Civilinė byla Nr. 2-1093-516/2016

                                                                                  Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00113-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 3.3.4.2.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. A2-3660-852/2016, kuria atmestas prašymas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-2021-560/2011 pagal ieškovės V. S. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Prezidentei ir Teisėjų tarybai dėl atleidimo iš teisėjo pareigų pripažinimo neteisėtu bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami su proceso išnagrinėtoje byloje atnaujinimu susiję klausimai.

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimu atmetė V. S. ieškinį, pareikštą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Prezidentei ir Teisėjų tarybai, kuriuo ji prašė: panaikinti Teisėjų tarybos 2010 m. lapkričio 5 d. nutarimą Nr. 13P-149-(7.1.2) patarti Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti ieškovę iš Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą; pripažinti neteisėtu ieškovės atleidimą iš Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjo pareigų Lietuvos Respublikos Prezidentės 2010 m. lapkričio 5 d. dekretu Nr. 1K-528; priteisti ieškovei iš atsakovės Lietuvos valstybės vidutinį atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką; priteisti ieškovei iš atsakovės Lietuvos valstybės 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Ieškinys buvo grindžiamas tuo, kad Teisėjų taryba 2010 m. lapkričio 5 d. nutarime neįvardino ieškovės neteisėtų veiksmų turinio, nenurodė, kokius Teisėjo etikos kodekso reikalavimus ji pažeidė; Teisėjų tarybos 2010 m. lapkričio 5 d. posėdžio protokole nenurodyti aiškūs motyvai, ieškovės konkretūs veiksmai ir elgesys, tai yra objektyvaus pobūdžio faktai, kurie turėjo būti nustatyti ir įvertinti kaip neatitinkantys Teisėjų etikos kodekso reikalavimų. Prokuroro pateiktoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje nebuvo jokių įrodymų, kad ieškovė pasinaudojo savo tarnybine padėtimi ir prašė V. J. tarpininkauti, jog gydytoja D. N. išduotų fiktyvų nedarbingumo pažymėjimą dukrai J. S., bei to prašė gydytojos D. N. tiesiogiai. Teisėjo etikos kodekso normų pažeidimų turinys yra identiškas ieškovei pareikštiems įtarimams nusikaltimų padarymu. Teisėjų taryba nesugebėjo atsiriboti nuo prokurorų atliekamo ikiteisminio tyrimo, vadovavosi šiame tyrime surinkta ikiteisminio tyrimo medžiaga, kuri nėra įvertinta baudžiamojo proceso normų numatyta tvarka ir neturi prejudicinės galios. Teisėjų taryba turėjo atskirai surinkti pakankamai duomenų apie ieškovės veikos faktus, kurie prieštarauja Teisėjų etikos kodeksui.

Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. kovo 28 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Pareiškėja V. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydama CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų pagrindais atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-2021-560/2011 ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodė, kad nagrinėjant civilinę bylą iš esmės buvo remiamasi ikiteisminio tyrimo medžiaga, kurią sudarė operatyvinio tyrimo medžiaga. Ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas R. S. ir J. S. atžvilgiu. Ikiteisminį tyrimą atlikęs prokuroras, siekdamas patraukti pareiškėją baudžiamojon atsakomybėn, nesikreipiant į Lietuvos Respublikos Seimą sutikimo, dalį ikiteisminio tyrimo medžiagos pateikė Teisėjų etikos komisijai. Teisėjų etikos komisija, prokuroro pateiktos ikiteisminio tyrimo medžiagos pagrindu, iškėlė pareiškėjai drausmės bylą. Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nesulaukęs kol teismas patikrins Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, ėmėsi vertinti baudžiamosios bylos medžiagą. Priimdamas 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimą, teismas rėmėsi įrodymais, kurie gauti neteisėtu būdu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje pareiškėja buvo kaltinama veiksmų atlikimu, dėl kurių buvo atleista iš pareigų, nenustatė jokių pareiškėjos neteisėtų veiksmų. Kasacinis teismas baudžiamojoje byloje konstatavo, kad nei V. S., nei R. S. savo veiksmais nenulėmė nedarbingumo pažymėjimo išdavimo. Be to, dėl pareiškėjos padarytų veiksmų valstybė nepatyrė didelės neturtinio pobūdžio moralinės ir organizacinės žalos, nebuvo iškraipyti teisėjo tarnybos principai, esmė ir turinys, pažemintas bei sumenkintas teisminės valdžios autoritetas ir diskredituotas teisėjų vardas. Kasacinis teismas konstatavo, kad pareiškėja neprašė išduoti nedarbingumo pažymėjimo nesirgusiai dukrai J. S., o tik prašė paklausti dėl jo gydytojos. Taigi išnagrinėjus baudžiamąją bylą, buvo nustatytas žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo nustatytų Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje. Kadangi Teisėjų tarybos sprendimas ir Vilniaus apygardos teismo sprendimas buvo grindžiamas operatyvinio tyrimo, kuris buvo pripažintas neteisėtu, medžiaga ir ikiteisminio tyrimo medžiaga, kurią patikrinus baudžiamojo proceso tvarka, nustatyta, kad pareiškėja savo veiksmais nepažemino nei teisėjo, nei teismų autoriteto, teismo sprendimas, kuriuo jos ieškinys atmestas, atnaujinus procesą byloje, turi būti panaikintas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 15 d. nutartimi pareiškėjos V. S. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkino.

