Baudžiamoji
byla Nr. 2K-7-576/2006
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.7.1.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.7.3.;
1.2.3.2.5.; 1.2.3.2.6.; 2.1.2.11.;
2.1.4.2.4.; 2.1.6.1.; 2.1.7.; 2.3.7.4.; 2.4.7.; 2.6.4. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. gruodžio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė
septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko teisėjo Albino Sirvydžio,
teisėjų Viktoro Aiduko, Gintaro Godos, Jono Algirdo Riepšo, Alvydo
Pikelio, Lidijos Liucijos Žilienės ir pranešėjo teisėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant
E. Jasionienei,
dalyvaujant
prokurorui G. Gudžiūnui,
gynėjui
advokatui K. Šlitui,
nuteistajam D. K.,
nukentėjusiajai
G. S.,
teismo
posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K.,
nukentėjusiosios G. S., Lietuvos Respublikos generalinio
prokuroro kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nuosprendžio, kuriuo,
pakeitus D. K. jam Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu pagal
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 2 dalies
5, 6 punktus paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę į terminuotą laisvės
atėmimo bausmę, D. K. nuteistas pagal BK 129
straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus laisvės atėmimu dvidešimčiai metų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 3 punktu, Lietuvos
apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22
d. nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus paskirtą
dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmę apėmimo būdu subendrinus su Šiaulių
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio
17 d. nuosprendžiu D. K. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį paskirta trejų
metų laisvės atėmimo bausme, galutinė subendrinta bausmė D. K. paskirta
laisvės atėmimas dvidešimčiai metų, pirmuosius aštuonerius bausmės metus
atliekant kalėjime, o likusią bausmės dalį – pataisos namuose. Kita pirmosios
instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu D. K. pripažintas
kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus laisvės
atėmimu iki gyvos galvos, pagal BK 178 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu
trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 3 punktu, D. K. paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė
subendrinta bausmė D. K. paskirta laisvės atėmimas iki
gyvos galvos, bausmę atliekant kalėjime. Iš D. K. priteista
3351,11 Lt nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei G. S., 5642,80 Lt
nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei D. S. turtinei
žalai atlyginti. Nukentėjusiajam D. T. pripažinta teisė į civilinio ieškinio
patenkinimą, o civilinio ieškinio dydžio klausimas perduotas nagrinėti
civilinio proceso tvarka.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir
BPK) 378 straipsnio 1 dalimi, 2006 m. spalio 31 d. nutartimi D. K. baudžiamąją bylą perdavė nagrinėti Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinei septynių teisėjų
kolegijai.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro,
prašiusio Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinį skundą tenkinti,
nukentėjusiosios ir nuteistojo kasacinius skundus atmesti, nukentėjusiosios,
prašiusios jos ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinius skundus
tenkinti, nuteistojo kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių
nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro
ir nukentėjusiosios kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t
a t ė :
D. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5,
6 punktus nuteistas už tai, kad 2003 m. birželio 25 d.,
apie 9.00 val., (duomenys neskelbtini), tyčia, tarpusavio konflikto
metu, itin žiauriai nužudė du žmones – A. S. ir I. S. D. K., minėto buto virtuvėje sudavęs ranka A. S. vieną kartą
į veidą bei metaliniu strypu vieną smūgį į galvą ir šiai pargriuvus ant grindų,
buto koridoriuje sulaikė mėginančią iš buto pabėgti I. S.,
įstūmė ją į miegamąjį ir tuo pačiu metaliniu strypu sudavė ne mažiau kaip
dvylika smūgių I. S. į galvą ir paliko ją gulėti kambaryje. Sugrįžęs į virtuvę,
jis tuo pačiu metaliniu strypu sudavė ne mažiau kaip devynis smūgius ant grindų
sėdinčiai A. S. A. S. nugriuvus, D. K. iš virtuvės paėmė peilį, nuėjo į miegamąjį ir peiliu
perpjovė I. S. dešinės rankos alkūnę, abiejų rankų dilbius. Po to jis grįžo į
virtuvę ir peiliu du kartus dūrė A. S. į pilvą, perpjovė dešinės rankos alkūnę,
abiejų rankų dilbius, kaklą.
