Civilinė byla Nr. e3K-3-71-1249/2026
Teisminio proceso Nr. 2-06-3-06969-2025-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.5.11;
3.5.22
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. gegužės 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininko), Andžej Maciejevski ir Eglės Zemlytės (pranešėjos),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Auksinės kopos“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Auksinės kopos“ skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Performa“ ir antstolė Brigita Tamkevičienė
.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios ir proceso teisės normų, reglamentuojančių vykdomajame dokumente nurodytos piniginės prievolės tinkamo įvykdymo momentą, kai skolininkas įvykdo piniginę prievolę, sumokėdamas pinigus į antstolio depozitinę sąskaitą galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms, kuriomis sustabdytas palūkanų išieškojimas, aiškinimo ir taikymo.
2. Pareiškėja (toliau – ir skolininkė) UAB „Auksinės kopos“ prašė panaikinti antstolės 2025 m. birželio 25 d. patvarkymą Nr. S-25-5-24710, kuriuo nuspręsta atnaujinti skolos išieškojimo ir lėšų paskirstymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0005/25/00064; perskirstyti 2025 m. vasario 24 d. išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymu išieškotojai išmokėtas lėšas; paskirstyti antstolės depozitinėje sąskaitoje deponuojamas iš skolininkės išieškotas lėšas; tęsti skolos ir likusių palūkanų išieškojimo veiksmus vykdomojoje byloje; 2025 m. birželio 25 d. patvarkymą Nr. S-25-5-24745, kuriuo paskirstyti iš skolininkės išieškoti 107 084,87 Eur; 2025 m. birželio 25 d. nurodymą Nr. S-25-5-24753, kuriuo nurodyta nurašyti 157 327,61 Eur; 2025 m. birželio 25 d. turto arešto aktą Nr. S-25-5, kuriuo areštuotas skolininkei priklausantis turtas (toliau – patvarkymai).
3. Nurodė, kad Plungės apylinkės teismas 2024 m. gegužės 13 d. nutartimi patvirtino skolininkės UAB „Auksinės kopos“ ir išieškotojos UAB „Performa“ taikos sutartį, 2024 m. rugsėjo 6 d. priėmė nutartį išduoti išieškotojai vykdomąjį raštą dėl 15 000 Eur skolos ir 8 proc. dydžio palūkanų už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną iš skolininkės išieškojimo. Klaipėdos apylinkės teismui 2025 m. sausio 10 d. išdavus vykdomąjį raštą, antstolė pradėjo skolos išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0005/25/00064, tačiau byla dėl vykdomojo rašto pagal teismo patvirtintą taikos sutartį išdavimo ir palūkanų mažinimo buvo nagrinėjama kasaciniame teisme ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 30 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, iki bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka sustabdytas palūkanų išieškojimas vykdomojoje byloje. Skolininkė, siekdama visiškai įvykdyti savo prievoles pagal vykdomąjį raštą, 2025 m. vasario 19 d. į antstolės depozitinę sąskaitą pervedė likusią trūkstamą vykdomojoje byloje išieškotiną 7 488 Eur sumą. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui išnagrinėjus bylą ir 2025 m. birželio 25 d. nutartimi pripažinus, kad, skolininkei laiku nesumokėjus išieškotojai 15 000 Eur skolos pagal teismo patvirtintą taikos sutartį, išieškotojai vykdomasis raštas buvo išduotas pagrįstai, byloje nustojo galioti ir taikytos laikinosios apsaugos priemonės, tačiau antstolė 2025 m. birželio 25 d. priėmė neteisėtus patvarkymus, kuriais perskirstė išmokėtas lėšas, nurodydama, kad 15 000 Eur buvo sumokėti ne skolai, o palūkanoms padengti, papildomai apskaičiavo 151 200 Eur palūkanų už laikotarpį nuo 2025 m. vasario 20 d. iki birželio 25 d., nurodė priverstinai nurašyti 157 327,61 Eur ir areštavo skolininkės turtą. Skolininkė teigia, kad ji 2025 m. vasario 19 d. antstolei buvo sumokėjusi visas vykdomojoje byloje išieškotinas sumas, todėl skolininkės prievolė išieškotojai nuo lėšų pervedimo į antstolės depozitinę sąskaitą momento (2025 m. vasario 19 d.) pasibaigė ir išieškotoja neteko teisės reikalauti, kad vykdymo procese toliau būtų skaičiuojamos palūkanos. Skolininkės teigimu, antstolės patvarkymai, be kita ko, prieštarauja ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 „Dėl Sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos (toliau – Sprendimų vykdymo instrukcija) 95 punktui, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 753 straipsniui ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.54 straipsniui, nes sumokėtų lėšų paskirstymo tvarka taikoma tik tuo atveju, jeigu iš skolininko išieškotos sumos nepakanka visiems vykdomajame dokumente nurodytiems išieškotojo reikalavimams patenkinti. CPK 753 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka taip pat taikoma tik tuo atveju, jeigu išieškotos iš skolininko sumos neužtenka vykdymo išlaidoms ir visiems reikalavimams pagal vykdomuosius dokumentus patenkinti. Dėl to, 2025 m. birželio 25 d. nustojus galioti teismo taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, antstolė turėjo tik paskirstyti (išmokėti) išieškotojai likusią nepaskirstytą 2025 m. vasario 19 d. depozitinėje sąskaitoje sukauptą išieškotą sumą palūkanoms, kurių negalėjo išmokėti anksčiau dėl teismo nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, ir vykdymo išlaidoms padengti, netaikydama CK 6.54 straipsnyje ir CPK 753 straipsnyje nustatytos lėšų paskirstymo tvarkos.
4. Antstolė B. Tamkevičienė, išnagrinėjusi skundą, 2025 m. liepos 7 d. patvarkymu jo netenkino ir perdavė jį nagrinėti Klaipėdos apylinkės teismui, nurodydama, kad ji nepažeidė vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų, vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, o pareiškėja, inicijavusi laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, prisiėmė riziką, kad jei teismo sprendimas pareiškėjai bus nepalankaus, jai teks sumokėti per šį laikotarpį susikaupusias palūkanas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių nutarčių esmė
5. Klaipėdos apylinkės teismas 2025 m. liepos 24 d. nutartimi tenkino UAB „Auksinės kopos“ skundą ir panaikino antstolės 2025 m. birželio 25 d. priimtus patvarkymą dėl išieškojimo veiksmų atnaujinimo ir paskirstytų lėšų perskirstymo, išieškotų lėšų perskirstymo patvarkymą, nurodymą priverstinai nurašyti lėšas ir turto arešto aktą.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad antstolė vykdo vykdomąją bylą Nr. 0005/25/00064 dėl 15 000 Eur skolos ir 8 proc. dydžio palūkanų, skaičiuojamų nuo nesumokėtos sumos (15 000 Eur) už kiekvieną uždelstą dieną nuo 2024 m. liepos 16 d. iki visiško atsiskaitymo išieškojimo iš skolininkės UAB „Auksinės kopos“ išieškotojos UAB „Performa“ naudai pagal Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. sausio 10 d. vykdomąjį raštą, išduotą civilinėje byloje Nr. e2-21-995/2024. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 30 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – iki bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka sustabdytas vykdomojoje byloje palūkanų išieškojimas iš skolininkės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas antstolės prašymą išaiškinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 30 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo tvarką, 2025 m. vasario 21 d. nutartyje nurodė, kad, kai teismo nutartimi yra sustabdytas CK 6.54 straipsnio nustatytoje aukštesnėje eilėje įtvirtintų įmokų (palūkanų) mokėjimas, tai antstolis, laikydamasis Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytų išieškotų lėšų pervedimo išieškotojui terminų, išieškotojui turi pervesti žemesnėje eilėje įtvirtintas įmokas (išieškotas lėšas), kurių mokėjimas nutartimi nesustabdytas. Toks lėšų išmokėjimas neužkerta kelio antstoliui vėlesniame etape (teismui galutiniu sprendimu išsprendus ginčą dėl aukštesnėje eilėje esančių įmokų (palūkanų)) perskirstyti išmokėtas lėšas pagal CK 6.54 straipsnyje įtvirtintų įmokų eiliškumą; jei antstolis yra išieškojęs didesnę sumą, nei būtų mokėtina žemesnėje eilėje esančių įmokų suma (pagrindinė skola), tai tokių lėšų (palūkanų), viršijančių žemesnėje eilėje esančių įmokų sumą, išmokėjimas turi būti sustabdytas nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindu. Antstolė išieškotojai 2025 m. vasario 24 d. patvarkymu išmokėjo iš išieškotų lėšų 15 000 Eur ir apmokėjo vykdymo išlaidas (603,28 Eur); antstolės depozitinėje banko sąskaitoje liko 107 084,87 Eur nepaskirstytų lėšų, kurių išmokėjimas buvo sustabdytas. Vykdomojoje byloje Nr. 0005/25/00064 taip pat sustabdytas palūkanų skaičiavimas. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2025 m. birželio 25 d. išnagrinėjus bylą, antstolė perskirstė 2025 m. vasario 24 d. išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymu išieškotojai išmokėtus 15 000 Eur pagal CK 6.54 straipsnį, nustatydama, kad ši suma skirta 8 proc. dydžio palūkanoms padengti. Antstolė 2025 m. birželio 25 d. taip pat atnaujino skolos išieškojimo (lėšų paskirstymo) veiksmus, tęsė atskiru patvarkymu palūkanų išieškojimo veiksmus: paskirstė antstolės depozitinėje sąskaitoje deponuojamus 107 084,87 Eur; priėmė išieškotų lėšų perskirstymo patvarkymą, nurodymą priverstinai nurašyti lėšas ir areštavo skolininkės turtą.
