Civilinė byla Nr. 2A-59 -241/2015

Proceso Nr. 2-58-3-00336-2013-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 45.10.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Alvydo Poškaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Versuva“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės  „Versuva“ ieškinį atsakovui Nacionalinės žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl turto pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo sudarytomis ir administracinių aktų panaikinimo, tretieji asmenys – G. S., L. J. ir R. J..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti sudarytomis ir galiojančiomis 2013 m. gegužės 20 d. VĮ Valstybės žemės fondo organizuoto žemės sklypų pardavimo aukciono metu įsigytų žemės sklypų, t. y. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis pagal paskelbtas aukciono sąlygas; panaikinti 2013 m. gegužės 20 d. atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Telšių skyriaus vadovo įsakymą Nr. 37VĮ-642 bei 2013 m. birželio 12 d. įsakymą Nr. 37VĮ-835; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2013 m. gegužės 20 d. įvyko VĮ Valstybės žemės fondo organizuotas Lietuvos Respublikai priklausančių minėtų žemės sklypų pardavimo aukcionas. Aukciono laimėtoju pripažintas ieškovas, tačiau 2013 m. gegužės 20 d. atsakovo vadovas priėmė įsakymą neparduoti aukciono laimėtojui žemės sklypų. Atsakovo vadovas 2013 m. birželio 12 d. priėmė įsakymą, kuriuo žemės sklypuose nustatė kelio servitutus. Ieškovas nesutinka su atsakovo veiksmais (neveikimu) atsisakant pasirašyti žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis, taip pat su servitutų žemės sklypuose nustatymu, ir mano, kad turto pardavėjas po aukciono paskelbimo ir pasiūlymų pateikimo neturi teisės persigalvoti ir atsisakyti parduoti daiktą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2014 m. balandžio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė; sprendimui įsiteisėjus panaikino 2013 m. liepos 12 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones; priteisė valstybei iš ieškovo 62 Lt su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju buvo organizuotas specialus (naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų) aukcionas, kurio specialus reglamentavimas (CK 6.423 straipsnis) suteikia galimybę daiktą, dėl kurio paskelbtas aukcionas, atsiimti iš aukciono bet kada. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, esant pagrindui, galėjo priimti sprendimą neparduoti valstybinės žemės sklypų. Nagrinėjamu atveju Telšių rajono savivaldybės administracija 2013 m. gegužės 17 d., t. y. iki aukciono, kreipėsi į atsakovą dėl aukciono sustabdymo, ir tarnybos vedėjas 2013 m. gegužės 20 d. iki aukciono pradžios priėmė sprendimą neparduoti žemės sklypų. Teismas padarė išvadą, kad aukciono metu nesant tarnybos vedėjo galiojančio įsakymo parduoti žemės sklypus, ieškovas neįgijo subjektinės teisės pirkti ginčo žemės sklypus, kadangi pasibaigė 2013 m. balandžio 17 d. įsakymo dėl žemės sklypų pardavimo galiojimas. Taigi nekilnojamųjų daiktų (žemės sklypų) pirkimo–pardavimo aukciono būdu metu jau nebuvo pirkimo–pardavimo objektų (žemės sklypų), todėl aplinkybė, kad VĮ Valstybės žemės fondas įvykdė aukcioną, nesuponuoja išvados, jog ginčo žemės sklypai buvo parduoti ieškovo nuosavybėn. Teismas padarė išvadą, kad tarnybos vedėjas pagrįstai nusprendė nepasirašyti pirkimo–pardavimo sutarčių, kadangi detaliajame plane ir žemės sklypų planuose nebuvo nustatyti kelio servitutai ir trečiasis asmuo iki aukciono pradžios pateikė prašymą nustatyti parduodamiems žemės sklypams kelio servitutus. Be to, iki aukciono pradžios Telšių rajono savivaldybės administracija kreipėsi į atsakovą dėl aukciono sustabdymo, nurodydama, jog žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), reikalingas Telšių rajono savivaldybei Telšių miesto inžinerinės infrastruktūros tinklams, objektams įrengti ir eksploatuoti, t. y. egzistuoja viešasis interesas (visuomeninis poreikis) valstybės žemės sklypą neperleisti privačion nuosavybėn. Teismas nustatė, kad iki aukciono pradžios gautas trečiojo asmens G. S. prašymas žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), nustatyti kelio ir inžinierinių tinklų servitutus, o 2013 m. gegužės 28 d. gauti kitų gretimų sklypų ir pastatų savininkų prašymai nustatyti servitutus sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), todėl sprendė, kad buvo įvykdytas taisyklių 6 punkto reikalavimas žemės servitutus projektuoti tada, kai prašymą pateikia taisyklių 6.1–6.3 punktuose nurodyti asmenys, tarp jų: esamų statinių, prie kurių reikia prieiti ar privažiuoti, savininkai arba patikėjimo teisės subjektai (6.1 p.). Teismas padarė išvadą, kad aukciono tvarka pardavus žemės sklypus be nustatytų kelio servitutų butų pažeistas viešasis interesas, kadangi pagal detalųjį planą suformuotų ginčo žemės sklypų riba eina prie pat nurodytiems asmenims priklausančių pastatų sienos iki važiuojamosios kelio dalies, įskaitant pėstiesiems įrengtą šaligatvį. Pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 4 straipsnį valstybės pareiga – sudaryti saugias ir vienodas visiems eismo dalyviams dalyvavimo eisme sąlygas, eismo dalyvių sveikatos ir gyvybės užtikrinimas svarbiau negu ūkinės veiklos ekonominiai rezultatai, t. y. šiuo atveju egzistuoja viešasis interesas. Teismas nustatė, kad pagal 2013 m. birželio 12 d. tarnybos vedėjo įsakymą buvo įregistruoti kelio servitutai ir suteikta teisė ne tik važiuoti transporto priemonėmis, bet ir naudotis pėsčiųjų taku, t. y. buvo užtikrintas viešasis interesas. Teismo vertinimu, valstybinės žemės tvarkymo principai reikalauja parduodant valstybinę žemę aukcione nepažeisti visuomenės ar atskirų fizinių ir juridinių asmenų teisių ar teisėtų interesų į parduodamą žemę. Nagrinėjamu atveju, tretiesiems asmenims priklausančiame pastate, besiribojančiame su ginčo sklypais, yra vykdoma ūkinė-prekybinė veikla, todėl egzistuoja klientų poreikis privažiuoti prie pastato. Teismas sprendė, kad prioritetas teiktinas viešiems, o ne privatiems, poreikiams tenkinti, todėl ieškovo teiginius, kad žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis atsisakyta sudaryti dėl formalių priežasčių, teismas pripažino nepagrįstais.  Teismas nesutiko su ieškovo teiginiais, kad tarnybos vedėjo 2013 m. gegužės 20 d. įsakymas neatitinka jam keliamų reikalavimų. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad įsakyme nurodytos teisės normos ir aktai, kuriais buvo vadovaujamasi, taip pat nurodyti įsakymo priėmimo motyvai – Telšių rajono savivaldybės administracijos 2013 m. birželio 10 d. prašymas, sprendė, jog įsakymas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje jam keliamus formos ir turinio reikalavimus, o ieškovui skirtame 2013 m. birželio 6 d. rašte buvo motyvuotai paaiškintos atsisakymo sudaryti valstybinės žemės pirkimo– pardavimo sutartis priežastys. Teismo vertinimu, tarnybos vedėjas 2013 m. birželio 12 d. įsakyme neturėjo detaliau pagrįsti savo sprendimo įregistruoti kelio servitutus, kadangi įsakymas yra pakankamai motyvuotas, priimtas gavus Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 6 punkte nurodytų subjektų prašymą, nes į tarnybą 2013 m. birželio 10 d. kreipėsi Telšių rajono administracija bei tretieji asmenys. Šis įsakymas atitinka taisyklių 16 punkto reikalavimus, kadangi kelio servitutai nustatyti pagal matininko 2013 m. birželio 7 d. parengtą žemės sklypų kadastro duomenų bylą, įsakyme nurodyti tarnaujantys daiktai, jų žymėjimai plane, sklypų adresai, kadastriniai numeriai, plotas, servituto pobūdis ir pan.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vadovaudamasis Taisyklių 12 punktu teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas turėjo teisę bet kada nuspręsti nebeparduoti žemės sklypų. Teismas, nepaisydamas teisės aktų hierarchijos, poįstatyminio akto nuostatas interpretavo priešingai CK normoms, suteikdamas joms prioritetą, tokiu būdu netinkamai aiškino teisę ir padarė nepagrįstas išvadas.

2. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Taisyklių 12 punktą, kuris negali kvestionuoti įstatymo nuostatų, draudžiančių atšaukti ofertą, be to, šios normos esmė ir tikslai yra visai kiti, nei aiškino teismas. Ši teisės norma yra skirta aukciono procedūrų teisėtumo užtikrinimui. Ji nesuteikia teisės valstybinės žemės pardavėjui savo nuožiūra vertinti sutarties sudarymo pagrįstumo ir teisėtumo priklausomai nuo to, kas laimi aukcioną.

