistas nuo 1997 m. birželio 2 d. pagal 1997 m. birželio 2 d. įsakymą Nr. 17 TE, remiantis Darbo įstatymų kodekso 29 straipsnio 1 punktu (dėl įmonės likvidavimo). Nuo 1997 m. birželio 3 d. pareiškėjas buvo priimtas į Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šakių m. sukarintos priešgaisrinės dalies skyrininko pareigas dviejų mėnesių išbandymo laikotarpiui pagal šios dalies viršininko 1997 m. birželio 3 d. įsakymą Nr. 7 TE, o pagal Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šakių m. sukarintos priešgaisrinės dalies viršininko 1997 m. rugpjūčio 4 d. įsakymą Nr. 34 TE, nuo 1997 m. rugpjūčio 4 d. pareiškėjas buvo paskirtas į skyrininko pareigas, suteikiant jam jaunesniojo puskarininkio laipsnį. Pareiškėjas, turėdamas jaunesniojo puskarininkio laipsnį, iš Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie vidaus reikalų ministerijos Šakių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos skyrininko pareigų buvo atleistas nuo 2002 m. liepos 2 d.

7.       Įvertinęs byloje esančius duomenis teismas konstatavo, kad nepriklausomai nuo to, kokį pavadinimą turėjo Šakiuose veikianti priešgaisrinė tarnyba ir kaip teisiškai buvo įforminami pareiškėją ir šią tarnybą siejantys darbo, o vėliau – vidaus tarnybos santykiai, šie santykiai nuo 1991m. vasario 1 d. iki 2002 m. liepos 2 d. turėjo nepertraukiamą pobūdį.

8.       Iš teismo posėdyje duotų pareiškėjo paaiškinimų, liudytojų A. T., R. P. parodymų apie pareiškėjo vykdytas funkcijas 1993 m. kovo 18 d. – 1995 m. sausio 1 d. bei 1995m. sausio 1d. – 1997 m. birželio 2 d. laikotarpiais, o taip pat ir vėliau vykdytas funkcijas, teismas nustatė, kad pareiškėjas vykdė ugniagesio, vyr. ugniagesio, vėliau skyrininko funkcijas ir visais laikotarpiais dalyvavo gaisrų gesinimuose, gelbėjimo operacijose, įvairių incidentų padarinių likvidavime. Pareiškėją paaukštinus pareigose nuo 1997 m. birželio 3 d. iki 2002 m. liepos 2 d. paskyrus skyrininku, pareiškėjas pats apmokydavo ugniagesius, vadovavo 4 – 5 žmonių skyriui ir kartu dalyvaudavo gaisrų gesinime, avarijų, kitų incidentų padarinių likvidavime. Pareiškėjo paaiškinimais ir liudytojo parodymais patvirtintos aplinkybės, kad tiek tarnaudamas Šakių profesionaliojoje priešgaisrinėje dalyje iki jos sukarinimo, tiek ir jau sukarintoje tarnyboje, pareiškėjas visų aukščiau nurodytų laikotarpių metu vykdė tas pačias ugniagesiui, o vėliau skyrininkui priskirtas funkcijas bei dirbo tuos pačius darbus. Teismas pasisakė, kad byloje nenustatytos aplinkybės, kurios leistų pagrįstai abejoti pareiškėjo paaiškinimais, liudytojo parodymais. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas 1995 m. sausio 1d. – 1997 m. birželio 2 d. laikotarpiu vykdė tos pačios apimties ir to paties pobūdžio pareigas, kaip ir 1993 m. kovo 18 d. – 1995 m. sausio 1 d. laikotarpiu, kuriuo metu jis vykdė ugniagesio pareigas, kurios funkcijomis, apimtimi ir pobūdžiu nesiskyrė. Iš pareiškėjo ir liudytojų parodymų teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 1991 m. vasario 1 d. iki 1993 m. kovo 18 d. dirbo instruktoriumi Šakių miesto profesionaliojoje priešgaisrinėje apsaugos dalyje. Pareiškėjas instruktuodavo, organizuodavo mokymus ugniagesiams, tačiau pats nevykdavo gesinti gaisrų, neatlikdavo kitų gaisrininko ar skyrininko darbo funkcijų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas vertino, kad nėra pagrindo įskaityti šį laikotarpį į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti.

