Civilinė byla Nr. e3K-3-200-421/2019
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01399-2017-7
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.8.8; 3.2.4.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. birželio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Donato Šerno (pranešėjas) ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bendrovės „Andertex Lp“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bendrovės „Andertex Lp“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Lietmaz-Servis Ekspedicija“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių žodžiu sudarytos sutarties aiškinimą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 47 534,05 Eur skolą, 3713,20 Eur palūkanas, 6 proc. procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad šalys žodžiu susitarė dėl prekių pirkimo ir pardavimo: ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovei prekes (šaldytą mėsą), o atsakovė įsipareigojo prekes atsiimti ir už jas sumokėti. Nors šalys nesudarė rašytinės sutarties, tačiau pagal žodinę pirkimo–pardavimo sutartį šalys bendradarbiavo daugiau nei vienerius metus. Atsakovei ieškovė patiekė prekių už 150 920,60 Eur sumą ir išrašė devynias sąskaitas faktūras. Atsakovė atsiėmė prekes iš sandėlio, pasirašė gabenimo važtaraščius, tačiau sumokėjo tik 100 586,92 Eur. Atsakovė neapmokėjo trijų sąskaitų faktūrų (2016 m. vasario 23 d. 19 323 Eur sumos sąskaitos faktūros Nr. 07/16, 2016 m. vasario 24 d. 20 139,05 Eur sumos sąskaitos faktūros Nr. 08/16 ir 2016 m. kovo 2 d. 8072 Eur sumos sąskaitos faktūros Nr. 09/16). Sutartinių santykių buvimą įrodo tai, kad atsakovė dalį prievolės įvykdė. Kadangi atsakovė laiku neatsiskaitė pagal minėtas tris sąskaitas faktūras, ieškovė įgijo teisę į 47 534,05 Eur skolą ir 3713,20 Eur palūkanas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovės 47 534,05 Eur skolos, 6 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą 47 534,05 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. birželio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 769 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; kitą ieškinio dalį atmetė.
5. Teismas nustatė, kad atsakovė prekes (šaldytą mėsą) atsiėmė iš UAB „Terminal Lt“ sandėlio. Duomenų, kad atsakovė atsiėmė prekes kaip kito asmens atstovė, t. y. kaip prekių vežėja, byloje nėra. Tai, kad atsakovė priėmė prekes, sudaro pagrindą pripažinti, jog ji sutiko su ieškovės pasiūlymu įsigyti prekes (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.181 straipsnio 5 dalis, 6.305 straipsnio 1 dalis).
6. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė už dalį prekių sumokėjo, mokėjimo dokumentuose nenurodė, kad mokėjimo prievolę atlieka už kitą asmenį.
7. Teismas, įvertinęs atsakovės į bylą pateiktus CMR važtaraščius bei atsakovės išrašytas sąskaitas faktūras bendrovei „Orion Consortium LP“ už paslaugas, nurodė, kad minėtuose dokumentuose nėra jokių duomenų apie ieškovę, kaip sutartinių santykių dalyvę, todėl jie neįrodo bylai reikšmingų aplinkybių. Byloje nesant kitų duomenų apie bendrovės „Orion Consortium LP“ ir ieškovės sutartinius santykius, teismas sprendė, kad atsakovės pateiktas bendrovės „Orion Consortium LP“ raštas negali būti vertinamas kaip ieškovės ir bendrovės „Orion Consortium LP“ pirkimo–pardavimo sutarties buvimo įrodymas. Raštas nėra informatyvus, nors jame patvirtinama apie atsakovės ir bendrovės „Orion Consortium LP“ sandorį, tačiau aplinkybių apie bendrovės „Orion Consortium LP“ ir ieškovės sutartį dėl prekių pirkimo ir pardavimo jame nenurodyta. Priešingai, minėtame rašte paminėta apie UAB ,,Lietmaz-Servis ekspedicija“ ir bendrovės „Andertex LP“ buvusių teisinių sutartinių santykių pasibaigimą.
8. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, taip pat į tai, kad atsakovė iš dalies sandorį įvykdė (atsiskaitė už dalį prekių), teismas padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog tarp šios bylos šalių buvo sudaryta žodinė prekių pirkimo–pardavimo sutartis, todėl atsakovei kyla prievolė sumokėti už likusias gautas prekes.
9. Teismas, nustatęs, kad įrodymų, pagrindžiančių, jog iki kreipimosi į teismą dienos ieškovės nurodytos sąskaitos buvo įteiktos (išsiųstos) atsakovei, kad buvo ir kada konkrečiai buvo pareikalauta įvykdyti prievolę, ieškovė nepateikė, vadovaudamasis CK 6.53 straipsnio 2 dalimi bei CK 6.314 straipsnio 5 dalimi, padarė išvadą, kad ieškovė neįgijo teisės reikalauti kompensuojamųjų palūkanų iki ieškinio pateikimo teismui dienos.
10. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės UAB „Lietmaz-Servis Ekspedicija“ apeliacinį skundą, 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.
11. Kolegija nustatė, kad ieškovė išrašė atsakovei UAB „Lietmaz-Servis Ekspedicija“ devynias 100 586,92 Eur sumos sąskaitas faktūras už prekes (šaldytą mėsą). Krovinio gabenimo važtaraščiai – produkcijos iškrovimo aktai Nr. GIRI1007723, GIRI1008397 ir GIRI1011411, 2012 m. kovo 19 d. sutartis Nr. MT-12-013 bei 2012 m. liepos 2 d. prekių saugojimo muitinės sandėlyje sutartis Nr. MS-12-015 patvirtina, kad ieškovė bendradarbiavo su UAB „Terminal LT“ – muitinės A tipo sandėlio Vilniaus r., Kuprioniškių k., Minsko pl. 55, savininke. Šią aplinkybę taip pat patvirtina 2016 m. rugpjūčio 12 d. UAB „Terminal Lt“ atsakymas į ieškovės paklausimą, kuriuo ši patvirtino, kad pagal bendrovės „Andertex LP“ užsakymą iš UAB „Terminal Lt“ sandėlio buvo iškrauta produkcija pagal krovinių gabenimo važtaraščius Nr. GIRI1007723, GIRI1008397 ir GIRI1011411. Jokių kitų įrodymų ieškovė į bylą nepateikė.
12. Į bylą pateikti CMR važtaraščiai Nr. 1065, 1066, 1287, 1237, 1289, 1121 ir 2016 m. vasario 29 d. sąskaitos Nr. LSE-16/02/136, LSE-16/02/133, LSE-16/02/132, LSE-16/02/131 bei 2016 m. kovo 31 d. sąskaitos Nr. LSE-16/03/99 ir LSE-16/03/100 patvirtina, kad tarp atsakovės ir bendrovės „Orion Consortium LP“ buvo susiklostę tarptautiniai krovinių gabenimo santykiai. Iš atsakovės į bylą pateikto bendrovės „Orion Consortium LP“ rašto matyti, kad atsakovei bendrovė „Orion Consortium LP“ patvirtino, jog jos prašymu atsakovė gabeno prekes (šaldytus mėsos produktus), taip pat dėl valiutų svyravimų per atsakovę bendrovė „Orion Consortium LP“ atliko mokėjimus už nurodytą produkciją.
13. Kolegija pabrėžė, kad tam, jog būtų įrodyta, kad sandoris buvo sudarytas, ne visais atvejais byloje turi būti pateikta rašytinė sutartis. Įstatymai įtvirtina galimybę sudaryti sutartis konkliudentiniais veiksmais ar žodžiu, jei tai neprieštarauja imperatyviosioms sandorio formą nustatančioms teisės normoms, o paprasta rašytine forma turi būti sudaromi tik CK ir kituose įstatymuose nurodyti sandoriai (CK 1.71–1.73 straipsniai).
14. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog tarp šalių buvo susiklostę pirkimo–pardavimo santykiai ir dėl to atsakovė liko skolinga ieškovei, neišaiškino visų įrodinėjimo dalyką byloje sudarančių aplinkybių ir iš esmės rėmėsi vieninteliu ieškovės į bylą pateiktu įrodymu – sąskaitomis faktūromis.
15. Pagal kasacinio teismo praktiką sąskaitos faktūros, kaip dokumento, kuriuo gali būti grindžiami šalių tarpusavio santykiai, kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų tarp šalių buvimo bei vykdymo fakto, nepakanka šalių tarpusavio santykiams įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012). Taigi, sąskaita faktūra kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas yra vertinama visų byloje esančių įrodymų kontekste. Nagrinėjamu atveju jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių šalių tarpusavio santykius, byloje nėra. Ieškovė, teigdama, jog visas devynias sąskaitas faktūras pateikė atsakovei elektroniniu paštu (meatfood@inbox.rus), šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Tai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Be to, ginčo sąskaitose faktūrose nurodytas kitas ieškovės elektrinio pašto adresas – andertex@list.
16. Kolegija pripažino, kad atsakovės į bylą pateikti įrodymai – sąskaitos faktūros, CMR važtaraščiai bei bendrovės „Orion Consortium LP“ raštas – iš esmės nepatvirtina, kad ieškovę ir bendrovę „Orion Consortium LP“ siejo tarpusavio santykiai. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas, didelį dėmesį skirdamas atsakovės į bylą pateiktiems įrodymams, kaip nepagrindžiantiems ieškovės ir bendrovės „Orion Consortium LP“ teisinių santykių buvimo fakto, neįvertino, jog ieškovės į bylą pateikti įrodymai nepagrindžia jos ir atsakovės pirkimo–pardavimo sandorio buvimo.
17. Kolegija pažymėjo, kad jeigu atsakovė prieštarauja ieškovės reikalavimui, bet neįrodo savo atsikirtimų, tai savaime neteikia pagrindo daryti išvadą, kad ieškovės nurodytos aplinkybės yra įrodytos. Kaip kasacinis teismas yra nurodęs, ar ieškovė įrodė ieškinio pagrindą sudarančią aplinkybę, sprendžiama nepriklausomai nuo to, ar atsakovė įrodė atsikirtimą į ieškinį.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
18. Kasaciniu skundu ieškovė bendrovė „Andertex Lp“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų pakankamumo taisyklę (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 ir 185 straipsniai) ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017). Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad PVM sąskaitos faktūros nepakanka šalių tarpusavio santykiams įrodyti, o jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių šalių tarpusavio santykius, byloje nėra, yra nepagrįsta ir neatitinka byloje esančių faktinių aplinkybių ir įrodymų visumos.
18.2. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovės dalinis atsiskaitymas su ieškove jokiais įrodymais nepagrįstas, tačiau atsakovė neginčija, kad dalį sumos (100 586,92 Eur) pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras ji sumokėjo, ir šį faktą patvirtino atsiliepime į ieškinį. Sąskaitų faktūrų ar kitų duomenų, liudijančių ieškovės ir trečiojo asmens pirkimo–pardavimo teisinių santykių buvimą, nėra. Atsakovės pateikti įrodymai tik patvirtina tai, kad tarp jos ir trečiojo asmens susiklostė faktiniai ir teisiniai santykiai. Sąskaitų faktūrų ar kitų įrodymų, patvirtinančių, kad pagal trečiojo asmens užsakymą atsakovė tik pervežė savo nupirktą iš ieškovės produkciją ir atsiskaitė su ieškove trečiojo asmens perduotomis lėšomis, byloje nėra.