Teismas nustatė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-266-942/2015 yra panaikintas Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 31 d. apkaltinamasis nuosprendis ir paliktas galioti Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 24 d. išteisinamasis nuosprendis, kiek jis susijęs su V. S. inkriminuojamu nusikaltimu. Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendžiu V. S. yra išteisinta pagal BK 228 str. 2 d., BK 24 str. 5 d., ir 228 str. 1 d., BK 24 str. 5 d. ir BK 300 str. 5 d. 1 p. Teismo vertinimu, paminėta aplinkybė nesudaro pagrindo atnaujinti procesą byloje CPK 366 str. 1 d. 5 p. numatytu pagrindu, kadangi Vilniaus apygardos teismas, priimdamas 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimą, ir Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas 2012 m. kovo 28 d. nutartį, šioje civilinėje byloje nesivadovavo galutiniu procesiniu sprendimu, priimtu baudžiamojoje bylos ir nesirėmė tuo sprendimu konstatuotais faktais.

Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios yra pagrindas proceso atnaujinimui CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu yra tai, kad dalis įrodymų, t. y. operatyvinio tyrimo metu surinkti įrodymai, kuriais buvo remiamasi civilinėje byloje, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-266-942/2015, buvo pripažinti kaip surinkti pažeidžiant esminius procesinius reikalavimus ir dėl to, pareiškėjos vertinimu, jie negalėjo būti panaudoti įrodinėjimo procese ir civilinėje byloje. Teismo teigimu, iš Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimo matyti, kad teismas šioje civilinėje byloje jau sprendė įrodymų leistinumo klausimą ir nurodė, kad baudžiamojoje byloje esančia operatyvinio tyrimo medžiaga (telefoninių pokalbių pasiklausymo įrašais) nesiremia, operatyvinio tyrimo medžiaga nesirėmė ir Teisėjų taryba priimdama ginčijamą 2010 m. lapkričio 5 d. nutarimą. Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, kad civilinėje ir baudžiamojoje byloje teismai skirtingai sprendė įrodymų leistinumo klausimą. Teismas nurodė, kad sprendimas civilinėje byloje yra grindžiamas rašytiniais įrodymais, liudytojų paaiškinimais, liudytojų apklausos protokolais baudžiamojoje byloje, kitais dokumentais ir tokių įrodymų leistinumas nenuginčytas.