D. K. metalinio strypo smūgiais A. S.
padarė kirstines žaizdas kairiajame momenyje, kairiajame smilkinyje ir
pakaušyje su atvirais kirstiniais kairiojo momenkaulio, kairiojo smilkinkaulio
ir pakauškaulio lūžiais, galvos smegenų kairės momeninės skilties sumušimu bei
kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais virš kairiojo
pusrutulio, o I. S. – kirstines abiejų momenų ir pakaušio žaizdas su atvirais
kirstiniais abiejų momenkaulių ir pakauškaulio lūžiais bei galvos smegenų
sumušimu. Dėl kirstinių galvos sužalojimų A. S. ir I. S. mirė.
Be to, D. K. nužudymo metu A. S. bei I. S.
padarė ir kitus sužalojimus, neturėjusius reikšmės jų mirčiai, t. y. A. S. – muštinę žaizdą kairėje kaktos pusėje, muštinę žaizdą
kairiajame antakyje ir kairės akies vokuose, durtinę–pjautinę žaizdą kakle,
pjautines žaizdas abiejų dilbių apatiniuose trečdaliuose sulenkiamuosiuose
paviršiuose, kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, dešinės rankos IV piršto
vidurinio pirštakaulio nugariniame paviršiuje, kairės rankos penkto piršto
pamatinio pirštakaulio vidiniame paviršiuje, pjautinę žaizdą dešinės alkūnės
vidiniame paviršiuje su stipininės arterijos sužalojimu, dešinės rankos penkto
piršto dalies galinio pirštakaulio trauminę amputaciją ir kairės rankos trečio
piršto galinio pirštakaulio trauminę amputaciją, kiaurymines durtines–pjautines
pilvaplėvės ertmės žaizdas; I. S. – pjautinę žaizdą
dešinėje kaklo pusėje ir kairiojo dilbio apatiniame trečdalyje, odos
nubrozdinimą dešinėje kaklo pusėje, pjautinę žaizdą dešinės alkūnės vidiniame
paviršiuje su stipininės arterijos sužalojimu, pjautinę žaizdą dešiniojo dilbio
apatiniame trečdalyje su sausgyslių sužalojimu.
D. K. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį nuteistas
už tai, kad, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, tuoj po A. S. bei I. S. nužudymo, iš minėto buto pagrobė A.
S. 3585 Lt, D. ir A. S. 2060 Lt, I. S. 1105 Lt, G. S. 125 Lt ir D. T. 2800 Lt vertės turtą.
Apeliacinės
instancijos teismas, išnagrinėjęs D. K. baudžiamąją bylą,
nuosprendyje nurodė, kad D. K. nusikalstamos veikos pagal BK 129 straipsnio 2
dalies 5, 6 punktus, 178 straipsnio 1 dalį kvalifikuotos teisingai. Teismas nuosprendyje
taip pat konstatavo, kad D. K. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal
BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus paskirta laisvės atėmimo iki gyvos
galvos bausmė yra per griežta. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos
nuomone, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas D. K. pagal
BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus laisvės atėmimo iki gyvos galvos
bausmę, neįvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių visumos ir D. K. bausmės tinkamai neindividualizavo, t. y. neatsižvelgė
į tai, kad byloje nenustatytos nei jo atsakomybę sunkinančios, nei lengvinančios
aplinkybės, jis anksčiau neteistas, nusikalto pirmą kartą ir būdamas labai
jauno amžiaus, mokyklos charakterizuojamas teigiamai. Todėl apeliacinės
instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė ir, kaip
minėta, jam pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus paskirdamas
dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmę, kurią apėmimo būdu subendrino su
pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. K. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį
paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausme, galutinę subendrintą bausmę D. K. paskyrė laisvės atėmimą dvidešimčiai metų.
Kasaciniu skundu nuteistasis D. K.
prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo 2006 m. vasario
22 d. nuosprendį ir bylą perduoti tam pačiam teismui iš naujo nagrinėti
apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas jį nepagrįstai pripažino kaltu pagal BK 129
straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus ir nuteisė labai griežta laisvės atėmimo bausme, nors jis šios nusikalstamos veikos nepadarė. Pasak
kasatoriaus, jo kaltė nužudžius A. S. bei I. S. grindžiama tik
neteisėtai išgautais įrodymais, t.
y. jo 2003 m. liepos 4 d. nuoširdžiu
prisipažinimu, tos pačios dienos jo,
kaip įtariamojo, parodymais bei jo
parodymais, duotais įrodymų patikrinimo vietoje. Tuo tarpu neginčytinų ir objektyvių įrodymų, pagrindžiančių
jo kaltę nužudžius A. S. bei I. S., baudžiamojoje byloje
nėra. Kiti įrodymai baudžiamojoje
byloje patvirtina tik jo įvykdytą nužudytų merginų kai kurių daiktų vagystę iš
buto.
