Administracinė byla Nr. A-1727-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02095-2015-7

                                          Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. E. (I. E.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. E. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas I. E. 2015 m. balandžio 7 d. paštu išsiuntė teismui skundą, prašydamas jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis Lukiškių TI-K nuo 2006 m. spalio 12 d. iki 2007 m. gegužės 11 d. buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Atsakovas I. E. neužtikrino minimalaus teisės aktuose nustatyto gyvenamojo ploto, kamerose buvo šalta, drėgna, nebuvo tinkamo vėdinimo, patalpoje buvo įrengtas atviras tualetas, atitvertas sienele. Įstaigos duodama patalynė buvo prastos būklės. Drabužius skalbti teko rankomis kriauklėje, be to, buvo sunku juos išsidžiovinti. Pasivaikščioti pareiškėjas išeidavo tik vieną valandą per parą. Tvirtino, kad minėtos kalinimo sąlygos žemino jo orumą, I. E. patyrė dvasinius skausmus ir fizinius nepatogumus. Pareiškėjas atsakovo veiksmus vertino kaip pažeidžiančius Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatas. Jis taip pat pažymėjo, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokio senaties termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas, atsižvelgęs į tai, kad I. E. į teismą dėl nuo 2006 m. spalio 12 d. iki 2007 m. gegužės 11 d. buvusių netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi tik 2015 m., prašė jo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu galėjo būti laikomas mažesnio nei teisės aktuose nustatyta ploto patalpose, tačiau tai lėmė objektyvios, ne nuo įstaigos administracijos valios priklausančios priežastys. Nurodė, kad Lukiškių TI-K stengėsi, jog suimtieji ir nuteistieji netinkamomis (mažesnio ploto) sąlygomis būtų laikomi kuo trumpiau, atsiradus galimybei, jie perkeliami į kitas kameras. Lukiškių TI-K administracija nuteistiesiems ir suimtiesiems sudaro sąlygas naudotis pasivaikščiojimo kiemeliais, biblioteka, koplyčia, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, kamerose įrengta televizija. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai buvo bendro pobūdžio, nekonkretūs. Atsakovo vertinimu, jo neteisėti veiksmai ir I. E. patirta žala nebuvo įrodyti, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo turėtų būti atmestas.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu pareiškėjo I. E. skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įtvirtina sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimus dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Lukiškių TI-K pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, bei dėl gyvenamojo ploto ir antisanitarinių sąlygų kreiptis į Lukiškių TI-K administraciją. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų, kad buvo suvaržytos I. E. teisės susipažinti su teisės aktais bei iš Lukiškių TI-K administracijos gauti reikiamą informaciją. Be to, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, kad tariamų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Teismas padarė išvadą, kad I. E. visą ginčo laikotarpį (nuo 2006 m. spalio 12 d. iki 2007 m. gegužės 11 d.) žinojo arba galėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. balandžio 7 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už skunde nurodytą laikotarpį. Atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį, buvo pagrindas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą minėtu laikotarpiu, taikyti senatį ir jo skundą atmesti.

Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), o teismas pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui taip pat nenustatė, todėl jo skundą atmetė.

III.

Pareiškėjas I. E. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą, atnaujinti ieškinio senaties terminą ir jo skundą išnagrinėti iš esmės.

Pareiškėjas teigia, kad neišmano Lietuvos teisės aktų, lietuvių kalba nemoka nei skaityti, nei rašyti, silpnai geba bendrauti šnekamąja lietuvių kalba. Jis taip pat nemoka rusų, anglų, prancūzų ir vokiečių kalbų. Kalinimo metu I. E. nebuvo įmanoma gauti teisės aktų, išverstų į jo gimtąją kalbą. Pareiškėjas paaiškina, kad asmuo savo pažeistas teises gali apginti tik žinodamas, kad jos yra pažeidžiamos, o pažeidimo momentas gali sutapti su sužinojimo apie tai momentu, bet gali ir nesutapti. I. E. mano, kad kadangi Konvencija nenustato ieškinio senaties termino, jo negali nustatyti ir nacionalinė teisė. Be to, pareiškėjas nurodo, kad 2004 m. liepos 13 d. priimtame konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ įtvirtinta, jog Europos Sąjungos teisė yra sudėtinė Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis, todėl jei santykiai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus. Pareiškėjo nuomone, jam turi būti atlyginta dėl tinkamų kalinimo sąlygų nesudarymo padaryta žala.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašė I. E. apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovas iš esmės grindžia atsiliepimo į skundą argumentais. Papildomai nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų aplinkybių ar įrodymų, todėl nėra pagrindo jo apeliacinį skundą tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygų, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad I. E. praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, jo skundą atmetė. Pareiškėjas su tokia teismo pozicija nesutinka, prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir jo skundą išnagrinėti iš esmės. Nurodo, kad nemoka nei lietuvių, nei kitų užsienio kalbų (rusų, anglų, prancūzų, vokiečių), todėl nežinojo, kad jo teisės yra pažeidžiamos, dėl kalbos įgūdžių trūkumo negalėjo ginčyti kalinimo sąlygų. Pareiškėjo nuomone, kadangi Konvencijos 3 straipsnis nenustato ieškinio senaties, jo negali nustatyti ir nacionaliniai teisės aktai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d įstatymu, todėl prisiimti įsipareigoti suponuoja, kad teisinis reguliavimas ir asmenims suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją. Konvencijoje taip pat yra akcentuojama, kad jos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 straipsnis).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises ir jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti nustatytas įstatyme, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo bei taikymo institucijoms (taip pat ir teismams). Pažymėtina, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 straipsnis) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą H. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą D. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04). EŽTT sprendime byloje H. prieš Jungtinę Karalystę, be kita ko, pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą. Taigi, atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą C. prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Nurodyta sąveika lemia, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus EŽTT išaiškinimus.

Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą G. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą A. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą B. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, bei pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą S. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93). Taigi, nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, taip pat ir reglamentuojančios ieškinio senatį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 straipsnis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas), taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 1 dalyje 2 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Taigi, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2006 m. spalio 12 d. iki 2007 m. gegužės 11 d. kreipėsi į teismą tik su skundu, kuris teisme buvo gautas 2015 m. balandžio 9 d., atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad I. E. reikalavimui taikytina ieškinio senatis (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas dėl ieškinio senaties taikymo, yra pabrėžęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas inter alia turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005; 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

Pagal teismų praktiką, nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal galimo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais (kamerose trūko vietos bei vėdinimo, buvo šalta, drėgna, nebuvo tinkamai įrengto tualeto ir sudarytų sąlygų išsiskalbti bei išsidžiovinti drabužius, per trumpi pasivaikščiojimo terminai), kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Taigi pareiškėjas, 2007 m. gegužės 11 d. išvykęs iš Lukiškių TI-K, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per trejus metus, skaičiuojant nuo 2007 m. gegužės 11 d. (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad toks terminas buvo praleistas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeista teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Siekdamas, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pažymėtina, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažįstamos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

Pastebėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog jis negalėjo į teismą kreiptis anksčiau, kadangi nebuvo susipažinęs su teisės aktais, lietuvių kalba nemoka nei skaityti, nei rašyti, kitų užsienio kalbų (rusų, anglų, prancūzų, vokiečių) taip pat nemoka, o nagrinėjamai bylai aktualūs teisės aktai nebuvo išversti ir pateikti jo gimtąją kalba. Nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodyta, kokia tai kalba, tačiau pareiškėjas teigė esąs (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 116 straipsnyje nustatyta, kad nuteistieji pasirašytinai supažindinami su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais. Šio kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra įtvirtinta nuteistųjų teisė gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, savo teises ir pareigas; šią informaciją bausmės vykdymo institucija pateikia lietuvių kalba ar nuteistojo gimtąja kalba, arba ta kalba, kurią jis supranta. Pareiškėjas nenurodė atvejų, kada jis kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau jam buvo atsisakyta minėtą informaciją suteikti gimtąją kalba ar kita kalba, kurią I. E. supranta. Taigi, darytina išvada, kad pareiškėjo teiginys, jog jam nebuvo įmanoma sužinoti apie savo teises ir gyvenimo sąlygas gimtąja kalba, laikytinas nepagrįstu. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad I. E. dėl lietuvių kalbos nemokėjimo galėjo susidurti su tam tikrais sunkumais, tačiau, kaip apeliaciniame skunde nurodė jis pats, jis išmoko šnekamąją lietuvių kalbą. Be to, dėl kalbos įgūdžių trūkumo atsiradę sunkumai negali būti laikomi pateisinančiais tai, kad I. E. į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei 8 metams nuo galimo jo teisių pažeidimo. Įvertinusi šią aplinkybę ir tai, kad pareiškėjas kitų priežasčių, dėl kurių jis praleido terminą kreiptis į teismą, nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį ir teismas nustato pagrindą taikyti ieškinio senatį, skundas atmetamas vien tuo pagrindu. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikytina trejų metų ieškinio senatis, pagrįstai I. E. skundą atmetė.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o I. E. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. E. (I. E.) apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                Stasys Gagys

                                                                                                            Dainius Raižys

                                                                                                            Virginija Volskienė