9.       Teismas atsižvelgdamas į tai, kad Šakių miesto profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos dalies sukarinimo reforma užsitęsė ne dėl nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių, o dėl valstybėje buvusios finansinės padėties bei esant nustatytai aplinkybei, kad pareiškėjo faktinis skyriaus vado (skyrininko) darbo laikas Šakių rajono priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato Šakių miesto priešgaisrinėje dalyje nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 2 d., kai pareiškėjo atliekamas ugniagesio darbas niekuo nesiskyrė nuo 1993 m. kovo 18 d. – 1995 m. sausio 1 d. laikotarpiu vykdytų tapačių pareigų, teismas sprendė, kad skundžiamais sprendimais 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 2 d. pareiškėjo dirbtas laikas nepagrįstai buvo neįskaičiuotas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai gauti.

10.       Teismas pasisakė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017 nustatytos faktinės aplinkybės ir šioje nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės yra tapačios ir niekuo nesiskiria. 

11.       Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, į taikomą teisinį reguliavimą, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktais teisės taikymo išaiškinimais, teismas darė išvadą, kad skundžiami VSDFV Utenos skyriaus ir Fondo valdybos sprendimai yra nepagrįsti, todėl naikintini. Atitinkamai, teismas panaikinęs skundžiamus sprendimus dėl paskirtos pareigūnų ir karių pensijos perskaičiavimo, pasisakė, kad VSDFV Utenos skyrius turi pareigą nustatyta tvarka įvykdyti jam priskirtą funkciją ir iš naujo išnagrinėti 2018 m. kovo 27 d. pareiškėjo prašymą. Teismas VSDFV Utenos skyrių įpareigojo, perskaičiuojant pareiškėjui paskirtos ir mokamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį, į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai gauti įskaityti laikotarpius nuo 1993 m. kovo 18 d. iki 1995 m. sausio 1 d. ir nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 2 d.

III.

12.       Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius apeliaciniu skundu prašo Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –pareiškėjo A. B. skundą atmesti. Apeliaciniame skunde cituoja teisės aktus ir dėsto faktines aplinkybes, kurias nurodė pirmosios instancijos teismui atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai atsakovas apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus: 

12.1.       Pareiškėjas Vidaus reikalų ministerijos 2002 m. rugsėjo 23 d. išvados „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo“, kuriame nustatytas ištarnautas laikas – 5 metai 0 mėnesių 29 dienos, neginčijo (galėjo būti skundžiamas vidaus reikalų ministrui), tad ši išvada yra galiojanti, šia išvada paskirta pareigūno pensija pareiškėjui mokama daugiau kaip 16 metų.

12.2.       Teismas, remdamasis byloje dalyvavusių liudytojų parodymais, neteisingai nustatė, jog laikotarpiais nuo 1993 m. kovo 18 d. – 1995 m. sausio 1 d. ir nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 2 d. pareiškėjas vykdė tos pačios apimties ir to paties pobūdžio ugniagesio pareigas, kaip ir 1997 m. birželio 3 d. – 2002 m. liepos 2 d. laikotarpiu, kuris įskaitytas į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų pensijai gauti bei, kad nurodytais laikotarpiais pareiškėjo vykdytos ugniagesio, o vėliau skyrininko darbui priskirtos funkcijos apimtimi ir pobūdžiu nesiskyrė. Darydamas šią išvadą, teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendime, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017, pateiktais paaiškinimais.

12.3.       Konstitucinis Teismas 2017 m. sausio 25 d. nutarime Nr. KT1-NI/2017 konstatavo, jog „<...> pagal ginčijamą teisinį reguliavimą (pastaba – pagal Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies (2007 m. sausio 18 d., 2012 m. spalio 2 d. redakcijos) 3 punktą), asmenų, kurie sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais paskirti po 1995 m. sausio 1 d., t. y. po Pensijų įstatymo įsigaliojimo, pagal darbo sutartis iki 1995 m. sausio 1 d. išdirbtas šiame punkte nurodyto darbo laikas prilyginamas tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, o tokio pat darbo laikas, išdirbtas po 1995 m. sausio 1 d. iki jų paskyrimo sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, neprilyginamas tarnybos laikui šiai pensijai skirti“. Taigi, pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog pareiškėjas 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 2 d. laikotarpiu vykdė tos pačios apimties ir to paties pobūdžio pareigas, kaip ir 1993 m. kovo 18 d. – 1995 m. sausio 1 d. laikotarpiu, visiškai neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo minėtu nutarimu remiantis kompetentingų specialistų išaiškinimais nustatytas aplinkybes, kad asmenims, dirbusiems pagal darbo sutartis, dėl žemesnio parengties lygio nebuvo patikima atlikti sudėtingų ekstremaliųjų situacijų likvidavimo ir gelbėjimo darbų, kuriems atlikti reikalinga atitinkama kvalifikacija. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis tik į bylą iškviesto liudytojo paaiškinimais, nepagrįstai sutapatino priešgaisrinės apsaugos padaliniuose tarnavusių pareigūnų ir juose pagal darbo sutartis dirbusių asmenų vykdytas pareigas ir neteisingai nusprendė, kad pareiškėjas faktiškai nuo 1993 m. kovo 18 d. dirbo statutinio pareigūno darbą.

