Administracinė byla Nr. AS-258-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00017-2019-4

 Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2.

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2019 m. balandžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundu atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kaišiadorių skyriui, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kaišiadorių skyriaus (toliau – ir NŽT Kaišiadorių skyrius) 2018 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. 6SK-403-(14.6110); 2) įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kaišiadorių skyrių atkarpoje (duomenys neskelbtini) atlikti naujus matavimus pagal išlikusius riboženklius, pažymėtus medžius ir esamus griovius.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. vasario 7 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas pasisakė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką skundžiamo akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti vien tam tikri formalūs kriterijai – jo pavadinimas, nurodyta apskundimo tvarka ir pan., o išvada, ar dėl akto gali būti paduotas skundas administraciniuose teismuose, turi būti daroma atsižvelgiant į tokio sprendimo turinį. Atkreipė dėmesį, jog Specialiosios teisėjų kolegijos praktikoje pripažįstama, jog ginčai, susiję su privačių asmenų žemės sklypų ribų nustatymu, yra civilinio teisinio pobūdžio, reguliuojami daiktinės teisės normomis, todėl nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme.

Teismas susipažinęs su Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kaišiadorių skyriaus vedėjos 2018 m. liepos 10 d. sprendimu Nr. 6SK-403-(14.6110) nustatė, kad pareiškėjas, ginčydamas sprendimą dėl žemės sklypo, nuosavybės teise priklausančio E. J., kadastro duomenų pakeitimo,  iš esmės kelia ginčą dėl žemės sklypų ribų. Pareiškėjo skundo reikalavimai grindžiami tuo, kad neteisingai atlikus E. J. žemės sklypo kadastrinius matavimus, sumažėjo pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas ir tuo pažeidžiama pareiškėjo nuosavybės teisė. Taigi, teismas konstatavo, kad pareiškėjas kelia ginčą, susijusį su privačių asmenų žemės sklypų ribų nustatymu, t. y. civilinio teisinio pobūdžio ginčą, todėl sprendė, kad aptariamas ginčas, kaip iš esmės susijęs su civiliniais teisiniais santykiais, turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Atsižvelgdamas į tai, teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą ir jam išaiškino, kad jis gali kreiptis su ieškiniu į bendrosios kompetencijos teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje ir išspręsti klausimą iš esmės.

Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su teismo nutartimi. Pabrėžia, kad ginčas šiuo atveju vyksta ne su privačiu asmeniu, o tarp Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kaišiadorių skyriaus ir pareiškėjo. Pareiškėjo netenkina tai, kad NŽT Kaišiadorių skyrius nekontroliuoja geodezininkų darbo ir tyčia nepastebi jų matavimo klaidų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pareiškėjas atskiruoju skundu ginčija Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 7 d. nutartį, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo priimti pareiškėjos skundą, pirmiausia pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet yra įtvirtinta ir tai, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, visais atvejais turi būti įgyvendinama laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (žr., pvz., 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012).

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundą, nes sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo siekiamas inicijuoti ginčas, susijęs su privačių asmenų žemės sklypų ribų nustatymu, turėtų būti sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme.

Pareiškėjas įsitikinęs, kad byla teisminga administraciniam teismui, nes ginčas vyksta tarp pareiškėjo ir viešąjį administravimą vykdančios institucijos. 

Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką skundžiamo akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti vien tam tikri formalūs kriterijai – jo pavadinimas, nurodyta apskundimo tvarka ir pan., o išvada, ar dėl akto gali būti paduotas skundas administraciniuose teismuose, turi būti daroma atsižvelgiant į tokio sprendimo turinį (pvz., 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015).

Administracinių teismų kompetencijai priskiriami visi ginčai, kilę iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą (ABTĮ 1 str. 1 d., 3 str. 1 d.). ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Administracinis ginčas – asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas arba vienas kitam nepavaldžių viešojo administravimo subjektų konfliktas (ABTĮ 2 str. 1 d.). Viešasis administravimas yra suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 1 d.). Viešojo administravimo subjektas – valstybės institucija ar įstaiga, savivaldybės institucija ar įstaiga, pareigūnas, valstybės tarnautojas, valstybės ar savivaldybės įmonė, viešoji įstaiga, kurios savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, asociacija, šio įstatymo nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 4 d.).

Taigi administraciniai teismai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1–9 punktuose yra numatytas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas nutartimi atsisako priimti skundą. Jei teismas skundo priėmimo stadijoje nustato bent vieną iš minėtoje teisės normoje nurodytų aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą. Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą procesinių prielaidų yra ginčo priskirtinumas atitinkamos kompetencijos teismui (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) arba bylos perdavimą pagal rūšinį teismingumą, jei aplinkybė, jog ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, paaiškėja jau po skundo priėmimo (ABTĮ 22 str. 1 d.).

Kaip teisingai skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčai, susiję su privačių asmenų žemės sklypų ribų nustatymu, yra civilinio teisinio pobūdžio, reguliuojami daiktinės teisės normomis (CK 4.45 str. 1 d.), todėl nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme.

Iš pareiškėjo skundo matyti, kad pareiškėjas ginčija nustatytas žemės sklypų ribas. Remiantis Specialiosios kolegijos praktika, kai reikalavimai grindžiami tuo, kad atlikus gretimo žemės sklypo kadastrinius matavimus ir atsakovui NŽT juos patvirtinus, asmeniui priklausančio žemės sklypo ribos pasikeitė, tai šis ginčas yra civilinio teisinio pobūdžio, reguliuojamas daiktinės teisės normomis ir turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 2 d. nutartį Nr. T-40-2016).

Apibendrinant konstatuotina, kad pareiškėjas siekia inicijuoti bylą administraciniame teisme ne dėl ginčo, kilusio viešojo administravimo srityje. Kadangi pareiškėjo reikalavimas kyla ne iš administracinių teisinių santykių viešojo administravimo srityje, todėl nenagrinėtinas administraciniuose teismuose pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą (skundas nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisėtai 2019 m. vasario 7 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Atsižvelgus į konstatuotas aplinkybes, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o šiuo skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

        Ramūnas Gadliauskas

        Arūnas Sutkevičius