3. CK 6.421 straipsnio 1 dalis apibrėžia pirkimo–pardavimo aukciono būdu sutarties sudarymo momentą – sutartis laikoma sudaryta, kai aukciono vedėjas tai paskelbia plaktuko dūžiu arba kitokiu įprastu veiksmu, o CK 6.421 straipsnio 3 dalis, Aukciono nuostatų 36-41 punktai tik detalizuoja sutarties įforminimo procedūrą. Žemės įstatymo normos šiuo klausimu priešingo reguliavimo nenumato, tai reiškia, kad sutarties sudarymo momentas nustatomas pagal aukščiau nurodytas CK normas. Ieškovas buvo paskelbtas 2013 m. gegužės 20 d. vykusio žemės sklypų pardavimo aukciono laimėtoju, tai reiškia, kad aukcionas laikomas įvykusiu, turtas parduotu, žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartys yra (turi būti) laikomos sudarytomis, o įstatymo reikalaujamos notarinės formos sutarčių sudarymas tėra įvykusio sandorio įforminimas.

4. Teismo išvada dėl atsakovo teisės pagal Taisyklių 12 punktą po įvykusio aukciono atsisakyti parduoti žemės sklypus yra nepagrįsta ir dėl to, kad teismas nenurodė, kokios imperatyvios teisės normos buvo pažeistos vykdant aukcioną ar rengiant sutarčių projektus. Teismo nuoroda į bendro pobūdžio teisės normą (Žemės įstatymo 1 str. 2 d.), nedetalizuojant kokie konkrečiai pažeidimai yra įvykdyti ir kokioje teisės normoje tokie veiksmai įtvirtinti kaip pažeidimai, nepatvirtina teismo išvados pagrįstumo fakto.

5. Nekonstatavęs imperatyvių teisės normų pažeidimo, teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad atsakovas turėjo teisę atsisakyti sudaryti žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis. Aplinkybė, kad parduotiems žemės sklypams nebuvo nustatyti servitutai, nereiškia, kad aukcionas buvo vykdytas ir sutarčių projektai parengti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Teisės aktai nedraudžia parduoti žemės sklypą nenustačius jame servituto, be to, teisės aktai nedraudžia nustatyti servitutus vėliau. Aukcionas nagrinėjamu atveju vyko skaidriai, laikantis teisės aktų reikalavimų, nuosekliai atliekant teisės aktais nustatytas aukciono procedūras. Apeliantas aukcioną laimėjo tik dėl vienos priežasties – pasiūlė didžiausią kainą, o tai atitiko aukciono tikslus.

6. Nepagrįsta teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju vyko specialusis aukcionas, kuris suteikė teisę atsakovui nesudaryti žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių. Teismas neatskleidė specialaus aukciono sąvokos, nepaaiškino, kodėl aukcionas buvo laikomas specialiuoju. Iš teisės doktrinos ir užsienio teisės šaltinių analizės yra žinoma, jog specialaus aukciono sąvoka reiškia pranešimą aukciono dalyviams apie galimybę bet kada atsiimti daiktą prieš aukciono pradžią. Aukcionas ginčo atveju nebuvo specialus, be to, atsiimtas turtas buvo jau po pasiūlymų pateikimo ir aukciono nugalėtojo paskelbimo, t. y. po sandorio sudarymo.

7. Žemės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punktas nesuteikė atsakovui teisės atsisakyti su aukciono laimėtoju sudaryti sutartis. Tai, kad konkrečiam asmeniui suteikiama iniciatyvos teisė parduoti turtą ir atlikti su tuo susijusias procedūras, nereiškia, kad tokiam asmeniui suteikiama teisė nebesilaikyti specialių pirkimo–pardavimo procedūrų bei sutarčių sudarymą reguliuojančių teisės normų.

8. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovui 2013 m. gegužės 20 d. priėmus įsakymą neparduoti žemės sklypų, aukcione nebeliko pirkimo–pardavimo objektų. Teismas nepaaiškino, kokios aplinkybės leido jam konstatuoti, jog ginčijamas įsakymas buvo priimtas iki aukciono pradžios. Teismas be pagrindo vadovavosi atsakovo deklaruojama, tačiau neįrodyta aplinkybe, kad įsakymas neparduoti žemės sklypų priimtas dar iki aukciono pradžios.

9. Ieškovas pirmosios instancijos teisme įrodinėjo, kad atsakovas, pateikęs ofertą, t. y. paskelbęs aukciono sąlygas, nebeturėjo teisės nutraukti aukciono procedūrų, atsisakyti parduoti žemės sklypų, ypač po to, kai tos sąlygos buvo akceptuotos. Teismas šio ginčo dalyko nenagrinėjo, nevertino, tik pateikė nemotyvuotą išvadą, neva ieškovas ir kiti aukciono dalyviai nebegalėjo dalyvauti aukcione, neatsižvelgdamas į  aplinkybę, kad tokie pasiūlymai jau buvo pateikti.

10. Teismas nenurodė teisinio pagrindo, nulėmusio 2013 m. birželio 12 d. administracinio akto priėmimą. Servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejai ir tvarka reglamentuojami ŽĮ 23 straipsnio 1 dalyje. Teritorijų planavimo dokumentuose ginčo servitutai nebuvo nustatyti. Ši aplinkybė paneigia galimybę administraciniu aktu nustatyti servitutą, kadangi servitutų nustatymą teritorijų planavimo dokumentuose yra būtinoji servitutų nustatymo taisyklių 2.4 punkto taikymo sąlyga. Be to, įsakymas neatitiko VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Yra neaiškus, nepagrįstas objektyviais duomenimis, nemotyvuotas, neišsamus, neatskleistas servituto turinys, nenurodyta apskundimo galimybė, apie šio akto priėmimą ieškovas nebuvo informuotas, įsakymas neatitinka žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 16 punkto reikalavimų.

11. Atsakovo 2013 m. gegužės 20 d. įsakymas neatitiko VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintų administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Jis nepagrįstas teisės normomis, jame nenurodyta apskundimo tvarka, jis neatskleidžia jokių jo priėmimo motyvų. Teismo pateikta išvada, kad įsakyme yra nurodyti teisės aktai ir normos, kuriais buvo vadovaujamasi bei įsakymas yra motyvuotas – pagrįstas 2013 m. birželio 10 d. Telšių rajono savivaldybės administracijos prašymu, kelia abejonių. Skundžiamame įsakyme teisės aktas ar teisės norma nepaminėti, o Telšių rajono savivaldybės administracijos prašymas gautas vėliau nei priimtas įsakymas. Apie jo priėmimą ieškovas buvo informuotas tik 2013 m. birželio 12 d., t. y. po to, kai pats tokios informacijos pareikalavo.

12. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovo atsisakymą pasirašyti žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis lėmė viešojo intereso egzistavimas. Ieškovas rodė iniciatyvą ginčą išspręsti taikiai ir pasiūlė žemės sklypams įregistruoti servitutus, pateikė siūlomų nustatyti servitutų matavimus ir brėžinius, tačiau tiek atsakovas, tiek tretieji asmenys atsisakė netgi svarstyti servitutų nustatymo klausimą. Ši aplinkybė patvirtina, kad viešojo intereso deklaravimas buvo formalus.

13. Atsakovo tikslas ginčo atveju yra ginti ne viešąjį interesą, o trečiojo asmens G. S. (ir jo verslo partnerio UAB „Lidl“) privatų verslo interesą, t. y. siekį neatlygintinai perimti žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), valdymą, įsirengti šiame sklype įvažiavimus ir automobilių stovėjimo vietas, kurios būtų skirtos būtent verslo aptarnavimui. Sklypą UAB „Lidl“ siekia naudoti neatlygintinai, kai ieškovas už šį sklypą pasiūlė sumokėti 571 000 Lt. Tikrasis viešasis interesas ginčo atveju yra racionalus ir efektyvus valstybinės nuosavybės naudojimas.

14. Teismas ignoravo faktinę situaciją, netyrė ir nevertino tikrųjų ginčo kilmės priežasčių, nevertino ikiteisminio proceso metu susiklosčiusių teisinių santykių ir jų teisėtumo, neatskleidė bylos esmės, netinkamai išaiškino viešojo intereso ginčo situacijoje egzistavimą, kas lėmė neteisingo ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Teismo posėdžio metu išsakyti šalių paaiškinimai teismo nevertinti, nors ginčo dalyviai paaiškino daug aplinkybių, turinčių esminę reikšmę teisingam ginčo išsprendimui. Teismas nevertino ieškovo atskleistų aplinkybių apie sistemingus trečiojo asmens G. S. ir Telšių rajono savivaldybės administracijos pasitelkiant kitus viešojo administravimo subjektus vykdomus veiksmus, kurių skaidrumas bei teisėtumas kelia pagrįstų abejonių. Šių subjektų sistemingą veikimą lydi ryškus korupcijos šešėlis, o abejones dėl tokių veiksmų teisėtumo sustiprina šiuo metu Šiaulių apygardos prokuratūros ir specialiųjų tyrimų tarnybos Šiaulių valdybos atliekamas ikiteisminis tyrimas.

