Administracinė byla Nr. P-47-463/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00760-2021-1

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.8

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. U. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-807-624/2024 pagal pareiškėjo J. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. U. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas J. U. su skundu, kurį vėliau patikslino (toliau abu kartu įvardijami skundu), kreipėsi į teismą ir prašė jam solidariai iš atsakovų Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (nuo 2024 m. sausio 1 d. – Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos; toliau – ir Tarnyba) bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), bei Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė), atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija), priteisti 130 358,34 Eur tiesioginiams nuostoliams atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2.       Savo poziciją pareiškėjas grindė šiais argumentais:

2.1.                      J. U. nuo 2004 m. rugpjūčio 19 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. bendrosios dalinės nuosavybės teise valdė žemės sklypą, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas). Dėl Administracijos ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos priimtų sprendimų nuo 2006 m. liepos mėnesio iki 2013 m. lapkričio mėnesio, kai servitutas buvo nustatytas teismo sprendimu ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Gabijos investicijos“ (bankrutavusi ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro pagal 2016 m. kovo 2 d. užregistruotą prašymą) buvo sudarytos sąlygos neteisėtai valdyti dalį Žemės sklypo, taip suvaržant pareiškėjo nuosavybės teisę.

2.2.                      Kilus abejonių dėl termino skundui paduoti praleidimo, skundo padavimo terminas turėtų būti atnaujintas, atsižvelgiant į tai, kad J. U. nuo 2006 m. aktyviais veiksmais kreipėsi į valstybės institucijas ir teismus dėl nuosavybės teisių pažeidimų pašalinimo. Pašalinus nuosavybės teisės pažeidimus, pareiškėjas būtų turėjęs teisę kreiptis į teismą dėl patirtų nuostolių atlyginimo. Nors dėl įvairių procesinių kliūčių (pvz., nesumokėto žyminio mokesčio) teismai anksčiau J. U. reikalavimo atlyginti nuostolius, patirtus dėl neteisėtų valstybės, savivaldybės institucijų ar privačių asmenų veiksmų, nenagrinėjo, tačiau, atsižvelgiant į teismų sprendimuose nurodytus motyvus, laikytina, kad pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl nuostolių atlyginimo, įstatymų nustatyta tvarka inicijuodamas naują bylą.

2.3.                      Turtinė žala J. U. kilo nuo 2006 m. dėl Administracijos ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos aktų, kurie tiesiogiai suvaržė pareiškėjo teisę laisvai naudotis, valdyti ir disponuoti Žemės sklypu bei ūkinės veiklos laisvę, sudarė sąlygas kelerius metus vykdyti neteisėtas statybas, suvaržiusias pareiškėjo teisę laisvai naudotis Žemės sklypu (pvz., vykdyti jame veiklą bei iš jos gauti naudą) ir taip tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriui – akcinei bendrovei (toliau – AB) „Citadele“ bankui (išregistruota iš Juridinių asmenų registro, 2019 m. sausio 7 d. užregistravus pranešimą apie vienos valstybės ribas peržengiančio juridinių asmenų jungimosi užbaigimą).

2.4.                      Vilniaus apskrities viršininkas, remdamasis Administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 30-509 „Dėl sklypų Nr. 26, Nr. 55, Nr. 56, Nr. 57, Nr. 58 ir Nr. 1G ties (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvėmis duomenų nustatymo“, priėmė 2006 m. liepos 25 d. įsakymą Nr. 2.3-7310-01 „Dėl privačių žemės sklypų kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), padalijimo“. Taip buvo pažeistos Žemės sklypo savininkų (taip pat ir pareiškėjo) teisės, minėti įsakymai buvo priimti prieš Žemės sklypo savininkų valią ir jiems net nežinant. Šiais administraciniais aktais Žemės sklypas buvo sujungtas su kitu (bankui įkeistu) žemės sklypu ir buvo suformuotas naujas žemės sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), o Nekilnojamojo turto registre įrašų apie nuosavybės teises į šį žemės sklypą nebuvo. Be to, žemės sklypų sujungimo procedūra buvo atlikta pažeidžiant Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnį (tuo metu galiojusi redakcija), kadangi nebuvo rengiamas / tikslinamas detalusis planas. Naujasis žemės sklypas buvo suformuotas privataus juridinio asmens naudai, atimant nuosavybės teises iš Žemės sklypo bendraturčių (taip pat ir J. U.), kadangi Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. liepos 25 d. įsakymo Nr. 2.3-7310-01 1.5 punkte buvo aiškiai nurodyta, jog suformuojamas žemės sklypas nuosavybės teise priklausys UAB „Rūmas“ (bankrutavusi ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro pagal 2017 m. sausio 31 d. užregistruotą prašymą). Ginčui aktualaus Žemės sklypo kadastriniai duomenys ir pareiškėjo nuosavybės teisės į jį buvo atkurtos tik 2007 m. vasario mėnesį, kai Vilniaus apskrities viršininkas 2007 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. 2.3-1044-01 ankstesnįjį savo įsakymą pripažino netekusiu galios. Susidariusioje situacijoje dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos neteisėtų veiksmų Žemės sklypas neegzistavo daugiau nei pusę metų, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) Protokolo Nr. 1 1 straipsnio bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalies nuostatos.

2.5.                      Administracijos direktorius priėmė 2007 m. gruodžio 18 d. įsakymą Nr. 30-2496 „Dėl susitarimo su UAB „Gabijos investicijos“ tvirtinimo“; susitarime, be kita ko, nurodyta, kad minėta bendrovė pradėjo teismo procesą dėl servituto nustatymo Žemės sklype, o Vilniaus miesto savivaldybė įsipareigojo inicijuoti Žemės sklypo dalies, skirtos infrastruktūrai (magistraliniams inžineriniams tinklams ir susisiekimo komunikacijoms tiesti bei gatvei įrengti) paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Vilniaus miesto savivaldybei inicijavus paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, Vilniaus apskrities viršininkas priėmė 2008 m. balandžio 8 d. įsakymą Nr. 2.3-3944-(01) „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių statybai ir inžinerinių tinklų tiesimui) procedūros pradžios“, kuriuo, be kita ko, pradėjo viso Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, ir dėl to pareiškėjui atsirado Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 46 straipsnio 4 dalyje nurodyti ribojimai perleisti, įkeisti žemės sklypą ir taip toliau. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1119/2009 Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. balandžio 8 d. įsakymą Nr. 2.3-3944-(01) panaikino, nustatęs, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2007 m. gruodžio 5 d. sprendimu
Nr. 1-313 buvo nusprendusi iniciuoti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą tik Žemės sklypo daliai, kuri numatyta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 1-634 patvirtintame teritorijos tarp (duomenys neskelbtini) gatvės ir (duomenys neskelbtini) gatvės detaliajame plane. Be teisinio pagrindo pradėjus žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą visam Žemės sklypui, buvo pažeistos pareiškėjo teisės, teritorijų planavimo dokumentas ir Teritorijų planavimo įstatymas.

2.6.                      Administracijos Miesto plėtros departamentas, valstybės įmonė (toliau – VĮ) Valstybinis žemėtvarkos institutas (po reorganizacijos nuo 2010 m. spalio 21 d. – VĮ Valstybės žemės fondas) ir UAB „Gabijos investicijos“ 2009 m. balandžio 30 d. pasirašė trišalę žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto rengimo sutartį Nr. A70-23(3.9-MPD-6), pagal kurios 4.15 punktą UAB „Gabijos investicijos“ įsipareigojo sumokėti VĮ Valstybiniam žemėtvarkos institutui už atliktą ir suderintą projektą 33 000 Lt (9 557,46 Eur). Žemės įstatymas nenumatė galimybės projektų rengimą ir įgyvendinimą organizuoti privataus juridinio asmens lėšomis, kai šią žemę reikia naudoti visuomenės poreikiams. Administracijos ir UAB „Gabijos investicijos“ susitarimų turinys, šios bendrovės įsipareigojimai kompensuoti išlaidas, atsirasiančias vykdant žemės sklypų dalių paėmimą visuomenės poreikiams, ir sumokėti 33 000 Lt už paėmimo visuomenės poreikiams projekto rengimą įrodo, kad Žemės sklypo paėmimu buvo suinteresuota UAB „Gabijos investicijos“, o ne valstybės ar savivaldybių institucijos.

2.7.                      Administracijos direktorius nepagrįstai patvirtino statytojo UAB „Gabijos investicijos“ pateiktą statiniui nustatytų projektavimo sąlygų sąvadą, kadangi, pavyzdžiui, minėta bendrovė nepateikė nei Žemės sklypo nuosavybės teisę ar kitą valdymo ir naudojimą teisę patvirtinančių dokumentų, nei pareiškėjo sutikimo dėl statybų jo sklype, ir ji net nesikreipė į Žemės sklypo bendraturčius (taip pat pareiškėją) dėl šio sklypo servitutų, naudojant pastatytą statinį, ir kompensacijų už naudojimąsi Žemės sklypu bei žalą (jeigu ji padaroma). UAB „Gabijos investicijos“ kelerius metus laikėsi pozicijos, kad statybas vykdė pagal 2006 m. gegužės 16 d. išduotą statybos leidimą Nr. (101)-11.3-23 NS-5 (toliau – ir Statybos leidimas).

2.8.                      Administracija, neveikdama taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, savo veiksmais ir neveikimu sudariusi sąlygas neteisėtoms statyboms, suvaržiusioms pareiškėjo teises, taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą elgtis rūpestingai ir atidžiai. Administracija, nepaisydama 2010 m. vasario 1 d. surašyto savavališkos statybos akto dėl savavališkos statinių statybos Žemės sklype ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 23 d. nutarties administracinėje byloje Nr. AS143-454/2010, kurioje buvo konstatuotos užfiksuotos savavališkos statybos faktinės aplinkybės, toliau elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, palaikydama įstatymų pažeidėją (UAB „Gabijos investicijos“) ir jo poziciją, kad darbai ginčo Žemės sklypo dalyje buvo vykdomi pagal statybos leidimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1441/2011).

2.9.                      Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2006 m. gruodžio 28 d. rašte Nr. (101) 11.56-673 pripažįstama, kad J. U. nedavė jokių sutikimų dėl statybos darbų vykdymo Žemės sklype, todėl 2006 m. lapkričio 29 d. reikalavimu Nr. (101) 11.12-322 UAB „Gabijos investicijos“ buvo įpareigota atlikti projekto korektūrą ir demontuoti sumontuotas komunikacijas bei sutvarkyti Žemės sklypą. Tolesni Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmai įrodo, jog nei Vilniaus apskrities viršininkas, nei Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas nevykdė pareigos laikytis teisės aktų reikalavimų, jie kelerius metus toleravo pažeidėjo UAB „Gabijos investicijos“ veiksmus, nedelsiant nesurašė savavališkos statybos akto ir iš statytojo nepareikalavo tuoj pat sustabdyti statybos darbus, nesurašė administracinio teisės pažeidimo protokolo (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 str. 1 d. 1 p.).