Teismas taip pat pažymėjo, kad baudžiamojoje ir civilinėje teisenoje įrodinėjimo taisyklės yra skirtingos, – skiriasi įrodinėjimo pareiga, įrodytinumo pakankamumo laipsnis ir įrodinėjimo tikslas. Nors, kaip nurodė pareiškėja, baudžiamojoje byloje buvo vertinama dalis tų pačių aplinkybių, tačiau teismas nurodė, kad šioje civilinėje byloje buvo sprendžiama ne dėl baudžiamosios atsakomybės, o dėl pareiškėjos V. S. elgesio atitikimo teisėjų etikos normoms ir dėl pareiškėjos, kaip teisėjos, drausminės atsakomybės. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos V. S. prašymas atnaujinti procesą šioje civilinėje byloje nėra pagrįstas įstatyme numatytais pagrindais, o nurodytos aplinkybės net tikėtinai negali nulemti kitokio sprendimo byloje, todėl pareiškėjos prašymo netenkino.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Pareiškėja V. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 15 d. nutartį, atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2-21-560/2011 ir grąžinti bylą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas teisingai nurodė, kad baudžiamojoje byloje ir civilinėje teisenoje įrodinėjimo taisyklės yra skirtingos, skiriasi įrodinėjimo pareiga. Tačiau išteisinamasis nuosprendis pareiškėjai priimtas ne dėl to, jog nepakako įrodymų priimti apkaltinamajam nuosprendžiui, o dėl to, kad ieškovė neatliko neteisėtų veiksmų, dėl kurių buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Todėl akivaizdu, kad pareiškėja neatliko neteisėtų veiksmų, kuriais pažemino teisėjo vardą, dėl kurių buvo atleista iš teisėjo pareigų. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą ir baudžiamojo proceso tvarka patikrinus ir įvertinus įrodymus, nustatytos kitokios aplinkybės, nei civilinėje byloje. Drausminė atsakomybė kyla už neteisėtus veiksmus, tačiau jokių veiksmų pareiškėja neatliko, nesumenkino nei teisėjo, nei teisminės valdžios autoriteto, etikos normų nepažeidė, todėl atleisti pareiškėją iš pareigų nebuvo pagrindo. Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, ir remdamasis baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais, nustatė, kad pareiškėja inicijavo nedarbingumo pažymėjimo išdavimą nesirgusiai dukrai J. S. be teisėto pagrindo, bei padėjo nuslėpti šio neteisėto nedarbingumo pažymėjimo išdavimo faktą, tokiu savo poelgiu pažemino teisėjo vardą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2015 m. lapkričio 26 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-266-942/2015, pažymėjo, kad, ar yra pagrindas išduoti nedarbingumo pažymėjimą sprendžia gydytojas, o ne teisėjas. Nedarbingumo pažymėjimo išdavimo taisyklių pažeidimai negali sumenkinti nei teisėjo, nei teisminės valdžios autoriteto. Taip pat kasacinis teismas konstatavo, kad V. S. teisėjo tarnyba nepiktnaudžiavo, nekurstė valstybės tarnautojui prilyginto asmens padaryti piktnaudžiavimą tarnyba ir tikro dokumento suklastojimą bei žinomai suklastoto tikro dokumento realizavimą jį panaudojant. Be to, dėl tokių V. S. padarytų veiksmų didelės neturtinio pobūdžio moralinės ir organizacinės žalos valstybė nepatyrė, nebuvo iškraipyti teisėjo tarnybos principai, esmė ir turinys, pažemintas bei sumenkintas teisminės valdžios autoritetas ir diskredituotas teisėjų vardas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutartyje nurodė, kad tai nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios galėtų turėti esminę reikšmę civilinėje byloje priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

2. Skundžiamoje teismo nutartyje nurodyti motyvai yra prieštaringi. Teismas nutartyje nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas, priimdamas sprendimą ir Teisėjų taryba, priimdama ginčijamą 2010 m. lapkričio 5 d. nutarimą, operatyvinio tyrimo medžiaga nesirėmė, tačiau vėliau nurodė, kad teismo sprendimas civilinėje byloje grindžiamas rašytiniais įrodymais, liudytojų paaiškinimais, liudytojų apklausos protokolais baudžiamojoje byloje, kitais dokumentais. Įrodymai nepatikrinti baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, negali būti įrodymais civilinėje byloje. CPK numato, kokia tvarka apklausiami liudytojai, kurių paaiškinimai gali būti vertinami civilinėje byloje, tačiau teismas nesilaikė nustatytos tvarkos.

3. Teismas, vertindamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 26 d. nutartį, kurioje nustatytos skirtingos aplinkybės negu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 9 d. sprendime ir nesuabejodamas sprendimo teisėtumu, neteisingai taikė teisingumo, sąžiningumo principus, užkirto pareiškėjai galimybę apginti pažeistas teises. Teismas netinkamai taikė proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas.

