Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-542-581/2016

                                  Teisminio proceso Nr. 4-08-3-00308-2016-0

                            Procesinio sprendimo kategorija: 3.26.1.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 20 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėja Jolanta Raščiuvienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi A. A. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 26 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

n u s t a t ė :

1. Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 26 d. nutarimu A. A. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 123 straipsnio 1 dalį, 123 straipsnio 5 dalį, 130 straipsnio 1 dalį, taikant 301 straipsnį, subendrinta galutine administracine nuobauda - 400 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams už tai, kad jis 2016 m. rugpjūčio 21 d. 19 val. (duomenys neskelbtini) vairuodamas automobilį VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) susidūrė su iš kairėje pusėje esančio kiemo išvažiavusia dviratininke, kuri eismo įvykio metu nukentėjo, bei iš eismo įvykio vietos pasišalino, apie tai nepranešęs policijos pareigūnams. Taip pat A. A. vairuojamam automobiliui neatlikta valstybinė techninė apžiūra, nedraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, neįregistruotas nustatyta tvarka. Tuo pačiu nutarimu A. A. administracinio teisės pažeidimo bylos teisena pagal ATPK 127 straipsnio 1 dalį nutraukta.

2. A. A. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-10-19 nutarimą dalyje dėl jo nubaudimo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje bylos teiseną nutraukti, nesant jo veiksmuose šio pažeidimo sudėties, t. y. tyčios pasišalinti iš eismo įvykio.

2.1. Skunde nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad eismo įvykio metu jis susidūrė su dviračiu važiavusia dviratininke R. Š., todėl laikytina, kad jis su nagrinėjamu autoįvykiu yra susijęs, bei sutinka, kad apie įvykį privalėjo pranešti policijai, tačiau to nepadarė ir iš eismo įvykio vietos pasišalino. Tačiau nesutinka su tuo, kad teismas jį pripažino kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, kadangi jo veiksmuose nebuvo tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos.

2.2. Nurodo, kad po įvykio nukentėjusiosios nepilnametės tėvai jam jokių pretenzijų neturėjo. Iš karto po įvykio jis nuvyko pas nukentėjusiosios nepilnametės tėvus, norėjo su jais pasikalbėti, tačiau namuose jų nerado. Jo (A. A.) motina L. A. iš karto po įvykio telefonu paskambino nukentėjusiosios nepilnametės tėvui, kuris pasakė, kad viskas gerai, parašė žinutę, kad dėl įvykio į policiją nesikreips. Sužinojęs, kad policija jo ieško, pats nuvyko į policiją pasiaiškinti. Visos šios aplinkybės, pasak apelianto, rodo, kad jis nesislėpė, nevengė administracinės atsakomybės, be šio, teismas pripažino ir tai, kad jis visą laiką po įvykio domėjosi nukentėjusiosios būkle.

2.3. Pažymi, kad dėl susidariusios situacijos jis nebuvo kaltas, nes eismo įvykį sukėlė į važiuojamąją dalį staiga išbėgusi mergaitė (tą jis suprato eismo įvykio metu, nesijautė kaltas, ką nutarime pripažino ir teismas), todėl iš eismo įvykio vietos išvažiavo. Tai, pasak apelianto, rodo, kad jis iš eismo įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo, t. y. nesuvokė, kad pasišalindamas iš eismo įvykio vietos elgėsi neteisėtai. Atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji iš karto po įvykio dviračiu vedina nuėjo link namų, ją pasitiko motina, taigi ir kaltoji pusė pasišalino iš įvykio vietos. Tvirtina, jog nenustatytas subjektyvusis požymis – jo tyčia pasišalinti iš eismo įvykio vietos.

3. Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Molėtų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyrius pateikė atsiliepimą į A. A. skundą, kuriame nurodo, kad su pateiktu skundu nesutinka. Nurodo, kad skundžiamas nutarimas yra pagrįstas ir motyvuotas, nes administracinio teisės pažeidimo byloje yra pakankamai duomenų, kurie pagrindžia A. A. kaltę padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, be to, teismas taikė 301 straipsnio nuostatas. Pažymi, kad byloje yra nustatyti netiesioginiai pasišalinimo iš eismo įvykio motyvai: transporto priemonė nedrausta privalomuoju draudimu, neatlikta valstybinė techninė apžiūra, transporto priemonė neįregistruota nustatyta tvarka, be to, liudytoja A. Š. nurodė, kad galimai vairuotojas buvo neblaivus, todėl darytina išvada dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos tyčios.