7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad vykdomoji byla gali būti užbaigiama tik kai vykdomasis dokumentas yra visiškai įvykdytas ir lėšos yra pervedamos išieškotojui. Sprendimų vykdymo instrukcijos 96 punkte nurodyta, kad lėšos išieškotojui nebūtinai yra pervedamos tą pačią dieną, kai jos yra įmokamos į antstolio depozitinę sąskaitą. Šis Sprendimų vykdymo instrukcijos punktas nenustato taisyklių, susijusių su vykdomosios bylos užbaigimu, o Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje neįtvirtinta konkrečių taisyklių, reikšmingų sprendžiant klausimus, susijusius su vykdomojo dokumento įvykdymu, iš esmės nereglamentuojami lėšų paskirstymo klausimai. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2014 pateiktais išaiškinimais ir nusprendė, kad aplinkybė, jog lėšos nebuvo pervestos išieškotojai tą pačią dieną, kai jos buvo gautos, ir tą pačią dieną nebuvo priimtas antstolės patvarkymas užbaigti vykdomąją bylą, nereiškia, kad skolininkė neįvykdė prievolių pagal išduotą vykdomąjį raštą. Teismo vertinimu, palūkanų išieškojimo sustabdymas iš esmės netrukdė antstolei priimti vykdymo procese reikalingų patvarkymų, įskaityti skolininkės įmokėtų lėšų į antstolės depozitinę sąskaitą, priimti patvarkymo dėl gautų lėšų paskirstymo. Šiuo atveju palūkanų skaičiavimas turėjo būti nutrauktas ne tada, kai visai skolai sumokėti reikalingos sumos buvo įskaitytos į antstolės depozitinę sąskaitą, o kitu momentu.
8. Nors skolininkės iniciatyva taikytos laikinosios apsaugos priemonės turėjo tam tikros įtakos vykdomosios bylos eigai, teismo vertinimu, skolininkės prašymo pateikimas teismui ir siekis išvengti įvykdyto teismo sprendimo atgręžimo, jei kasacinis skundas būtų patenkintas, negali būti vertinamas kaip skolininkės neteisėti veiksmai, piktnaudžiavimas procesu trukdant pervesti išieškotas lėšas išieškotojai. Kasacinio teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo pagrindas, dėl kurio negalėjo būti atlikti tam tikri veiksmai vykdymo procese. Skolininkė ėmėsi priemonių, kad teismo sprendimas būtų kuo greičiau įvykdytas, įmokėdama į antstolės depozitinę sąskaitą antstolės nurodytą pinigų sumą, kuri nebuvo išieškota iš skolininkės, vadovaudamasi tokia palūkanų norma, kuri buvo nurodyta vykdomame sprendime.
9. Išieškotojai nuo vykdymo pradžios iki 2025 m. vasario 24 d. buvo išmokėta 173 633,78 Eur palūkanų ir pervesta 15 000 Eur skola. Išieškotoja buvo informuota, kad likusi priskaičiuotų palūkanų suma saugoma antstolės depozitinėje sąskaitoje ir antstolė negali jos išmokėti dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Teismo vertinimu, antstolė, paskirstydama išieškotojai 15 000 Eur ir deponuodama likusią sumą depozitinėje sąskaitoje, iš esmės patvirtino išieškotojai ir skolininkei, kad vykdymo procese iš skolininkės buvo gauta tokia pinigų suma, kurios pakako prievolei įvykdyti. Tai, kad antstolė dėl objektyvių priežasčių negalėjo pervesti išieškotojai visos sumos, nepaneigia fakto, jog visa skolininkės tą dieną mokėtina skolos ir palūkanų suma buvo išieškota (sumokėta) ir išieškojimo stadija faktiškai baigėsi. Dėl to teismas nusprendė, kad, nepaisant taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, 2025 m. vasario 19 d. antstolė turėjo pagrindą konstatuoti, jog išieškojimo stadija yra baigta, o atlikti priverstinius skolos išieškojimo veiksmus nėra teisinio pagrindo.
10. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad antstolė, netenkindama skundo, konstatavo, jog 2025 m. vasario 19 d. depozitinėje sąskaitoje buvo tokia lėšų suma, kurios pakako išvadai, jog skolininkė įvykdė prievolę pagal vykdomąjį raštą, padaryti, todėl antstolė nepagrįstai perskaičiavo išieškotojai išmokėtas sumas ir tęsė vykdymo veiksmus. Įpareigoti skolininkę sumokėti papildomai priskaičiuotas palūkanas dėl veiksmų, kurių skolininkė neatliko (neatsiėmė antstolės depozitinėje sąskaitoje deponuojamų lėšų), byloje nebuvo teisinio pagrindo. Antstolė turėjo vertinti ne tai, ar yra pagrindas perskirstyti lėšas vertinant visą laikotarpį nuo 2025 m. sausio 30 d. iki 2025 m. birželio 25 d., o tą dieną, kai lėšos buvo paskirstytos. Išieškotojos lūkestis, kad ir toliau būtų skaičiuojamos procesinės palūkanos nuo pagrindinės skolos, nors visa skolos ir priskaičiuotų palūkanų suma buvo išieškota ir sumokėta skolininkės, yra nepagrįstas. Skaičiuoti procesines palūkanas nuo priskaičiuotų palūkanų draudžia CK 6.37 straipsnis, todėl išieškotoja nepatyrė finansinių praradimų dėl to, jog laikinai buvo sustabdytas likusios jai išmokėtinos palūkanų sumos išmokėjimas.
11. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. vasario 21 d. nutartį, nurodė, kad kasacinis teismas neįpareigojo antstolės atlikti tam tikrus veiksmus. Antstolė, vykdydama vykdomąją bylą, galėjo atlikti vykdymo veiksmus, nesusijusius su palūkanų išieškojimu ir išmokėjimu išieškotojai. Teismo nuomone, jeigu antstolės depozitinėje sąskaitoje nebūtų buvusios pakankamos sumos ne tik palūkanoms, bet ir skolai sumokėti, antstolė nebūtų galėjusi išmokėti šios sumos dėl draudimo išieškoti palūkanas. Dėl to antstolė, priimdama skundžiamus patvarkymus, nepagrįstai nurodė, kad 2025 m. vasario 24 d. patvarkymu išieškotojai buvo išmokėtos palūkanos, o ne skola.
12. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagal CK 6.54 straipsnyje įtvirtintą įmokų paskirstymo eiliškumą antstolė pirmiausia turėjo išmokėti priskaičiuotas palūkanas, tačiau 2025 m. vasario 19 d. antstolės depozitinėje sąskaitoje buvusių lėšų visiškai pakako abiem prievolės dalims sumokėti. Nuo 2025 m. vasario 24 d., kai buvo atliktas lėšų paskirstymas, iki 2025 m. birželio 25 d., kai antstolė priėmė skundžiamus patvarkymus, situacija iš esmės nepasikeitė, todėl antstolė turėjo nuspręsti, kad skolininkė yra įvykdžiusi prievolę pagal vykdomąjį raštą, nes antstolės depozitinėje sąskaitoje esančių lėšų pakako ir skolai, ir palūkanoms sumokėti. Dėl to antstolė CK 6.54 straipsnio, CPK 753 straipsnio ir Sprendimų vykdymo instrukcijos 95 punkto pagrindu privalėjo išmokėti palūkanas išieškotojai, o ne atnaujinti priverstinio išieškojimo procesą ar perskaičiuoti palūkanas. Teismo teigimu, nebuvo teisinio pagrindo tęsti išieškojimą ar perskaičiuoti priskaičiuotas palūkanas nuo 2025 m. vasario 19 d.
13. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal skolininkės UAB „Auksinės kopos“ atskirąjį skundą, 2025 m. lapkričio 6 d. nutartimi tenkino antstolės B. Tamkevičienės atskirąjį skundą, iš dalies tenkino suinteresuoto asmens UAB „Performa“ atskirąjį skundą, panaikino Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. liepos 24 d. nutartį ir atmetė UAB „Auksinės kopos“ skundą dėl antstolės veiksmų.
14. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimu, kad lėšų išieškojimas iš skolininko ir jų buvimas antstolio depozitinėje sąskaitoje nereiškia visiško vykdomojo dokumento įvykdymo ir vykdymo procedūrų pabaigos bei vykdomosios bylos užbaigimo. Tol, kol išieškotojo reikalavimai nepatenkinti (jam dar nepervestos atitinkamos lėšos), vykdymo procesas nėra baigtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2010; 2023 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-381/2023).
15. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad 2025 m. vasario 19 d., kai skolininkė sumokėjo į antstolės depozitinę sąskaitą visą skolą ir tą dieną apskaičiuotas palūkanas, dėl kasacinio teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių – palūkanų išieškojimo sustabdymo – nei antstolė, nei išieškotoja neturėjo galimybės disponuoti visomis lėšomis. Ši laikinoji apsaugos priemonė buvo pritaikyta skolininkės iniciatyva, todėl dienos, kai skolininkė sumokėjo į antstolės depozitinę sąskaitą visą skolą ir tą dieną apskaičiuotas palūkanas, negalima vertinti kaip savanoriško skolininkės vykdomojo dokumento įvykdymo momento, nes dėl pačios skolininkės veiksmų (prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones) vykdomojo dokumento įvykdymas buvo apribotas.
16. Tai, kad galutinė antstolės išieškotina iš skolininkės išieškotojai suma nebuvo aiški, patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. vasario 21 d. nutartyje išdėstyti teiginiai, jog, pervedus išieškotojai pagrindinę skolą ir kasaciniam teismui palikus apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl palūkanų dydžio nepakeistą, gali įvykti išieškotojai išmokėtų lėšų perskirstymas pagal CK 6.54 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie išaiškinimai iš esmės suponavo tai, kad skolininkės 2025 m. vasario 19 d. įmokėtų lėšų paskirtis gali pasikeisti, priklausomai nuo kasacinio teismo, išnagrinėjusio bylą, priimto sprendimo: palikus nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pripažinus, kad vykdomasis raštas buvo išduotas pagrįstai, palūkanos, mokėtinos pagal vykdomąjį raštą, padidės, todėl skolininkės 2025 m. vasario 19 d. sumokėtų lėšų gali nepakakti visai skolai ir palūkanoms padengti.
17. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad skolininkės iniciatyva išieškotoja negalėjo gauti antstolės sąskaitoje deponuotų lėšų, nes būtent skolininkė buvo lėšų savininke iki 2025 m. birželio 25 d. patvarkymų priėmimo, o antstolė taip pat neturėjo galimybės paskirstyti visų deponuotų lėšų išieškotojai dėl skolininkės iniciatyva pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Nesant aiškiam išieškotinų palūkanų, skolos dydžiui, 2024 m. vasario 19 d. nebuvo pagrindo tvirtinti, kad išieškojimo stadija pasibaigė tuo pagrindu, jog deponuotos sumos užteko visoms CPK 793 straipsnyje nurodytoms įmokoms sumokėti.
18. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad palūkanų skaičiavimas vykdomojoje byloje buvo sustabdytas. Antstolei nebuvo tikslinga skaičiuoti palūkanas, nes nebuvo aiški jų galutinė norma, skolininkei kasacine tvarka apskundus teismo nutartis, kuriomis patvirtintas šalių susitarimas dėl išieškotojai mokėtinų 8 proc. dydžio palūkanų už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną.
19. Apeliacinės instancijos teismo teigimu, byloje nebuvo pagrindo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartyje Nr. 3K-3-482/2014 pateiktais išaiškinimais, nes jie buvo pateikti byloje, kurioje skolininkas nedarė įtakos galimybei paskirstyti jo savanoriškai į antstolės depozitinę sąskaitą įmokėtas lėšas.
20. Nors nagrinėjamoje byloje buvo nuspręsta, kad skolininkės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pateikimas teismui ir siekis išvengti įvykdyto teismo sprendimo atgręžimo, jei kasacinis skundas būtų patenkintas, negali būti vertinamas kaip jos neteisėti veiksmai ar piktnaudžiavimas procesu trukdant pervesti išieškotas lėšas išieškotojai, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad skolininkė, pateikusi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prisiėmė riziką, jog išieškotinų palūkanų dydis gali padidėti dėl jos inicijuoto kasacinio proceso ir galiojančių laikinųjų apsaugos priemonių.
