Civilinė byla Nr. 2A-454/2011
Procesinio sprendimo kategorija 30.4.1;
30.5; 33; 41.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
s P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gruodžio 29 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno, Kazio Kailiūno ir Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. Š., S. P., K. A., Kauno miesto savivaldybės administracijos, S. V. ir O. Š. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1218-343/2010 pagal ieškovų P. G., Z. G., M. S., R. K. ieškinį atsakovams A. B., S. V., O. Š., S. P., K. A., D. Š., Kauno apskrities viršininko administracijai, Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl administracinių aktų panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
ieškiniu (b.l. 3-7, t. 1) ir patikslintu ieškiniu ( b.l. 76-83, t.3) ieškovai kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Kauno miesto mero ir valdybos potvarkius:
- 1991 m. liepos 25 d. Kauno miesto mero potvarkį Nr. 1162; Kauno miesto valdybos 1994 m. spalio 25 d. potvarkį Nr. 1424-V dėl 238 m2 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), pardavimo atsakovei S. V.;
- 1991 m. liepos 25 d. Kauno miesto mero potvarkį Nr. 1162; 1993 m. vasario 23 d. Kauno miesto valdybos potvarkį Nr. 188-V; Kauno miesto valdybos 1994 m. liepos 5d. potvarkį Nr. 979-V dėl 285 m2 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), pardavimo atsakovei O. Š.;
- 1991 m. liepos 25 d. Kauno miesto mero potvarkį Nr. 1162; Kauno miesto valdybos 1994 m. rugsėjo 6 d. potvarkį Nr. 1200-V dėl 393 m2 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), pardavimo atsakovui K. A.;
- 1991 m. liepos 25 d. Kauno miesto mero potvarkį Nr. 1162 dėl termino pratęsimo skirti žemė sklypą; Kauno miesto valdybos 1994 m. spalio 11 d. potvarkį Nr. 1337-5 dėl 214 m2 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), pardavimo atsakovui S. P.;
- 1991 m. liepos 25 d. Kauno miesto mero potvarkį Nr. 1162;1993 m. vasario 23 d. Kauno miesto valdybos potvarkį Nr. 188-V, 1994 m. liepos 5 d. potvarkį Nr. 979–V dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)pardavimo A. B..
- 1994 m. gegužės 24 d. Kauno miesto valdybos potvarkį Nr. 718-V ir 1995 m. sausio 17 d. Kauno miesto valdybos potvarkį Nr. 58-V dėl 214 kv.m. žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini)pardavimo D. Š..
Kauno apskrities viršininko įsakymus:
1) Kauno apskrities viršininko 2001 m. kovo 19 įsakymą Nr. 02-01-1633 dėl 294 m2 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), pardavimo atsakovui S. P.;
2) Kauno apskrities viršininko 2000 m. sausio 12 įsakymą Nr. 02-01-118 dėl 238 m2 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), pardavimo atsakovui A. B.;
- 1996 m. gegužės 3 d. Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr. 01-1781 dėl žemės sklypo pardavimo O. Š.;
- 1996 m. gegužės 3 d. Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr. 01-1781 dėl žemės sklypo pardavimo K. A.;
- Kauno apskrities viršininko 2000 m. sausio 12 įsakymą Nr. 02-01-118 dėl 238 m2 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), pardavimo atsakovui A. B..
Pripažinti negaliojančiomis aukščiau nurodytų administracinių aktų pagrindu sudarytas žemės pirkimo – pardavimo sutartis:
1) 1994 m. gruodžio 1 d. valstybinės žemės pirkimo- pardavimo sutartį su atsakove S. V.;
2) 1996 m. spalio 18 d. valstybinės žemės pirkimo- pardavimo sutartį su atsakove O. Š.;
3) 1996 m. rugsėjo 23 d. valstybinės žemės pirkimo- pardavimo sutartį su atsakovu K. A.;
4) 1995 m. sausio 30 d. valstybinės žemės pirkimo- pardavimo sutartį su atsakove D. Š.;
5) 1999 m. kovo 23 d. valstybinės žemės pirkimo- pardavimo sutartį su atsakovu A. B.;
6) 2001 m. kovo 30 d. valstybinės žemės pirkimo- pardavimo sutartį su atsakovu S. P..
Taikyti restituciją, parduotus sklypus grąžinti valstybei, žemės sklypus įsigijusiems atsakovams priteisti iš Kauno miesto valdybos ir Kauno apskrities viršininko administracijos už sklypus sumokėtas pinigų sumas.
Ieškovai nurodė, kad 1991 m. pateikė Kauno apskrities viršininko administracijai prašymus atkurti nuosavybės teises į A. G. nuosavybės teise turėtą žemę A. A. kaime 6,25ha žemės sklypą. Nuosavybės teisės į dalį žemės neatkuriamos dėl to, jog ši žemė parduota fiziniams asmenims. Nors ieškovai prašė atkurti nuosavybės teises natūra, o teisės aktai šiam nuosavybės atkūrimo būdui teikė prioritetą, ginčijamais administraciniais aktais ir jų pagrindu sudarytais sandoriais žemės sklypai neteisėtai buvo parduoti, nors parduota žemė nepriklausė valstybinės laisvos žemės fondui. Žemės sklypų pardavimo atsakovams metu galiojo 1991-06-18 įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ bei 1997-07-01 LR Piliečių nuosavybės išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Įstatymai nuosavybės teisių atkūrimo prioritetą suteikė žemės atkūrimui natūra. Administraciniai aktai dėl žemės pardavimo ir žemės pirkimo – pardavimo sandoriai sudaryti po to, kai ieškovai išreiškė valią žemę susigrąžinti natūra. Vadovaujantis 1991-06-18 įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įstatymo 1 str. 2 d. 1 p. atsakovams negalėjo būti parduota žemė, kol nebuvo išspręstas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ieškovams. Žemė buvo parduota pilnai neišsprendus nuosavybės teisių atkūrimo klausimo, todėl žemė dar negalėjo būti laikoma laisva valstybinio fondo žeme. Atsakovai ginčo žemės sklypus įgijo remiantis administraciniais aktais bei LR Vyriausybės nutarimais: 1993-07-21 Nr. 550 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai“ ir 1999-03-09 Nutarimu Nr.260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai“. Atsakovų atžvilgiu buvo priimti vykdomųjų komitetų sprendimai dėl žemės sklypų individualiai gyvenamųjų namų statybai. 1988-11-11 Kauno miesto Lenino rajono LDT VK priėmė sprendimą Nr. 298 dėl žemės sklypo suteikimo S. V., 1988-08-19 Kauno miesto Panemunės rajono LDT VK priėmė sprendimą Nr. 1162 suteikti E. P. žemės sklypą, 1989-08-25 Kauno miesto Panemunės rajono LDT VK priėmė sprendimą Nr. 150 suteikti žemės sklypą A. B., 1990-02-23 Kauno miesto Panemunės rajono LDT VK priėmė sprendimą Nr. 36 dėl žemės sklypo suteikimo K. A.. Pagal šiuos administracinius aktus realiai žemės sklypai atsakovams nebuvo suteikti, nes jie neįvykdė potvarkiuose nurodytų reikalavimų. Atsakovė S. V. pagal 1988-11-11 sprendimo p. 3.3 privalėjo iki 1989-12-01 patvirtinti Kauno valstybinėje notarinėje kontoroje sutartį dėl neterminuoto žemės sklypo naudojimo su miesto vykdomuoju komitetu. Ji tik 1992-06-04 sudarė žemės sklypo naudojimo individualiai statybai sutartį. Šios sutarties p. 2.1 ji įsipareigojo pradėti statybą per 1 metus ir ją baigti per 3 metus nuo leidimo statybai išdavimo dienos. Statyba laikoma pradėta paklojus pamatus. Sutarties 3 p. nurodyta, kad