Administracinė byla Nr. eI-13-662/2024
Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00018-2024-5
Procesinio sprendimo kategorija 52.1.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2024 m. spalio 16 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus, Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,
dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovėms Dovilei Vaivadaitei ir Neringai Keršienei bei atsakovo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos atstovams Aistei Pangonytei ir Sauliui Česnavičiui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nagrinėdama norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymą dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-333 patvirtintų Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių 9.7 papunkčio (2019 m. gegužės 10 d. įsakymo Nr. 1R-165 redakcija) ir 9.12 papunkčio (2016 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 1R-333 redakcija) ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2003 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. N-2(87) „Dėl moterų pavardžių darymo“ (originali teisės akto redakcija) 1 ir 2 punktų teisėtumo,
nustatė:
I.
1. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme priimtas nagrinėti pareiškėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir pareiškėjas) 2024 m. kovo 26 d. prašymas ištirti, ar:
1.1. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-333 patvirtintų Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) (2021 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 1-R-453 redakcija) 9.12 papunktis neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.31 straipsniui, taikant jį kartu su CK 3.3 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią šeimos santykių teisinis reguliavimas grindžiamas, be kita ko, kitais civilinių santykių teisinio reguliavimo principais ir CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu civilinių teisinių santykių dalyvių lygiateisiškumo principu.
1.2. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (toliau – ir Kalbos komisija) 2003 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. N-2(87) „Dėl moterų pavardžių darymo“ (toliau – ir Nutarimas) 1 ir 2 punktai ta apimtimi, kuria lietuviška moterų pavardė pagal vyro pavardę daroma tik su priesagomis -ienė,
-iuvienė arba galūne -ė (kai norima turėti pavardės formą, kuri nenurodytų šeiminės padėties), nenumatant galimybės lietuviškų moterų pavardžių pagal vyro pavardę daryti be pirmiau nurodytų priesagų ar galūnės, neprieštarauja CK 3.31 straipsniui, bei ta apimtimi, kuria priimant sprendimą dėl pavardės pakeitimo nenumatyta galimybė atsižvelgti į tai, ar atsisakymas lietuvišką moterų pavardę pagal vyro pavardę daryti be pirmiau nurodytų priesagų ar galūnės sukels sutuoktinių porai ar jų šeimai rimtų nepatogumų, neprieštarauja CK 3.31 straipsniui; taip pat 1 ir 2 punktai ta apimtimi, kuria jie taikomi tik lietuviškų moterų pavardžių darybai, neprieštarauja CK 3.31 straipsniui atskirai ir CK 3.31 straipsniui, taikant jį kartu su CK 3.3 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią šeimos santykių teisinis reguliavimas grindžiamas, be kita ko, kitais civilinių santykių teisinio reguliavimo principais ir CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu civilinių teisinių santykių dalyvių lygiateisiškumo principu.
2. Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais:
2.1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių civilinės būklės akto – santuokos įrašo – duomenų, susijusių su moters pavarde, pakeitimą, aiškinimo ir taikymo. Pareiškėja individualiojoje byloje J. A. prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Civilinės metrikacijos skyriaus 2022 m. kovo 31 d. išvadą Nr. A136-888/22 (2.4.1.51-AD21) „Dėl vardo ir (ar) pavardės pakeitimo“, įpareigoti suinteresuotą asmenį pakeisti pareiškėjos turimą pavardę A., įrašant pavardę A., ir išduoti tai patvirtinantį dokumentą. J. A. prašymas pakeisti jos pavardę į A. buvo atmestas. Kasaciniu skundu keliami du teisės taikymo ir aiškinimo klausimai: 1) ar apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos sutuoktinio pavardė yra lietuviška ir dėl to netaikė Taisyklių 9.12 papunkčio; 2) jei taip – ar nagrinėjamoje byloje taikytinas teisinis reguliavimas, pagal kurį lietuviškos moterų pavardės pagal vyro pavardę daromos su priesagomis -ienė, -iuvienė arba galūne -ė (kai norima turėti pavardės formą, kuri nenurodytų šeiminės padėties), nenumatant galimybės lietuviškų moterų pavardžių pagal vyro pavardę daryti be pirmiau nurodytų priesagų, yra suderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucija ir tarptautiniais teisės aktais.
2.2. CK ir jį detalizuojančiais įstatymą įgyvendinančiaisiais teisės aktais (be kita ko, Taisyklių 9.7 ir 9.12 papunkčių nuostatomis) reglamentuojamas pavardės pasirinkimas (rašyba, darymas) susijęs su asmens privačiu ir šeimos gyvenimu, kuris ginamas ir saugomas Konstitucijos. Atsižvelgiant į tai, kad civilinėje byloje sprendžiamas konstituciškai reikšmingas klausimas dėl J. A. teisės pasirinkti sutuoktinio pavardę ir tokio pasirinkimo apribojimo, kyla abejonių, ar nurodytame teisiniame reguliavime įtvirtinti moterų teisės pasirinkti lietuvišką sutuoktinio pavardę apribojimai atitinka CK 3.31 straipsnį, taip pat iš Konstitucijos ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) išplaukiančius reikalavimus, konkrečiai: 1) reikalavimą, kad asmens teisių ribojimai būtų nustatyti įstatyme; 2) reikalavimą, kad ribojimai būtų būtini demokratinėje visuomenėje; 3) reikalavimą, kad ribojimai nebūtų diskriminaciniai.
2.3. Dėl reikalavimo, kad asmens teisių ribojimai būtų nustatyti įstatyme:
2.3.1. Oficialioje konstitucinėje doktrinoje laikomasi nuostatos, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, inter alia (be kita ko) reiškiančios, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, be kita ko, poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykius, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymais. Ne kartą konstatuota ir tai, kad Lietuvoje nėra deleguotosios įstatymų leidybos, todėl Seimas – įstatymų leidėjas – negali pavesti Vyriausybei ar kitoms institucijoms poįstatyminiais aktais reguliuoti tų teisinių santykių, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais, o Vyriausybė negali tokių įgaliojimų perimti. Teisės akto formos nesilaikymas, kai Konstitucijoje reikalaujama, kad tam tikri santykiai būtų reguliuojami įstatymu, tačiau jie yra reguliuojami poįstatyminiu teisės aktu (nepaisant to, ar šiuos santykius kokiu nors aspektu reguliuoja dar ir įstatymas, su kuriame nustatytu teisiniu reguliavimu konkuruoja poįstatyminiame teisės akte nustatytas teisinis reguliavimas, ar joks įstatymas šių santykių apskritai nereguliuoja), gali būti pakankamas pagrindas tokį poįstatyminį teisės aktą pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai.
2.3.2. Civiliniam ginčui taikytiname teisiniame reguliavime moterų teisės pasirinkti lietuvišką sutuoktinio pavardę apribojimai nustatyti ne įstatymu, o įstatymą įgyvendinančiuoju teisės aktu – Kalbos komisijos Nutarimu. Remiantis kitu įstatymą įgyvendinančiuoju teisės aktu, analogiški apribojimai netaikytini nelietuviškų pavardžių darybai (Taisyklių 9.12 papunktis), taip pat tais atvejais, jeigu pageidaujama pavardė yra tradicinėje vartosenoje (Taisyklių 9.7 papunktis). Tai reiškia, kad įstatyme (konkrečiai – CK 3.31 straipsnyje) numatytą sutuoktinio teisę pasirinkti kito sutuoktinio pavardę riboja įstatymą įgyvendinantysis teisės aktas – Kalbos komisijos nutarimas, o ribojimo išimtis nustato kitas įstatymą įgyvendinantysis teisės aktas – Taisyklės. Abejotina, ar Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 6 straipsnio 6 dalies nuostata, pagal kurią civilinės būklės aktų įrašai rašomi lietuvių kalba, gali būti laikoma aptariamų apribojimų įstatyminiu pagrindu, nes reikalavimas rašyti lietuvių kalba taikomas tiek lietuviškoms, tiek nelietuviškoms pavardėms.