21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dėl skolininkės veiksmų byloje negalėjo būti padaryta išvada, kad 2025 m. vasario 19 d. skolininkė visiškai įvykdė teismo procesinį sprendimą dėl jos iniciatyva pritaikytų dalies deponuotų lėšų (palūkanų) išieškojimo sustabdymo. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2025 m. vasario 21 d. nutartyje nurodžius, kad išieškotojai išmokėtos lėšos galėtų būti perskirstomos pagal CK 6.54 straipsnio nuostatas, jei kasacinis skundas nebus patenkintas, išieškotojai kaip tik galėjo susiformuoti teisėtas lūkestis, kad palūkanų išieškojimo sustabdymas nesuponuoja palūkanų skaičiavimo sustabdymo. 2025 m. birželio 25 d., kasaciniam teismui bylą išnagrinėjus iš esmės, nustojo galioti kasacinio teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir galutinai paaiškėjo vykdomojo dokumento vykdymo ribos. Dėl to antstolė, priimdama skundžiamus patvarkymus, pagrįstai vertino tai, ar yra pagrindas perskirstyti lėšas, atsižvelgiant ir į laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo laikotarpį nuo 2025 m. sausio 30 d. iki 2025 m. birželio 25 d.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
22. Kasaciniu skundu pareiškėja (skolininkė) UAB „Auksinės kopos“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 6 d. nutartį ir palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. liepos 24 d. nutartį arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
22.1. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje išaiškinta, kad skolininkas, išieškomą sumą pervedęs antstoliui, įvykdo prievolę išieškotojo interesais veikiančiam subjektui, todėl laikytina, jog skolininko prievolė pasibaigė tinkamu įvykdymu; atitinkamai nuo šio momento (lėšų pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą) išieškotojas netenka teisės CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu reikalauti, kad toliau būtų skaičiuojamos palūkanos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2014). Nurodytos ir nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės iš esmės sutampa. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išskirta aplinkybė dėl laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo turi reikšmės sprendžiant tik dėl vykdomojo dokumento (vykdomojo rašto) visiško įvykdymo, o ne dėl prievolių, kylančių iš teismo sprendimo ir jo pagrindu išduoto vykdomojo dokumento, visiško įvykdymo momento. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje būtent ir pažymėjo, kad dėl teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių buvo apribotas vykdomojo dokumento įvykdymas. Kasacinis teismas aiškiai atskyrė prievolių pagal vykdymo procese vykdomą teismo sprendimą pabaigos ir vykdomojo dokumento įvykdymo momentą, pažymėjęs, kad pakankamo kiekio lėšų atsiskaityti su išieškotoju patekimas į antstolio depozitinę sąskaitą (su kuo yra sietina skolininko prievolės išieškotojui pabaiga) nereiškia visiško vykdomojo dokumento įvykdymo, kuris įvyksta tik visas išieškotas sumas paskirsčius ir išmokėjus išieškotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2010; 2023 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-381/2023). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutapatino skolininkės prievolės išieškotojai pabaigos momentą su visiško vykdomojo rašto įvykdymo momentu ir būtent tuo pagrindu nepagrįstai suteikė esminę reikšmę aplinkybei dėl teismo nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo tuo momentu, kai į antstolės depozitinę sąskaitą buvo gauta visa išieškotina pagal vykdomąjį raštą suma.
22.2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 263 straipsnį, nes neatsakė į pagrindinius (esminius) bylos teisinius aspektus, išvadų negrindė įstatymais ir kitais teisės aktais. Be to, skundžiamoje nutartyje nebuvo pasisakyta dėl tam tikrų esminių teisinių aspektų, kurie buvo keliami skolininkės atsiliepime į antstolės ir išieškotojos atskiruosius skundus.
22.3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė iš skolininko išieškotų lėšų paskirstymo vykdymo procese taisykles, nustatytas Sprendimų vykdymo instrukcijos 95 punkte, CPK 753 straipsnyje ir CK 6.54 straipsnyje. Aiškindamas nurodytų normų turinį kasacinis teismas konstatavo, kad pakankamo lėšų atsiskaityti su išieškotoju kiekio patekimas į antstolio depozitinę sąskaitą reiškia vykdymo proceso dalies, išieškojimo stadijos, pabaigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2010; 2023 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-381/2023). 2025 m. vasario 19 d. į antstolės depozitinę sąskaitą iš skolininkės buvo gauta tokia suma, kurios tą dieną užteko tiek visiems išieškotojos reikalavimams patenkinti (ir palūkanoms, apskaičiuotoms iki tos dienos, ir pagrindinei skolai), tiek visoms vykdymo išlaidoms vykdomojoje byloje padengti, tačiau apeliacinės instancijos teismas, padaręs teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad palūkanų skaičiavimas tęsėsi ir po 2025 m. vasario 19 d., į šią aplinkybę neatsižvelgė. Nors byloje ir buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kurios laikinai ribojo antstolei galimybę išmokėti išieškotas palūkanas išieškotojai, tačiau šios laikinosios apsaugos priemonės nesudarė kliūčių užbaigti išieškojimo stadiją vykdomojoje byloje, skolininkei savo iniciatyva sumokėjus į antstolės depozitinę sąskaitą visą išieškotiną sumą, nes išieškojimo stadijai užbaigti užtenka, kad atitinkama lėšų suma patektų į antstolio depozitinę sąskaitą.
22.4. Apeliacinės instancijos teismo nutartimi iš esmės buvo pripažinta, kad skolininkei skaičiuojamos 1200 Eur palūkanos už kiekvieną pradelstą atsiskaityti dieną už laikotarpį nuo 2025 m. vasario 19 d., o tai sudaro daugiau nei 300 000 Eur palūkanų.
23. Suinteresuotas asmuo antstolė B. Tamkevičienė atsiliepimu į skolininkės UAB „Auksinės kopos“ kasacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
23.1. Nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2014 suformuluotu teisės išaiškinimu, nes kasacinio teismo byloje ir šioje byloje nagrinėti ginčai iš esmės skiriasi, todėl kasacinio teismo nutartyje pateikti išaiškinimai dėl procesinių palūkanų skaičiavimo nelaikytini precedentu šioje byloje. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2014 ginčo teisena buvo nagrinėtas ginčas tarp antstolio ir išieškotojo dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo, kai antstoliui nebuvo taikomi suvaržymai įvykdyti vykdomąjį dokumentą, o nagrinėjamu atveju antstolė dėl skolininkės prašymu teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių neturėjo teisės pervesti išieškotojai skolininkės į antstolės depozitinę sąskaitą sumokėtos išieškotinos sumos. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2025 m. sausio 30 d. nutartimi taikius laikinąsias apsaugos priemones, antstolei, atliekančiai priverstinio vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje, buvo privalomi ir kasacinio teismo nustatyti apribojimai, kuriais jai buvo uždrausta laikinai atlikti konkrečius priverstinio vykdymo veiksmus ir užbaigti vykdomąją bylą. Kasaciniame skunde neteisingai sutapatinamas skolininkės atliktas lėšų įmokėjimas į antstolės depozitinę sąskaitą bei vykdomosios bylos užbaigimas vykdomąjį dokumentą įvykdžius visiškai. Nagrinėjamu atveju vykdomoji byla negalėjo būti užbaigta dėl pačios skolininkės iniciatyva pritaikytų apribojimų.
23.2. Apeliacinės instancijos teismo nutartis motyvuota tinkamai, kasaciniame skunde nurodomi deklaratyvūs teiginiai, nepagrįsti teisiniais argumentais.
23.3. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė išieškotų lėšų paskirstymą reglamentuojančias teisės normas. Antstolis turi teisę disponuoti depozitinėje sąskaitoje esančiomis lėšomis tik įstatyme nustatyta tvarka. Remiantis Antstolių įstatymo 41 straipsnio 3 dalimi, antstolio depozitinėje sąskaitoje laikomos kitiems asmenims priklausančios lėšos negali būti įkeistos, areštuotos, jomis negali būti naudojamasi, disponuojama, į jas negali būti nukreipiamas išieškojimas pagal antstolio prievoles, taip pat dėl jų negali būti sudaromos indėlių sutartys. Sprendimų vykdymo instrukcijos 140 punkte nustatyta, kad draudžiama antstoliui apskaityti ir naudoti depozitinėje sąskaitoje esančias lėšas kitaip, nei nustatyta CPK, Antstolių įstatyme ir Sprendimų vykdymo instrukcijoje. Tai reiškia, kad antstolio depozitinėje sąskaitoje esančios lėšos gali būti naudojamos tik teisės aktuose (teismų sprendimais) nustatyta tvarka ir tikslais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-381/2023 nurodyta, kad lėšų išieškojimas iš skolininko ir jų buvimas antstolio depozitinėje sąskaitoje nereiškia visiško vykdomojo dokumento įvykdymo ir vykdymo procedūrų pabaigos bei vykdomosios bylos užbaigimo. Tol, kol išieškotojo reikalavimai nepatenkinti, t. y. jam dar nepervestos atitinkamos lėšos, vykdymo procesas nėra baigtas. Nagrinėjamu atveju antstolė neturėjo teisės panaudoti į depozitinę sąskaitą pervestų lėšų atsiskaityti su išieškotoja.