2.10.                      Administracijos ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmai bei išreikšta pozicija patvirtina, kad Statybos leidimas sudarė sąlygas UAB „Gabijos investicijos“ neteisėtomis statybomis suvaržyti pareiškėjo teises laisvai naudotis Žemės sklypu. Statybos leidimas buvo išduotas daugiabučių gyvenamųjų namų kompleksui su magistraliniais inžineriniais tinklais ir susisiekimo komunikacijomis statyti. Vadovaujantis Statybos įstatymo 23 straipsnio 5 dalimi ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 6 punktu, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas neturėjo įgaliojimų išduoti Statybos leidimą. Inspekcija, būdama atidi ir rūpestinga, atsižvelgdama į daugybę pareiškėjo raštų dėl aptariamos statybos neteisėtumo, turėjo nustatyti nurodytus pažeidimus ir sustabdyti Statybos leidimo galiojimą. Pareiškėjo prie skundo pridėti dokumentai (teismų procesiniai sprendimai ir kt.) patvirtina, kad valstybės bei savivaldybės tarnautojai, išduodami Statybos leidimą ir patvirtindami remiantis juo pastatytų statinių tinkamumą naudoti, pažeidė teisės aktų reikalavimus.

2.11.                      Valstybės ir savivaldybės institucijos savo neteisėtais veiksmais ir neveikimu pažeidė pareiškėjo teises, siekdami, kad privatus juridinis asmuo (UAB „Gabijos investicijos“), kuris taip pat atliko neteisėtus veiksmus, gautų didelę naudą, kadangi gyvenamosios paskirties pastatų statybai (duomenys neskelbtini) mikrorajone, (duomenys neskelbtini) kvartale suteikta paskola UAB „Gabijos investicijos“ buvo žymiai mažesnė nei ta suma, kurią ši bendrovė gavo pardavusi pastatytuose daugiabučiuose namuose esančius 944 butus. J. U. paimtų kreditų ir UAB „Gabijos investicijos“ paimtų kreditų grąžinimo terminai beveik sutapo (2011 m. antroji pusė), bet valstybės valdžios institucijos savo aktais, pažeisdamos įstatymų reikalavimus, sudarė palankias sąlygas UAB „Gabijos investicijos“ vykdyti veiklą, gauti naudą iš neteisėtų veiksmų ir grąžinti kreditą, o pareiškėjo galimybės vykdyti veiklą, gauti naudą ir vykdyti įsipareigojimus bankui valstybės valdžios institucijų neteisėtais veiksmais buvo apribotos. Valstybės ir savivaldybės institucijos taip pat nesiėmė veiksmų, kad šie kelerius metus trukę pažeidimai būtų pašalinti, taip pat kad būtų vykdomos teismo paskirtos laikinosios apsaugos priemonės. Šios institucijos ir jų darbuotojai pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus, o tai yra pagrindas valdžios institucijų civilinei atsakomybei atsirasti.

2.12.                      Visiems yra žinoma aplinkybė, kad prieš pat ekonominę krizę (2006–2008 m.) vyko spartus nekilnojamojo turto kainų kilimas, todėl ir Žemės sklypo bendraturčiai (taip pat ir pareiškėjas), ir nekilnojamojo turto projektų vystytojai buvo labai suinteresuoti gyvenamųjų namų projektų vystymu Žemės sklype. Pagal 2006 m. kovo 21 d. susitarimą, atsižvelgiant į detaliojo plano sprendinius ir pateiktus projektinius pasiūlymus bei 10 000 kv. m bendrojo ploto statinių (taip pat ir J. U. priklausančioje 2 201/10 000 sklypo dalyje) pastatymo galimybes, kaip atlygį už suteiktą užstatymo teisę, užstatymo teisės turėtojas susitarė perleisti Žemės sklypo dalių savininkams nuosavybės teises į 30 procentų šio sklypo dalyse pastatytuose pastatuose nuosavybės teise valdomų butų ir / ar kitų patalpų. Taip pat buvo sutarta, kad pagrindinė sutartis bus sudaryta Žemės sklypo savininkams sudarius sąlygas sutarčiai pasirašyti, bet pareiškėjas negalėjo pasirašyti šios sutarties, kadangi bijo, jog dėl neteisėtais veiksmais sudarytų apribojimų jo Žemės sklypo daliai jis negalės įvykdyti sutartinių įsipareigojimų ir dėl to jam kils sutartinė atsakomybė.

2.13.                      Jeigu nebūtų buvę anksčiau aptartų valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, J. U. būtų galėjęs įgyti nuosavybės teisę į kelis butus ir / ar kitas (komercines) patalpas, sudarančias apie 1 700 kv. m ploto, o šio turto vertė galėjo būti nuo 1 600 000 Eur iki 2 500 000 Eur. Piniginės lėšos, kurias pareiškėjas tikėjosi gauti, per daugiau nei 10 metų galėjo sugeneruoti ir papildomų pajamų.

2.14.                      AB „Citadele“ bankas pagal kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2004 m. J. U. teikė kreditus, skirtus, be kita ko, paskoloms, kuriomis pasinaudodamas, pareiškėjas įsigijo dalį Žemės sklypo, refinansuoti. AB „Citadele“ bankas J. U. buvo suteikęs kreditus nuo 2004 m. spalio 12 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. t. y. 2 542 dienas. Pareiškėjas iki kredito grąžinimo termino bankui sumokėjo 163 888,1 Eur palūkanų, kitaip tariant, jis mokėjo 64,47 Eur per dieną. Nuo 2006 m. kovo 16 d., kai Administracijos direktorius priėmė pirmąjį aktą, kuriuo buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės, iki 2011 m. rugsėjo 30 d., kai pasibaigė kreditavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), praėjo 2 022 dienos. J. U. dėl valdžios institucijų neteisėtais veiksmais suvaržytų teisių negalėdamas vykdyti veiklos ir iš tos veiklos gauti naudą, vien tik vykdydamas sutartinę prievolę, AB „Citadele“ bankui sumokėjo 130 358,34 Eur (2 022 d. x 64,47 Eur) palūkanų, kurios sudaro pareiškėjo patirtus tiesioginius nuostolius.

2.15.                      Dėl to, kad J. U. nuosavybės teisės buvo suvaržytos, jis negalėjo vykdyti savo įsipareigojimų AB „Citadele“ bankui. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. kovo 20 d. nutartimi nusprendė iš pareiškėjo išieškoti skolą AB „Citadele“ bankui, priverstinai parduoti iš varžytinių nekilnojamuosius daiktus, kurių įkeitimu buvo užtikrinti kreditai, už kuriuos pareiškėjas pirko Žemės sklypo dalį, taip pat kreditoriui kelerius metus mokėjo vien tik palūkanas bei delspinigius, bei priteisė 5 procentus metinių palūkanų nuo negražintos kredito dalies nuo 2012 m. kovo 16 d. iki visiško skolos išieškojimo dienos.

3.       Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atsiliepimuose į skundą prašė J. U. reikalavimus atmesti ir jam skirti baudą už piktnaudžiavimą proceso teisėmis.

4.       Administracija savo poziciją grindė šiais argumentais:

4.1.                      Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3110-492/2020 atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas analogiškus reikalavimus dėl tiesioginių nuostolių ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kėlė civilinėje byloje Nr. 2A-10-934/2020, kurioje Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 20 d. J. U. ir kitiems Žemės sklypo savininkams iš Administracijos priteisė kompensaciją už servitutą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, jog „Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų teisėjų kolegija 2020 m. vasario 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-10-934/2020 pažymėjo, kad ginčai dėl servituto nustatymo, inžinierinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų ginčo sklype tiesimo ilgą laiką tęsėsi ne tik dėl institucijų ar kitų asmenų, bet ir dėl pačių atsakovų [t. y. ir pareiškėjo] veiksmų; J. U. [pareiškėjui] dar žemės sklypo įsigijimo metu turėjo būti žinoma apie galimus apribojimus, numatytus Detaliajame plane servitutus ir atsakovas [pareiškėjas] turėjo tinkamai įvertinti statybų vystymo įsigyjamame žemės sklype galimybes, t. y. ar lūkesčiai turi realų pagrindą“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau sprendė iš esmės analogiškus J. U. reikalavimus ir juos atmetė, konstatavęs, kad dėl nurodytų reikalavimų iš dalies jau buvo sprendžiama civilinėje byloje, kurioje buvo priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, o dėl kitos dalies taikytina ieškinio senatis. Šioje byloje turėtų būti priimtas analogiškas sprendimas.

4.2.                       Turėtų būti konstatuojamas pareiškėjo piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, reiškiant reikalavimus, dėl kurių jau iš esmės buvo pateikti motyvai įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose. J. U. kitoje administracinėje byloje taip pat reikalauja tiesioginių nuostolių – sumokėtų palūkanų ir delspinigių priteisimo, kilusių iš tos pačios su AB „Citadele“ banku sudarytos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), atlyginimo.

4.3.                      Pareiškėjas negalėjo nežinoti apie savo nuostolius vėliau nei Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nutarė išieškoti iš jo skolą bankui. Kita vertus, galima teigti, kad J. U. puikiai suvokė savo patiriamus nuostolius ir anksčiau; tai matyti iš jo paties pateiktų įrodymų. Šioje byloje neturėtų būti ginčo, kad pareikštiems reikalavimams taikytina ieškinio senatis – 3 metai. Pareiškėjas pateikė įrodymus, jog jis dar iki Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. nutarties priėmimo puikiai suvokė savo situaciją (2009 m. gruodžio 30 d. raštas AB Parex bankui, kuriame nurodoma, kad ginčo žemės sklype jis numatė vykdyti savo veiklą su kitais sklypo bendraturčiais, tačiau vieni iš sklypo bendraturčių pasirašė preliminarią žemės sklypo dalies pirkimo sutartį su UAB „Rūmas“). J. U. jau 2009 m. puikiai suprato, kad patiria finansinius nuostolius, negali vykdyti savo „suplanuotos veiklos“, įsipareigojimų bankui. Pareiškėjas negalėjo nežinoti įsipareigojimų neįvykdymo pasekmių, jis puikiai suprato savo situaciją ir apie ją informavo banką, kaltindamas ne Administraciją, o kitus sklypo bendrasavininkus, UAB „Gabijos investicijos“, Vilniaus apskrities viršininko administraciją. J. U. skundą teismui pateikė praėjus 12 metų nuo momento, kai manė, kad jo teisės yra pažeidžiamos, ir kada suprato, jog patiria nuostolių.

4.4.                      Šiuo atveju yra suėjęs ir naikinamasis terminas skundui paduoti, todėl jis negali būti atnaujinamas. Be to, pareiškėjas nenurodė objektyvių priežasčių, kurios būtų svarbios ir išskirtinės terminui atnaujinti. Jeigu J. U. būtų elgęsis sąžiningai, rūpestingai ir atidžiai, jis nebūtų laukęs daugiau nei 10 metų, kad savo teises gintų teisme.

