Nuorašas
Baudžiamoji byla Nr. 1A-81-891/2021
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-43222-2019-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.1.1; 2.4.6.5.2
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. sausio 27 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Gruodienės, Jurgitos Kolyčienės,
sekretoriaujant Živilei Osipovai,
dalyvaujant prokurorui V. P. (dalyvavo nuotoliniu būdu),
išteisintajai R. K. (dalyvavo nuotoliniu būdu), jos gynėjai advokatei Kristinai Sandaraitei-Butvilienei (dalyvavo nuotoliniu būdu),
nukentėjusiajai J. B. (dalyvavo nuotoliniu būdu), jos atstovui advokatui Vitalijui Vitkovskiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausiojo prokuroro V. Paulausko (toliau – prokuroras) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. išteisinta dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Nukentėjusiosios J. B. civilinis ieškinys dėl 4 787 Eur žalos atlyginimo priteisimo atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
1. R. K. buvo kaltinama tuo, kad pagrobė svetimą turtą, o būtent tuo, kad ji, 2019 m. spalio 8 d., apie 14.23 val., būdama parduotuvėje „Batų kalnas“, esančioje Vilniuje, Fabijoniškių g. 2A, nuo batų lentynos, esančios prekybos salėje, pavogė J. B. juodos spalvos verstos odos delninukę „Kartu“, kurios vertė – 15 Eur, kurioje buvo 450 Eur grynųjų pinigų, balto aukso grandinėlė su balto aukso deimantais inkrustuotu pakabuku, kurios vertė – 1 300 Eur, J. B. vardu išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas, buvęs odiniame rudos spalvos dėkle „Makey“, kurio vertė – 22 Eur, J. B. vardu išduoti vairuotojo pažymėjimas, „Swedbank“ mokėjimo kortelė, taip pat RIMI nuolaidų kortelė, neįvertinti, kurią įsidėjo į savo rankinę, po ko iš įvykio vietos pasišalino, tokiu būdu pagrobė svetimą J. B. priklausantį turtą, kurio vertė – 1 787 Eur.
2. Skundžiamu nuosprendžiu R. K. išteisinta neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Apylinkės teismas konstatavo, kad yra pagrįstų abejonių dėl to, kad R. K. pasisavino kaltinime nurodytus daiktus, kurių negalima pašalinti, todėl jos turi būti vertinamos kaltinamosios naudai.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 20 d. nuosprendį, kuriuo R. K. išteisinta pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – R. K. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti 1 metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, būti namuose visą bausmės atlikimo laikotarpį nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu; nukentėjusiosios pareikštą 4 787 Eur dydžio civilinį ieškinį tenkinti visa apimtimi.
4. Prokuroro įsitikinimu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 20 d. nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Prokuroro manymu, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo nuostatas, netinkamai įvertino byloje surinktų duomenų visetą bei padarė baudžiamosios bylos duomenimis iš esmės nepagrįstas išvadas, kurios lėmė neteisėto procesinio sprendimo priėmimą.
5. Prokuroras skunde teigia, kad pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais nėra, teismas pripažino, kad J. B. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, tuo tarpu, kritiškai nevertino išteisintosios duotų parodymų, nors jie iš esmės skiriasi. Pirmosios apklausos metu R. K. parodė, kad juodos spalvos maišelį įsidėjo į rankinę, nes planavo nunešti parduotuvės IKI, esančios pirmame aukšte, apsaugai. Kitą dieną plastikinį dėklą su dokumentais padavė parduotuvės IKI kasininkei. Papildomos apklausos metu (2019 m. gruodžio 11 d.) R. K. parodė, kad surastus dokumentus atidavė parduotuvės IKI apsaugai. Apklausta papildomai dar kartą (2020 m. sausio 17 d.) R. K. parodė, kad rastą maišelį norėjo atiduoti būtent apsaugos darbuotojams. Toks išteisintosios parodymų nenuoseklumas, pasak vyriausiojo prokuroro, verčia abejoti parodymų teisingumu. Be to, lieka neaišku, kodėl turėdama tikslą rastą maišelį grąžinti apsaugos darbuotojams, dėklą išteisintoji visgi grąžino nesusijusios parduotuvės kasininkei, kai pati nurodė, jog apsaugos darbuotojas stovėjo šalia. Prokuroras, pritardamas teismo padarytai išvadai, kad išteisintosios elgesys, kai ji rastos rankinės iš karto neperdavė „Batų kalno“ pardavėjai, yra logiškai nepaaiškinamas, teigia, kad natūralu, jog sąžiningas bei rūpestingas žmogus tokioje situacijoje pirmiausia būtų iš karto kreipęsis į parduotuvės „Batų kalnas“ pardavėją ir pranešęs apie radinį, o ne tęsęs apsipirkimą, todėl toks išteisintosios elgesys kelia abejonių dėl jos tikrųjų ketinimų.
6. Skunde nurodoma, kad teismo išvada, jog rankinės išmetimas irgi nėra logiškai paaiškinimas, taip pat yra pagrįsta, tačiau apylinkės teismas to daugiau neanalizavo. Vyriausiasis prokuroras pažymi, kad tokie veiksmai, kai neturint tyčios pasisavinti svetimus daiktus, o būtent norint juos grąžinti, dalis jų visgi yra išmetama, yra logiškai nesuprantamas. Toks išteisintosios R. K. elgesys, prokuroro manymu, vertintinas kaip jos gynybinė pozicija, taip siekiant užmaskuoti savo pirminius veiksmus.
7. Skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad aplinkybė, jog išteisintoji R. K. rastą piniginę įsideda į savo rankinę akivaizdžiai nesislėpdama, rodo jos ketinimus nepasisavinti jai nepriklausančio turto. Atvirkščiai, prokuroro nuomone, pačios išteisintosios elgesys pamačius piniginę rodė, kad ji stengėsi neatkreipti į save dėmesio, elgėsi natūraliai, apie rastą piniginę nepasakė kasininkei, nesikreipė į apsaugos darbuotoją. Šios aplinkybės patvirtina, kad kaltinamoji nenorėjo išviešinti, kad ji surado piniginę.
