Civilinė byla Nr. e2A-3235-661/2025
Teisminio proceso Nr. 2-42-3-00261-2024-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
2.2.2.3.1.10; 3.3.1.21
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. lapkričio 25 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Alvydas Barkauskas, veikdamas Klaipėdos apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. liepos 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės sodininkų bendrijos ,,Dituva“ ieškinį atsakovei R. R. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo L. R..
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ieškiniu prašė: priteisti iš atsakovės R. R. 391,12 Eur skolos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad sodininkų bendrija „Dituva“ (toliau – ir Bendrija) prižiūri Bendrijos bendrojo naudojimo teritoriją, vandenvietę ir vandens tiekimo tinklus ir kt. 2014-06-15 pakartotiniame eiliniame Bendrijos narių susirinkime buvo nutarta patvirtinti Bendrijos nario ir ne Bendrijos nario metinį mokestį – 5 Eur už vieną arą. 2019-04-07 SB „Dituva“ pakartotiniame visuotiniame narių susirinkime buvo nutarta Sodo sklypo savininko mokestį padidinti 3 Eur/už arą, nustatant, kad mokestį sudaro 8 Eur/ už arą per metus. 2017-05-01 pakartotiniame visuotiniame narių susirinkime buvo nutarta kaupti po 1 Eur per mėnesį nuo kiekvieno sodininkų bendrijos „Dituva“ nario (tikslinis mokestis). 2014-06-15 pakartotiniame eiliniame Bendrijos narių susirinkime buvo nutarta patvirtinti aplinkos tvarkymo (infrastruktūros) mokestį – 14,48 Eur (50 Lt) už vieną sklypą. Sprendimai dėl tikslinių mokesčių ir įmokų yra priimti visuotiniuose bendrijos narių susirinkimuose, sprendimai yra galiojantys, todėl kiekvienas žemės sklypo savininkas privalo juos vykdyti. Atsakovė nuo 2017 m. nėra sumokėjusi minėtų mokesčių ir ieškovei yra skolinga 391,12 Eur: nario mokesčio skola – 285 Eur, tikslinio mokesčio skola – 12 Eur, infrastruktūros mokesčio skola 94,12 Eur.
3. Atsakovė su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių skolos pagrindimą ar įrodymų, kad apie tokią skolą nuo 2017 metų atsakovė bent kartą būtų buvusi informuota. Ieškovė, teigdama, kad atsakovė tariamai jam yra skolinga, vadovaujasi visuotinių bendrijos narių susirinkimo protokolais, kurių atsakovė niekada iki šiol nėra mačiusi, kadangi jį nėra bendrijos nare. Atsakovė ne kartą prašė, kad ieškovė pateiktų Sodininkų bendrijos įstatyme nustatytus privalomus skolą pagrindžiančius dokumentus – bendrijos sąskaitas, kurios būtų buvusios išrašytos ir pateiktos atsakovei. Paaiškėjo, kad tokių sąskaitų ieškovė atsakovei niekada nebuvo išrašiusi, nors tokią prievolę jai nustato ne tik Sodininkų bendrijų įstatymas, bet ir Buhalterinės apskaitos įstatymas. Kadangi sąskaitos iki šiol nėra pateiktos nei atsakovei, nei teismui, tai negalima nustatyti nei prievolės turinio, nei jų panaudojimo tikslingumo. Taigi teigti, kad atsakovė yra neįvykdžiusi prievolės ieškovei, nėra pagrindo. Jei atsakovei būtų pateikti jos prievolę pagrindžiantys dokumentai, atsakovė būtų geranoriškai atsiskaičiusi su ieškove.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. liepos 1 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas visiškai: iš atsakovės ieškovei priteista 385,12 Eur skolos, 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2024-02-23) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 3629 Eur bylinėjimosi išlaidų; atsakovei iš ieškovės priteista 58 Eur bylinėjimosi išlaidų; iš atsakovės valstybei priteista 10,20 Eur išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
5. Teismas nurodė, kad:
5.1. SB „Dituva“ įstatų 6.1 p. numato, kad bendrijos nario teises ir pareigas nustato Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymas (toliau – ir SBĮ) ir kiti įstatymai, taip pat Bendrijos įstatai ir Bendrijos vidaus tvarkos taisykles (toliau – ir Taisyklės). Asmenys, kurie mėgėjų sodo teritorijoje įsigyja žemės sklypą ir nepageidauja tapti bendrijos nariais, išstoję iš bendrijos arba pašalinti, taip pat juridiniai asmenys, kurie įsigyja žemės sklypą, turi vienodas pareigas, susijusias su bendrosios dalines nuosavybes teise valdomo bendrojo naudojimo objekto naudojimu ir priežiūra kaip ir Bendrijos nariai.