Kasatorius teigia, kad
ikiteisminio tyrimo pareigūnai prieš jį naudojo psichinį bei fizinį smurtą – kaltino
ir įtikinėjo prisipažinti padarius nusikaltimą, kurio jis nepadarė, todėl jis buvo priverstas prisipažinti kaltu. Be to, prisipažinti Radviliškio rajono policijos
komisariate jis buvo verčiamas 2003 m. liepos 3–4 d. naktį – iki liepos 4 d.
4.00 val. ryto. Kartu kasatorius tvirtina, kad iš apeliacinės instancijos
teisme peržiūrėto vaizdo įrašo matyti, jog pareigūnai, atlikdami parodymų
patikrinimą vietoje, jam darė poveikį.
Kasatoriaus tvirtinimu, jis
apsiginti nuo pateiktų kaltinimų negalėjo, nes neturėjo galimybės susitikti su artimais žmonėmis ir paprašyti
kvalifikuotos teisinės pagalbos (BPK
51 straipsnis). Be to, savarankiškai
pasinaudoti savo teisėmis
ikiteisminio tyrimo metu negalėjo ir dėl savo jauno amžiaus bei gyvenimiškos patirties stokos. Pasak kasatoriaus,
byloje buvo pažeista jo teisė į
gynybą, nes nors gynėjų, jam teikusių valstybės garantuojamą teisinę pagalbą buvo daug, tačiau kvalifikuota
teisinė pagalba jam nebuvo suteikta.
Teismas, kasatoriaus tvirtinimu, jo teisės į gynybą suvaržymo netyrė.
Kasatoriaus
nuomone, policijos pareigūnų R. R. bei V.
P. parodymai, duoti teisme, vertintini kritiškai, nes jie, būdami policijos
pareigūnai ir žinodami, kas gresia už neteisėtus veiksmus išgaunant parodymus,
negalėjo pripažinti, kad prieš jį
(kasatorių) buvo naudojamas smurtas. Kita vertus, pasak kasatoriaus, minėti
pareigūnai buvo apklausti ne dėl
smurto prieš jį naudojimo. Tuo tarpu smurtą prieš jį naudoję pareigūnai taip ir nebuvo apklausti.
Kasatorius tvirtina, kad
jo ikiteisminio tyrimo metu nurodytos nusikaltimo padarymo aplinkybės
akivaizdžiai prieštarauja faktinėms
bylos aplinkybėms, nes iš tikrųjų jis nužudymo aplinkybių nežinojo ir negalėjo žinoti, o bendrą vaizdą apie padarytą
nusikaltimą jis susidarė iš kriminalinės policijos pareigūnų aiškinimų bei
teiginių, ikiteisminio tyrimo metu jam parodytų įvykio nuotraukų. Pasak
kasatoriaus, jo parodymai dėl nužudytų merginų gyvenamosios
vietos iš dalies neprieštarauja ir negali
prieštarauti įvykio vietos apžiūros protokolui, nes jis nužudytųjų merginų
namuose yra buvęs ne vieną kartą, tačiau šių parodymų negalima laikyti jo kaltę pagrindžiančiais įrodymais.
Kasatorius nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog merginos buvo
kankinamos ir žalojamos. Iš pradžių ikiteisminio tyrimo pareigūnai teisingai
įtarė, kad nusikaltimas padarytas grupės asmenų, todėl, pasak
kasatoriaus, tardė jį, tikėdamiesi sužinoti tikrąsias nusikaltimo aplinkybes, motyvus bei žudikus. Policijai taip pat buvo
žinoma, kad nužudytosios mėgo triukšmingą ir linksmą gyvenimo būdą (jų
kraujyje buvo rasta alkoholio), jų
namuose lankydavosi bei apsigyvendavo daug asmenų, kartu ir policininkų. Kasatoriaus nuomone, policija
ir prokuratūra nekėlė bei netyrė kitų
nusikaltimo versijų ir, apkaltindamos jį, nuėjo lengviausiu keliu, nes jis buvo
įvykdęs vagystę ir dėl patirties
stokos lengvai palaužiamas. Kasatorius
taip pat pabrėžia, kad jo motina prokuratūrai yra pateikusi galimas nusikaltimo
padarymo versijas, tačiau šių versijų prokurorai tirti nesiima arba motinai
apie tyrimą nieko nesako.