sutartis įsigalioja po metų, jei per tą laiką paklojami pamatai. Jei statytojas nevykdo sąlygų, ji laikoma nutraukta įstatymų nustatyta tvarka. Pamatai nebuvo pakloti, todėl 1992-06-04 sutartis neįsigaliojo. Tokiu būdu realiai jai žemės sklypas nebuvo skirtas. Todėl Kauno miesto valdyba ir dėl šios priežasties nepagrįstai priėmė 1994-10-25 potvarkį Nr. 1424-V. Pažymi, kad nėra duomenų apie tai, ar ji atlaisvino butą, esantį (duomenys neskelbtini) pagal 1988-11-11 sprendimo Nr. 298 p. 3.4 . Atsakovas S. P. taip pat turėjo sudaryti Kauno valstybinėje notarinėje kontoroje sutartį dėl neterminuoto žemės sklypo naudojimo su miesto vykdomuoju komitetu ir atlaisvinti turimą gyvenamąjį plotą. Jis 1992-06-04 sudarė žemės sklypo naudojimo individualiai statybai sutartį, tačiau jos nevykdė, pamatų per 1 metus nepaklojo, todėl ši sutartis neįsigaliojo. Taigi, jam žemės sklypas nebuvo paskirtas, jis nevykdė įsipareigojimų, todėl neteko teisės gauti žemė sklypą gyvenamojo namo statybai. Kauno apskrities viršininko administracija nepagrįstai priėmė 2001-03-19 įsakymą Nr. 02-01-1633 dėl žemės sklypo pardavimo. Atsakovė D. Š. teigia, kad jai 1988-09-16 Kauno miesto Lenino rajono LDT VK sprendimu Nr. 257 buvo paskirtas žemės sklypas sublokuoto individualaus gyvenamojo namo statybai. Tokio dokumento Kauno apskrities viršininko administracija neturi. Todėl 1991-07-25 Kauno miesto mero potvarkis Nr. 1162 bei 1993 02 23 Kauno miesto valdybos potvarkis Nr. 188-V dėl miesto mero 1999-07-25 potvarkio Nr. 1162 galiojimo laiko pratęsimo bei 1994-07-05 Kauno miesto valdybos potvarkis Nr. 979-V vien dėl šios priežasties yra neteisėti ir nepagrįsti. Be to, O. Š. turėjo sudaryti žemės sklypo naudojimo individualiai statybai sutartį, tačiau tokia sutartis sudaryta nebuvo. Taigi žemės sklypas jai nebuvo paskirtas įstatymų nustatyta tvarka, todėl nebuvo pagrindo priimti skundžiamus potvarkius. Atsakovui A. B. buvo nutarta suteikti žemės sklypą individualiai statybai, jis turėjo sudaryti sutartį dėl žemės naudojimo individualiai statybai, tokios sutarties jis nesudarė, todėl faktiškai žemės sklypas jam nebuvo suteiktas. Todėl nepagrįstai Kauno apskrities viršininkas 2000-01-12 priėmė įsakymą Nr. 02-01-118 dėl žemės sklypo pardavimo A. B.. Atsakovui K. A. taip pat buvo nustatytas įpareigojimas sudaryti Valstybinėje notarų kontoroje žemės sklypo naudojimo sutartį bei atlaisvinti turimą gyvenamąjį plotą. Jis sutarties nesudarė, žemės sklypu niekada nesinaudojo, todėl 1994-09-06 Kauno miesto valdyba nepagrįstai priėmė potvarkį Nr.1200-V dėl žemės sklypo pardavimo K. A.. Atsakovė D. Š. tvirtina, kad jai 1988-05-25 Kauno miesto LDT VK sprendimu Nr. 206 buvo skirtas žemės sklypas sublokuoto gyvenamojo namo statybai. Tokių duomenų paminėtame sprendime bei prieduose prie jo nėra. Tokių duomenų nepateikė ir Kauno apskrities viršininko administracija. Todėl Kauno miesto valdyba 1994-05-24 nepagrįstai priėmė potvarkį Nr. 718-V dėl žemės sklypo pardavimo D. Š., bei nepagrįstai Kauno miesto valdyba 1995-01-17 priėmė potvarkį Nr. 58-V, kuriuo buvo pakeistas parduodamo žemės sklypo plotas. Kadangi atsakovams nebuvo suteikti žemės sklypai iki 1992-02-07, todėl nebuvo pagrindo jų atžvilgiu taikyti 1993-07-23 Vyriausybės nutarimo Nr. 560 p. 6.1.2 bei 1999-03-09 Vyriausybės nutarimo Nr. 260 p. 2.4 . Pažymi, kad 1990-06-02 Vyriausybės nutarimo Nr.692 p. 2.4 (2001 02 20 redakcija) numatė, kad individualiai statybai gali būti parduodami tik tie žemės sklypai, kurie lieka laisvi po to, kai savivaldybės pagal apskrities viršininko paraišką parengia individualiai statybai žemės sklypų, numatomų perduoti neatlygintinai nuosavybėn piliečiams pagal nuosavybės teisių atkūrimo įstatymą, planus. Kauno miesto valdyba iki šiol tikslina laisvos žemės sklypus, į kuriuos ieškovai turi teisę atkurti nuosavybės teises. Todėl nebuvo galima priimti administracinių aktų dėl žemės pardavimo atsakovams. Kauno miesto valdyba nepagrįstai pratęsė Kauno miesto Lenino rajono, Kauno miesto Panemunės rajono VK sprendimus, kuriais atsakovams buvo skirti žemės sklypai, kadangi atsakovai neįvykdė tuose sprendimuose prisiimtų įsipareigojimų, t.y. nustatytu laiku nesudarė valstybinėje notarinėje kontoroje sutarčių dėl žemės naudojimo individualių namų statybai, o tie, kurie tokias sutartis sudarė, tai per 1 metus laiko nepadėjo pamatų, todėl sutartys neįsigaliojo. Atsakovų atžvilgiu priimti neteisėti administraciniai aktai sudarė prielaidas sudaryti neteisėtas žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartis. Sutartis su A. B. buvo sudaryta netgi neesant administracinio akto. Sutartis sudaryta 1999-03-23, o administracinis aktas priimtas 2000-01-12. Be to, sutartį registruojant buvo pažeistas 3 mėn. terminas jai įregistruoti. Sudarant pirkimo – pardavimo sutartis buvo pažeistas Žemės įstatymo 15 str., kuris numato, kad žemė sandorio objektas yra nustatyta tvarka valstybinį žemės kadastrą tvarkančioje įstaigoje įregistruotas žemės sklypas arba tokio žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje. Todėl atsakovams galėjo būti parduoti tik tie žemės sklypai, kurie buvo įregistruoti VĮ Registrų centras valstybės vardu. Sudarant ginčo sutartis nei vienas sklypas nebuvo įregistruotas. Todėl nebuvo žemės sandorio objekto ir todėl sutartys negalėjo būti sudarytos. Dėl šios imperatyvios įstatymo normos pažeidimo, sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis. Ieškovai taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog žemės sklypai yra neužstatyti, todėl restitucijos taikymui kliūčių nėra. Be to, sklypai buvo suteikti žemės valdoms, tačiau pagal galiojančius teisės aktus gyvenamieji namai negali būti statomi mažesniuose nei 400 m2 žemės sklypuose, todėl ginčo sklypai net negali būti naudojami pagal paskirtį.
Atsiliepimu į ieškinį (b.l. 114-117, t. 1) atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu galiojusio įstatymo Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų 12 str. 1 d. 3-4 p. buvo nurodyta, kad miestams priklausančioje teritorijoje esantys žemės sklypai yra išperkami ir teisės į juos natūra neatkuriamos. Ieškovų teisės nebuvo pažeistos, kadangi galimybė atkurti nuosavybės teises į miesto teritorijoje esančią žemę natūra atsirado tik 2002 m. balandžio 19 d., įsigaliojus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui. Aplinkybės, jog žemės sklypai yra neužstatyti, jog juose pagal šiuo metu galiojančius teisės aktų reikalavimus statyba negalima, niekaip neįtakoja ginčijamų administracinių aktų ir sandorių, atitinkančių teisės aktų reikalavimus, teisėtumo. Reikalavimas dėl piniginių lėšų priteisimo iš Kauno apskrities viršininko administracijos yra nepagrįstas ir dėl to, kad su ieškiniu nepateikti jokie įrodymai, jog pinigai buvo sumokėti Kauno apskrities viršininko administracijai.