2.3.3. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencijoje nurodoma, kad teisinis reguliavimas turi atitikti konstitucinį teisinės valstybės principą, t. y. turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, negali kelti dviprasmybių ar turėti spragų, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, neturi būti nuostatų, kurios suteiktų galimybę normas interpretuoti subjektyviai. Pagal Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punktą, teisėkūroje, be kita ko, vadovaujamasi aiškumo principu, reiškiančiu, kad teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas. Pagal individualiojoje civilinėje byloje taikytiną teisinį reguliavimą moters teisės pasirinkti sutuoktinio pavardę ribojimų taikymas priklauso nuo sutuoktinio pavardės kilmės (Kalbos komisijos Nutarimas, Taisyklių 9.12 papunktis) arba pageidaujamos pavardės buvimo tradicinėje vartosenoje (Taisyklių 9.7 papunktis), tačiau teisės aktuose nėra įtvirtinta kriterijų, pagal kuriuos nustatoma pavardės kilmė ir / arba pageidaujamos pavardės buvimas tradicinėje vartosenoje. Nesant kriterijų, leidžiančių nustatyti pavardės kilmę, pareiškėjo vertinimu, sukuriamas teisinis neaiškumas, pavyzdžiui, jei pavardė yra paplitusi ne tik Lietuvos Respublikoje, tačiau ir kitose valstybėse – ar tokia pavardė vis dar laikoma lietuviškos kilmės, kokio lygio paplitimo reikia, kad būtų galima konstatuoti pavardės kilmę, kas ir kokia tvarka turi spręsti pavardės kilmės klausimą. Vien aplinkybė, jog pagal Taisyklių 30 punktą „kilus neaiškumų dėl asmenvardžių darybos, turi būti prašoma Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvados“, neišsprendžia individualiojoje civilinėje byloje susiklosčiusios situacijos, nes teisinis reguliavimas tik nurodo instituciją, turinčią įgaliojimus duoti išvadą dėl asmenvardžių darybos, o ne taikytinus kriterijus, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kuri pavardė yra lietuviškos kilmės, o kuri – ne. Tradicinės vartosenos samprata įstatyme ir įstatymą įgyvendinančiuosiuosiuose teisės aktuose taip pat nepateikta.
2.4. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką (žr., pvz., EŽTT 2019 m. birželio 25 d. sprendimą byloje Akta? ir Aslaniskender prieš Turkiją, peticijų Nr. 18684/07, 21101/07; 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Johansson prieš Suomiją peticijos Nr. 10163/02; taip pat ESTT 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą Runevič-Vardyn ir Wardyn, Nr. C-391/09) teisės aktuose įtvirtinant asmens teisės pasirinkti pavardę apribojimus kartu turėtų būti numatyta galimybė atsižvelgti į individualią situaciją – ar atsisakymas pakeisti poros bendrą pavardę sukelia jiems ar jų šeimai rimtų nepatogumų. Todėl kyla klausimas, ar Kalbos komisijos Nutarimo 1 ir 2 punktai, pagal kuriuos lietuviška moterų pavardė pagal vyro pavardę daroma tik su priesagomis -ienė, -iuvienė arba galūne -ė (kai norima turėti pavardės formą, kuri nenurodytų šeiminės padėties), ta apimtimi, kuria priimant sprendimą dėl pavardės pakeitimo nenumatyta galimybė atsižvelgti į tai, ar atsisakymas lietuvišką moterų pavardę pagal vyro pavardę daryti be nurodytų priesagų ar galūnės sukels sutuoktinių porai ar jų šeimai rimtų nepatogumų, neprieštarauja CK 3.31 straipsniui.
2.5. Dėl diskriminacijos draudimo:
2.5.1. Asmens vardas ir pavardė yra svarbi kiekvieno žmogaus tapatybės dalis, naudojimasis savo vardu ir pavarde pripažįstamas sudėtine teisės į privatų ir šeimos gyvenimą dalimi. Nors asmenvardžių rašybos, jų formų nustatymo reglamentavimas – kiekvienos valstybės vidaus kompetencija, kuri glaudžiai susijusi su kultūra ir kalbos istorija bei tapatumo jausmu, vis dėlto valstybės turėtų paisyti tarptautinių teismų praktikos, globalių šiuolaikinių realijų, o reglamentavimas asmenvardžių pasirinkimo srityje turėtų būti objektyviai pagrįstas, įvertinant jo ryšį ir poveikį saugojant kultūrinį bei kalbinį tapatumą, ir taikomas visiems piliečiams vienodai.
2.5.2. Civilinio ginčo metu galiojęs teisinis reguliavimas galbūt riboja lietuviškos kilmės pavardes turinčių Lietuvos Respublikos piliečių teises (konkrečiai – teisę pasirinkti pavardę, kuri yra teisės į privatų gyvenimą sudedamoji dalis) lyginant su nelietuviškos kilmės pavardes turinčių Lietuvos Respublikos piliečių teisėmis. Teisinis reguliavimas, kuriuo pagal Taisyklių 9.12 papunktį moterys, kurių pavardės yra nelietuviškos kilmės, turi teisę turėti nesugramatintą (t. y. pagal lytį nederintą) pavardę, tačiau tokia teisė nėra suteikiama moterims, kurių pavardės yra lietuviškos kilmės, kelia abejonių dėl jo atitikties Konstitucijos 29 straipsniui ir CK 3.31 straipsniui taikant jį kartu su CK 3.3 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią šeimos santykių reglamentavimas grindžiamas, be kita ko, kitais civilinių santykių reglamentavimo principais ir CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu civilinių teisinių santykių dalyvių lygiateisiškumo principu. Sudarius santuoką, moteriai pasirinkti nekeistą sutuoktinio pavardę galima tik dviem būdais: jei ši baigiasi galūne -ė arba pavardė yra nelietuviškos kilmės. Taigi tais atvejais, kai pavardė yra nelietuviškos kilmės, jai sudaryti taikomos kitos taisyklės, tam tikrai kategorijai asmenų suteikiamos platesnės teisės pasirinkti vardą ir pavardę bei jos formą, egzistuoja tam tikras požiūrio skirtumas, reikalaujantis taikomų priemonių ir siekiamo tikslo proporcingumo įvertinimo, t. y. ar toks nevienodas požiūris į lietuviškos ir nelietuviškos kilmės pavardes turinčius asmenis turi pakankamai objektyvų ir pagrįstą pateisinimą pagarbos asmeniniam bei šeiminiam gyvenimui ir valstybinės kalbos tradicijų apsaugos santykio kontekste.
2.5.3. Individualiojoje civilinėje byloje galima įžvelgti netiesioginio diskriminavimo apraiškų – lietuviškos kilmės pavardes turinčių Lietuvos Respublikos piliečių netiesioginę diskriminaciją dėl jų kilmės ta prasme, kad daugumos lietuvių kilmės pavardes turinčių Lietuvos Respublikos piliečių (ar jų sutuoktinių, jei turima omenyje apie sutuoktinio pavardes pasirinkusius Lietuvos Respublikos piliečius) kilmė yra lietuviška.
II.
3. Atsakovas Kalbos komisija atsiliepime į prašymą nesutinka su pareiškėjo prašymu, mano, kad Nutarimo 1 ir 2 punktai ginčijama apimtimi neprieštarauja CK 3.31 straipsniui atskirai ir taikant jį kartu su CK 3.3 straipsnio 1 dalimi.
4. Kalbos komisija atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
4.1. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo, Lietuvos Respublikos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymo nuostatas Kalbos komisija – valstybės institucija, turinti įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu, pagal savo kompetenciją nustatyti valstybinės kalbos politikos gaires ir vykdyti valstybinę kalbos politiką bei aprobuoti kalbos normas. Įgyvendindama šiuos įgaliojimus, Kalbos komisija remiasi kalbos mokslu ir kalbos norminimo tradicijomis, principais ir kriterijais. Savo įgaliojimų srities klausimais Kalbos komisija priima nutarimus, kurie yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms, visoms Lietuvos Respublikoje veikiančioms įstaigoms, įmonėms ir organizacijoms.