Kasatorius skunde
atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surastas metalinis
nenustatytos formos strypas, kuriuo
neva merginoms padaryti sužalojimai. Todėl teiginys, kad sužalojimai padaryti strypu, yra nepagrįstas
jokiais įrodymais. Kita vertus, pasak kasatoriaus, prokurorė V.
B. teisme pripažino, kad apie
tokį įrankį jo galėjo paklausti pati.
Kasatorius taip
pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, jog jo prisipažinimas nužudžius A. S. bei
I. S. neprieštarauja
teismo medicinos specialisto išvadoms apie mirties priežastis, padarytus kūnų sužalojimus ir sužalojimų padarymo
mechanizmą, yra aiškiai neteisingos.
Kasatoriaus nuomone, jo byloje buvo
pažeisti BPK 91, 92 straipsnių reikalavimai, nes merginų lavonų tyrimas buvo
atliktas paviršutiniškai ir nekvalifikuotai: apžiūrint A. S. lavoną, ekspertas J. S. neišmatavo aplinkos ir lavono vidinės (rektalinės) temperatūros, netyrė supravitalinės
reakcijos (elektrinio ir mechaninio raumenų dirglumo), akių vyzdžių reakcijos pilokarpinui ir atropinui; nors
A. S. galvoje rastos
daugybinės kirstinės žaizdos, tačiau neatsakyta, kodėl ant sienų, baldų ir kitų vietų nerasta nužudytosios kraujo;
nors ekspertas konstatavo, kad A. S. dešinės alkūnės
sulenkiamajame paviršiuje rasta
pjautinė žaizda, tačiau jokių duomenų apie kraujavimą iš šios žaizdos nėra; tiriant įvykio vietą
nenurodytas išbėgusio iš mirusios A. S. kūno kraujo
plotas ir kiekis; atliekant A.
S. lavono teismo medicininį tyrimą (aktas Nr. 404), konstatuoti pakauškaulio, kairiojo smilkinkaulio ir kairiojo
momenkaulio skeveldriniai lūžiai ištrupėjusiais kraštais nuo 1,2 x 0,3 cm 505 x 20,5 cm dydžio, o
medicinos kriminalistikos laboratorijos specialisto išvadoje Nr.
244/25003 nurodoma, kad tirtame A. S. kaukolės skliaute
yra dešimties kirstinių sužalojimų žymės; histologiniam tyrimui nepaimti nužudytosios A. S. vidaus organų bei minkštųjų audinių
mėginiai, kurių ištyrimas būtų padėjęs tiksliau nustatyti mirties priežastį bei
sužalojimo (mirties) padarymo laiką; akte nenurodyta, ar buvo konstatuota A. S. galvos smegenų bei vidaus organų mažakraujystė, šoko požymiai; nenurodytos jokios komplikacijos, nors iš išvardytų
sužalojimų A. S. mirties priežastis
nėra aiški; iš akto nematyti, kokią įtaką A. S. mirčiai
turėjo pjautinė žaizda dešinės
alkūnės vidiniame paviršiuje su stipininės arterijos sužalojimu ir kitos
durtinės–pjautinės žaizdos kakle bei
pilve; akto išvadoje teigiama, kad A. S. mirtis įvyko prieš 3–7 paras iki jos lavono tyrimo
pradžios, t. y. iki 2003 m. liepos 1 d. 15.00 val., tačiau iš nurodytų lavonų požymių matyti, kad A. S.
