Administracinė byla Nr. A858-2233/2011
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00278-2010-4
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. spalio 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,
dalyvaujant pareiškėjui B. S.,
atsakovo, atstovaujamo Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui N. R.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (buvęs – Pravieniškių 2-ieji pataisos namai – atviroji kolonija), (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija) dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas B. S. skundu (t. I, b. l. 201-204; t. II, b. l. 2-3) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti 2005 m. spalio 15 d. jam paskirtą nuobaudą – 15 parų baudos izoliatoriaus; pripažinti, kad buvo pažeistos jo teisės ir įpareigoti Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pataisos namai) administraciją nepažeidinėti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK, Konvencija) 3, 5 straipsnių, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20, 21, 53 straipsnių, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 3 straipsnio 4 punkto, 5 straipsnio, 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 67 straipsnio, 91 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktų, 144 straipsnio 4 punkto, 174 straipsnio 1 punkto, Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo (toliau – ir KKĮ) 2, 3, 4 straipsnių, 9 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – ir Pacientų teisių įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos įstatymo (toliau – ir Psichikos sveikatos įstatymas, PSĮ) 10 straipsnio, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Tvarkos taisyklės) 7, 28, 73, 231, 320, 317 punktų; priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės 95 000 litų neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad 2005 m. spalio 15 d. jam nepagrįstai buvo paskirta nuobauda – 15 parų baudos izoliatoriaus, kadangi jis nepažeidė bausmės atlikimo režimo, alkoholinių gėrimų nevartojo. 2005 m. spalio 15 d. pareiškėjui skaudėjo dantį, todėl uždėjo spirite suvilgytą vatos tamponą. Pareiškėjui atliekant bausmę Pataisos namuose buvo pažeistos tokios teisės normos: Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3, 5 straipsniai, Konstitucijos 20, 21, 53 straipsniai, BVK 3 straipsnio 4 punktas, 5 straipsnis, 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 67 straipsnis, 91 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktai, 144 straipsnio 4 punktas, 174 straipsnio 1 punktas, KKĮ 2, 3, 4 straipsniai, 9 straipsnio 1 dalies 3 punktas, Pacientų teisių įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, Psichikos sveikatos įstatymo 10 straipsnis, Tvarkos taisyklių 7, 28, 73, 231, 320, 317 punktai. Pareiškėjas tvirtino, kad be teisinio pagrindo jis buvo perduodamas ginkluotai apsaugai ir vežamas į Vilniaus Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą bei Kauno tardymo izoliatorių, taip pat į administracinius teismus, sukaustytas antrankiais, saugomas ginkluotų sargybinių. Tokie veiksmai atlikti remiantis Vilniaus ir Kauno apygardų administracinių teismų priimtomis nutartimis dėl pareiškėjo etapavimo į teismo posėdžius. Pareiškėjo bausmės atlikimo metu buvo neteisėtai sugriežtintos bausmės atlikimo sąlygos, apribota judėjimo laisvė. Be to, jam trukdyta gauti kvalifikuotą medicininę pagalbą. Nuo 2005 m. lapkričio 16 d. iki 2007 m.
birželio 5 d. pareiškėjui uždrausta vykti į Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Respublikinę Vilniaus polikliniką. Neturtinė žala padaryta neteisėtu perkėlimu į tardymo izoliatorius, draudimu paskambinti iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus, žiemos metu laikymu nešildomose Lukiškių tardymo izoliatoriaus patalpose, vežimu į teismo posėdžius su antrankiais, saugomu ginkluotos apsaugos. Dėl to jis patyrė fizinį ir psichinį smurtą, pažeminimą, nepagrįstą savo teisių apribojimą, pagilėjo depresija, pablogėjo sveikata.
Kauno apygardos administracinis teismas 2008 m. lapkričio 6 d. sprendimu
(t. II, b. l. 108-110) pareiškėjo skundo netenkino. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje esantys objektyvūs ir neginčijami įrodymai patvirtina, jog 2005 m. spalio 15 d. nutarimu pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai paskirta drausminė nuobauda – 15 parų baudos izoliatoriaus, kadangi jam nustatytas lengvas girtumo laipsnis. 2005 m. spalio 15 d. medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktu Nr. 180 pareiškėjui nustatytas lengvas girtumo laipsnis.
2005 m. spalio 18 d. specialisto išvadoje Nr. T-A 4302/05(02) nurodyta, jog pareiškėjo kraujyje, paimtame 2005 m. spalio 15 d., rasta 2,76 promilės etilo alkoholio. Tokie įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 2005 m. spalio 15 d., atlikdamas bausmę Pataisos namuose, buvo neblaivus. Teismo ekspertizės 2008 m. balandžio 23 d. akte Nr. 83TPK-79 ekspertas dėl prieštaravimų, aprašant tiriamojo kliniką ir gautus alkotesterio parodymus bei kraujo tyrimą, negalėjo atsakyti į teismo užduotus klausimus, ar pareiškėjas 2005 m. spalio 15 d. buvo blaivus, o jeigu buvo neblaivus, tai koks buvo jo girtumo laipsnis. Tačiau pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šis ekspertizės aktas nepaneigia anksčiau minėtų įrodymų, šiuo atveju patvirtinančių pareiškėjo neblaivumą, kuriais netikėti teismas neturi jokio pagrindo, o girtumo laipsnis nagrinėjamu atveju nėra svarbus. Be to, pats pareiškėjas patvirtino, jog atlikdamas bausmę jis kartais pataisos namuose naudojo alkoholinius gėrimus. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas. Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi, 16 straipsnio
2 dalimi, nurodė, jog pagal skundo reikalavimo – įpareigoti atsakovą nepažeidinėti skunde nurodytų teisės aktų reikalavimų – ir ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies prasmę pareiškėjui nesuteikta teisė ginti savo teises į ateitį, taip pat tokie skundo reikalavimai yra priverstinai neįvykdytini. Padarė išvadą, kad tokie skundo reikalavimai nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai. Pažymėjo, kad pareiškėjo skundo reikalavimai nepagrįsti ir atmestini, nesant galimybės priverstinai įvykdyti tokio pobūdžio skundo reikalavimų. Sprendžiant, ar pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas, būtina nustatyti, ar Pataisos namų pareigūnai veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo elgtis pagal teisės aktus. Konstatavo, kad byloje nėra jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų, patvirtinančių skunde nurodytas aplinkybes, todėl pareiškėjo skundo motyvą, jog jam dėl neteisėtų Pataisos namų pareigūnų veiksmų buvo padaryta neturtinė žala, pripažino nepagrįstu.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 113-117), kuriuo prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą; priteisti 118 000 litų neturtinės žalos; pranešti Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui apie kraujo mėginio klastojimo faktą dėl ikiteisminio tyrimo organizavimo ir kaltų asmenų nustatymo; atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas, teismas vilkino bylos nagrinėjimą bei pažeidė jo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis bei kitus teismui keliamus reikalavimus. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjas patyrė pažeminimą, jam atsinaujino ir išsivystė depresija, jis išleido savo santaupas gydytojams ir kelionėms. 2005–2008 metais pareiškėjas buvo ne kartą neteisėtai perkeltas ir laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje, kuriame laikymo sąlygos pakenkė jo sveikatai. Be to, jo vykimo į teismo posėdžius tvarka buvo neteisėta, pažeidė nustatytą tvarką, jo teises. Jis buvo neteisėtai perkeltas į Kauno tardymo izoliatorių bylų nagrinėjimo Kauno apygardos administraciniame teisme metu. Teigia, jog jo laisvė buvo nepagrįstai suvaržyta, dėl to jis patyrė didelę neturtinę žalą. Alkotesteris, kuriuo nustatytas jo neblaivumas, galėjo blogai veikti, o kraujo tyrimas suklastotas. Pataisos namuose buvo neteisėtai apribota jo teisė į gydymą, su juo buvo žiauriai elgiamasi, jis patyrė fizines ir psichologines kančias.