Atsiliepimu į ieškinį (b.l. 118-121, t. 1) atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad ieškinys pareikštas praleidus ABTĮ 33 str. 1 d. nustatytą senaties terminą administraciniams aktams ginčyti, be to, iki ginčijamų administracinių aktų priėmimo ieškovams buvo atkurtos nuosavybės teisės į maksimalų grąžintiną žemės plotą Kauno mieste, todėl pretenduoti į didesnį plotą natūra pagal tuo metu galiojusius teisės aktų reikalavimus jie negalėjo. Teisės aktų reikalavimai pasikeitė tik 2002 m. balandžio 19 d., kai visi ginčijami sandoriai jau buvo sudaryti. Ieškovai ieškinyje nurodo vienintelį teisės aktą, kuris, ieškovų nuomone, buvo pažeistas parduodant sklypus atsakovams - Aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 405 patvirtintą Statybos techninį reglamentą STR 2.02.01:2004, kuriame nustatytas minimalus žemės valdos plotas. Tačiau ginčijamų administracinių aktų priėmimo ir sandorių sudarymo metu šis teisės aktas negaliojo.
Atsiliepimu į ieškinį (b.l. 78-81, t. 1) atsakovas S. P. prašė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas ir nurodė, kad žemės sklypas jam buvo parduotas vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str. 2 p., Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, pagal kuriuos individualiems namams statyti skirti žemės sklypai buvo priskiriami prie valstybės išperkamų ir natūra negrąžinamų, žemės sklypas atsakovui buvo skirtas 1988 m. rugpjūčio 19 d., tuo metu ieškovai dar nebuvo pateikę prašymo nuosavybės teisėms atkurti, dar negaliojo 1991 m. įstatymas Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų, 1992 m. rugpjūčio 1 d. buvo sudaryta žemės naudojimo sutartis, todėl ieškovas įgijo teisę žemės sklypą įsigyti ir ši teisė buvo įgyvendinta ginčijamais administraciniu aktu ir sandoriu. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog ieškovai negalėjo nežinoti apie žemės sklypo skyrimo atsakovui faktą, todėl praleido įstatyme nustatytą ieškinio senaties terminą reikalavimams teisme pareikšti.
Atsiliepimu į ieškinį (b.l. 5-8, t. 2) atsakovas K. A. prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad teisę į ginčo žemės sklypą jis įgijo dar 1990 m. kovo 23 d. Kauno miesto Panemunės rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomajam komitetui priėmus sprendimą Nr. 41, kuriuo sklypas buvo suteiktas jam. Šio sprendimo priėmimo metu dar nebuvo priimti teisės aktai, reglamentuojantys nuosavybės teisių atkūrimą, ieškovai dar nebuvo kreipęsi dėl šių teisių įgyvendinimo. Atmestinas ir ieškinio argumentas dėl to, jog sklypas yra neužstatytas, kadangi atsakovas yra pasirengęs visą techninę dokumentaciją. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, jog ieškinio reikalavimams jo atžvilgiu pareikšti yra praleistas senaties terminas.
Atsiliepimu į ieškinį (b.l. 30-33, t. 2) atsakovė D. Š. prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad teisę į ginčo žemės sklypą ji įgijo dar 1988 m. gegužės 25 d. Kauno miesto Vykdomajam komitetui priėmus sprendimą Nr. 206, kuriuo sklypas buvo suteiktas jai. Šio sprendimo priėmimo metu dar nebuvo priimti teisės aktai, reglamentuojantys nuosavybės teisių atkūrimą, ieškovai dar nebuvo kreipęsi dėl šių teisių įgyvendinimo. Atsakovė taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, jog ieškinio reikalavimams jos atžvilgiu pareikšti yra praleistas senaties terminas.
Atsiliepimu į ieškinį (b.l. 42-44, t. 2) atsakovė S. V. prašė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas ir nurodė, kad teisę į ginčo žemės sklypą ji įgijo dar 1988 m. lapkričio 11 d. Kauno miesto Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomajam komitetui priėmus sprendimą Nr. 298, kuriuo sklypas buvo suteiktas jai. Šio sprendimo priėmimo metu dar nebuvo priimti teisės aktai, reglamentuojantys nuosavybės teisių atkūrimą, ieškovai dar nebuvo kreipęsi dėl šių teisių įgyvendinimo. Priimant ginčijamus administracinį aktą ir civilinį sandorį jokie teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti. Atsakovė taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, jog ieškinio reikalavimams jos atžvilgiu pareikšti yra praleistas senaties terminas.
Atsiliepimu į ieškinį (b.l. 51-54, t. 2) atsakovė O. Š. prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad teisę į ginčo žemės sklypą ji įgijo dar 1988 m. rugsėjo 16 d. Kauno miesto Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomajam komitetui priėmus sprendimą Nr. 257, kuriuo sklypas buvo suteiktas jai. Šio sprendimo priėmimo metu dar nebuvo priimti teisės aktai, reglamentuojantys nuosavybės teisių atkūrimą, ieškovai dar nebuvo kreipęsi dėl šių teisių įgyvendinimo. Priimant ginčijamus administracinį aktą ir civilinį sandorį jokie teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti. Atmestinas ir ieškinio argumentas dėl to, jog sklypas yra neužstatytas, kadangi atsakovė yra pasirengusi visą techninę dokumentaciją. Atsakovė taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, jog ieškinio reikalavimams jos atžvilgiu pareikšti yra praleistas senaties terminas.
Atsiliepimu į ieškinį (b.l. 63-65, t. 2) atsakovas A. B. prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad teisę į ginčo žemės sklypą jis įgijo dar 1989 m. rugpjūčio 25 d. Kauno miesto Panemunės rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomajam komitetui priėmus sprendimą Nr. 150, kuriuo sklypas buvo suteiktas atsakovui. Šio sprendimo priėmimo metu dar nebuvo priimti teisės aktai, reglamentuojantys nuosavybės teisių atkūrimą, ieškovai dar nebuvo kreipęsi dėl šių teisių įgyvendinimo. Priimant ginčijamus administracinį aktą ir civilinį sandorį jokie teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2010 m. birželio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino pilnai, atnaujino ieškinio senaties terminą, panaikino Kauno miesto mero ir valdybos potvarkius, Kauno apskrities viršininko įsakymus, pripažino negaliojančiomis žemės pirkimo – pardavimo sutartis, taikė restituciją ir žemės sklypus: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), grąžino valstybei. Teismas taip pat priteisė iš Kauno miesto savivaldybės administracijos atsakovams: K. A.– 106,58 Lt, sumokėtus įsigyjant ginčo žemės sklypą; A. B. – 20,05 Lt, S. P. – 41,28 Lt, D. Š. – 34,82 Lt, O. Š. – 24,01 Lt, S. V. – 13,37 Lt. Teismas priteisė iš atsakovų K. A., A. B., S. P., D. Š., O. Š., S. V. po 6,60 Lt pašto išlaidų valstybei.
Teismas nurodė, jog ieškovai, kreipdamiesi į teismą, įrodė, kad jie turi subjektyvinę teisę, t.y. turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kad šią teisę pažeidžia ginčijami administraciniai aktai ir sandoriai, nurodė materialųjį reikalavimą: prašo panaikinti paminėtus aktus, sandorius, taikyti restituciją. Jų nuomone, ginčo žemė sklypams tapus valstybine nuosavybe jiems bus atkurtos nuosavybės teisės. Teismas pažymėjo, kad nesutinka su atsakovų pozicija, jog ieškovai reikalavimo teisę įgijo tik 2002 m. balandžio 19 d., nes tą dieną pradėjo galioti įstatymo nuostata, kad nuosavybės teisės natūra atkuriamos į visą nekilnojamąjį turtą. Teismas nurodė, kad kol neišspręstas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo klausimas, nei Kauno miesto valdyba, nei Kauno apskrities viršininko administracija neturėjo teisės priimti sprendimų dėl žemės, kuri yra ginčo objektas, perleidimo kitiems asmenims.