mirė prieš 1–2 paras iki jos lavono tyrimo; apžiūrint I. S. lavoną įvykio vietoje, konstatuotas
stiprus lavoninis raumenų sustingimas
visose raumenų grupėse, nors raumenų
sustingimas turėjo būti silpnas arba visiškai išnykęs, nes lavonas jau buvo su puvimo požymiais: pilvas
išpūstas, virš krūtinės ląstos lygio, liemens oda pažaliavusi, kairėje rankoje
ryškus poodinų venų tinklas, veido oda žalsva, minkštieji audiniai išsipūtę dėl
dujinės emfizemos; I. S. lavono apžiūros akte nepažymėtos
lavondėmės, kraujo dėmės, kraujo kiekis ties galva neaprašyti; aplinkos
temperatūra taip pat nematuota. Vadinasi, kasatoriaus nuomone, byloje liko nepaneigta versija, kad merginos
galėjo būti nužudytos ne tuo pačiu
metu, ne toje vietoje, kur buvo surastos, bet atvežtos ir paliktos ten. Pasak kasatoriaus, pašalinti byloje šias
abejones, prieštaravimus ir nenuoseklumus įmanoma tik paskyrus bei atlikus pakartotinę teismo medicinos komisinę ekspertizę,
kuri atsakytų, kokios yra merginų mirčių priežastys, kada merginos mirė, ar nužudytosios mirė vienu metu, kokią
įtaką merginų mirtims turėjo kiti sužalojimai pilve, kakle, dilbyje, ar galėjo tyrimui padėti aplinkos ir kūnų temperatūros
matavimai, histologiniai tyrimai,
lavondėmių užfiksavimai ir pan.
Kasatoriaus tvirtinimu,
apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepakeitė ir pirmosios instancijos
teismo nuosprendžio dėl jo nuteisimo
pagal BK 178 straipsnio 1 dalį bei iš kaltinimo nepašalino dujinio pistoleto, odinio švarko, auksinės
grandinėlės, juodos spalvos
švarkelio, megztinio bei palaidinės vagystės, nes įrodymų, kad šie daiktai nusikaltimo padarymo metu
buvo nužudytų merginų bute, nėra. Kartu
kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. S. priteistas
civilinis ieškinys nedetalizuotas, todėl yra neaišku, už ką jai priteista 1475
Lt suma. Todėl ši nuosprendžio dalis
turėtų būti panaikinta, o civilinio ieškinio klausimas perduotinas spręsti
civilinio proceso tvarka.
Be to, kasatorius nurodo,
kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo aptariama galimybė patikrinti jį melo
detektoriumi – su tokia apklausa jis sutiktų ir dabar, kad tik būtų nustatyta
objektyvi tiesa.
Kasaciniu skundu nukentėjusioji G.
S. prašo panaikinti apeliacinės
instancijos teismo 2006 m. vasario 22 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti žemesnės instancijos teismui.
Kasatorės nuomone,
„dirbtinai pašalinus sunkinančias aplinkybes ir netinkamai įvertinus
nusikalstamas veikas, buvo nepagrįstai sumažinta bausmė“.
Pasak kasatorės, D. K. nusikalstama
veika turėjo būti kvalifikuota ne tik pagal BK 129 straipsnio 2
dalies 5, 6 punktus, bet ir pagal šio BK straipsnio 2 dalies 9, 11 punktus, nes
jis nužudydamas A. S. bei
I. S. savo ir savo draugės M. J. naudai
siekė užvaldyti merginų turtą, o kartu ir to, kad niekas negalėtų jo apkaltinti dėl jau įvykdyto smurto ir plėšimo. Be to, kasatorė teigia,
kad D. K. nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota ir pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, nes jis merginas apiplėšė panaudodamas peilį ir kitus daiktus.
Kasatorės nuomone,
neįvertinus savanaudiškų D. K. padaryto nusikaltimo paskatų, jos nepagrįstai
nebuvo pripažintos jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe ir taip pažeistos BK 60 straipsnio
1 dalies 3 punkto nuostatos. Be to, bylos proceso metu buvo nuslėpta, kasatorės
nuomone, ir kita D. K. atsakomybę sunkinanti aplinkybė. 2001 m. spalio 24 d.
buvo atsisakyta iškelti D. K. baudžiamąją bylą, „nes
nukentėjusioji jam atleido“.
Kasatorės tvirtinimu, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo
teisme metu buvo siekiama įvelti procesinių klaidų ir taip padėti D. K. išvengti atsakomybės.