Atsakovas su ieškovo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:

1. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad daiktų pardavimą aukciono būdu reglamentuoja CK 6.419-6.424 straipsniai. Valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių daiktų pirkimui–pardavimui aukciono būdu šio skirsnio taisyklės taikomos tiek, kiek kiti įstatymai nenumato ko kita (CK 6.419 str. 3 d.). Pagal ŽĮ 10 straipsnio 4 ir 7 dalis, valstybinės žemės pardavimo ir nuomos teisiniuose santykiuose turi būti vadovaujamasi Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimu Nr. 692 patvirtintomis Naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis bei aukcionų nuostatais.

2. Aukcionų nuostatų 30 punkto 2 dalyje nekalbama apie plaktuko dūžį, kuris reiškia sutarties sudarymą, kaip tai įtvirtinta CK 6.421 straipsnio 1 dalyje. Šį skirtumą lemia parduodamo turto (valstybinės žemės) teisinis rėžimas. Teismas pagrįstai nurodė, kad valstybinės žemės pirkimo–pardavimo santykius reglamentuoja ne tik CK, bet ir kitų įstatymų bei lydimųjų teisės aktų normos. Aukcionų nuostatai nenurodo priežasčių, kurioms esant Valstybės žemės fondo vadovas gali netvirtinti aukciono rezultatų. Taisyklių 12 punktas suteikia atsakovui teisę atsisakyti pasirašyti sutartį. Šia specialiuoju teisės aktu suteikta teise ir pasinaudojo Telšių skyriaus vedėjas.

3. Apeliantas savo reikalavimus grindžia ir CK nuostatomis apie viešąją ofertą ir CK 6.421 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatytas dešimties dienų sutarties sudarymo terminas. Aukcionų nuostatuose nurodytos procedūros po aukciono įvykimo iki sutarties pasirašymo trunka ne 10 dienų, o mažiausiai 25 darbo dienas.

4. Ieškovas apeliacinį skundą grindžia CK 6.423 straipsniu, tačiau vadovaujasi tik straipsnio pirmuoju sakiniu ir sąmoningai nutyli apie numatytą išimtį antrajame straipsnio sakinyje, kad daiktą, dėl kurio paskelbtas aukcionas, galima iš aukciono atsiimti bet kada, jeigu skelbiamas specialus aukcionas. Nereikia papildomai įrodinėti, kad naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos tvarką bei aukcionų organizavimo procedūras reglamentuojantys teisės aktai yra specialieji, o specialiais teisės aktai reglamentuota tvarka yra taikoma vykdant specialius (lemia specialus pardavimo aukcione objektas – valstybinė žemė) aukcionus.

5. Sustabdyti aukcionų vykdymą ir nepasirašyti pirkimo–pardavimo sutarčių prašė Telšių rajono savivaldybės administracija, A. J., R. J., R. J., UAB „Minijėlė“, A. L., L. J.. Detaliuoju planu suformuotų žemės sklypų Nr. 5 ir Nr. 6 riba eina nuo nurodytiems asmenims priklausančių pastatų sienos iki gatvės asfalto pradžios dalies, įskaitant ir įrengtą šaligatvį. Šitaip suformuoti žemės sklypai, kurių numatyta paskirtis mašinų stovėjimui, įvažiavimams-išvažiavimams į sklypus, esamiems ir planuojamiems inžineriniams tinklams, susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriams nesukelia neigiamų pasekmių ir nepažeidžia asmenų ir visuomenės interesų, jeigu jie neprivatizuojami. Tačiau tokius sklypus, kuriems nenustatyti kelio servitutai (tarnaujančio daikto), privatizavus, būtų atimta turto savininkams galimybė naudotis turtu pagal jo paskirtį.

6. Kadastrinių matavimų duomenimis rengiant žemės sklypo planą ir plane sutartiniais ženklais pažymint žemės servitutus (kelio, tako ir kt.) yra realizuojami detaliuoju planu nustatyti teritorijų tvarkymo ir naudojimo reikalavimai, nustatyti planuojamos teritorijos naudojimo ir užstatymo kokybiniai ir kiekybiniai parametrai, todėl visi apelianto argumentai dėl servitutų nustatymo neteisėtumo ir teismo sprendimo nepagrįstumo yra abstraktūs samprotavimai, naudojami tik apeliacinio skundo parengimui.

7. Žemės sklypai detaliuoju planu buvo suformuoti ne privatizavimui, o kitam tikslui – mašinų stovėjimui, įvažiavimams-išvažiavimams į sklypus, esamiems ir planuojamiems inžineriniams tinklams, susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriams, todėl atsakovas įvertinęs detaliojo plano sprendinius ir sprendimo parduoti žemės sklypus ydingumą, turėjo teisę ir pareigą užkirsti kelią realiai galimoms atsirasti po sandorių sudarymo neigiamoms pasekmėms ir turėjo teisę priimti sprendimą neparduoti minėtų žemės sklypų. Tiek pastatų savininkų, tiek pastatuose įrengtų asmenų aptarnavimo įmonių klientų interesų gynimo siekis, tiek gyventojų, besinaudojančių (duomenys neskelbtini) gatvės šaligatviu interesų gynimo siektis šioje byloje pagrįstai teismo buvo vertinamas kaip viešojo intereso gynimas.

Trečiasis asmuo J. J. atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytas faktines ginčo aplinkybes, taip pat nurodo, kad teismui patenkinus ieškovo apeliacinį skundą, ieškovas turės visas formalias teises apriboti pravažiavimą per jam priklausantį žemės sklypą, todėl ji negalės privažiuoti prie jai nuosavybės teise priklausančio pastato, kuriame įrengta autodetalių parduotuvė bei automobilių remonto dirbtuvės. Sklypų riba eina pagal pastatų duris. Durys tiek į parduotuvę, tiek į autoservisus (pakeliamos durys) yra įrengtos nuo gatvės pusės. Jeigu ieškovas taptų sklypų savininku, jis turėtų galimybę sklypus apsitverti tvora, už kurios liktų nurodyti pastatai, į kuriuos nebūtų galimybės patekti nei savininkams, nei klientams. Tokiu būdu bus pažeistos jos kaip pastato savininkės teisės, nes ji negalės savo turtu naudotis pagal jo paskirtį. Patvirtinus žemės sklypų pardavimo sutartis būtų pažeistos klientų teisės ir  teisėti interesai.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Dėl ieškovo pateiktų įrodymų

Ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikė Šiaulių apygardos prokuratūros raštą bei nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 40-9-472-13, kurie anot ieškovo patvirtina atsakovo, Telšių rajono savivaldybės tarnautojų ir kitų viešojo administravimo subjektų veiksmų seką neva ginant viešąjį interesą (3 t., 132, 133-150 b. l.). Ieškovo teigimu, nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatyta, kad UAB „Lidl“ dar  2011 metais nusprendė Telšiuose statyti prekybos centrą ir išsirinko sau tinkamą sklypą, kurio adresas (duomenys neskelbtini); kad apie norą statyti prekybos centrą informavo Telšių rajono merą, administracijos direktorių, nurodė, kad sklypas turėtų būti suformuotas parengiant detalųjį planą; detaliojo plano rengimą finansavo UAB „Lidl“, nors rengėju buvo savivaldybės valdoma įmonės UAB „Telšių autobusų parkas“; rengiant detalųjį planą buvo suformuotas ne tik žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), tačiau ir ginčo sklypai.

Pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Šalių ginčas kilęs dėl ginčo žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo bei administracinių aktų galiojimo. Ieškovo pateikti įrodymai neturi įtakos teisingam ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų netiria ir dėl jų nepasisako.

Byloje nustatyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Telšių skyriaus vedėjas 2013 m. balandžio 17 d. priėmė sprendimą dėl žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo aukcione 2013 m. gegužės 20 d. 10 val. (1 t., 98, 99 b. l.). Trečiasis asmuo G. S. 2013 m. gegužės 17 d. (pastato, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas) raštu kreipėsi į Telšių rajono savivaldybės administracijos direktorių dėl aukciono procedūros sustabdymo ir servitutų nustatymo žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini) (1 t., 102 b. l.). Telšių rajono savivaldybės administracija 2013 m. gegužės 17 d. raštu, gautu 2013 m. gegužės 20 d., kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie ŽŪM (byloje atsakovą) dėl aukciono sustabdymo (1 t., 103 b. l.). VĮ Valstybės žemės fondas 2013 m. gegužės 20 d. organizavo minėtų žemės sklypų pardavimą. Aukciono laimėtoju pripažintas ieškovas, pasiūlęs didžiausią žemės sklypų kainą (1 t., 100–101 b. l.). Atsakovo Telšių skyriaus vedėjas 2013 m. gegužės 20 d. priėmė sprendimą Nr. 37VĮ-642 neparduoti žemės sklypų (1 t., 27, 112 b. l.). Gretimų sklypų ir pastatų savininkai 2013 m. gegužės 28 d. kreipėsi į atsakovą, jo Telšių skyrių, Telšių rajono savivaldybės administraciją, prašydami nustatyti servitutus žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (1 t., 109 b. l.). Atsakovo Telšių skyrius 2013 m. birželio 6 d. informavo ieškovą, kad pirkimo–pardavimo sutarčių projektai nebus pasirašyti (1 t., 117 b. l.). Atsakovo Telšių skyriaus vedėjas 2013 m. birželio 12 d. priėmė įsakymą Nr. 37VĮ-835 dėl kelio servitutų abiejuose ginčo žemės sklypuose įregistravimo (1 t., 129 b. l.).