4. Teismas nesilaikė CPK 367 straipsnio 4 dalyje numatyto reikalavimo, kad prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamas toje pačioje civilinėje byloje, kurioje prašoma procesą atnaujinti. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad užvesta kita civilinė byla Nr. A2-3660-852/2016, todėl  kyla abejonių, ar teismas vertino civilinėje byloje Nr. 2-2021-560/2011 esančią medžiagą.

5. Teisėjų tarybos atsiliepimą pasirašė teisėjas E. L., kuris neturi tokios teisės.

Atsakovė Lietuvos Respublikos Prezidentė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 15 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teisėjo atleidimas iš pareigų padarius nusikalstamą veiką ir atleidimas iš pareigų savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą yra du skirtingi, savarankiški teisėjo atleidimo iš pareigų pagrindai, numatyti Konstitucijos 115 straipsnio 5 ir 6 punktuose. Taigi šie pagrindai negali būti tapatinami. Vien tai, kad pareiškėja buvo išteisinta baudžiamojoje byloje, nereiškia, kad ji savo veiksmais nepadarė kito pažeidimo, suponuojančio galimybę taikyti jai drausminę atsakomybę – atleidimą iš teisėjos pareigų pažeminus teisėjo vardą. Teisėjų taryba, kaip įstatymų įgaliota speciali teisėjų institucija (Konstitucijos 112 str. 5 d.), atlikusi išsamų tyrimą ir konstatavusi, jog pareiškėjos veiksmai neatitinka teisėjo etikos normų, ne tik kad galėjo, tačiau ir privalėjo patarti Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti pareiškėją iš teisėjos pareigų pažeminus teisėjo vardą, nelaukiant baudžiamosios bylos baigties.

2. Nepagrįstas skundo argumentas, kad teismas neanalizavo bylai svarbių aplinkybių. Teismas vertino bylai svarbias aplinkybes ir teisingai konstatavo, jog pareiškėją iš pareigų atleidus Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu, baudžiamojoje byloje priimti sprendimai neturi teisinės reikšmės civilinėje byloje priimtiems sprendimams.

3. Prašyme atnaujinti procesą pareiškėja nurodė, kad to prašo CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų pagrindais, Tačiau nei prašyme, nei atskirajame skunde nepasisakė kaip šie pagrindai pasireiškia nagrinėjamoje byloje bei neįrodė šių pagrindų buvimo. Nagrinėjant civilinę bylą pareiškėjos išteisinimo faktas dar nebuvo žinomas, kai pagal Kasacinio teismo praktiką, aplinkybė, kurios buvimu motyvuojamas proceso atnaujinimas, turėjo būti nagrinėjant bylą. Be to, pareiškėjos išteisinimas neturi esminės reikšmės bylai. Baudžiamąją bylą nagrinėję teismai sprendė tik pareiškėjos kaltumo baudžiamąja teisine prasme klausimą. Nei Kauno apygardos teismas, nei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepanaikino ir neturėjo įgaliojimų panaikinti Teisėjų tarybos patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti pareiškėją iš teisėjos pareigų pažeminus teisėjo vardą ar Lietuvos Respublikos Prezidentės dekretą, kuriuo pareiškėja buvo atleista iš teisėjos pareigų. Dėl to teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra proceso atnaujinimo pagrindų.

4. Net ir atnaujinus procesą byloje, nebūtų pagrindo pakeisti byloje priimtus sprendimus. Teisėjas gali būti atleistas iš pareigų už tai, jog savo veiksmais pažemino teisėjo vardą, nors vėliaus tie veiksmai ir nėra pripažįstami nusikalstamais. Teisėjų taryba sprendė tik dėl pareiškėjos atleidimo iš teisėjo pareigų tuo pagrindu, kad pareiškėja savo veiksmais pažemino teisėjo vardą, o ne dėl to, kad pareiškėja padarė ar nepadarė nusikalstamą veiką. Teisėjų tarybos nustatytos aplinkybės dėl to, kad pareiškėja nusižengė teisėjo etikai nėra pasikeitusios. 