4. Skundas netenkinamas.

5. ATPK 30211 straipsnis įtvirtina nuostatą, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Ginčo dėl ATPK 123 straipsnio 1 dalyje, 123 straipsnio 5 dalyje numatytų pažeidimų fakto nėra, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius šiuos pažeidimus ir plačiau dėl jų nepasisako. Apeliaciniame skunde keliamas nubaudimo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį pagrįstumo klausimas. Teigiama, kad A. A. veika pagal šį straipsnį kvalifikuota nepagrįstai, nes jo veiksmuose nebuvo tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais aukštesnės instancijos teismas nesutinka.

6. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, patikrinęs skundžiamą nutarimą, susipažinęs su pažeidėjo apeliacinio skundo argumentais daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. A. pripažino kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje.

7. ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles.

8. Byloje nustatyta, kad A. A. 2016 m. rugpjūčio 21 d. 19 val. Molėtuose, Braškių g. 74, vairuodamas automobilį VW Golf, susidūrė su iš kairėje pusėje esančio kiemo išvažiavusia dviratininke, kuriai eismo įvykio metu buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, bei iš eismo įvykio vietos pasišalino, apie tai nepranešęs policijos pareigūnams. Skundžiamu nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena pagal ATPK 127 straipsnio 1 dalį A. A. atžvilgiu nutraukta, kadangi nebuvo nustatyta A. A. kaltė dėl kilusio eismo įvykio. Tačiau pirmosios instancijos teismas pripažino, kad A. A. buvo tiesiogiai susijęs su eismo įvykiu, todėl privalėjo vykdyti KET 219.4 punkto reikalavimus ir apie įvykį pranešti policijai bei pasilikti eismo įvykio vietoje, tačiau to nepadarė. Teismas jį pripažino kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje. Apeliantas neginčija aukščiau nustatytų bylos aplinkybių – t. y. pripažįsta, kad jis buvo tiesiogiai susijęs su eismo įvykiu ir turėjo apie jį pranešti policijai, tačiau teigia, kad iš eismo įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo, t. y. jis nesuvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos elgiasi neteisėtai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančią medžiagą, neturi pagrindo konstatuoti, kad apelianto veikoje nėra ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties, t. y. subjektyviojo požymio – tyčios.

9. ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo esmė – tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos. Teismas kiekvienu atveju privalo nustatyti, kad konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės – tiesioginės tyčios – turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-41-2014, 2AT-54-2014, 2AT-17-139/2015).