5.2. Taisyklių 2.10 punkte nurodyta, kad „Informacija apie įmokų dydį sodininkams yra skelbiama internetiniame tinklapyje www.dituvossodai.lt, bendrijos teritorijoje esančiose skelbimo lentose, bendrijos administracijos buveinėje. Pranešimai skolininkams nėra siunčiami, sąskaitos ne bendrijos nariams pateikiamos bendrijos administracijos buveinėje, skolos gali būti išieškomos teismine tvarka“.
5.3. Byloje nėra ginčo, kad į Bendrijos administruojamą teritoriją patenka atsakovei R. R. asmeninės nuosavybės teise priklausantis 0,0600 ha žemės sklypas, su sodo namu, esantys (duomenys neskelbtini).
5.4. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą pripažintina, kad atsakovei tenka pareiga sumokėti bendrijos patvirtintus mokesčius, kurie naudojami bendrijai siekiant įgyvendinti sodininkų bendrąsias teises ir pareigas, susijusias su mėgėjų sodo teritorijos ir joje esančių bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra ir naudojimu.
5.5. Į bylą pateikta 2024-02-21 buhalterinė mokesčio įsiskolinimo pažyma patvirtina, kad atsakovė už 6 arų sklypą turėjo sumokėti 285 Eur metinį mokestį už 2017 m., 2018 m., 2019 m. 2020 m. 2021 m., 2022 ir 2023 m., taip pat tikslinį mokestį 6 Eur bei infrastruktūros mokestį 94,12 Eur už 2017, 2018, 2019, 2020, 2021, 2022, 2023 metus, iš viso 385,12 Eur.
5.6. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovė administruoja, prižiūri, tvarko bendro naudojimo kelius, pakeles, valo sniegą atlieka kitus darbus, už infrastruktūros mokesčius prižiūri bendro naudojimo objektus, inžinerinius tinklus, susisiekimo, melioracines komunikacijos, tiekia komunalines paslaugas rūpinasi gyventojų paslaugoms teikti ir aplinkos kokybei gerinti reikalingais objektais.
5.7. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės susidariusią skolą ne už bendrijos bendro naudojimo objektų priežiūrai skirtas lėšas, o už nustatytą metinį ne nario mokestį, tikslinį mokestį, bei infrastuktūros mokestį. Jeigu atsakovė būtų kreipusis į Bendriją dėl sąskaitos išrašymo, sąskaitos būtų jai pateiktos. Atsakovė turėjo žinoti, koks mokestis yra nustatytas ieškovės susirinkimuose, kadangi apie mokesčių dydžius bei mokėjimo tvarką yra skelbiama viešai.
5.8. Teismas atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes bei teisinius argumentus ieškovės ieškinį pripažino įrodytu, todėl jį tenkino visiškai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
6. Atsakovė apeliaciniu skundu prašė Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. liepos 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas, neatitinka ginčui aktualių teisės normų bei suformuotos teismų praktikos ir suteikia ieškovei pagrindą reikalauti nepagrįstų mokesčių iš ne bendrijos nario, nesudarant galimybės ne bendrijos nariui žinoti, už ką iš jo yra reikalaujama ir kuo toks reikalavimas yra pagrįstas.
6.2. Toks teismo sprendimas pažeidžia teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus, nes atsakovei perkeliama našta įrodinėti, kad ji neprivalo mokėti neaiškių sumų, nesant privalomų dokumentų, o ne priešingai – ieškovei įrodyti, kad jos reikalavimai yra pagrįsti, teisėti ir atitinka privalomus dokumentus.
6.3. Apeliantės teisė žinoti, už ką iš jos reikalaujama sumokėti, nėra savitikslė teisė – ji yra susijusi su siekiu užtikrinti, kad ieškovė nepagrįstai nepraturtėtų atsakovės sąskaita arba, kad ne nario lėšos nebūtų naudojamos tiems tikslams ir poreikiams, kurie yra išimtinai susiję su bendrijos narių poreikiais ir interesais.