Atsakovė Teisėjų taryba atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 15 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Skundas iš esmės yra grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su pareiškėjos atžvilgiu išnagrinėta baudžiamąja byla. Tačiau pirmosios ir kasacinės instancijos teismų išvados baudžiamojoje byloje padarytos pareiškėjos elgesį vertinant nusikalstamos veikos padarymo, t. y. baudžiamosios teises prasme, nagrinėjant jai suformuluotus kaltinimus baudžiamojo proceso metu. Klausimo dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti teisėją jos poelgiu pažeminus teisėjo vardą svarstymas Teisėjų taryboje yra savarankiškas procesas, ne baudžiamosios bylos nagrinėjimo procesas. Dėl to teismas, spręsdamas proceso atnaujinimo civilinėje byloje klausimą, pagrįstai nesutiko su pareiškėjos vertinimu, kad išnagrinėjus baudžiamąją bylą, konstatuotos aplinkybės vertintinos kaip naujai paaiškėjusios, kurios galėtų turėti esminę reikšmę civilinėje byloje priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

2. Nepagrįstas skundo argumentas, kad teismo motyvai yra prieštaringi. Teismas, aiškiai, konkrečiai, nuosekliai pasisakydamas dėl neleistinų įrodymų panaudojimo civilinėje byloje ne tik atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismas, priimdamas 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimą, sprendė įrodymų leistinumo klausimą ir nurodė, kad baudžiamojoje byloje esančia operatyvinio tyrimo medžiaga (telefoninių pokalbių pasiklausymo įrašais) nesiremia, bet ir nurodė, kokiais įrodymais remiasi (liudytojų paaiškinimais, liudytojų apklausos protokolais baudžiamojoje byloje, kitais dokumentais, kurių įrodymų leistinumas nenuginčytas). Taip pat nepagrįstas skundo argumentas, kad civilinėje byloje įrodymais gali būti tik ta medžiaga, kuri patikrinta baudžiamojo proceso nustatyta tvarka.

3. Teisėjų tarybos kaip teismų savivaldos institucijos vardu veikia jos vadovybės narys – pirmininkas, kurio įgaliojimai kyla iš Teismų įstatymo ir jo pagrindu priimto Teisėjų darbo reglamento. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad Teisėjų tarybos pirmininkas E. L. neturėjo teisės pasirašyti Teisėjų tarybos atsiliepimo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl teismo atsisakymo atnaujinti procesą išnagrinėtoje byloje pagrįstumo ir teisėtumo.

Dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu

Proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą. Dėl to teismas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas turi taikyti ne formaliai, o atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjo ketinimus. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose: Sypchenko v. Russia, no. 38368/04, judgment of 1 March 2007; Volkov v. Russia, no. 8564/02, judgment of 15 March 2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2011;   2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2014).

Tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje proceso atnaujinimo institutas pripažįstamas kaip ekstraordinarus būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus, t. y. jo taikymas galimas tik esant konkrečiai įstatymo apibrėžtiems pagrindams, kurie dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti patikrinti instancine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-108/2009). Siekdamas užtikrinti teisinių santykių stabilumą, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų laikymąsi, užkirsti kelią piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis, įstatymų leidėjas nustatė, kad, prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas tik esant vienai iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje išvardintų sąlygų.

CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad bylos, užbaigtos nagrinėti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas gali būti atnaujintas, jei naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindas procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinti yra tada, kai pareiškėjas įrodo, kad tokios aplinkybės: 1) buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų buvęs priimtas visai kitas sprendimas. Tačiau ne bet kokia naujai paaiškėjusi aplinkybė yra reikalavimo dėl proceso atnaujinimo pagrindas, o tik tokia, kuri turi esminę reikšmę bylai. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis priimtu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau konstatuotų faktų ir proceso šalių ginčijamo materialinio teisinio santykio teisinė kvalifikacija, o kartu ir įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Tai reiškia, kad dėl naujų duomenų gavimo būtų pagrindas panaikinti jau priimtus teismo sprendimus ir reikalavimus išspręsti kitaip: patenkintus reikalavimus atmesti (visus ar keletą, visiškai ar iš dalies), nepatenkintus reikalavimus patenkinti (visus ar keletą, visiškai ar iš dalies) arba teismo sprendimą pakeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008).