Teismas pasisakydamas dėl senaties, priėjo išvados, kad dėl reikalavimų dėl administracinių aktų panaikinimo ieškinio senaties terminas yra praleistas, nes su administraciniais aktais susipažino ar turėjo susipažinti skirtingais laikotarpiais, tačiau ieškovai neįrodė, jog į teismą dėl jų panaikinimo kreipėsi per 30 dienų nuo sužinojimo apie jų priėmimą dienos. Teismas sprendė, kad ieškinio senaties terminas ginčyti sandorius nėra praleistas, kadangi atsakovai sutiko, jog apie juos ieškovai sužinojo 2007-06-11. Jiems nuginčyti taikomas 10 metų ieškinio senaties terminas. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nepateikta duomenų, kad ieškinio senaties termino eiga būtų sustabdyta, pratęsta arba nutraukta. Spręsdamas klausimą dėl senaties termino taikymo ar jo atnaujinimo teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nepriimtas kompetentingų institucijų sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ieškovams iki šiol, kuris suteiktų ieškovams pagrįstą pagrindą teigti, kad jų teisės buvo pažeistos ir kurį ieškovai būtų galėję skųsti įstatymo nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai laiku kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo, teikė reikiamus dokumentus ir turėjo teisėtą lūkestį, kad jų prašymai bus išspręsti įstatymo nustatyta tvarka. Konkretumo šiuose santykiuose nebuvimas iš valstybės institucijų pusės šios bylos atveju yra svarbi aplinkybė sprendžiant dėl senaties termino atnaujinimo. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aukščiau nurodytas aplinkybes, jog nuo 1991 metų iki šiol ieškovams nėra išspręstas nuosavybės teisių į išlikusį turtą atstatymo klausimas, kad ieškovai nuosekliai visą laikotarpį gina savo pažeistas teises ir jų gynimo niekada nėra atsisakę, atsižvelgęs į tai, kad pagrindiniam ieškinio reikalavimui – pripažinti negaliojančiomis pirkimo – pardavimo sutartis nėra suėjęs ieškinio senaties terminas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo bei teisingumo kriterijais, sprendžia, jog terminas administraciniams aktams nuginčyti atnaujintinas.
Teismas pasisakydamas dėl ginčo esmės, nurodė, kad bet kokie pažeidimai, padaryti suteikiant žemę po 1991 m. birželio 18 d. įstatymo priėmimo, yra pagrindas pripažinti žemės suteikimą neteisėtu ir ginti buvusių savininkų teises. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad nei Kauno apskrities viršininko administracija, nei Kauno miesto savivaldybės administracija nenurodė, jog ginčo žemės sklypams yra konkretus visuomenės poreikis. Atsakovų K. A., A. B., S. P., S. V. atžvilgiu dar 1988 metais buvo priimti vykdomųjų komitetų sprendimai dėl žemės sklypų individualiai statybai suteikimo. Kadangi atsakovai neįvykdė šiuose dokumentuose jiems nustatytų įpareigojimų, teismas priėjo išvados, kad paminėti žemės sklypai jiems nebuvo suteikti.
Teismas nurodė, kad atsakovų atžvilgiu priimti neteisėti administraciniai aktai sudarė prielaidas sudaryti neteisėtas žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartis. Sudarant pirkimo – pardavimo sutartis buvo pažeistas Žemės įstatymo 15 str., kuris numato, kad žemė - sandorio objektas yra nustatyta tvarka valstybinį žemės kadastrą tvarkančioje įstaigoje įregistruotas žemės sklypas arba tokio žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje. Todėl atsakovams galėjo būti parduoti tik tie žemės sklypai, kurie buvo įregistruoti VĮ Registrų centras valstybės vardu. Sudarant ginčo sutartis nei vienas sklypas nebuvo įregistruotas VĮ Registrų centre valstybės vardu. Todėl nebuvo žemės sandorio objekto ir todėl sutartys negalėjo būti sudarytos. Dėl šios imperatyvios įstatymo normos pažeidimo, žemės pirkimo – pardavimo sutartys pripažintinos negaliojančiomis. Be to, Kauno apskrities viršininko administracija iki šiol nėra priėmusi sprendimų dėl nuosavybės teisių į visą 6,25 ha A. G. nuosavybės teise valdytos žemės atkūrimą. Todėl tiek Kauno miesto valdyba, tiek Kauno apskrities viršininkas priimdami įsakymus dėl žemės sklypų pardavimo ir sudarydami su atsakovais valstybinės žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis, pažeidė principines įstatymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo nuostatas, kadangi žemę pardavė, kol nebuvo pilnai išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas, ir žemė dar negalėjo būti laikoma laisva valstybinio fondo žeme.
Teismas pasisakydamas dėl restitucijos taikymo nurodė, kad atsakovų negalima pripažinti ir sąžiningais įgijėjais (CK 4.96 straipsnis). Atsakovai, ketindami įsigyti nuosavybėn asmeniniams poreikiams išskirtą žemės sklypą, turėjo elgtis apdairiai ir rūpestingai, pasidomėti įstatymo reikalavimais, kurie yra skelbiami viešai. Tai reiškia, kad jiems tenka pareiga įsitikinti, kad pagal įstatymą nėra kliūčių pirkti valstybinės žemės sklypą ir kad nėra pretendentų, siekiančių atkurti nuosavybės teisę natūra. Todėl atsakovai, laikydami save sąžiningais įgijėjais, turėjo pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis), kad jie padarė viską, siekdami išsiaiškinti, ar žemės sklypai yra laisvi arba, kad jie klydo dėl kitų asmenų kaltės. Byloje nėra jokių įrodymų, kad Kauno miesto valdyba arba apskrities viršininko administracija nuo atsakovų būtų nuslėpusi duomenis apie pretendentus ir jų teisių perėmėjus bei jų siekį susigrąžinti žemę natūra. Teismas nurodė, kad žemės sklypai yra neužstatyti, todėl restitucijos taikymui kliūčių nėra. Be to, sklypai buvo suteikti žemės valdoms, tačiau pagal galiojančius teisės aktus gyvenamieji namai negali būti statomi mažesniuose nei 400 m2 žemės sklypuose, todėl ginčo sklypai net negali būti naudojami pagal paskirtį.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
1) Apeliaciniu skundu atsakovė D. Š. prašo panaikinti Kauno miesto apygardos teismo 2010-06-23 sprendimą ir priimti naują sprendimą-ieškinį atmesti, panaikinti žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) areštą, pagal Kauno m. apylinkės teismo nutartį 2009-04-22 civ. byloje Nr.2-11776-774/2009 bei priteisti iš ieškovų atsakovės naudai bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Kauno apygardos teismas 2010-06-23 sprendime netinkamai vertino įrodymus ir nepagrįstai nustatė, kad D. Š. nebuvo skirtas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini).
2. Atsakovė1995 m. teisėtai ir sąžiningai iš valstybės įsigijo sklypą (duomenys neskelbtini) sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir šią teisę, įgytą pagal įstatymus saugo Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta nuosavybės teisių apsauga.
3. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kai žemės sklypas, esantis savininkui atkurtinoje žemėje buvo suteiktas iki įstatymais nustatyto termino ir laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, toks žemės suteikimas yra teisėtas, nors iki žemės sklypo suteikimo asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į šią žemę grąžinant ja natūra.
4. Lietuvos Respublikos įstatymų atžvilgiu atsakovė yra sąžiningas įgijėjas, rūpinasi savo nuosavybe, sąžiningai moka žemės mokestį valstybei ir pagal CK 4.96 str.4 d. negalima išreikalauti daikto iš sąžiningo įgijėjo.
5. Kad žemės sklypas neužstatytas nesudaro teisinio pagrindo panaikinti pirkimo sandorį ir taikyti restituciją. Sklypo pirkimo metu negaliojo ieškovų ir teismo nurodytas 2004 m. Statybos Techninis reglamentas, pagal kurį gyvenamieji namai negali būti statomi mažesniuose nei 400 kv.m sklypuose ir atsakovės turimas sklypas negali būti naudojamas pagal paskirtį.