Tarp šalių kilo ginčas dėl aukciono rezultatų materialinių teisinių pasekmių ir administracinių aktų teisėtumo bei jų galiojimo. Ieškovas įrodinėja, kad paskelbus aukciono rezultatus bei ieškovą pripažinus laimėtoju nekilnojamieji daiktai jam buvo parduoti, o atsakovas teigė, kad daiktai iš aukciono buvo atsiimti dar iki aukciono pradžios, todėl ieškovui nebuvo parduoti. Ieškovas taip pat nurodo, kad atsakovo priimti administraciniai aktai neatitinka jiems įstatymo keliamų reikalavimų, o įsakymas dėl servitutų įregistravimo priimtas nesant tam teisinio pagrindo. 

Dėl aukciono būdu parduodamo nekilnojamojo daikto pardavimo momento

CK šeštosios knygos dvyliktajame skirsnyje įtvirtintos sutarčių sudarymo aukciono būdu pagrindinės taisyklės. Pagal CK 6.419 straipsnio 1 dalį daiktų pirkimas–pardavimas aukciono būdu reiškia, kad daiktai siūlomi pirkti keliems asmenims per tarpininką – aukciono vedėją, o sutartis laikoma sudaryta su tuo pirkėju – aukciono dalyviu, kuris pasiūlo didžiausią kainą už parduodamą daiktą. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių daiktų pirkimui–pardavimui aukciono būdu šio skirsnio taisyklės taikomos tiek, kiek kiti įstatymai nenumato ko kita. Pagal CK 6.421 straipsnio 1 dalį pirkimo–pardavimo aukciono būdu sutartis laikoma sudaryta, kai aukciono vedėjas tai paskelbia plaktuko dūžiu arba kitokiu įprastu veiksmu. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu aukcione parduotas nekilnojamasis daiktas, tai per dešimt dienų nuo pardavimo pardavėjas ir pirkėjas turi sudaryti įstatymų reikalaujamos formos sutartį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.421 straipsnio nuostatas, yra konstatavęs, kad nekilnojamojo daikto pirkimas–pardavimas aukciono būdu laikomas įvykusiu nuo to momento, kai CK 6.421 straipsnio 1 dalyje nurodytu būdu paskelbiamas aukciono laimėtojas, o įstatymo reikalaujamos formos sutarties sudarymas yra jau įvykusio sandorio įforminimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2006; 2013 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2013). Atsižvelgiant į šį kasacinio teismo išaiškinimą darytina išvada, kad aukciono metu paskelbus laimėtoją laikoma, kad pirkimo objektas parduotas, o  CK 6.421 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas skirtas įvykusio sandorio įforminimui. Taigi, atsakovui paskelbus ieškovą aukciono laimėtoju, šiam buvo parduoti ginčo žemės sklypai.

Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad valstybės turto padavimui taikomas specialus teisinis reglamentavimas. Pagal Žemės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktą valstybinės žemės sklypus kitų asmenų nuosavybėn įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka perleidžia centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas – kai valstybinės žemės sklypai pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus yra priskirti įstatymų nustatyta tvarka parduodamam valstybei arba savivaldybei nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamajam turtui. Šio straipsnio 4 dalyje reglamentuota, kad valstybinės žemės sklypai, išskyrus šio straipsnio 5 dalyje nustatytus atvejus, parduodami aukciono būdu asmeniui, kuris už parduodamą žemės sklypą pasiūlo didžiausią kainą. Pagal šio straipsnio 7 dalį, valstybinės žemės sklypų pardavimo aukcione ir be aukciono tvarkas nustato Vyriausybė. LR Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimu Nr. 692 patvirtintų ir aukciono metu galiojusios redakcijos (nuo 2011-03-27 iki 2014-03-28) Naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos aukcionų nuostatų (toliau – Aukcionų nuostatai) 30 punkto 2 dalis numato, kad aukciono dalyviai, siūlydami kainą arba žemės nuomos mokestį, turi pakelti korteles su numeriais, nukreiptais į aukciono komisijos pirmininko pusę, ir garsiai skelbti savo siūlomą kainą arba žemės nuomos mokestį. Aukciono komisijos pirmininkas pakartoja kiekvieną pasiūlytą sumą, fiksuodamas ją plaktuko dūžiu. Jeigu nė vienas iš dalyvių didesnės kainos arba žemės nuomos mokesčio nebesiūlo, aukciono komisijos pirmininkas skelbia galutinę kainą arba žemės nuomos mokestį, didžiausią žemės sklypo kainą arba žemės nuomos mokestį pasiūliusio dalyvio numerį, pasiūlytą sumą pakartoja 3 kartus, fiksuodamas 3 plaktuko dūžiais. Nuskambėjus trečiajam plaktuko dūžiui, laikoma, jog objektas parduotas arba išnuomotas, o didžiausia pasiūlyta pardavimo kaina arba žemės nuomos mokestis ir juos pasiūliusio dalyvio kortelės numeris įrašomi į aukciono protokolą. Atsakovas teigia, kad šioje nuostatoje nekalbama apie plaktuko dūžį, kuris reiškia sutarties sudarymą, kaip tai įtvirtinta CK 6.241 straipsnio 1 dalyje, o šį skirtumą lemia parduodamo turto teisinis rėžimas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal aptartą Aukcionų nuostatų punktą nuskambėjus trečiajam plaktuko dūžiui, laikoma, jog objektas parduotas arba išnuomotas. Sistemiškai aiškinant CK 6.421 straipsnio 1  ir 3 dalis, darytina išvada, kad nekilnojamojo daikto pardavimo aukcione atveju plaktuko dūžis neprilygsta sutarties sudarymui, tačiau patvirtina daikto pardavimo faktą, o 3 dalis skirta jau įvykusio sandorio įforminimui. Aukščiau cituota Aukcionų nuostatų 30 punkto 2 dalis, kad nuskambėjus trečiajam plaktuko dūžiui, laikoma, jog objektas parduotas arba išnuomotas, patvirtina, kad Aukcionų nuostatai kitokio aukciono būdu parduodamo daikto pardavimo momento nenumato, todėl valstybinės žemės aukciono būdu pardavimo momentas nustatomas pagal CK 6.421 straipsnio 1 dalį. Kitokio nekilnojamojo daikto pardavimo momento nenumato nei Žemės įstatymas, nei Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimu Nr. 692 patvirtintos Naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisykles, nei Aukcionų nuostatai, todėl valstybės turto padavimo specialus teisinis reglamentavimas šiuo atveju kitokių taisyklių neįtvirtina.

Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad pagal Aukcionų nuostatų 36, 40 punktus sutarties pasirašymo procedūros trunka ne dešimt dienų, kaip nurodyta CK 6.421 straipsnio 3 dalyje, o mažiausiai dvidešimt penkias, neturi esminės reikšmės, kadangi ji nepakeičia CK 6.421 straipsnio 1 dalyje nurodyto daikto pardavimo momento, tačiau dėl sutarties projekto derinimo aplinkybių suteikia galimybę notarinės formos sutartį sudaryti ne per dešimties dienų, o per ilgesnį terminą.

Dėl specialaus aukciono  CK 6.423 straipsnio prasme

Nėra pagrindo sutikti su teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju vyko specialus aukcionas CK 6.423 straipsnio prasme. Savo išvados pripažinti aukcioną, kuriame parduodama valstybinė žemė,  specialiuoju teismas nemotyvavo. CK 6.423 straipsnyje reglamentuota, kad jeigu aukciono vedėjas paprašė teikti pasiūlymus, daiktas, dėl kurio skelbiamas aukcionas, negali būti atsiimtas, išskyrus atvejus, kai per protingą laiko tarpą negauta jokio pasiūlymo; kad daiktą, dėl kurio paskelbtas aukcionas, galima iš aukciono atsiimti bet kada, jeigu skelbiamas specialus aukcionas. Specialaus aukciono sąvoka civiliniame kodekse neįtvirtinta, taip pat neatskleista kituose įstatymuose ar teismų praktikoje. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovu, kad valstybės turto pardavimą reglamentuoja ir specialiosios teisės normos, tačiau mano, kad vien ši aplinkybė nelemia aukciono pripažinimo specialiuoju CK 6.423 straipsnio prasme. Tokį vertinimą patvirtina tiek specialiosios Žemės įstatymo nuostatos, tiek Vyriausybės nutarimu patvirtinti Aukcionų nuostatai. Šiuose teisės aktuose nėra reglamentuota, kad valstybės nekilnojamojo turto pardavimas aukciono būdu yra specialus aukcionas, šiuose teisės aktuose nėra įtvirtintos galimybės turto pardavėjui bet kada iš aukciono atsiimti turtą. Atsižvelgiant į tokį specialiųjų teisės aktų reguliavimą negalima daryti išvados, kad ginčo aukcionas buvo specialusis CK 6.423 straipsnio prasme, todėl nesant teisinio pagrindo teismas nepagrįstai atsakovo organizuotą aukcioną prilygino specialiam ir sprendė, kad turtą iš aukciono atsakovas galėjo atsiimti bet kada.