Nagrinėjamu atveju apeliantė, prašydama atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 2K-7-266-942/2015, kurioje ji buvo kaltinama veiksmų atlikimu, dėl kurių buvo atleista iš pareigų, nenustatė jokių pareiškėjos neteisėtų veiksmų. Kasacinis teismas baudžiamojoje byloje konstatavo, kad V. S. savo veiksmais nenulėmė nedarbingumo pažymėjimo išdavimo, dėl pareiškėjos padarytų veiksmų valstybė nepatyrė didelės neturtinio pobūdžio moralinės ir organizacinės žalos, nebuvo iškraipyti teisėjo tarnybos principai, esmė ir turinys, pažemintas bei sumenkintas teisminės valdžios autoritetas ir diskredituotas teisėjo vardas. Apeliantės teigimu, išnagrinėjus baudžiamąją bylą, buvo nustatytas žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo nustatytų Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantės nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios galėtų turėti esminę reikšmę civilinėje byloje priimto teismo sprendimo teisėtumui ar pagrįstumui. Kasacinio teismo jurisprudencija dėl baudžiamosios, civilinės ir drausminės atsakomybės atribojimo yra suformuota ir aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-445/2012; 2013 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2013). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad baudžiamojoje byloje kaltinamo asmens veiksmai vertinami baudžiamosios atsakomybės požiūriu. Civilinėje byloje asmens veiksmai vertinami civilinės atsakomybės požiūriu. Baudžiamojoje ir civilinėje teisėje asmens veiksmų neteisėtumas, kaltė vertinami pagal skirtingus kriterijus. Dėl to baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali būti teisėti, o civilinės teisės – neteisėti. Tai reiškia, kad baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali nesukelti baudžiamojoje teisėje nurodytų teisinių padarinių, tačiau gali sukelti civilinių teisinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; 2010 m. gegužės 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2010). Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad išteisinimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pats savaime netrukdo nustatyti civilinės ar kitokios formos atsakomybės, kylančios dėl tų pačių faktų, mažiau griežtos įrodinėjimo naštos pagrindu (Ringvold v. Norway, no. 34964/97, no. 34964/97, judgment of 11 February 2003; Y v. Norway, no. 56568/00, judgment of 11 February 2003; žr. taip pat C. v. the United Kingdom, no. 11882/85, Commission decision of 7 October 1987). Veika, už kurią gali būti skiriama drausminė sankcija, taip pat atitinka materialiuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius, nėra pakankamas pagrindas laikyti asmenį, kuriam taikoma drausminė atsakomybė, „kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu“ (mutatis mutandis Y. v. Norway; Ringvold v. Norway).

Atsižvelgdamas į teisinį reguliavimą, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir suformuotą Lietuvos teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apkaltinamojo nuosprendžio nepriėmimas baudžiamojoje byloje neeliminuoja galimybės dėl nusikalstamos veikos padarymo išteisintiems asmenims taikyti civilinę ar drausminę atsakomybę. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 16 d. nutarime yra nurodyta, kad pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą teisėjas gali būti atleistas iš pareigų, jeigu savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, nepriklausomai nuo to, ar teisėjo vardą žeminantis poelgis vėliau teismo yra įvertinamas kaip nusikalstama veika ir ar atitinkamas apkaltinamasis teismo nuosprendis įsiteisėja.

Nagrinėjamu atveju apeliantė iš teisėjo pareigų buvo atleista Respublikos Prezidentės 2010 m. lapkričio 5 d. dekretu Nr. 1K-528 dėl to, kad savo poelgiu pažemino teisėjo vardą (civilinė byla Nr. 2-2021-560/2011, t. 1, b. l. 8). Nustatyta, kad Teisėjų taryba 2010 m. lapkričio 5 d. priėmė nutarimą Nr. 13P-149-(7.1.2) patarti Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti apeliantę iš Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą (civilinė byla Nr. 2-2021-560/2011, t. 1, b. l. 9). Teisėjų tarybai sprendžiant dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti apeliantę iš teisėjos pareigų buvo vertinami apeliantės veiksmai teisėjų etikos požiūriu. Teisėjų taryba sprendė, ar apeliantė savo veiksmais pažemino teisėjo vardą, tačiau nevertino ar apeliantė padarė (nepadarė) nusikalstamą veiką. Civilinėje byloje Nr. 2-2021-560/2011, kurioje apeliantė prašo atnaujinti procesą, Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimu atmetė apeliantės ieškinio reikalavimus dėl atleidimo iš teisėjo pareigų pripažinimo neteisėtu bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. kovo 28 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimą paliko nepakeistą. Bylą nagrinėję teismai apeliantės ieškinį atmetė ne dėl to, kad jos kaltumas butų buvęs įrodytas baudžiamojoje byloje, o dėl to, kad ji savo veiksmais pažemino teisėjo vardą, o Teisėjų taryba pagrįstai ir teisingai padarė tokią išvadą. Aplinkybė, kad apeliantė buvo išteisinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutartimi panaikinus Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 31 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir palikus galioti Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 24 d. išteisinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-266-942/2015, nepaneigia to, kad apeliantė atliko veiksmus, dėl kurių Teisėjų taryba patarė Respublikos Prezidentei atleisti apeliantę iš teisėjo pareigų dėl teisėjo vardo pažeminimo, kadangi nusikalstamos veikos padarymas ir teisėjo vardo pažeminimas yra du skirtingi teisėjo atleidimo pagrindai, numatyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 115 straipsnio 5 ir 6 punktuose.