6.4. Apeliacinės instancijos teismas taip pat turėtų įvertinti ieškovės elgesį ir CPK 93 str. 4 d. kontekste, nes savalaikis sąskaitų pateikimas ir tinkamas informavimas apie skolą, būtų lėmęs galimybę išvengti ženkliai didesnių bylinėjimosi išlaidų nei pati tariama skola.
6.5. Atsakovė buvo ir yra pasiruošusi sumokėti pagrįstus mokesčius, gavusi atitinkamus privalomus dokumentus, žinodama už ką iš jos yra reikalaujama susimokėti.
7. Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad:
7.1. Teismas tinkamai nustatė visas bylos aplinkybes, išsamiai įvertino surinktus įrodymus, teisingai taikė teisės normas bei motyvuotai pagrindė savo sprendimą, todėl apeliantės teiginiai apie tariamus pažeidimus yra nepagrįsti.
7.2. Teismas teisingai nustatė prievolės šaltinį – atsakovės pareiga mokėti įmokas kilo ne iš narystės bendrijoje, o iš nuosavybės teisės į sodo sklypą ir naudojimosi bendro naudojimo objektais (CK 4.76 str., SBĮ 221 str.). Tokį aiškinimą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią visi mėgėjų sodo teritorijoje žemės sklypus įsigiję asmenys, nepriklausomai nuo narystės, privalo prisidėti prie bendrojo naudojimo objektų įrengimo bei priežiūros išlaidų.
7.3. Teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes: atsakovės nuosavybės teisę į sklypą, bendrijos susirinkimų priimtus sprendimus dėl metinių, tikslinių ir infrastruktūros įmokų, taip pat įvertino ieškovės pateiktą buhalterinę pažymą, finansinių dokumentų duomenis ir susirinkimų protokolus. Šių duomenų pakako konstatuoti, kad atsakovė turi neįvykdytą mokėjimo prievolę.
7.4. Atsakovė neįvykdė jai tenkančios įrodinėjimo pareigos (CPK 178 str.), nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos teiginius apie tariamą teisių pažeidimą ar netinkamą lėšų panaudojimą. Vien deklaratyvūs apeliantės teiginiai apie tariamą informacijos nepateikimą ir abejonės dėl išlaidų tikslingumo negali paneigti bendrijos pateiktų oficialių dokumentų ir įrodymų.
7.5. Teismas pagrįstai nurodė, kad bendrijos susirinkimų sprendimai, kol nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, yra galiojantys ir privalomi visiems sklypų savininkams, taip pat ir atsakovei (CK 2.82 str. 4 d.). Todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovė neįvykdė savo pareigų.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Išnagrinėjęs šią bylą apeliacine tvarka, teismas nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).
9. Apeliantė nurodo, kad teismas visiškai nesigilino į jos argumentus bei įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu teiginiu nesutinka. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aptarė tiek ieškovės, tiek atsakovės argumentus. Trečiasis asmuo L. R. (atsakovės sutuoktinis) teismo posėdyje paaiškino, jog jie nemokėjo įmokų manydami, kad jų prievolė atsirastų tik narystės bendrijoje atveju. Šį argumentą teismas įvertino ir pagrįstai atmetė, konstatuodamas, kad prievolė mokėti kyla ne iš narystės, o iš nuosavybės teisės į žemės sklypą ir naudojimosi bendrojo naudojimo objektais (CK 4.76 str., SBĮ 221 str.).
10. Teismas taip pat pasisakė dėl atsakovės teiginių apie tariamą informacijos nepateikimą: byloje nustatyta, kad atsakovės sutuoktinis dalyvavo bendrijos socialinėse paskyrose, pats lankėsi bendrijos būstinėje, stebėjo susirinkimus, todėl negalima teigti, jog atsakovės šeima neturėjo galimybės gauti informacijos apie priimtus sprendimus ar susipažinti su dokumentais. Taigi ši aplinkybė paneigia atsakovės teiginius apie tai, jog ji nežinojo apie prievoles ieškovei.