Atsakovo nurodytas Aukcionų nuostatų 15 punktas, suteikiantis įregistruoto aukciono dalyviui iki informaciniame privatizavimo biuletenyje nurodyto aukciono dokumentų registravimo termino pabaigos teisę atšaukti pateiktą paraišką ir pateikti naują paraišką bei šios tvarkos 8 punkte nurodytus dokumentus, nepatvirtina atsakovo įrodinėjamos aplinkybės, kad ginčo aukcionas buvo specialus. Šia nuostata dalyviui suteikta teisė pakeisti savo pasiūlymą, sumažinti arba padidinti pasiūlymo kainą, tačiau šis punktas nekalba apie pardavėjo teisę iš aukciono bet kada atsiimti parduodamą daiktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, CK 6.423 straipsnio nuostata, suteikianti pardavėjui teisę parduodamą daiktą bet kada atsiimti iš aukciono, nagrinėjamu atveju netaikoma. Priešingai, turėtų būti taikoma šio straipsnio nuostata, nustatanti draudimą pardavėjui iš aukciono atsiimti daiktą, jeigu aukciono vedėjas paprašė teikti pasiūlymus.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovui 2013 m. gegužės 20 d. priėmus įsakymą dėl ginčo žemės sklypų nepardavimo aukciono būdu, nebeliko aukciono būdu parduodamo objekto, kadangi įsakymas dėl turto pardavimo nebegaliojo. Apeliantas kvestionuoja šią teismo išvadą ir kolegija sutinka su jos pagrįstumą paneigiančiais apelianto argumentais. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių ginčo įsakymo priimtą iki aukciono pradžios. Šių aplinkybių atsakovas neįrodė (CPK 178 str.), todėl negalima sutikti su teismo išvada, kad aukciono metu parduodamo objekto nebuvo. Aukcionas vyko numatytu laiku. Aukciono protokolai patvirtina, kad pasiūlęs didžiausią ginčo sklypų kainą aukcioną laimėjo ieškovas (1 t., 16, 17 b. l.). Tai, kad žemės sklypai parduoti, patvirtina Valstybės žemės fondo internetinėje svetainėje pateikta informacija (1 t., 21 b. l.). Šie įrodymai paneigia atsakovo deklaruojamą aplinkybę, kad įsakymas buvo priimtas iki aukciono pradžios. Kita vertus, ir pats įsakymo turinys patvirtina, kad jis priimtas ne iki aukciono pradžios, kadangi jame nėra nurodyta apie aukciono sustabdymą ar atšaukimą, o nuspręsta ginčo turto neparduoti. Tokiu atveju teismo išvada, kad aukciono metu nebuvo parduodamo objekto, yra neteisinga. Priešingai, aukcionas įvyko ir jame parduodamas turtas buvo parduotas ieškovui, pasiūliusiam didžiausią turto kainą. Aptartos aplinkybės sudaro pagrindą sutikti su ieškovo įrodinėjama aplinkybe, kad įvykus aukcionui ir laimėtoju paskelbus ieškovą, ginčo žemės sklypai jam buvo parduoti.

Atsakovo Telšių skyriaus atsisakymą parduoti ginčo žemės sklypus įforminusio įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą ieškovas kvestionuoja.

Dėl 2013 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. 37VĮ-642 „Dėl žemės sklypų nepardavimo aukciono būdu“ teisėtumo

Pagal Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1, 2 dalis, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Ieškovas teisus, kad ginčijamas įsakymas neatitinka administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Ginčijamame įsakyme yra tik sprendimas neparduoti ginčo sklypų, tačiau teisinių argumentų įsakyme nėra, nėra teisės normų, kuriomis vadovaujantis jis buvo priimtas, todėl toks įsakymas neatitinka formaliųjų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų (1 t., 27, 112 b. l.). Ieškovas teisus, kad toks neapibrėžto turinio aktas apsunkina jo apskundimo galimybės, kadangi nėra aiškūs jo priėmimo motyvai.

Pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad šiame įsakyme yra nurodytos teisės normos ir aktai, kuriais buvo vadovaujamasi, bei įsakymo priėmimo motyvai – Telšių rajono savivaldybės administracijos 2013 m. birželio 10 d. prašymas. Tokios teismo išvados leidžia spręsti, kad teismas, vertindamas 2013 m. gegužės 20 d. įsakymo teisėtumą, atsižvelgė į  2013 m. birželio 12 d. įsakymo turinį, kadangi 2013 m. gegužės 20 d. įsakymas yra be motyvų ir jame nėra nurodytos teisės normos, kurių pagrindu toks įsakymas priimtas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad individualus administracinis aktas paprastai turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis priimtas ginčijamas administracinis aktas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-756-2036-08).

Net jeigu pripažintume, kad 2013 m. gegužės 20 d. įsakymo priėmimo motyvai yra atskleisti atsakovo 2013 m. birželio 6 d. rašte (1 t., 30 b. l.), kuriuo ieškovas informuotas apie atsisakymą pasirašyti žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis ir kuriame nurodyta, kad detaliajame plane ir žemės sklypų planuose nebuvo nustatyti kelio servitutai, šių aplinkybių negalima vertinti kaip pakankamų sprendimui dėl ginčo žemės sklypų nepardavimo priimti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisės akto, įpareigojančio parduoti žemės sklypą tik su jame nustatytu servitutu. Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas. Atsakovo deklaruojamą viešojo intereso apsaugą būtent ir užtikrina servituto institutas, kuris gali būti nustatytas aukščiau aptartais būdais. Taigi servitutai gali būti nustatyti ir po ginčo žemės sklypų ieškovui pardavimo. Aplinkybė, kad ginčo žemės sklypų pardavimo metu nebuvo nustatyti servitutai, nesudaro pagrindo atsisakyti pasirašyti pirkimo–pardavimo sutartis ar nuspręsti dėl žemės sklypų nepardavimo. Taigi atsakovo nurodytas atsisakymas parduoti ginčo žemės sklypus yra teisiškai nepagrįstas.

Atsakovas teigė ir teismas pripažino, kad Naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 12 punktas suteikė atsakovui pagrindą nepasirašyti sutarties. Apelianto nuomone, teismas, pripažindamas atsakovo teisę nepasirašyti sutarties, nepagrįstai vadovavosi šia teisės norma. Šiems apelianto argumentams teisėjų kolegija pritaria. Ginčo metu galiojusios LR Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimu Nr. 692 patvirtintų Naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau - Taisyklės) redakcijos 12 punkte numatyta, kad jeigu valstybinės žemės pardavėjas ar nuomotojas nustato, kad vykdant žemės sklypo pirkimo–pardavimo ar nuomos aukcioną arba rengiant valstybinės žemės pirkimo–pardavimo ar nuomos sutarties projektą pažeisti įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimai, šios sutarties projektą nedelsdamas grąžina Valstybės žemės fondui, nurodęs atsisakymo pasirašyti sutartį priežastis. Atsakovas nenurodė, kokios įstatymų nuostatos vykdant aukcioną buvo pažeistos, o aplinkybė dėl servitutų nenustatymo įstatymo nuostatų nepažeidė. Teismo nuoroda į Žemės įstatymo 1 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, kad įgyvendinant žemės tvarkymo ir administravimo politiką, žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos tenkinti visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikius racionaliai naudoti žemę, vykdyti ūkinę veiklą išsaugant ir gerinant gamtinę aplinką, gamtos ir kultūros paveldą, apsaugoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises, aukciono procedūrų pažeidimo nepagrindžia. Priešingai, aukciono metu valstybės turtas buvo parduotas asmeniui, pasiūliusiam didžiausią turto kainą, o tai atitinka valstybės turto naudojimo principus. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas turėjo pagrindą atsisakyti su ieškovu pasirašyti ginčo žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį.

Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad 2013 m. gegužės 20 d. įsakymas Nr. 37VĮ-642 neatitiko VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, o atsakovo nurodomi jo priėmimo motyvai, t. y. ginčo sklypuose nesant nustatytų servitutų, negalėjo lemti ginčijamo įsakymo priėmimą ir atsisakymą parduoti ginčo sklypus. Šios aplinkybės sudaro pagrindą tenkinti ieškovo apeliacinio skundo reikalavimą ir panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus vedėjo 2013 m. gegužės 20 d. įsakymą Nr. 37VĮ-642 „Dėl žemės sklypų nepardavimo aukciono būdu“.

Dėl 2013 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. 37VĮ-835 „Dėl servitutų įregistravimo“ teisėtumo

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad ginčijamas servitutų įregistravimo įsakymas buvo priimtas nesant tam teisinio pagrindo. Servitutai ginčo žemės sklypams buvo nustatyti administraciniu aktu. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas. Taigi servitutas administraciniu aktu gali būti nustatytas tik įstatymo numatytais atvejais. Servitutų nustatymo administraciniais aktais pagrindai nustatyti Žemės įstatymo 23 straipsnio konkrečiose dalyse. Ginčo servitutų nustatymo metu galiojusioje Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1-5 punktų redakcijoje numatyta, kad administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius servitutai nustatomi: 1) valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomi grąžinti, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai, parduoti ar kitaip perleisti; 2) valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomi išnuomoti ar perduoti neatlygintinai naudotis; 3) išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas kelio servitutas, suteikiantis teisę įvairiomis transporto priemonėmis privažiuoti ar naudojantis juo kaip pėsčiųjų taku prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų; 4) išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti; 5) valstybinės, savivaldybių ir privačios žemės sklypams, konsoliduotiems (pertvarkytiems) pagal žemės konsolidacijos projektą. Šio straipsnio analizė suponuoją išvadą, kad administraciniu aktu servitutas nustatomas tuomet, jei žemės sklypai atitinka 1-5 punktuose įtvirtintus reikalavimus, o servitutas yra numatytas patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendiniuose. Nors ginčo žemės sklypai formaliai atitiko Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punktą, t. y. buvo priskirti prie parduodamų valstybinės žemės sklypų (įsakymas dėl pardavimo aukciono būdu), tačiau detaliojo plano sprendiniuose ginčo sklypams servitutai nebuvo numatyti, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, jie negalėjo būti nustatyti administraciniu aktu. Pagal ginčo metu galiojusią Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 41 punkto redakciją, teritorijų planavimo dokumentais yra bendrieji (generaliniai), specialieji ir detalieji planai, kuriuose raštu ir grafiškai pateikti sprendiniai dėl teritorijų, žemės sklypų ar jų grupių tvarkymo, naudojimo ir apsaugos bei teritorijos vystymo reikmių ir sąlygų. Detaliajame plane ginčo žemės sklypams servitutai nebuvo suprojektuoti. Detalaus plano aiškinamasis raštas ir jo sprendiniai patvirtina, kad servitutai buvo suprojektuoti sklypui Nr. 1 ir sklypui Nr. 2; ginčo žemės sklypai aiškinamajame rašte įvardinti sklypais Nr. 5 ir Nr. 6; prie sklypo Nr. 5 informacijos nurodyta, kad į infrastruktūros sklypą iš (duomenys neskelbtini) gatvės paliekami esami išvažiavimai-įvažiavimai; prie sklypo Nr. 6 nurodyta, kad į infrastruktūros sklypą iš (duomenys neskelbtini) gatvės paliekami esami du išvažiavimai-įvažiavimai, vienas įvažiavimas, ties šiaurės vakarine sklypo riba, įrengiamas naujai (1 t., 73-87 b. l.). Taigi aiškinamasis raštas patvirtina, kad detaliajame plane servitutai ginčo sklypams nebuvo suprojektuoti, todėl nebuvo Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nurodyto teisinio pagrindo servitutus nustatyti administraciniu aktu. Šios aplinkybės patvirtina ginčijamo administracinio akto neteisėtumą, kadangi įsakymas priimtas nesant tam teisinio pagrindo.

Kita būtina sąlyga servituto nustatymui administraciniu aktu yra įtvirtinta Žemės įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje, kurioje nurodyta, kad sprendimas nustatyti servitutą negali būti priimtas, jeigu iki teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo neišreikšta viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia dėl servituto reikalingumo. Viešpataujančiuoju tampančio daikto savininkas savo valią išreiškia Nacionalinei žemės tarnybai pateikdamas prašymą dėl siūlomo servituto pagal parengtą teritorijų planavimo dokumentą nustatymo. Atsakovo teiginiai, kad buvo gauti suinteresuotų asmenų prašymai dėl servitutų nustatymo, nepatvirtina servitutų nustatymo tvarkos laikymosi ir Žemės įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto imperatyvo įgyvendinimo. Detalusis planas patvirtintas 2013 m. vasario 21 d. Savivaldybės tarybos sprendimu (1 t. 88 b. l.). Iki šio plano patvirtinimo nebuvo gauti suinteresuotų asmenų prašymai nustatyti servitutus, todėl prašymai dėl servitutų nustatymo gauti po šio plano patvirtinimo nesuteikia pagrindo spręsti apie Žemės įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos sąlygos buvimą.

Priimdamas įsakymą dėl servitutų nustatymo atsakovas vadovavosi LR Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administracinių aktu taisyklių 2.4 punktu, Telšių rajono savivaldybės tarybos 2013 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. T1-59 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“, atsižvelgė į V. R. personalinės įmonės atliktus žemės sklypo kadastrinius matavimus ir tenkino Telšių rajono savivaldybės 2013 m. birželio 10 d. prašymą Nr. 37GD-221. Žemės servitutų nustatymo administracinių aktu taisyklių 2.4 punkte numatyta, kad pagal taisykles nustatomi servitutai išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus inžinerinius infrastruktūros tinklus, kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti. Atsakovo nurodytas teisinis pagrindas šiuo atveju negali būti laikomas pagrįstu, kadangi šiame punkte pakartota Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad servitutai nustatomi tuomet, kai yra numatyti teritorijų planavimo dokumentų sprendiniuose. Byloje nustatyta, kad detaliajame plane ginčo žemės sklypuose servitutai nebuvo numatyti. Atsakovas, priimdamas ginčijamą įsakymą, nurodė, kad vadovavosi Telšių rajono savivaldybės tarybos 2013 m. vasario 21 d. sprendimu dėl detaliojo plano patvirtinimo, tačiau pabrėžtina, kad detaliajame plane ginčo žemės sklypams servitutai nebuvo numatyti. Ginčo įsakyme tai pat nurodyta, kad atsižvelgta į V. R. personalinės įmonės atliktus žemės sklypo kadastrinius matavimus ir tenkintas Telšių rajono savivaldybės 2013 m. birželio 10 d. prašymas Nr. 37GD-221. Jau minėta, kad servitutų nustatymas administraciniu aktu galimas tik įstatymo numatytais ir jame įtvirtintais pagrindais. Savivaldybės prašymas, pareikštas po detalaus plano, kuriame servitutai ginčo sklypams nebuvo suprojektuoti, patvirtinimo, ar atlikti kadastriniai matavimai, nesant įstatyminio servitutų administraciniu aktu nustatymo pagrindo, nėra pakankami servitutams administraciniu aktu nustatyti.

Atsakovas, siekdamas pagrįsti ginčo įsakymo teisėtumą, remiasi LR Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų (redakcija galiojusi ginčo metu, nuo 2011-10-19 iki 2014-04-08) 36.3.7 punktu, kuris numato, jog iš kadastrinių matavimų metu sukauptų ir iš turimos kartografinės medžiagos duomenų atskirame lape parengiamas žemės sklypo planas ir jame sutartiniais ženklais išbraižoma nekilnojamieji daiktai ir saugomos teritorijos, dėl kurių žemės sklypui (-ams) taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, kiti žemės naudojimo apribojimai, taip pat žemės servitutai. Ši teisės norma nesąlygoja administraciniais aktais nustatytų servitutų teisėtumo, kadangi nebuvo servitutų nustatymo administraciniu aktu pagrindų.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nesivadavo įstatymo nuostatomis, nustatančiomis, kuomet galimas servitutų nustatymas administraciniu aktu, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad 2013 m. birželio 12 d. įsakymas, kuriuo nustatyti servitutai, yra pagrįstas ir teisėtas. Aukščiau aptartos aplinkybės sudaro pagrindą šią sprendimo dalį panaikinti ir ginčijamą įsakymą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (CPK 326 str. 1 d. 2 p, 330 str.).

Atsakovas nurodo, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teisme ieškovas siekė sudaryti taikos sutartį ir ginčo žemės sklypuose nustatyti servitutus, o apeliaciniame skunde teigia, kad jie nustatyti nepagrįstai, įrodo apelianto pozicijos pasikeitimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovas neprieštarauja servitutų nustatymui jo ketiname įsigyti sklype, tačiau įrodinėja, kad administraciniu aktu jie buvo nustatyti nesant tam teisinio pagrindo, o įsakymas atsisakyti parduoti ginčo sklypus yra nepagrįstas. Šios aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti apie ieškovo pozicijos byloje pasikeitimą. Ieškovo pozicija dėl taikaus ginčo išsprendimo apeliaciniame skunde nėra pasikeitusi.