24. Suinteresuotas asmuo (išieškotoja) UAB „Performa“ atsiliepimu į skolininkės UAB „Auksinės kopos“ kasacinį skundą prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 6 d. nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas toliau nurodomais esminiais argumentais.
24.1. Skolininkei, kaip daugiau nei 30 metų patirtį turinčiam verslo subjektui, taikytinas aukštesnis rūpestingumo standartas. Skolininkė, siekdama išvengti sutartinių įsipareigojimų ir teismų sprendimų vykdymo, inicijavo daugybę procesų, kurių tikslas – išvengti sutartinės prievolės, sulygtos taikos sutartimi.
24.2. Kasaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2014 šioje byloje negali būti laikoma teisminiu precedentu, nes bylų faktinės aplinkybės skiriasi. Nagrinėjamu atveju lėšos išieškotojai nebuvo išmokėtos ne dėl antstolės neveikimo, o dėl skolininkės kasaciniame teisme inicijuotų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Lėšos, kurios buvo antstolės depozitinėje sąskaitoje, liko skolininkės nuosavybe, todėl vykdymo procesas nebuvo pasibaigęs. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, prievolė laikoma įvykdyta tik tada, kai lėšos faktiškai perduodamos kreditoriui.
24.3. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje atsakyta į esminius klausimus, pateiktos motyvuotos išvados dėl kasacinio teismo išaiškinimų šioje byloje netaikymo, argumentuotos išvados dėl prievolės įvykdymo momento.
24.4. Byloje buvo pagrįstai atsižvelgta į aplinkybę, kad palūkanų išmokėjimas ir lėšų paskirstymas negalėjo būti atlikti anksčiau nei 2025 m. birželio 25 d., nes būtent dėl skolininkės iniciatyva teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių antstolė negalėjo anksčiau išmokėti iš skolininkės išieškotų palūkanų. Tai reiškia, kad lėšos, nors ir buvo deponuotos antstolės sąskaitoje, iki laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo pabaigos išliko skolininkės nuosavybe, o vykdymo procesas iki tol nebuvo pasibaigęs. CK 6.54 straipsnis imperatyviai nustato įmokų eiliškumą ir užtikrina, kad palūkanos būtų išieškomos pirmesne eile nei pagrindinė skola, todėl antstolė, nustojus galioti laikinosioms apsaugos priemonėms, negalėjo nukrypti nuo įstatyme įtvirtinto eiliškumo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl momento, kuris laikomas tinkamu vykdomajame dokumente nurodytos piniginės prievolės įvykdymu vykdymo proceso metu, nustatymo
25. Nagrinėjamoje byloje sprendžiami klausimai kilo iš situacijos, kai vykdymo proceso dėl skolos ir palūkanų išieškojimo metu skolininkė sumokėjo į antstolės depozitinę sąskaitą visą skolą (15 000 Eur) ir iki mokėjimo dienos (2025 m. vasario 19 d.) susikaupusias visas palūkanas (bei vykdymo išlaidas), tačiau palūkanų sumos antstolė nepervedė į išieškotojos sąskaitą dėl skolininkės prašymu teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių – palūkanų išieškojimo vykdomojoje byloje sustabdymo. Panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, antstolė perskirstė išmokėtas lėšas, nurodydama, kad 15 000 Eur buvo sumokėti ne skolai, o palūkanoms padengti, papildomai apskaičiavo palūkanas už laikotarpį nuo 2025 m. vasario 20 d. iki laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo dienos (2025 m. birželio 25 d.), nurodė priverstinai nurašyti perskaičiuotas sumas ir areštavo skolininkės turtą. Byloje ginčijami antstolės patvarkymai, kuriais atlikti minėti veiksmai, ir keliamas klausimas, ar tuo atveju, kai skolininkas į antstolio depozitinę sąskaitą perveda visą susidariusią skolą ir iki mokėjimo dienos susikaupusias palūkanas, tačiau dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių antstolis šios palūkanų sumos neperveda išieškotojui, laikoma, kad skolininkas visiškai įvykdė prievolę, todėl, panaikinus draudimą išieškoti palūkanas, šios neturi būti perskaičiuojamos.
26. Kasaciniame skunde siekiama pagrįsti, kad skolininkė, 2025 m. vasario 19 d. sumokėdama visą skolą bei palūkanas, visiškai įvykdė prievolę, nes lėšų pervedimas į antstolės depozitinę sąskaitą yra laikomas tinkamu įvykdymu, todėl palūkanos negalėjo būti skaičiuojamos papildomai. Kasaciniame skunde remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2014 pateiktu išaiškinimu, kuris, pasak pareiškėjos (skolininkės), priimtas pagal analogiškas aplinkybes ir kuriuo apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo. Antstolė ir išieškotoja savo ruožtu teigia, kad pastaroji Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis nėra laikytina precedentu šioje byloje. Atsiliepimuose į kasacinį skundą, be kita ko, remiamasi kitais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, pagal kuriuos nuosavybės teisė į pinigus išlieka skolininkui, net kai šie ir patenka į antstolio depozitinę sąskaitą, nuosavybės teisė į šias lėšas išieškotojui pereina tik tuomet, kai antstolis jas perduoda išieškotojui. Todėl, pasak antstolės ir išieškotojos, iki pastarojo momento prievolė negali būti laikoma tinkamai įvykdyta.
27. Esminis bylos klausimas, t. y. ar vykdomajame dokumente nurodytos piniginės prievolės įvykdymas, sumokant skolą ir iki mokėjimo dienos susikaupusias palūkanas į antstolio depozitinę sąskaitą, yra laikytinas tinkamu prievolės įvykdymu, reiškiančiu tokios prievolės pabaigą, ir ar pastarojo nustatymui turi įtakos skolos į antstolio depozitinę sąskaitą sumokėjimo momentu galiojusios laikinosios apsaugos priemonės – palūkanų išieškojimo vykdomojoje byloje sustabdymas.
28. Prievolės vykdymas, kai tokia prievolė jau yra patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, pasižymi tam tikra specifika. Tuo atveju, kai teismo sprendimas vykdomas priverstinai, vykdymo procese taikytinos CPK, Sprendimų vykdymo instrukcijos bei kitos vykdymo procesą reglamentuojančios teisės normos. Vadovaujantis jomis, išieškojimo iš skolininko lėšų momentą ir momentą, kai šias lėšas gauna išieškotojas, gali skirti tam tikras laiko tarpas. Pavyzdžiui, vadovaujantis Sprendimų vykdymo instrukcijos 96 punktu, vykdomosiose bylose dėl mažesnių nei 100 eurų skolų išieškojimo išieškotos lėšos išieškotojui pervedamos ne vėliau kaip per 30 dienų nuo visos išieškotinos sumos išieškojimo. Kitose vykdomosiose bylose išieškotojams tenkančios lėšos, viršijančios 100 eurų, išieškotojams pervedamos ne vėliau kaip per 30 dienų nuo išieškotų lėšų įmokėjimo į antstolio depozitinę sąskaitą dienos. Taigi paprastai išieškomos sumos visų pirma patenka į antstolio depozitinę sąskaitą ir tik tuomet antstolis jas perveda išieškotojui.