11. Pažymėtina, kad teismas sprendime neprivalo detaliai pasisakyti dėl kiekvieno šalies teiginio, pakanka nurodyti esminius motyvus, lemiančius sprendimo priėmimą. Šioje byloje teismas taip ir padarė – motyvavo prievolės atsiradimo pagrindą, įrodymų pakankamumą, susirinkimų sprendimų privalomumą.
12. Apeliantė nurodo, kad apie įsiskolinimą ieškovei sužinojo tik iš antstolio. Toks teiginys yra nepagrįstas. Kaip minėta, atsakovės sutuoktinis pripažino, kad buvo lankęsis bendrijos būstinėje bei stebėjo bendrijos susirinkimus. Taigi atsakovė turėjo pakankamai galimybių gauti informaciją apie priimtus sprendimus ir nustatytas įmokas.
13. Ieškovė neprivalo kiekvienam atskirai teikti asmeninių pranešimų apie įmokų dydžius, pakanka, kad sprendimai būtų priimti teisėtai sušauktuose susirinkimuose ir tinkamai įforminti (CK 2.82 str. 4 d., SBĮ 16 str. 4 d.). Kol šie sprendimai nėra nuginčyti, jie yra galiojantys ir privalomi visiems sklypų savininkams, nepriklausomai nuo narystės bendrijoje.
14. Taigi net jeigu atsakovė ir nesidomėjo bendrijos veikla, ji vis tiek turi pareigą mokėti įmokas, nes prievolė kyla iš nuosavybės teisės į sklypą (CK 4.76 str.), o ne sužinojimo apie priimtus sprendimus momento.
15. Dėl išvardintų priežasčių teismo išvados, kad atsakovė privalėjo mokėti įmokas, bet jų nemokėjo be pagrindo, yra teisėtos ir pagrįstos, o apeliantės argumentai atmetami.
16. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas ginčą išnagrinėjo formaliai ir rėmėsi vien tik ieškovės pateiktais dokumentais.
17. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė ne tik visuotinių bendrijos narių susirinkimo protokolais, bet ir kitais įrodymais: šalių paaiškinimais, atsakovės sutuoktinio L. R. paaiškinimais, bendrijos vidaus taisyklėmis, buhalterine pažyma apie įsiskolinimą, kitais byloje esančiais buhalteriniais duomenimis.
18. Apeliantės teiginiai, kad ieškovės narių susirinkimų protokolai nėra pakankamas pagrindas įmokoms skaičiuoti ne bendrijos nariams, yra nepagrįsti. Tokie nutarimai sudaro pagrindą nustatyti įmokų dydžius, o prievolė mokėti įmokas kyla iš nuosavybės teisės į sklypą ir naudojimosi bendrojo naudojimo objektais, o ne iš narystės bendrijoje (CK 4.76 straipsnis, SBĮ).
19. Apeliantės argumentas, kad teismas rėmėsi vien tik Bendrijos vidaus taisyklių 2.10 punktu taip pat nepagrįstas, nes Vidaus taisyklių nuostatos buvo tik vienas iš teismo vertintų įrodymų. Ši nuostata patvirtina, kad atsakovė turėjo realią galimybę susipažinti su įmokų dydžiais ir mokėjimo tvarka – informacija buvo skelbiama bendrijos interneto svetainėje, skelbimų lentose bei bendrijos buveinėje. Todėl atsakovė nepagrįstai remiasi tuo, kad ji nežinojo apie savo pareigą mokėti įmokas.
20. Apeliantė teigia, kad neturėjo galimybės susipažinti su bendrijos taisyklėmis ir įmokų dydžiais, nes bendrijos interneto svetainė neveikė, o sąskaitos jai nebuvo pateiktos. Su tokiu teiginiu apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
21. Taisyklių 2.10 punktas numato, kad informacija apie įmokų dydį sodininkams yra skelbiama bendrijos interneto svetainėje, bendrijos teritorijoje esančiose skelbimų lentose, bendrijos administracijos buveinėje. Taigi atsakovė turėjo kelis realius būdus sužinoti jai laikytinus mokesčius, net jei vienas iš jų (interneto svetainė) būtų buvęs ribotai prieinamas.
22. Dėl sąskaitų pateikimo pirmosios instancijos teismas aiškiai pažymėjo, kad ieškovė reikalavo priteisti ne bendrojo naudojimo objektų priežiūros išlaidas, o nustatytą metinį ne nario mokestį, tikslinį mokestį bei infrastruktūros mokestį.