18.3. Atsakovė, atlikdama piniginius pavedimus pagal ieškovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras, niekada nefiksuodavo mokėjimo už trečiąjį asmenį fakto ir apie tai ieškovės neinformuodavo. Nepaisant to, kad atsakovės nurodytas trečiasis asmuo patvirtino sandorio tarp ieškovės ir atsakovės buvimą, bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas šio įrodymo nevertino ir nurodė, kad į bylą pateikti įrodymai bei nustatytos aplinkybės neleidžia neabejotinai spręsti apie teisinių santykių tarp ginčo šalių buvimą. Atsakovės į bylą pateiktuose CMR važtaraščiuose atsakovė ir trečiasis asmuo yra nurodyti išskirtinai tik kaip prekių siuntėjai. Nė viename iš minėtų CMR važtaraščių atsakovė nėra nurodoma kaip prekių vežėja. Nagrinėjamu atveju šių faktinių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nevertino ir į susiklosčiusią tarp ginčo šalių dalykinę sutartinę praktiką neatsižvelgė, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės normas ir aktualią kasacinio teismo praktiką.
18.4. Pirkimo–pardavimo sutartinių santykių buvimą tarp ginčo šalių patvirtina tai, kad įprastu ir dalykinę praktiką atitinkančiu būdu atsakovė yra įvykdžiusi dalį prievolės, t. y. atsakovė yra asmeniškai sumokėjusi ieškovei dalį sumos už gautas prekes ir šio fakto neginčija. Ieškovės prekių, už kurias buvo išrašytos neapmokėtos sąskaitos faktūros, perdavimo atsakovei faktą taip pat patvirtina byloje esantys trys atsakovės darbuotojų (vairuotojų) pasirašyti prekių gabenimo važtaraščiai bei išrašytos PVM sąskaitos faktūros. Atsiimdama likusias tris 47 534,05 Eur sumos prekių partijas atsakovė išreiškė savo sutikimą bei akceptavo ieškovės ofertą. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos pagrindu akceptas įsigaliojo nuo jo tokio veiksmo atlikimo (atsiėmimo) momento.
18.5. CK 6.314 straipsnyje įtvirtinta, kad tuo atveju, jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis privalo ją sumokėti, kai pardavėjas pagal sutartį ar šį kodeksą perduoda pirkėjui daiktus arba disponavimo jais dokumentus (CK 6.314 straipsnio 2 dalis). Jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, pirkėjas privalo iš karto sumokėti visą kainą (CK 6.314 straipsnio 4 dalis). CK 6.193 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad, aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius. Taigi aiškinant sutartį svarbus ne tik jos tekstas, bet ir faktinės aplinkybės, susijusios su jos vykdymu ir kitokiais šalių veiksmais – rašytiniai šalių pareiškimai, tarpusavio susirašinėjamas, susiklosčiusi šalių tarpusavio dalykinė praktika, papročiai bei faktiniai šalių veiksmai vykdant ir keičiant sutartį. Ginčo šalių sudaryta sutartis buvo tęstinė, šalis siejo sėkmingas, ilgalaikis ir patikimas bendradarbiavimas. Šalys konkliudentiniais veiksmais suformavo aiškią dalykinę praktiką – pirko ir pardavė prekes be rašytinės sutarties.
19. Atsakovė UAB „Lietmaz-Servis Ekspedicija“ atsiliepime į kasacinį skundą prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Vilniaus apygardos teismas iš esmės rėmėsi vieninteliu įrodymu – sąskaitomis faktūromis. Taip pirmosios instancijos teismas šiam vieninteliam įrodymui suteikė prioritetinę reikšmę, o kitus įrodymus byloje laikė nereikšmingais – tai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai teismų praktikai. Lietuvos apeliacinis teismas teisingai pažymėjo, kad sąskaitos faktūros kaip dokumento, kuriuo gali būti grindžiami šalių tarpusavio santykiai, kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų tarp šalių buvimo bei vykdymo fakto, nepakanka šalių tarpusavio santykiams įrodyti.