29. Antra vertus, vykdymo procesą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nuostatų, tiesiogiai apibrėžiančių momentą, kuris laikytinas prievolės sumokėti skolą pasibaigimo momentu. CPK apibrėžia tik vykdomosios bylos pabaigą. Vadovaujantis CPK 632 straipsnio 1 dalies 1 punktu, vykdomoji byla laikoma baigta visiškai įvykdžius vykdomąjį dokumentą. Visiškas vykdomojo dokumento įvykdymas reiškia, kad išieškotojas gauna visą savo reikalavimą pagal vykdomąjį dokumentą (Jokubauskas R., ir kiti. Vykdymo procesas: asmenų teisių ir pareigų balansas. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2022, p. 211). Tačiau vykdomosios bylos pabaiga negali būti tapatinama su prievolės pabaiga – jos įvykdymu. Vykdomosios bylos užbaigimas yra procesinė kategorija, susijusi su vykdymo veiksmų pabaiga. Prievolės pabaiga yra materialiosios teisės institutas, kuris siejamas su prievolės pabaigos pagrindais (įskaitant tinkamą prievolės įvykdymą). Ir nors prasidėjus vykdymo procesui vykdomuosiuose dokumentuose nurodytų prievolių priverstiniam vykdymui taikomos vykdymo procesą reglamentuojančios nuostatos, tačiau, šioms nereglamentuojant prievolės pabaigos prievolę tinkamai įvykdžius klausimo (konkrečiai – pabaigos momento), taikytinos CK nuostatos.
30. Vadovaujantis CK 6.123 straipsnio 1 dalimi, prievolė pasibaigia, kai ji tinkamai įvykdoma. Tinkamas įvykdymas apima tinkamą kreditorių, skolininką, įvykdymo vietą, būdą, laiką ir panašiai (Mikelėnas, V., ir kiti. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso šeštos knygos komentaras. Justitia, 2003, p. 163–164). Šioje byloje nekvestionuojami tinkamo skolininko, įvykdymo vietos, būdo, laiko ar pan. klausimai. Keliamas klausimas tik dėl asmens, turinčio teisę priimti prievolės įvykdymą, kai skola išieškoma priverstinai vykdymo procese. Pastarąjį klausimą reguliuoja CK 6.44 straipsnis. Vadovaujantis CK 6.44 straipsnio 1 dalimi, prievolė turi būti įvykdyta kreditoriui arba jo atstovui, taip pat kreditoriaus paskirtam asmeniui arba asmeniui, kuris įstatymų ar teismo yra įpareigotas priimti prievolės įvykdymą.
31. Vadovaujantis Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Įstatymas įpareigoja vykdomuosius dokumentus vykdantį antstolį imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeidžiant kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Tiek CPK, tiek Sprendimų vykdymo instrukcijoje įtvirtinta ne viena nuostata, pagal kurią, antstoliui išieškant lėšas iš skolininko, šios visų pirma pervedamos į antstolio depozitinę sąskaitą ir tik po to paskirstomos išieškotojui (išieškotojams) (žr., pvz., CPK 689 straipsnio 6 dalį, 733 straipsnio 7 dalį, 746 straipsnio 8 dalį, Sprendimų vykdymo instrukcijos 96–98 punktus). Taigi, atsižvelgiant į antstolio vaidmenį vykdymo procese bei atskirus vykdymo veiksmus reglamentuojančias teisės normas, darytina išvada, kad antstolis vykdymo proceso metu laikytinas asmeniu, kuris įstatymo įpareigotas priimti piniginės prievolės įvykdymą CK 6.44 straipsnio 1 dalies prasme.
32. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą, skolininkui pervedus vykdomajame dokumente nurodytą išieškomą sumą į antstolio depozitinę sąskaitą, toks prievolės įvykdymas laikytinas tinkamu ir prievolė pasibaigia. Atitinkamai vykdomajame dokumente nurodytos prievolės pabaigos momentas yra momentas, kai skolininkas sumoka vykdomajame dokumente nurodytą pinigų sumą į antstolio depozitinę sąskaitą. Pastarąją išvadą papildomai pagrindžia ir Sprendimų vykdymo instrukcijos 133 punktas, pagal kurį, skolininkui sumokėjus vykdomajame dokumente nurodytą pinigų sumą (be palūkanų), antstolis privalo apskaičiuoti palūkanas nuo vykdomajame dokumente nurodytos dienos iki vykdomajame dokumente nurodytos pinigų sumos sumokėjimo dienos. Taigi pagal pastarąją nuostatą būtent vykdomajame dokumente nurodytos pinigų sumos sumokėjimo diena, o ne diena, kai antstolis šią sumą sumoka išieškotojui, laikoma ta diena, iki kurios skolininkas laikomas neįvykdžiusiu vykdomajame dokumente nurodytos piniginės prievolės.
33. Išvados, kad, skolininkui pervedus visą vykdomajame dokumente nurodytą išieškomą sumą į antstolio depozitinę sąskaitą, tokia piniginė prievolė laikoma įvykdyta tinkamai ir pasibaigia, nekeičia tai, kad antstolio depozitinėje sąskaitoje esančios lėšos vis dar laikomos skolininko nuosavybe.
34. Antstolė ir išieškotoja teiktuose procesiniuose dokumentuose pagrįstai nurodo, kad iš skolininko išieškotos lėšos išieškotojo nuosavybe tampa tik nuo jų perdavimo išieškotojui momento. Minėtas teisės normų dėl nuosavybės teisės į antstolio depozitinėje sąskaitoje esančias lėšas išaiškinimas yra ne kartą taikytas kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2010; 2023 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-381/2023). Tačiau antstolė ir išieškotoja nepagrįstai tapatina prievolės tinkamo įvykdymo momentą ir nuosavybės teisės į lėšas perėjimo momentą. Ar prievolė įvykdyta tinkamai, sprendžiama ne pagal nuosavybės teisės į prievolės dalyką perėjimo momentą, o pagal kitus kriterijus (žr. šios nutarties 30 punktą). Kitaip tariant, ar prievolė įvykdyta tinkamai, sprendžiama pagal tai, ar skolininkas atliko visus veiksmus, kuriuos privalėjo atlikti. Tai, kad momentas, nuo kurio nuosavybės teisė pereina kreditoriui, ir prievolės tinkamo įvykdymo momentas nesutampa, yra vykdymo procese priverstinai vykdomos prievolės ypatumas.
35. Minėtos išvados dėl prievolės įvykdymo tinkamumo ir prievolės pasibaigimo nekeičia tai, kad nagrinėjamu atveju tuo metu, kai skolininkė sumokėjo visą skolą, galiojo laikinosios apsaugos priemonės – palūkanų išieškojimo vykdomojoje byloje sustabdymas.
36. Kaip ir minėta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija 2025 m. sausio 30 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir iki bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka sustabdė vykdomojoje byloje palūkanų išieškojimą iš skolininkės. Skolininkė kasaciniame teisme kėlė palūkanų teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, todėl laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo siekiama sustabdyti palūkanų išieškojimą, taip išvengiant galimo teismo sprendimo vykdymo atgręžimo tuo atveju, jeigu skolininkės kasacinis skundas būtų patenkintas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, 2025 m. vasario 21 d. nutartimi netenkindama antstolės prašymo išaiškinti kasacinio teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, dar kartą nurodė, kad byloje sustabdytas tik palūkanų išieškojimas ir tai, kad aukštesnėje eilėje esančių įmokų (palūkanų) mokėjimas yra sustabdytas teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nereiškia, kad tokiu atveju stabdomas ir kitų įmokų (pagrindinės skolos) mokėjimas.
37. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio teismo 2025 m. sausio 30 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių tikslą bei paskirtį, nusprendžia, kad šiomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis tik antstolei buvo draudžiama atlikti priverstinio palūkanų išieškojimo veiksmus, įskaitant palūkanų išmokėjimą išieškotojai, tačiau nebuvo draudžiama skolininkei įvykdyti visos prievolės. Kadangi skolininkė sumokėjo visą skolą ir iki mokėjimo dienos susikaupusias palūkanas į antstolės depozitinę sąskaitą, o toks vykdomajame dokumente nurodytos prievolės vykdymas laikomas tinkamu prievolės įvykdymu, prievolė baigėsi ir neliko teisinio pagrindo toliau skaičiuoti palūkanas.