D. K., apklausiamas kaip įtariamasis
ir būdamas suimtas, mobiliojo ryšio
telefonu kalbėdavosi su savo motina, kuri duodavo jam patarimų, jie kalbėdavo apie procesinius reikalus, nes D. K. motina, būdama teisininkė, išmano įstatymus. Šie pokalbiai buvo neteisėti,
taip galėjo būti daroma įtaka liudytojams, ikiteisminiam tyrimui.
Be to, kasatorė, abejodama apeliacinės instancijos teismo nešališkumu, tvirtina, kad teismas vilkino
nuosprendžio surašymą ir pasirašymą bei jo įteikimą nukentėjusiesiems. Tai
sutrumpino kasacinio skundo pateikimo terminą. Be to, D. K. advokatas bei apeliacinės instancijos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
pirmininkas dėl savo ankstesnės profesinės veiklos galėjo turėti
sąsajų, būti pažįstami asmeniškai. Pasak
kasatorės, taip pat negalima atmesti ir galimybės, kad minėtam teisėjui galėjo padaryti įtakos advokato, kuris
anksčiau užėmė aukštas pareigas ir net
galėjo „būti kontroliuojantis pareigūnas, moralinis ar autoritarinis spaudimas“. Tai, kasatorės nuomone, galėjo
turėti įtakos neobjektyvaus nuosprendžio priėmimui.
Kasaciniu
skundu Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašo panaikinti
apeliacinės instancijos teismo 2006 m. vasario 22 d. nuosprendžio dalį, kuria
pakeistas pirmosios instancijos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendis ir, D. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus paskirtą
laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė pakeitus į dvidešimties metų laisvės
atėmimo bausmę bei šią bausmę apėmimo būdu subendrinus su jam pagal BK 178 straipsnio
1 dalį paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausme, galutinė subendrinta bausmė D. K. paskirta laisvės atėmimas dvidešimčiai metų, ir palikti
galioti pirmosios instancijos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendį.
Kasatorius nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo
nuosprendžiu nuteistajam D. K. už A. S. ir I. S. nužudymą
paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę laisvės atėmimu dvidešimčiai
metų, pažeidė bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54
straipsnyje. Pasak kasatoriaus, Šiaulių apygardos teismas, D.
K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus paskirdamas
laisvės atėmimą iki gyvos galvos,
įvertino BK 54 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytas aplinkybes ir nuosprendyje
išdėstė konkrečius motyvus dėl tokios
bausmės paskyrimo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, priešingai, neįvertino BK 54 straipsnio
2 dalyje nurodytų aplinkybių visumos
ir klaidingai konstatavo, kad „neva
pirmosios instancijos teismas, paskirdamas
D. K. išimtinę bausmę (laisvės atėmimą iki gyvos galvos), pažeidė įstatymą“. Be to, apeliacinės instancijos teismas
tokio savo teiginio motyvuotai nepagrindė, taip pažeisdamas BPK 305, 331 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos
teismas pabrėžė, jog bausmė yra valstybės prievartos priemonė, kurios paskirtis ne tik nubausti veiką padariusį asmenį ir
užtikrinti teisingumo principo
įgyvendinimą, bet ir sulaikyti nuteistąjį nuo bet kokių nusikalstamų veikų
darymo ateityje, taip pat paveikti
bausmę atliekančius asmenis siekiant priversti juos laikytis įstatymų. Kita
vertus, apeliacinės instancijos teismas šios principinės pozicijos nesilaikė
ir, D. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus vietoj
laisvės atėmimo iki gyvos galvos paskirdamas švelnesnę bausmės rūšį –
terminuotą laisvės atėmimą, apsiribojo vien tik nuteistojo asmenybės vertinimu visiškai neaptardamas kitų
imperatyvių baudžiamojo įstatymo bausmei skirti keliamų reikalavimų.
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai parinko per
švelnią bausmės rūšį ir todėl toks
sprendimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Kartu kasatorius
atkreipia dėmesį į tai, kad D. K. nusikalstamų veiksmų dingstis (staigus pykčio
ir keršto protrūkis dėl merginų pasakytų
nereikšmingų frazių apie nuteistojo draugę), nusikalstamų veiksmų
pobūdis (itin žiaurus, šaltakraujiškas, ciniškas ir abuojas elgesys su nukentėjusiosiomis jų žudymo metu ir po
to), tolesni tęstiniai nusikalstami veiksmai
(vagystė, pagrobtų daiktų slėpimas ir pan.) prieštarauja apeliacinės
instancijos teismo išvadai, jog nuteistasis
„puikios reputacijos ir itin teigiama asmenybė, todėl jam skirtina švelni
bausmė“.