Atsakovas Pravieniškių 2-ieji pataisos namai – atviroji kolonija atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 126-129) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjo 2005 m. spalio 15 d. padarytą pažeidimą patvirtina byloje pateikti įrodymai (medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas, Mykolo Riomerio universiteto teismo medicinos instituto Kauno skyriaus specialistų išvada, bylos nagrinėjimo metu pateikti parodymai). Kai kurie pareiškėjo teiginiai yra tik jo nuomonė, kuri nėra pagrįsta jokiais faktais. Pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, visi su juo susiję veiksmai buvo vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjo teisė į gydymą nebuvo apribota, visi su jo sveikatos priežiūra susiję klausimai buvo įgyvendinti teisės aktų nustatyta tvarka. Tuo tarpu pareiškėjo vykimo į teismo posėdžius tvarka yra reglamentuota, tai nebuvo Pataisos namų savivalė. Pareiškėjo patirta neturtinė žala nėra pagrįsta faktinėmis aplinkybėmis, nėra pateikta objektyvių tai patvirtinančių įrodymų.
II.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. vasario 1 d. nutartimi
(t. II, b. l. 152-156) B. S. apeliacinį skundą tenkino iš dalies; panaikino Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 6 d. sprendimo dalį dėl reikalavimo pareiškėjui priteisti neturtinę žalą dėl jo etapavimo iš Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos į kitas bausmių vykdymo institucijas; panaikino Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 6 d. sprendimo dalį dėl reikalavimų pripažinti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės, bei dėl reikalavimo įpareigoti Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos administraciją nepažeisti teisės aktų reikalavimų ir šioje dalyje administracinę bylą nutraukti; likusią sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjui 2005 m. spalio 15 d. 14 val.
50 min. nustatytas 0,9, o 15 val. – 1 promilės neblaivumas. Pareiškėjui nesutinkant su nustatytu neblaivumo laipsniu, paimtas jo kraujo mėginys ir pagal Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Kauno skyriaus specialisto išvadą Nr. T-A 4302/05(02) pareiškėjo kraujyje rasta 2,76 promilės etilo alkoholio. Pareiškėjas nesutiko, kad jis buvo neblaivus, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, jis nurodė, kad tą dieną jam skaudėjo dantį, todėl uždėjo ant jo spiritu suvilgytą vatos tamponą. Taip pat tiek jis pats, tiek pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas patvirtino, jog pareiškėjas anksčiau yra vartojęs alkoholį, jis jau kelis kartus buvo baustas už alkoholio vartojimą. Įvertinus nustatytas aplinkybes, bylos dokumentus, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjas 2005 m. spalio 15 d. buvo neblaivus. Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos pirmosios instancijos teismo pavedimu atlikta ekspertizė. Teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad dėl nustatytų neatitikimų į teismo pateiktus klausimus atsakyti negalima. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios išvados, atsižvelgiant į kitą bylos medžiagą ir bylos aplinkybes, gali turėti įtakos vertinant pareiškėjo neblaivumo laipsnį, tačiau ne patį neblaivumo faktą. Kaip jau minėta, byloje nepateikta įrodymų, kurie sudarytų pagrindą abejoti aplinkybe, jog pareiškėjas 2005 m. spalio 15 d. buvo neblaivus. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nors nagrinėjamu atveju tikslus neblaivumo laipsnis negali būti nustatytas, tačiau aplinkybė, jog pareiškėjas buvo neblaivus įrodyta, o neblaivumo laipsnis neturi įtakos paskirtai nuobaudai. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, į tai, kad nepateikti papildomi įrodymai ir nenurodyti duomenys, dėl kurių pareiškėjui paskirta ir ginčijama nuobauda galėtų būti pripažinta nepagrįsta, neteisėta ir atitinkamai panaikinta, nenustatyta procesinių pažeidimų, padarytų nustatant pareiškėjo neblaivumą ar skiriant ginčijamą nuobaudą, pareiškėjo reikalavimas dėl jam paskirtos nuobaudos panaikinimo netenkintinas. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Kaip matyti iš pareiškėjo skundų, tokios žalos atsiradimą jis siejo su tuo, kad buvo pažeistos jo teisės ir nesuteikta galimybė gydytis sveikatą, be to, su jo etapavimo dėl dalyvavimo teisminiuose procesuose ir laikymo bausmių vykdymo institucijose sąlygomis ir trukme.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (6.249 straipsnis). CK 6.250 straipsnis įtvirtina nuostatas, susijusias su neturtine žala. Byloje pateikti įrodymai nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė į sveikatos gydymą. Priešingai, bylos medžiaga patvirtina, kad jis vyko į sveikatos priežiūros ir gydymo įstaigas, kur jam suteikta reikalinga pagalba, pareiškėjui tinkamai užtikrinta galimybė nuvykti į atitinkamas paslaugas teikiančias įstaigas. Todėl darytina išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad, Pataisos namų administracijai neužtikrinus pareiškėjo teisės į sveikatos gydymą įgyvendinimo, jam buvo padaryta neturtinė žala. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą taip pat siejo su jo etapavimo dėl dalyvavimo teisminiuose procesuose ir laikymo bausmių vykdymo institucijomis sąlygomis bei trukme. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, pažymi, jog teismas iš esmės nepateikė jokių argumentų dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl minėtų veiksmų, atsiradimo. Bylos medžiaga patvirtina pareiškėjo argumentus, jog, jį etapuojant į kitus miestus dėl dalyvavimo teismo posėdžiuose, jis buvo pakankamai ilgai laikomas tų miestų bausmių vykdymo įstaigose. Pirmosios instancijos teismas nevertino tokių aplinkybių, nepatikrino, ar atitinkamais bausmių vykdymo institucijų veiksmais ir priimtais aktais nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės, ar ilgalaikis pareiškėjo laikymas bausmių vykdymo įstaigose, siekiant užtikrinti jo dalyvavimą teismo posėdžiuose, buvo adekvati, proporcinga ir teisėta priemonė nagrinėjamu atveju. Todėl šioje dalyje byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kad būtų tinkamai ištirtos ir įvertintos bylos išsprendimui reikšmingos aplinkybės. Atkreiptinas dėmesys, jog tuo atveju, jeigu būtų vertinama, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo sietinas su atitinkamų teismų nutartimis dėl pareiškėjo etapavimo į kitą miestą dalyvavimui teismo posėdyje, turėtų būti įvertinta ir tai, ar tokiu atveju Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija neturėtų būti įtraukta į bylos nagrinėjimą. Administracinių teismų kompetenciją apibrėžia ABTĮ, kuris nenumato galimybės administraciniam teismui pripažinti tam tikrus faktus. Atitinkamų faktų pripažinimas gali būti papildomu įrodymų, tačiau ne savarankišku reikalavimu byloje. Todėl bylos dalis dėl reikalavimo pripažinti, kad buvo pažeisti pareiškėjo nurodytų teisės aktų reikalavimai, nutrauktina, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai. Tuo tarpu pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Pataisos namų administraciją daugiau nepažeisti jo nurodytų teisės aktų nuostatų, vertintinas ne kaip siekis, kad viešojo administravimo subjektas būtų įpareigotas atlikti konkrečius veiksmus, o daugiau kaip prevencinio pobūdžio reikalavimas. Toks pareiškėjo reikalavimas yra nukreiptas į ateitį, t. y. sietinas su galimais veiksmais, kuriuos ateityje galimai atliks Pataisos namų administracija. ABTĮ neįtvirtina galimybės reikšti tokio pobūdžio reikalavimus, todėl bylos dalis dėl reikalavimo įpareigoti Pataisos namų administraciją daugiau nepažeisti teisės aktų reikalavimų taip pat nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai, neištyręs visų bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių, atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, padarytą jį etapuojant į kitas bausmių vykdymo institucijas ir jose laikant ilgą laiko tarpą, siekiant užtikrinti jo dalyvavimą teismo posėdžiuose. Todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, taip pat bylos dalis dėl pareiškėjo reikalavimų įpareigoti Pataisos namų administraciją bei pripažinti tam tikrus faktus nutrauktina, likusi teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.
III.
Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 18 d. sprendimu
(t. III, b. l. 97-104) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas grąžino bylą nagrinėti tik dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą dėl pareiškėjo etapavimo iš Pataisos namų į kitas bausmių vykdymo institucijas – Vilniaus Lukiškių tardymo izoliatorių ir Kauno tardymo izoliatorių, taip pat dėl buvimo termino šiose įstaigose pagrįstumo. Pareiškėjas nurodė, kad dėl Pataisos namų pareigūnų neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė pažeminimą, fizinį ir psichologinį smurtą, savo teisių, kurias numatė teismo nuosprendis, BVL ir kiti teisės aktai, nepagrįstą apribojimą. Dėl to jam pablogėjo sveikata, pagilėjo depresija, ją teko gydyti ilgiau, dėl ko negalėjo tinkamai reaguoti į Pataisos namų administracijos veiksmus, koreguoti savo elgesį ir naudotis visomis įstatymo teikiamomis lengvatomis. Visos šios aplinkybės, pareiškėjo manymu, vertintinos kaip jam sukelta neturtinė žala.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tokie veiksmai buvo atlikti remiantis apygardų administracinių teismų ir apylinkės teismų nutartimis dėl pareiškėjo etapavimo į teismo posėdžius. Dėl to jam neteisėtai buvo sugriežtintos bausmės atlikimo sąlygos ir nepagrįstai apribota judėjimo laisvė. Iš to seka, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje privalu vieną iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – ar bausmių vykdymo institucijos pareigūnų veiksmai yra neteisėti, taip pat būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių veiksmų (pareiškėjo perkėlimo į kitas bausmių vykdymo įstaigas remiantis teismų nutartimis ir buvimo jose trukmės) atsirado neturtinė žala ir ar tarp minėtų veiksmų bei kilusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo realiai apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.
Įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, teismas konstatavo, kad nagrinėjamojoje administracinėje byloje paminėtos aplinkybės nebuvo nustatytos. Teismui nebuvo pateikta jokių duomenų (teismas, būdamas aktyvus, taip pat ir savo iniciatyva rinko įrodymus tuo padėdamas pareiškėjui įgyvendinti bei apginti savo teises ir įstatymų saugomus interesus), kad bausmių vykdymo institucijos pareigūnams pareiškėją perkeliant (etapuojant) į kitas bausmės vykdymo įstaigas bei laikant jose, remiantis teismų nutartimis, patvarkymais, pareiškėjui realiai atsirado nuolatinio pobūdžio neigiami padariniai, pasireiškiantys išgyvenimais, sukrėtimais, reputacijos pablogėjimu, galimybės bendrauti apribojimu ir t.t., nes, nustatant ar buvo padaryta neturtinė žala, turi būti vertinamos ne žmonių (šiuo atveju pareiškėjo) reakcijos į išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus, bet patys padariniai. Pareiškėjo motyvai bei argumentai dėl neturtinės žalos atsiradimo yra visiškai abstraktūs, nepatvirtinti faktinėmis aplinkybėmis (įrodymais) paremti tik jo subjektyviu įvykių vertinimu, taip pat subjektyviomis neigiamomis emocijomis. Visi pareiškėjo konvojavimai į paminėtas įstaigas buvo vykdomi atsižvelgiant į teismo nutartis (pareikalavimus). Bylos duomenys patvirtina išvadą, kad pareiškėjas anksčiau neskundė nei bausmių vykdymo institucijų, nei Viešojo saugumo tarnybos aktų (veiksmų), taip pat neginčijo ir teismų nutarčių (patvarkymų) pristatyti jį į teismo posėdžius. Teismas pabrėžė, kad tai, jog pareiškėjas planiniais etapais vykdavo į teismo posėdžius lydimas ginkluoto konvojaus pareigūnų, taip pat buvo laikomas Kauno ir Vilniaus tardymo izoliatoriuose, policijos komisariato areštinėje, nėra bausmių vykdymo institucijų, teismų iniciatyva atlikti teisės normomis nereglamentuoti veiksmai (priimti aktai), bet, siekiant objektyviai išnagrinėti bylas bei realiai užtikrinti pareiškėjo procesines vadovaujantis proceso betarpiškumo, žodiškumo principais, buvo vykdoma griežtai teisės aktais reglamentuota procedūra. pareiškėjo argumentai, jog pažeistos jo teisės dėl pristatymo (vykimo) būdo (konvojavimo) į kitas bausmės vykdymo institucijas bei teismo posėdžius, atmestini kaip nepagrįsti, nes nustatyta galiojanti pristatymo (konvojavimo, etapavimo) tvarka yra taikoma visiems nuteistiesiems, atliekantiems terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Pareiškėjo etapavimas buvo vykdomas tiksliai laikantis įstatymų reikalavimų ir pagal pateiktas vykdyti teismų nutartis (pareikalavimus) dėl jo pristatymo į teismo posėdžius, tokiu būdu padedant pareiškėjui realizuoti savo procesines teises bei realiai įgyvendinat pamatinius proceso betarpiškumo, žodiškumo principus. Poįstatyminiai teisės aktai taip pat detaliai reglamentavo nuteistųjų etapavimo, konvojavimo bei apsaugos procesą.
IV.
Pareiškėjas B. S. apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 107-111) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą; priteisti pareiškėjui 118 000 litų neturtinės žalos atlyginimo. Apeliaciniame skunde, be argumentų, nurodytų skunde pirmosios instancijos teismui, pažymima, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, 5 straipsnio 1 dalis, 6 straipsnio 1 dalis. Nuteistų asmenų teisių bei laisvių apribojimus nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai, bet ne poįstatyminiai aktai ar administraciniai teismai. Tuo tarpu pareiškėjo atžvilgiu buvo priešingai, jo laisvė ribojama poįstatyminiais aktais. Pareiškėjas buvo baudžiamas du kartus už tą patį nusižengimą. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 225 straipsnį, neaišku, kokiu pagrindu teismas pateisino kardomąjį įkalinimą ABTĮ 53 ir 57 straipsniais. Teismas nepaneigė galimybės pareiškėjui vykti į posėdžius kartu su atsakovo atstovu. Teismas rinko tik tokius įrodymus, kurie galėjo kaip nors pagelbėti atsakovui, todėl neverta kalbėti apie bešališką, objektyvų teismą. Byloje pilna įrodymų, išrašų iš medicinos kortelių, patvirtinančių depresijos pagilėjimą, tačiau to neįvertino teismas. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas dėl neteisėto įkalinimo niekur nesikreipė. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad pareiškėjo teisė bendrauti nebuvo suvaržyta, to nepatvirtinto ir atsakovas. Pareiškėjas nesutinka su teismo teiginiu, kad jis bausmę atliko uždaro tipo įstaigoje. Pareiškėjo kalinimas Kauno ir Lukiškių tardymo izoliatoriuose nebuvo sankcionuotas teisėta teismo nutartimi. Kauno apygardos administracinis teismas pažeidė pareiškėjo teises į teisingą bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis, pagal Konstitucijos nuostatas, Teismų įstatymą bei ABTĮ. Pareiškėjas nurodo, kad žiauriu elgesiu, pareiškėją laikant žiemos metu prie žemos temperatūros Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime nulėmė, jog pareiškėjui išsivystė viršutinių kvėpavimo takų ir peties sąnario uždegimai, jam buvo padaryta 35 660 litų neturtinė žala; neteisėtu laikymo tardymo izoliatoriuose – 59 340 litų dydžio neturtinė žala; skundo nagrinėjimo vilkinimu ir neteisėtomis nutartimis – 23 000 litų dydžio neturtinė žala.
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. III, b. l. 136-138) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą yra nurodoma, jog nei BVK, nei kiti teisės aktai nereglamentuoja nuteistųjų, suimtųjų asmenų pristatymo į teismo posėdžius, kitaip nei etapavimas, nepriklausomai nuo to, kokios ryšies pataisos įstaigoje jie atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę, taip pat BVK nenumatyta ir nuteistųjų išvykimo be priežiūros (palydos) su administracijos leidimu į teismo posėdžius teismuose galimybė. Pažymi, jog pareiškėjas iš tardymo izoliatorių į bausmės atlikimo vietą nebuvo etapuojamas iš karto po teismo posėdžio pabaigos, nes etapai vyko iš anksto nustatytu grafiku ir maršrutais. Atsakovas pabrėžia, jog dėl objektyvių priežasčių ne visada buvo galimybė pareiškėją gabenti artimiausiu etapu, nes artimiausiu etapu vykstančių nuteistųjų skaičius, atsižvelgiant į specialaus transporto galimybes bei etapu vykstančių nuteistųjų, suimtųjų skaičių, buvo planuojamas iš anksčiau, o ne iš karto po teismo posėdžio, kuriame dalyvavo pareiškėjas, pabaigos. Todėl iki išvykimo pareiškėjas buvo paliekamas tardymo izoliatoriuose. Nurodo, jog sprendimus dėl nuteistųjų, suimtųjų asmenų konvojavimo priima teismai ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžių įstaigų įskaitų skyrių darbuotojai. Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Atsakovo pareigūnai pareiškėjo atžvilgiu veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal teisės aktų reikalavimus, todėl nėra nustatyti neteisėti veiksmai ir atsakovui turtinė prievolė atlyginti žalą nekyla.
