Administracinė byla Nr. I-2306-428/2015
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00148-2015-5
Procesinio sprendimo kategorija 21; 15.2.3.2.; 74.
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
2015 m. spalio 12 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Medvedevienė,
sekretoriaujant Laurai Mukaitei,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo T. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės policijos komisariato areštinės dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės policijos komisariato areštinės 30‘000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog atskirais laikotarpiai nuo 2011 m. balandžio 16 d. iki 2014 m. balandžio 3 d. buvo laikomas Marijampolės policijos komisariato areštinės kamerose (toliau Marijampolės PK) orumą žeminančiomis sąlygomis. Kamerose kuriose buvo pareiškėjas, vienam asmeniui tenkantis plotas, buvo mažesnis nei numatytas įstatymuose. Kamerose būdavo drėgna, trūko oro, tamsu, rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Pareigūnai piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, kadangi suimtiesiems neužtikrindavo teisės į minimalią ploto normą kamerose. Dėl nurodytų aplinkybių, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 30‘000 Eur. Pareiškėjas prašė netaikyti senaties termino, kadangi pareiškėjas į teismą kreipėsi tik sužinojęs, kad jo teisės buvo pažeistos.
Marijampolės apskrities policijos komisariatas 2015 m. vasario 19 d. pateikė Kauno apygardos administraciniam teismui atsiliepimą, kuriuo prašo teismo, taikyti sutrumpintą trejų metų senatį pareiškėjo atžvilgiu. Nurodė, jog pareiškėjui būnant Marijampolės PK būdavo užtikrina teisė į minimalią ploto normą. Pasak atsakovo, Marijampolės PK areštinės kameros atitinka higienos normas, o pareiškėjas nepagrįstai prašo neturtinės žalos atlyginimo, prašo jo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, kuriame nurodė, jog atskirais laikotarpiai nuo 2011 m. balandžio 16 d. iki 2014 m. balandžio 3 d. buvo laikomas Marijampolės policijos komisariato areštinės kamerose orumą žeminančiomis sąlygomis.
Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio Kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį
asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2011-03-24 nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Marijampolės PK prašo taikyti trejų metų senaties terminą. Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. vasario 2 d. (b.l. 8). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautė didelį dvasinį diskomfortą, nepatogumus. Jei pareiškėjas jautė diskomfortą, emocinę depresiją, pažeminimą, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl nesikreipimo į teismą laiku nelaikytinos svarbiomis. Pareiškėjo motyvas dėl negalėjimo kreiptis į teismą laiku, kadangi tuo metu nežinojo apie savo teisių pažeidimą, atmestinas, kadangi būdamas apdairus ir rūpestingas pareiškėjas turėjo realias galimybes, domėtis teisės aktais, kreiptis dėl nemokamos teisinės pagalbos į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų nesuteiktos sąlygos domėtis įstatymais ir teisės aktais. Taigi, pareiškėjas nenurodė, svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, nenurodė. Dėl šios priežasties ir atsižvelgiant į tai, jog 2011 m. balandžio 16 d. pareiškėjas atvyko į Marijampolės PK, tačiau tik 2015 vasario 2 d. kreipėsi į teismą, todėl, vadovaujantis CK 1.127 str. 1 d., 1.131 str. 2 d., senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas nuo 2012 m. vasario 2 d. Tokia teismo išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (2015 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-46-442/2015).
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jį laikant Marijampolės PK areštinės įvairiose kamerose netinkamomis sąlygomis, kurios prilygo kankinimui.
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – ir Higienos norma), kurios 6 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Analogiška nuostata išdėstyta Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau tekste – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos policijos Generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356, 6 punkte.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose Marijampolės PK areštinės kamerose, kur plotas vienam nuteistajam neatitiko nustatytų reikalavimų.
Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (Toliau tekste - Įsakymas) 1.3.1 punkte nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m.
Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog kamerose jam teko mažesnis plotas, nei numatyta įstatyme.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu, nuo 2012 m. vasario 23 d. iki 2012 m. vasario 28 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 3, kartu su dar vienu asmeniu, kameros plotas buvo 11,02 kv.m. taigi vienam asmeniui kameroje teko po 5,51 kv.m. (b.l. 14); nuo 2012 m. gegužės 3 d. iki 2012 m. gegužės 8 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 3, kartu su dar dviem asmenimis, kameros plotas buvo 11,02 kv.m. taigi vienam asmeniui kameroje teko po 3,67 kv.m.(b.l. 14); 2014 m. balandžio 1 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 4, vienas, kameros plotas buvo 6,53 kv.m. taigi vienam asmeniui kameroje teko po 6,53 kv.m.(b.l. 61); nuo 2014 m. balandžio 2 d. iki 2014 m. balandžio 3 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 2, kartu su trimis asmenimis, kameros plotas buvo 18,46 kv.m. taigi vienam asmeniui kameroje teko po 4,61 kv.m.(b.l. 61).
Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, daroma išvada, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose plotas skirtas vienam asmeniui teko nuo 3,67 kv.m. iki 6,53 kv.m., t.y. atitiko nustatytus teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai dėl jo laikymo perpildytose patalpose atmestini, kaip nepagrįsti.
Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių jog kamerose buvo drėgna, trūko oro, buvo tamsu.