Ta aplinkybė, kad išnagrinėjus baudžiamąją bylą, buvo konstatuota, jog apeliantė neatliko tokių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip nusikalstami (piktnaudžiavimas tarnyba), savaime nereiškia, kad ji apskritai neatliko šių veiksmų ir kad tokie veiksmai negali būti vertinami kaip žeminantys teisėjo vardą teisėjų etikos požiūriu ir teisėjui taikomos drausminės atsakomybės aspektu. Šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Teismo galia panaikinti ar pakeisti privalomą ir vykdytiną sprendimą turėtų būti naudojama esminėms klaidoms taisyti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 8564/02)).

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantės nurodytos kaip naujai paaiškėjusios aplinkybės, nekeičia esminių faktinių bylos duomenų nuo turėtųjų nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-2021-560/2011, taip pat nekeičia ginčijamo materialiojo teisinio santykio teisinės kvalifikacijos ir nesudaro pagrindo keisti įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų motyvacijos ar rezultato, todėl negalima sutikti su apeliantės argumentais, kad egzistuoja CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas proceso atnaujinimo pagrindas.

Atmestinas ir apeliantės skundo argumentas, kad skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai yra prieštaringi, nes teismas nutartyje nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas, priimdamas sprendimą, ir Teisėjų taryba, priimdama ginčijamą 2010 m. lapkričio 5 d. nutarimą, operatyvinio tyrimo medžiaga nesirėmė, tačiau vėliau nurodė, kad teismo sprendimas civilinėje byloje grindžiamas rašytiniais įrodymais, liudytojų paaiškinimais, liudytojų apklausos protokolais baudžiamojoje byloje, kitais dokumentais. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pasisakydamas dėl neleistinų įrodymų panaudojimo civilinėje byloje pabrėžė, kad Vilniaus apygardos teismas, priimdamas 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimą, šioje byloje jau sprendė įrodymų leistinumo klausimą ir nurodė, kad baudžiamojoje byloje esančia operatyvinio tyrimo medžiaga (telefoninių pokalbių pasiklausymo įrašais) nesiremia. Taip pat Teisėjų tarybos 2010 m. lapkričio 12 d. posėdžio metu, Teisėjų tarybos pirmininkė pabrėžė, kad sprendžiant apeliantės klausimą nuo baudžiamosios bylos atsiribojama (civilinė byla Nr. 2-2021-560/2011, t. 1, b. l. 46-49). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kokiais įrodymais civilinėje byloje yra grindžiamas sprendimas, t. y. rašytinais įrodymais, liudytojų paaiškinimais, liudytojų apklausos protokolais baudžiamojoje byloje, kitais įrodymais, kurių neteisėtumas išteisinamajame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje bei kasacinės instancijos teismo nutartyje, skirtingai nuo operatyvinio tyrimo medžiagos, nėra konstatuotas. Todėl aplinkybė dėl neteisėtai pradėto operatyvinio tyrimo V. S. atžvilgiu, konstatuota išteisinamajame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje bei kasacinės instancijos teismo nutartyje, negali lemti kitokio įrodymų vertinimo, nes būtent šiais, neteisėtu būdu surinktais įrodymais, civilinėje byloje nebuvo remtasi.