4.5.                      Pareiškėjas neįrodė Savivaldybės civilinės atsakomybės sąlygų – skundas yra grindžiamas tendencingai pateikiamomis aplinkybėmis, nutylint reikšmingas aplinkybes (įvykusius teisminius procesus, kuriuose buvo sprendžiami klausimai dėl žalos atlyginimo J. U.), neįrodant ir niekaip nepagrindžiant nei Savivaldybės neteisėtų veiksmų, nei žalos fakto, jo dydžio, nei priežastinio ryšio tarp Savivaldybės veiksmų ir pareiškėjui tariamai kilusios žalos.

4.6.                      J. U. žalą kildina ne iš Savivaldybės, o iš kitų subjektų veiksmų (būtent
UAB „Gabijos investicijos“, kuri faktiškai suvaržė jo galimybes naudotis Žemės sklypu, taip pat Vilniaus apskrities viršininko administracijos, kuri priėmė sprendimus 2006–2008 m.). Pareiškėjo nurodytas Administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 16 d. įsakymas Nr. 30-509 teisinių pasekmių jam nesukėlė ir gali būti vertinamas tik kaip tarpinis dokumentas visoje administracinėje procedūroje. Be to, paaiškėjus, kad Žemės sklypo savininkų sutikimas nebuvo gautas, nurodytas įsakymas buvo pakeistas, Administracijos direktoriaus 2006 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 30-2188 pašalinant šį sklypą iš performuojamų žemės sklypų sąrašo.

4.7.                      Klausimai dėl servituto galiojimo teritorijoje vykdytų statybos darbų sukeltų padarinių J. U. bei jo patirtų nuostolių buvo išspręsti teismui nustatant kompensacijos už servituto nustatymą Žemės sklypui dydį minėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-10-934/2020. Pareiškėjas dalyvavo nurodytoje civilinėje byloje ir turėjo visas įstatymų nustatytas šalies procesines teises, taip pat ir teisę teikti įrodymus dėl servituto nustatymu jam sukeltų nuostolių dydžio. J. U. nurodytoje byloje pasinaudojo šia teise, tą pripažino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3110-492/2020.

4.8.                       Pareiškėjas patirtų nuostolių dydį grindžia tik prielaidomis, ką jis idealiomis sąlygomis būtų galėjęs Žemės sklype pastatyti bei kokią veiklą vykdyti. J. U. neįvykdė savo pareigos įrodyti, kad jis iš tiesų patyrė žalą ir kad būtent tokio dydžio, kaip nurodo. Pareiškėjas taip pat nepateikė su AB „Citadele“ banku ar kitais bankais sudarytų sutarčių, apsiribojo tik bendro pobūdžio susirašinėjimo su šiuo banku pateikimu, iš kurio negalima aiškiai ir konkrečiai identifikuoti, kokiomis sąlygomis ir kokiai konkrečiai veiklai buvo imami kreditai. J. U. priteisus jo reikalaujamą žalos atlyginimą, jis akivaizdžiai nesąžiningai praturtėtų – ne tik gautų teismo iš valstybės ir savivaldybės biudžetų priteistas didžiules sumas, tačiau ir toliau per savo sutuoktinę išlaikytų ginčo sklypo nuosavybės teises ir galimybę iš to sklypo užsidirbti, jį parduodant, nuomojant, vykdant statybas ar kitais būdais. Pareiškėjas neįrodė būtinųjų savivaldybės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl jo reikalavimas priteisti turtinės žalos atlyginimą turėtų būti atmestas.

4.9.                      Savivaldybė neturėjo prievolės atlyginti pareiškėjui žalą, todėl reikalavimas priteisti palūkanas dėl neegzistuojančios prievolės neįvykdymo yra visiškai nepagrįstas ir negalėtų būti tenkinamas.

5.       Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimuose į skundą prašė pareiškėjo reikalavimus atmesti, pritaikius ieškinio senatį.

6.       Inspekcija savo poziciją grindė šiais argumentais:

6.1.                      Inspekcija nėra atsakinga dėl Žemės sklypo formavimo, paėmimo visuomenės poreikiams procedūrų organizavimo, kadangi funkcijas minėtoje srityje po apskričių viršininkų administracijų likvidavimo perėmė Tarnyba. J. U. savo ūkinės veiklos laisvės apribojimą skunde bando susieti su Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006–2008 m. priimtais įsakymais, susijusiais su jam priklausiusio Žemės sklypo padalijimu ir paėmimu visuomenės poreikiams, tačiau pati Vilniaus apskrities viršininko administracija įsakymą dėl pareiškėjui priklausiusio Žemės sklypo padalijimo pripažino netekusiu galios, o įsakymas dėl Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams buvo panaikintas teismo. J. U. nepaaiškino, kaip konkrečiai jam priklausiusio Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, kuri nebuvo įgyvendinta iki galo, galėjo suvaržyti jo ūkinės veiklos laisvę.

6.2.                      Aptariama laisvė priklausė nuo pareiškėjo Žemės sklypo paskirties. J. U. nurodė, kad jis nesiėmė veiksmų dėl Žemės sklypo paskirties pakeitimo. Tokia pareiškėjo pozicija rodo, jog jis galbūt suvokė, kad lūkesčiai dėl gyvenamosios / komercinės paskirties statinių statybos žemės ūkio paskirties sklype neturėjo realaus pagrindo. Tai, kad J. U. nesiėmė veiksmų dėl Žemės sklypo paskirties pakeitimo, dar kartą įrodo, jog galimybės gauti vienas ar kitas pajamas yra tik teorinės. Teiginiai dėl Žemės sklypo naudojimo perspektyvų siejami tik su abstrakčiais samprotavimais ir teorinėmis galimybėmis.

6.3.                      Nė viename iš pareiškėjo minimų statybos leidimų (nei Vilniaus apskrities viršininko administracijos išduotame 2006 m. gegužės 16 d., nei Administracijos išduotame 2006 m. rugsėjo 26 d.) J. U. priklausiusio Žemės sklypo kadastro numeris nėra nurodytas. Teiginiai dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. išduoto statybos leidimo kvestionavimo nėra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku (neatitinka sąsajumo reikalavimo). Pareiškėjo minimas leidimas nėra šio ginčo objektas. Be to, praėjus daugiau nei 10 metų nuo sprendimo priėmimo, jo kvestionavimas nėra galimas.

6.4.                      J. U., teigdamas, kad ūkinės veiklos laisvė Žemės sklype buvo suvaržyta dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. išduoto statybos leidimo, klaidina teismą, kadangi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-1211-535/2018 yra nurodyta, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijos išduotu 2006 m. gegužės 16 d. statybos leidimu nebuvo suteikta teisė UAB „Gabijos investicijos“ vykdyti statybos darbus Žemės sklype.

6.5.                      Tiek Vilniaus apskrities viršininko administracija ėmėsi veiksmų dėl statytojo įpareigojimo gauti Žemės sklypo savininkų sutikimą statybai šiame sklype, tiek pats pareiškėjas teisme iškėlė bylą dėl daiktinių teisių pažeidimo, be to, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas dar 2007 m. gegužės 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4409-171/2007 pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė UAB „Gabijos investicijoms“ atlikti / tęsti bet kokius statybų, žemės kasimo, inžinerinių tinklų įrengimo ir komunikacijų tęsimo darbus Žemės sklype. Akivaizdu, kad pareiškėjo teiginiai, susiję su Vilniaus apskrities viršininko administracijos išduotu statybos leidimu, prieštarauja faktinėms aplinkybėms, taip pat suformuotai teismų praktikai.

6.6.                      Pareiškėjas neįrodė būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (be kita ko, nėra jokių įrodymų, kad J. U. iš tikrųjų sumokėjo palūkanas ir delspinigius bei patyrė žalą, ir paaiškinimų, dėl kokių konkrečių priežasčių pareiškėjas, nevykdydamas Žemės sklype veiklos, negrąžino bankui gauto kredito (lėšų)), jis tyčia nekreipia dėmesio į jam nepalankias teismų išvadas, dalis jo argumentų nėra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku (pvz., dėl statinių pripažinimo tinkamais naudoti), todėl skundas yra nepagrįstas.

6.7.                      J. U. praleido Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą 3 metų senaties terminą reikalavimui dėl patirtos žalos atlyginimo pareikšti, ir tai yra pagrindas atmesti šį jo reikalavimą. Kadangi pareiškėjo reikalavimas dėl palūkanų ir delspinigių (tiesioginių nuostolių) priteisimo yra nepagrįstas, atitinkamai neturi būti tenkinamas ir išvestinis reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo.

7.       Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, prašė pareiškėjo reikalavimus atmesti, pritaikius ieškinio senatį.

8.       Tarnyba savo poziciją grindė šiais argumentais:

8.1.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 7 d. nutartimi civilinėje byloje
Nr. 3K-3-339/2014 paliko galioti žemesnių instancijų teismų sprendimus, kuriais buvo konstatuotas būtinumas Žemės sklype nustatyti servitutą inžineriniams tinklams ir susisiekimo komunikacijoms tiesti, buvo atsižvelgta į inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų reikšmę gyvenamųjų namų kvartalo gyventojams ir patvirtinta, kad nuosavybės teisės apsauga šiuo atveju neturi būti keliama aukščiau nei teisėtas interesas – (duomenys neskelbtini) gyvenamojo kvartalo inžinerinis aprūpinimas. Teisminiuose procesuose buvo konstatuota, kad Žemės sklype buvo būtina ir objektyviai pagrįsta statyti susisiekimo ir inžinerines komunikacijas ir vėliau suvaržyti pareiškėjo galimybes naudotis jų užimama Žemės sklypo dalimi. Be to, kompensacijos klausimas už nuosavybės teisės suvaržymus dėl inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų pastatymo Žemės sklypo dalyje buvo išspręstas teismine tvarka, taikant atlyginimo už servituto nustatymą institutą. Servitutas buvo nustatytas ne administraciniu aktu, o teismo sprendimu. Tarnyba, Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja, įtakos pareiškėjui kilusios žalos atsiradimui nedarė.

8.2.                      J. U. nemokumas nėra susijęs su Vilniaus apskrities viršininko administracijos priimtais aktais, atliktais veiksmais ar neveikimu, todėl šiuo pagrindu žalos atlyginimas jam negali būti priteistas. Dėl statinių statybos nustatytas 375 kv. m dydžio servitutas sudaro 1/44 viso Žemės sklypo ploto, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad dėl to jis negalėjo įgyvendinti statytojo teisės gyvenamosios ir komercinės paskirties pastatams statyti visoje jam priklausiusioje Žemės sklypo dalyje. Pagrindinė Žemės sklypo naudojimo paskirtis – žemės ūkio – ir šiuo atveju nėra parengtas statybos projektas, gautas statybą leidžiantis dokumentas, nėra atlikti jokie statybos darbai, sudarytos pirkimo–pardavimo sutartys. Tai reiškia, kad J. U. pastatų statybos, disponavimo pastatais ir pajamų iš jų gavimo neplanavo.