19.2. Teismas nustatė, kad nagrinėjant bylą iš esmės jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių šalių tarpusavio santykius, byloje nebuvo pateikta. Vilniaus apygardos teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi tik ieškovės teiginiais, t. y. kad visas sąskaitas faktūras ieškovė pateikė elektroniniu paštu.
19.3. Lietuvos apeliacinis teismas tinkamai įvertino ir kitus byloje esančius įrodymus ir nustatė, kad byloje esantys krovinių gabenimo važtaraščiai, sutartys su UAB „Terminalas Lt“ ir šios bendrovės 2016 m. rugpjūčio 12 d. rašte nurodytos aplinkybės niekaip nepagrindžia ieškovės ir atsakovės tarpusavio santykių. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pateikti įrodymai patvirtina teisinius santykius būtent tarp ieškovės ir UAB „Terminal Lt“, o ne tarp ieškovės ir atsakovės.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl sutarčių sudarymo ir įrodymų pakankamumo taisyklių
20. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sutarčiai sudaryti pakanka šalių valios sukurti tarpusavio santykius, todėl paprastai laikoma, kad suderinta šalių valios išraiška yra pakankamas pagrindas sutartiniams santykiams atsirasti, ir nesuteikiama lemiamos reikšmės valios išraiškos formai. Sutartinių santykių teisiniam reguliavimui būdingas minimalus šalių valios varžymas, todėl šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį. Įstatyme nustatyta, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta ar notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Privaloma rašytinė sandorio forma (paprasta ar notarinė) irgi nustatyta įstatyme (CK 1.73, 1.74 straipsniai), o sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-686/2016 11 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
21. Sutarties sudarymo procedūra reglamentuota CK 6.162–6.187 straipsniuose. Sprendžiant klausimą, ar sutartis buvo sudaryta, be jau minėtų teisės normų, yra reikšmingi ir CK 6.154, 6.156, 6.158, 6.159 straipsniai, taip pat svarbu atsižvelgti į sutarties sudarymo būdą. Iš CK 6.154, 6.159 straipsnių nuostatų darytina išvada, kad sutarties esmė – šalių susitarimas, t. y. šalių valios sutapimas. Paprastai sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas), tačiau tai nėra vienintelė sutarties sudarymą patvirtinanti procedūra, nes CK 6.162 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybė šalių susitarimą pasiekti ir kitokiais veiksmais. Sutartis galioja, kai jos šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008).
22. Šioje byloje nagrinėjamas ginčas tarp šalių kilo dėl sutarties sudarymo fakto ir sutartinių santykių egzistavimo. Pareikštame ieškinyje ieškovė teigė, kad ji su atsakove žodžiu susitarė dėl prekių pirkimo ir pardavimo: ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovei prekes (šaldytą mėsą), o atsakovė įsipareigojo prekes atsiimti ir už jas sumokėti; nors šalys nesudarė rašytinės sutarties, pagal žodinę pirkimo–pardavimo sutartį jos bendradarbiavo daugiau nei vienerius metus; ieškovė atsakovei patiekė prekių už 150 920,60 Eur sumą ir išrašė devynias sąskaitas faktūras; atsakovė atsiėmė prekes iš sandėlio, pasirašė gabenimo važtaraščius, tačiau sumokėjo tik 100 586,92 Eur; atsakovė neapmokėjo trijų sąskaitų faktūrų ir liko skolinga.
23. Atsakovė, neigdama nutarties 22 punkte nurodytas aplinkybes, teigia, kad jokios prekių pirkimo–pardavimo sutarties tarp šalių sudaryta nebuvo, prekes ieškovė pardavė kitai bendrovei – ,,Orion Consortium LP“, kurios prašymu atsakovė jas pervežė. Atsakovė taip pat nurodė, kad pirkėjos prašymu už prekes buvo atsiskaitoma per ją: gavusi pinigus iš užsakovės (pirkėjos), ji pinigus pervedė į ieškovės sąskaitą.
24. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 178 straipsnio nuostatą, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.
25. Taigi, ieškovė, teigdama, kad egzistuoja nutarties 22 punkte nurodytos jos ieškinį pagrindžiančios aplinkybės, privalėjo įrodyti, kad šios aplinkybės egzistavo, o atsakovė, jas neigdama, privalėjo įrodyti aplinkybes, kurias ji teigia egzistavus (šios nutarties 23 punktas) ir kurios, jos nuomone, paneigia pirkimo–pardavimo santykių tarp šalių buvimą.
26. Kasacinio teismo praktika, aiškinant 24 punkte nurodytas proceso įstatymo normas, kurios apibrėžia esmines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra, be kita ko, išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012).
27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018 33 punktą).
28. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė šias aplinkybes: rašytinės sutarties dėl prekių pirkimo ir pardavimo tarp šalių sudaryta nebuvo; tarp ieškovės ir UAB ,,Terminal LT“ buvo sudarytos paslaugų teikimo sutartys, susijusios su prekių sandėliavimu ir muitinės dokumentų įforminimu; atsakovė atsiėmė prekes (šaldytą mėsą) iš UAB ,,Terminal LT“ sandėlio; duomenų, kad atsakovė atsiėmė prekes kaip kito asmens atstovė, byloje nėra; atsakovė už dalį prekių sumokėjo, tačiau mokėjimo dokumentuose nenurodė, jog mokėjimo prievolę atlieka už kitą asmenį (nagrinėjamu atveju už bendrovę „Orion Consortium LP“). Šios aplinkybės apeliacinės instancijos teisme nebuvo paneigtos.
29. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovės pateiktus įrodymus: CMR važtaraščius, bendrovei ,,Orion Consortium LP“ atsakovės išrašytas sąskaitas už paslaugas bei šios bendrovės raštą, padarė išvadą, jog byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių ieškovės ir bendrovės ,,Orion Consortium LP“ sutartinius pirkimo–pardavimo santykius. Šią išvadą patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, kad atsakovės pateikti įrodymai – sąskaitos faktūros, CMR važtaraščiai ir bendrovės ,,Orion Consortium LP“ raštas – iš esmės nepatvirtina, kad ieškovę ir šią bendrovę siejo tarpusavio santykiai.
30. Apeliacinės instancijos taip pat padarė išvadą, kad į bylą pateikti įrodymai bei nustatytos aplinkybės neleidžia neabejotinai spręsti ne tik apie atsakovės skolą ieškovei, bet ir apie teisinių santykių tarp šalių buvimą. Apeliacinės instancijos teismo teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada apie tarp šalių susiklosčiusius pirkimo–pardavimo santykius, kurių pagrindu atsakovė liko skolinga ieškovei, padaryta nesiaiškinus visų įrodinėjimo dalyką byloje sudarančių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas apie atsakovės skolą ieškovei sprendė iš esmės remdamasi vieninteliu ieškovės pateiktu įrodymu – sąskaitomis faktūromis. Su šiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis kasacinis teismas nesutinka, nes jos neatitinka šios nutarties 21, 26, 27 punktuose nurodytos kasacinio teismo praktikos, 24 punkte nurodytų įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų ir faktinių aplinkybių.