Pabrėžia, jog nustatyta pristatymo (konvojavimo, etapavimo) tvarka yra taikoma visiems nuteistiesiems, atliekantiems terminuoto laisvės atėmimo bausmę, be išlygų. Nurodo, jog neturtinę žalą, jos atsiradimą, sukeltų pasekmių realumą turi įrodyti asmuo, reiškiantis dėl jos reikalavimus. Taigi, pareiškėjo teiginiai, kad teismas padarė prieštaraujančią bylos medžiagai išvadą, kad atsakovas nepateikė, o teismas savo iniciatyva nesugebėjo surasti įrodymų, paneigiančių pareiškėjo dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, patirtus neteisėtu kardomuoju kalinimu, yra nepagrįsti. Atsakovo vertinimu, taip pat nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad emocinė depresija jam išsivystė patyrus kolonijos administracijos pažeminimą, neteisėtu kardomuoju kalinimu, įstatymų ignoravimu. Nurodo, jog teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, jog pareiškėjas planiniais etapais į teismo posėdžius vykdavo ir buvo laikomas Kauno bei Vilniaus tardymo izoliatoriuose ne bausmių vykdymo institucijų, ne pataisos namų iniciatyva, bet siekiant objektyviai išnagrinėti bylas ir realiai užtikrinti pareiškėjo procesines teises.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
V.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kyla dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią pareiškėjas kildina iš, jo teigimu, jo neteisėto laisvės atėmimo, taip pat sveikatos pablogėjimo bei teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pažeidimo.
Teisėjų kolegija visų pirma pasisako dėl pareiškėjo pateikto apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. vasario 1 d. nutartimi (byla Nr. A525-803/2010) išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą dėl 2008 m. lapkričio 6 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo, šį apeliacinį skundą tenkino iš dalies, t. y. bylą grąžino iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui dėl pareiškėjo skundo dalies, kuria reikalaujama atlyginti jam neturtinę žalą dėl jo konvojavimo iš Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų į kitas bausmių vykdymo institucijas. Kitos pareiškėjo skundo dalys buvo atmestos arba administracinės bylos nagrinėjimas nutrauktas (t. II, b.l. 156).
Kiek tai susiję su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais ir reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš jo teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis, kurią garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 6 straipsnio 1 dalis, pažeidimo, pažymėtina, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas šį reikalavimą pateikė teikdamas apeliacinį skundą dėl 2008 m. lapkričio 6 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo (t. II., b.l. 113-117). Pats reikalavimas yra susijęs būtent su šios bylos nagrinėjimo teismuose trukme.
Teisėjų kolegija šiuo klausimu pažymi, kad, viena vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 940/2010) pripažįstama, jog administraciniai teismai turi kompetenciją nagrinėti bylas dėl žalos, kurią asmenys kildina iš jų teisės į teisingą administracinių bylų išnagrinėjimą per trumpiausią laiką pažeidimo, atlyginimo. Kita vertus, kaip matyti iš Europos žmogaus teisių teismo praktikos, plėtojančios EŽTK 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, vertindamas, ar buvo pažeista aptariama žmogaus teisė, teismas vertina bendrą proceso trukmę (žr. 2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. A858 – 940/2010 nurodytą EŽTT praktiką).
Atitinkamai, kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl teismo proceso trukmės būtent šioje byloje, teisėjų kolegija mano, kad nei pirmosios instancijos teismas, nei ši teisėjų kolegija minėtos apeliacinio skundo dalies negali nagrinėti vien dėl tos priežasties, kad tokiu būdu jie turėtų įvertinti ir savo veiksmų teisėtumą EŽTK 6 straipsnio 1 dalies požiūriu, nes, kaip minėta, sprendžiant pareiškėjo keliamą klausimą, turi būti vertinamos ne atskiros administracinės bylos nagrinėjimo stadijos, o bendros proceso trukmės atitiktis pirmiau minėtam imperatyvui. Akivaizdu, kad toks vertinimas negalėtų būti traktuojamas kaip objektyvus ir nešališkas, todėl nebūtų suderinamas su tos pačios EŽTK 6 straipsnio 1 dalimi. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija daro išvadą, kad jei pareiškėjas mano, jog jo teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką nagrinėjant šią administracinę bylą buvo pažeista, jis, pasibaigus šios bylos nagrinėjimui, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitą skundą su atitinkamais reikalavimais.
Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai apibrėžė šio bylos nagrinėjamo ginčo ribas.
Kiek tai susiję su pareiškėjo reikalavimu atlyginti neturtinę žalą, kurią jis kildina iš faktinės aplinkybės, kad jo konvojavimo į administracinių ir civilinių bylų nagrinėjimą teismuose metu jis be teisėto pagrindo būdavo perkeliamas iš atvirosios kolonijos į tardymo izoliatorius, ir taip, jo teigimu, buvo pažeista jo teisė į laisvę, kurią garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnis, EŽTK 5 straipsnis, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Vis dėlto CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pažymėtina, kad neteisėta veika gali pasireikšti ir neteisėtais veiksmais, ir neveikimu, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą nekyla (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).
Atmesdamas aptariamą pareiškėjo skundo dalį pirmosios instancijos teismas iš esmės konstatavo, jog byloje nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti buvus būtinąsias deliktinės atsakomybės sąlygas, konkrečiai, neteisėtus valstybės valdžios institucijų veiksmus ar neveikimą, taip pat pačios neturtinės žalos buvimo faktą.
Taigi visų pirma būtina įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados, jog byloje vertinamu atveju nėra pagrindo konstatuoti buvus neteisėtus valstybės valdžios institucijų veiksmus ar neveikimą, pagrįstumą.
Kaip minėta, pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš faktinės aplinkybės, kad jo konvojavimas į teismo posėdžius nagrinėjant administracines ir civilines bylas, kurio metu jis iš pataisos namų būdavo perkeliamas į tardymo izoliatorius, buvo atliekamas neteisėtai, t. y. tam nesant teisinio pagrindo. Pareiškėjo teigimu, taip, be kita ko, buvo pažeistas EŽTK 5 straipsnis, užtikrinantis pareiškėjo teisę į laisvę.
Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad EŽTK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog „kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą. Laisvė negali būti niekam atimta kitaip, kaip šiais atvejais ir įstatymo nustatyta tvarka: a) kai asmuo teisėtai kalinamas pagal kompetentingo teismo nuosprendį <...>“. Taigi kaip matyti iš EŽTK 5 straipsnio 1 dalies a) punkto, kaip vienas iš teisėtų asmens laisvės atėmimo pagrindų nurodytas teismo nuosprendis.
Byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjui laisvės atėmimo bausmė, kurią jis praktiškai atliko byloje vertinamu laikotarpiu, buvo paskirta 2004 m. liepos 19 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu (t. III, b.l. 52). Taip pat nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas į byloje aptariamus teismo posėdžius buvo konvojuojamas būtent tuo metu, kai atliko teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, t. y. jo teisė į laisvę buvo apribota pirmiau minėtu teismo nuosprendžiu, nes laisvės atėmimo bausmę jis atliko iki 2008 m. sausio 20 d. (t. III, b.l. 52). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo teisė į laisvę, kurią garantuoja EŽTK 5 straipsnio 1 dalis, pažeista nebuvo, nes, kaip minėta, konvojavimo metu jo teisė į laisvę buvo apribota teismo nuosprendžiu, kuris kaip teisėtas asmens teisės į laisvę atėmimo pagrindas nurodytas EŽTK 5 straipsnio 1 dalies a) punkte.
Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad EŽTK 5 straipsnyje nėra įtvirtintos specialios nuostatos, apibrėžiančios, koks konkretus režimas taikytinas asmeniui, kuriam laisvė atimta teismo nuosprendžiu. Šiuo atveju kaip pateisinamas asmens laisvės atėmimo pagrindas yra būtent konkretus teismo nuosprendis, kuriuo asmeniui skiriama reali laisvės atėmimo bausmė. Tokia išvada darytina įvertinus EŽTT plėtojamą praktiką. Teismas savo praktikoje laikosi nuostatos, kad EŽTK 5 straipsnyje įtvirtintų vieno iš laisvės atėmimo pagrindų taikymas savaime neužkerta kelio remtis ir taikyti kitus minėtame straipsnyje įtvirtintus teisės į laisvę ribojimo pagrindus (žr., pvz., 1997 m. balandžio 23 d. sprendimą Eriksen prieš Norvegiją (pareišk. Nr. 17391/90); 2009 m. kovo 19 d. sprendimą byloje Polonskiy prieš Rusiją (pareišk. Nr. 30033/05), o sulaikymo vieta nedaro įtakos asmens, kaip nuteistojo laisvės atėmimo bausme, statusui po to, kai jį tokia bausme nuteisė kompetentingas teismas (žr., pvz., 1990 m. kovo 28 d. sprendimą B. prieš Austriją (serija A, Nr. 175).
Dėl pirmiau minėtų priežasčių manytina, kad reguliavimas, koks konkretus režimas taikytinas asmeniui, nuteistam laisvės atėmimo bausme tam tikrais specifiniais atvejais, priklauso nacionalinės teisės sferai (žinoma, su sąlyga, kad toks reguliavimas nepažeis kitų asmens pagrindinių teisių ir laisvių), todėl byloje aptariamu atveju nėra pagrindo konstatuoti EŽTK 5 straipsnio pažeidimą. Atitinkamai šioje dalyje nėra pagrindo konstatuoti buvus neteisėtus valstybės institucijų veiksmus ar neveikimą LR CK 6.271 straipsnio prasme.
Pareiškėjo teigimu, jo konvojavimas iš pataisos namų į Lukiškių ir Kauno tardymo izoliatorius buvo neteisėtas ir nacionalinės teisės požiūriu, t. y., jo manymu, apskritai nėra teisinio pagrindo konvojuoti laisvės atėmimo bausme nuteistus ir pataisos namuose bausmę atliekančius asmenis į administracinėse ir civilinėse bylose vykstančius teismo posėdžius ir tokio konvojavimo metu juos laikyti kardomojo kalinimo vietose.
Įvertinusi byloje taikytiną teisinį reguliavimą teisėjų kolegija tokiems pareiškėjo argumentams nepritaria. Šiuo aspektu pažymėtina, kad BVK 67 straipsnyje nurodyta, jog nuteistųjų laikino palikimo kardomojo kalinimo vietose ir nuteistųjų perkėlimo iš pataisos įstaigų į kardomojo kalinimo vietas pagrindus ir tvarką, taip pat esančių kardomojo kalinimo vietose nuteistųjų teisinę padėtį nustato Baudžiamojo proceso kodeksas ir Kardomojo kalinimo įstatymas. Kardomojo kalinimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kardomojo kalinimo įstatymas nustato asmenų, kuriems kardomąja priemone parinktas suėmimas, taip pat asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, laikymo kardomojo kalinimo vietose tvarką ir sąlygas.
Kardomojo kalinimo įstatymo (toliau – ir KKĮ) 6 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta, jog kardomojo kalinimo vietose taip pat gali būti laikomi nuteisti laisvės atėmimu asmenys, palikti tardymo izoliatoriuje arba perkelti į jį iš pataisos darbų įstaigų atlikti tardymo veiksmų baudžiamosiose bylose arba dėl bylų nagrinėjimo teisme, tuo tarpu šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad asmenų priėmimo į kardomojo kalinimo vietas procesinis pagrindas yra teisėjo sankcija perkelti nuteistąjį iš pataisos darbų įstaigos į tardymo izoliatorių.
Nors pareiškėjas teigia, kad Kardomojo kalinimo įstatymo nuostatos taikytinos tik baudžiamosiose bylose, minėtos įstatymo 1, 6 ir 9 straipsnio nuostatos tokį aiškinimą paneigia, nes, be kita ko, 6 straipsnio 2 dalies 3 punkte kalbama apskritai apie bylų, o ne tik baudžiamųjų bylų nagrinėjimą. Be to, nors pareiškėjas teigia, kad jam neteisėtai buvo pritaikytas kardomasis kalinimas, toks teiginys atmestinas kaip nepagrįstas, nes, kaip matyti iš Kardomojo kalinimo įstatymo nuostatų, jame išskirtos bent dvi sąvokos – kardomasis kalinimas (pvz., įstatymo 1, 3 straipsniai) ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, laikymas kardomojo kalinimo vietoje (įstatymo 1 straipsnis). Taigi byloje aptariamais atvejais pareiškėjui nebuvo taikomas kardomasis kalinimas, jis buvo laikinai laikomas kardomojo kalinimo vietose.
