Administracinė byla Nr. A-51-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03861-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas G. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-7) prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir VPN), priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 7 d. iki 2012 m. liepos 7 d. ir nuo 2012 m. rugpjūčio 21 d. iki 2013 m. kovo 21 d. buvo patalpintas į kamerų tipo patalpas, kuriose buvo pažeidžiamos jo teisės. Pareiškėjo vertinimu, VPN nesilaiko teisės aktų reikalavimų, nes kamerų tipo patalpose (Nr. 12), kameros plotas neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pažymėjo, kad kamerų tipo patalpose, kameroje Nr. 12, atlikinėjo paskirtą nuobaudą. Kartu su juo minėtoje kameroje nuobaudas atlikėjo ir kiti asmenys. Pareiškėjo teigimu, kameros plotas vienam asmeniui nesiekė 3,6 kv. m, trūko inventoriaus, negalėjo normaliai pavalgyti, nes netilpo prie stalo. Tvirtino, kad sąmoningai sudarius netinkamas laikymo sąlygas, ilgą laiką varžant jo teises, nesistengus pašalinti trūkumų, buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 18, 21, 29 straipsniai ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsnis. Pareiškėjui buvo sukelti nepatogumai, jis negalėjo normaliai judėti, jautėsi nepilnaverčiu žmogumi. Atkreipė dėmesį, kad kameroje trūko ir dienos šviesos. Pareiškėjo teigimu, VPN tyčia ir sąmoningai nesistengė pašalinti nurodytų trūkumų, todėl turi atlyginti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų atsiliepimu (b. l. 23-25) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas nuo 2012 m. VPN kamerų tipo patalpose direktoriaus nutarimais paskirtas nuobaudas atliko 2 kartus. Pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 12, kurios plotas 12,17 kv. m, joje įrengtos 3 miegamos vietos. Paaiškino, kad neįmanoma nustatyti, kiek asmenų nurodytu laikotarpiu gyveno šiose kamerų tipo patalpose, nes tokie duomenys VPN nėra kaupiami. Atkreipė dėmesį, kad nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus bei galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Visiems suteikiama atskira vieta miegoti, taigi, minėtoje kameroje buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Kamerų tipo patalpose nuteistieji nėra laikomi įstaigos administracijos valia, į šias patalpas jie skiriami atlikti nuobaudas už įvykdytus pataisos įstaigos nustatyto režimo pažeidimus, taigi, tik nuo pačių nuteistųjų elgesio priklauso, ar jie bus laikomi šiose patalpose. Pareiškėjas skunde ir pats neįvardijo, kiek asmenų jo nurodytais periodais bausmę atlikinėjo kartu su juo kamerų tipo patalpoje Nr. 12, taip pat nenurodė, koks plotas teko vienam asmeniui. Visas pareiškėjo skundo aplinkybes vertino abstrakčiais teiginiais. Rėmėsi 2003 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 73.11 punktu ir pabrėžė, kad nuteistieji, pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku, gali vaikščioti savo gyvenamosiose patalpose, lokalinio sektoriaus koridoriuose bei pasivaikščiojimų kieme. Pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog VPN būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščiosi savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose ir pasivaikščiojimų kieme, todėl pareiškėjo argumentus, kad buvo suvaržyta jo judėjimo laisvė, vertino nepagrįstais. Pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu VPN administracijai nebuvo pateikęs nei vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu, dėl per mažo kamerų tipo patalpos ploto ar blogo kamerų tipo patalpos įrengimo. Pareiškėjas skunde nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę buvimo kamerų tipo patalpoje Nr. 12 laikotarpiu, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos sveikatos būklei. Iš pareiškėjo pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad pareiškėjas į medikus kreipėsi ne dėl per mažos kamerų tipo patalpos sukeltų neigiamų sveikatai požymių, bet dėl visiškai kito pobūdžio sveikatos sutrikimų. VPN teigimu, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir paaiškinimų dėl jam tariamai padarytos žalos, nenurodė, kaip ši žala jam pasireiškė, nepaaiškino, kaip apskaičiavo tariamos žalos dydį, nenurodė priežastinio ryšio tarp tariamos žalos ir Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 18 d. sprendimu (b. l. 69-72) pareiškėjo G. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Vilniaus pataisos namų – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Nurodė, kad Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Pirmosios instancijos teismas paaiškino, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Iki tol galiojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 buvo nustatyta gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims ne mažiau kaip 5 kv. m vienam asmeniui. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