6. Tiek terminas dėl senaties skųsti sandorius tiek administracinius aktus yra praleistas ir ieškovai nepateikė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių reikėtų atnaujinti senaties terminą.
2) Apeliaciniu skundu atsakovas S. P. prašo panaikinti skundžiamą Kauno apygardos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškovų ieškinį dalyje dėl atsakovo atmesti, priteisti iš ieškovų 4270 Lt išlaidų, atsakovo turėtų pirmos instancijos teisme bei visas išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme, panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, taikytas 2009-04-22 teismo nutartimi. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Ieškovai neturi reikalavimo teisės ginčyti 1991 m. administracinius aktus bei 2001-03-30 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, nes 1991-06-18 įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ numatė galimybę ieškovams atsiimti tiktai po 0,2 ha dydžio žemės sklypus.
2. Sklypas apeliantui suteiktas teisėtai, nes jis jį įsigijo iš valstybės įstatymo nustatyta tvarka.
3. Ieškovai nepateikė įrodymų, kuo jų teises, dar galiojant įstatymui dėl grąžintino žemės sklypo ploto ribojimo, pažeidė minėti administraciniai aktai bei pirkimo-pardavimo sutartis. Neįrodžius ieškovams savo teisių pažeidimo, administraciniai aktai bei žemės perleidimo sutartis teismo panaikinti, nesant teisinio pagrindo, todėl teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
4. Teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą dėl reikalavimų panaikinti administracinius aktus, todėl teismas privalėjo šioje dalyje jų ieškinį atmesti. Teismas laikė, kad ieškovai nepraleido 10 metų senaties termino ginčyti sandorius, tačiau jų ginčyti nebuvo teisinio pagrindo. Sandoriai sudaryti administracinių aktų pagrindu, todėl nepanaikinus administracinių aktų, negali būti ir sandoriai pripažinti negaliojančiais, tuo labiau, kad sandoriai sudaryti teisėtai, vadovaujantis jų priėmimo metu galiojusiais įstatymais.
5. Teismas privalėjo konstatuoti, jog apeliantas yra sąžiningas įgijėjas, nes ieškovai nepateikė įrodymų, kad apeliantas yra nesąžiningas įgijėjas.
3) Apeliaciniu skundu atsakovas K. A. prašo panaikinti skundžiamą Kauno apygardos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovų pareikštą ieškinį dėl administracinių aktų panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo atmesti. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Kauno apygardos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą neatsižvelgė į atsakovo, kartu su atsiliepimu į ieškinį, pateiktus įrodymus, pagrindžiančius, jog atsakovas rūpinasi žemės sklypu bei naudoja jį pagal paskirtį.
2. Teismas, spręsdamas ginčą, netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, netinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, todėl Kauno apygardos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.
4) Apeliaciniu skundu atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Kauno apygardos teismas pažeidė procesinės teisės normas, t.y. CPK 141 straipsnį.
2. Kauno apygardos teismas, priimdamas teismo sprendimą, pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalį, kurioje reglamentuota, kad sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų. 2010 m. birželio 23 d. sprendimo rezoliucinės dalies 4 punkte teismas nusprendė panaikinti Kauno miesto valdybos 1994-10-11 potvarkį Nr. 1337-5 dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) pardavimo S. P.. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovai nei pirminiame ieškinyje, nei patikslintame ieškinyje nereiškė reikalavimo panaikinti nurodyto potvarkio, todėl pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio reikalavimus, kuo pažeidė CPK 265 str. 2 d. Žemės sklypas (duomenys neskelbtini), buvo parduotas kitam atsakovui D. Š., o ne S. P..
3. Teismas rezoliucinėje dalyje nusprendė priteisti iš Kauno miesto savivaldybės administracijos atsakovams K. A. - 106,58 Lt, A. B. - 20,05 Lt, S. P. - 41,28 Lt, D. Š. - 34,82 Lt, O. Š. - 24,01 Lt, S. V. - 13,37 Lt. Pažymėtina, kad teismui pritaikius restituciją ir grąžinus visus ginčo žemės sklypus valstybei, teismas nusprendė priteisti pinigines sumas, atsakovų sumokėtas įsigyjant žemės sklypus tik iš Kauno miesto savivaldybės administracijos, nors byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad tuometinė Kauno miesto valdyba pardavė žemės sklypus tik atsakovėms D. Š. ir S. V., o kitiems atsakovams žemės sklypus pardavė Kauno apskrities viršininko administracija, todėl toks teismo sprendimas prieštarauja restitucijos sampratai, reglamentuotai LR CK 1.80 ir 6.145 straipsniuose, dėl ko, visiškai nepagrįstai teismas nusprendė priteisti žemės sklypų įsigijimo išlaidas tik iš Kauno miesto savivaldybės administracijos, kaip Kauno miesto valdybos teisių ir pareigų perėmėjos.
4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino ieškinio senaties terminą. Todėl, esant viešiems registro duomenims apie nurodytus ginčo sklypus, laikytina, kad jau nuo tada, kaip rūpestingi ir apdairūs asmenys, ieškovai turėjo sužinoti, kad jų teisės pažeistos, jei laikė, kad jos pažeistos.
5. Pagal tuo metu galiojusio LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo įstatymo 12 str. 1 d. 4 p. žemė buvo laikoma valstybės išperkama, jei šio įstatymo įsigaliojimo dieną priklausė miestams, to paties įstatymo 5 straipsnyje reglamentuotas maksimalus grąžintinos žemės plotas Kauno mieste - 0,2 ha. Kiekvienam iš ieškovų atkurtos nuosavybės teisės į maksimalų žemės plotą ir tik tada priimti ginčijami Kaimo miesto valdybos potvarkiai ir jų pagrindu sudaryti sandoriai dėl žemės sklypų pardavimo. Atsižvelgiant, kad ieškovams buvo grąžinti maksimalaus ploto žemės sklypai, todėl, vadovaujantis tuo metu galiojančiais teisės aktais, nebuvo galima bei ieškovai negalėjo tikėtis atkurti nuosavybės teises į daugiau ar didesnius žemės sklypus. Tik nuo 2002-04-19 (įsigaliojus LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui) buvo įtvirtinta nuostata, leidžianti atkurti nuosavybės teises į miesto teritorijoje esančią laisvą žemę natūra. Nepagrįstas teismo argumentas, kad ginčijami administraciniai aktai yra neteisėti dėl to, kad žemę susigrąžinti natūra turėjo pirmenybės teisę asmenys, kurie yra pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą, todėl atsakovams negalėjo būti parduota žemė, kol nebuvo išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę klausimas, kadangi pirmiausia ir buvo išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę klausimas, tik po to ginčijamais administraciniais aktais suteikti žemės sklypai atsakovams.
6. Teismas nepagrįstai nurodo, jog potvarkiai ir sandoriai yra negaliojantys, nes pažeidžia LR Vyriausybės 1993-07-21 nutarimą Nr. 550.
7. Teismas neteisingai traktuoja teisės aktus dėl žemės sklypų dydžio bei gyvenamųjų namų statymo.
8. Administracinio akto panaikinimo pagrindai yra numatyti LR administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje. Teismas šioje byloje nekonstatavo nei vieno iš šiame straipsnyje nurodytų pagrindų buvimo, todėl pažeidė teisės normas, reglamentuojančias administracinių aktų panaikinimo pagrindus.
5) Apeliaciniu skundu atsakovė S. V. prašo skundžiamą Kauno apygardos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovų ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovų solidariai bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai. Atsakovė apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Atsižvelgiant į tai, kad dar iki ginčijamų 1994-10-25 Kauno miesto valdybos potvarkio Nr. 1424-V priėmimo bei 1994-12-01 valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, ieškovams buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į maksimalų tuo metu galiojusio 1991-06-18 įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ leistiną žemės sklypą, todėl ginčijamais aktais ieškovų teisės nebuvo pažeistos. Ieškovai teisę reikalauti, kad nuosavybės teisės natūra būtų atkurtos į visą nacionalizuotą žemės sklypą, įgijo tik 2002-04-19 įsigaliojus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 str. pakeitimui (Žin., 2002, Nr. 41-1526). Atsižvelgiant į tai, kad ginčijami aktai buvo priimti anksčiau nei atsirado ieškovų teisė į viso žemės sklypo atkūrimą natūra, todėl teismo išvada, kad ieškovai turi subjektyvinę teisę ginčyti minėtus administracinius aktus ir sandorius yra nepagrįsta.