8.3.                      Iš skundo argumentų nėra įmanoma nustatyti, kaip Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmai žemės tvarkymo srityje ir pareiškėjo nurodomi patirti tiesioginiai nuostoliai yra susiję. Tai, kad J. U. pateikė duomenis apie tam tikrus nuostolius (palūkanų mokėjimas), nereiškia, kad jie gali būti kildinami iš 2006–2008 m. priimtų administracinių aktų. Pareiškėjas valstybės civilinės atsakomybės sąlygų neįrodė.

8.4.                      J. U. skundą su reikalavimu atlyginti žalą teismui pateikė tik 2021 m. kovo mėnesį, tačiau administraciniai aktai, iš kurių kildinama žala, buvo priimti 2006–2008 m. ir pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jam apie jų priėmimą nebuvo žinoma. J. U., būdamas vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo, pagal numanomo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Apie patirtus turtinius nuostolius, kurių atlyginimo reikalaujama šioje byloje, turėjo būti žinoma nuo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. nutarties išieškoti iš pareiškėjo AB „Citadele“ banko naudai skolą, nukreipiant išieškojimą į įkeistą turtą.

II.

9.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjo J. U. skundą atmetė.

10.       Apžvelgęs skundo argumentus, Civilinio kodekso nuostatas dėl žalos atlyginimo ir ieškinio senaties termino taikymo bei jas aiškinančią teismų praktiką, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašo priteisti turtinės žalos atlyginimą (130 358,34 Eur tiesioginių nuostolių), kurią, jo teigimu, jis patyrė dėl atsakovų neteisėtų veiksmų (viešojo administravimo aktų), kai nuo 2006 m. liepos 25 d. iki 2007 m. vasario mėnesio, taip pat nuo 2008 m. balandžio 8 d. iki 2009 m. rugsėjo 21 d. buvo apribota jo nuosavybė, tuo pačiu ir ūkinės veiklos laisvė. J. U. teigė, kad Savivaldybė ir Vilniaus apskrities viršininko administracija (Inspekcija), turėdamos pareigą ginti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, šios pareigos nevykdė ir toleravo privataus juridinio asmens daromus pažeidimus.

11.       Teismas nurodė, kad šios aplinkybės buvo nagrinėtos Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. el-1211-535/2018, kurioje 2018 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjo 2017 m. liepos 31 d. patikslintas skundas buvo atmestas. Minėtas teismo sprendimas įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2020 m. birželio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3110-492/2020 Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikus nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 17 d. nutartyje jau išsprendė J. U. reikalavimus priteisti iš Savivaldybės ir Lietuvos valstybės solidariai
441 213,85 Eur tiesioginių nuostolių atlyginimą bei 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Taip pat Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 26 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I2-1559-821/2021. Nurodytose administracinėse bylose, kaip ir šioje nagrinėjamoje byloje, pareiškėjas teigė, jog jo nuostolius sukėlė 2006 m. priimti teisės aktai, leidę neteisėtai nutiesti inžinierinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas ginčo sklypo dalyje. Teismo nuomone, šioje byloje iš esmės keliami tapatūs reikalavimai (tik dėl mažesnių sumų), juos grindžiant identiškais teiginiais.

12.       Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3110-492/2020 nurodė, kad „nagrinėjamoje byloje tie pareiškėjo nurodomi atsakovų neteisėti veiksmai /ar neveikimas (žr. nutarties 39, 40, 42 p.), kuriais buvo suvaržytos pareiškėjo teisės disponuoti Žemės sklypo dalimi, vyko 2006–2008 m.; dėl šių administracinių aktų priėmimo, veiksmų /ar neveikimo pareiškėjo nurodomos patirtos neigiamos pasekmės – negalėjimas atsiskaityti su kreditoriumi, turto pardavimas iš varžytynių 2013 m. balandžio 4 d., 2014 m. sausio 31 d., laiko prasme yra nutolę nuo kvestionuojamų administracinių sprendimų priėmimo, veiksmų ar neveikimo momento. Atsižvelgiant į byloje reikalaujamos atlyginti turtinės žalos pobūdį, turėtų būti įvertinta, kad pareiškėjas, būdamas vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą; teisėjų kolegijos vertinimu, aptariamu atveju apie patirtus turtinius nuostolius, kurių atlyginimo reikalaujama šioje byloje, pareiškėjui turėjo būti žinoma nuo Vilniaus miesto
1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. nutarties išieškoti iš J. U. AB „Citadele“ bankas naudai skolą <...>“ (nutarties 57 p.). Pasak teismo, „pareiškėjo nurodomi galbūt neteisėti viešojo administravimo subjektų priimti administraciniai sprendimai (žr. nutarties 38, 40, 42 p.) yra individualūs administraciniai aktai, vienkartinio taikymo, kurie sukelia teisinio santykio subjektams teises ir pareigas nuo jų priėmimo. Tokių aktų apskundimo teismui terminai skaičiuojami nuo jų priėmimo momento arba apie suinteresuotų asmenų sužinojimo apie tokius aktus momento. Paprastai taip pat skaičiuotini ir terminai reikalavimams dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, jeigu nėra aplinkybių, kaip kad nagrinėjamu atveju, patvirtinančių, kad žalos atsiradimo faktas dėl objektyvių priežasčių yra nutolęs laike nuo kvestionuojamų administracinių aktų priėmimo; tik žinodamas apie patiriamus turtinius nuostolius pareiškėjas gali pareikalauti jų atlyginimo. Tokios senaties termino eigos pradžios nustatymo aplinkybės kiekvienu atveju vertintinos individualiai, siekiant teisinių vertybių – realios pažeistų subjektinių teisių apsaugos ir teisinių santykių stabilumo pusiausvyros
(žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1803-1062/2020 ir joje pateikiamus kitus išaiškinimus dėl senaties taikymo)“ (nutarties 58 p.). Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog „kreipdamasis su skundu į teismą 2017 m. liepos 7 d., pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, ir tai sudaro savarankišką pagrindą juos atmesti, kai atsakovai reikalauja taikyti senatį (Civilinio kodekso 1.131 str. 1 d.)“.

13.       Teismas pažymėjo, jog bylos duomenys patvirtina, kad J. U. skundą su reikalavimu atlyginti žalą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė tik 2021 m. kovo mėnesį. Akivaizdu, kad administraciniai aktai, iš kurių kildinama žala, buvo priimti 2006–2008 m. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jam apie šių aktų priėmimą nebuvo žinoma. Priešingai, aprašydamas ginčo aplinkybes, jis pripažino faktą, kad apie šiuos administracinius aktus tikrai žinojo. Kaip minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 17 d. nutartyje aiškiai nurodė, nuo kada skaičiuotinas senaties terminas, o būtent, kad senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. nutarties išieškoti iš jo
AB „Citadele“ banko naudai skolą. Aplinkybė, jog pareiškėjas dalį palūkanų ir delspinigių sumokėjo 2020 m., ieškinio senaties skaičiavimo nekeičia, kadangi ji prasideda nuo sužinojimo apie pažeidimą momento. Nagrinėjamu atveju yra teismo nutartis išieškoti skolą. Pareiškėjui apie patirtus turtinius nuostolius, kurių atlyginimo reikalaujama šioje byloje, turėjo būti žinoma nuo Vilniaus miesto
1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. nutarties „išieškoti iš J. U. AB „Citadele“ bankas naudai skolą, nukreipiant išieškojimą į įkeistą turtą“, todėl yra akivaizdu, jog terminas tokiam reikalavimui pareikšti buvo praleistas.

14.       Teismas, spręsdamas dėl galimybės atnaujinti praleistą terminą, konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, dėl kurių negalėjo anksčiau pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, o iš bylos duomenų nėra pagrindo manyti, kad tokios svarbios priežastys egzistavo.

15.       Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas, pasirinkdamas tokį elgesio modelį ginti savo teises, nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas. Byloje nesant svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių ir esant atsakovų prašymui taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundas buvo atmestas.

III.

16.       Pareiškėjas J. U. apeliaciniame skunde prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.

17.       Savo poziciją J. U. grindė šiais argumentais:

17.1.                      Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą ištirti visus byloje esančius įrodymus, Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, taip pat Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalies 3 punktą, kadangi skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nepateikė argumentų.

17.2.                      Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo 2023 m. rugpjūčio 9 d. rašytiniuose paaiškinimuose ir teismo posėdyje akcentuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl ieškinio senaties termino nutraukimo taisyklių, pateiktus įrodymus dėl ieškinio senaties termino nutraukimo (pvz., 2012 m. gruodžio 17 d. prašymą Lietuvos Respublikos Prezidentei, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2013 m. sausio 21 d. raštą Nr. 1.10.-(2086)-4540 „Dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo“). Teismas neįvertino svarbių aplinkybių, kad J. U. kreipimaisi į valdžios institucijas 2012 m., nurodant valstybės tarnautojų neteisėtus veiksmus ir patirtą didelę materialinę ir moralinę žalą, savo padariniais yra prilyginami ieškinio pareiškimui Civilinio kodekso
1.130 straipsnio 3 dalies prasme ir todėl nutraukia ieškinio senaties terminą.

17.3.                      Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas teisminiuose ginčuose dėl servitutų nustatymo ir atlyginimo už servitutus, kurie vyko nuo 2010 m. iki 2020 m., teikė prašymus atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą (įskaitant šioje byloje prašomą atlyginti 130 358,34 Eur sumokėtų palūkanų sumą), tačiau teismai nepriėmė šių jo reikalavimų, nurodydami, kad tai neužkerta kelio, esant pagrindui, kreiptis į teismą dėl valstybės, savivaldybės institucijų ar privačių asmenų tariamai neteisėtais veiksmais padarytų nuostolių atlyginimo. Teismo išvados šiuo aspektu yra prieštaringos.

17.4.                      Teismas, apibrėždamas J. U. reikalavimus, neįvertino, kad pareiškėjas patikslinto skundo 33 punkte aiškiai nurodė, jog šiuo skundu kreipiasi į teismą dėl turtinės žalos priteisimo, kurią nuo 2006 m. sukėlė Administracijos ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos aktai, tiesiogiai suvaržę jo teisę laisvai naudotis, valdyti ir disponuoti Žemės sklypu, vykdyti jame veiklą ir iš jos gauti naudą ir kita, dėl ko buvo suvaržyta pareiškėjo teisė tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriui AB „Citadele“ bankui. Teismas neatsižvelgė į tai, kad J. U., grįsdamas patirtą žalą, neapsiribojo tik administraciniais aktais, kurie 2006–2009 m. buvo apriboję jo nuosavybę, taip pat ir ūkinės veiklos laisvę. Aplinkybė, kad pareiškėjo teisė laisvai naudotis Žemės sklypu dėl statinių (inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų) statymo jo sklypo dalyje buvo kelerius metus suvaržyta, yra konstatuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014. Teismas taip pat neįvertino, kad institucijų neveikimas pareiškė ir tuo, jog jos nuo 2006 m. iki servituto nustatymo 2013 m. nė karto nepareikalavo pažeidėjo UAB „Gabijos investicijos“, įgyvendinant statytojo teisę, laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, taip pat nepažeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

17.5.                      Teismas nepagrįstai nevertino, kad J. U. nurodyti neteisėti administraciniai aktai, veiksmai ir neveikimas pažeidė, be kita ko, Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnyje įtvirtintas teises, sukūrė pareiškėjui tęstines pasekmes, dėl kurių jis iki šiol patiria žalą.