VPN nurodė, kad neįmanoma nustatyti, kiek asmenų nurodytu laikotarpiu gyveno kamerų tipo patalpose, nes tokie duomenys įstaigoje nėra kaupiami. Pareiškėjas taip pat nenurodė asmenų skaičiaus kamerų tipo patalpoje Nr. 12. Atkreipė dėmesį į tai, kad VPN pabrėžė, jog visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta. Kamerų tipo patalpoje, kurioje bausmę atlikinėjo pareiškėjas, buvo įrengtos 3 miegamos vietos, todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, daugiau asmenų minėtoje patalpoje negalėjo būti. Nustatė, kad kamerų tipo patalpos Nr. 12 plotas yra 12,17 kv. m (b. l. 30). Taigi, vienam asmeniui šioje kameros tipo patalpoje teko 4,056 kv. m ploto. Įvertinęs Įsakyme Nr. V-124 įtvirtintą minimalų vienam asmeniui, laikomam kameroje, tenkantį plotą, konstatavo, kad pareiškėjas kamerų tipo patalpose buvo laikomas nepažeidžiant nustatytų plotų reikalavimų.

Rėmėsi 2011 m. kovo 3 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 13.7 punktu, kuriame nurodyta, kad pataisos namų drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose turi būti skaidraus stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Nesant galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Iš lauko pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Apsauginės grotos gaminamos iš skersinių plieninių juostų, į jas įstatant ne plonesnius kaip 1,6 cm skersmens plieninius virbus. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas (Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.8 p.). Visuomenės sveikatos centras kameros patikrinimo neatliko, nes nebuvo gauta skundų. Pareiškėjas taip pat nėra kreipęsis dėl netinkamų sąlygų kameroje Nr. 12. Iš to daroma išvada, kad nėra duomenų pareiškėjo teiginiui dėl netinkamų apšvietimo ir inventoriaus trūkumo patvirtinti, todėl minėtas argumentas atmetamas kaip neįrodytas.

Rėmėsi Taisyklių 73.11 punktu ir nurodė, kad nuteistieji, pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku, gali vaikščioti savo gyvenamosiose patalpose, lokalinio sektoriaus koridoriuose bei pasivaikščiojimų kieme. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl suvaržytos judėjimo laisvės.

Apibendrinęs išdėstytus argumentus, padarė išvadą, kad VPN administracija veikė įstatymų nustatytose ribose, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, patvirtinančių žalos pareiškėjui atsiradimą, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėjas G. R. apeliaciniu skundu (b. l. 77-78) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais esminiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog gyvenamojo tipo kameros Nr. 12 plotą, tenkantį vienam asmeniui įskaičiavo ir plotą, kurį užima kameroje esantis klozetas, prausykla, spintelė, lova ir suoliukas. Paaiškina, jog baldų, klozeto ir prausyklos erdvė yra neįskaičiuojamą į minimalų vienam asmeniui, laikomam kameroje, tenkantį plotą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepimu (b. l. 83-86) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais esminiais argumentais kaip ir atsiliepimą į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai paaiškina, jog pareiškėjas klaidingai teigia, kad teismas nepagrįstai sanitarinio mazgo plotą įskaičiavo į bendrą kamerų tipo patalpos plotą, nes net ir neįskaičiavus sanitarinio mazgo patalpos ploto į bendrą plotą vienam asmeniui šioje kameros tipo patalpoje teko 4,056 kv. m ploto. Sanitarinis mazgas, esantis kamerų tipo patalpoje Nr. 12 privalo būti įskaičiuotas į bendrą kamerų tipo patalpos naudojamą plotą, kadangi sanitariniu mazgu naudojasi tik išimtinai toje kamerų tipo patalpoje esantys nuteistieji. Remiantis Organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.14.01:1999 nuostatomis, sanitarinis mazgas, esantis kamerų tipo patalpoje, neturėjo būti pirmosios instancijos teismo įvertintas kaip atskira patalpa.

Kamerų tipo patalpa, kurioje pareiškėjas atliko nuobaudas ginčui aktualiu laikotarpiu, įrengta vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis. Šiame teisės akte nėra nustatyta, kiek ir kokių baldų turi būti patalpoje, tik pažymėta, kad visi baldai pritvirtinami prie grindų ar sienų. Vilniaus pataisos namų kamerų tipo patalpose, baudos izoliatoriuose inventorius atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas materialinio buitinio aprūpinimo normas. Teisės aktai nenumato, jog patalpoje esančius baldus privalu būtų įskaičiuoti į bendrą gyvenamosios patalpos plotą.

Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą taip pat grindžia pirmosios instancijos teismo cituotomis CK nuostatomis, 2006 m. rugpjūčio 19 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A520-l267/2013, Nr. A444-669/2011, Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas iš esmės kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Vilniaus pataisos namų veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas savo reikalavimą priteisti jam 10 000 Lt neturtinės žalos skunde pirmosios instancijos teismui iš esmės grindė tuo, kad kalinimo metu, laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2012 m. rugpjūčio 6 d. ir nuo 2012 m. rugpjūčio 21 d. iki 2013 m. kovo 28 d. Vilniaus pataisos namų administracija neužtikrino minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimo. Taip pat teigė, kad buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, trūko inventoriaus ir šviesos, dėl to patyrė didelę neturtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo G. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo teismo sprendimu, apeliaciniame skunde prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti pareiškėjui 10 000 Lt neturtinės žalos dėl jo kalinimo žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis bei pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl to, jog teismas atmetė jo skundą dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo Vilniaus pataisos namuose ir netenkino jo prašymo priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija, EŽTK) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, ji įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą byloje Mandic ir Jovic prieš Slovėniją ir jame nurodytą teismo praktiką). EŽTT savo praktikoje taip pat nuolat pabrėžia, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl kalinimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose, pirmiausia pažymi, kad EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. 2006 m. gruodžio 12 d. priimtu sprendimu byloje Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, be to, kad nenustatyta faktų, jog tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3straipsnį.

Be to, EŽTT yra nurodęs, kad tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Vertintinos tokios sąlygos: galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas (žr., pvz., 2010 m. balandžio 1 d.sprendimą byloje Gultyayeva prieš Rusiją).

Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr.1R-85, 111.1 ir 111.2 punktų nuostatas, iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiais 2012 m. kovo 12 d. iki 2012 m. rugpjūčio 6 d. ir nuo 2012 m. rugpjūčio 21 d. iki 2013 m. kovo 28 d. jam paskirtas nuobaudas atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 12, kurios plotas yra 12,17 kv. m. su papildomu atskiru 1.84 kv. m. sanitariniu mazgu, joje įrengtos 3 miegamosios lovos (b. l. 30). Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų, kad ginčo laikotarpiu minėtoje kamerų tipo patalpoje būtų laikoma daugiau asmenų, nei joje įrengta miegamųjų vietų, atsakovas tiek atsiliepime į skundą, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad kamerų tipo patalpoje buvo laikoma iki 3 asmenų. Taigi akivaizdu, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu minėtoje kamerų tipo patalpoje tekusi kameros ploto dalis visiškai atitiko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkto reikalavimus, o Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, kad į šių taisyklių 111.2 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl kamerų tipo patalpos, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, atitikimo Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkto reikalavimams.

Pasisakydama dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl dienos šviesos kamerų tipo patalpose bei dėl inventoriaus trūkumo nelaikytini pakankamai aiškiais ir detalizuotais, kadangi iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktų duomenų (b. l. 52) aiškiai matyti, jog nurodytoje kamerų tipo patalpoje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos spintelės maistui ar higienos reikmenims susidėti, taip pat stalas ir suolai kiekvienam asmeniui, be to, ginčui aktualiu laikotarpiu Visuomenės sveikatos centro patikrinimai Vilniaus PN nebuvo atlikti ir jokie pažeidimai nebuvo nustatyti. Kartu akcentuotina, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Vilniaus pataisos įstaigų administraciją su prašymais ar skundais dėl jo laikymo sąlygų nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė minėtus pareiškėjo skundo argumentus. Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad neturtinė žala jam, be kita ko, pasireiškė sutrikusiu miego režimu, irzlumu atmestini kaip nepagrįsti, nes nebuvo nustatyta atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš viešosios atsakomybės sąlygos.

Tai įvertinus, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Vilniaus PN kamerų tipo patalpoje buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), nėra ir atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, dėl ko kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrė bylos faktines aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė ginčą reglamentuojančias teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.), naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                        Irmantas Jarukaitis

                                                                                    Ričardas Piličiauskas

                                                                                    Dainius Raižys