Administracinė byla Nr. N⁴⁴⁴-302/2011

Procesinio sprendimo kategorija 45.7.

 (S)

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. vasario 4 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo T. A. skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nutarties T. A. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 17 d. nutartimi netenkino T. A. skundo ir Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie susisiekimo ministerijos Klaipėdos regiono departamento (toliau – ir Institucija) 2009 m. lapkričio 6 d. nutarimą (toliau – ir Nutarimas), kuriuo jis buvo pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 145 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą ir jam paskirta administracinė nuobauda – 1550 litų bauda, paliko nepakeistą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Institucijos pareigūnas T. A. administracinio teisės pažeidimo protokolą surašė už tai, kad jis, būdamas atsakingu už krovinių vežimo veiklą įmonėje, neužtikrino, kad įmonės vairuotojas R. Ž., kurio vairuojamas krovininis automobilis, priklausantis IĮ „Tomrida“ su puspriekabe, būdamas sunkiasvore transporto priemone, vykstantis maršrutu Nemuno g. 24 – Perkėlos g. 8, Klaipėdoje, sustabdytas 2009 m. spalio 6 d., 10 val., Perkėlos g. 2, Klaipėdoje (Malkų įlankoje) dokumentų patikrinimui, neviršytų faktinės transporto priemonės ašių suminės apkrovos, t. y. neviršytų  Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2002 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 3-66 patvirtintų „Maksimalių leidžiamų transporto priemonių matmenų, leidžiamos ašies apkrovos, leidžiamos bendros masės“ (toliau – ir Maksimalių matmenų įsakymas) III skirsnio 3.2 punkte nustatytos maksimalios leidžiamos ašių grupės apkrovos – 24 t. Nurodė, kad faktinė R. Ž. vairuojamos transporto priemonės ašių suminė apkrova nagrinėjamu atveju siekė 26,05 t, taigi leidžiamą ašių suminę apkrovą viršijo 2.05 t. Pažymėjo, jog tokiais savo veiksmais T. A. pažeidė Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 20 straipsnio bei Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 3-150 patvirtinto „Mokesčio už važiavimą valstybinės reikšmės keliais Lietuvos Respublikoje ir užsienio šalyje, iš jų ir Europos sąjungos valstybėse masėse, įregistruotomis transporto priemonėmis (jų junginiais), kurių matmenys su kroviniu ar be jo viršija leidžiamus, ir (ar) kai viršijama leidžiama ašies (ašių) apkrova ir (ar) transporto priemonės (jų junginio) leidžiama bendroji masė, mokėjimo, administravimo, kontrolės ir leidimų važiuoti jomis valstybinės reikšmės keliais išdavimo tvarkos aprašo“ (toliau – ir Mokesčio už važiavimą valstybinės reikšmės keliais tvarkos aprašas) 3 punkto reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino tą T. A. teiginį, jog R. Ž. buvo sustabdytas Perkėlos gatvėje 2, Klaipėdoje, kuri nėra priskiriama nei valstybinės reikšmės, nei vietinės reikšmės viešajam keliui, priklausančiam savivaldybei, o yra vietinės reikšmės vidaus kelias kaip uosto infrastruktūros dalis, todėl nustatytos formos leidimas, važiuoti šiai transporto priemonei  nebuvo būtinas. Pažymėjo, kad iš administracinėje