23. Taigi apeliantės teiginiai, kad ji dėl informacijos trūkumo negalėjo vykdyti prievolių, yra nepagrįsti, prieštarauja jos sutuoktinio parodymams bei neatleidžia jos nuo įstatymais nustatytų pareigų.
24. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas netaikė Sodininkų bendrijų įstatymo ir Finansinės apskaitos įstatymo nuostatų, reglamentuojančių sąskaitų pateikimą ne bendrijos nariams.
25. Prievolė mokėti įmokas kyla ne iš sąskaitos faktūros, o iš nuosavybės teisės į sklypą sodų bendrijos teritorijoje ir naudojimosi bendrojo naudojimo objektais fakto, taip pat bendrijos narių susirinkimuose priimtų sprendimų pagrindu. Tai įtvirtina CK 4.76 straipsnyje bei Sodininkų bendrijų įstatyme: tiek bendrijos nariai, tiek ne nariai privalo proporcingai prisidėti prie bendro naudojimo objektų išlaikymo. Sąskaita yra tik atsiskaitymo dokumentas, bet ji nepanaikina materialios prievolės.
26. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino į bylą pateiktus finansinius dokumentus ir pagrįstai nustatė, kad bendrijos gautos pajamos buvo panaudotos realioms bendro naudojimo objektų priežiūros bei administravimo išlaidoms padengti. Bendrijos išlaidos ginčo laikotarpiu siekė šimtus tūkstančių eurų per metus, jos buvo skirtos kelių priežiūrai, sniego valymui, ryšių paslaugoms, komunaliniams mokesčiams, melioracijos tinklų priežiūrai ir kitoms būtinosioms paslaugoms. Taigi ieškovės pateiktos ataskaitos, sąskaitų registrai ir buhalteriniai dokumentai yra pakankami įrodymai pagal CPK 177 straipsnį, patvirtinantys atsakovės prievolės egzistavimą ir jos dydį.
27. Atsakovė, naudodamasi bendrijos bendro naudojimo objektais, privalo mokėti įmokas jų išlaikymui ir negali remtis formaliu sąskaitų neišrašymu, kad išvengtų prievolės. Priešingu atveju būtų pažeisti kitų sodų bendrijos narių ir sklypų savininkų interesai, kurie sąžiningai prisideda prie bendro turto išlaikymo. Dėl išvardintų priežasčių atmetami atsakovės argumentai dėl sąskaitų nepateikimo.
28. Apeliantės teiginiai, kad Bendrijos elgesys turėtų lemti CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymą, yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad pati atsakovė nevykdė savo pareigos mokėti nustatytus įmokų dydžius pagal visuotinių susirinkimų sprendimus, nors apie jų egzistavimą žinojo tiek ji, tiek jos sutuoktinis.
29. CPK 93 straipsnio 4 dalis taikoma išimtiniais atvejais, kai ieškovas piktnaudžiauja procesu ar sąmoningai nepagrįstai inicijuoja bylą. Šioje byloje tokių aplinkybių nenustatyta – ieškovė pagrįstai gynė savo teises ir siekė priteisti bendrijai priklausančias lėšas.
30. Atsakovės teiginys, kad jeigu ji būtų gavusi sąskaitas, tai būtų jas pamokėjusi, nepaneigia fakto, kad jį nemokėjo įmokų daugelį metų, nors apie jų dydžius buvo informuota viešai (internete, skelbimų lentose, susirinkimuose). Atsakovė pati nesiėmė būtinų rūpestingumo veiksmų (pvz. kreiptis į administraciją dėl sąskaitų, sumokėti bent dalį įmokų), todėl negalima perkelti atsakomybės už bylinėjimosi išlaidas ieškovei. Taigi šiuo atveju nėra jokio pagrindo laikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį ir riboti ieškovės teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
31. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl išvardintų priežasčių apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.
32. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 847 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šią sumą apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįsta, todėl iš atsakovės priteisia ieškovei (CPK 93, 98 str.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
n u t a r i a :
Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei sodininkų bendrijai „Dituva” (į. k. 163673420) iš atsakovės R. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 847 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjas Alvydas Barkauskas