CPK 177 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad  įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str. 2 d.). Atsižvelgiant į nurodytas CPK normas, atmestinas apeliantės argumentas, kad įrodymai nepatikrinti baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, negali būti įrodymais civilinėje byloje.

Dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu

CPK 366 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jei panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas, nuosprendis arba kitoks valstybės ar savivaldybių institucijų individualaus pobūdžio aktas, kuris buvo pagrindas tam sprendimui, nutarčiai ar nutarimui priimti. Taigi pagal šiame punkte nustatytą pagrindą gali būti atnaujinta byla, jeigu buvo panaikinti atitinkami teismų dokumentai ar valstybės ar savivaldybių institucijų individualaus pobūdžio aktas. 

Nagrinėjamu atveju prašoma atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-2021-560/2011, kurioje Vilniaus apygardos teismo sprendimas buvo priimtas 2011 m. lapkričio 9 d. ir įsiteisėjo 2012 m. kovo 28 d. Lietuvos apeliaciniam teismui nutartimi palikus jį nepakeistą. Tuo tarpu Kauno apygardos teismo išteisinamasis nuosprendis, kuriuo apeliantė buvo išteisinta pagal BK 228 straipsnio 1 ir 2 dalį, BK 24 straipsnio 5 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį, priimtas tik 2013 m. sausio 24 d., o įsiteisėjo 2015 m. lapkričio 26 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi panaikinus Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 31 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir palikus galioti Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 24 d. išteisinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-266-942/2015.

Taigi, civilinės bylos nagrinėjimo metu, Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas nesirėmė ir negalėjo remtis nei apeliantę apkaltinamaisiais nei išteisinamaisiais nuosprendžiais, nes jie buvo priimti vėliau, nei išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-2021-560/2011.

Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra ir apeliantės nurodyto CPK 366 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyto pagrindo civilinės bylos Nr. 2-2021-560/2011 proceso atnaujinimui.

Dėl kitų skundo argumentų

Apeliantė skunde nurodo, kad Teisėjų tarybos 2016 m. vasario 19 d. atsiliepimą pasirašė teisėjas E. L., kuris neturi tokios teisės. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 119 straipsnio 1, 2 dalis, Teisėjų taryba yra vykdomoji teismų savivaldos institucija, užtikrinanti teismų ir teisėjų nepriklausomumą. Teisėjų taryba iš jos narių dvejiems metams renka Teisėjų tarybos pirmininką, pirmininko pavaduotoją ir sekretorių. Pagal Teisėjų tarybos reglamento, patvirtinto 2013 m. birželio 28 d. Teisėjų tarybos nutarimu Nr. 13P-87-(7.1.2), 16.5 p. Teisėjų tarybos pirmininkas veikia Teisėjų tarybos vardu, atstovauja Tarybai valstybės ir savivaldybių institucijose, įstaigose, įmonėse ar organizacijose. Teisėjų tarybos 2014 m. gruodžio 5 d. posėdyje Teisėjų tarybos pirmininku išrinktas E. L. (b. l. 140-144). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atmestinas skundo argumentas, kad Teisėjų tarybos pirmininkas E. L. neturėjo teisės pasirašyti Teisėjų tarybos atsiliepimo.

Atmestini kaip nepagrįsti skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė CPK 367 straipsnio 4 dalyje numatyto reikalavimo prašymą atnaujinti procesą išnagrinėti pačioje civilinėje byloje, kurioje prašoma procesą atnaujinti, nes užvesta kita civilinė byla Nr. A2-3660-852/2016. Tai, kad nagrinėjant prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-2021-560/2011 šiai atskirai proceso stadijai buvo suteiktas naujas numeris (A2-3660-852/2016) nereiškia, jog apeliantės prašymas buvo nagrinėjamas kitoje byloje ar jį nagrinėjant, nesiremta išnagrinėtos bylos medžiaga. Iš skundžiamos nutarties turinio akivaizdu, kad išnagrinėta civilinė byla yra bylos dėl proceso atnaujinimo dalis (ji yra pridėta prie nagrinėjamos bylos), priimant nutartį ji buvo tiriama, analizuojama, vertinama ir dėl jos pasisakyta. Todėl nėra pagrindo konstatuoti apeliantės nurodomą CPK pažeidimą.

Remdamasis išdėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                           Rasa Gudžiūnienė