byloje Nr. II-558-513/2009, kurioje nagrinėtas R. Ž. skundas dėl jo atžvilgiu surašyto 2009 m. spalio 13 d. nutarimo panaikinimo (prijungta bylos kopija), esančių įrodymų, teismo posėdžio protokolo matyti, jog R. Ž. krovinį pervežimui priėmė Smeltės terminale, esančiame Nemuno g. 24 ir vyko į paskirties vietą Perkėlos g. 8., taip pat vairuotojas nurodo, kad važiavo Nemuno, Minijos gatvėmis, galbūt ir Jūrininkų prospektu, kas atitinka ir internetu prieinamuose Klaipėdos miesto žemėlapiuose nurodytus maršrutus, taigi vykstant į paskirties vietą R. Ž. vairuojamas krovininis automobilis važiavo nurodytomis Klaipėdos miesto gatvėmis, kurios yra vietinės reikšmės gatvės ir nuosavybės teise priklauso savivaldybei. Taip pat teismas atmetė tą T. A. argumentą, kad jam reikštame kaltinime nenurodoma, kokios savivaldybės nustatytos tvarkos (blanketinės teisės normos) reikalavimų nepaisė vežėjas, sunkiasvore transporto priemone važiuodamas vietinės reikšmės viešaisiais keliais, neturint specialaus leidimo, nes Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2006 m. liepos 27 d. sprendimu Nr.T2-259 patvirtintas „Mokesčio už važiavimą Klaipėdos miesto gatvėmis Lietuvos Respublikoje ir užsienio, iš jų ir Europos sąjungos valstybėse narėse, įregistruotomis didžiagabaritėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis (jų junginiais) mokėjimo, administravimo, kontrolės ir leidimų išdavimo tvarkos aprašo“ (toliau – Vežimo miesto gatvėmis aprašas) 7 punktas numato, kad leidimai išduodami tik nedalomiems kroviniams vežti ir kai tokių krovinių negalima arba netikslinga vežti kitos rūšies transporto priemonėmis, o, kaip matyti iš bylos duomenų, R. Ž. vežė šaldytas žuvis, t. y. jo krovinys buvo dalus. Pažymėjo, kad vežėjui net nebuvo teisinių prielaidų kreiptis į Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Transporto tarnybą dėl leidimo važiuoti miesto gatvėmis sunkiasvore transporto priemone išdavimo, kadangi vežamas krovinys neatitiko tokio leidimo išdavimo pagrindinės sąlygos. Padarė išvadą, kad bylos baigčiai nebuvo aktualu, kokiu keliu važiavo sunkiasvorė transporto priemonė, vežanti dalų krovinį, nes yra preziumuojama, kad tokia transporto priemonė, kuria vežamas dalus krovinys ir yra viršijama leidžiama ašies apkrova ar leidžiama bendra masė, iš vis negali važiuoti šiais keliais. Nurodė, kad nevertino to bylos nagrinėjimo metu išsakyto argumento, jog krovinio vežėjui nėra galimybių nustatyti, ar krovinys pakrautas tinkamai, ar jo išsidėstymas nelems ašies apkrovos viršijimo, kadangi pakraunamas plombuotas konteineris ir nėra galimybių pasisverti ašių apkrovą, nes teismas nesprendžia akto bei veiksmų politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu. Pridūrė,  jog iš 2009 m. lapkričio 16 d. administracinės bylos Nr. II-558-513/2009 matyti, kad R. Ž. nurodė, jog kraunant krovinį net nedalyvavo, krovinio važtaraštį pasirašė be pastabų, todėl darytina išvada, kad krovinio priėmimo metu net nebuvo imtasi priemonių siekiant įsitikinti, ar priimamas vežti krovinys tinkamai pakrautas, ar jis tinkamai paskirstytas, nes krovinio pakrovimo metu vairuotojas nurodo net nedalyvavęs.    