12.4.       Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas, vadovavosi tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017, kuri, Utenos skyriaus nuomone, negali būti vertinama kaip teisminis precedentas nagrinėjamos bylos atžvilgiu. Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarime pateiktų išaiškinimų ir Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyto teisinio reglamentavimo pirmosios instancijos teismas visiškai nepaisė.

13.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo, kad su juo sutinka ir jį palaiko. Papildomai atsiliepime nurodo, kad:

13.1.       Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 1 d. sprendimas priimtas ne tik neteisingai išaiškinus ir pritaikius materialiosios teisės normas, bet ir pažeidus procesinės teisės normas, todėl šis pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas kaip nepagrįstas.

13.2.       Pareiškėjo reikalavimas 1991 m. vasario 1 d. – 1995 m. sausio 1 d. laikotarpį įskaityti į tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti nebuvo nagrinėjamas Fondo valdyboje, kaip privalomoje išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje. Fondo valdyba nėra priėmęs sprendimo dėl šio laikotarpio įskaitymo į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti. Todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Fondo valdybos Utenos skyrių laikotarpį nuo 1991 m. vasario 1 d. iki 1995 m. sausio 1 d. įskaityti į jo tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti turėtų būti paliktas nenagrinėtu. Todėl, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė ir išnagrinėjo pareiškėjo skundą dalyje dėl reikalavimo įpareigoti Fondo valdybos Utenos skyrių įskaityti į jo tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti laikotarpį nuo 1991 m. vasario 1 d. – 1995 m. sausio 1 d., kuris nebuvo išnagrinėtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

14.       Pareiškėjas A. B. atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

15.       Apeliacijos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 1 d. sprendimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

16.       Pareiškėjas kreipėsi į teismą iš esmės siekdamas, kad VSDFV Utenos skyrius įskaitytų laikotarpius nuo 1991 m. vasario 1 d. iki 1995 m. sausio 1 d. ir nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 2 d. į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti.

17.       Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino pareiškėjo skundžiamus sprendimus bei įpareigojo atsakovą į tarnybos laiką įskaityti laikotarpius nuo 1993 m. kovo 18 d. iki 1995 m. sausio 1 d. ir nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 2 d. dirbtą ugniagesiu, vyr. ugniagesiu Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šakių rajono priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato Šakių miesto priešgaisrinėje dalyje.

18.       Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliaciniu skundu prašo Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –pareiškėjo A. B. skundą atmesti.

19.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20.       Teisėjų kolegija pirmiausia pabrėžia, kad VSDFV bei jo teritoriniams skyriams, kaip viešojo administravimo institucijoms, yra keliami, be kita ko, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyti reikalavimai, inter alia šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta pareiga vadovautis viešojo administravimo principais (įstatymų viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir kt.), taip pat šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta pareiga priimamus individualius administracinius aktus pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomas priemones motyvuoti. Be to, šios institucijos yra saistomos ir gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012; 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