Dėl viešojo intereso pažeidimo

Atsakovo 2013 m. gegužės 20 d. įsakymo teisėtumą teismas grindė ir viešojo intereso apsaugos būtinybe. Teisės aktuose nepateikiama universalios ir aiškios viešojo intereso apibrėžties. Iš kasacinio teismo formuojamos teismų praktikos aišku, kad viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2010; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2012). Atsakovas viešojo intereso pažeidimu įvardina pastatų savininkų ir jų klientų teisių patekti prie jiems nuosavybės teise priklausančių pastatų bei pėsčiųjų galimybės naudotis (duomenys neskelbtini) gatvės šaligatviu apribojimą, motyvuodamas tuo, kad detaliuoju planu suformuotų ginčo sklypų riba eina nuo tretiesiems asmenims priklausančių pastatų sienos iki gatvės asfalto pradžios dalies, įskaitant ir įrengtą šaligatvį. Negalima sutikti su teismo argumentais, kad dėl ginčo žemės sklypų pardavimo ieškovui iš pastatų savininkų būtų atimta teisė naudotis jiems priklausančiu turtu, o pėstiesiems – galimybė naudotis šaligatviu. Savivaldybės tarybos sprendime dėl leidimo rengti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) gatvėje, detalųjį planą nurodyta, kad planavimo tikslas – žemės sklypo (duomenys neskelbtini) padalinimas ir keturių kitos paskirties sklypų iš jo suformavimas (naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos, naudojimo pobūdis – prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybos); teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo nustatymas; naujo kitos paskirties sklypo apie 0,35 ha (naudojimo būdas – inžinerinės infrastruktūros teritorijos, naudojimo pobūdis – susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriams) iš valstybinės žemės suformavimas (1 t., 71 b. l.). Detalaus plano sprendiniuose ties ginčo sklypais Nr. 5 ir Nr. 6 numatyta, kad šių sklypų žemės naudojimo būdas – inžinerinės infrastruktūros teritorijos, o pobūdis – susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriams (1 t., 82 b. l.). Nustatytas sklypų  naudojimo būdas ir pobūdis užtikrina viešojo intereso apsaugą, kadangi ginčo sklypai negali būti naudojami kitiems, nei plano sprendiniuose numatytiems tikslams – susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriams. Ieškovas, įsigijęs ginčo sklypus, privalės užtikrinti žemės sklypų naudojimą pagal nustatytą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį. Minėta, kad pagal detaliojo plano sprendinius prie sklypo Nr. 5 informacijos nurodyta, kad į infrastruktūros sklypą iš (duomenys neskelbtini) gatvės paliekami esami išvažiavimai-įvažiavimai; prie sklypo Nr. 6 nurodyta, kad į infrastruktūros sklypą iš (duomenys neskelbtini) gatvės paliekami esami du išvažiavimai-įvažiavimai, vienas įvažiavimas, ties šiaurės vakarine sklypo riba, įrengiamas naujai. Taigi ieškovui įsigijus su specialiu žemės naudojimo pobūdžiu žemės sklypus, jis neturės galimybės keisti žemės naudojimo paskirties.

Nėra pagrindo sutikti su atsakovo teiginiais, kad ginčo sklypų pardavimas ieškovui sąlygos ginčo kilimą, kadangi įsigytus sklypus ieškovas aptvers tvora ir neleis prie pastatų patekti savininkams, o pėstiesiems naudotis šaligatviu. Ieškovo pozicija dėl taikos sutarties pasirašymo patvirtina, kad ieškovas nesiekia trukdyti naudotis įvažiavimu prie pastatų, sutiko su įsigytame sklype esančių kelių servitutų nustatymu, siūlė atsakovui sudaryti taikos sutartį, tačiau atsakovas su tuo nesutiko. Šios aplinkybės sudaro pagrindą abejoti atsakovo deklaruojamu viešojo intereso gynimu, kadangi tarp šalių kilęs ginčas galėjo būti išspręstas taikiai – atsakovo deklaruojamas viešasis interesas nebūtų pažeistas ir nebūtų teisinių prielaidų atsisakyti parduoti sklypą, šalių susitarimu ginčo sklypuose nustačius servitutus. Be to, pati sklypo paskirtis nelemia jo kitokio naudojimo pobūdžio, todėl ieškovas neturėtų galimybės įsigijęs sklypus keisti jų naudojimo paskirties – mašinų stovėjimui, įvažiavimams-išvažiavimams į sklypus, esamiems ir planuojamiems inžineriniams tinklams, susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriams.

Atsakovo argumentai, kad rengiant detalųjį planą ir žemės sklypų kadastro duomenų bylas bei priimant sprendimą parduoti aukcione ginčo žemės sklypus buvo pažeistas viešasis interesas bei teisės aktai, reglamentuojantys servitutų nustatymą administraciniu aktu tvarką, nėra pagrįsti. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnis įtvirtina principus, kuriais vadovaujantis turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama Valstybės ir savivaldybių turtas: visuomeninės naudos; efektyvumo; racionalumo ir viešosios teisės. Racionalumo ir efektyvumo principų laikymasis lėmė teisingą atsakovo sprendimą ginčo sklypus aukciono būdu parduoti didžiausia kainą pasiūliusiam asmeniui. Ieškovas už sklypą pasiūlė daugiau nei 500 000 Lt. Viešasis interesas minėtoje situacijoje lemia ekonomišką ir racionalų valstybės turto naudojimą. Turto perdavimas neatlygintinai juo naudotis nėra tinkamiausias turto panaudojimo būdas esant galimybei sudaryti atlygintiną sandorį. Minėta, kad servitutų privalomas nustatymas iki žemės sklypo pardavimo nėra imperatyviai įtvirtintas įstatyme, todėl servitutų nenustatymas negali būti pripažintas teisėtu pagrindu atsisakyti sudaryti sutartį. Byloje konstatuota, kad servitutų nustatymas gali būti atliktas šalių susitarimu arba teismo sprendimu. Taigi teismo padaryta išvada, kad pardavus ginčo sklypus bus pažeistas viešasis interesas, nėra pagrįsta, todėl ieškovo ginčijamų administracinių aktų priėmimas nėra pateisinamas viešojo intereso apsaugos poreikiu.

Dėl ieškovo reikalavimo pripažinti ginčo žemės sklypų sutartis sudarytomis

Ieškovas prašo pripažinti sudarytomis ir galiojančiomis 2013 m. gegužės 20 d. VĮ Valstybės žemės fondo organizuoto žemės sklypų pardavimo aukciono metu įsigytų žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis pagal paskelbtas aukciono sąlygas. Minėta, kad pagal CK 6.421 straipsnio 1 dalį pirkimo–pardavimo aukciono būdu sutartis laikoma sudaryta, kai aukciono vedėjas tai paskelbia plaktuko dūžiu arba kitokiu įprastu veiksmu. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu aukcione parduotas nekilnojamasis daiktas, tai per dešimt dienų nuo pardavimo pardavėjas ir pirkėjas turi sudaryti įstatymų reikalaujamos formos sutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismo išaiškinta, kad nekilnojamojo daikto pirkimas–pardavimas aukciono būdu laikomas įvykusiu nuo to momento, kai CK 6.421 straipsnio 1 dalyje nurodytu būdu paskelbiamas aukciono laimėtojas, o įstatymo reikalaujamos formos sutarties sudarymas yra jau įvykusio sandorio įforminimas. Teisėjų kolegija jau buvo nurodžiusi, kad sistemiškai aiškinant CK 6.421 straipsnio 1  ir 3 dalis bei atsižvelgiant į jau aptartą Aukščiausiojo Teismo praktiką, darytina išvada, kad nekilnojamojo daikto pardavimo aukcione atveju plaktuko dūžis neprilygsta sutarties sudarymui, tačiau patvirtina daikto pardavimo faktą. Atsakovo atsisakymą parduoti ieškovui ginčo žemės sklypus pripažinus neteisėtu ir apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad įvykus aukcionui ir aukciono laimėtoju pripažinus ieškovą ginčo žemės sklypai ieškovui buvo parduoti, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovas įgyja teisę į ginčo žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių su atsakovu sudarymą.

