Administracinė byla Nr. I-2351-643/2013     Proceso Nr. 3-61-3-00438-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1, 74.

 (S)

 

 

 

 

 

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. gegužės 27 d.

Vilnius

 

            Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Rūtos Miliuvienės ir Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pareigūnų pensijos dalies priteisimo, sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

              Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

 

n u s t a t ė :

 

   Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su  skundu (b. l. 1–5) prašydamas panaikinti 2013 m. sausio 25 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM arba atsakovė) sprendimą  Nr. 1D-1108(11) (toliau – ir  Sprendimas); solidariai priteisti iš atsakovų VRM ir Lietuvos valstybės 12737,06 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį ir įpareigoti atsakovus toliau mokėti jam VRM paskirtą 580,86 Lt pensiją.

   Pareiškėjas nurodo, kad jam buvo paskirta 580,86 Lt valstybinė pareigūnų ir karių pensija (toliau – ir pensija). Nuo 2010 m. sausio 1 d. pensija jam buvo sumažinta kaip dirbančiam ir buvo mokama priklausomai nuo darbo užmokesčio dydžio. Pensijų mažinimai buvo atlikti vadovaujantis 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 ir 5 straipsniais. Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. VRM jam neišmokėjo 12737,06 Lt. Pažymėjo, kad toks teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Savo poziciją grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003-07-04, 2004-12-13, 2007-10-22, 2008-12-24, 2012-02-06 ir kt. nutarimais. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime pripažino Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį prieštaraujančią Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą ar verslą“. Taip pat nurodė, kad dėl sumažintos savo pensijos 2013 m. sausio 4 d. raštu kreipėsi į VRM, kurios 2013 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. 1D-1108(11) ir skundžia teismui, nesutikdamas su pateiktu atsakymu. 

   Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerija atsiliepime (b. l. 20–21) į skundą nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjui nebuvo taikoma Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, o buvo taikoma tik Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. įskaitytinai, priklausomai nuo pareiškėjo draudžiamųjų pajamų. Paaiškino, kad apskaičiuodama valstybinės pensijos dydžius, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais, todėl ministerijos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti. Atkreipė dėmesį į tai, kad nors ir Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį pripažino prieštaraujančia Konstitucijai, tačiau mano, kad minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas galioja tik į ateitį ir negali būti taikomas ginčijamam sprendimui, nes santykių iki nutarimo įsigaliojimo nutarimas teisiškai neveikia. Paaiškina, kad pareiškėjas nepagrįstai reikalauja toliau mokėti 580,86 Lt pensiją, nors tokią pensiją būtent ir gauna nuo 2012 n. rugsėjo 1 d. Nesupranta, kodėl pareiškėjas reikalauja priteisti būtent 12737,06 Lt sumą. Paaiškina, kad Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansininkių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose nėra numatyta lėšų skirti pareigūnų valstybinių pensijų atstatymui, todėl prašo teismo atidėti pensijų perskaičiavimo kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 d.

   Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

  Pareiškėjas, atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, nors apie teismo posėdžio laiką ir vietą jie buvo informuoti tinkamai (b. l. 26, 28–31). Administracinė byla išnagrinėta jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).

 

Skundas tenkintinas iš dalies.

 

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad:

2005 m. lapkričio 17 d. VRM sprendimu Nr. 2/17-3439 pareiškėjui A. L. už tarnybą nuo 2005 m. lapkričio 5 d. iki neterminuotai buvo paskirta 580,86 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 15).

2013 m. sausio 4 d. pareiškėjas kreipėsi į VRM, prašydamas paaiškinti, kokiu teisiniu pagrindu jam mokama sumažinta pensija ir išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (b. l. 16).

2013 m. sausio 25 d. VRM sprendimu Nr. 1D-1108(11) konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo šiuo metu pareiškėjui mokėti paskirto dydžio pensiją ir išmokėti pensijos nepriemoką. Be to, atkreipė dėmesį, kad Laikinasis įstatymas nenumato sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo (b. l. 17–18).

