Civilinė byla  Nr. 2A-932-302/2013

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-06885-2011-7

Procesinio sprendimo kategorijos 35.2; 35.5; 45.5

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 24 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Lesto“ ieškinį atsakovams O. K., Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos priteisimo,

n u s t a t ė:

Ieškovas AB „Lesto“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo O. K., subsidiariai iš Vilniaus miesto savivaldybės, 1 483,52 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlime teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Nurodė, kad ieškovas tiekė elektros energiją adresu (duomenys neskelbtini) . Šis butas nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ duomenimis šiame bute savo gyvenamąją vietą deklaravęs O. K.. Nors elektros energijos pirkimo-pardavimo santykiai nebuvo įforminti rašytine sutartimi, tačiau sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie elektros tinklų. Paskutinį kartą už sunaudotą elektros energiją mokėta 2009-08-31, o 2009-11-02 nutrauktas elektros energijos teikimas ir užfiksuota 1483,52 Lt skola. Nurodė, kad patalpų savininkas yra subsidiariai atsakingas už tinkamą atsiskaitymą su elektros energijos tiekėju.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko. Jo manymu, ieškovas negaudamas mokesčių už tiektą elektros energiją iš faktinio elektros energijos vartotojo ir reikšdamas ieškinį Vilniaus miesto savivaldybei, pažeidžia Vilniaus miesto savivaldybės teises ir teisėtus interesus ir atsakovas neprivalo padengti susidariusių įsiskolinimų, nes faktiškai negauna jokių paslaugų. Vilniaus miesto savivaldybė yra įsteigusi savarankišką juridinį asmenį SĮ „Vilniaus miesto būstas“, kurio veiklos pagrindinė sritis yra Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų administravimas ir priežiūra. Atsižvelgiant į tai, kad SĮ „Vilniaus miesto būstas“ valdo patikėjimo teise visas savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas išieškoti subsidiariai iš Vilniaus miesto savivaldybės skolą už elektros energiją nėra teisinio pagrindo, nes Vilniaus miesto savivaldybė nėra tinkamas atsakovas šioje civilinėje byloje.

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovo O. K. ir subsidiariai iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškovo AB „Lesto” naudai 1 483,52 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme 2011-04-28 dienos nuo priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas, atsižvelgdamas į elektros energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuojančius CK 6.383-6.388 str. normas ir LR Energetikos ministro 2010 vasario 11 d. įsakymą Nr.1-38 “Dėl elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių patvirtinimo”, sprendė, kad yra pagrindas ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovo O. K., kuris buvo elektros vartotojas, ieškovui 1 483,52 Lt skolą. Teismas nurodė, kad atsakovui O. K. skolos nesumokėjus, Vilniaus miesto savivaldybė subsidiariai atsako už suvartotą elektros energiją. Tokią išvadą teismas grindė Taisyklėmis bei tuo, kad socialinio būsto nuoma yra viena iš socialinės paramos teikimo (savivaldybės vykdomos pagal Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 4 punktą priskirtosios (ribotai savarankiškos) funkcijos) formų, todėl nekeičia savivaldybės teisinės padėties civiliniuose nuomos teisiniuose santykiuose. Savivaldybė, vykdydama socialinės politikos funkciją – nuomodama socialinį būstą, atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems ji privalo suteikti socialinį būstą, veiksmų ūkio subjektams, tiekiantiems elektros energiją savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, kurias ši nuomoja kaip socialinį būstą, nes tai prieštarautų ne tik teisės aktams, reglamentuojantiems elektros energijos tiekimo teisinius santykius, bet ir teisingumo bei protingumo kriterijams. Teismas atmetė savivaldybės argumentą dėl netinkamos šalies – jo kaip atsakovo pakeitimo CPK 45 str. nustatyta tvarka, kadangi tai paneigia Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, kuriame nurodyta, kad nuosavybės teisė įregistruota Vilniaus miesto savivaldybės vardu 1998-07-13 LR Vyriausybės nutarimo Nr. 870 pagrindu (b.l. 5-6, LR CPK 177-197 str. str., 178 str.). Teismas, vadovaudamasis CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d., iš atsakovų priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme - 2011-04-28 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 3 d.).