31. Šioje nutartyje minėta, kad išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada, kad į bylą pateikti įrodymai bei nustatytos aplinkybės neleidžia neabejotinai spręsti ne tik apie atsakovės skolą ieškovei, bet ir apie teisinių santykių tarp šalių buvimą, neatitinka šios nutarties 27 punkte nurodytos įrodymų pakankamumo civiliniame procese taisyklės. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išvadą apie tarp šalių susiklosčiusius pirkimo–pardavimo santykius, kurių pagrindu atsakovė liko skolinga ieškovei, padarė remdamasis ne tik ieškovės pateiktomis sąskaitomis faktūromis, bet ir įvertinęs atsakovės elgesį. Minėta, kad atsakovė atsiėmė prekes (šaldytą mėsą) iš UAB ,,Terminal LT“ sandėlio, o duomenų, kad ji atsiėmė prekes kaip kito asmens atstovė, byloje nėra; atsakovė už dalį prekių sumokėjo, tačiau mokėjimo dokumentuose nenurodė, jog mokėjimo prievolę atlieka už kitą asmenį (žr. šios nutarties 28 punktą). Taigi nenustačius tarp ieškovės ir bendrovės ,,Orion Consortium LP“ buvusių pirkimo–pardavimo santykių (šios nutarties 29 punktas) ir nesant duomenų apie tai, jog mokėjimo prievolę atsakovė atliko už šį asmenį, atsakovės teiginys, jog ji mokėjo už pirkėją bendrovę ,,Orion Consortium LP“, lieka nepagrįstas jokiais faktiniais bylos duomenimis. Iš to išplaukia, kad atsakovė, atsiimdama prekes ir sumokėdama ieškovei už jas didesnę dalį jų kainos, įvykdė dalį prievolės, kartu pripažindama pirkimo–pardavimo santykių tarp šalių egzistavimą ir savo prievolę sumokėti už jai patiektas prekes. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad labiau tikėtina, jog tarp šalių buvo sudaryta žodinė prekių pirkimo–pardavimo sutartis, iš kurios atsakovei kyla prievolė sumokėti už likusias prekes, yra pagrįsta bylos duomenimis ir padaryta tinkamai taikant įrodymų pakankamumo civiliniame procese taisyklę.
Dėl bylos procesinės baigties
32. Šioje nutartyje išdėstytų argumentų pagrindu kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, jog pirmosios instancijos teismas nesiaiškino visų įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, neatsižvelgė į ieškovės pateiktų įrodymų, pagrindžiančių šalių teisinius santykius, nepakankamumą, o apie susiklosčiusius šalių santykius sprendė remdamasis vieninteliu įrodymu – sąskaitomis faktūromis, padarytos netinkamai taikant įrodymų pakankamumo civiliniame procese taisyklę bei įrodinėjimą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas, neatitinka faktinių aplinkybių, todėl šių išvadų pagrindu priimtas sprendimas panaikinti pirmosios teismo sprendimą ir ieškinį atmesti pripažįstamas neteisėtu ir panaikinamas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
33. Naikinant apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą ir paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
34. Pažymėtina, kad ieškovės ieškinys patenkintas 93 proc., todėl ieškovei ir atsakovei bylinėjimosi išlaidos atlygintinos proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai.
35. Ieškovė duomenų dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų nepateikė. Ieškovė už kasacinį skundą sumokėjo 938 Eur žyminio mokesčio.
36. Atsakovė už apeliacinį skundą sumokėjo 930 Eur žyminio mokesčio. Už atsiliepimą į kasacinį skundą atsakovė turėjo 400 Eur bylinėjimosi išlaidų.
37. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys patenkintas 93 proc., jai iš atsakovės priteistinas 872 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
38. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys netenkintas 7 proc., atsakovei iš ieškovės priteistinas 93 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (930 Eur + 400 Eur) x 7 proc.).
39. Atlikus įskaitymą, ieškovei iš atsakovės priteistinas 779 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
40. Kasacinio teismo patirtų pašto išlaidų suma nesiekia 3 Eur ir yra mažesnė nei minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d.). Atsižvelgiant į tai, procesinių dokumentų įteikimo išlaidų dalies atlyginimas valstybės naudai iš šalių nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimą.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Lietmaz-Servis Ekspedicija“ (j. a. k. 300646515) ieškovei bendrovei „Andertex Lp“ (j. a. k. SL009722) 779 Eur (septynis šimtus septyniasdešimt devynis Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Donatas Šernas
Vincas Verseckas