2. Teismas spręsdamas, ar buvo pažeistos ieškovų teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, privalėjo išanalizuoti nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, tačiau šių aktų analizės teismo sprendime nėra.
3. Pirmos instancijos teismas, spręsdamas ieškinio senaties atnaujinimo klausimą, rėmėsi aplinkybe, kada ieškovai sužinojo apie visus ginčijamus aktus, tačiau visiškai neįvertino to, kad ne visi administraciniai aktai yra tarpusavyje susiję, ir vien ta aplinkybė, kad 2010-04-30 ieškovai nežinojo apie atsakovo A. B. sandorį, negali būti pagrindas senaties termino atnaujinimui dėl S. V. atžvilgiu priimto administracinio akto, apie kurį ieškovai sužinojo 2007 m. birželį. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė ABTĮ 33 str. 1 d. įtvirtintos teisės normos ir termino praleidimo pasekmių.
4. Pirmos instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo pripažinti atsakovę nesąžininga įgijėja ir taikyti abišalę restituciją. Teismas turėjo taikyti CK 4.96 str. 2 d. imperatyvią normą, neleidžiančią iš sąžiningo įgijėjo išreikalauti nekilnojamąjį turtą.
5. Rezoliucinėje dalyje teismas nusprendė po 6,60 Lt pašto išlaidų valstybei priteisti ir iš atsakovės. Tokiu būdu teismas pažeidė CPK 96 str. nuostatas, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 str. 1 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 str. 1 d. numatyta, kad asmenys, turintys teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, nagrinėjant civilines bylas atleidžiami nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (išskyrus CPK 88 str. 1 d. 6-8 p. nurodytas bylinėjimosi išlaidas). Atsakovei buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, kai valstybė garantuoja ir apmoka 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, todėl atsižvelgiant į CPK 96 str. nuostatas, patenkinus ieškovų ieškinį, teismas nepagrįstai iš atsakovės priteisė pašto išlaidas valstybei.
6) Apeliaciniu skundu atsakovė O. Š. prašo skundžiamą Kauno apygardos teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti, panaikinti teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės sklypui. Atsakovė taip pat prašo prijungti prie bylos tik 2010-07-19 gautą iš archyvo 1991-07-25 potvarkį Nr. 1162, kurio nėra byloje bei kitus iš archyvo gautus dokumentus, kurie patvirtina atsakovės apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes. Atsakovė apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai atnaujino ieškovams ieškinio senaties terminą ginčyti administracinius aktus, nes teismo nurodytos aplinkybės dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo nesudaro pagrindo ir negali būti pripažintos svarbiomis atnaujinti ieškovų praleistą terminą ginčyti administracinius aktus.
2. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad visi administraciniai aktai bei žemės pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta iki 2002-04-19, t.y. iki atsirado ieškovams teisė pretenduoti į buvusio savininko A. G. iki 1940-07-22 valdytą visą žemę, įstatymu panaikinus grąžintinos žemės sklypo plotų ribojimus. Visiems ieškovams jau 1993-02-23 Kauno m. Valdybos potvarkio Nr. 192-V 16-19 punktais buvo atstatytos nuosavybės teisės į įstatymu leistinus maksimalaus dydžio žemės sklypo plotus (2000 kv.m.).
3. Teismas nenagrinėjo apeliantės reikalavimo pripažinti ją sąžininga įgijėja ir šiuo klausimu nepasisakė.
Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija prašo tenkinti atsakovų S. V., O. Š., S. P., K. A., D. Š. apeliacinius skundus. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino ieškinio senaties terminą. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad įstatymai, galioję ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu, nuosavybės teisių atkūrimo prioritetą suteikė žemės atkūrimui natūra. Atsakovas taip pat nurodo, kad nepagrįstas teismo argumentas, jog ginčijami administraciniai aktai yra neteisėti dėl to, kad žemę susigrąžinti natūra turėjo pirmenybės teisę asmenys, kurie yra pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą todėl atsakovams negalėjo būti parduota žemė, kol nebuvo išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę klausimas, kadangi pirmiausia ir buvo išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę klausimas, tik po to ginčijamais administraciniais aktais suteikti žemės sklypai atsakovams.
Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovė S. V. prašo atsakovų D. Š., O. Š., S. P., K. A., Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus patenkinti, Kauno apygardos teismo 2010-06-23 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Nurodo, kad su atsakovų apeliaciniais skundais sutinka ir mano, kad jie yra pagrįsti.
Atsiliepimu į apeliacinius skundus ieškovai P. G., Z. G., M. S., R. K. prašo atmesti atsakovų apeliacinius skundus ir pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad ieškinio senaties terminas ginčyti sandoriams nėra praleistas, nes ieškovai apie šiuos sandorius sužinojo 2007-06-11. Kauno apygardos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas ir pagrįstai atnaujino senaties terminą ginčyti administracinius aktus. Kauno apygardos teismas tinkamai išsprendė klausimą dėl ieškovų reikalavimo teisės ir Kauno apygardos teismo sprendimas atitinka suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.
Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos kaip Kauno apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja, prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - atsakovų D. Š., S. P., K. A., Kauno miesto savivaldybės administracijos, S. V. ir O. Š. apeliacinius skundus tenkinti. Nurodo, kad Nacionalinė žemės tarnyba sutinka su atsakovų D. Š., S. P., K. A., Kauno miesto savivaldybės administracijos, S. V. ir O. Š. apeliaciniais skundais. Pažymėjo, kad Kauno apygardos teismas ginčijamame 2010 m. birželio 23 d. sprendime konstatuodamas, jog reikalavimų dėl administracinių aktų panaikinimo ieškinio senatis yra praleista ir be svarbių priežasčių tokį terminą atnaujinęs, priėmė neteisėtą ir naikintiną sprendimą.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai tenkintini.
Byloje keliami nuosavybės teisių atkūrimo klausimai bei su tuo susiję administracinių aktų panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo klausimai.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 str. 2, 3 d.). Byla nagrinėjama atsižvelgiant į apeliaciniuose skunduose išdėstytas aplinkybes. Visuose apeliantų skunduose iš esmės dėstomos panašios aplinkybės, dėl to teisėjų kolegija aptaria bendrai visus apeliantų dėstomus argumentus, nekartojant jų pagal kiekvieną apeliacinį skundą.
Dėl ieškinio senaties termino
Apeliantų teigimu, ieškovai praleido senaties terminą kreiptis į teismą, todėl vien šiuo pagrindu ieškinys turėtų būti atmestas. Kauno apygardos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad ginčyti administracinius aktus ieškovas praleido senaties terminą, o ginčyti sandorius terminas nėra praleistas. Praleistą ieškinio senaties terminą pirmosios instancijos teismas atnaujino vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo bei teisingumo kriterijais, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovai visą laikotarpį nuo 1991 m. nuosekliai gina savo teises.
Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ieškovai apie ginčytinus sandorius sužinojo tik 2007-06-11, bei nurodo, kad nebuvo jokio pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes ieškovai nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių laiku negalėjo kreiptis į teismą. Taip pat nurodo, kad ant apeliantės D. Š. namų valdos žemės sklypo ribų plano 1994-06-07 yra apsirašiusi ieškovė R. K.. Taigi jau 1994-06-07 ieškovei buvo žinoma apie toje vietoje suteiktą žemę apeliantei.