8. Pasak prokuroro, byloje nustatyta, kad išteisintoji fiziškai paėmė (užvaldė) jai nepriklausantį turtinę vertę turintį daiktą – juodos spalvos verstos odos delninukę. Fiziškai paėmusi nukentėjusiajai priklausančią delninukę išteisintoji apžiūrėjo jos turinį parduotuvėje, vėliau automobilyje. Ji aiškiai matė ir suvokė, kad paėmė svetimą daiktą, kuris jai nepriklauso. Veika pripažįstama padaryta tyčia, kai kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą, numato jos padarinius ir jų siekia. Šiuo atveju išteisintoji, paėmusi delninukę su joje buvusiais daiktais ir vertybėmis, galėjo jais disponuoti, taigi jos tyčia šiuo atveju jau buvo nukreipta į turto vagystę. Kita vertus, prokuroro teigimu, kai asmuo užvaldo ne bešeimininkį, bet laikinai be priežiūros paliktą svetimą turtą, šiais veiksmais nutraukdamas teisėtą šio turto valdymą, veika atitinka vagystės požymius, pvz., piniginės paėmimas iš rankinės, padėtos ant kapo šalia paminklo, kai nukentėjusioji tuo momentu buvo nuėjusi prie kito kapo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2005), lauke įstrigusio ir palikto automobilio ratų demontavimas, nuvažiavimas dviračiu, paliktu be apsaugos priemonių gatvėje ir pan. Vagystės požymius atitinka ir tokie atvejai, kai asmuo žmonių lankymosi ar darbo vietoje radęs kažkieno neapdairiai paliktą turtą (be priežiūros paliktą), užuot atidavęs jį šią vietą prižiūrintiems asmenims (pvz., prekybos centro, kavinės, teatro, muziejaus, poliklinikos, naktinio klubo ir pan. darbuotojams) saugoti, jį pasisavina (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-41/2009, 2K-351/2012, 2K-291/2014). Anot prokuroro, delninukės palikimas tokiomis aplinkybėmis (palikta be priežiūros) nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad asmuo rado ir pasisavino bešeimininkį ar jam atsitiktinai patekusį svetimą turtą. Tai susiję su išteisintosios parodymais apie tai, kad pastaroji galvojo, jog tai yra parduodama prekė, nors tokios rūšies daiktai toje parduotuvėje net nėra parduodami. Atvirkščiai, kiekvienas suaugęs asmuo tokioje situacijoje turėtų suprasti, kad parduotuvės patalpose palikta moteriška delninukė nėra bešeimininkė, kad savininkas tiesiog neapdairiai paliko ją be priežiūros ir netrukus gali grįžti ir ją pasiimti. Todėl neabejotina, kad išteisintoji veikė suvokdama, kad užvaldo svetimą laikinai paliktą turtą ir, kad dėl tokių jos veiksmų savininkas šio turto nebeatgaus, o ji jį turės kaip nuosavą. Taigi, prokuroro vertinimu, išteisintosios veiksmai, jos psichinis santykis su veika leidžia daryti išvadą, kad ji pagrobė svetimą turtą.
9. Skundu nesutinkama ir su teismo vertinimu, kad R. K. grąžino dėklą su dokumentais IKI parduotuvės kasininkei praėjus labai nedaug laiko po jos suradimo, kadangi dėklas su dokumentais buvo grąžintas tik kitą dieną, praėjus parai laiko po rankinės paėmimo. Tokie išteisintosios veiksmai, anot prokuroro, rodo atsiradusį kaltės jausmą dėl pasisavintos rankinės, apmąsčius situaciją namuose (galimai užfiksuota vaizdo kameromis ir pan.).
10. Prokuroras skunde teigia, kad aplinkybės, kokiu būdu ir kur dingo rankinėje buvę pinigai bei grandinėlė, nėra nustatytos, išteisintoji jų neatskleidė, o teisminio nagrinėjimo metu nebuvo paneigta apie jų buvimą. Pasak prokuroro, teismas netinkamai interpretavo liudytojos E. Ž. parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja parodė, kad vaizdo įrašą nuo to momento, kai nukentėjusioji paliko rankinę, iki to momento, kol ji buvo rasta, pažiūrėjo pagreitintai, tačiau niekas kitas prie rankinės nebuvo priėjęs. Ir nors teismas daro išvadą, kad tokių liudytojos parodymų nėra galimybės patikrinti, kadangi vaizdo įrašas nėra išlikęs, tačiau, prokuroro įsitikinimu, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių būtų galima abejoti liudytojos parodymų patikimumu. Aplinkybė, jog E. Ž. vaizdo įrašą žiūrėjo pagreitintai, neturėtų būti kvestionuojama, kadangi toks įrašo peržiūrėjimas yra tinkamas bei adekvatus buvusiai situacijai. Pati liudytoja parodė, kad vaizdo įrašą žiūrėjo iki tol, kol pamatė, kad kažkas priėjo prie rankinės. Tai, prokuroro įsitikinimu, ir suponuoja išvadą, kad iki to laiko niekas kitas prie rankinės nebuvo priėjęs. Be to, natūralu, kad žiūrint vaizdo įrašą pagreitintai visas dėmesys yra sutelktas į asmens, kuris prieis prie rankinės, užfiksavimą, kas ir buvo padaryta – E. Ž., pamačiusi, kad kažkas priėjo prie paliktos rankinės, sustabdė vaizdo įrašą ir šią jo dalį pateikė nukentėjusiajai. Tad, jeigu kažkas kitas prie rankinės būtų priėjęs anksčiau nei R. K., liudytoja būtų pastebėjusi net ir pagreitintai žiūrėdama vaizdo įrašą. Be to, prokuroras nurodo, kad vertinant ikiteisminio tyrimo metu nustatytus duomenis, darytina išvada, kad laiko tarpas nuo rankinės palikimo momento iki tol, kol R. K. ją paėmė, buvo per mažas, jog kažkas kitas prieitų prie rankinės, ją apžiūrėtų, pasisavintų joje buvusius daiktus ir rankinę padėtų atgal. Tokia galimybė paneigtina, kaip neįtikėtina.
11. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji ir jos atstovas taip pat prašė tenkinti prokuroro skundą visa apimtimi, o išteisintoji ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir prokuroro apeliaciniu skundu, įvertinusi byloje surinktus bei pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir apeliacinės instancijos teisme atlikto dalinio įrodymų tyrimo (papildomai apklausta nukentėjusioji J. B. ir liudytoja E. Ž.) metu gautus duomenis, įvertinusi kiekvieną bylos įrodymą atskirai ir jų visumą, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai ir pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas vertino byloje surinktus įrodymus, neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos, nesiėmė visų galimų veiksmų kilusioms abejonėms pašalinti ir dėl to nepagrįstai padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad R. K. nepadarė jai inkriminuotos nusikalstamos veikos. Dėl paminėtų aplinkybių skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, dėl to naikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis BPK 329 straipsnio 2 punkte numatytu pagrindu.