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Taip pat prašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Taisyklių 83 ir 84 p. nuostatų teisėtumo ištyrimo. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismas netinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykius, nesilaikė Civilinio proceso kodekse numatytos pareigos visapusiškai, objektyviai ir teisingai nustatyti reikšmingas faktines bylos aplinkybes (CPK 176 str., 185 str.).

Nurodo, kad teismas, aiškindamas ir taikydamas reikšmingas įstatymo ar kito teisės akto nuostatas, turi atsižvelgti į ginčui taikytinų elgesio taisyklių priėmimo momentą ir jų galiojimą laiko atžvilgiu. Kadangi ieškovo nurodomo įsiskolinimo, kuris susidarė laikotarpiu nuo 2009-08-31 iki 2009-11-02, metu elektros energijos pirkimo – pardavimo teisinius santykius reglamentavo CK 6.383-6.388 str., Elektros energijos įstatymas ir Ūkio ministro 2005-10-07 įsakymu patvirtintos Elektros tiekimo ir naudojimo taisyklėmis, todėl šiais teisės aktais teismas turėjo vadovautis.

Kadangi bute, esančiame Naujininkų g. 12-9, Vilniuje, nuo 1981-07-31 gyvenamąją vietą deklaravęs O. K., tačiau elektros energijos pirkimo – pardavimo santykiai nebuvo įforminti, todėl šis vartotojas patvirtino elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį konkliudentiniais veiksmais, todėl objekto savininkas – Vilniaus miesto savivaldybė nėra šios sutarties šalis, tarp ieškovo ir apelianto nėra susiklostę jokių prievolinių teisinių santykių.

Vadovaudamasis įstatyminiu reguliavimu ir teismų praktika apeliantas mano, kad už susidariusią skolą yra atsakingas atsakovas O. K. kaip galutinis ir faktinis elektros energijos vartotojas.

Apeliantas nurodo, kad įstatymai nenumato, jog objekto savininkas yra subsidiariai atsakingas tiekėjui už nuomininkų prievolių pagal sutartį tinkamą vykdymą, o poįstatyminiuose aktuose nustatytas reguliavimas, kai objekto savininkas, faktiškai negaudamas jokių paslaugų, yra subsidiariai atsakingas tiekėjui ir (ar) operatoriui už nuomininko prievolių pagal sutartį tinkamą įvykdymą, akivaizdžiai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms, pažeidžia ne tik objekto savininko teises ir teisėtus interesus, bet iškreipia civilinių teisinių santykių stabilumą.

Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su teismo išvada, kad savivaldybė, vykdydama socialinės politikos funkciją – nuomodama socialinį būstą, atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems privalo suteikti socialinį būstą veiksmų ūkio subjektams, tiekiantiems elektros energiją savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms. Įstatymų leidėjas aiškiai nustatė pareigą nuomininkui mokėti už elektros energiją (CK 6.576 str., 6.584 str.). Tuo tarpu savivaldybei įstatymų leidėjas neperkėlė pareigos teikti socialinę paramą, t.y. prisiimti nuomininkų, nevykdančių pareigos mokėti nuomos, komunalinių ir kitų paslaugų mokesčių, prievolės.

Nurodo, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė yra netinkamas atsakovas, kadangi SĮ „Vilniaus miesto būstas“ valdo patikėjimo teise visas savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas. Atkreipia dėmesį, kad ieškovas dėl informacijos suteikimo kreipėsi būtent į nurodytą įmonę, o ne į atsakovą.

Apeliantas nesutinka su teismo priteistomis procesinėmis palūkanomis, nes tam, kad būtų galima taikyti CK 6.210 str. 1 d., turi būti 3 sąlygos, t.y. neįvykdyta prievolė turi būti piniginė, turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas ir įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos. Nagrinėjamu atveju tarp ieškovo ir atsakovo nėra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.210 str. nuostatų.