21.       Teisėjų kolegija vertindama trečiojo suinteresuoto asmens teiginius, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo susijusio su laikotarpiu nuo 1991 m. iki 1995 m. ir kad šis pareiškėjo reikalavimas turėtų būti paliktas nenagrinėtu, jiems nepritaria. Nors pareiškėjas prašyme, skirtame VSDFV Utenos skyriui, išskyrė šį laikotarpį, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas 2018 m. kovo 27 d. prašyme suformulavo reikalavimą pateikti duomenis ir skaičiavimus apie visą jo darbo ir tarnybos laikotarpį, bei į tai, kad kreipdamasis į atsakovą, pareiškėjas iš esmės siekė įgyvendinti savo teisę į pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimą, sprendžia, kad VSDFV Utenos skyrius vadovaudamasis gero administravimo principu, turėjo pareiškėjui pateikti visus duomenis susijusius su jo tarnyba, neskaidant pareiškėjo tarnybos atskirais laikotarpiais. Be to, byloje esantis 2004 m. balandžio 27 d. Vidaus reikalų ministerijos tarnybos stažo nustatymo komisijos posėdžio protokolas Nr. 15, kuriame buvo nutarta į A. B. tarnybos laiką valstybinei pareigūnų ir karių pensijai skirti įskaityti darbo Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Šakių raj. priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato Šakių miesto priešgaisrinės dalies ugniagesiu dirbtą laiką nuo 1993 m. kovo 18 d. iki 1995 m. sausio 1 d. (t. I, b. l. 43), pareiškėjui galėjo pagrįstai nesukelti abejonių, kad jis yra neįskaitytas. Atitinkamai, trečiojo suinteresuoto asmens prašymas dėl pareiškėjo skundo dalies palikimo nenagrinėtu, netenkinamas.

22.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

23.       Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

24.       Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą, o apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl ginčo esmės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

25.       Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas Šakių rajono priešgaisrinės tarnybos viršininko Įsakymo Nr. 5 pagrindu nuo 1993 m. kovo 18 d. buvo pervestas į ugniagesio pareigas
(t. I, b. l. 13), kurias ėjo iki 1995 m. sausio 1 d. (t. I, b. l. 40). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas einantis Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Šakių raj. priešgaisrinės tarnybos policijos komisariato priešgaisrinės dalies vyr. ugniagesio pareigas 1997 m. birželio 2 d. buvo atleistas dėl įmonės likvidavimo (t. I, b. l. 14). Sekančią dieną, t. y. 1997 m. birželio 3 d. pareiškėjas buvo priimtas eiti Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Šakių m. priešgaisrinės dalies skyrininko pareigas (t. I, b. l. 15). 

26.       Nors atsakovas atsiliepime teigė, kad Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos 2004 m tarnybos apskaitos duomenų papildyme bei 2002 m. liepos 5 d. piniginiame atestate Nr. 1 yra nurodyta, kad pareiškėjo ištarnautas laikas yra 5 metai ir 29 dienos, tačiau teisėjų kolegija, šioje vietoje pastebi duomenų nesutapimą, nes Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos 2004 m. tarnybos apskaitos duomenų papildyme (t. I, b. l. 40-42) yra nurodyta, kad pareiškėjas vidaus reikalų sistemoje ištarnavo 8 metus, 10 mėnesių ir 12 dienų. Į bylą taip pat pateiktas 2004 m. balandžio 27 d. Vidaus reikalų ministerijos tarnybos stažo nustatymo komisijos posėdžio protokolas Nr. 15, kuriame buvo nutarta į A. B. tarnybos laiką valstybinei pareigūnų ir karių pensijai skirti įskaityti darbo Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Šakių raj. priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato Šakių miesto priešgaisrinės dalies ugniagesiu dirbtą laiką nuo 1993 m. kovo 18 d. iki 1995 m. sausio 1 d. (t. I, b. l. 43).

27.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nuo įsidarbinimo Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Šakių miesto priešgaisrinėje dalyje 1993 m. kovo 18 d. iki 2002 m. liepos 2 d. pareiškėjas nuolat dirbo toje pačioje priešgaisrinės apsaugos įstaigoje, keitėsi tik jo pareigos bei institucijos pavadinimas.

28.       Teisėjų kolegija, vertindama byloje surinktus duomenis nustatė, kad aplinkybę, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 1993 m. kovo 18 d. iki 1995 m. sausio 1 d. tarnavo vidaus reikalų sistemoje patvirtina 2004 m. balandžio 27 d. Vidaus reikalų ministerijos tarnybos stažo nustatymo komisijos posėdžio protokolas Nr. 15, kuriame buvo nutarta minėtą laikotarpį įskaityti į A. B. tarnybos laiką valstybinei pareigūnų ir karių pensijai skirti. Atsakovas iš esmės šio fakto neginčija, tačiau remdamasis vienu iš paties pateikiamų dokumentų (2002 m rugsėjo 23 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išvada (t. I., b. l. 48)) nurodo, kad pareiškėjas tarnavo 5 metus ir 29 dienas ir teigia, kad jam negali būti įskaitomi kiti tarnavimo laikotarpiai į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai skirti, nes pareiškėjas vidaus reikalų sistemos pareigūnu buvo paskirtas tik nuo 1997 m. birželio 3 d. 