13. Baudžiamųjų bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis), bei prireikus ištaisyti bet kurias fakto (teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo), ar bet kurias teisės (teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių galėjo padaryti pirmosios instancijos teismas, ir užtikrinti, kad išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje būtų įvykdytas teisingumas. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kaip priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
14. Įrodymų vertinimas yra subjektyvus loginis procesas, pasireiškiantis BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai bylos duomenys ir loginės taisyklės. Nagrinėjamos bylos ir apeliaciniame skunde keliamų klausimų kontekste, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017). Abejones vertinti išimtinai kaltinamojo naudai galima tik ėmusis visų įstatyme numatytų priemonių abejonėms pašalinti, bet nepavykus to padaryti (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-432-139/2015). Įstatymas imperatyviai nenustato, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).
15. Išteisindamas R. K. dėl jai pareikšto kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį apylinkės teismas iš esmės konstatavo, kad byloje nėra nei vieno tiesioginio įrodymo, kuris pagrįstų jos kaltę dėl šios veikos padarymo, o kitų byloje esančių įrodymų nepakanka. Apylinkės teismas taip pat padarė išvadą, kad byloje nėra vaizdo įrašo, kuriame užfiksuotas visas laikas nuo rankinės palikimo iki jos suradimo, todėl nėra galimybės įsitikinti, ar tikrai iki R. K. rankinės niekas kitas nebuvo paėmęs. Pirmosios instancijos teismui, įvertinus tai, kad R. K. iš esmės atvirai apžiūrėjo rastą rankinę, pati grąžino dokumentus parduotuvės IKI pardavėjai praėjus labai nedaug laiko po jos suradimo, kilo abejonių ir dėl to, ar pinigai ir grandinėlė iš tikrųjų buvo rankinėje tuo metu, kai R. K. rado ir paėmė šią rankinę.
16. Apygardos teismas pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013). Šiame kontekste apygardos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu analizuojant vaizdo įraše užfiksuotas bylai svarbias faktines aplinkybes, kurios nebuvo tinkamai įvertintos kitų (netiesioginių įrodymų bei duomenų) reikšmingų aplinkybių kontekste, suteikiant išskirtinę reikšmę išteisintosios R. K. duotiems paaiškinimams viso proceso metu.
17. Šioje byloje iš įrodymų visumos nustatyta ir nėra ginčijama tai, kad nukentėjusioji J. B. 2019 m. spalio 8 d., apie 13.50 val., būdama parduotuvėje „Batų kalnas“ ir rinkdamasi batus, batų lentynoje, pamiršo savo delninę, kurios pasigedo maždaug po 25 min., šią rankinę apie 14.32 val. batų lentynoje rado R. K., apžiūrėjo ir įsidėjusi į savo rankinę išsinešė. Šias faktines aplinkybes, kurias skundžiamame nuosprendyje konstatavo ir apylinkės teismas, patvirtina ne tik nukentėjusiosios J. B. ir išteisintosios R. K. duoti paaiškinimai viso proceso metu, bet ir liudytojos E. Ž. parodymai bei byloje esantis vaizdo įrašas. Byloje yra kilęs ginčas dėl to, ar tuo metu, kai R. K. rado nukentėjusiosios paliktą delninę, joje iš tiesų buvo 450 Eur bei balto aukso grandinėlė, ir ar delninę bei joje buvusius daiktus R. K. iš tikrųjų pasisavino.
18. Išteisintoji R. K. viso proceso metu laikėsi pozicijos, kad rasto maišelio (anot jos tai nebuvo delninė) ir jame buvusių daiktų ji nepasisavino, o jį paėmė ir įsidėjo į savo rankinę tam, kad kaip rastą daiktą, kuriame pamatė dokumentus, saugiai perduotų apsaugai, tačiau vaikščiodama po parduotuvę apie maišelį pamiršo, prisiminė automobilyje, bet dėl skaudančios galvos išvažiavo namo išgerti vaistų, o kitą dieną maišelyje plastikiniame permatomame dėkle buvusius dokumentus paliko parduotuvės IKI kasininkei, maišelį išmetė, jokių pinigų ir grandinėlės ten nebuvo. Kaip nustatyta byloje, nukentėjusiosios J. B. vardu išduotas pasas, vairuotojo pažymėjimas, „Swedbank“ kortelė, RIMI bei H&M parduotuvių kortelės iš tikrųjų buvo perduoti tame pat pastate pirmame aukšte esančios parduotuvės IKI kasininkei, kuri juos į apsaugos postą atnešė 2019 m. spalio 11 d. Kadangi kasininkė nebuvo nustatyta ir apklausta, dėl to nėra paneigta R. K. versija, kad tai ji kitą dieną po šių dokumentų suradimo ir paėmimo „Baltų kalnas“ parduotuvėje paliko juos parduotuvės IKI darbuotojai ir paprašė perduoti apsaugos darbuotojams. Kita vertus, tokie išteisintosios veiksmai – apsisprendimas grąžinti dokumentus parduotuvės IKI kasininkei tik kitą dieną, niekaip neįrodo, kad R. K. nepasisavino nukentėjusiosios delninės ar, kad joje nebuvo pinigų bei grandinėlės.