Ieškovas AB Lesto atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas pritaikė netinkamą teisės aktą, nes tiek ankstesnė, tiek vėlesnė Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių redakcija įtvirtino tapatų savininko subsidiarios atsakomybės reglamentavimą. Kadangi ieškinys pareikštas 2011 m., todėl teismas pagrįstai vadovavosi būtent vėlesne redakcija.

Ieškovas nesutinka su apeliantu, kad CK 6.388 str. įtvirtina tik vartotojo (šiuo atveju nuomininko) pareigą sumokėti už sunaudotą elektros energiją, nes elektros energijos pirkimo – pardavimo santykius reglamentuoja tiek bendrosios normos visų rūšių energijos pirkimo – pardavimo santykiams (CK normos), tiek specialiosios – Elektros energijos įstatymas ir jį detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai (Taisyklės). Taisyklės, skirtingai nei nurodo apeliantas, skirtos detalizuoti įstatymą, jos nekeičia ir nekonkuruoja su įstatyminiu reglamentavimu.

Taip pat nurodo, kad kreditorius tinkamai įvykdė CK 6.245 str. 5 d. numatytą pareigą prieš pareiškiant reikalavimą subsidiariam skolininkui, pareikšti reikalavimą pagrindiniam skolininkui. Tai patvirtinama tuo, kad pagrindiniam skolininkui pagal Taisyklių 134.5 p. mažiausiai vieną kartą buvo pareikštas reikalavimas apmokėti skolą, kai buvo siunčiamas įspėjimas dėl elektros energijos tiekimo nutraukimo.

Apelianto pozicija, kad nuomodamas socialinį būstą, jis tik privalo suteikti socialinį būstą nuomininkui, tačiau domėtis, ar yra mokamos įmokos, susijusios su buto išlaikymu, jis neprivalo, nepagrįsta ir neteisėta, prieštaraujanti teisės aktams ir teismų praktikai.

Ieškovas taip pat nesutinka su apeliantu, kad jis yra netinkamas atsakovas šioje byloje, nes viešajame registre jokių duomenų apie tai, kad ginčo butas yra perduotas valdyti patikėjimo teise tretiesiems asmenims, nėra, taigi ši aplinkybė negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis.

Teismas visiškai pagrįstai priteisė prašomas procesines palūkanas.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Byloje kilo ginčas dėl atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės pareigos vykdant socialinės politikos funkciją subsidiariai atsakyti už elektros energijos vartotojo skolą elektros energijos tiekėjui. Vilniaus miesto savivaldybė nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kur konstatuota jos tokia pareiga ir apeliacinės instancijos teismas su tokia apelianto pozicija sutinka.

Byloje nustatyta ir ginčo nėra, kad apeliantui nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini) (b. l. 5, 6). Gyvenamąją vietą šiame bute nuo 1981-03-31 yra deklaravęs O. K. (b.l. 7, 13). Rašytinės sutarties dėl elektros energijos pirkimo-pardavimo sudaryta nėra, bent jau tokie duomenys į bylą nepateikti, tačiau šiam butui elektros energija buvo tiekiama ir ji apskaitoma pagal skaitiklio duomenis. Už butui, esančiam (duomenys neskelbtini) , suteiktą elektros energiją laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 31 d. iki 2009 m. lapkričio 2 d. susidarė 1 483,52 Lt skola (b. l. 8). Ginčo tarp bylos šalių dėl minėto skolos dydžio nėra. Ieškovas prašė priteisti skolą vadovaudamasis Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr.1-38 (toliau Taisyklės), 97 punktu iš bute deklaruoto asmens O. K. subsidiariai su Vilniaus miesto savivaldybe. Teismas tenkindamas ieškinį vadovavosi ne šiuo Taisyklių punkto, o 96 p., tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jį šioje konkrečioje byloje aiškino ir taikė neteisingai.