38. Tiek antstolė, tiek išieškotoja teiktuose procesiniuose dokumentuose neteisingai aiškina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegijos 2025 m. vasario 21 d. nutartyje, kuria buvo netenkintas antstolės prašymas išaiškinti kasacinio teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nurodytą teiginį, kad „kai teismo nutartimi yra sustabdytas CK 6.54 straipsnio nustatytoje aukštesnėje eilėje įtvirtintų įmokų (palūkanų) mokėjimas, antstolis, laikydamasis Sprendimų vykdymo instrukcijoje numatytų išieškotų piniginių lėšų pervedimo išieškotojui terminų, išieškotojui turi pervesti žemesnėje eilėje įtvirtintas įmokas (išieškotas lėšas), kurių mokėjimas nutartimi nesustabdytas. Toks lėšų išmokėjimas neužkerta kelio antstoliui vėlesniame etape (teismui galutiniu sprendimu išsprendus ginčą dėl aukštesnėje eilėje esančių įmokų (palūkanų)) perskirstyti išmokėtas lėšas pagal CK 6.54 straipsnyje įtvirtintą įmokų eiliškumą.“ Antstolė ir išieškotoja aiškina šiuos teiginius kaip leidžiančius toliau skaičiuoti palūkanas (esant sumokėtai visai skolai ir palūkanoms) ir tuo atveju, jeigu skolininkės kasacinis skundas būtų atmestas (taip šiuo atveju ir įvyko). Tačiau toks aiškinimas yra klaidingas. Visų pirma, minėta nutartimi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija atsisakė išaiškinti nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo tvarką, vadovaudamasi tuo, kad 2025 m. sausio 30 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo tvarka nelaikytina neaiškia. Tad jokie šioje nutartyje nurodyti teiginiai negali būti aiškinami kaip nustatantys antstolės veiksmų atlikimo tvarką ar detalizuojantys vykdymo proceso eigą. Antra, minėtais teiginiais buvo apibūdinta abstrakti hipotetinė situacija, nesiejant jos su konkrečiais faktais, juolab su faktu, kai skolininkas įvykdo visą vykdomajame dokumente nurodytą prievolę (t. y. sumoka ir pagrindinę skolą, ir palūkanas bei vykdymo išlaidų atlyginimą), o pastarasis faktas antstolės prašymo dėl nutarties vykdymo tvarkos išaiškinimo pateikimo metu dar nebuvo įvykęs.
39. Kaip ir minėta, skolininkė kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje išaiškinta, kad skolininkas, išieškomą sumą pervedęs antstoliui, įvykdo prievolę išieškotojo interesais veikiančiam subjektui, todėl laikytina, jog skolininko prievolė pasibaigė tinkamu įvykdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2014).
40. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartyje Nr. 3K-3-482/2014 pateikti išaiškinimai nesudarė pagrindo pirmosios instancijos teismui nuspręsti, jog 2025 m. vasario 19 d. skolininkė, pervedusi į antstolės depozitinę sąskaitą visą tą dieną išieškotiną sumą, visiškai įvykdė vykdomąjį dokumentą, nes kasacinio teismo pateikti išaiškinimai buvo pateikti byloje, kurioje skolininkas nedarė įtakos galimybei paskirstyti jo savanoriškai įmokėtas į antstolės depozitinę sąskaitą lėšas. Iš esmės analogiškus argumentus dėl minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo netaikymo šioje byloje nurodo ir išieškotoja bei antstolė. Teisėjų kolegija su pastaraisiais apeliacinės instancijos teismo bei išieškotojos ir antstolės argumentais nesutinka.
41. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Šie Konstitucinio Teismo išaiškinimai ne kartą taikyti ir kasacinio teismo bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2009; 2009 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009; 2015 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-118-219/2015; kt.).
42. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartimi išnagrinėtoje byloje buvo išaiškinta, kad skolininkas, išieškomą sumą pervedęs antstoliui, įvykdo prievolę išieškotojo interesais veikiančiam subjektui, todėl laikytina, jog skolininko prievolė pasibaigė tinkamu įvykdymu. Šiai bylai aktualus išaiškinimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartimi išnagrinėtoje byloje buvo taikomas situacijoje, kai antstolis vykdė išieškojimą pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą, skolininkas sumokėjo skolą į antstolės depozitinę sąskaitą, antstolė pervedė sumokėtas sumas išieškotojui po 26 dienų ir priėmė patvarkymą, apskaičiuodama palūkanas ne iki tos dienos, kai skolininkas sumokėjo skolą į antstolės depozitinę sąskaitą, o iki dienos, kai ši suma buvo sumokėta išieškotojui. Nagrinėjamoje byloje teisiškai reikšmingos aplinkybės iš esmės sutampa, išskyrus aplinkybes, susijusias su priežastimi, dėl kurios antstolis nepervedė skolos į išieškotojo depozitinę sąskaitą. Pirmuoju atveju tai lėmė Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytas terminas, suteikiantis teisę antstoliui paskirstyti išieškotas sumas per 30 dienų. Šioje byloje antstolė to nepadarė dėl to, kad buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, laikinai sustabdžiusios palūkanų išieškojimą. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pastaroji aplinkybė nėra teisiškai reikšminga sprendžiant dėl prievolės įvykdymo tinkamumo.
43. Minėta, kad prievolės įvykdymo momentas nustatomas pagal materialiąją teisę, o ne pagal vykdymo procesą reguliuojančias teisės normas (žr. šios nutarties 29 punktą). Nagrinėjamu atveju teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės sustabdė antstolės išieškojimo veiksmus (įskaitant palūkanų sumokėjimą išieškotojai), tačiau nedraudė skolininkei sumokėti visos skolos į antstolės depozitinę sąskaitą. Taigi priežastys, dėl kurių po skolos sumokėjimo į antstolės depozitinę sąskaitą lėšos nepasiekė išieškotojos, neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl prievolės įvykdymo tinkamumo ir atitinkamai prievolės pabaigos. Aplinkybės, dėl kurių sumokėta suma nebuvo perduota išieškotojai, gali būti reikšmingos sprendžiant nuostolių, patirtų dėl negalėjimo naudotis tokiomis lėšomis, atlyginimo klausimą, tačiau tokių nuostolių atlyginimo klausimas spręstinas pagal nuostolių, patirtų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimui taikytinas teisės normas. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas antstolės patvarkymų teisėtumo klausimą, nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartyje pateiktu išaiškinimu.
44. Apibendrinama teisėjų kolegija išaiškina, kad tuo atveju, kai vykdant išieškojimą pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą (ar nutartį) skolininkas sumoka vykdomajame dokumente nurodytą visą skolą (ir visas iki mokėjimo dienos susikaupusias palūkanas) į antstolio depozitinę sąskaitą, nepaisant to, kad yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – palūkanų išieškojimo sustabdymas, laikoma, kad prievolė pasibaigė tinkamai ją įvykdžius CK 6.123 straipsnio 1 dalies pagrindu, kadangi antstolis vykdymo procese laikytinas asmeniu, kuris įstatymų įpareigotas priimti prievolės įvykdymą CK 6.44 straipsnio 1 dalies prasme. Kadangi prievolė laikoma tinkamai įvykdyta, tai teismo sprendimu (ar nutartimi) priteistos palūkanos toliau nebeskaičiuojamos ir, panaikinus draudimą išieškoti palūkanas, neturi būti perskaičiuojamos.