4.2. Pavardė, skirtingai nei vardas, pagal Lietuvos Respublikoje galiojančias teisės normas negali būti sugalvota, išgalvota, sukurta, iškraipyta ar patobulinta, tai yra giminės asmenvardis – jis rodo asmens priklausymą šeimai ir giminei; jis yra paveldimas arba įgyjamas per santuoką. Skirtingai nuo kai kurių šalių, kuriose tuokiantis vienas iš sutuoktinių privalo pakeisti savo prigimtinę pavardę arba pridurti prie iki santuokos turėtos naują, Lietuvoje sutuoktiniams pavardės keisti neprivaloma – jie turi daug galimybių: gali (vienas arba abu) pasilikti iki tol turėtą pavardę, gali pasirinkti bendrą – tokiu atveju vienas iš jų pakeičia turėtą pavardę į sutuoktinio giminės, gali pridurti (vienas arba abu) prie turimos pavardės sutuoktinio giminės pavardę. Lietuvių kalboje tos pačios šeimos (giminės) narių pavardės yra skirtingos formos: P. giminėje šeimos narių pavardės tokios: vyrų – P., moterų – P. (žmonų), P. (dukterų), dar galima moters pavardės forma be šeiminio statuso priesagos – P.; A. giminėje šeimos narių pavardės tokios: vyrų – A., moterų atitinkamai – A., A. ar A. Abi pavardės – tiek P. (mot. -ienė, -iūtė), tiek A. (mot. -ienė, -aitė) yra lietuviškos, fiksuotos „Lietuvių pavardžių žodyne“, kuris sudarytas daugiausia iš tarpukario Lietuvos gyventojų pavardžių (Vilnius: Mokslas, 1985 (A–K), 1989 (L–Ž).
4.3. Jei pilietė P. ir pilietis A. nutaria rinktis bendrą P. giminės pavardę – vyro pavardė nebus moteriškos formos (P.), bet vyriškosios – P., o moteris pakeis pavardės formą į P. ar P.; taip pat jei šie sutuoktiniai nutaria rinktis A. giminės pavardę, kaip bendrą, moters pavardė nebus vyriškos formos (A.), bet moteriškosios – A. arba A. Nutarus pridurti prie turimos pavardės sutuoktinio giminės pavardę, nauja pavardė taip pat būtų priduriama atitinkamai – vyriškosios ar moteriškosios formos: vyr. A.-P. ir mot. P.-A. ar P.-A. (moters pasirinkimu dar galėtų būti P.-A.). Tokia būtų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-334 patvirtintų Civilinės būklės aktų registravimo taisyklių 80 punkto, kuris paaiškina, ką reiškia suteikti pavardę sutuoktiniams, vadovaujantis CK 3.31 straipsniu, iliustracija su individualiojoje civilinėje byloje minimais giminių asmenvardžiais. Pavardžių istorinėje raidoje susiklostė, kad vyrų pavardės sudaro pamatą išvestinėms moterų pavardžių formoms, jos visada turi galūnę -ė ir gali turėti tam tikras priesagas, kurių pritaikymas plačiau nusakytas Nutarimo 1 punkte.
4.4. Lietuvos Respublikos atstovybės užsienyje esant poreikiui informuoja tų šalių institucijas apie šeimos narių pavardžių formos skirtumus, o jei nutinka, kad užsienyje įregistruojama netinkamos formos pavardė, tam ištaisyti yra Taisyklių 9.5 papunktis: kai asmuo „turi pavardės formą, neatitinkančią jo lyties“. Tai, kad vardas ir pavardė turi atitikti asmens lytį, yra viena bendrųjų Taisyklių nuostatų („išskyrus atvejus, kai juos keičia asmuo, kuriam diagnozuotas transseksualumas“).
4.5. Kalbos komisijos Nutarimas priimtas visuomenėje iškilus poreikiui užtikrinti galimybę moterims turėti tokią pavardės formą, kuri nenusako jos šeiminio statuso, ir tokia galimybė, atsižvelgiant į istorinių šaltinių ir tarmių duomenis, buvo nustatyta – be priesagos, tik su galūne -ė. Iki tol sprendžiant moterų pavardžių formos klausimus, pavyzdžiui, kada kurią moterišką priesagą pridėti, buvo remiamasi lietuvių kalbos gramatikos ir rašybos taisyklėmis. Kalbos komisijai sutarus dėl dar vieno darybos būdo, pagrįsto siauresne, bet autentiška lietuviškų asmenvardžių vartosena, kalbos sistemos ir žodžių darybos dėsningumais, jis yra įtraukiamas į naujesnes gramatikos ir rašybos taisykles. Buvo svarstyti siūlymai ir dėl kitokių galūnių, tačiau jos įvertintos kaip nebūdingos lietuvių kalbai, o nustatyti moterų pavardžių darybos būdai įvertinti kaip visuomenės poreikiams pakankami. Taigi moterų pavardės lietuvių kalboje gali būti dvejopos formos – su šeiminio statuso priesaga arba be jos; šeiminio statuso nerodančią pavardės formą gali turėti bet kuri suaugusi moteris (nepaisant šeiminio statuso), tokios formos pavardė taip pat gali būti suteikta dukrai.
4.6. Lietuvių kalba Lietuvos valstybėje yra pagrindinė, oficiali, valstybinė, jos statusas įtvirtintas Konstitucijoje. Valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija. Lietuvių kalba privalo būti privalomai vartojama visose viešojo gyvenimo srityse. Nustatytas konstitucinis imperatyvas pasireiškia būtinumu asmens – Lietuvos Respublikos piliečio – vardą ir pavardę asmens dokumentuose rašyti pagal lietuvių kalbos taisykles, taigi visi civilinės būklės aktų įrašai taip pat turi būti atliekami pagal lietuvių kalbos taisykles. Taigi sutuoktinio kitam sutuoktiniui suteikta pavardė piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose rašoma lietuviškais rašmenimis ir atsižvelgiant į pavardės formos skirtumus pagal lytį, išskyrus tam tikrus teisės aktuose nustatytus atvejus. Tarp teisės aktuose nustatytų išimčių, kada piliečio (pilietės) vardas ir pavardė gali būti rašomi ne lietuvių kalba, nustatyta galimybė kitos (nelietuvių) tautybės asmenims ir šeimoms pabrėžti savo tautinę tapatybę nesugramatintomis, pagal savo tautinės kalbos taisykles sudarytomis oficialiomis pavardžių formomis. Pavardės kilmė (etimologija) neturi esminės reikšmės priskiriant ją lietuvių vardynui. Teisės aktuose numatyta galimybė pavardę rašyti be lietuviškos galūnės („negramatinti“) (kartu ir nesudaryti pavardės pagal lietuvių kalbos dėsningumus) yra sietina ne su pavardės kilme, o su asmens tautine tapatybe ir kalba. Tarp Lietuvių pavardžių žodyną ir Lietuvių pavardžių duomenų bazę sudarančių duomenų du trečdaliai pavardžių etimologiškai nėra lietuvių ar baltų kilmės, tačiau tai netrukdo jų laikyti lietuviškomis.
4.7. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę buvo ir yra sulaukiama priekaištų, neva turėtų būti griežtesnės asmenvardžių rašymo pagal lietuvių, kaip valstybinės, kalbos taisykles. Tačiau Kalbos komisija pasisako už tai, kad, paisant pagrindinių taisyklių, išimčių gali būti nedaug, tik tiek, kad jos nedarytų neigiamo poveikio lietuvių bendrinei kalbai, jos tradicijai ir savitumui, šios išimtys turi būti aiškiai apibrėžtos. Pasitaiko ir priešingų pageidavimų – asmenvardžius rašyti neva „tarptautiniu“ būdu. Tačiau Europos valstybės yra pasirinkusios daugiakultūrį kelią – išlaikyti kultūrinę ir kalbinę įvairovę, taigi kiekvienoje šalyje asmenvardžiai rašomi pagal tos šalies kalbos taisykles, tos šalies teisines nuostatas su toje šalyje nustatytomis išimtimis. Lietuvos Respublikoje pagrindinis asmenvardžių rašybos ir moterų pavardžių darybos būdas – pagal lietuvių (valstybinės) kalbos taisykles.