 

II.

 

T. A., nesutikdamas su Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nutartimi, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 41 – 44), kuriuo prašo skundžiamą teismo nutartį bei Institucijos Nutarimą panaikinti ir administracinę bylą jo atžvilgiu nutraukti. Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai išplėtė administracinės atsakomybės ribas. Pažymi, kad R. Ž. vairuojamas automobilis buvo sustabdytas ir patikrintas Perkėlos gatvėje, Klaipėdoje, o ši gatvė nėra įtraukta nei į valstybinės, nei į vietinės reikšmės viešųjų kelių sąrašą, todėl šia gatve važiuojant nereikalingas leidimas. Pabrėžia, kad nebuvo kaltinamas, jog padarė pažeidimą R. Ž. važiuojant be leidimo kitose gatvėse, ir nors Nutarime nurodyta, kokiu maršrutu jis važiavo, tačiau kitose gatvėse  R. Ž. nebuvo stabdytas ir tikrintas. Priduria, kad konteineryje buvo vežama žuvis, kuri keisdavo vietą priklausomai nuo konteinerio padėties ir inercijos, todėl niekas negali paneigti, jog važiuojant kitomis miesto gatvėmis konteineryje buvusi žuvis buvo pasiskirsčiusi tolygiau ir nebuvo viršijama ašių apkrova. Mano, kad teismas padarė esminių procesinių pažeidimų. Nurodo, jog teismas rėmėsi liudytojo R. Ž. paaiškinimais, užfiksuotais teismo posėdžio protokole nagrinėjant kitą administracinę bylą. Pažymi, jog teismas savo iniciatyva prijungė kitą administracinę bylą, iš kurios atrinko kaltinimui pagrįsti reikalingus duomenis, kurių iš esmės netyrė nagrinėjant bylą. Mano, kad kaltės įrodinėjimo pareigą už Nutarimą surašiusią Instituciją prisiėmė pats teismas, o tai rodo jo šališkumą. Teigia, jog teismas R. Ž. galėjo iškviesti į teismo posėdį ir apklausti liudytoju. Priduria, jog kituose protokoluose užfiksuoti kokio nors liudytojo paaiškinimai negali atstoti paties liudytojo apklausos, o įstatymas galimybės remtis kitose bylose apklausto asmens teismo protokolo ištraukomis įstatymo nenumato. Pažymi, kad R. Ž. neįvardijo, kokiomis konkrečiai gatvėmis važiavo, nes yra ne vietinis ir tiksliai gatvių pavadinimų nežino. Mano, kad teismas jo kaltę įrodinėti ėmėsi savo iniciatyva, taip perimdamas Institucijos pareigą įrodyti pažeidėjo kaltę, nes jis savo nutartyje rėmėsi internetu prieinamomis duomenų bazėmis (www.maps.lt, www.maps.google.com, www.viamichelin.com) ir pagal jas pats nustatė vairuotojo vykimo maršrutą, nes neva „būtent toks maršrutas pagal gatvių tinklą nurodomas žemėlapiuose“. Atkreipia dėmesį, kad teismas ne tik negalėjo remtis šiomis duomenų bazėmis savo iniciatyva, bet ir jų netyrė teismo posėdžio metu, šių įrodymų vertinimas atliktas po baigiamųjų kalbų. Pažymi, kad į paskirties vietą Perkėlos g. 8, Klaipėdoje galima patekti trimis skirtingais maršrutais, tačiau teismas konkrečiai nenurodo, kuriuo maršrutu važiavo R. Ž., to nenurodė ir jis pats. Pažymi, kad yra aišku, jog jo atžvilgiu surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole formuluojamas kaltinimas yra nekonkretus, iš jo neaišku, kurios gatvės yra vietinės reikšmės, o kurios – valstybinės reikšmės viešieji keliai, ar jos įtrauktos į atitinkamus sąrašus. Taip pat nurodo, jog nei jis, nei R. Ž. nežinojo ir neturėjo galimybių sužinoti, kad apkrova tam tikroms ašims yra per didelė, o jam inkriminuotas teisės pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. vairuotojas ir jo vadovas turi žinoti, kad jo vairuojamos transporto priemonės ašių apkrova viršija leistinas normas ir tik tada vairuoti. Teigia, jog nagrinėjamu atveju puspriekabę pakrovė krovinio siuntėjas, iš R. Ž. pateiktų dokumentų buvo matyti tik bendra krovinio masė, kuri neviršijo leistinų normų, o jis pats plombuoto konteinerio atidaryti ir patikrinti negalėjo. Pažymi, jog teismas nustatė, kad ašių apkrova buvo viršijama ir tai, kad leidimas tam neturėjo ir negalėjo būti išduotas, todėl negali kilti ir atsakomybė pagal ATPK 145 straipsnio 2 dalį, tačiau teismas nustatęs, kad nėra būtino vieno iš administracinės teisės pažeidimo sudėties elemento, turėjo Nutarimą panaikinti ir administracinę bylą jo atžvilgiu nutraukti. Atkreipia dėmesį, kad panašūs administracinės atsakomybės taikymo klausimai keliami ne pirmą kartą (nurodo to paties teismo administracines bylas Nr. II-558-513/2009 ir Nr. II-205-162/2009), o trijose skirtingose bylose teismas laikosi skirtingų nuomonių dėl leidimo būtinybės kroviniams, kurie yra dalūs. Mano, jog tai parodo, kad teismo praktika yra nevienoda ir neaiški, kaip ir jam suformuluotas kaltinimas. Pažymi, jog jis gynėsi dėl leidimo neturėjimo, tačiau po teismo nutarties turi gintis nuo kaltinimo, kodėl nepadalino ir neperkrovė krovinio. Priduria, kad jei būtų žinojęs, jog bylos esmė yra krovinio padalinimo ar perkrovimo nepadarymas, būtų teikęs kitus gynybinius argumentus.