Dėl pareigos motyvuoti apeliacinės instancijos teismo nutartį
45. CPK 263 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas. Šio reikalavimo turinys yra detalizuotas kitose CPK nuostatose. Pavyzdžiui, CPK 265 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad, priimdamas sprendimą, teismas turi įvertinti įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas; CPK 270 straipsnio 4 dalyje ir 331 straipsnio 4 dalyje, reglamentuojančiose atitinkamai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų motyvuojamųjų dalių turinį, nustatyta, kad teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; pateikti argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; išvardyti įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje teismas turi pagrįsti išvadas, išdėstytas sprendimo rezoliucinėje dalyje, t. y. jis turi įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų pateiktus įrodymus ir nustatyti ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikyti ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, nurodyti argumentus, kodėl jis nelaiko patikimais ir nesiremia konkrečiais įrodymais, atmeta kaip nepagrįstus šalių nurodytus argumentus ir pan. Tik išsamiai ištyręs visas bylai teisingai išspręsti reikšmės galinčias turėti aplinkybes ir sprendime (nutartyje) išdėstęs argumentus dėl šių aplinkybių nustatymo bei vertinimo, teismas gali priimti byloje teisingą ir teisėtą sprendimą, taip, be kita ko, įgyvendindamas ir dalyvaujančių byloje asmenų teisę būti išklausytiems.
46. Vadovaujantis anksčiau nurodytu teisiniu reguliavimu, kasacinio teismo praktikoje skiriamos dvejopos teismo pareigos motyvuoti teismo sprendimus pasekmės. Kai teismo sprendimas (nutartis) yra visiškai nemotyvuotas, toks atvejis yra kvalifikuotinas kaip absoliutus sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Kai teismo sprendimas (nutartis) yra nepakankamai motyvuotas, toks pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Tai, ar teismo priimto procesinio sprendimo motyvavimo trūkumai konkrečiu atveju lemia absoliutų sprendimo negaliojimą (išvadą, kad skundžiamas sprendimas yra be motyvų), ar turėtų būti vertinami kaip procesinis pažeidimas (nepakankamas sprendimo motyvavimas), dėl kurio reikšmės turi būti sprendžiama pagal galimą jo įtaką bylos rezultatui, yra įvertinama atsižvelgiant į teismo pareigos pateikti sprendimo motyvus pažeidimo laipsnį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. balandžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-1249/2026 61 ir 62 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
47. Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nustatė esmines bylos aplinkybes, pateikė vertinimą dėl absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nebuvimo, pateikė vertinimą dėl momento, nuo kurio laikoma, kad vykdomasis dokumentas yra įvykdytas, nustatymo ir nutarties 63 punkte padarė apibendrinančią išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė priverstinai vykdomų prievolių, nurodytų vykdomajame dokumente, įvykdymo momentą, neatsižvelgdamas į skolininkės veiksmų įtaką šiam momentui. Nutarties 58 punkte papildomai pažymėjo, kodėl pirmosios instancijos teismas neturėjo vadovautis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2014 pateiktais išaiškinimais.
48. Nagrinėjamu atveju iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio ir bylos medžiagos galima daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir atmetė skolininkės UAB „Auksinės kopos“ skundą dėl antstolio veiksmų. Tai, kad, skolininkės teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl jos procesiniuose dokumentuose pateiktų argumentų, kuriais pateikiamas kitoks teisinis vertinimas, nereiškia, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai yra neišsamūs ir toks pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą.
49. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, nusprendžia, kad nors ir nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvais (jų turiniu), pastarieji yra laikytini pakankamais, todėl pagrindo papildomai konstatuoti CPK 263 straipsnio pažeidimą nėra.
Dėl bylos procesinės baigties
50. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nenukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos išaiškinimų, padarė pagrįstą išvadą, jog skolininkė, pervesdama visą pagal vykdomąjį raštą išieškotiną sumą (skolą, palūkanas ir vykdymo išlaidas) į antstolės depozitinę sąskaitą, tinkamai įvykdė vykdomąjį dokumentą, todėl nuo šio momento palūkanų skaičiavimas nutrūko. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą nuspręsti, kad antstolė, pasibaigus laikinųjų apsaugos priemonių galiojimui, turėjo paskirstyti gautas lėšas, palūkanas apskaičiuodama tik iki tos dienos, kai buvo įvykdyta prievolė. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nutartį ir atmesdamas skolininkės UAB „Auksinės kopos“ skundą dėl antstolės veiksmų, netinkamai aiškino ir taikė priverstinai vykdomų prievolių, nurodytų vykdomajame dokumente, įvykdymo momentą reglamentuojančias teisės normas ir nepagrįstai neatsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimus. Tai sudaro pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 360 straipsnis).
51. Kiti šalių argumentai, susiję su Sprendimų vykdymo instrukcijos 95 punkto ir CK 6.54 straipsnio aiškinimu, atsižvelgiant į teisėjų kolegijos pateiktus išaiškinimus ir motyvus, neturi teisinės reikšmės bylos rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
52. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Kadangi skolininkės kasacinis skundas iš esmės tenkinamas, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama ir pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama galioti, tai teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau nurodytomis proceso teisės normomis, reglamentuojančiomis bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, konstatuoja, kad teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi skolininkė.
53. Skolininkė apeliacinės instancijos teismui kartu su prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo pateikė dokumentus (2025 m. rugpjūčio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 502/2025 ir AB „Artea“ banko patvirtinimą apie 2025 m. spalio 28 d. lėšų įskaitymą į advokatų profesinės bendrijos sąskaitą), patvirtinančius skolininkės apeliacinės instancijos teisme patirtas 2 531,93 Eur bylinėjimosi išlaidas. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos) nustatyto rekomenduotino priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalaus dydžio (Rekomendacijų 8.11 punktas).
54. Skolininkė kasaciniam teismui kartu su prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo pateikė dokumentus (2025 m. lapkričio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 695/2025 ir AB „Artea“ banko patvirtinimą apie 2026 m. kovo 24 d. lėšų įskaitymą į advokatų profesinės bendrijos sąskaitą, kurią pagal teisinių paslaugų sutartį ir 2025 m. lapkričio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 695/2025, kurią apmokėjo UAB „Nuova Capital“), patvirtinančius jos kasaciniame teisme patirtas 2 613,60 Eur bylinėjimosi išlaidas. Skolininkės prašomas priteisti išlaidų už kasacinio skundo parengimą atlyginimas neviršija Rekomendacijose nurodytos didžiausios galimos priteisti sumos už tokio procesinio dokumento parengimą (Rekomendacijų 8.13 punktas).
55. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo galimybės, kai tokias išlaidas apmoka ne šalis, o kitas, byloje nedalyvaujantis, asmuo, yra išaiškinęs, kad tokios išlaidos laikytinos bylinėjimosi išlaidomis kaip pačių asmenų, už kuriuos juos sumokėtos, išlaidos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-256-684/2015; 2021 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-823/2021 34 punktą; 2023 m. sausio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-684/2023 64 punktą; 2024 m. balandžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-701/2024 78 punktą).
56. Apibendrinant laikytina, kad skolininkė iš viso patyrė 5 145,53 Eur (2 531,93 Eur + 2 613,60 Eur) bylinėjimosi išlaidų, todėl jai priteistinas bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose, atlyginimas lygiomis dalimis iš suinteresuotų asmenų, t. y. antstolės ir išieškotojos (po 2 572,76 Eur).
57. Kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nebuvo patirta, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 6 d. nutartį ir palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. liepos 24 d. nutartį.
Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Auksinės kopos“ (j. a. k. 252550150) po 2 572,76 Eur (du tūkstančius penkis šimtus septyniasdešimt du eurus 76 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose, atlyginimo iš uždarosios akcinės bendrovės „Performa“ (j. a. k. 124283561) ir antstolės Brigitos Tamkevičienės.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Andžej Maciejevski
Eglė Zemlytė