Aukciono metu parduotų valstybinės žemės sklypų sutarčių sudarymas reglamentuotas specialiuosiuose teisės aktuose, kuriuose numatyta speciali aukciono metu parduotų nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo tvarka. Pirkimo–padavimo sutarties sudarymo tvarka ginčo metu buvo nustatyta Aukcionų nuostatuose, o šiuo metu – Vyriausybės 2014 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 261 patvirtintose Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos aukcionų organizavimo taisyklėse (toliau – Aukcionų organizavimo taisyklės). Tiek ginčo metu galiojusių Aukcionų nuostatai (37 p.), tiek šiuo metu galiojančios Aukcionų organizavimo taisyklės (18 p.) numato, kad aukciono laimėtojui nurodoma iki valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo sumokėti už nupirktą valstybinės žemės sklypą valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties projekte nustatytą (-as) sumą (-as) ir kitas privalomas apmokėti iki šios sutarties pasirašymo išlaidas į nurodytas finansų įstaigų (skyrių, filialų) sąskaitas. Aukcionų organizavimo taisyklių 19 punktas nustato, kad aukciono laimėtojas turi patvirtinti, kad sutinka su sutarties projekte išdėstytomis valstybinės žemės sklypo pirkimo sąlygomis. Aukcionų nuostatų 41 punkte, o Aukcionų organizavimo taisyklių 22 punkte iš esmės tapačiai reglamentuota, kad valstybinės žemės sklypo pirkėjas arba nuomininkas, sumokėjęs valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo ar nuomos sutarties projekte nurodytą (-as) sumą (-as) ir kitas privalomas sumokėti iki šios sutarties pasirašymo išlaidas, valstybinės žemės sklypo pardavėjo ar nuomotojo pranešime apie valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo ar nuomos sutarties sudarymo vietą ir laiką nurodytu ar kitu sutartu laiku atvyksta į valstybinės žemės sklypo pardavėjo ar nuomotojo pasiūlytą vietą pasirašyti šios sutarties. Taigi aukciono metu įsigyto turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymui viena iš būtinų sąlygų yra įsigyto daikto kainos ir kitų privalomų įmokų sumokėjimas, t. y. tik tuomet aukciono laimėtojas gali pretenduoti į sutarties sudarymą. Taip pat abiejuose teisės aktuose (Aukcionų nuostatų 36 p. ir Aukcionų organizavimo taisyklių 18 p.) numatyta, kad naujo kitos paskirties valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo ar nuomos sutarties projektas rengiamas vadovaujantis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis, patvirtintomis LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“. Taigi pagal Aukcionų organizavimo taisykles pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma tik tada, jei aukciono laimėtojas patvirtina, kad sutinka su sutarties projekte išdėstytomis valstybinės žemės sklypo pirkimo sąlygomis ir sumoka už parduodamą žemės sklypą nustatytą kainą. Nors su kitais rašytiniais įrodymais šie projektai ir nėra įsiūti į bylą, tačiau yra pridėti prie bylos medžiagos. Bylos duomenys liudija, kad ieškovo atstovė pirmosios instancijos teismui bylos nagrinėjimo teismo posėdžio metu pateikė aukciono komisijos parengtus ginčo žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarčių projektus, kuriuos teismas priėmė (2 t., 1 b. l.). Duomenų, kad aukciono komisija sutarčių projektus pateikė Nacionalinei žemės tarnybai (atsakovui) byloje nėra.

Taigi nustatyta, kad ginčo žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartims yra nustatyta tipinė forma; kad nustatytos formos pirkimo–pardavimo sutartis tarp šalių nebuvo pasirašyta; kad byloje nėra duomenų apie ginčo pirkimo–pardavimo sutarčių projektų pateikimą atsakovui, apie ieškovo sumokėtą žemės sklypų kainą bei kitus iki sutarties pasirašymo privalomus mokėjimus.  Neįvykdžius šių specialiųjų sąlygų sutarčių patvirtinimas teismo tvarka nėra galimas, kadangi neegzistuoja nei teisinis, nei faktinis pagrindas pripažinti žemės sklypų sutartis sudarytomis. Dalies aptartų faktinių aplinkybių egzistavimo reikalauja ir CK 1.93 straipsnio 4 dalis, suteikianti teismui teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Esant tokioms kaip nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinėms aplinkybėms ieškovo reikalavimo pripažinti ginčo žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis sudarytomis patenkinimas prieštarautų CK 1.93 straipsnio 4 dalies nuostatoms, būtų paneigta speciali aukciono būdu įsigyto nekilnojamojo daikto sutarties sudarymo procedūra bei valstybinės žemės sklypų pardavimo viešo aukciono būdu procese dalyvaujančių institucijų kompetencija, jų teisės ir pareigos.

Ginčo atveju žemės sklypų pardavimo aukcione procedūra nutrūko ieškovą pripažinus aukciono laimėtoju. Tačiau ieškovo teisinis interesas apginamas ta dalimi, kad panaikinus nutarimą, kuriuo atsakovas nusprendė ginčo sklypų neparduoti, ieškovas ir atsakovas yra grąžinami į valstybinės žemės sklypų pardavimo aukciono būdu procedūrą – pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo etapą. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad aukciono metu žemės sklypai buvo parduoti ieškovui, atsakovui kyla pareiga vadovautis Aukcionų organizavimo taisyklų IV skyriuje įtvirtintomis nuostatomis bei organizuoti parduotų žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties su ieškovu pasirašymo procedūrą.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino servitutų nustatymą administraciniu aktu, aukciono metu parduoto turto pardavimo momentą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotą praktiką, netinkamai vertino įrodymus ir dėl to padarė neteisingą išvadą dėl atsakovo priimtų administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo, todėl yra pagrindas teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti iš dalies (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 330 str.).

Dėl byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo

Šioje byloje ieškovo reikalavimų įvykdymui užtikrinti Šiaulių apygardos teismas 2013 m. liepos 12 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), areštą, uždraudžiant atsakovui šiais sklypais disponuoti bei priiminėti bet kokius kitus su jų naudojimu ir valdymu susijusius sprendimus. Pagal CPK 150 straipsnio 3 dalį, jeigu ieškinys patenkinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo, išskyrus CPK 147 straipsnio  dalyje numatytą atvejį. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju šalys yra grąžinamos į valstybinės žemės sklypų pardavimo aukciono būdu procedūrą – pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo etapą ir atsakovui kyla pareiga organizuoti parduotų žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties su ieškovu pasirašymo procedūrą, teisėjų kolegijos nuomone, ieškovo reikalavimų įvykdymui užtikrinti pritaikytas ginčo žemės sklypų areštas bei nustatyti draudimai turi būti paliekami galioti iki aukščiau aptartų atsakovo pareigų įvykdymo. Išnykus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikiui, šalys motyvuotu prašymu galės kreiptis į pirmosios instancijos teismą dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo (CPK 149 str. 1 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas ir ieškovo ieškinys patenkintas iš dalies, ieškovui iš atsakovo priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 str. 1 d.). Nors ieškovo reikalavimas pripažinti sudarytomis ir galiojančiomis aukciono metu įsigytų žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis netenkintas, tačiau atsižvelgiant į šio reikalavimo netenkinimo motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovas šį ginčą iš esmės laimėjo, t. y. pasiekė jo pažeisto intereso apgynimą, todėl nėra pagrindo vadovautis CPK 93 straipsnio 2 dalimi ir bylinėjimosi išlaidas priteisti proporcingai ieškovo patenkintų reikalavimų daliai.

Ieškovas už ieškinį ir apeliacinį skundą iš viso sumokėjo 532 Lt (1 t., 34 b.l., 3 t., 15 b. l.) ir turėjo 13 613 Lt teisinės pagalbos išlaidų (2 t., 125-126, 127, 128, 129, 130, 131, 132, 133, 134, b. l.). Apeliacinės instancijos teisme patirtų teisinės pagalbos išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų  ieškovas nepateikė.

Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte nurodyti rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai.

Ieškovas pateikė ieškinį, tris prašymus dėl papildomų įrodymų prijungimo, byloje vyko trys teismo posėdžiai, iš kurių dviejų posėdžių trukmė nebuvo ilgesnė nei pusė valandos, trečio posėdžio trukmė – 1 val. 24 min. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Rekomendacijų 8.2., 8.16., 8.18 punktais ir 9 dalimi, konstatuoja, kad ieškovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos viršija rekomenduojamą maksimalų užmokestį už advokato pagalbą, todėl sprendžia, kad ieškovui iš atsakovo priteistino užmokesčio dydis mažintinas iki rekomenduojamos maksimalios sumos –         1 016,57 Eur (3 510 Lt).

Valstybei iš atsakovo priteistini 17,96 Eur (62 Lt) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų (1 t., 41 b. l.) (CPK 93 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti iš dalies.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus vedėjo 2013 m. gegužės 20 d. įsakymą Nr. 37VĮ-642 „Dėl žemės sklypų nepardavimo aukciono būdu“.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriaus vedėjo 2013 m. birželio 12 d. įsakymą Nr. 37VĮ-835 „Dėl servitutų įregistravimo“.

Kitą ieškinio reikalavimą atmesti.

Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Versuva“, j. a. k. 301526732, iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, j. a. k. 188704927, 1 016,57 Eur (vieną tūkstantį šešiolika eurų ir 57 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos priteistinos 17,96 Eur (septyniolika eurų ir 96 ct) su procesinių dokumentų įteikimo susijusių bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai                                                                       Danutė Gasiūnienė    

Danguolė Martinavičienė

Alvydas Poškus