17.6.                      Teismas nepagrįstai nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3110-492/2020 yra aiškiai nurodyta, nuo kada skaičiuotinas pareiškėjo reikalavimams taikytinas terminas. Be to, teismas nepagrįstai nustatė, kad J. U. anksčiau prašė teismo priteisti dėl Administracijos ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos neteisėtais veiksmais ir neveikimu suvaržytos ūkinės veiklos laisvės negautos naudos iš planuotos veiklos bei AB „Citadele“ bankui sumokėtų 130 358,34 Eur palūkanų atlyginimą, kadangi administracinėje byloje Nr. eA-3110-492/2020 buvo sprendžiama dėl pareiškėjo reikalavimo iš Savivaldybės ir Lietuvos valstybės solidariai priteisti 441 23,85 Eur tiesioginių nuostolių atlyginimą bei 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tiesioginius nuostolius sudarė antstolės įvykdyto priverstinio turto pardavimo kainos ir turto rinkos kainos skirtumas, priskaičiuotos palūkanos, vykdymo išlaidos ir delspinigiai, o administracinėje byloje Nr. I2-1559-821/2021 buvo sprendžiama dėl J. U. reikalavimo priteisti 430 000 Eur negautų pajamų dėl neteisėtais veiksmais suvaržytų pareiškėjo nuosavybės teisių ir tiesioginius nuostolius, kuriuos sudarė 2020 m. rugpjūčio 31 d. Žemės sklypo dalimi sumokėtos palūkanos ir delspinigiai, antstolio išieškotos vykdymo išlaidos bei netiesioginiai nuostoliai.

18.       Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

19.       Administracija sutiko su teismo išvadomis ir motyvais, atkreipė dėmesį į anksčiau pareiškėjo inicijuotus ginčus, kuriuose priimtais įsiteisėjusiais procesiniais teismų sprendimais pagrįstai rėmėsi teismas šioje byloje, bei teigė, kad J. U. nepagrįstai siekia pakartotinio bylos nagrinėjimo, kadangi senaties termino praleidimo faktas yra pakankamas pagrindas skundui atmesti.

20.       Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

21.       Inspekcija sutiko su teismo išvadomis ir motyvais bei teigė, jog J. U. teiginiai, kad jo 2012 m. gruodžio 17 d. prašymas Prezidentei ir su šiuo prašymu susijęs Prokuratūros 2013 m. sausio 21 d. raštas dėl ikiteisminio tyrimo yra prilygintini ieškiniui dėl žalos (bankui sumokėtų palūkanų) atlyginimo, taip pat kad teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, nėra pagrįsti.

22.       Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

23.       Tarnyba sutiko su teismo padarytomis išvadomis ir motyvais bei iš esmės pakartojo savo atsiliepimuose į skundą išdėstytus argumentus.

IV.

24.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. balandžio 17 d. nutartimi pareiškėjo J. U. apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimą paliko nepakeistą.

25.       Aptaręs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimo esmę ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad J. U. apeliacinio skundo ribose patikrinęs bylą bei pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pagrindų šį sprendimą naikinti ar keisti nenustatė.

26.       Teisėjų kolegija akcentavo, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos, t. y. reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms – neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui, o nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

27.       Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal Civilinio kodekso XXII skyriaus, reglamentuojančio civilinę atsakomybę, nuostatas, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, t. y. netiesioginiai nuostoliai (Civilinio kodekso 6.249 str. 1 d.), o neturtinė žala – asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Civilinio kodekso 6.249 str. 1 d.).

28.       Teisėjų kolegija nurodė, kad dispozityvumo principas administracinių bylų teisenoje reiškia, jog bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo (prašymo) dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kurioms grindžia savo reikalavimą (skundo (prašymo) pagrindą) (Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 str. 1 d. 6 ir 7 p.).

29.       Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje pateiktu skundu pareiškėjas, atsižvelgiant į skunde prašomos atlyginti žalos apskaičiavimo pagrindimą, prašė atlyginti dėl Savivaldybės ir valstybės institucijų, kaip teigiama, neteisėtų veikų, atliktų 2006–2008 m., patirtus tiesioginius nuostolius, kuriuos sudaro jo, vykdant sutartinę prievolę AB „Citadele“ bankui, sumokėta 130 358,34 Eur palūkanų suma. Taigi, kitos J. U. skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su, kaip teigiama, kita patirta turtine ir neturtine žala, iš jų – ir kurios atlyginimo klausimai yra išspręsti įsiteisėjusiais teismų sprendimais, dėl ko, siekdamas atriboti nagrinėjamoje byloje priimto skundo netapatumą kitose bylose priimtiems procesiniams dokumentams, taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-3110-492/2020, kurioje buvo priimta 2020 m. birželio 17 d. nutartis, kurią skundžiamame sprendime aptarė pirmosios instancijos teismo sprendime, nėra svarbios.

30.       Teisėjų kolegijos nuomone, tiek, kiek tai yra susiję su reikalavimo priteisti tiesioginius nuostolius ieškinio senaties terminu, apeliacinio skundo argumentai, kad ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas pareiškėjui 2012 m. gruodžio 17 d. prašymu kreipusis į Prezidentą ir prokurorui pradėjus ikiteisminį tyrimą, kuris buvo nutrauktas 2015 m. gruodžio 31 d. prokuroro nutarimu, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartimi paliktu galioti, nėra nei pagrįsti, nei galintys keisti išvadą dėl termino praleidimo: reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas 3 metų terminas (Civilinio kodekso 1.125 str. 9 d.). J. U. neginčija pirmosios instancijos teismo išvados dėl tokio termino pradžios (2012 m. kovo 20 d., kada Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas priėmė nutartį išieškoti iš pareiškėjo AB „Citadele“ bankui skolą), todėl įvertinus, kad pareiškėjas į teismą su skundu dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo kreipėsi 2021 m. (skundas buvo gautas 2021 m. kovo 12 d.), išvada dėl tokio termino praleidimo, netgi sutinkant su, teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįstais J. U. argumentais dėl termino nutraukimo, yra pagrįsta: netgi vertinant, kad ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas dėl ikiteisminio tyrimo, jis buvo nutrauktas 2015 m. gruodžio 31 d. prokuroro nutarimu, kuris Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartimi buvo paliktas galioti, todėl, atsižvelgiant į Civilinio kodekso 1.130 straipsnio nuostatas, skaičiuojant terminą nuo 2016 m. balandžio 5 d., jis vis tiek yra praleistas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės – 2012 m. gruodžio 17 d. prašymas Prezidentui ir ikiteisminio tyrimo pradėjimo faktas – nepatvirtina išvados dėl ieškinio senaties termino nutraukimo: nors pareiškėjo argumentai, kad Civilinio kodekso 1.130 straipsnio 1 dalies nuostata neturėtų būti aiškinama gramatiškai, nėra nepagrįsti, prašymas Prezidentui, vykdomosios valdžios institucijai, neturėtų būti vertinamas kaip faktas, su kuriuo Civilinio kodekso 1.130 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas sieja ieškinio senaties termino nutraukimą; nėra duomenų, kad ikiteisminiame tyrime buvo pareikšti reikalavimai dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo, tuo labiau – nuostolių, reikalaujamų atlyginti nagrinėjamoje byloje, todėl, priešingai nei teigia pareiškėjas, šis faktas Civilinio kodekso 1.130 straipsnio taikymo prasme nėra reikšmingas.

31.       Teisėjų kolegija sprendė, kad taip pat nėra pagrįsti J. U. apeliacinio skundo argumentai, jog ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas jam pateikus prašymą dėl patirtų nuostolių atlyginimo civilinėje byloje dėl atlyginimo už teismo sprendimu nustatytą servitutą: viena vertus, nėra duomenų, kad šioje civilinėje byloje pareiškėjas „įstatymų nustatyta tvarka“ buvo pareiškęs ieškinį (priešieškinį) dėl tiesioginių nuostolių, kuriuos sudaro AB „Citadele“ bankui sumokėtos palūkanos, atlyginimo, joks tokio pobūdžio procesinis dokumentas nebuvo šioje byloje paliktas nenagrinėtu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad argumentai, kodėl toks pareiškėjo reikalavimas nenagrinėtinas civilinėje byloje dėl atlyginimo už teismo sprendimu nustatytą servitutą ir nevertintinas kaip priešieškinis, aptarti šioje byloje Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 20 d. priimtoje nutartyje (civilinės bylos Nr. 2A-10-934/2020), kurioje, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų, buvo atsisakyta priimti pareiškėjo kasacinį skundą, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-3110-492/2020 2020 m. birželio 17 d. priimtoje nutartyje (minėtos nutarties 49–52 p.); kita vertus, Civilinio kodekso 1.130 straipsnio 4 dalis nustato, kad ieškinio, kurį teismas paliko nenagrinėtą, pareiškimas ieškinio senaties termino nenutraukia, jeigu pareiškimas buvo paliktas nenagrinėtas dėl ieškovo kaltės. Ieškinio senaties terminas taip pat nenutraukiamas, jeigu buvo atsisakyta priimti ieškinio pareiškimą arba ieškovas ieškinio atsisakė. Taigi, netgi vertinant, kad civilinėje byloje 2018 m. sausio 15 d. buvo pateiktas prašymas, kuriuo, be kita ko, buvo prašoma pareiškėjui priteisti 130 358 Eur tiesioginių nuostolių, yra reikalavimo pareiškimas „įstatymų nustatyta tvarka“ (Civilinio kodekso 1.130 str. 1 d.), konstatuotina, kad toks reikalavimas, visų pirma, civilinėje byloje buvo pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, o aplinkybė, kad reikalavimas šioje byloje nebuvo nagrinėjamas, suponuoja išvadą dėl pasekmių, nustatytų Civilinio kodekso 1.130 straipsnio 4 dalyje.