19. Nors nei nukentėjusiosios nurodyta delninėje buvusi pinigų suma, nei grandinėlė nėra užfiksuotos vaizdo įraše (delninės, ją apžiūrint išteisintajai, turinys nėra aiškiai matomas), taip pat jos nebuvo grąžintos ar rastos, tačiau teisminio nagrinėjimo metu jų buvimas nepaneigtas. Nukentėjusioji J. B. viso proceso metu nuosekliai ir išsamiai nurodė tas pačias faktines aplinkybes bei daiktus, kurie buvo pavogtoje rankinėje, tai yra Lietuvos Respublikos piliečio pasas rudame dėkle, vairuotojo pažymėjimas, „Swedbank“ kortelė, galėjo būti kelios nuolaidų kortelės, tai yra RIMI ir kt., 450 Eur (400 Eur ji gavo tą pačią dieną iš asmens, kuriam grąžino netikusią rankinę, o 50 Eur turėjo savo), kurie buvo po 50 Eur kupiūromis, taip pat balto aukso grandinėlė su pakabuku, inkrustuotu deimantais, kurios kaina 1 300 Eur (tiesa, šią vertę nukentėjusioji tikslino), ją į delninę įsidėjo išvakarėse, nes lankėsi pas kosmetologę. Sutiktina su apylinkės teismu, kad šių nukentėjusiosios parodymų iš esmės nepatvirtina, jokie kiti objektyvūs duomenys. Visgi nukentėjusioji J. B. išsamiai paaiškino įvykio aplinkybes, aiškiai nurodė delninėje buvusius daiktus, detaliai ir logiškai paaiškino, iš kur jos paliktoje delninėje buvo 450 Eur, taip pat, kodėl ten atsidūrė grandinėlė, detaliai apibūdino pačią grandinėlę bei pateikė jos nuotraukas, todėl abejonių, kad nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusiosios paliktoje delninėje buvo 450 Eur bei balto aukso grandinėlė su pakabuku, teisėjų kolegijai nekyla. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat pripažino, kad nukentėjusiosios J. B. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs. Nukentėjusiosios parodymų tikrumą patvirtina ir tai, kad jai buvo grąžinti būtent jos nurodyti paliktoje delninėje buvę dokumentai. Tuo tarpu, išteisintosios R. K. parodymai, jų prieštaringumas ir nelogiškumas tam tikrose vietose, taip pat vaizdo įraše užfiksuotas jos elgesys radus rankinę ir jos vėlesni veiksmai grąžinant dokumentus, kurių apylinkės teismas tinkamai neįvertino kitų byloje esančių įrodymų kontekste, leidžia abejoti jos parodymų teisingumu ir pagrįstai teigti, jog būtent R. K. pagrobė svetimą, J. B. priklausantį turtą, kurio vertė viršija 5 MGL, bet neviršija 250 MGL.
20. Pirmosios apklausos metu R. K. parodė, kad juodos spalvos maišelį įsidėjo į rankinę, nes planavo nunešti į parduotuvės IKI, esančios pirmame aukšte, apsaugą. Kitą dieną plastikinį dėklą su dokumentais padavė parduotuvės IKI kasininkei. Papildomos apklausos metu, 2019 m. gruodžio 11 d., R. K. parodė, kad maišelį su dokumentais atidavė apsaugai parduotuvės IKI kasoje. Apklausta papildomai dar kartą, 2020 m. sausio 17 d., R. K. parodė, kad rastą maišelį norėjo atiduoti būtent apsaugos darbuotojams. Taigi, kaip matyti, išteisintosios parodymai nebuvo nuoseklūs. Be to, lieka neaišku, kodėl, turėdama tikslą rastą maišelį grąžinti apsaugos darbuotojams, dėklą su dokumentais R. K. visgi grąžino kitos parduotuvės, nei buvo rasta rankinė, kasininkei, kuomet pati nurodė, jog jai perduodant minėtus daiktus apsaugos darbuotojas stovėjo šalia. Kita vertus, išteisintosios nurodyta aplinkybė, kad perduodant minėtus daiktus apsaugos darbuotojas stovėjo šalia ir viską matė, prieštarauja byloje užfiksuotiems apsaugos darbuotojo J. O. paaiškinimams apie tai, jog dokumentus į postą atnešė kasininkė-pardavėja 2019 m. spalio 11 d. Be to, R. K. teigė, jog dokumentus atidavė permatomame plastikiniame dėkle, kuris buvo rastame maišelyje, tačiau jokių duomenų apie tai, kad toks dėklas apskritai buvo, byloje nėra. Kaip matyti, minėtas apsaugos darbuotojas tyrėjai dokumentus pateikė be jokio dėklo (b. l. 78). Nukentėjusioji J. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duodama parodymus, nenurodė, kad jos paliktoje delninėje būtų koks nors permatomas dėklas, ji tik teigė, kad jos pasas buvo odiniame rudos spalvos dėkle, kuris jai nebuvo grąžintas. Apklausta papildomai apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji taip pat patvirtino, kad dokumentai nebuvo įdėti į plastikinį maišelį, o pasas buvo odiniame įdėkle. Taigi paminėti išteisintosios R. K. parodymai taip pat prieštarauja kitiems byloje nustatytiems duomenims.
21. Pritartina pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad išteisintosios elgesys, kai ji rastos rankinės iš karto neperdavė parduotuvės „Batų kalnas“ pardavėjai, taip pat rastą rankinę išmetė, yra logiškai nepaaiškinamas. Natūralu ir akivaizdu, jog sąžiningas bei rūpestingas žmogus tokioje situacijoje pirmiausia būtų iš karto kreipęsis į parduotuvės „Batų kalnas“ pardavėją ir pranešęs apie radinį, kur jo ir ieškotų jį palikęs asmuo, o ne tęsęs apsipirkinėjimą, todėl toks išteisintosios elgesys kelia abejonių dėl jos tikrųjų ketinimų. Jos veiksmai, kai neturint tyčios pasisavinti svetimus daiktus, o norint juos grąžinti, kaip teigė išteisintoji, dalis jų visgi yra išmetama, net ir manant, jog jie yra nevertingi, prieštarauja logikai ir nėra pateisinamas. Toks išteisintosios elgesys, vertinant ir tai, kad kitą dieną dokumentus ji grąžino visai kitos parduotuvės kasininkei, teisėjų kolegijos manymu, rodo, kad ji siekė nuslėpti savo pirminius veiksmus.
22. Iš byloje esančio vaizdo įrašo iš tiesų matosi, kad R. K. rastos delninės vidų apžiūri, tokiu būdu suprasdama jos turinį ir paskui delninę įsideda į savo rankinę gana atvirai, nesislėpdama, tik prieš įsidėdama apsidairo, kadangi netoliese vaikšto kitos moterys. Tačiau negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad toks jos elgesys rodo jos ketinimus nepasisavinti jai nepriklausančio turto. Atvirkščiai, vaizdo įraše užfiksuotas išteisintosios elgesys pamačius delninę ir jos turinį rodo, kad ji nenorėjo išviešinti fakto, jog ji surado delninę. Iš įrašo matyti, kad ji stengiasi neatkreipti į save dėmesio, elgiasi natūraliai, nežymiai apsidairo, įsideda delninę į savo rankinę. Svarbu ir tai, kad, apie rastą delninę parduotuvės „Batų kalnas“ darbuotojoms ji nepasakė, nei aplinkinių asmenų, nei darbuotojų nepaklausė, ar niekas jos nepasigedo, į apsaugos darbuotoją tą pačią dieną taip pat nesikreipė. Teisėjų kolegijos vertinimu, vaizdo įraše užfiksuoti ir byloje nustatyti vėlesni R. K. veiksmai traktuotini kaip sąmoningi veiksmai, siekiant slapta pasisavinti delninę ir joje buvusį turinį, tai yra jai nepriklausantį turtą. Šios išvados nepaneigia ir tai, kad R. K. dalį delninėje buvusių daiktų, kurie jai negalėjo būti vertingi, vėliau grąžino.