Atsiliepimu į T. A. apeliacinį skundą Institucija prašo skundžiamą Nutarimą palikti galioti, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme T. A. neprieštaravo dėl transporto priemonės su kroviniu svėrimo rezultatų, tačiau nurodė, kad pasisverti, ar faktinė triašės puspriekabės bendroji ašių grupės apkrova neviršija leidžiamos normos, nebuvo galimybės. Pažymi, kad teisės aktai nereikalauja įrodyti pasvėrimo galimybės fakto, o šiuo atveju T. A. pažeidimą padarė neveikimu, t. y. neatliko jokių veiksmų, kad sunkiasvorei transporto priemonei būtų išduotas nustatytos formos leidimas arba, kad tokios transporto priemonės ašių apkrovos neviršytų didžiausius leistinus dydžius. Nurodė, jog buvo nustatyta, kad sunkiasvorės transporto priemonės maršrutas vyko vietinės reikšmės keliais, kurie nuosavybės teise priklauso Klaipėdos miesto savivaldybei, todėl T. A. vykdyti krovinio vežimą galėjo tik suderinus tai su kelio savininku. Mano, kad R. Ž. parodymais, užfiksuotais kitoje byloje, teismas rėmėsi teisėtai. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog R. Ž. vairuojamas krovininis automobilis su kroviniu važiavo Nemuno gatve, Minijos gatve ir Jūrininkų prospektu, visos šios gatvės yra Klaipėdos miestui priklausantys vietinės reikšmės viešieji keliai. Teigia, jog šis automobilis, važiuodamas iš Nemuno gatvės į Perkėlos gatvę privalėjo važiuoti valstybinės ar vietinės reikšmės viešuoju keliu, nes kitokių kelių pasiekti šį galutinį maršruto punktą nėra. Taip pat pažymi, kad teisme buvo nustatyta, jog transporto priemonė buvo sustabdyta, kai ji įsuko į Perkėlos gatvę iš Jūrininkų prospekto – vietinės reikšmės vietinio kelio (maždaug už 50 metrų). Nurodo, jog bylos nagrinėjimo Institucijoje metu T. A. nepateikė jokių įrodymų apie galimą krovinio pasislinkimą, taip pat pagal Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 32 straipsnį vežėjas privalo tikrinti, ar krovinio išsidėstymas ir tvirtinimas atitinka eismo saugumo reikalavimus ir kitas krovinio vežimo sąlygas, o atsakomybė vežėjui už žalą, padarytą tretiems asmenimis, atsiranda nuo krovinio priėmimo momento. Taip pat teigia, kad būtent T. A., būdamas įmonės savininku ir vadovu, privalėjo žinoti, kad su sunkiasvore transporto priemone be nustatytos formos specialaus leidimo negalima važiuoti vietinės reikšmės keliais, tačiau iš byloje surinktų duomenų matyti, kad jis nesiėmė jokių veiksmų, idant būtų išvengta administracinės teisės pažeidimo padarymo. Pažymi, kad T. A. klaidingai teigia, jog jam inkriminuojamam pažeidimui padaryti reikalinga tiesioginė tyčia, nes jis šį pažeidimą padarė neveikimu, t. y. jis privalėjo žinoti ir numatyti pasekmes, tačiau tyčia nesiėmė jokių veiksmų, kad nebūtų padarytas pažeidimas.

            Teisėjų kolegija

         

k o n s t a t u o j a :

 

III.

 

            Apeliacinis skundas atmestinas.