32.       Teisėjų kolegija sprendė kad pareiškėjo argumentai dėl skundžiamo teismo sprendimo motyvacijos prieštaringumo nėra pagrįsti: teismo sprendime, be kita ko, buvo nurodytos nustatytos aplinkybės, kuriomis grindžiama teismo išvada dėl pagrindo atmesti J. U. skundą, atsakovų prašymu pritaikius jo reikalavimui ieškinio senatį, taip pat pagrindų atnaujinti ieškinio senaties terminą nebuvimo, įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias teisės normas, kurios buvo taikomos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 str. 4 d.). Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo argumentai dėl teismo sprendimo motyvuojamosios dalies prieštaringumo yra iš esmės deklaratyvūs, jais niekaip nepagrindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

33.       Teisėjų kolegija, sutikdama su kitais pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, nustatęs visas ginčui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, nenukrypęs nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikęs materialiosios ir proceso teisės normas, priėmė sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

V.

34.       Pareiškėjas J. U. pateikė prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-807-624/2024, apskųstą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo patikslintą skundą tenkinti.

35.        Aptaręs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutarties turinį, pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia šiais argumentais:

35.1.                      Proceso atnaujinimo pagrindas yra Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punktas (nutartis yra be motyvų). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje visiškai nėra motyvuota dėl J. U. apeliaciniame skunde nurodytų esminių aplinkybių dėl ieškinio senaties, kad teismas nepagrįstai nevertino byloje esančio įrodymo – Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartyje pateiktų išaiškinimų, jog nagrinėjamoje byloje neturi būti sprendžiamas nuostolių atlyginimo klausimas dėl valstybės, savivaldybės institucijų ar privačių asmenų tariamai neteisėtais veiksmais padarytų nuostolių atlyginimo, tačiau tai neužkerta kelio apeliantams, esant pagrindui, kreiptis į teismą dėl valstybės, savivaldybės institucijų ar privačių asmenų tariamai neteisėtais veiksmais padarytų nuostolių atlyginimo, įrodinėjant būtinas sąlygas civilinei atsakomybei kilti. Šioje byloje neturi būti vertinamos 2018 m. sausio 15 d. prašyme nurodytos aplinkybės, susijusios su nuostolių, tariamai patirtų dėl neteisėtų valstybės, savivaldybės institucijų ar privačių asmenų atlyginimo, o turi būti sprendžiamas klausimas dėl teisingo atlyginimo už servituto nustatymą. Atsižvelgiant į tai, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turėtų būti pašalinti motyvuojamosios dalies argumentai, kiek jie yra susiję su ieškinio senaties termino praleidimu, reiškiant reikalavimus dėl žalos atlyginimo.

35.2.                      Pareiškėjui dar kartą tenka našta teikti teismui prašymą, kad jis atsižvelgtų, motyvuotų ir vertintų jau įsiteisėjusiais teismų sprendimais J. U. nurodytą kelią / būdą, kaip turi būti ginamos jo pažeistos teisės. Prokurorų nutarimas, kurį Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja 2016 m. balandžio 5 d. nutartimi paliko galioti, ir kuriame buvo nurodyta, kad, vykstant civiliniam procesui dėl užmokesčio už pareiškėjui ir kitiems bendrasavininkiams priklausančiame žemės sklype nustatytą servitutą, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog J. U. padarytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos klausimams išspręsti civiline tvarka nėra jokių faktinių ir teisinių kliūčių, buvo sukūrę pareiškėjui teisėtus lūkesčius, jog žala, vykstant tęstiniam nuosavybės suvaržymui, bus kompensuota servituto atlyginimo byloje. J. U. turėjo teisėtų lūkesčių, kad jo teisės bus apgintos ir po to, kai Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A- 5-653/2016 panaikino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. kovo 31 d. sprendimą bei priėmė naują sprendimą – pareiškėjo ieškinį dėl nuosavybės gynimo atmetė, be kita ko, konstatuodamas, kad šiuo atveju, kaip pripažino patys ieškovai (apeliantai), jų realus teisių, susijusių su naudojimosi jiems priklausančiu žemė sklypu, gynimas yra susijęs su turtiniais klausimais, nustatant kompensaciją už atlygintinį servitutą.

35.3.                      Ir po Vilniaus apygardos teismo 2016 n, balandžio 5 d. nutarties, ir po Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimo, ir po Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartyje pateiktų išaiškinimų J. U. suprato, kad nėra kliūčių, nėra užkirstas kelias jam kreiptis į teismą dėl valstybės, savivaldybės institucijų neteisėtais veiksmais padarytų nuostolių atlyginimo.

35.4.                      Pareiškėjas suprato, kad įsiteisėję teismo sprendimai ir nutartys yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pažymėjęs, kad teismo sprendimo įsiteisėjimas sukelia tam tikrus teisinius padarinius; įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa privalomas visoms valstybės institucijoms ar pareigūnams, visiems fiziniams asmenims, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms ir turi būti vykdomas visoje šalies teritorijoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turėjo vertinti įsiteisėjusius teismo sprendimus (nutartis) ir juose padarytas išvadas bei nurodymus, kaip J. U. gali ginti savo pažeistas teises, turėjo motyvuoti, kodėl pareiškėjo teisės pagal Vilniaus apygardos teismo nurodymus gali būti ar negali būti apgintos. Visiškas motyvų nebuvimas dėl nurodytų Vilniaus apygardos teismo padarytų išvadų dėl galimybės kreiptis į teismą dėl nuostolių atlyginimo ir dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino praleidimo, reiškiant reikalavimus dėl žalos atlyginimo, šalinimo, neužtikrina teismo sprendimų privalomumo principų tinkamo įgyvendinimo, taip pat neužtikrina teisinio saugumo principų laikymosi ir J. U. įgytų nuosavybės teisių apsaugos principų, nesukelia pasitikėjimo savo valstybe bei teise.

35.5.                      Pareiškėjas, paklusdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. nutarties išaiškinimams, kad kasatoriams tektų neproporcinga našta, kai, esant suvaržytai jų nuosavybės teisei, jie turėtų patys kreiptis į teismą ir inicijuoti naują civilinę bylą dėl kompensacijos už jų patiriamus suvaržymus priteisimo, ir vengdamas sau neproporcingos naštos, neinicijavo naujos civilinės bylos dėl, kaip konstatavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kelerius metus suvaržytos teisės laisvai naudotis sklypu, ir tai, kaip buvo konstatavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, neteisėtas nuosavybės naudojimas, kelerius metus suvaržius nuosavybės teises, buvo kompensacijos dydžiui aktuali aplinkybė. Sąlygas neteisėtoms statyboms, t. y., kelerius metus (nuo 2006 m.) trukusiems teisės laisvai naudotis sklypu (nuosavybe) suvaržymams, kurie, kaip buvo nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, buvo kompensacijos dydžiui aktuali aplinkybė, sudarė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos neteisėti veiksmai bei neveikimas, t. y. aktai, kaip jie yra įvardinti Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje. J. U., atsižvelgęs į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartyje pateiktą siūlymą, 2018 m. sausio 15 d. teismui pateikė prašymą dėl kompensavimo už suvaržytas teises (nuo 2006 m.) ir dėl to patirtą žalą, atsižvelgdamas taip pat ir į Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimuose esančius išaiškinimus, kad asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė asmens ūkinės laisvės įgyvendinimo sąlyga ir, kad, ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė.

35.6.                      Neatlyginus pareiškėjui neteisėtais veiksmais, kurie buvo konstatuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, taip pat ir kelerius metus trukusiais teisės laisvai naudotis sklypu suvaržymais, padarytos žalos, sudaroma situacija, kad Lietuvoje, kaip teisinėje valstybėje, iš neteisėtų veiksmų, kelerius metus suvaržytos J. U. teisės laisvai naudotis nuosavybe, buvo sukuriama teisė, naudotis nuosavybe, kuri kelerius metus neteisėtais veiksmais buvo suvaržyta ir neteisėtai buvo naudojama. Asmeniui, kurio interesais veikė valdžios įstaigos, pažeidusiam įstatymus, varžiusiam pareiškėjo teises buvo suteikta teisė, tačiau už jo teisių pažeidimus nebuvo taikyti jokie apribojimai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dvejose nutartyse jau buvo konstatavęs UAB „Gabijos investicijos“ įstatymų pažeidimus: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-454/2010 ir 2011 m. gegužės 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A323-1441/2011. Ne tik nebuvo taikyti apribojimai, bet UAB „Gabijos investicijos“, valstybės ir savivaldybės veiksmais bei neveikimu buvo leista iš neteisėtų veiksmų gauti dešimčių milijonų eurų naudą. Šiame kontekste yra svarbūs Konstitucinio Teismo nutarimuose pateikti išaiškinimai, kad iš Konstitucijos 28 straipsnio turinio darytina išvada, jog asmenims, kurie, įgyvendindami savo teises ir naudodamiesi savo laisvėmis, nesilaiko Konstitucijos ir įstatymų, varžo kitų asmenų teises ir laisves, gali būti taikomos atitinkamos poveikio priemonės, taip pat – nuosavybės teisių įgyvendinimo apribojimai, ūkinės veiklos ir iniciatyvos suvaržymai. Jeigu asmuo, realizuodamas nuosavybės ar kitokias teises, veikia priešingai kitų asmenų teisėms ir laisvėms, jis gali būti patrauktas atsakomybėn ir nubaustas (Konstitucijos 30 ir 31 str.). Kaip nubausti tokį asmenį, ar taikyti vienokius ar kitokius apribojimus jam ar jo nuosavybei, nustato atskirų teisės šakų įstatymai, remiantis bendraisiais Konstitucijos reikalavimais, tos teisės šakos sankcijų formavimo principais, atsižvelgiant į bausmės tikslus.