10. Pats A. A. neginčija aplinkybės, kad suprato, jog įvyko eismo įvykis, su kuriuo jis tiesiogiai susijęs, tačiau tvirtina, kad jis nesuvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos elgiasi neteisėtai, ir sąžiningai suklydo dėl savo veiksmų teisėtumo, nes eismo įvykį sukėlė ne jis, o į važiuojamąją dalį staiga išbėgusi mergaitė, be to, iš eismo įvykio vietos pasišalino ir pati mergaitė. Tokie apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų. A. A. privalėjo vykdyti KET numatytą eismo dalyvių pareigą  - apie eismo įvykį pranešti policijai ir pasilikti eismo įvykio vietoje (KET 219.4 punktas). Tai, kad A. A. manė esąs nekaltas dėl eismo įvykio, nepašalina jo pareigos laikytis KET reikalavimų, nes atitinkamas pareigas įvykus eismo įvykiui turi ne tik eismo įvykio kaltininkas, tačiau ir kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis (KET 219 punktas). Nurodoma aplinkybė, jog iš eismo įvykio vietos pasišalino ir kaltoji pusė, neturėjo įtakoti paties A. A. veiksmų, nes tai, kad vienas eismo įvykio dalyvis galimai nesilaiko KET reikalavimų, nesudaro jokio pagrindo kitam eismo dalyviui pažeisti KET reikalavimus. Šiuo atveju svarbu įvertinti ir pačią įvykio situaciją, o būtent: iš bylos duomenų nustatyta, jog įvykio metu buvo nežymiai sužalota mažametė mergaitė, pats A. A. parodė, jog matė, kad mažametė buvo nugriuvusi, jis buvo išlipęs iš savo automobilio, mergaitė verkė. Iš mažametės motinos A. Š. parodymų matyti, jog mažametė po įvykio, verkdama ėjo link jos, buvo nubrozdinta mergaitės alkūnė, bėgo kraujas, ji (A. Š.) šaukė ant pažeidėjo: „kur girti važinėjat, kviečiam policiją“, tačiau A. A. į tai nereagavo, nieko nesakė, sėdo į automobilį ir išvažiavo, ji vairuotojui nesakė, jog pretenzijų neturi (b. l. 61). Pats A. A. pirmoje apklausoje nurodė, jog mergaitės motina reiškė pretenzijas dėl jo vairavimo, negirdėjo, kad būtų sakiusi, jog reikia kviesti policiją (b. l. 7), teisme neneigė, jog mergaitės motina pradėjo rėkti, tačiau pretenzijų neturėjo, todėl jis iš įvykio vietos išvažiavo (b. l. 59). Akivaizdu, jog vaikas susižalojo, tai matė pats A. A., be to, buvo apgadintas ir jo paties vairuotas automobilis (iškrito automobilio priekinio bamperio dešinės pusės apdailos plastmasė ir buvo išstumta priekinio bamperio apatinė apdailos detalė) ir šios aplinkybės yra pagrindas išvadai, jog A. A. turėjo suvokti, jog įvyko eismo įvykis. Nors A. A. manė, jog mergaitei didesnių sužalojimų padaryta nebuvo, jis privalėjo apie eismo įvykį pranešti policijai ir pasilikti eismo įvykio vietoje. Juolab, jog A. Š. nuo pat pirmojo paaiškinimo (b. l. 13, 61) nuosekliai tvirtino, jog siūlė vairuotojui kviesti policiją ir išsiaiškinti įvykio aplinkybes, tačiau vairuotojas atsisėdo į automobilį ir išvažiavo. Be to, iš policijos sistemos duomenų apie pranešimus matyti, jog M. Š. iš karto po įvykio, t. y. 2016-08-21 19.03 pranešė apie įvykusį eismo įvykį (b. l. 17) ir šios aplinkybės paneigia apelianto argumentus, jog įvykio vietoje jokių pretenzijų dėl įvykio jam niekas nereiškė. Nors vėliau buvo nustatyta, jog dėl eismo įvykio A. A. yra nekaltas, tačiau bylos įrodymų visetas leidžia kategoriškai tvirtinti, jog A. A. suvokė, jog yra susijęs su eismo įvykiu, suprato savo pareigą pranešti apie eismo įvykį policijai ir pasilikti eismo įvykio vietoje, tačiau ją ignoruodamas iš eismo įvykio vietos tyčia pasitraukė, pažeisdamas Lietuvos Respublikos KET 219.4 punkto reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas jį pagrįstai pripažino kaltu padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą.

11. Kiti apelianto skunde nurodyti argumentai, kad jis po eismo įvykio nesislėpė, sužinojęs, kad policija jo ieško, pats nuvyko pasiaiškinti, nevengė administracinės atsakomybės, visą laiką domėjosi nukentėjusiosios būkle, nepaneigia aukščiau teismo padarytos išvados dėl A. A. tyčios pasišalinant iš eismo įvykio vietos. Nors bylos medžiaga ir patvirtina, kad A. A. po įvykio atsiprašė vaiko tėvų, domėjosi jo sveiktos būkle, neneigė aplinkybių, jog buvo susijęs su eismo įvykiu, tačiau tai teismo išvadų dėl A. A. veiksmų tyčios pasišalinant iš eismo įvykio vietos, nagrinėjamu atveju nelemia. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, jau įvertino visus pažeidėjo aukščiau nurodomus argumentus ir taikė jo teisinę padėtį lengvinančią nuostatą – ATPK 301 straipsnį, paskyrė švelnesnę nuobaudą, negu numatyta ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje.

12. Esant tokioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą procesinį sprendimą, todėl jo keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302 10 str., 302 12 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r i a :

Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 26 d.  nutarimą palikti nepakeistą ir A. A. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėja                                                          Jolanta Raščiuvienė