23. Byloje nustatyta, kad išteisintoji R. K. fiziškai paėmė (užvaldė) jai nepriklausantį turtinę vertę turintį daiktą – juodos spalvos verstos odos delninukę. Fiziškai paėmusi nukentėjusiajai priklausančią delninukę išteisintoji apžiūrėjo jos turinį parduotuvėje, vėliau automobilyje. Ji aiškiai matė ir suvokė, kad paėmė svetimą daiktą, kuris jai nepriklauso. Paėmusi delninukę su joje buvusiais daiktais ir vertybėmis, ji galėjo jais disponuoti, taigi jos tyčia šiuo atveju jau buvo nukreipta į turto vagystę. Sutiktina su apeliantu, kad delninukės palikimas tokiomis aplinkybėmis (palikta be priežiūros lentynoje tarp batų) nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad R. K. rado ir pasisavino bešeimininkį ar jai atsitiktinai patekusį svetimą turtą. Kiekvienas suaugęs asmuo tokioje situacijoje turėtų suprasti, kad parduotuvės patalpose palikta moteriška delninukė, su joje esančiais daiktais, nėra bešeimininkė, kad savininkas tiesiog neapdairiai paliko ją be priežiūros ir netrukus gali grįžti ir ją pasiimti. Todėl neabejotina, kad išteisintoji veikė suvokdama, jog užvaldo svetimą, laikinai be priežiūros paliktą turtą ir, kad dėl tokių jos veiksmų savininkas šio turto nebeatgaus, o ji jį turės kaip nuosavą. Teisėjų kolegijos vertinimu, išteisintosios veiksmai, jos psichinis santykis su veika leidžia daryti išvadą, kad ji pagrobė svetimą turtą.
24. Apygardos teismo teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad byloje nėra išlikęs vaizdo įrašas, kuriame būtų užfiksuotas visas laikas nuo rankinės palikimo iki jos suradimo (išlikusiame vaizdo įrašo fragmente užfiksuotas momentas nuo to laiko, kai R. K. randa paliktą rankinę), tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad dėl to nėra galimybės įsitikinti, ar tikrai iki R. K. rankinės niekas kitas nebuvo paėmęs. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo apklausta UAB „Batų kalnas“ administracijos darbuotoja E. Ž., kuri patvirtino, jog paprašius nukentėjusiajai peržiūrėjo parduotuvės turimą nagrinėjamo įvykio vaizdo įrašą nuo tos vietos, kai nukentėjusioji paliko rankinę ir vėliau ją toje vietoje rado išteisintoji, kurio trukmė apie 10-15 min. Ši liudytoja nurodė, kad nuo to momento, kai nukentėjusioji paliko rankinę, iki to momento, kol ją rado R. K., ji vaizdo įrašą peržiūrėjo pagreitintai, niekas kitas prie rankinės nebuvo priėjęs. Iš esmės analogiškus parodymus ši liudytoja davė ir ikiteisminio tyrimo metu. Papildomai apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu liudytoja E. Ž. dar kartą patvirtino, jog peržiūrėjo vaizdo įrašą nuo to momento, kai buvo padėta rankinė, iki kol kažkas priėjęs ją paėmė, peržiūrinėjo pertraukiamai, tai yra nuo tada, kai rankinė buvo palikta, peržiūrėjo apie 10 min. trukmės įrašą prasukinėdama iki kol pamatė, kad kažkas pirmas prie jos prieina ir paima. Anot liudytojos, nėra tikimybės, kad ji vaizdo įraše galėjo nepamatyti kitų prie rankinės priėjusių asmenų, tai yra praleisti kažkokį asmenį ar veiksmą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas netinkamai interpretavo liudytojos E. Ž. parodymus ir nepagrįstai jų nevertino kaip patikimų, kartu su kitų įrodymų visuma patvirtinančių tą aplinkybę, jog vienintelis asmuo, priėjęs prie nukentėjusiosios J. B. lentynoje paliktos delninės, buvo išteisintoji R. K.. Nors apylinkės teismas padarė išvadą, kad minėtų liudytojos E. Ž. parodymų nėra galimybės patikrinti, kadangi vaizdo įrašas nėra išlikęs, tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių būtų galima abejoti šios liudytojos parodymų patikimumu. Apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ši liudytoja taip pat nurodė, kad anksčiau nei nukentėjusiosios, nei išteisintosios nepažinojo, taigi jokio suinteresuotumo padėti nukentėjusiajai J. B. ar pakenkti išteisintajai R. K. ji neturėjo. Aplinkybė, jog E. Ž. vaizdo įrašą peržiūrėjo pagreitintai, neturėtų būti kvestionuojama, nes, teisėjų kolegijos vertinimu, toks įrašo peržiūrėjimas, kai jis prasukamas sustabdant tyrimui reikšmingas vietas, yra tinkamas bei adekvatus buvusiai situacijai. Be to, kaip matyti iš šios liudytojos parodymų, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, vaizdo įrašo pagreitinimas buvo labai minimalus. E. Ž. viso proceso metu teigė, kad vaizdo įrašą žiūrėjo iki tol, kol pamatė, kad kažkas priėjo prie nukentėjusiosios paliktos rankinės. Tai ir suponuoja išvadą, kad iki to laiko niekas kitas prie rankinės nebuvo priėjęs. Be to, kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodo prokuroras, natūralu, kad žiūrint vaizdo įrašą pagreitintai, visas dėmesys yra sutelktas į asmens, kuris prieis prie rankinės, užfiksavimą, kas ir buvo padaryta – E. Ž., pamačiusi, kad kažkas priėjo prie paliktos rankinės, sustabdė vaizdo įrašą ir šią jo dalį pateikė nukentėjusiajai. Tad, jeigu kažkas kitas prie rankinės būtų priėjęs anksčiau nei R. K., liudytoja būtų pastebėjusi ir užfiksavusi net ir pagreitintai peržiūrėdama vaizdo įrašą. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad laiko tarpas nuo rankinės palikimo momento iki tol, kol R. K. ją paėmė, buvo apie 10 min., todėl labai mažai tikėtina, jog per tokį trumpą laiko tarpą kažkas kitas būtų priėjęs prie rankinės, ją apžiūrėjęs, pasisavinęs joje buvusius daiktus ir rankinę padėjęs atgal. Tuo labiau neįtikėtina, kad tas kitas asmuo būtų atlikęs tiek daug veiksmų nepastebėtas vaizdo įrašo peržiūros metu. Įvertinus visa tai, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad išteisintoji R. K. rado ir pasisavino nukentėjusiosios J. B. delninę su visu nukentėjusiosios paliktu turiniu.
25. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą skundžiamame nuosprendyje padarytą išvadą, kad grandinėlė galėjo kur nors rankinėje užkristi ir išteisintoji galėjo jos nepastebėti bei tiesiog išmesti kartu su rankine. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, galinčių pagrįsti šią išteisintosios gynėjos versiją, nors ir sutiktina, kad grandinėlė ir pakabukas buvo nedideli. Byloje nukentėjusiosios rankinė (delninukė) nebuvo rasta ir apžiūrėta, kadangi, kaip nurodė išteisintoji, ji ją išmetė. Kita vertus, kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, R. K. delninėje buvusius daiktus ištraukė, vadinasi jos turinį apžiūrėjo pakankamai detaliai. Be to, iš vaizdo įrašo matyti, kad rasta delninukė yra nedidelė, negili, paprasta, papildomų skyrių neturi, todėl teiginys, jog išteisintoji galėjo grandinėlės nepastebėti, grandinėlė galėjo pasimesti delninėje, jos siūlėje ar panašiai, taip, kad nebūtų matoma, vertinant byloje nustatytų aplinkybių kontekste, yra nelogiškas ir neįtikinantis. Kita vertus, pažymėtina, kad šiuo atveju yra svarbus vien pats svetimo turto – delninės paėmimo (užvaldymo) faktas, kadangi žmogus, kuris vagia tokio pobūdžio daiktą, paprastai suvokia, jog jame gali būti ne tik pinigai, dokumentai, bet ir kitos vertybės. Taigi išteisintoji turėjo suvokti, kad pasisavinusi delninukę joje gali aptikti ne tik dokumentus, bet ir pinigus bei vertingus papuošalus, todėl prisiėmė riziką dėl visų joje buvusių daiktų ir jos veiksmais galimai atsirasiančios žalos dydžio. Kadangi šiuo atveju atsirado byloje nustatyti padariniai – nukentėjusioji neteko pinigų, grandinėlės, odinio dėklo, pačios delninės, dėl ko jai buvo padaryta atitinkamo dydžio žala, R. K. veika yra baigta ir ji turi atsakyti už visą padarytą žalą.
26. Byloje esančių ir teisiamajame posėdyje ištirtų bei apeliacinės instancijos teisme nustatytų ir įvertintų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visuma teisėjų kolegijai leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad kaltinimas R. K. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį patvirtintas. Ji, 2019 m. spalio 8 d., apie 14.32 val., būdama parduotuvėje „Batų kalnas“, esančioje Vilniuje, Fabijoniškių g. 2A, nuo batų lentynos, esančios prekybos salėje, pavogė J. B. juodos spalvos verstos odos delninukę „Kartu“, kurios vertė – 15 Eur, kurioje buvo 450 Eur grynųjų pinigų, balto aukso grandinėlė su balto aukso deimantais inkrustuotu pakabuku, kurios vertė – 1 000 Eur, J. B. vardu išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas, buvęs odiniame rudos spalvos dėkle „Makey“, kurio vertė – 22 Eur, kurią įsidėjo į savo rankinę, po ko iš įvykio vietos pasišalino, tokiu būdu pagrobdama svetimą, J. B. priklausantį turtą, kurio vertė – 1 487 Eur.
27. Teisėjų kolegija pastebi, kad konstatuodama pripažintas įrodytomis nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje aplinkybes, patikslino nusikalstamos veikos padarymo laiką iš apie 14.23 val. į apie 14.32 val., kadangi toks nusikalstamos veikos padarymo laikas yra užfiksuotas byloje esančiame vaizdo įraše ir jo apžiūros protokole (b. l. 19–30). Iš vaizdo įrašo matyti, jog prie nukentėjusiosios J. B. paliktos rankinės R. K. prieina 14.31 val., ją paima, apžiūri ir įsideda į savo rankinę būtent 14.32 val. Be to, teisėjų kolegija kaltinamosios naudai patikslino balto aukso grandinėlės su balto aukso deimantais inkrustuotu pakabuku vertę, nurodydama, jog jos vertė visgi yra ne 1 300 Eur, o 1 000 Eur. Dėl šios aplinkybės plačiau bus nurodyta sprendžiant klausimą dėl nusikalstama veika nukentėjusiajai padarytos žalos atlyginimo.
Dėl bausmės skyrimo
28. BK 41 straipsnio 2 dalis nustato, kad bausmės paskirtis yra: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bendruosius bausmės skyrimo pagrindus reglamentuoja BK 54 straipsnis. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
29. Spręsdama R. K. skirtinos bausmės klausimą teisėjų kolegija įvertina tai, kad R. K. padarė vieną baigtą nesunkų nusikaltimą, už kurio padarymą įstatymų leidėjas yra nustatęs viešųjų darbų arba baudos, arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki trejų metų bausmes. Nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia, suvokiant pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatant, kad dėl jos veikimo gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, ir jų norint. Dalis pavogtų daiktų, taip pat pinigai nukentėjusiajai nebuvo grąžinti.
30. Byloje nėra nustatyta R. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Duomenų apie jos gydymąsi psichiatrijos ligoninėse ar įrašymą į narkologinę įskaitą teismui nepateikta. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad R. K. anksčiau neteista (b. l. 123), remiantis Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus, R. K. administracinėn atsakomybėn traukta tik vieną kartą, 2016 metais, skirtą baudą yra sumokėjusi, galiojančių nuobaudų neturi, Sodros duomenimis, šiuo metu ji niekur nedirba, yra ištekėjusi, turi nuolatinę gyvenamąją vietą.
31. Atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyta bausmės paskirtis bus įgyvendinta paskyrus R. K. BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą. Pažymėtina, kad galimas skirti laisvės apribojimo bausmės dydis, taip pat kartu su šia bausme galimi skirti įpareigojimai ir draudimai, BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje nenustatyti, tai reglamentuojama BK 48 straipsnyje (įstatymo redakcija galiojusi iki 2020 m. liepos 1 d.). Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų. Spręsdama bausmės dydžio klausimą, vadovaudamasi BK 61 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija atsižvelgia į R. K. asmenybę, kad ji teisiama pirmą kartą, į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, padarytos turtinės žalos dydį, jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą ir mano, kad R. K. skirtina mažesnė bausmė nei įstatyme nustatytas laisvės apribojimo bausmės vidurkis. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, bausmės dydis turi būti toks, kad R. K. jaustųsi nubausta ir kartu bausmė atgrasintų ją ateityje daryti nusikaltimus, todėl tikslinga įpareigoti R. K. pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (BK 48 straipsnio 4 dalis). Prokuroras apeliaciniu skundu, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prašė įpareigoti R. K. ir visą bausmės atlikimo laikotarpį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., tačiau, įvertinus kaltinamosios asmenybę, manytina, kad toks įpareigojimas būtų perteklinis ir nedarytų jokios teigiamos įtakos R. K. elgesiui.