Iš Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. sausio 23 d. parengtos pareiškėjo pensijos pažymos Nr. 11PP (P)-789 matyti, kad jam buvo paskirta 580,86 Lt valstybinė pareigūnų ir karių pensija. Pareiškėjo pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį nebuvo perskaičiuota ir sumažinta. Tačiau paskirta pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki  2012 m. rugpjūčio 31 d. imtinai buvo perskaičiuota ir sumažinta, pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, kadangi pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų. Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjui ir toliau buvo mokama paskirta 580,86 Lt dydžio pensija (b. l. 19).

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagrįstumo ir teisėtumo. Byloje ginčo nėra dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo. Ginčui taikytinos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos.

Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams valstybines pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Krašto apsaugos ministerija, Generalinė prokuratūra, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ar Kalėjimų departamentas pagal tai, kurioje iš šių institucijų pensijos gavėjas tarnavo paskiausiai.

2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kuris, išskyrus jo 16 str., įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Laikinasis įstatymas, kaip konstatuota jo preambulėje, buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą, jame buvo nustatyta socialinių išmokų (tarp jų ir pareigūnų ir karių valstybinių pensijų) perskaičiavimo tvarka, suponuojant inter alia paskirtų socialinių išmokų laikiną sumažinimą. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal <...> Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, <...>.

 Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2010-01-01 iki 2010-03-01) buvo nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis ir kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau šiame įstatyme šios pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies redakcijose, galiojusiose nuo 2010-03-01 iki 2010-12-01 ir nuo 2010-12-01 iki 2012-09-01.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų gavėjai valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama 50 procentų priklausančios išmokos.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas, buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2009-12-09, 2010-07-02 redakcijos) buvo nustatyta, kad įstatymas galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Taigi, Laikinojo  įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas, t. y. tai, kad šiuo įstatymu nustatyta socialinių išmokų, inter alia valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų, perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, suponuojanti šių išmokų sumažinimą, taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

2011 m. gruodžio 20 d. Seimas priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2011 m. gruodžio 28 d., kurio 1 dalyje nustatė skirtingą Laikinojo įstatymo galiojimo terminą pagal socialinių išmokų rūšis: 1) 1 str. 2 d. 4 p. nurodytoms šalpos kompensacijoms ir 5-9 punktuose nurodytoms išmokoms galiojimo terminą iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 2) 1 str. 2 d. 1, 2 ir 3 p. nurodytoms išmokoms, 4 p. nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 p. nurodytai išmokai – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Seimas 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-92 priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2012 m. gruodžio 31 d., kuriuo pakeitė 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir nustatė šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms, 4 punkte nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 punkte nurodytai išmokai galiojimo terminą iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi, asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas minėtame nutarime tirdamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui konstatavo, kad pagal Konstituciją, jos 23, 29, 52 straipsnius, konstitucinį teisinės valstybės principą, susidarius ypatingai situacijai (dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga nustatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl ginčijamoje šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 str., konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nustatytas valstybinių pensijų mažinimas dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties valstybėje susidarius ypatingai situacijai buvo netolygus, nes juo pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos valstybinių pensijų dydžių proporcijos. Todėl buvo konstatuota, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo (-auja) Konstitucijos 23, 29, 52 str., konstituciniam teisinės valstybės principui.

Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

 

Dėl reikalavimų priteisti valstybinės pensijos nepriemoką ir įpareigojimo mokėti paskirtą pensiją.

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁵⁵²-519/2013 pažymėjo, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Europos žmogaus teisių konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. sausio 23 d. pažyma Nr. 11PP (P)-789  (b. l. 6) patvirtina, kad pareiškėjui A. L. buvo paskirta 580,86 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri nebuvo perskaičiuota ir sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. imtinai pareiškėjo pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta, atsižvelgus į jo turėtų draudžiamųjų pajamų dydį ir pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pareiškėjo užtarnautos valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu reiškia teisinį netikrumą, pareiškėjo teisėtų lūkesčių paneigimą įdėjus atitinkamas pastangas turėti didesnes pajamas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinio lygiateisiškumo, proporcingumo principų pažeidimą, todėl toks pensijos sumažinimas nėra pateisinamas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjui A. L. laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis, pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismo paskaičiavimu susidarė 8173,90 Lt pensijos nepriemoka (skirtumas tarp išmokėtos pensijos, pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, ir paskirtos 580,86 Lt pensijos). Kadangi pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių 12737,06 Lt susidariusios  pensijos nepriemokos, todėl šis jo reikalavimas tenkintinas tik iš dalies, priteisiant 8173,90 Lt pensijos nepriemokos.