ATPK 145 straipsnio 2 dalis numato, kad važiavimas be leidimo kelių transporto priemonėmis (jų junginiais) viršijant leidžiamą ašies (ašių) apkrovą ir (ar) leidžiamą bendrą svorį, taip pat važiavimas be leidimo kelių transporto priemonėmis (jų junginiais), kurių matmenys su kroviniu ar be jo viršija leidžiamus, užtraukia baudą vairuotojams nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų ir įmonių vadovams ar jų įgaliotiems asmenims, kuriems pavesta vadovauti krovinių ar keleivių vežimo veiklai, nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų. Taip pat Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 20 straipsnis numato, kad naudotis valstybinės ir vietinės reikšmės viešaisiais keliais ir jų infrastruktūra didžiagabaritėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis galima tik suderinus tai su kelio savininku ir gavus leidimą. Šios teisės normos yra blanketinės – transporto priemonių ašies (ašių) apkrovų, leidžiamo bendro svorio bei transporto priemonės matmenų ribojimo reikalavimai, valstybinės ir vietinė reikšmės viešųjų kelių atribojimo kriterijai, konkreti naudojimosi jais tvarka yra reglamentuota kituose teisės aktuose.

Kaltinimas T. A. Nutarime buvo suformuluotas už tai, kad jis, būdamas įmonės vadovu, pažeidė Mokesčio už važiavimą valstybinės reikšmės keliais tvarkos aprašo 3 punkto reikalavimus. Minėtame punkte įtvirtinta, kad didžiagabaritėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis (jų junginiais) kroviniai gali būti vežami valstybinės reikšmės keliais tik gavus leidimą. Taigi, minėtas reikalavimas turėti leidimą taikomas krovinių vežimui, kai: vežama didžiagabaritėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis (jų junginiais); vežama valstybinės reikšmės keliais.

Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nekilo ginčo dėl to, kad R. Ž. vairuota transporto priemonė su kroviniu yra sunkiasvorė, T. A. taip pat neginčijo šios transporto priemonės tikrinimo metu surašyto svėrimo akto Nr. 85735, kuriame nustatyta, kad faktinė R. Ž. vairuotos transporto priemonės ašių suminė apkrova 2,05 t viršijo Maksimalių matmenų įsakymo III skirsnio 3.2 punkte nustatytą maksimalią leidžiamą ašių apkrovą (24 t.). Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo motyvų, jis teigia, kad jam, kaip įmonės vadovui, administracinio teisės pažeidimo protokolas ir ginčijamas Nutarimas buvo surašytas nepagrįstai išplėtus administracinės atsakomybės ribas, t. y. pažeidimas buvo užfiksuotas Perkėlos gatvėje (Klaipėdoje), kuri nėra įtraukta nei į valstybinės, nei į vietinės reikšmės viešųjų kelių sąrašą, todėl šia gatve važiuojant nereikalingas leidimas.

Teisėjų kolegija su tokiu apelianto vertinimu nesutinka. Pažymėtina, jog nagrinėjamos bylos baigčiai nėra svarbi ta aplinkybė, jog Perkėlos gatvės, kurioje ir buvo patikrinimui sustabdytas       R. Ž. vairuojamas automobilis, teisinis statusas yra neaiškus, nes ginčijamame Nutarime yra užfiksuota, jog šis automobilis Klaipėdos mieste važiavo iš Nemuno g. 24 į Perkėlos g. 8. Pridurtina, jog objektyviais bylos duomenimis (viešai prieinamais žemėlapiais) nustatyta, kad patekti į Perkėlos gatvę, galima tik pravažiavus vietinės reikšmės viešąjį kelią arba valstybinės reikšmės kelią, o ir pats R. Ž., teikdamas paaiškinimus savo byloje, neneigė, kad važiavo Nemuno, Minijos ir Perkėlos gatvėmis, kurios yra vietinės reikšmės gatvės ir nuosavybės teise priklauso savivaldybei, todėl teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl T. A. kaltės neužtikrinus  leistinos R. Ž. vairuotos sunkiasvorės transporto priemonės ašių apkroos. Teisėjų kolegija taip pat gynybiniu laiko tą T. A. teiginį, jog konteineryje vežama žuvis galėjo keisti vietą priklausomai nuo konteinerio padėties ir inercijos, todėl niekas negali paneigti, jog važiuojant kitomis miesto gatvėmis konteineryje buvusi žuvis buvo pasiskirsčiusi tolygiau ir nebuvo viršijama ašių apkrova, nes tai nebuvo įrodyta jokiais objektyviais įrodymais, be to, kaip teisingai pastebėjo Institucija, pagal Lietuvos Respublikos kelių kodekso 32 straipsnį būtent vežėjas yra atsakingas už tai, ar krovinio išdėstymas ir tvirtinimas atitinka eismo saugumo reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir deramai įvertino byloje surinktus įrodymus. Šiuo aspektu pažymėtina, jog teismas turėjo teisę prie T. A. bylos prijungti administracinę bylą Nr. II-558-513/2009, tai buvo paviešinta teismo posėdžio metu, o apelianto atstovas jokių prieštaravimų dėl tokio bylos prijungimo neteikė, taip pat neteikė prašymų papildomai apklausti krovinį vežusį R. Ž.. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi R. Ž. byloje nustatytais faktais ir jų neįrodinėjo iš naujo, nes T. A. atsakomybė kilo būtent dėl to, kad jis neužtikrino, jog šio jo įmonės darbuotojo vairuojama transporto priemonės faktinė ašių suminė apkrova neviršytų leistinos. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnis nedraudžia teismui savo iniciatyva rinkti ar vertinti medžiagą, kuri reikšminga, siekiant visapusiškai ir teisingai išnagrinėti bylą, todėl apelianto teiginys, kad vertindamas internete viešai prieinamų žemėlapių duomenis teismas iš Institucijos perėmė pareigą įrodyti T. A. kaltę, yra nepagrįstas. Pridurtina, jog teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, kodėl teismas šiais objektyviais žemėlapiais, patvirtinančiais kitais bylos duomenimis nustatytas aplinkybes, turėjo nesivadovauti.