Dėl civilinio ieškinio
32. Šioje byloje nukentėjusioji J. B. pareiškė civilinį ieškinį dėl 1 787 Eur dydžio patirtos turtinės žalos (dėl pagrobtų daiktų), 1 500 Eur dydžio neturtinės žalos ir 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, tai yra iš viso dėl 4 787 Eur patirtos žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 157–160). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji civilinį ieškinį palaikė.
33. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).
Dėl turtinės žalos
34. Apygardos teismo teisėjų kolegijai išnagrinėjusi baudžiamąją bylą nustatė, kad būtent R. K. savo neteisėtais nusikalstamais veiksmais pagrobė nukentėjusiajai J. B. priklausantį turtą – juodos spalvos verstos odos delninukę „Kartu“, 450 Eur grynųjų pinigų, balto aukso grandinėlę su balto aukso deimantais inkrustuotu pakabuku, odinį rudos spalvos dėklą „Makey“, kuris nukentėjusiajai nebuvo grąžintas, tuo padarydama jai turtinę žalą. Nukentėjusioji nurodė, kad delninukės vertė yra 15 Eur, odinio rudos spalvos dėklo „Makey“ – 22 Eur, o balto aukso grandinėlė su balto aukso deimantais inkrustuotu pakabuku, kurią jai padovanojo draugas, jos vertinimu, verta 1 300 Eur, taip pat iš delninės buvo pagrobta 450 Eur grynųjų pinigų suma. Kaip matyti iš bylos duomenų, minėtų daiktų vertės, taip pat delninėje buvusi pinigų suma nėra pagrįstos jokiais dokumentais, tačiau teisėjų kolegija supranta ne visada realiai egzistuojančias galimybes pagrįsti savo reikalavimus ir patirtos žalos dydį. Tokioje situacijoje, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio nuostatas, žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į nustatytas bylos aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atsižvelgiant į detalius ir nuoseklius nukentėjusiosios paaiškinimus, teisėjų kolegijai iš esmės nekyla abejonių nei dėl jos nurodytos delninukės, nei dėl dėklo vertės. Šių daiktų vertė nėra neproporcingai didelė. Be to, byloje nustatyta, jog R. K. pagrobė nukentėjusiajai priklausiusius pinigus – 450 Eur, taigi šioje dalyje nukentėjusiosios prašoma priteisti suma yra pagrįsta. Kita vertus, teisėjų kolegija negali visiškai sutikti su civiliniame ieškinyje nukentėjusiosios nurodyta pagrobtos grandinėlės verte. Nukentėjusioji apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, kad pagrobta grandinėlė buvo balto aukso, su pakabuku, tai buvo jos jau mirusio draugo dovana, pirkta Italijoje. Taip pat ji nurodė, kad patikslino grandinėlės vertę, kurią pirminiame pareiškime ir pirmosios apklausos metu buvo nurodžiusi 1 000 Eur, kadangi peržiūrėjusi internete tokio tipo grandinėles su pakabukais pamatė, kad tokių grandinėlių kainos svyruoja nuo 1 200 iki 1 600 Eur. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad negalima tiksliai nustatyti pradinės grandinėlės kainos, kadangi ji buvo dovanota, taip pat į tai, kad nukentėjusioji tikslino grandinėlės vertę, įvertinusi, kad grandinėlė buvo balto aukso su deimantais inkrustuotu pakabuku, taip pat tokių papuošalų kainas viešoje paieškoje bei siekdama nepasunkinti kaltinamosios R. K. padėties, sprendžia, kad pagrįsta yra pirminė nukentėjusiosios nurodyta grandinėlės vertė, tai yra 1 000 Eur. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiosios pareikštas civilinis ieškinys dėl nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo tenkinamas iš dalies, priteisiant nukentėjusiajai J. B. iš R. K. 1 487 Eur. Tuo pačiu pažymėtina, kad esant šioms aplinkybėms buvo patikslintas R. K. pareikštas kaltinimas, nurodant, kad pagrobtos grandinėlės vertė yra ne 1 300 Eur, o 1 000 Eur.
Dėl neturtinės žalos
35. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros.
36. Nukentėjusioji J. B. civiliniame ieškinyje nurodė, kad dėl R. K. veiksmų ji patyrė stiprų stresą, emocines kančias, dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, nes jai teko daug kartų bendrauti su teisėsaugos pareigūnais, važinėti ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimui iš Klaipėdos bei užsienio valstybių į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 6-ąjį policijos komisariatą, nuolat bendrauti su policijos pareigūnais, ieškoti per socialinius tinklus asmens, kuris galėjo padaryti vagystę. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji ir jos atstovas pažymėjo ir tai, kad pagrobtas pakabukas nukentėjusiajai buvo labai brangus, kadangi tai jos mylimo žmogaus, kuris jau yra miręs, dovana, todėl turėjo ne tik materialinę, bet ir moralinę vertę.
37. Kaip nustatyta byloje, R. K. padarė tyčinį nusikaltimą nuosavybei, dėl jos veiksmų nukentėjusioji neteko savo turto – delninės, dėklo, pinigų bei jai ypač vertingo daikto – grandinėlės. Sutiktina, kad dėl pagrobtų daiktų ir vertybių, paties baudžiamojo proceso J. B. patyrė tam tikrų neigiamų išgyvenimų bei nepatogumų, kurie turi būti atlyginti. Kita vertus, pažymėtina, jog nukentėjusioji nei pareikštame ieškinyje, nei apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios leistų spręsti apie patirtus didesnius neturtinio pobūdžio išgyvenimus, tuo tarpu tam tikri vidiniai išgyvenimai – pergyvenimas bei kiti nepatogumai, natūraliai yra susiję su įvykdyta nusikalstama veika, tačiau jie patys savaime nepagrindžia didesnio neturtinės žalos dydžio. Teisėjų kolegija pastebi, kad, remiantis nustatytais bylos duomenimis, nukentėjusiosios turtas nebuvo pagrobtas kažkaip itin įžūliai (pvz. išplėšiant iš rankų) ar iš jos gyvenamosios vietos, o šiuo atveju pati nukentėjusioji buvo nepakankamai apdairi palikdama savo delninę parduotuvėje, pagrobto turto vertė nėra itin didelė, todėl konstatuotina, kad nukentėjusioji nepatyrė itin sunkių išgyvenimų, o jos nurodomi dvasiniai išgyvenimai ir jaučiamas nuolatinis stresas dėl tokio pobūdžio padarinių hiperbolizuojami. Dėl to, nukentėjusiosios reikalaujama 1 500 Eur neturtinės žalos suma, kuri yra artima vagystės metu patirtai turtinei žalai, yra aiškiai per didelė ir neproporcinga.
38. Įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes (neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, padarytą turtinę žalą ir jos dydį, nukentėjusiosios neapdairų elgesį su savo turtu, kitas reikšmingas aplinkybes), atsižvelgusi į R. K. turtinę padėtį (šiuo metu niekur nedirba), taip pat teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiosios J. B. civilinis ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos tenkinamas iš dalies, priteisiant nukentėjusiajai J. B. iš R. K. 200 Eur. Šis dydis atitinka protingumo, sąžiningumo bei teisingumo reikalavimus ir, kolegijos vertinimu, yra pakankamas kompensuoti nukentėjusiosios patirtus išgyvenimus ir nepatogumus bei nepažeidžia nukentėjusiojo ir kaltojo asmens interesų pusiausvyros.
Dėl išlaidų už advokato teisines paslaugas
39. Nukentėjusioji J. B. civiliniu ieškiniu taip pat prašo priteisti iš R. K. patirtas 1 500 Eur išlaidas už advokato teisines paslaugas. Prie civilinio ieškinio yra pridėtas 2020 m. birželio 23 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 889812 apie nukentėjusiosios J. B. jos atstovui advokatui V. Vitkovskiui sumokėtus 1 500 Eur už atstovavimą (t. 1, b. l. 161). Prašomos priteisti išlaidos sietinos su nukentėjusiosios atstovavimu pirmosios instancijos teismo procese, dokumento surašymu, patarimais bei kitomis teisinėmis paslaugomis.
40. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.
41. Šiuo nuosprendžiu R. K. pripažinta kalta dėl BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Jos padaryta veika neabejotinai buvo susijusi su nukentėjusiosios J. B. interesais bei jos patirtomis atstovavimo išlaidomis procese ginant savo kaip nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės interesus, taigi darytina išvada, kad R. K. turėtų prisiimti atsakomybę už proceso išlaidas. Baudžiamojoje byloje yra pateiktas pinigų priėmimo kvitas, patvirtinantis nurodytos sumos sumokėjimą teisines paslaugas teikusiam advokatui. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovavimą patvirtina byloje esantys advokato orderiai, advokatas dalyvavo bylos nagrinėjime pirmosios instancijos teisme metu (vyko du teisiamieji posėdžiai), taip pat ir nagrinėjant prokuroro skundą apeliacinės instancijos teisme (taip pat vyko du teismo posėdžiai, buvo atliekamas dalinis įrodymų tyrimas), rengė civilinį ieškinį. Kita vertus, baudžiamoji byla apeliacine tvarka nagrinėta pagal prokuroro apeliacinį skundą, nei nukentėjusioji, nei jos atstovas apeliacinio skundo nepadavė, apeliacinės instancijos teismo posėdžiai truko neilgai, advokato parengtas civilinis ieškinys nėra didelės apimties ar sudėtingas. Įvertinusi tai, kad prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, atsižvelgusi į nuteistosios R. K. turtinę padėtį, pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme buvusių teismo posėdžių skaičių, advokato darbo sąnaudas, jo aktyvumą teismo posėdžiuose, į nedidelę bylos apimtį ir sudėtingumą, taip pat vadovaudamasi protingumo, proporcingumo ir teisingumo kriterijais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiosios J. B. prašoma priteisti suma yra per didelė. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiosios prašymas tenkinamas iš dalies, priteisiant J. B. iš R. K. 800 Eur jos patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
42. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2021 m. sausio 25 d. pateikė pažymą Nr. (12.32) PT-497 dėl teisinės pagalbos išlaidų baudžiamojoje byloje teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą R. K. pagal koordinatoriaus parinkimą, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Pagal šią pažymą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos sudaro 252 Eur.
43. BPK 106 straipsnio 2 dalyje taip pat numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.
44. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje būtinybę skirti išteisintajai R. K. gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo išteisintosios valios. Esant tokioms aplinkybėms šių išlaidų priteisimas nėra galimas. Tokios pozicijos jau kurį laiką nuosekliai laikomasi ir teismų praktikoje (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. spalio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-433-1020/2017, 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-31-843/2017, 2020 m. spalio 13 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-473-626/2020, 2020 m. spalio 13 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-458-988/2020, 2020 m. spalio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-508-468/2020). Taip pat ir LAT formuojamoje praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-303/2014). Atsižvelgiant į tai, proceso išlaidos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo iš R. K. nepriteisiamos.
Dėl kitų klausimų
45. Ikiteisminio tyrimo pareigūnės 2020 m. liepos 17 d. nutarimu R. K. buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (t. 1, b. l. 106). Ši kardomoji priemonė naikintina pradėjus bausmės vykdymą.
46. Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – byloje esantis vienas kompaktinis diskas su vaizdo įrašu (t. 1, b. l. 30), paliktinas saugoti baudžiamojoje byloje kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiaga (BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Viliaus Paulausko apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 20 d. nuosprendį, kuriuo R. K. išteisinta pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį.
R. K. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jai 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant bausmės atlikimo metu pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo probacijos tarnyboje dienos.
R. K. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, pradėjus vykdyti nuosprendį panaikinti.
Nukentėjusiosios J. B. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies. Priteisti J. B. iš R. K. 1 487 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus aštuoniasdešimt septynis eurus) turtinei žalai atlyginti ir 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Priteisti nukentėjusiajai J. B. iš R. K. 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) jos patirtų išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiosios atstovas, paslaugoms apmokėti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl patirtų išlaidų teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą R. K., netenkinti.
Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kompaktinį diską su vaizdo įrašu, vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, palikti saugoti baudžiamojoje byloje.
Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.
Teisėjai Arūnas Budrys
Eglė Gruodienė
Jurgita Kolyčienė