35.7.                      Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje nurodęs, kad Civilinio kodekso 1.130 straipsnio 4 dalis nustato, jog ieškinio, kurį teismas paliko nenagrinėtą, pareiškimas ieškinio senaties termino nenutraukia, jeigu pareiškimas buvo paliktas nenagrinėtas dėl ieškovo kaltės, visiškai nemotyvavo, kur buvo pareiškėjo kaltė. Negalėjo J. U. kalte būti tai, kad jis, pasitikėdamas valstybės valdžios institucijomis, atsižvelgdamas į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartyje pateiktą siūlymą, 2018 m. sausio 15 d. teismui pateikė prašymą, kuriame, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus dėl atlyginimo dydžio nustatymui aktualias aplinkybes, taip pat ir susijusias su keletą metų trukusiais teisės laisvai naudotis sklypu suvaržymais, nurodė ir prašomos kompensacijos dydį, vertindamas nuosavybės suvaržymų, o taip pat ir ūkinės veiklos ribojimų pasekmes. Nors civilinė byla dėl servituto buvo nagrinėjama nuo 2010 m., pareiškėjas tik Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2014 m. spalio 7 d. nutartyje nurodžius kompensacijai už nuosavybės suvaržymus aktualias aplinkybes ir Vilniaus miesto apylinkės teismui 2017 m. gruodžio 18 d. nutartyje nurodžius pateikti procesinį dokumentą, kuriame būtų nurodomas reikalaujamas atlyginimo dydis ir tai pagrindžiantys argumentai, J. U., vykdydamas teismo nurodymą, tokį dokumentą pateikė. Kitokio procesinio dokumento, kaip priešieškinis, toje civilinėje byloje dėl servituto nustatymo pareiškėjas neturėjo galimybės paduoti, kadangi jau buvo priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl servituto nustatymo, ir priešieškinis būtų pareikštas pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 143 straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą. Taip pat teismo žinioje buvo civilinė byla pagal J. U. ieškinį dėl nuosavybės pažeidimo (vykusi nuo 2007 m., buvo sustabdyta nuo 2010 m.), kurioje Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-5-653/2016 panaikino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. kovo 31 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo ieškinį atmesti, be kita ko, konstatuodamas, kad šiuo atveju, kaip pripažino patys ieškovai (apeliantai), jų realus teisių, susijusių su naudojimosi jiems priklausančiu žemė sklypu, gynimas yra susijęs su turtiniais klausimais, nustatant kompensaciją už atlygintinį servitutą, o ne su statybos nutraukimu ir esamų faktiškai pastatytų tinklų pašalinimu iš Žemės sklypo. Vadovaudamasis taip pat ir Vilniaus apygardos teismo išaiškinimais dėl nuo 2006 m. pažeistos nuosavybės gynimo, taip pat apribotos ūkinės laisvės ir dėl to patirtų pasekmių ir dėl sumokėtų 130 358,34 Eur palūkanų, J. U. su 2018 m. sausio 15 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

35.8.                      Pareiškėjas su 2024 m. sausio 4 d. raštu kreipėsi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkę S. Ž., norėdamas atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2023 m. sausio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-795-789/2022) formuoja teismų praktiką, kuria užkertamas kelias asmens konstitucinei teisei įgyvendinti – kreiptis į teismą dėl žalos, padarytos neteisėtais valdžios institucijų veiksmais, atlyginimo, kai ta reali žala dėl objektyvių priežasčių atsiranda vėliau, ir dėl objektyvių priežasčių žalos atsiradimo faktas yra nutolęs laike nuo valdžios neteisėtų veiksmų ir / ar neveikimo. Kai teismas vykdydamas teisingumą, Lietuvos Respublikos vardu nustato žmogui neįgyvendinamus, neįmanomus atlikti dalykus – 2012 m. turėjimą suvokti apie 2020 m. patiriamą žalą, nors žmogus realiai dalį žalos, kuri buvo nurodyta 2020 m. skunde, patiria tik 2020 m., ir žmogus iki 2020 m. nepatyręs dalies žalos, neturėjo jokių galimybių kreiptis į teismą dėl neteisėtais veiksmais patirtos dalies žalos atlyginimo, neturėjo galimybės aiškiai suformuluoti skundo dalyko, nurodant aiškų reikalavimą ir konkrečią prašomą priteisti pinigų sumą, kaip patirtą žalą, kadangi dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų patirtos žalos dalis tapo aiški ir žmogus dalį žalos patyrė tik 2020 m., ir viena iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, kuri yra nurodyta Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalyje, žalos (dalies žalos) faktas ir dydis tapo žinomi tik 2020 m. Pareiškėjas norėjo atkreipti dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. sausio 11 d. nutarties motyvuojamoje dalyje visiškai nepateikė motyvų apie Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 20 d. nutarties išaiškinimus, susijusius su ieškinio senaties terminu, reiškiant reikalavimus dėl žalos atlyginimo. J. U. pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-10-934/2020 nevertindamas jo 2018 m. sausio 15 d. prašyme nurodytų aplinkybių, susijusių su nuostolių, padarytų valstybės, savivaldybės institucijų neteisėtais veiksmais atlyginimo, šalindamas iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies argumentus, susijusius su ieškinio senaties termino praleidimu, reiškiant reikalavimus dėl žalos atlyginimo, be kita ko, konstatavo, kad tai neužkerta kelio apeliantams, esant pagrindui, kreiptis į teismą dėl valstybės, savivaldybės institucijų ar privačių asmenų tariamai neteisėtais veiksmais padarytų nuostolių atlyginimo, įrodinėjant būtinas sąlygas atsakomybei kilti bei pateikiant ieškinį, atitinkantį Civilinio proceso kodekso reikalavimus.

35.9.                      Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkė S. Ž. 2024 m. sausio 10 d. rašte Nr. 01-02-8 „Dėl prašymo, susijusio su teismo pirmininko teikimu atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-759-789/2022“ nurodė: „Atidžiai susipažinę su Jūsų pateiktu prašymu, pažymime, jog jame nurodyti duomenys, nors ir yra svarbūs teismų praktikos plėtojimui viešojo administravimo srityje, tačiau nėra pakankami, jog pagrįstų išimtinį Administracinių bylų teisenos įstatymo 157 straipsnio 2 dalyje nurodytos informacijos taip, kaip ji privalo būti suprantama ir aiškinama pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pobūdį“. Atsižvelgus į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką bei į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko teikimo atnaujinti procesą instituto išimtinį pobūdį, pareiškėjas buvo informuotas, jog pagal prašyme pateiktus duomenis nėra pagrindo paduoti teismo pirmininko teikimą atnaujinti procesą prašyme nurodytoje byloje, tačiau į J. U. nurodytus argumentus bus siekiama atsižvelgti, ateityje plėtojant administracinių teismų praktiką.

36.       Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, prašo pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

37.       Savo poziciją Administracija grindžia šiais argumentais:

37.1.                      Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą neteisingai nurodo faktines aplinkybes. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutarties turinio akivaizdžiai matosi, kad teisėjų kolegija pateikė labai išsamius argumentus dėl ieškinio senaties termino taikymo, vertino J. U. nurodytas aplinkybes tiek apie kitas bylas, tiek apie kreipimusis į Prezidentą ir prokurorą bei šių kreipimųsi reikšmę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat išsamiai aptarė ir kitą pareiškėjo argumentą dėl Vilniaus apygardos teismo nutarties, kurios J. U. teigimu, apeliacinės instancijos teismas neva nevertino. Labai aiškiai matosi, kad pareiškėjo argumentai, kuriuos jis nurodo kaip neįvertintus, iš tikrųjų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje buvo įvertinti. Priešinga J. U. pozicija akivaizdžiai neatitinka tikrovės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties turinio.

37.2.                      Nėra ne tik faktinio, tačiau ir teisinio pagrindo atnaujinti procesą – J. U. teisiškai nepagrindžia savo prašymo atnaujinti procesą. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matosi, kad procesas atnaujinamas tik išimtinais atvejais, tai nėra pakartotinė bylos peržiūra. Įvertinus pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą turinį, galima susidaryti įspūdį, kad jis siekia būtent pakartotinio savo pozicijos įvertinimo byloje, o ne pagrįsti, jog iš tiesų egzistuotų J. U. nurodytas pagrindas atnaujinti procesą. Be to, pareiškėjas nepagrindžia, kaip jo nurodytų paaiškinimų pakartotinis įvertinimas gali būti reikšmingas ginčo nagrinėjimui – ar vien tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš naujo įvertintų J. U. argumentus, pasikeistų ieškinio senaties termino vertinimas ir kaip.

37.3.                      J. U. prašymas atnaujinti procesą Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu yra aiškiai nepagrįstas ir turėtų būti atmestas. Pareiškėjas paprasčiausiai nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje pateiktais motyvais ir situacijos vertinimu, o ne pagrindžia, kad minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis apskritai būtų be motyvų, tačiau tai nėra teisinis pagrindas atnaujinti procesą. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutarties turinio akivaizdžiai matosi, kad teisėjų kolegija įvertino J. U. argumentus apie kitoje civilinėje byloje teiktą priešieškinį, kitas aplinkybes (kreipimusis į Prezidentą, prokurorą). Pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodyti teiginiai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje nevertino kitoje byloje pateiktų išaiškinimų reikšmės, kitų nurodytų aplinkybių, yra akivaizdžiai neteisingi ir nepagrįsti. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas labai išsamiai įvertino pagrindinius J. U. apeliacinio skundo argumentus, pateikė savo motyvaciją, tokia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis negali būti laikoma nemotyvuota Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme.

37.4.                      Pareiškėjas nepaaiškina, kaip pakartotinis kitoje byloje pateikto pasiūlymo ginti savo teises įvertinimas galėtų pakeisti galutinį sprendimą šioje byloje – nepaisant to, kad kitoje byloje J. U. galbūt buvo paaiškinta jo teisė, esant pagrindui, kreiptis į teismą, tai savaime nereiškia, kad pareiškėjui neturėjo būti taikomas ieškinio senaties terminas šioje administracinėje byloje. Tai tik dar kartą patvirtina, kad J. U. prašymo atnaujinti procesą tinkamai nemotyvuoja; toks prašymas turėtų būti atmestas, taip išsaugant teisinių santykių stabilumą.

38.       Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, prašo J. U. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstą ir atsisakyti atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-807-624/2024.

39.       Išsamiai aptarusi faktines bylos aplinkybes, Inspekcija savo poziciją grindžia tokiais argumentais:

39.1.                      Pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra didelės apimties, jame yra minimi ilgo laikotarpio daugelio skirtingų instancijų (tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų bei kasacinio teismo) priimti procesiniai sprendimai įvairiose (tiek civilinėse, tiek administracinėse) bylose, tačiau J. U. prašymo tekste citatos nėra žymimos, todėl yra sudėtinga suprasti, kuriuos teiginius pareiškėjas pateikia kaip kitų subjektų (pvz., teismų) išvadas, o kuriuos – kaip savo samprotavimus, atitinkamai yra sudėtinga aiškiai identifikuoti J. U. argumentus, kuriais yra grindžiamas jo prašymas dėl proceso atnaujinimo ir kuriais pareiškėjas įrodinėja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartis yra nemotyvuota.

39.2.                      Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje yra nuosekliai pateikti motyvai dėl ieškinio senaties taikymo, buvo atliktas konkrečių faktinių aplinkybių visumos vertinimas ir padarytos pagrįstos išvados. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutarties 32 punkte yra nurodytos teisės aktų nuostatos (Civilinio kodekso 1.125 str. 9 d.) dėl reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomo 3 metų termino, senaties termino pradžia buvo susieta su konkrečia faktine aplinkybe (t. y. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. nutarties iš J. U. išieškoti skolą bankui priėmimu) bei padaryta išvada, kad administraciniame procese pareiškėjo 2021 m. skundas dėl žalos atlyginimo (dėl J. U. bankui sumokėtų 130 358 Eur palūkanų priteisimo iš Lietuvos Respublikos ir Vilniaus miesto savivaldybės) teismui buvo pateiktas senaties terminui pasibaigus.