Šio ginčo teisingam išsprendimui svarbi aplinkybė, jog pagal bylos jau minėtus duomenis nustatyta, jog ginčo laikotarpiu bute, esančiame (duomenys neskelbtini) , buvo deklaruotas O. K., su kuriuo elektros energijos tiekimo sutartis sudaryta nebuvo sutartis nebuvo sudaryta. Todėl ieškovo prašomų taikyti Taisyklių 97 p. negali būti taikomas dėl dviejų priežasčių: pirma, kad ši Taisyklių redakcija yra patvirtinta po nagrinėjamų byloje šalių santykių; antra, kad nurodytas punktas reikalauja, kad tarp nuomininko butų sudaryta elektros energijos tiekimo sutartis. Tuos atvejus, kai tarp elektros energijos tiekėjo ir jos vartotojo nėra sudaryta sutartis reglamentuoja kitas Taisyklių punktas.

Pagal Taisyklių (redakcija iki 2010 m. vasario 11 d.), patvirtintų Ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350, 83 punktą tuo atveju, jei su visuomeniniu tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją elektros energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimą, kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Analogiška nuostata įtvirtinta ir nuo 2010 m. vasario 11 d. galiojančių taisyklių redakcijos 96 punkte. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas privalo atsiskaityti su elektros energijos tiekėju visais atvejais, kai su elektros energijos tiekėju nėra sudaryta rašytinė sutartis arba neįmanoma nustatyti vartotojo. Tai reiškia, kad pagal bendrą taisyklę, nepaisant to, kas naudojasi objektui teikiama elektros energija, jeigu su tuo asmeniu nėra sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo sutartis, elektros energijos pirkimo – pardavimo santykių dalyviu turėtų būti laikomas objekto savininkas.

Kadangi butas, esantis (duomenys neskelbtini) , laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 31 d. iki 2009 m. lapkričio 2 d. kai susidarė ginčo įsiskolinimas už elektros energiją, nuosavybės teise priklausė apeliantui, rašytinės elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartis tarp ieškovo ir bute ginčo laikotarpiu gyvenusio asmens sudaryta nebuvo, tačiau pats ieškovas nustatė ir ieškinyje nurodė, kad O. K. buvo elektros energijos vartotojas, bei prašė iš jo priteisti skolą, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apeliantą laikė subsidiariu skolininku pagal nurodytą Taisyklių punktą. Pažymėtina ir tai, kad įstatymai taip pat nenumato būsto savininko subsidiarios atsakomybės kartu su elektros energijos vartotoju už vartotojo sunaudotą elektros energiją (CK 6.383-6.388 str.).

Taip pat apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, kad teismas netinkamai aiškino apelianto, kaip vykdančio socialinę politiką, pareigą atsiskaityti už vartotojo sunaudotą elektros energiją. Savivaldybė vykdydama socialinės politikos funkciją – nuomodama socialinį būstą, atsako už\ tinkamą tokios funkcijos vykdymą, tame tarpe atsako už betarpiškai ir neatsiejamai tokio būsto išlaikymui, kaip šildymas, tinkamą atsiskaitymą už būstui teikiamą paslaugą, tačiau atsakovas negali atsakyti už socialiniame būste gyvenančių kaip vartotojų prisiimtus įsipareigojimus kitiems asmenims, šiuo atveju ieškovui, kuris būsto gyventojui parduodavo elektros energiją.

Apeliantas skunde prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Taisyklių 83 ir 84 punktų nuostatų ištyrimo, tačiau šiuo metų galiojančių Taisyklių redakcijos (nuo 2010 m. vasario 11 d.) kolegija netaikė, o prieš tai galiojusi redakcija yra negaliojanti, todėl kreiptis dėl negaliojančios redakcijos išaiškinimo į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nėra pagrindo.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

Dėl išdėstyto apeliacinis skundas tenkintinas, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimas dalyje naikintinas ir panaikintoje dalyje priimtinas naujas sprendimas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str. teismas

n u s p r e n d ė :

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovo reikalavimas ir priteista subsidiariai iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškovo AB „Lesto“ naudai 1483,82 Lt  skolos ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme nuo priteisto sumos iki teismo sprendimo įvykdymo, panaikinti ir šioje dalyje ieškinį atmesti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                        Romualda Janovičienė