29.       Pareiškėjas į atsakovą kreipėsi prašydamas pateikti duomenis ir skaičiavimus apie visą jo pensijos laikotarpį ir paskaičiavimus, atsakovas iš esmės į pareiškėjo klausimą neatsakė, be to, davė prielaidą manyti, kad laikotarpiai nuo 1991 m. vasario 1 d. iki 1995 m. sausio 1 d. ir nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 2 d. į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, buvo iš viso neįskaityti. 

30.       Nors atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjas neskundė Vidaus reikalų ministerijos 2002 m. rugsėjo 23 d. išvados „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo“, kurioje nustatytas pareiškėjo ištarnautas laikas – 5 metai 0 mėnesių 29 dienos, tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad byloje esantis 2004 m. balandžio 27 d. Vidaus reikalų ministerijos tarnybos stažo nustatymo komisijos posėdžio protokolas Nr. 15, kuriame buvo nutarta į A. B. tarnybos laiką valstybinei pareigūnų ir karių pensijai skirti įskaityti darbo Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Šakių raj. priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato Šakių miesto priešgaisrinės dalies ugniagesiu dirbtą laiką nuo 1993 m. kovo 18 d. iki 1995 m. sausio 1 d. (t. I, b. l. 43), patvirtina tai, kad pareiškėjo tarnybos stažas turėtų būti skaičiuojamas ne nuo 1997 m. birželio 3 d., o nuo 1993 m. kovo 18 d., kaip teisingai ir konstatavo pirmosios instancijos teismas.

31.       Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai ir jos nekartodama pabrėžia, kad teismas administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017 suformuluotomis teisės taikymo taisyklėmis rėmėsi pagrįstai, nes joje buvo sprendžiamas iš esmės analogiškas klausimas (kaip turėtų būti vertinamas asmenų, tarnavusių vidaus reikalų sistemoje, stažas). 

32.       Byloje yra nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 1993 m. kovo 18 d. iki 1995 m. sausio 1 d. tarnavo vidaus reikalų sistemoje, šią aplinkybę patvirtina 2004 m. balandžio 27 d. Vidaus reikalų ministerijos tarnybos stažo nustatymo komisijos posėdžio protokolas Nr. 15, kuriame buvo nutarta į A. B. tarnybos laiką valstybinei pareigūnų ir karių pensijai skirti.

33.       Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nurodyta data – 1995 m. sausio 1 d., nustatanti ribą, iki kurios skaičiuojami tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami laikotarpiai, yra Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo įsigaliojimo data. Tačiau bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo atliktos funkcijos iki 1995 m. sausio 1 d. ir po jos niekuo nesiskyrė, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo tarnautas laikotarpis nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 2 d. turi būti įtrauktas į A. B. tarnybos laiką valstybinei pareigūnų ir karių pensijai skirti (t. I, b. l. 43).

34.       Kadangi atsakovas pareiškėjui teiktame atsakyme nurodė, kad jam į tarnybos laiką valstybinei pareigūnų ir karių pensijai skirti įskaičiuotas jo tarnautas laikotarpis tik nuo 1997 m. birželio 3 d., teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas pagrįstai kreipėsi teisminės gynybos dėl jo teisės į pareigūnų ir karių pensijos stažo perskaičiavimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų duomenų visumą sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino skundžiamus VSDFV Utenos skyriaus ir Fondo valdybos sprendimus ir įpareigojo VSDFV Utenos skyrių iš naujo išnagrinėti 2018 m. kovo 27 d. pareiškėjo prašymą, užtikrinant, kad pareiškėjo ištarnauti laikotarpiai nuo 1993 m. kovo 18 d. iki 1995 m. sausio 1 d. ir nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 2 d., į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai gauti būtų įskaityti. 

35.       Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

        Ramūnas Gadliauskas

        Arūnas Sutkevičius