Nekilnojamojo turto registre žemės sklypas D. Š. vardu įregistruotas nuo 1995-01-30 K. A. vardu nuo 1996-09-23, O. Š. vardu – nuo 1996-10-18, S. V. – nuo 1994-12-01. Be to, apie priimtus administracinius aktus, bei sudarytus pirkimo-pardavimo sandorius ieškovai jau žinojo nagrinėjant bylą Kauno apygardos administraciniame teisme 2007 m. birželio mėn.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovai skirtingais laikotarpiais susipažino ar turėjo susipažinti su priimtais administraciniais aktais bei sudarytais sandoriais, tačiau ne vėliau kaip 2007-06-11, t. y. nagrinėjant bylą Kauno apygardos administraciniame teisme. Įvertinus tai, kad administraciniams aktams ginčyti nustatytas 30 d. terminas, o ieškovai dėl jų panaikinimo kreipėsi tik 2009-04-16, ieškovai praleido įstatymo nustatytą senaties terminą administraciniams aktams ginčyti.
Teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl senaties termino atnaujinimo. Tai, kad ieškovai nuosekliai siekė įgyvendinti savo teises, t. y. atkurti nuosavybę į žemę, negali būti pagrindu atnaujinti senaties terminą administraciniams aktams ginčyti. Priešingai, sužinoję, kad priimti administraciniai aktai nėra palankūs jų siekiams atkurti nuosavybės teises į žemę, jie savalaikiai galėjo juos ginčyti. Ieškovai nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kurios trukdė jiems ginčyti minėtus administracinius aktus.
Ieškinio senatį CK apibrėžia kaip įstatymo nustatytą laiko tarpą (terminą), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.131 str. 2 d. yra nustatyta, jog jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje ieškovai nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių jie praleido senaties terminą administraciniams aktams ginčyti, todėl nėra pagrindo atnaujinti praliestą ieškinio senaties terminą.
Pagal CK 1.131 str. 1 d. ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje nutartyje yra pabrėžęs, kad nustatytas senaties terminas skirtas ginti pažeistas teises siekiant užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, todėl asmens teisė turi būti ginama, jeigu pats asmuo operatyviai kreipėsi teisminės gynybos. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra nurodęs, jog ypač svarbu užtikrinti ieškinio senaties instituto taikymą žemės santykiuose, nes žemės reforma negali vykti neribotą laiką. Ieškinio senaties instituto netaikymas neleistų užbaigti žemės reformos.
Kaip minėta R. K. 1994-06-07 pasirašant ant D. Š. pateikto žemės ribų suderinimo plano, turėjo būti žinoma apie ginčo sklypo perleidimą. Visi ieškovai yra artimi giminaičiai, todėl sužinojus vienam asmeniui apie ginčo sklypo perleidimą ir būnant atidžiam, apdairiam bei rūpestingam, turėjo pranešti kitiems pretendentams bei imtis priemonių pasitikrinti ar nėra jų teisių pažeidimo suteikiant sklypus kitiems asmenims. Tačiau netgi jeigu ir laikyti, kad apie administracinių aktų priėmimą ieškovai sužinojo 2007-06-11, vis tiek jie praleido nustatytą ieškinio senaties terminą, kas sudaro savarankišką pagrindą ieškinį dėl administracinių aktų panaikinimo atmesti. Tačiau ne vien dėl ieškinio senaties atmestinas ieškovų reikalavimas panaikinti administracinius aktus, bet ir dėl kitų priežasčių, apie kurias bus pasisakyta nagrinėjant ginčo esmę.
Apeliantai taip pat teigia, kad ieškovai praleido senaties terminą ir pirkimo-pardavimo sutartims ginčyti.
Pirmosios instancijos teismas laikė nurodytą terminą nepraleistu, nes teismo įsitikinimu apie sandorius ieškovai sužinojo 2007 06 11, o sandoriams ginčyti įstatymas nustato 10 metų senaties terminą.
Apeliantų teigimu, ieškovai apie sudarytus pirkimo-pardavimo sandorius galėjo žinoti nuo jų įregistravimo, nes registro duomenys yra vieši ir visiems prieinami. Taip pat nurodo, kad sandoriai sudaryti galiojant 1964 m. CK normoms, pagal kurias ieškininis senaties terminas buvo 3 m. ir šis terminas apeliantų teigimu pasibaigė iki įsigaliojant naujam CK, kur nustatytas 10 m. senaties terminas.
Teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada dėl senaties termino sandoriams ginčyti, t. y., kad jis nėra praleistas, negali sutikti su apeliantų argumentais.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, žemės pirkimo-pardavimo sutartys sudarytos skirtingais laikotarpiais nuo 1994 iki 2001 m. Todėl joms ginčyti yra skirtingi senaties terminai. Be to nėra pateikta į bylą konkrečių įrodymų, kada apie kokį sandorį ieškovai sužinojo ar galėjo sužinoti. Apeliantai ir patys nurodo, kad neginčijamai ieškovai apie sandorius sužinojo 2007-06-11. Todėl nesant kitų konkrečių įrodymų, laikytina, kad ieškovai apie ginčo sandorius sužinojo 2007-06-11, o į teismą su ieškiniu kreipėsi 2009-04-16, t. y. nepraleidę senaties termino sandoriams ginčyti.
Dėl administracinių aktų panaikinimo
Ieškovai Kauno miesto mero 1991-07-25 potvarkius bei Kauno apskrities viršininko 1996-05-03, 2000-01-12 ir 2001-03-19 įsakymus prašė panaikinti nurodydami, kad dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo natūra kreipėsi 1991 m. ir jiems neatkūrus nuosavybės teisių, buvo priimti administraciniai aktai bei sudarytos žemės, į kurios atkūrimą pretenduoja ieškovai, pirkimo-pardavimo sutartys su atsakovais.
Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovų reikalavimus, padaręs išvadą, kad administraciniai aktai buvo priimti po to, kai ieškovai išreiškė valią susigrąžinti žemę natūra. Žemė buvo parduota pilnai neišsprendus nuosavybės atkūrimo klausimo, todėl žemė dar negalėjo būti laikoma laisva valstybinio fondo žeme ir ji negalėjo būti parduota kitiems asmenims.
Apeliaciniais skundais atsakovai ginčija teismo sprendimą motyvuodami, kad administraciniai aktai buvo priimti nepažeidžiant tuo metu galiojusių įstatymų. Ginčijami administraciniai aktai jų priėmimo metu neprieštaravo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui. Ieškovams pagal tuo metu galiojusį įstatymą ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ buvo atkurtos nuosavybės teisės į nustatytą maksimalų žemės plotą. Į likusį žemės plotą ieškovai tuo metu negalėjo pretenduoti, todėl jis teisėtai buvo paskirtas apeliantams.
Teisėjų kolegija iš esmės sutikdama su apeliacinių skundų argumentais dėl ginčijamų administracinių aktų teisėtumo, negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis.
Iš bylos medžiagos matyti, kad dar 1988 m. Kauno m. Vykdomasis komitetas priėmė sprendimus dėl žemės sklypų individualiai statybai paskyrimo Amaliuose, t. y. vietovėje, į kurią pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra ieškovai. Priimant minėtus sprendimus, jokių įstatymų, nustatančių piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, nebuvo. Minėtų sprendimų pagrindu buvo priimti vėlesni potvarkiai bei įsakymai dėl konkrečių naudojamų žemės sklypų (duomenys neskelbtini) kvartale suteikimo ir pardavimo piliečiams sublokuotų individualių gyvenamųjų namų statybai. 1991 07 25 Kauno m. meto potvarkiu Nr. 1162 buvo pratęstas Kauno VK sprendimų galiojimas, kuriais buvo suteikti žemės sklypai blokuotų individualių gyvenamųjų namų statybai (duomenys neskelbtini) kvartale apeliantams S. V., O. Š., K. A., S. P., A. B.. Nurodytas potvarkis priimtas galiojant 1991 m. birželio 18 d. įstatymui ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“.