4.8. Išlieka teisės aktuose nenumatytų individualių atvejų, kai asmeniui ar šeimai pavardės užrašymas pagal nustatytas taisykles gali sukelti rimtų nepatogumų. Kiekvienu individualiu atveju, kiekvienai sutuoktinių porai ar jų šeimai rimti nepatogumai yra skirtingi, atsižvelgiant į jų gyvenimo aplinkybes, todėl skirtingai suvokiami bei traktuojami. Tiems atvejams spręsti yra teisminis procesas, per kurį įrodomos rimtos priežastys ir priimamas teismo sprendimas. Teismų sprendimai yra vienas iš dokumentų šaltinių tipų, apibūdintų Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo (toliau ? ir Asmenvardžių rašymo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalyje.
4.9. Taisyklių 9.7 papunktis atsirado 2009 m. spalio 12 d., kai buvo patvirtinta nuostata, leidžianti keisti pavardę atsisakant priesagos, jeigu pageidaujama trumpesnė pavardė tradicinėje vartosenoje turi trumpesnį, nepriesaginį, variantą. Vėliau nuostata buvo praplėsta: nuo 2017 metų punktas leidžia ne tik atsisakyti priesagos, bet ir pridėti, vieną pakeisti kita, taip pat pakeisti galūnę – su sąlyga, jeigu pageidaujamas pavardės variantas yra tradicinėje vartosenoje. Taisyklių 9.7 papunktis yra ne apie moterų pavardes, ne apie jų galūnes ir priesagas, bet apie pavardę, kaip giminės asmenvardį, ir apie pavardžių priesagas; remdamiesi Taisyklių 9.7 papunkčiu, pavardes gali pakeisti tiek vyrai, tiek moterys; bendros sutuoktinių pavardės atveju, taikant pakeitimą pagal šį punktą, turi būti keičiamos abiejų sutuoktinių pavardės, kitaip nebūtų paisoma CK 3.31 straipsnio nuostatos dėl bendros sutuoktinių pavardės. Taigi Taisyklių 9.7 papunkčiu remiasi tiek vyrai, tiek moterys, tiek lietuvių, tiek nelietuvių tautybės, bet jis netaikomas sprendžiant moters pavardės formos klausimą. Išlaikant susitarimą dėl bendros pavardės, pavardę keičia arba abu sutuoktiniai, arba nė vienas. Santuokos būdu įgyta pavardė (buvusi bendra) išsituokus gali būti keičiama pagal Taisyklių 9.7 papunktį kiekvieno iš buvusių sutuoktinių atskiru pasirinkimu. Taisyklių 9.12 papunktis praktikoje taikytinas derinant su teisės aktuose numatytomis išimtimis, kada oficiali pavardės forma gali būti užrašoma nelietuviškais rašmenimis ir neturėti lietuvių kalbos pavardės gramatinių požymių.
4.10. J. A. atveju pirminis moters po santuokos pasirinktos pavardės įrašas yra atliktas Lietuvos Respublikoje, galiojant pagrindinei asmenvardžių rašybos nuostatai juos rašyti lietuvių, kaip valstybine, kalba; išimties požymių, kad būtų pagrįsta ir teisėta atlikti įrašą kita (ne lietuvių) kalba – nenustatyta; „rimtų nepatogumų“ asmeniui ar šeimai dėl tokios pavardės formos teismui įrodymų nepateikta. Antroponimikos ir Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenys patvirtina, kad pavardė A. priklauso lietuvių kalbos vardynui. Vadinasi, A. kaip vyriškos formos pavardė, yra neteiktina moteriai tiek kalbiškai, tiek teisiškai. Be realioje vartosenoje funkcionuojančių moterų pavardžių formų A. (sutuoktinės), A. (dukters), yra dar vienas pavardės formos variantas – be šeiminio statuso priesagos, t. y. A. Be to, sutuoktiniai laisvi pasirinkti kaip bendrą P. pavardę: P. ir P. ar P.; taip pat pridurti vienas kito pavardę prie iki santuokos turėtos (lytį atitinkančia forma).
5. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į prašymą prašo Taisyklių 9.12 papunktį pripažinti teisėtu.
6. Ministerija atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
6.1. Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo turi teisę pasikeisti savo vardą ir pavardę jam sudarytame civilinės būklės akto įraše teisingumo ministro nustatytais pagrindais ir tvarka. Teisingumo ministras, turėdamas įstatymu suteiktus įgaliojimus, 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-333 „Dėl asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtino Taisykles, kuriose nustatė asmenvardžių keitimo pagrindus. Taisyklių 9.12 papunktyje nustatyta, kad pareiškėjas gali pakeisti savo pavardę, jeigu nori vietoje savo nelietuviškos sugramatintos (su lietuviška galūne) pavardės įgyti tokią pačią, tik nesugramatintą pavardę (be lietuviškos galūnės), arba atvirkščiai – vietoj nelietuviškos nesugramatintos pavardės įgyti tokią pačią, tik sugramatintą pavardę. Taigi įstatymu teisingumo ministrui buvo suteikti įgaliojimai įstatymą įgyvendinančiajame akte nustatyti vardo ir pavardės pakeitimo pagrindus.
6.2. Taisyklių 9.12 papunkčio formuluotė atitiko J. A. kreipimosi į civilinės metrikacijos įstaigą momentu galiojusius teisės aktus ir juose vartotas sąvokas: 1) Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 6 straipsnio 6 dalį, kurioje nustatyta, kad civilinės būklės aktų įrašai rašomi lietuvių kalba; 2) Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. Nr. I-1031 nutarimą „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ (toliau ? ir Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimas), nustačiusį vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase tvarką; 3) Kalbos komisijos Nutarimą, nustatantį pagrindines lietuviškų moterų pavardžių darymo nuostatas. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimo 2 punkte buvo nustatyta, kad nelietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis. Nustatytos formos raštišku piliečio pageidavimu vardas ir pavardė rašomi: a) pagal tarimą ir nesugramatinti (be lietuviškų galūnių) arba b) pagal tarimą ir gramatinami (pridedant lietuviškas galūnes), o 3 punkte ? asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą. Taigi Lietuvos Aukščiausios Tarybos Nutarime, o ne įstatymą įgyvendinančiajame teisės akte – teisingumo ministro įsakyme, buvo nustatytos tam tikros išimtys, sudariusios prielaidas rašyti ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečių pavardes kitokia forma nei lietuviškas pavardes.
6.3. Ministerija 2016 m. spalio 3 d. raštu Nr. (1.27)2T-1147 derino Taisyklių projektą, kuriuo buvo siūloma papildyti Taisykles nauju 9.12 papunkčiu. Kalbos komisija, kaip specialiąją kompetenciją valstybinės kalbos srityje turinti institucija, savo pateiktose oficialiose išvadose nenurodė, jog pagal siūlomą Taisyklių 9.12 papunktyje įtvirtintą teisinį reguliavimą galėtų kilti pavojus bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, ar jis nederėtų su lietuvių kalbos tradicija.
6.4. Keičiant pavardę pagal Taisyklių 9.12 papunktį, vertinant, ar pavardė yra lietuviška ar nelietuviška, įprastai buvo remiamasi tautybės ir (ar) giminės moterų pavardžių rašymo tradicijos kriterijais. Be kita ko, taip pat buvo vadovaujamasi informacija, pateikta Kalbos komisijos interneto svetainėje ar, kaip nustatyta Taisyklių 30 punkte, kreipiamasi į Kalbos komisiją rekomendacijų dėl atskirų pavardžių rašymo. Taisyklių 30 punkte numatytas kreipimasis į Kalbos komisiją („kilus neaiškumų dėl asmenvardžių darybos, turi būti prašoma Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvados“) yra pagrįstas teisės aktų normomis ir Konstitucinio Teismo jurisprudencija. Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 26 d. nutarties matyti, kad tiek apeliacinės, tiek žemesnės instancijos teismai konstatavo, kad J. A. nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jos šeimos (jos ar sutuoktinio) tautybė yra ne lietuvių, o pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtino pareiškėjos sutuoktinio giminės moterų pavardžių su galūne -a rašybos. Pavardės kilmės kriterijų nustatymas nėra teisingumo ministro kompetencija ir Taisyklių reguliavimo dalykas. Teismui konstatavus, jog poreikis nustatyti pavardės kilmės kriterijus egzistuoja, jie, visų pirma, turėtų būti nustatomi Kalbos komisijos nutarimais.