Pažymėtina ir tai, jog atmestinas tas T. A. argumentas, jog jis gynėsi dėl leidimo vežti leistiną transporto priemonės ašių apkrovą viršijantį krovinį neturėjimo, tačiau po teismo nutarties turi gintis nuo kaltinimo, kodėl nepadalino ir neperkrovė krovinio. Spręstina, kad bylos nagrinėjimo metu neleistinų procesinių staigmenų nebuvo, t. y.  apie sprendimą lėmusių išvadų galimumą proceso dalyviams nebuvo nežinoma. Teisėjų kolegija mano, kad konkrečiai buvo suformuluotas ir administracinio teisės pažeidimo protokole ir Nutarime pateiktas kaltinimas, t. y. buvo nurodyta, kuo T. A. yra kaltinamas ir kokias teisės aktų normas jis pažeidė, todėl apeliantas pagrįstai galėjo planuoti savo gynybą. Tuo tarpu tai, kad kai kurių iš šių normų laikytis praktiškai yra sunku, jo atsakomybės už padarytą pažeidimą niekaip nenaikina, nes, kaip teisingai pažymėjo apygardos teismas,  teismas nesprendžia akto bei veiksmų politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu (ABTĮ 3 straipsnio 2 dalis). Atmestinas ir tas jo teiginys, kad nebuvo galimybių sužinoti, ar apkrova tam tikroms automobilio ašims yra per didelė, nes tą patikrinti objektyviai yra įmanoma, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad T. A. jokių veiksmų, bandydamas tai padaryti, nesiėmė. Teisėjų kolegija pritaria ir pirmosios instancijos teismo pateiktai išvadai, jog nagrinėjamu atveju, remiantis Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-259 patvirtinto „Mokesčio už važiavimą Klaipėdos miesto gatvėmis Lietuvos Respublikoje ir užsienio iš jų ir Europos sąjungos valstybėse narėse, įregistruotomis didžiagabaritinėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis (jų junginiais) mokėjimo, administravimo, kontrolės ir leidimų išdavimo tvarkos aprašo“ nuostatomis T. A. net nebuvo teisinių prielaidų kreiptis dėl leidimo važiuoti miesto gatvėmis sunkiasvore transporto priemone, kurios krovinys viršija leistiną ašių apkrovą, nes jis buvo dalus, ir jos pagrindimo motyvų nebekartoja.

            Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nutartis  pripažįstama teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista.

            Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

 

T. A. apeliacinio skundo netenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai                                                                                                        Antanas Ablingis

                                                                                                                    Ričardas Piličiauskas 

                                                                                                                    Virgilijus Valančius