39.3.                      Nors, nepraėjus 3 metams po Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. nutarties priėmimo, pareiškėjas su 2012 m. gruodžio 17 d. raštu kreipėsi į Prezidentę, nurodydamas, jog jis turi teisėtų lūkesčių, kad valstybės institucijų veiksmai (neveikimas), kuriais jam buvo padaryta didelė žala, bus tinkamai įvertinti įstatymų pažeidimus pagal kompetenciją tiriančių institucijų, o J. U. 2023 m. spalio 4 d. apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimo panaikinimo buvo teigiama, kad pareiškėjo raštiškas kreipimasis į Prezidentę savo padariniais galėtų būti prilyginamas ieškinio dėl žalos atlyginimo pareiškimui, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutarties 32 punkte buvo paaiškinta, kad minėtas J. U. 2012 m. prašymas Prezidentei, t. y. vykdomosios valdžios institucijai, teismo vertinimo dėl praleisto ieškinio senaties termino nekeičia, kadangi pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo Vilniaus apygardos administraciniame teismui buvo pateiktas 2021 m. kovo mėnesį.

39.4.                      Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutarties 32 punkte taip pat buvo paaiškinta, kad teismo vertinimo dėl praleisto ieškinio senaties termino praleidimo (J. U. skundą dėl žalos atlyginimo pateikus Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2021 m. kovo mėnesį) nekeičia ir nepraėjus 3 metams po Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. nutarties dėl skolos iš pareiškėjo išieškojimo bankui priėmimo Prokuratūros 2013 m. pradėtas ikiteisminis tyrimas, kadangi nėra duomenų, jog ikiteisminiame tyrime J. U. buvo pareiškęs reikalavimus dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo, tuo labiau – dėl nuostolių, reikalaujamų atlyginti administracinėje byloje, kurioje buvo priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartis.

39.5.                      Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje pateikė argumentus ir dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-10-934/2020 dėl kompensacijos už servitutą nustatymo pateiktame J. U. 2018 m. sausio 15 d. prašyme suformuluoto reikalavimo priteisti 130 358 Eur tiesioginių nuostolių (žalą).

39.6.                      Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutarties formuluočių pareiškėjas galbūt nesuprato, todėl prašyme dėl proceso atnaujinimo teigia, kad šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nėra motyvų. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutarties 33 punkto turinio matosi, jog šioje nutartyje buvo pateikti motyvai dėl pasibaigusio ieškinio senaties termino (dėl kurio J. U. reikalavimas dėl 130 358,34 Eur tiesioginių nuostolių atlyginimo nebuvo patenkintas), susiejant tai ir su pareiškėjo akcentuojama Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-10-934/2020 dėl kompensacijos už servitutą priteisimo.

39.7.                      Pareiškėjas prašyme proceso atnaujinimo pagrindo (pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 str. 2 d. 8 p.) nepagrindė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje buvo pateikti motyvai ir dėl senaties skaičiavimo pradžios, ir dėl J. U. kreipimųsi į kitas (nei teismai) institucijas nelaikymo ieškinio pareiškimu, ir dėl ieškinio senaties termino praleidimo (pasibaigimo). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tinkamai motyvavo nutartį ir įvertino byloje teisiškai reikšmingas aplinkybes. Išimtinio pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-807-624/2024 nėra.

39.8.                      Prie pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje
Nr. A-807-624/2024 yra pridėtas jo 2024 m. sausio 4 d. raštas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 10 d. raštas (atsakymas) dėl proceso (ne)atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-795-789/2022 Administracinių bylų teisenos įstatymo 157 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, J. U. siekiant, kad būtų ištaisyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. sausio 11 d. nutartyje padaryta klaida, „kai aiškinama, kad žmogus 2012 m. turėjo suprasti apie 2020 m. patiriamą žalą <...> t. y. suprasti kokią žalą žmogus bus patyręs ateityje (po aštuonerių metų)“. Minėti J. U. ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo raštai yra susiję su proceso (ne)atnaujinimu administracinėje byloje Nr. A-795-789/2022, o pareiškėjo 2024 m. birželio 13 d. prašymu yra siekiama atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-807-624/2024.

39.9.                      Administracinėje byloje Nr. A-807-624/2024, kurioje buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartis, pareiškėjo reikalauta priteisti 130 358,34 Eur žala (J. U. bankui sumokėtos palūkanos) buvo patirta nuo 2006 m. kovo 16 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d., t. y. iki Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. nutarties dėl skolos iš pareiškėjo išieškojimo bankui priėmimo, todėl J. U. teiginiai dėl jo negalėjimo 2012 m. žinoti, kokią žalą jis patirs 2020 m., nagrinėjamu atveju yra neaktualūs.

40.       Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, prašo pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstą.

41.       Tarnybos nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė išsamius ir aiškius motyvus dėl J. U. apeliacinio skundo atmetimo, todėl teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 17 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta. Aptarusi aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su proceso atnaujinimo pagrindais, Tarnyba savo poziciją grindžia šiais argumentais:

41.1.                      Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje pateikė išsamius motyvus apie ieškinio senaties termino taikymą bei labai išsamiai vertino pareiškėjo kreipimųsi į Prezidentą ir prokurorą reikšmę.

41.2.                      Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, taip pat tinkamai pritaikius senaties terminą reglamentuojančias teisės normas, o pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodyti argumentai yra nepagrįsti ir minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje padarytų išvadų nepaneigia.

41.3.                      J. U. neįrodė nei vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, priteisti jo prašomą turtinės ir neturtinės žalos dydį.

41.4.                      Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3110-492/2020 nusprendė, kad pareiškėjo reikalavimai dėl nuostolių ir neturtinės žalos priteisimo taip pat yra nepagrįsti. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 26 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I2-1559-821/2021, kuriame taip pat konstatavo, kad J. U. jam kilusius nuostolius kildina iš 2006 m. priimtų administracinių aktų, leidusių neleistinai nutiesti inžinerinius tinklus ir susisiekimo komunikacijas ginčo Žemės sklypo dalyje. Teismai vertino, kad nurodytame ginče iš esmės buvo keliami tapatūs reikalavimai (tik mažesnėmis sumomis), juos grindžiant identiškais teiginiais.

41.5.                      Pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą išdėstyti argumentai akivaizdžiai neatitinka tikrovės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutarties turinio. J. U. pagrindų atnaujinti procesą neįrodė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI.

42.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus nagrinėjant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-6-789/2023, 2024 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-13-968/2024). Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

43.       Europos Žmogaus Teisių Teismas, pateikdamas argumentus dėl proceso atnaujinimo, taip pat yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Konvencijos 6 straipsnyje, turi būti aiškinama jos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku, ir res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią įgijęs teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant neformaliai. Teisinis reguliavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo yra galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28342/95), 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02).

44.       Aptariamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą ir priėmus 2024 m. balandžio 17 d. nutartį, administracinė byla Nr. A-807-624/2024 buvo užbaigta, minėtas procesinis sprendimas įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas šioje baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų.

45.       Pažymėtina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais, kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir panašiai. Proceso atnaujinimo institutą reguliuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus bei uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl proceso šalies nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris proceso šalies nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar proceso šalies nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

46.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje
Nr. A-807-624/2024 buvo paskelbta 2024 m. balandžio 17 d., todėl pareiškėjas, 2024 m. birželio 13 d. pateikdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, nebuvo praleidęs trijų mėnesių termino, nustatyto Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalyje.

47.       J. U. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su proceso atnaujinimo pagrindu, nustatytu Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

48.       Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte yra įtvirtinta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

49.       Vertinant, ar yra faktinis ir teisinis pagrindas atnaujinti apeliacine tvarka išnagrinėtą administracinę bylą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą, pirmiausia pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste, teisingumo vykdymas suponuoja tai, jog baigiamasis teismo aktas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą).

50.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, formuojamoje atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, yra nuosekliai pabrėžiama, kad minėtu įstatyme nustatytu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tik tada, jeigu teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio nėra aišku, kuo vadovaudamasis, teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-40-602/2016, 2017 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-822/2017, 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-19-502/2024).

51.       Teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto aspektu turi būti vertinamas atsižvelgus būtent į teismo procesiniame sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Pabrėžtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys, ar, jo nuomone, neišsamūs, netinkami teismo procesinio sprendimo motyvai Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo procesinio sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jeigu teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindu vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

52.       Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutarties turinio matosi, jog apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir atsakovų atstovų atsiliepimuose į apeliacinį skundą nurodytus argumentus, nustatęs ir įvertinęs bylai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, sprendė, kad J. U. praleido 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje yra pateikti motyvai dėl ieškinio senaties taikymo, buvo atliktas konkrečių faktinių aplinkybių visumos vertinimas ir padarytos išvados. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes tiek apie kitas bylas, tiek apie kreipimusis į Prezidentą ir prokurorą bei šių kreipimųsi reikšmę. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje buvo pateikti motyvai ir dėl senaties skaičiavimo pradžios, ir dėl J. U. kreipimųsi į kitas (nei teismai) institucijas nelaikymo ieškinio pareiškimu, ir dėl ieškinio senaties termino praleidimo (pasibaigimo). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje pateikė argumentus ir dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-10-934/2020 dėl kompensacijos už servitutą nustatymo pateiktame J. U. 2018 m. sausio 15 d. prašyme suformuluoto reikalavimo priteisti 130 358 Eur tiesioginių nuostolių (žalą). Taigi, priešingai nei teigia pareiškėjas, apeliacinės instancijos teismas išsamiai įvertino pagrindinius J. U. apeliacinio skundo argumentus ir pateikė motyvaciją.

53.       Įvertinus pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodytas aplinkybes, matyti, kad jis iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje išdėstytais motyvais, juos kritikuoja, siekia, kad jie būtų dar kartą išnagrinėti apeliacine tvarka. Tačiau, kaip minėta, prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys, ar, jo nuomone, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo (nutarties) motyvai Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu. Tik visiškas motyvų nebuvimas, o ne, šalies nuomone, nepakankamas motyvavimas, gali būti pagrindas atnaujinti procesą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

54.       Apibendrindama nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo J. U. prašymas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-807-624/2024 nėra pagrįstas įstatyme nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą argumentų yra akivaizdu, kad jis iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje atliktu įrodymų ir aplinkybių vertinimu. J. U. argumentacija atspindi tik jo nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo. Prašyme atnaujinti procesą nurodyti motyvai liudija, kad pareiškėjas iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir apskritai byla būtų išnagrinėta iš naujo bei ginčas išspręstas jo naudai, tačiau Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalis nenustato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu bei įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė.

55.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, J. U. prašymas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-807-624/2024 atmetamas ir atnaujinti procesą minėtoje byloje atsisakoma (Administracinių bylų teisenos įstatymo 162 str. 1 d.).

56.       Atsisakius atnaujinti procesą, pareiškėjo prašymai apskųstą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo patikslintą skundą tenkinti, nenagrinėjami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. U. prašymo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-807-624/2024 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-807-624/2024 pagal pareiškėjo J. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. U. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                 Rytis Krasauskas

                                                         Jolanta Malijauskienė

                                                         Skirgailė Žalimienė