6.5. Taisyklių 9.7 papunktis nėra susijęs su nagrinėjama administracine byla, tačiau, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui keliant klausimą dėl šiame papunktyje naudojamos „tradicinės vartosenos“ sąvokos, pažymėtina, kad papunkčio formuluotę 2009 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. S1-313(1.6) pasiūlė Kalbos komisija, be kita ko, nurodydama, kad ji galėtų konsultuoti dėl konkrečių pavardžių, kai keičiamos pavardžių priesagos ar galūnės.
6.6. 2022 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Asmenvardžių rašymo įstatymas, kurio 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose rašomi lietuviškais rašmenimis, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje ir šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinio kitam sutuoktiniui ar tėvų arba vieno iš tėvų vaikui suteikta pavardė rašoma Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose lietuviškais rašmenimis ir atsižvelgiant į pavardės formos skirtumus pagal lytį, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje ir šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus. Taigi Asmenvardžių rašymo įstatymas nustato išimtis iš bendrosios taisyklės ir tos išimtys taikomos konkrečiais atvejais: 1) šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalis skirta ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie gali prašyti užrašyti jų asmenvardį lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų) ir tam pakanka tautybės nustatymo (pavyzdžiui, pagal įrašą Lietuvos Respublikos gyventojų registre); 2) šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalis yra skirta tiems atvejams, kai bet kuris Lietuvos Respublikos pilietis, nepaisant jo tautybės, prašo pakeisti asmenvardį dokumento šaltinio pagrindu (pavyzdžiui, nėra įrašo apie tautybę Lietuvos Respublikos gyventojų registre arba asmuo nepaisant įrašo apie tautybę nori turėti asmenvardį pagal šeimos liniją); tokiais atvejais taikomi Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimai, pavyzdžiui, 1 punkte nustatytas reikalavimas, jog asmenvardžiai gali būti nurašomi arba perrašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), jeigu pats asmuo arba jo vienas iš tėvų, senelių, prosenelių ar kitų pagal tiesiąją giminystės liniją protėvių turėjo ar turi kitos valstybės pilietybę ir vardas ir (ar) pavardė šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje.
6.7. Tiek Civilinės būklės aktų registravimo įstatyme, tiek Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 424 patvirtintose Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose taisyklėse (toliau – ir Vyriausybės asmenvardžių rašymo taisyklės) yra numatytos išimtys iš bendrosios taisyklės, kurios nustato skirtingas pavardės rašymo taisykles tam tikrais požymiais apibrėžtoms asmenų grupėms. Vyriausybės nutarimu patvirtintose taisyklėse nustatyta išimtis pavardžių rašymui, jeigu kitokia tos pavardės forma rašoma remiantis giminystės ryšiais (pagal tiesiąją ar šoninę giminystės liniją) susijusių moterų pavardžių rašymo tradicija, gali būti taikoma ir lietuvių tautybės asmenims, atsižvelgiant į giminėje susiklosčiusią ir dokumentuose paliudytą kitokią moterų / mergaičių pavardžių darybos tradiciją.
6.8. Konstitucinis Teismas, vertinęs Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo konstitucingumą tam tikra apimtimi, nenustatė jo prieštaravimo Konstitucijai. Be to, Konstitucinis Teismas 2023 m. liepos 5 d. nutarime konstatavo, jog Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, 4 straipsnio 2 dalis tiek, kiek jose nustatyti atskiri atvejai, kada Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose gali būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat įvertino, kad nebuvo pažeistas konstitucinis lygiateisiškumo principas, kai tam tikroms asmenų grupėms nustatomas kitokios asmenvardžių rašymo taisyklės.
6.9. Taisyklių 9.12 papunktyje nustatytas pagrindas atitinka galiojantį Civilinės būklės aktų registravimo įstatymą, kuriame įtvirtintas reglamentavimas, nustatantis tam tikroms asmenų grupėms kitokias asmenvardžių rašymo taisykles, kuris Konstitucinio Teismo buvo įvertintas kaip nepažeidžiantis lygiateisiškumo principo. Taisyklių 9.12 papunktyje įtvirtintas reglamentavimas, suteikiantis teisę asmenims, turintiems nelietuvišką pavardę, pasirinkti kitokią pavardės formą nei lietuvišką pavardę turintiems asmenims, nėra diskriminacinis.
6.10. Taisyklių 9.12 papunktis suformuluotas, remiantis Lietuvos Aukščiausios Tarybos Nutarimu, nustačiusiu išimtis ne lietuvių tautybės asmenų pavardžių darybai, ir Kalbos komisijos nutarimu, nustatančiu lietuviškų moterų pavardžių darybą. Todėl, keliant klausimą dėl teisinio reguliavimo atitikties lygiateisiškumo ir diskriminacijos draudimo principams, visų pirma, turėtų būti įvertintas minėtų nutarimų atitikimas šiems principams. Lietuviškų moterų pavardžių darybą nustato Kalbos komisijos Nutarimas, todėl teisės moterims, kurių pavardės yra lietuviškos kilmės, turėti nesugramatintą (t. y. pagal lytį nederintą) pavardę, suteikimas yra ne Taisyklių reguliavimo dalykas.
Išplėstinė teisėjų kolegija
konstatuoja:
III.
7. Byloje prašoma ištirti, ar: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-333 patvirtintų Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių (2021 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 1-R-453 redakcija) 9.12 papunktis neprieštarauja CK 3.31 straipsniui, taikant jį kartu su CK 3.3 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią šeimos santykių teisinis reguliavimas grindžiamas, be kita ko, kitais civilinių santykių teisinio reguliavimo principais ir CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu civilinių teisinių santykių dalyvių lygiateisiškumo principu; 2) Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2003 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. N-2(87) „Dėl moterų pavardžių darymo“ 1 ir 2 punktai ta apimtimi, kuria lietuviška moterų pavardė pagal vyro pavardę daroma tik su priesagomis -ienė, -iuvienė arba galūne -ė (kai norima turėti pavardės formą, kuri nenurodytų šeiminės padėties), nenumatant galimybės lietuviškų moterų pavardžių pagal vyro pavardę daryti be nurodytų priesagų ar galūnės, neprieštarauja CK 3.31 straipsniui, bei ta apimtimi, kuria priimant sprendimą dėl pavardės pakeitimo nenumatyta galimybė atsižvelgti į tai, ar atsisakymas lietuvišką moterų pavardę pagal vyro pavardę daryti be nurodytų priesagų ar galūnės sukels sutuoktinių porai ar jų šeimai rimtų nepatogumų, neprieštarauja CK 3.31 straipsniui; taip pat 1 ir 2 punktai ta apimtimi, kuria jie taikomi tik lietuviškų moterų pavardžių darybai, neprieštarauja CK 3.31 straipsniui atskirai ir taikant jį kartu su CK 3.3 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią šeimos santykių teisinis reguliavimas grindžiamas, be kita ko, kitais civilinių santykių teisinio reguliavimo principais ir CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu civilinių teisinių santykių dalyvių lygiateisiškumo principu.
Dėl norminės administracinės bylos tyrimo ribų
8. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminių administracinių aktų teisėtumo patikros kreipėsi įgyvendindamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 113 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę, t. y. su nagrinėjama individualiąja byla susijusiu prašymu ištirti, ar ginčo norminiai aktai atitinka įstatymą.
9. Norminėje administracinėje byloje atliktino norminio administracinio akto (jo dalies) teisėtumo tyrimo ribas apibrėžia pareiškėjas. Pirminės atliktino tyrimo ribos yra nustatomos nutartyje, kuria išsprendžiamas pareiškimo (prašymo) priėmimo klausimas, bei tikslintinos bylos nagrinėjimo metu atsižvelgiant į priimtame pareiškime (prašyme) (priimtoje jo dalyje) išdėstytus bei teismo posėdyje pateiktus argumentus (paaiškinimus) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-21-438/2017).
10. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į teismų bendradarbiavimo ir kooperavimosi poreikį, į tai, kad teismo sprendimas norminėje administracinėje byloje turi būti naudingas besikreipiančiam teismui ir susijęs su jo nagrinėjama individualia byla, turi teisę, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, patikslinti pareikšto prašymo turinį taip, kad jis atitiktų individualios bylos aplinkybes, padėtų tinkamai išspręsti tą individualią bylą, kurioje teismas nusprendė kreiptis į administracinį teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 26 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I575-3/2009; 2012 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I261-48/2012; 2013 m. gruodžio 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I552-22/2013; kt.).
11. Kai yra akivaizdu, jog pareiškėjas padarė rašymo apsirikimą nurodydamas prašomą ištirti nuostatą arba kai pareiškėjas eksplicitiškai neprašo ištirti ginčijamo teisės akto atitikties tam tikram aukštesnės galios teisės aktui, tačiau tokią abejonę nurodo pareiškimo (prašymo) motyvuose, administracinis teismas paprastai savo iniciatyva atitinkamai patikslina tyrimo ribas bei apimtį, nenukrypdamas nuo pareiškime (prašyme) suformuoto bylos dalyko (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I261-16/2013; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I63-8/2011; kt.). Atsižvelgdamas į individualiojoje byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes (ginčijamo akto taikymo momentą), administracinis teismas savo iniciatyva taip pat gali patikslinti tiriamo norminio administracinio akto redakciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I444-12/2009; kt.).
12. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 26 d. nutarties motyvai dėl individualiojoje civilinėje byloje taikomų Taisyklių nuostatų galimo neteisėtumo akivaizdžiai siejami ne tik su šių Taisyklių 9.12, bet ir su 9.7 papunkčiu, nurodant, jog CK detalizuojančių Taisyklių 9.7 ir 9.12 papunkčiais reglamentuojamas pavardės pasirinkimas (rašyba, darymas), kad Taisyklių 9.7 papunktyje įtvirtintos lietuviškų moteriškų pavardžių darymo išimtys bei kad Taisyklių 9.7 ir 9.12 papunkčiuose įtvirtintas reglamentavimas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kelia abejonių. Vis dėlto konkretus prašymas patikrinti Taisyklių 9.7 papunkčio teisėtumą nėra tiesiogiai išreikštas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 26 d. nutarties rezoliucinėje dalyje. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje motyvai dėl Taisyklių ir Nutarimo nuostatų neteisėtumo, be kita ko, glaudžiai siejami su reikalavimo, kad su pavardės rašyba, darymu susijusių teisių ribojimai turi būti nustatyti įstatymo lygmens teisės akte, nepaisymu bei lietuviškos kilmės pavardes turinčių Lietuvos Respublikos piliečių (moterų) diskriminacija, t. y. su konstitucinių teisinės valstybės ir lygiateisiškumo principų pažeidimu. Tačiau prašymas įvertinti, ar ginčijami Taisyklių ir Nutarimo punktai neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatoms, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 26 d. nutarties rezoliucinėje dalyje taip pat nėra tiesiogiai išreikštas.
13. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, įvertinusi byloje ginčijamų norminių administracinių aktų ir aukštesnės galios teisės aktų turinį bei teismo pareigą procese veikti aktyviai, išplėstinė teisėjų kolegija, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 26 d. nutartyje nurodyta apimtimi tikslinga įvertinti ne tik Taisyklių 9.12 papunkčio, bet ir 9.7 papunkčio teisėtumą; taip pat tai, ar Taisyklių 9.7 ir 9.12 papunkčių bei Nutarimo 1 ir 2 punktų nuostatos neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės bei lygiateisiškumo principams.
14. Nustačius, kad pareiškėja individualiojoje byloje J. A. dėl pavardės pakeitimo į Administracijos Civilinės metrikacijos skyrių kreipėsi 2022 m. kovo 31 d. prašymu, kuris buvo įvertintas ir netenkintas tos pačios dienos minėto skyriaus išvada Nr. A136-888/22 (2.4.1.51-AD21) „Dėl vardo ir (ar) pavardės pakeitimo“, konstatuotina, jog šioje norminėje administracinėje byloje turi būti vertinamas Taisyklių 9.7 papunkčio (2019 m. gegužės 10 d. įsakymo Nr. 1R-165 redakcija) ir 9.12 papunkčio (2016 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 1R-333 redakcija) bei Nutarimo (originali 2003 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. N-2(87) redakcija) 1 ir 2 punktų teisėtumas.
Individualiojoje civilinėje byloje susiklosčiusios faktinės aplinkybės ir su jomis susijęs aktualus reglamentavimas
15. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad: pareiškėja civilinėje byloje J. A. 2021 m. rugpjūčio 21 d. sudarė santuoką su Š. A.; 2022 m. kovo 31 d. ji kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrių su prašymu pakeisti pavardę „A.“ į pavardę „A.“; Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius pateikė 2022 m. kovo 31 d. išvadą Nr. A136-888/22(2.4.1.51-AD21) „Dėl vardo ir (ar) pavardės pakeitimo“, kuria netenkino pareiškėjos prašymo, motyvuodamas tuo, jog pavardės keitimas į „A.“ neatitiktų Taisyklių ir Nutarimo nuostatų; pareiškėja civilinėje byloje nesutinka su minėta išvada, prašo ją panaikinti ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrių pakeisti pareiškėjos turimą A. pavardę, įrašant pavardę „A.“ bei išduodant tai patvirtinantį dokumentą.
16. Konstitucijoje nustatyta, kad valstybinė kalba – lietuvių kalba (14 str.). Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu (29 str. 1–2 d.).
17. Valstybinės kalbos vartojimą viešajame Lietuvos gyvenime, valstybinės kalbos apsaugą, kontrolę ir atsakomybę už pažeidimus nustato Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas, kuriame (originali 1995 m. sausio 31 d. įstatymo Nr. I-779 redakcija) įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos valstybinė kalba yra lietuvių kalba (2 str.); Lietuvos Respublikoje vartojamos įstatymų nustatytos Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžių lytys (15 str. 1 d.); asmenvardžiai keičiami bei koreguojami įstatymų nustatyta tvarka (15 str. 2 d.); valstybė rūpinasi taisyklingos lietuvių kalbos prestižu, sudaro sąlygas saugoti kalbos normas, asmenvardžius, vietovardžius, tarmes ir rašytinius kalbos paminklus, užtikrina materialinę bazę valstybinei kalbai funkcionuoti, visapusiškai remia kaip prioritetinę mokslo šaką lietuvių kalbos tyrinėjimus ir šią kalbą tyrinėjančias mokslo įstaigas, lietuvių kalbos mokslo ir praktikos knygų leidybą (19 str.); valstybinės kalbos globos kryptis ir uždavinius nustato ir kalbos normas aprobuoja Valstybinė lietuvių kalbos komisija (20 str.).
18. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 dalyje (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) nustatyta, kad civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais. CK 3.3 straipsnio 1 dalyje (2018 m. birželio 26 d. įstatymo XIII-1290 redakcija) įtvirtinta, jog šeimos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas monogamijos, santuokos savanoriškumo, sutuoktinių lygiateisiškumo, prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo, vaikų auklėjimo šeimoje, tėvystės ir motinystės tarpusavio papildomumo, motinystės visokeriopos apsaugos principais ir kitais civilinių santykių teisinio reglamentavimo principais. CK 3.31 straipsnyje (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) įtvirtinta, kad abu sutuoktiniai turi teisę pasilikti iki santuokos turėtą savo pavardę, pasirinkti kito sutuoktinio pavardę kaip bendrą pavardę arba pasirinkti dvigubą pavardę, kai prie savo pavardės prijungiama sutuoktinio pavardė.
19. Civilinės būklės aktų registravimo tvarką, civilinės būklės aktus registruojančių institucijų teises ir pareigas, kitų institucijų ir asmenų, susijusių su civilinės būklės aktų registravimu, teises ir pareigas nustato Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų registravimo įstatymas. Šiame įstatyme (originali 2015 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-2111 redakcija) įtvirtinta, kad civilinės būklės aktų įrašai rašomi lietuvių kalba (6 str. 6 d.); asmuo turi teisę pasikeisti savo vardą ir pavardę jam sudarytame civilinės būklės akto įraše teisingumo ministro nustatytais pagrindais ir tvarka (24 str. 1 d.).
20. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, atsižvelgdama į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pasiūlymus, 1991 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. I-1031 nustatė vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase tvarką. Šiame nutarime nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės rašomi lietuvių kalbos rašmenimis pagal turimų pasų ar kitų asmens dokumentų, kuriais remiantis išduodamas pasas, lietuviškus įrašus (1 p.). Nelietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis. Nustatytos formos raštišku piliečio pageidavimu vardas ir pavardė rašomi: a) pagal tarimą ir nesugramatinti (be lietuviškų galūnių) arba b) pagal tarimą ir gramatinami (pridedant lietuviškas galūnes) (2 p.). Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašyti asmens vardai ir pavardės keičiami teisės aktų nustatyta tvarka (4 p.). Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimas Nr. I-1031 neteko galios nuo 2022 m. gegužės 1 d., įsigaliojus 2022 m. sausio 18 d. Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymui Nr. XIV-903.
21. Vardo ir pavardės keitimo pagrindus ir šių asmens duomenų keitimo civilinės būklės aktų įrašuose tvarką reglamentuoja Taisyklės. Pastarųjų 4 punkte (2021 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 1R-453 redakcija) nustatyta, kad pasirinktas vardas ir (ar) pavardė, į kurį keičiamas turimas vardas ir (ar) pavardė, turi neprieštarauti gerai moralei ir Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, o kai keičiamas nepilnamečio vaiko vardas ir (ar) pavardė, – taip pat ir geriausiems vaiko interesams. Pasirinktas vardas ir pavardė taip pat turi atitikti asmens lytį, išskyrus atvejus, kai juos keičia asmuo, kuriam diagnozuotas transseksualumas. Pagal Taisyklių 9.7 papunktį (2019 m. gegužės 10 d. įsakymo Nr. 1R-165 redakcija) pareiškėjas gali pakeisti savo pavardę, jeigu nori turėti kitokią pavardę turimos pavardės pagrindu (su kitokia galūne ar kitokia priesaga, be priesagos ar su priesaga), jeigu pageidaujama pavardė yra tradicinėje vartosenoje; o pagal 9.12 papunktį (2016 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 1R-333 redakcija) – jei nori vietoj savo nelietuviškos sugramatintos (su lietuviška galūne) pavardės įgyti tokią pačią, tik nesugramatintą pavardę (be lietuviškos galūnės), arba atvirkščiai – vietoj nelietuviškos nesugramatintos pavardės įgyti tokią pačią, tik sugramatintą pavardę. Kalbos komisija 2016 m. spalio 13 d. išvadoje Nr. S1-420 (1.7) dėl Taisyklių 9.12 papunkčio nurodė, jog „Pasakymas ,,nelietuviškos pavardės“ yra neaiškus ir klaidinantis, kartais suprantamas kaip leidžiantis pakeisti etimologiškai nebaltiškos kilmes pavardes, pvz., Kazlauskas, Petrauskas, Aleksandravičius, ir jas rašyti be lietuviškų galūnių, nors jos tiesiogiai priklauso lietuvių kalbos vardynui ir yra vienos dažniausių Lietuvoje. Tikėtina, kad atitinkamos galiojančių taisyklių nuostatos rėmėsi Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo Nr. 1-1031 2 punktu, kuriame vartojamas pasakymas ,,ne lietuvių tautybės asmenys“, būtent tokia tikriausiai turėtų būti taikymo sąlyga“.
22. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-334 patvirtintose Civilinės būklės aktų registravimo taisyklėse (originali įsakymo redakcija) nustatyta, kad civilinės būklės aktų įrašai sudaromi lietuvių kalba; Lietuvos Respublikos piliečių ir jų vaikų vardai ir pavardės civilinės būklės akto įraše nurodomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais, reguliuojančiais vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose tvarką (23 p.). Pavardės sutuoktiniams suteikiamos vadovaujantis CK 3.31 straipsniu. Kai moteris pasirenka ar prie savo pavardės prisijungia sutuoktinio pavardę, jai suteikiama moteriška pavardės forma. Kai vyras pasirenka ar prie savo pavardės prisijungia sutuoktinės mergautinę pavardę, jam suteikiama vyriška pavardės forma, jai – moteriška pavardės forma. Kai vienas iš sutuoktinių turi dvinarę (daugianarę pavardę), kitas iš sutuoktinių gali pasirinkti vieną iš kito sutuoktinio dvinarės (daugianarės) pavardės savarankiškų dėmenų arba sudaryti dvigubą pavardę iš turimos vienanarės ir sutuoktinio dvinarės (daugianarės) pavardės dėmens (80 p.).
23. Aptartą teisinį reguliavimą įvertinus nagrinėjamos norminės administracinės bylos kontekste asmenvardžių darymo bei rašymo aspektu, pažymėtina, jog įstatymu yra nustatyta, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba, ja yra rašomi civilinės būklės aktų įrašai, taip pat yra vartojamos asmenvardžių lytys, t. y. asmenvardžiui yra suteikiama vyriška arba moteriška forma. Individualiajai civilinei bylai aktualiu laikotarpiu Lietuvos Aukščiausioji Taryba, atsižvelgdama į Kalbos komisijos pasiūlymus, Nutarimu taip pat buvo nustačiusi bendrą taisyklę, kad vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuvių kalba, pagal lietuviškus įrašus. Tačiau asmenvardžių (ne)gramatinimo tvarka Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Nutarime expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) yra susieta tik su asmens (vardo ir pavardės turėtojo) tautybe. Įgalinimai nustatyti vardo ir pavardės keitimo sudarytame civilinės būklės akto įraše procedūras (pagrindus bei tvarką) įstatymu yra deleguoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui, o tokios procedūros nustatytos Taisyklėse. Šių Taisyklių 9.12 papunktyje (2016 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 1R-333 redakcija) nustatant, kad pareiškėjas gali pakeisti savo pavardę, jeigu nori vietoj savo nelietuviškos sugramatintos (su lietuviška galūne) pavardės įgyti tokią pačią, tik nesugramatintą pavardę (be lietuviškos galūnės), arba atvirkščiai – vietoj nelietuviškos nesugramatintos pavardės įgyti tokią pačią, tik sugramatintą pavardę, iš esmės yra perkeltos nuostatos iš Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimo 2 punkto, kuriame, kaip minėta, pavardės (ne)gramatinimas yra siejamas išimtinai su asmens (vardo ir pavardės turėtojo) tautybe. Ši aplinkybė, be kita ko, pažymėta Kalbos komisijos 2016 m. spalio 13 d. išvadoje Nr. S1-420 (1.7).
Dėl Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Nutarime įtvirtinto teisinio reguliavimo konstitucingumo
24. Įvertinus individualiojoje civilinėje byloje kilusio ginčo turinį, nustatytas faktines aplinkybes, ginčo laikotarpį, konstatuotina, kad nagrinėjant kilusį civilinį ginčą, be kita ko, turi būti taikomos Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimo nuostatos, reglamentuojančios vardų ir pavardžių Lietuvos Respublikos piliečio pase rašybą. Atitinkamai į šias nuostatas turi būti atsižvelgiama ir nagrinėjamoje norminėje administracinėje byloje vertinant ginčo Taisyklių ir Nutarimo nuostatų teisėtumą. Tačiau išplėstinei teisėjų kolegijai kyla abejonių dėl minėtame Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Nutarime įtvirtinto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 ir 2 dalims bei konstituciniam teisinės valstybės principui.
25. Kompetenciją pripažinti, kad įstatymas ir kitas Seimo priimtas aktas yra neteisėtas, pagal Konstitucijos 105 straipsnį yra suteikta Konstituciniam Teismui, kuris nagrinėja, ar šie aktai neprieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 102 str. 1 d.). Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Be to, pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti ir iki Konstitucijos įsigaliojimo priimtų teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 17 d. sprendimas). Dėl iki Konstitucijos įsigaliojimo išleistų Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos priimtų aktų, Vyriausybės aktų, taip pat dėl atitinkamos teisinės galios teisės aktų, išleistų iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, tačiau likusių galioti atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę ir reguliuojančių Seimo arba Vyriausybės reguliavimo sričiai priskirtus santykius, atitikties Konstitucijai pagal Konstituciją sprendžia Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas).
26. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, jog konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas įpareigoja valstybę vienodai veiksmingomis priemonėmis ginti kiekvieno asmens teises ir laisves (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 nutarimas). Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmenų nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo principas. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. Nurodytas principas įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas). Visų asmenų lygybės principas reiškia ir tai, kad atitinkamos rūšies santykių subjektams – visiems vienodais požymiais pasižymintiems asmenims (jų grupėms) turi būti taikomas tas pats įstatymas ar kitas teisės aktas – tas pats vienodas, visiems tos kategorijos subjektams bendras, lygus matas (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas).
27. Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas aiškintinas neatsiejamai nuo kitų Konstitucijos nuostatų, inter alia, nuo nuostatų, įtvirtinančių asmens teises ir laisves, taip pat nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris yra universalus principas, juo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. gruodžio14 d., 2013 m. vasario 22 d., 2013 m. balandžio 30 d. nutarimai). Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas įpareigoja valstybę vienodai veiksmingomis priemonėmis ginti kiekvieno asmens teises ir laisves (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas).
28. Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis yra 1 dalies išvestinė, nes ja neleidžiama pažeisti lygiateisiškumo, nustačius, kad „žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“ (1995 m. sausio 24 d. išvada). Orumas – neatimama žmogaus, kaip didžiausios socialinės vertybės, savybė. Visi žmonės iš prigimties laikytini lygiais savo orumu ir teisėmis. Taigi pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamu diskriminavimu tada, kai žmogaus teisės varžomos dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, kartu žeminamas ir diskriminuojamo žmogaus orumas (Konstitucinio Teismo 2017 m. gruodžio 19 d. išvada).
29. Su konstituciniu asmenų lygiateisiškumo principu glaudžiai susijusios ir Konstitucijos 14 straipsnio bei Valstybinės kalbos įstatymo 2 straipsnio nuostatos, pagal kurias Lietuvos Respublikos valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Šiuo aspektu Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarime pažymėta, jog valstybinė kalba ne tik saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą, bet tuo pačiu yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimo normos, nustatančios, jog asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis ir pagal tarimą, yra taikomos visiems be išimties piliečiams nepriklausomai nuo jų tautybės ir kitų požymių. Kokiai tautybei priklausyti – tai asmens apsisprendimo reikalas, t. y. niekas, išskyrus patį asmenį, negali spręsti jo priskyrimo kokiai nors tautybei klausimo, todėl negalima nustatyti išskirtinių valstybinės kalbos vartojimo atsižvelgiant į asmens tautybę taisyklių. Asmens tautybė taip pat negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso. Kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas.
30. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimo patvirtinimo bei jame įtvirtinto teisinio reguliavimo tikslas – atsižvelgiant į tai, kad taisyklinga lietuvių kalba yra ypatingos reikšmės ir svarbos valstybinės apsaugos bei kontrolės objektas, sudaryti sąlygas saugoti kalbos normas bei asmenvardžius, užtikrinti materialinę bazę valstybinei kalbai toliau tinkamai funkcionuoti. Tokiu būdu valstybė vykdo Konstitucijos 14 straipsnyje prisiimtus įsipareigojimus saugoti ir globoti valstybinę lietuvių kalbą, rūpintis jos prestižu. Tačiau, kaip minėta, valstybinės lietuvių kalbos saugojimas turėtų būti vykdomas paisant Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo.
31. Įvertinus Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimo 2 punkte įtvirtintą reglamentavimą, matyti, kad juo teisė gramatinti ar negramatinti Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomą vardą ir pavardę, yra suteikta išimtinai tik nelietuvių tautybės asmenims, tokios teisės lietuvių tautybės asmenims atskirai nenustatant. Šiuo aspektu pažymėtina, jog lietuvių kalbos, kaip valstybinės, vartojimas viešajame valstybės gyvenime, į kurį, be kita ko, patenka asmenvardžių rašymas oficialiuose asmens dokumentuose, yra reglamentuojamas atsižvelgiant į lietuvių kalbai, jos sistemai, tradicijai bei vidinei raidai būdingus požymius. Todėl asmenvardžiai keičiami bei koreguojami paisant specialiųjų lietuvių kalbos norminimo, gramatikos, oficialiosios vartosenos taisyklių bei remiantis kalbos mokslu. Tačiau aptariamu atveju susiklostė tokia situacija, kad asmenvardžių rašybos Lietuvos Respublikos piliečio pase teisinis reguliavimas yra susietas ne su kalbos mokslu paremtomis rašybos (gramatinimo) taisyklėmis ir / ar lietuvių kalbos tradicija, o su asmenvardžio (vardo ir pavardės) turėtojo tautybe. Taigi teisės aktu nustatyta, jog nelietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių rašymas pase, pasirenkant tiek sugramatintą, tiek nesugramatintą jų formą, nekelia pavojaus bendrinei lietuvių kalbai, jos savitumui, taip pat nekelia abejonių dėl šių formų (ar vienos iš jų) nederėjimo su lietuvių kalbos tradicija. Todėl kyla abejonė, ar tokia pati nuostata negalėtų būti taikoma ir lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečių vardams ir pavardėms rašyti. Kaip minėta, principas vardus ir pavardes piliečio pase rašyti vienodai – valstybine kalba – taikomas visiems be išimties, t. y. ir lietuvių, ir nelietuvių tautybės piliečiams. Be to, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimu yra reguliuojami kitokio pobūdžio santykiai negu Konstitucijos 37 straipsnyje, įtvirtinančiame tautinėms bendrijoms teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimas). Todėl ir šio nutarimo 2 punkte įtvirtintas reglamentavimas negali būti laikomas diferencijuotu teisiniu reguliavimu, užtikrinančiu specialiąsias saugotinas tautinių mažumų teises (pozityviąja diskriminacija). Vadinasi, tarp lietuvių tautybės ir nelietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečių aptariamu aspektu nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas traktavimas, vieniems jų leidžiant negramatinti savo asmenvardžių, o kitiems tokios teisės nesuteikiant, būtų objektyviai pateisinamas. Dėl nurodytų priežasčių galima daryti išvadą, kad Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimo 2 punkte nepagrįstai yra nustatytos išskirtinės valstybinės kalbos vartojimo taisyklės, atsižvelgiant vien tik į asmens tautybę, tuo pažeidžiant konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui principą bei jį apimantį teisinės valstybės principą.
32. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimo (įskaitant jo 2 punktą) konstitucingumas bei atitiktis konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui jau buvo vertintas Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimu. Tačiau faktinės aplinkybės ir prašymo įvertinti šio Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimo atitiktį Konstitucijai turinys minėtoje konstitucinės justicijos byloje ir šioje norminėje administracinėje byloje skiriasi iš esmės. Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarime vertino ir pasisakė dėl Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimo 2 punkto atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 ir 2 daliai tik ta apimtimi, kiek šioje teisės normoje nustatyta, kad „Nelietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis“ ir „pagal tarimą“. Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarime nevertino ir nepasisakė dėl Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimo 2 punkto tiek, kiek jame įtvirtinta skirtinga asmenvardžių gramatinimo tvarka nelietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečiams, tokios tvarkos atskirai nenustatant lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečiams, atitikties konstituciniam lygiateisiškumo principui. Todėl Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarime pateikti išaiškinimai nepašalina išplėstinei teisėjų kolegijai nagrinėjamoje norminėje administracinėje byloje kilusių abejonių dėl Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimo 2 punkto suderinamumo su Konstitucijos 29 straipsnio 1–2 dalimis bei teisinės valstybės principu.
Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 81 straipsnio 9 dalimi, 100 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 101 straipsnio 3 punktu,
nutaria:
Atnaujinti norminės administracinės bylos nagrinėjimą iš esmės.
Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. Nr. I-1031 nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ 2 punkte (originali 1991 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. I-1031 redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek juo lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečiams neįtvirtinta teisė pasirinkti jų vardą ir pavadę Lietuvos Respublikos piliečio pase rašyti tiek sugramatinta, tiek nesugramatinta forma, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 ir 2 dalis ir teisinės valstybės principą.
Bylos nagrinėjimą sustabdyti iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės pateiktą prašymą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Audrius Bakaveckas
Arūnas Sutkevičius
Milda Vainienė
Skirgailė Žalimienė