Atsižvelgiant į pirmiau minėtas teisės normas galima daryti išvadą, kad bendriausia prasme Bausmių vykdymo kodekse ir Kardomojo kalinimo įstatyme yra objektyvus teisinis pagrindas nuteistąjį, atliekantį laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, konvojuoti į teismo posėdžius (ne tik baudžiamosios, bet ir administracinėse bylose), ir, esant atitinkamam pagrindui, jį perkelti į kardomojo kalinimo vietas.
Vis dėlto teisėjų kolegijos nuomone pirmiau minėtos BVK ir KKĮ nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai kartu su atitinkamomis ABTĮ ir LR CPK nuostatomis, taip pat turėtų būti atsižvelgiama į tikslus, kurių siekta nustatant pirmiau minėtą ir toliau aptariamą teisinį reguliavimą.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas 11 kartų buvo konvojuotas į teismo posėdžius administracinėse ir civilinėse bylose, konvojavimo metu buvo laikomas Lukiškių ir Kauno tardymo izoliatoriuose bei Kaišiadorių rajono policijos komisariato areštinėje (t. III, b.l. 50). Visais minėtais atvejais jis buvo konvojuotas teismo nutarčių pagrindu (t. III, b.l. 70-86). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad penkiose iš aptariamų teismo nutarčių yra nurodyta, jog pareiškėjas turi būti perkeltas į tardymo izoliatorių (t. III, b.l. 73, 74, 76, 78, 80), tuo tarpu likusiose nurodoma pareiškėją pristatyti į teismo posėdį, tačiau nėra sankcijos jį perkelti į tardymo izoliatorių. Kita vertus, kaip matyti iš aptariamų teismų nutarčių turinio, tik dviejose iš šių nutarčių pareiškėjas įvardijamas kaip liudytojas ir jo dalyvavimą teismas pripažino būtinu (t. III, b.l. 73, 74), tuo tarpu kitais atvejais pareiškėjo procesinė padėtis aptariamose bylose buvo pareiškėjas (arba ieškovas), o teismų nutartyse kaip etapavimo tikslas nurodytas pareiškėjo teisė dalyvauti teismo posėdyje, rinkti įrodymus bei naudotis kitomis procesinėmis pareiškėjo (ieškovo) teisėmis, taigi, siekta užtikrinti pareiškėjo teisę į veiksmingą teisminę gynybą.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ABTĮ nėra nuostatų, kurios teismams suteiktų teisę įpareigoti pareiškėjus dalyvauti teismo posėdžiuose ar pripažinti jų dalyvavimą posėdyje būtinu, o ABTĮ 53 straipsnyje nurodytos pareiškėjų teisės, bet ne pareigos. Be to, nei BVK, nei KKĮ nuostatos teismams taip pat nesuteikia teisės nuspręsti, kad pareiškėjo dalyvavimas teismo posėdyje yra privalomas. Aiškinant minėtas teisės normas įvertintina ir tai, kad BVK 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog nuteistų asmenų teisių bei laisvių apribojimus ir nuteistų asmenų pareigas nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai. Įvertinus pirmiau minėtą reguliavimą darytina išvada, kad asmuo, kurio procesinė padėtis – pareiškėjas, turi teisę, bet ne pareigą dalyvauti teismo posėdžiuose. Taigi nors pirmiau aptariamais valstybės institucijų veiksmais iš esmės siekta teisėto tikslo – užtikrinti pareiškėjo procesines teises, nesant aiškaus įstatyminio pagrindo konvojuoti asmenį į teismo posėdžius administracinėse bylose, kuriose jis yra pareiškėjas, be jo sutikimo, manytina, kad toks asmens konvojavimas ir jo perkėlimas iš pataisos namų į kardomojo kalinimo vietą CK 6.271 straipsnio prasme neturi teisinio pagrindo.
Kita vertus, ABTĮ 60 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriose nurodyta, jog šaukiamas liudytoju asmuo privalo atvykti į teismą ir duoti teisingus parodymus, taip pat teismui nustatytas imperatyvas bylas nagrinėti visapusiškai ir išsamiai įvertinus visas faktines aplinkybes ir įrodymus, reiškia, kad liudytojo statusas savaime reiškia, jog jis privalo atvykti duoti parodymus ir, atitinkamai teismas turi teisę nurodyti jį konvojuoti ir perkelti į kardomojo kalinimo vietą. Atitinkamai, 2006 m. vasario 8 d. ir 2006 m. balandžio 19 d. Kauno apygardos administracinio teismo nutartys (t. III, b.l. 73, 74), kuriomis pareiškėjo, kaip liudytojo dalyvavimas teismo posėdyje pripažintas būtinu, šiuo požiūriu nėra problemiškos LR CK 6.271 straipsnio požiūriu.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas būtų išreiškęs pageidavimą dalyvauti aptariamuose teismo posėdžiuose administracinėse bylose. Priešingai, iš byloje esančios medžiagos (t. I, b.l. 90; t. III, b.l. 62) matyti, kad pareiškėjas kėlė klausimą dėl jo konvojavimo teisėtumo. Atitinkamai konstatuotina, kad aptariamose bylose, kuriose B. S. buvo pareiškėjas, jo konvojavimas ir laikymas kardomojo kalinimo įstaigose stokojo teisinio pagrindo.
Kiek tai susiję su civilinių bylų nagrinėjimu, iš LR CPK 246 straipsnio 4 dalies nuostatų matyti, jog nagrinėdamas civilines bylas teismas gali pripažinti šalies dalyvavimą būtinu. Atitinkamai Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 11 d. nutartis (t. III, b.l. 83) traktuotina kaip toks pripažinimas, kad pareiškėjo (toje byloje - ieškovo) dalyvavimas teismo posėdyje buvo būtinas.
Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad net ir tais atvejais, kai nuteistojo etapavimas ir laikymas kardomojo kalinimo vietose turi teisinį pagrindą, pats laikymas turi būti organizuojamas taip, kad būtų laikomasi proporcingumo principo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad viena vertus, dėl objektyvių priežasčių nuteistieji gali būti pervežami planinio etapavimo pagrindu ir tam tikrą laikomi kardomojo kalinimo vietose prieš ir po teismo posėdžius. Kaip nurodė atsakovo atstovas, paprastai planiniai etapavimai organizuojami du kartus per savaitę. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos (t. III, b.l. 50, 73), pareiškėjas buvo etapuotas į 2006 m. kovo 14 d. vykusį teismo posėdį, tačiau pasibaigus šiam posėdžiui į pataisos namus grąžintas tik 2006 m. kovo 29 d., t. y. po dviejų savaičių. Turint galvoje pataisos namuose ir kardomojo kalinimo vietose taikomus nuteistųjų laikymo režimo skirtumus, toks delsimas etapuoti pareiškėją atgal į pataisos namus laikytinas neproporcingu, nes priešingas teisės aktų aiškinimas reikštų, jog nenustačius jokių laiko ribų nuteistojo etapavimui prieš ir po teismo posėdžių, faktiškai galėtų būti paneigiama apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu nustatyta asmens teisių apribojimo apimtis.
Padarius išvadą, kad pareiškėjo etapavimas į byloje aptariamus teismo posėdžius ir jo laikymas kardomojo kalinimo vietose byloje aptariamais laikotarpiais LR CK 6.271 straipsnio prasme buvo atliktas be teisinio pagrindo (išskyrus 2006 m. gegužės 5 d. – 2006 m. gegužės 12 d. ir 2007 m. rugpjūčio 1 d. – 2007 m. rugpjūčio 2 d. laikotarpiu buvusį konvojavimą ir laikymą), būtina įvertinti, ar tokiais veiksmais pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, kurią jis reikalauja atlyginti.
Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad LR CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti - tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.
Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14 – 653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444 – 619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).
Pareiškėjo teigimu, jo etapavimu ir laikymu kardomojo kalinimo vietose buvo pažeistas EŽTK 3 straipsnis, draudžiantis kankinti asmenis, taip pat nežmoniškai ar žeminančiai su jais elgtis.
Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad vien asmens laikymas kardomojo kalinimo vietose savaime negali būti traktuojamas kaip EŽTK 3 straipsnio pažeidimas. Toks aiškinimas iš esmės reikštų, kad bet koks asmens laikymas kardomojo kalinimo vietose, nežiūrit to, kad jose esančios sąlygos (higienos ir kitais požiūriais) atitinka teisės aktų reikalavimus, savaime laikytinas EŽTK 3 straipsnio pažeidimu, tačiau tokio EŽTK 3 straipsnio aiškinimo EŽTT praktika nepatvirtina. Taigi vien pareiškėjo laikymas kardomojo kalinimo vietoje negali būti traktuojamas kaip jo kankinimas, nežmoniškas ar žeminantis elgesys su juo. Įvertinus pareiškėjo pateiktus argumentus darytina išvada, kad jo nurodomi faktiškai patirti nepatogumai (laikymas vienutėje, galimybės neturėjimas bendrauti su kitais nuteistaisiais, ribotos galimybės skambinti artimiesiems), atsižvelgiant į tokių nepatogumų periodinį, trumpalaikį pobūdį, netraktuotini kaip EŽTK 3 straipsnio pažeidimas.
Kita vertus, atsižvelgdama į pirmiau suformuotą teismų praktiką ir vertindama byloje surinktus įrodymus teisėjų kolegija pažymi, jog nekyla abejonių, kad dėl pareiškėjo etapavimo ir jo laikymo kardomojo kalinimo vietose jo turimų teisių ir laisvių apimtis susiaurėjo (pvz., teisė bendrauti su artimaisiais ir kitais asmenimis, skambinti jiems, galimybė būti gryname ore ir judėti didesnėje teritorijoje ir pan.), tokį susiaurėjimą iš esmės nulėmė skirtingų režimų taikymas pataisos namuose ir kardomojo kalinimo vietose. Tokia išvada darytina įvertinus iš teisės aktų kylančius nuteistojo laikymo režimo skirtumus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad BVK 91 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog atvirose kolonijose nuteistieji: 1) laikomi be apsaugos, bet yra prižiūrimi; 2) nuo kėlimosi iki miego laiko turi teisę laisvai vaikščioti nustatytoje teritorijoje; 3) gali turėti su savimi pinigų ir vertingų daiktų, be apribojimų naudotis pinigais; 4) gali be apribojimų gauti pasimatymus, pašto ir perduodamus siuntinius, smulkiuosius paketus su spauda, gauti ir siųsti laiškus, skambinti telefonu; 5) jeigu yra būsto sąlygos, gali gyventi šalia atviros kolonijos su savo šeimomis; 6) kolonijos administracijos leidimu gali be priežiūros išvykti už kolonijos teritorijos ribų, bet tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, jeigu to reikia dėl jų dirbamo darbo pobūdžio arba gydymosi ar mokymosi; 7) jeigu neturi galiojančių nuobaudų, kartą per savaitę gali iki dviejų parų ne darbo metu parvykti į namus. Šios išvykos leidžiamos atviros kolonijos direktoriaus įsakymu. Kelionės išlaidas apmoka patys nuteistieji arba jų artimieji giminaičiai; 8) jeigu neturi galiojančių nuobaudų, kasmetinių atostogų metu gali parvykti į namus. Tuo tarpu KKĮ nuostatų (įskaitant jo trečiąjį skirsnį) analizė rodo, kad nuteistųjų galimybės bendrauti tarpusavyje, laisvai judėti, susisiekti su artimaisiais kardomojo kalinimo vietose yra labiau ribotos lyginant su pataisos namais. Byloje esantys įrodymai rodo (pvz., t. III, b.l. 64), kad tokie ribojimai (pvz., galimybės skambinti kitiems asmenims) buvo nulemti būtent galiojančio režimo ypatumų, o ne pareigūnų savavališkų veiksmų.
Teisėjų kolegijos manymu, bendras / kumuliatyvus nurodyto režimų skirtumo poveikis pareiškėjo teisių ir laisvių apimčiai buvo pakankamai intensyvus, todėl šiuo atveju darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Įvertinusi pareiškėjo patirtų nepatogumų trukmę ir pobūdį, išsamiai ištyrusi faktines bylos aplinkybes, vadovaudamasi teisingumo ir proporcingumo principais teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas byloje aptariamu atveju patyrė neturtinę žalą, kurią kolegija įvertina keturiais tūkstančiais litų.
Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
pareiškėjo B. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo B. S. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti pareiškėjui B. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 4000 (keturis) tūkstančius litų neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjai Antanas Ablingis
Irmantas Jarukaitis
Romanas Klišauskas