Pranešėjas E. Maškevičius                             Baudžiamoji byla Nr. 1A-108-417/2013

                                                        Teisminio proceso Nr. 1-93-1-00308-2012-0

Teisėja V. B.              Procesinio sprendimo kategorija 1.1.6.2.; 1.2.4.8.2.

(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. sausio 24 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Eduardo Maškevičiaus,

teisėjų Savinijaus Katausko, Daliaus Jocio,

sekretoriaujant Jurgitai Dilienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Saunoriui,

asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, B. B.,

jo gynėjui advokatui Edvardui Staponkui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą pagal asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, B. B. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 8 d. nuosprendžio, kuriuo B. B. dėl padarytos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., pritaikius BK 38 str., nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas, baudžiamoji byla nutraukta. Vadovaujantis BK 67 str. 1 d., 2 d. 9 p. B. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – po nuosprendžio įsiteisėjimo tris mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

B. B. pagal BK 140 str. 1 d. baudžiamojon atsakomybėn buvo patrauktas už tai, kad 2012 m. birželio 16 d., apie 12 val., duomenys neskelbtini, V. B. ir B. B. priklausančio namo kambaryje tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu sūnui G. B. į kairįjį skruostą, taip nukentėjusiajam G. B. sukeldamas fizinį skausmą.

Asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, B. B. pateiktame apeliaciniame skunde prašo pakeisti Šilalės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 8 d. nuosprendį ir pašalinti iš nuosprendžio konstatavimą, kad smūgį G. B. sudavė kumščiu, nurodant, kad smūgį sudavė delnu. Taip pat nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti ne BK 38 str. pagrindu, o BK 37 str. pagrindu, nes padaryta veika mažareikšmė. Nurodo, kad jokio sužalojimo sūnui nepadarė, o pats sūnus nurodo, kad patirtas skausmas buvo trumpalaikis ir jis to konflikto nesureikšmino. Tai patvirtino ir sūnui atliktas psichologinis tyrimas. Apie įvykį pranešė ne pats sūnus G. B., o jo motina ir sesuo. Akcentuoja, kad šeimoje santykiai itin įtempti, nes S. B. nėra jo biologinis sūnus, be to, itin skiriasi jo ir sutuoktinės požiūris į vaikų sveiką auginimą, psichologinį tobulinimą, religinių įsitikinimų formavimą. Dukra pritaria sutuoktinės V. B. pozicijai, todėl pasinaudojusios susidariusia situacija ir informavo Vaikų teisių apsaugos skyriaus darbuotojus.

Asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, B. B. ir jo gynėjas prašo pateiktą apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašo asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, B. B. apeliacinį skundą atmesti.

Asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, B. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Šilalės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 8 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Keisti jo apelianto skunde nurodytais motyvais apygardos teismas neturi teisinio pagrindo.

Pagal baudžiamąjį įstatymą padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 straipsnis). Vadinasi, pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau, antra, šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai.

Baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius, negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai. Teismų praktikoje įtvirtinta pozicija, kad BK 37 straipsnis negali būti taikomas, jei padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas, arba nusikaltimas, siekiant sutrikdyti (ar sutrikdęs) kito asmens sveikatą.

Iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį (BK 37 straipsnis). Būtent žalos pobūdis, dydis išreiškia nusikaltimų pavojingumą, t. y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama bausmė. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymių, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Kartu pažymėtina, kad BK 37 straipsnio formuluotė „ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų“ suponuoja išvadą, jog, konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama į visų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-86/2006). Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atleisti asmenį, padariusį nusikaltimą, nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga.

Todėl, pareiškiant įtarimus, pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę asmenų, padariusių nusikalstamas veikas, aprašytas formaliosiomis sudėtimis, tokių padarinių numatymas ir konstatavimas nėra būtinas, tačiau, sprendžiant bausmės skyrimo, BK 37 straipsnio taikymo klausimą, turi būti nustatytas padarytos veikos pavojingumo laipsnis. Nustatant padarytos veikos pavojingumo laipsnį esminę reikšmę turi padarytos žalos dydis. Kita vertus, nėra nusikalstamų veikų, nesukeliančių žalingų padarinių. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad BK 37 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas, jog vertinant veiką kaip mažareikšmę pirmiausia būtina atsižvelgti į šia nusikalstama veika padarytos žalos dydį.

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., sudėtis yra materiali, t. y. baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik esant nusikalstamiems padariniams – fiziniam skausmui ar nežymiam sveikatos sutrikdymui.

Nagrinėjamuoju atveju, apeliantas B. B. suduodamas vieną smūgį kumščiu sūnui G. B. į kairįjį skruostą, pastarajam sukėlė fizinį skausmą. Tačiau, apelianto įsitikinimu, jo veika yra mažareikšmė, kadangi jokio sužalojimo sūnui nepadarė, o pats sūnus nurodo, kad patirtas skausmas buvo trumpalaikis ir jis to konflikto nesureikšmino.

Vertinant BK 140 str. 1 d. nusikalstamos veikos sudėties būtinuosius požymius, kaip šiuo atveju fizinį skausmą, būtina pažymėti, kad kiekvienu konkrečiu atveju nukentėjusiojo asmens patirtas fizinis skausmas, kaip baudžiamosios atsakomybės atsiradimo pagrindas, yra vertinimo dalykas. Be abejo, vienas asmuo tą patį fizinį skausmą vertina kaip nusikaltimą prieš jį, tuo tarpu kitas visiškai to nesureikšmina. Būtent tokia situacija yra ir šiuo konkrečiu atveju, nes apelianto manymu, smūgis sūnui kumščiu į veidą tėra mažareikšmis įvykis jų šeimos gyvenime.

Tačiau įvertinusi byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes, o būtent, kad tokį B. B. elgesį prieš sūnų sukėlė itin menkavertės priežastys – kad sūnus per ilgai guli lovoje, kad valgo netinkamą maistą, galiausiai, kad prisėdo prie kompiuterio, todėl buvo vadinamas idiotu, ir už visa tai sūnaus buvo „pasidomėta“, ar pastarasis nori „gauti į snukį“, už tokį, apelianto įsitikinimu, netinkamą elgesį, teisėjų kolegija nemano, kad neadekvačius B. B. veiksmus būtų galima laikyti mažareikšmiais. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, kad ir kaip skirtųsi tėvų požiūris į vaikų auklėjimą, pateisinti tokį neadekvatų elgesį prieš sūnų negali jokios aplinkybės. Taigi sutikti su apelianto pozicija, kad toks jo elgesys yra vaikų auklėjimo metodas, ir, kaip auklėti vaikus, yra jo teisė, nėra ne tik teisinio, bet ir bendražmogiškojo pagrindo. Be abejo, auklėti vaikus yra ne tik tėvų teisė, bet ir pareiga, tačiau ne tokiu būdu, kokį šiuo atveju pasirinko B. B.. Taip, galbūt apeliantui labai nepatiko sūnaus elgesys leisti sau ginčytis su tėvu, ir šiam paklausus: „ar nori gauti į snukį?“, pateikiant atsakymą – „duok“, tačiau pateisinti smurto vartojimą prieš sūnų teisėjų kolegija negali.

Tad įvertinęs aptartas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas atmeta asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, B. B. apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

n u t a r i a :

asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, B. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                        Eduardas Maškevičius

Teisėjai                                                                                      Dalius Jocys

                                                                                       Savinijus Katauskas