Nuteistojo D. K. kasacinis
skundas atmestinas, nukentėjusiosios G. S. kasacinis
skundas tenkintinas iš dalies, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro
kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl nuteistojo D. K. kasacinio
skundo
1. Esminiais nuteistojo D. K. kasacinio
skundo argumentais yra tai, kad: apeliacinės instancijos teismas jį nepagrįstai pripažino kaltu pagal BK 129
straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus ir nuteisė labai griežta laisvės atėmimo bausme, nors jis šios nusikalstamos veikos nepadarė; nužudymo aplinkybių jis nežinojo ir negalėjo žinoti, o bendrą vaizdą apie padarytą
nusikaltimą susidarė iš kriminalinės policijos pareigūnų aiškinimų bei
teiginių, taip pat iš ikiteisminio tyrimo metu jam parodytų įvykio nuotraukų; jo
parodymai dėl nužudytų merginų gyvenamosios vietos iš dalies neprieštarauja ir negali prieštarauti įvykio vietos apžiūros
protokolui, nes jis pas nužudytas merginas yra buvęs ne vieną kartą; apeliacinės
instancijos teismo išvados, jog jo
prisipažinimas nužudžius A. S. bei I. S. neprieštarauja teismo medicinos specialisto
išvadoms apie mirties priežastis, padarytus
kūnų sužalojimus ir sužalojimų padarymo mechanizmą, yra aiškiai neteisingos;
nėra įrodymų, kad dujinis pistoletas,
odinis švarkas, auksinė grandinėlė, juodos spalvos švarkelis, megztinis bei palaidinės nusikaltimo padarymo metu buvo nužudytų merginų
bute ir kad jis šiuos daiktus pagrobė. Šiais ir kitais panašiais
teiginiais, kasatorius iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų išvadas dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo.
Pažymėtina, kad kasatorius, neigdamas pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų išvadas dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo,
iš esmės nenurodo konkrečių BPK pažeidimų.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės
instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas
skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis).
Baudžiamosios bylos nagrinėjamos kasacine tvarka ir įsiteisėję teismų
sprendimai tikrinami teisės taikymo aspektu pagal pagrindus, numatytus BPK 369
straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde argumentuotai nurodyta, kad teismai
netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių
baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Vadinasi, nagrinėjant kasacinę bylą nauji
įrodymai nerenkami, bylos faktinės aplinkybės nenustatinėjamos.
Pabrėžtina, kad D. K. kasacinio
skundo argumentai, kuriais neigiama jo kaltė, A. S. ir I. S. nužudymo
aplinkybės bei teismų išvados dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo, iš esmės
buvo ir nuteistojo apeliacinio skundo dalykas. Apeliacinės instancijos teismas,
nagrinėdamas D. K. apeliacinį skundą, nenustatė esminių
baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nustatant šios baudžiamosios bylos
faktines aplinkybes, renkant, tiriant bei vertinant įrodymus, pagrindžiančius D. K. kaltę nužudžius A. S. ir I. S. bei pagrobus joms priklausančius daiktus.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas
įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso
dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar
nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl
proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos
teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu
nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tuo tarpu
kasacinės instancijos teisėjų kolegija esminių baudžiamojo proceso įstatymo
pažeidimų, šioje baudžiamojoje byloje nustatant faktines bylos aplinkybes ir
renkant bei vertinant įrodymus, nenustatė.
Todėl, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, minėti
ir kiti panašūs kasatoriaus skundo argumentai, kuriais yra neigiamos pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl D. K. nusikalstamos veikos
faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo teisėjų kolegijos paliekami
nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio
skundo dalykas ir todėl yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų
nagrinėjant kasacinę bylą ribų.
2. Kasatorius tvirtina, kad baudžiamosios bylos
ikiteisminio tyrimo metu buvo suvaržyta ir pažeista jo teisė į gynybą, nes jis
ikiteisminio tyrimo metu neturėjo galimybės susitikti su artimais žmonėmis ir
tokiu būdu paprašyti kvalifikuotos teisinės pagalbos. Kasatorius nurodo, kad jo
byloje gynėjų buvo daug, bet kvalifikuotos pagalbos nebuvo, todėl jis dėl „savo
jauno amžiaus bei gyvenimo patirties stokos“ negalėjo savarankiškai pasinaudoti
savo teise į gynybą.