Ieškovai atkurti nuosavybės teises į jų tėvo valdytą 6,25 ha žemės sklypą natūra prašymą pateikė 1991-11-19. Pagal nurodytą 1991-06-18 įstatymą Kauno mieste nuosavybės teisė galėjo būti atkuriama į sklypą, ne didesnį kaip 0,2 ha. Visiems ieškovams buvo atkurta nuosavybė į 0,2 ha žemės sklypus Kauno mieste. Atkūrus ieškovams nuosavybės teises į nustatytą Kauno m. maksimalų žemės sklypo dydį, Kauno m. mero 1991-07-25 potvarkis Nr. 1162 neprieštaravo galiojantiems įstatymams. Todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtumo bei naikinti nurodytą potvarkį.
Kauno m. valdybos potvarkiais: 1994-10-25 Nr. 1424-V, 1993-02-23 – Nr. 188-V, 1994-07-05 – Nr. 979, 1994-09-06 Nr. 1200-V, 1994-10-11 Nr. 1337-V, 1994-05-24 Nr. 718-V, 1995-01-17 Nr. 58-V buvo leista parduoti apeliantams jiems suteiktus žemės sklypus gyvenamiesiems namams statyti.
Nurodyti Kauno m. valdybos potvarkiai priimti galiojant draudimui atkurti Kauno mieste natūra didesnį nei 0,2 ha žemės sklypą. Ieškovams buvo atkurti leistino dydžio žemės sklypai Kauno mieste. Minėti Kauno m. valdybos potvarkiai nepažeidė nei jų priėmimo metu galiojusių įstatymų, nei ieškovų teisių. Todėl nėra pagrindo nurodytus potvarkius laikyti neteisėtais bei juos naikinti.
Kauno apskrities viršininko įsakymai 2001-03-19 Nr. 02-01-633, 2000-01-12 Nr. 02-01-118, 1996-05-03 Nr. 01-1781 dėl žemės sklypų pardavimo apeliantams buvo priimti vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-03-19 nutarimu Nr. 260, bei atsižvelgiant į patikslintus žemės sklypų plotus, atlikus geodezinius matavimus. Šie įsakymai buvo priimti nesant pakeistam draudimui atkurti Kauno m. didesnį nei 0,2 ha žemės sklypą. Taigi šie įsakymai jų priėmimo metu neprieštaravo įstatymui ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir nepažeidė ieškovų teisių. Todėl nėra pagrindo naikinti nurodytus įsakymus.
Dėl pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo
negaliojančiomis ir restitucijos taikymo
Ieškovai prašė pripažinti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis, sudarytas su apeliantais, nurodydami, kad jos sudarytos pažeidžiant Žemės įstatymo 15 str. bei kad gyvenamieji namai pagal galiojančius teisės aktus negali būti statomi mažesniuose nei 400 kv. m žemės sklypuose.
Pirmosios instancijos teismas pirkimo-pardavimo sutartis pripažino negaliojančiomis konstatavęs, kad įstatymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo prioritetą suteikė žemės atkūrimui natūra. Sandoriai buvo sudaryti po to, kai ieškovai išreiškė valią žemę susigrąžinti natūra. Žemė buvo parduota pilnai neišsprendus klausimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo ieškovams, todėl žemė dar negalėjo būti laikoma laisva valstybinio fondo žeme.
Apeliantai apeliaciniuose skunduose nurodo, kad buvo išspręstas klausimas dėl ieškovams grąžintinos žemės Kauno mieste, nes buvo jiems grąžinta įstatymu nustatyto dydžio žemės sklypai. Likusi žemės dalis tapo valstybės išperkama.
Sudarant valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartis nebuvo pažeistos ieškovų teisės, nes jiems buvo atkurta maksimalaus dydžio žemės sklypas Kauno mieste.
Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliacinių skundų argumentais.
Ginčo sklypai apeliantams buvo parduoti priimtų administracinių aktų pagrindu, kurie, teisėjų kolegijos nuomone, nėra neteisėti. Jie neprieštaravo jų priėmimo metu galiojusiems įstatymams. Ginčo sutartys buvo sudarytos jau atkūrus ieškovams maksimalaus dydžio žemės sklypus Kauno mieste. Todėl jos niekaip neįtakojo į nuosavybės teisių atkūrimą ieškovams.
Iki 2002-04-02 galiojusi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo redakcija nenumatė galimybės grąžinti natūra visą miesto teritorijoje esančią žemę. Tokia galimybė atsirado tik 2002-04-02, įsigaliojus minėto įstatymo 5, 12 ir 21 straipsnių pakeitimams ir papildymams.
Teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad žemė negalėjo būti parduota apeliantams, nes nebuvo pilnai atkurtos ieškovams nuosavybės teisės.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad įstatymai prioritetą teikia nuosavybės teisių atkūrimui natūra. Tačiau tai nereiškia, kad toks atkūrimo būdas yra absoliutus. Įstatymai numatė tam tikrus apribojimus grąžinant žemę natūra. Juolab, atsižvelgiant į susiformavusius objektyvius visuomeninius santykius bei nuosavybės teisių atkūrimui esant tęstiniam ir pakankamai ilgam. Tokie apribojimai buvo numatyti grąžinant žemę natūra miestuose. Taigi, kaip minėta, atsižvelgiant į nustatytus atkurtinų žemės sklypų dydžius Kauno mieste, ieškovams pradinėje atkūrimo stadijoje atkurta kiekvienam po 0,20 ha žemės. Todėl laikytina, kad iki sudarant su apeliantais valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis ieškovams buvo atkurti tuo laiku pagal įstatymą jiems priklausančio dydžio žemės sklypai. Likusi dalis tapo valstybės išperkama žeme.
Nagrinėjant ieškovų skundą dėl Kauno m. savivaldybės administracijos įpareigojimo atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus nei Kauno apygardos administracinis teismas, nei Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas nenustatė pažeidimų vykdant nuosavybės teisių į žemes atkūrimą natūra ieškovams. Kaip matyti iš pateiktų į bylą įrodymų, Kauno mieste ieškovams natūra yra atkurta daugiau nei 50 % žemės iš turėtos 6,25 ha.
Apeliantams parduoti sklypai viso sudaro tik 17,42 kv. m, t. y. 17,42 a. lyginant su ieškovams atkurta nuosavybės dalimi yra labai mažas žemės plotas.
Kaip minėta, apeliantams ginčo žemės sklypai buvo paskirti 1988 m. individualių gyvenamųjų namų statybai. Šiais sklypais apeliantai naudojasi iki šiol. Įsigiję nuosavybėn ginčo žemės sklypus apeliantai turėjo teisėtus lūkesčius pagerinti savo gyvenimo sąlygas. Įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad apeliantai įsigydami ginčo žemės sklypus buvo nesąžiningi, nėra pateikta į bylą. Esant nenuginčytiems sprendimams dėl žemės sklypų suteikimo individualių gyvenamųjų namų statybai, nėra pagrindo naikinti žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis, kaip pažeidžiančias ieškovų teises bei neatitinkančios LT Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo naikinti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis.
Nepanaikinus minėtų sutarčių nespręstinas ir restitucijos klausimas, todėl šiuo klausimu teisėjų kolegija plačiau nepasisako.
Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, priimtinas naujas sprendimas ir ieškinys atmestinas. CPK 93 str. pagrindu paskirstomos bylinėjimosi išlaidos. S. P. už advokato pagalbą sumokėjo 4200 Lt, ši suma jam priteistina iš ieškovų lygiomis dalimis. Už antrinę teisinę pagalbą S. V. išlaidos sudaro 1150 Lt, jos lygiomis dalimis priteistinos iš ieškovų Valstybinei mokesčių inspekcijai. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme sudaro 83,38 Lt, ši suma priteistina į valstybės biudžetą iš ieškovų lygiomis dalimis.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 2 p.,
n u s p r e n d ž i a:
Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą panaikinti.
Priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovų P. G., Z. G., M. S., R. K. po 1050 Lt advokato pagalbos išlaidų atsakovui S. P., po 287,50 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų – Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR Finansų ministerijos (surenkamoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5630, AB bankas ,,Swedbank“) ir po 20,8 Lt procesinių dokumentų išsiuntimo išlaidų – į valstybės biudžetą.
Teisėjai Algirdas Gailiūnas
Kazys Kailiūnas
Marytė Mitkuvienė