 

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama administracinę bylą dėl teisėjams neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, nurodė, kad pensijos dalis po Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos – Nacionalinės teismų administracijos – kaltės, nes ji teisėtai taikė galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės. Teismas taip pat konstatavo, kad ginčas yra kilęs dėl pensijos dalies priteisimo, todėl jam spręsti turėjo būti pritaikytos valstybinių pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos (žr. 2012-07-23 nutartį adm. byla Nr. A⁵⁵²-2747/2012). Toks teismo aiškinimas suponuoja išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl VRM kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimas nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės. Vyriausybė 2010-07-07 nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas.

Teismas atsižvelgia ir į tai, kad priimto įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, todėl įvertinęs valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės biudžeto išlaidų sampratą, sprendžia, kad teismo priimtas įpareigojimas gali būti įgyvendintas per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Todėl remiantis 2013 m. sausio 23 d. Sveikatos priežiūros tarnybos pažyma Nr. 11PP (P)-789 ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjui A. L. priteistina 8173,90 Lt pensijos nepriemokos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, susidariusios už laikotarpį 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. imtinai ir pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, įpareigotina išmokėti pareiškėjui 8173,90 Lt pensijos nepriemoką per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjas taip pat prašo teismo įpareigoti atsakovus toliau jam mokėti 2005 m. lapkričio 17 d. VRM sprendimu Nr. 2/17-3439 paskirtą pensiją. Remiantis ta pačia 2013 m. sausio 23 d. Sveikatos priežiūros tarnybos pažyma Nr. 11PP (P)-789 matyti, kad nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., nustojus galioti Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatoms, jos nebebuvo taikomos ir jomis VRM nebesivadovavo apskaičiuodama pareiškėjo pensiją, t.y. pareiškėjui nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. yra mokama jam paskirta 580,86 Lt dydžio pensija. Todėl nebelieka faktinio ir teisinio pagrindo įpareigoti atsakovus mokėti paskirto dydžio pensiją.

 

Dėl VRM sprendimo panaikinimo

 

Pareiškėjas taip pat prašo panaikinti 2013 m. sausio 25 d. VRM sprendimą Nr. 1D-1108(11). Teismas pažymi, kad šiame sprendime yra pateikta informacija apie pareiškėjui mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis, ši pensija buvo apskaičiuota. Be to, šiame sprendime išreikšta ir atsakovės valia atsisakyti mokėti pareiškėjui sumokėti susidariusios pensijos nepriemoką. Būtent šis atsisakymas ir yra administracinis aktas, kurį skundžia pareiškėjas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Reikia pažymėti, kad skundžiamų aktų panaikinimo pagrindai reglamentuoti Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį.

Minėta, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla tik dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo. Kadangi pačiame ginčijame sprendime VRM nurodė pareiškėjui, kad jo atžvilgiu Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos nebuvo taikytos ir taikytinos tik Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl yra pagrindas panaikinti visą 2013 m. sausio 25 d. VRM sprendimą Nr. 1D-1108(11) kaip nepagrįstą ir neteisėtą (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Pažymėtina, kad VRM šiuo sprendimu atsisakė pareiškėjui sumokėti neišmokėtos pensijos nepriemoką, nors Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu tai buvo pripažinta neteisėta.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniais,

 

n u s p r e n d ž i a:

 

Pareiškėjo A. L. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti A. L. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 8173,90 Lt (aštuonis tūkstančius vieną šimtą septyniasdešimt tris litus ir devyniasdešimt centų) neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Įpareigoti atsakovę Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, susidariusią 8173,90 Lt pensijos nepriemoką išmokėti pareiškėjui per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 25 d. VRM sprendimą Nr. 1D-1108(11) kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

    Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

    Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

Teisėjai                                                                         Gintaras Dzedulionis

 

Rūta Miliuvienė

 

                                                                                                Margarita Stambrauskaitė