Atsakovo į bylą pateikti įrodymai, t.y. Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktai patvirtina, kad patikrinimų metu kamerų dirbtinė apšvieta atitiko nustatytus reikalavimus. Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2013 m. lapkričio 20 d. patikrinimo akte Nr. Pa-451 nurodyta, kad kamerose įrengti skaidraus stiklo langai, tai atitinka higienos formos HN 37: 2009 21 punktą (b.l. 23-25). 2014 m. kovo 13 d. akte nurodyta, jog tikrinant Marijampolės PK areštinės kameras, Lietuvos higienos normos HN 37:2009 pažeidimų nenustatyta (b.l. 33-34).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismo vertinimu, pareiškėjo skunde yra nurodyti tik abstraktūs, deklaratyvūs teiginiai apie netinkamą kamerų apšvietą, drėgmę ir oro trūkumą, kurie yra vertintini tik kaip subjektyvi, nekonkretizuota paties pareiškėjo nuomonė, kuri nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais. Teismas neturi pagrindo abejoti į bylą atsakovo pateiktais įrodymais, Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais bei išvadomis, dėl kamerų atitikties nustatytiems higienos normos reikalavimams, todėl minėti pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog jam teko tuštintis kitų akivaizdoje.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad areštinės kamerose sanitarinis mazgas tinkamai neatitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl jam teko tuštintis kitų asmenų akivaizdoje.
Higienos formos HN 37: 2009 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kamerose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm. aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema.
Minėtus pareiškėjo argumentus paneigia atsakovo į bylą pateiktas Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2013 m. lapkričio 20 d. patikrinimo aktas Nr. Pa-451 (b.l. 23-25), kuriame nurodyta, kad apgyvendinimo kamerose yra įrengti sanitariniai mazgai, kurie atskirti 120-130 cm. aukščio pertvaromis. Tai patvirtina ir į bylą pateikta foto lentelė (b.l. 65), kurioje matyti, jog sanitarinis mazgas yra atitvertas sienele nuo gyvenamosios kameros dalies. Todėl, atsakovui pateikus pareiškėjo nurodytas aplinkybes paneigiančius įrodymus, nenustačius, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, pareiškėjo argumentai šioje dalyje taip pat atmestini.
Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog nerūkantys asmenys laikomi kartu su rūkančiais.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškiai pripažįstama, jog asmenų laikymas vienoje kameroje kartu su rūkančiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo ir Lietuvos higienos normos HM 76:2010) nuostatas bei pareiškėjų teisę į jų sveikatai saugią aplinką ir orumą.
Teismas pažymi, jog sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija dar 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai - t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo apgyvendintas Marijampolės PK kartu su rūkančiaisiais, taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų išreiškęs valią gyventi su nerūkančiais asmenimis, ar bent būtų teismui nurodęs skunde jog yra nerūkantis. Tokiu atveju, atsižvelgiant į LVAT praktiką, teisinį reguliavimą ir faktines bylos aplinkybes, būtų galima teigti apie pareiškėjo teisės būti patalpintam į nerūkančiųjų kamerą pažeidimą ir atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą. Tačiau, skunde pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais, nenurodydamas aplinkybių ar pats yra rūkantis ir ar dėl to kilo jam kokia žala. Todėl teismo vertinimu, pareiškėjo deklaratyvūs pareiškimai dėl rūkymo negali būti vertinami, nesudaro pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, ko pasėkoje jis galėjo patirti neturtinę žalą. Iš skundo konteksto matyti, jog pareiškėjas kildina žalą dėl kitų skunde nurodytų aplinkybių, be to nedetalizuoja ar pats yra rūkantis, kokia žala jam dėl to kilo, todėl pareiškėjo argumentai, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, atmestini, kaip nepagrįsti.
Dėl pareiškėjo sveikatos.
Į bylą nepateikta jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą, kreipimąsi į psichikos sveikatos specialistus, jų konstatuotus pareiškėjo psichikos sveikatos sutrikimus, pareiškėjas tokiais duomenimis nesirėmė ir skunde, todėl byloje nėra nustatyta reikšmingų aplinkybių, sprendžiant dėl jo laikymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.
Atsižvelgdamas į nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes teismas pažymi, kad pagal nagrinėjamos administracinės bylos duomenis nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 str. nuostatas. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių ir neteisėtų atsakovo pareigūnų veiksmų (neveikimo), kurie realiai (objektyviai) pareiškėjui galėjo sukelti kokias nors neigiamas pasekmes, kurias būtų galima įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, ir, kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo. Teismas taip pat akcentuoja, kad byloje nėra jokių objektyvių ir patikimų duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodytus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus. Pareiškėjas skunde išdėstė tik abstrakčius, deklaratyvius teiginius apie tariamai pažeistas jo teises ir visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) būtų skundęsis Marijampolės PK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PK areštinėje. Aukščiau išdėstytos teisiškai reikšmingos aplinkybės duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad Marijampolės PK veikė teisėtai, nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, o neesant neteisėtų veiksmų negali atsirasti ir atsakomybė. Dėl to pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str. 88 str. 1 p.).
Likusieji pareiškėjo skundo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini (ABTĮ 57 str.). Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 79 straipsnio 5 dalimi, 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo T. O. , a.k. (duomenys neskelbtini) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėja Jolanta Medvedevienė