Baudžiamojo proceso įstatymas neįtvirtina sulaikytajam
ar įtariamajam teisės susitikti su savo artimaisiais aptarti gynėjo pasirinkimo
klausimą. Kita vertus, iš kasatoriaus susirašinėjimo, neteisėtų telefoninių
pokalbių ikiteisminio tyrimo metu su savo motina matyti, kad gynybos, tarp jų
ir gynėjų pasirinkimo, klausimai realiai buvo gana plačiai aptariami.
Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato ir reikalavimo, kad gynėjas dalyvautų
įtariamajam (kaltininkui) ne jo apklausos metu rašant nuoširdų prisipažinimą.
Tačiau įstatymo reikalavimo, kad gynėjo dalyvavimas būtinas nagrinėjant
baudžiamąsias bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos gali būti skiriamas laisvės
atėmimas iki gyvos galvos, kai įtariamasis ar kaltinamasis yra suimtas (BPK 51
straipsnio 1 dalies 5, 7 punktai), kasatoriaus byloje buvo laikomasi.
Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos padarymo metu D. K. jau buvo pilnametis, psichologai ekspertai patvirtino,
jog D. K. ir pagal socialinę brandą prilygsta pilnamečiui,
todėl pagal baudžiamojo proceso įstatymą D. K. neturėjo
kokių nors papildomų teisių ar garantijų, įgyvendindamas savo teisę į gynybą.
Nepagrįstas ir kasatoriaus tvirtinimas, kad apeliacinės
instancijos teismas netyrė jo apeliacinio skundo teiginių apie jo teisės į
gynybą suvaržymą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad iš
bylos medžiagos matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu visuose procesiniuose
veiksmuose, atliktuose su D. K., dalyvavo jo gynėjas pagal paskyrimą ar
susitarimą. Tuos procesinius veiksmus įtvirtinančiuose procesiniuose
dokumentuose D. K. savo parašais ir prierašais patvirtino
sutinkantis, kad bylos tyrimo pradžioje jį gintų advokatas pagal paskyrimą.
Byloje nėra duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai ar teismas būtų
trukdę ar nesudarę galimybių šioje byloje gynėjams įgyvendinti savo teisių,
numatytų BPK 48 ir kituose straipsniuose, jog kasatorius dėl, pasak jo,
nekvalifikuotos teisinės pagalbos būtų pateikęs kokių nors prašymų. Kita
vertus, baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia teisės ikiteisminio tyrimo
pareigūnams bei teismui vertinti gynėjo teikiamos teisinės pagalbos įtariamajam
(kaltininkui) kokybę ir priimti tuo klausimu kokius nors procesinius sprendimus,
išskyrus atvejus, kada akivaizdžiai matyti, jog gynyba nekokybiška.
Taigi, kolegijos nuomone, nuteistojo D.
K. teisė į gynybą nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo
metu nebuvo suvaržyta.
3. Nuteistasis D. K. kasaciniame,
kaip ir apeliaciniame, skunde nurodo, kad jo kaltė nužudžius A.
S. bei I. S. grindžiama tik neteisėtai, psichiniu bei
fiziniu smurtu išgautais įrodymais: jo 2003 m. liepos 4 d. nuoširdžiu prisipažinimu, tos
pačios dienos jo, kaip įtariamojo,
parodymais bei jo parodymais,
duotais parodymų patikrinimo vietoje. Be
to, kasatorius tvirtina, kad prisipažinti Radviliškio rajono PK jis buvo
verčiamas 2003 m. liepos 3–4 d. naktį – iki liepos 4 d. 4.00 val. ryto.
Pažymėtina, kad šiuos kasatoriaus teiginius ištyrė
pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai ir pripažino nepagrįstais, nes iš
bylos medžiagos matyti, kad: D. K. į Radviliškio rajono PK
areštinę buvo atvežtas 2003 m. liepos 3 d. 17.30 val., o iš čia į Šiaulius
išvežtas 2003 m. liepos 4 d. 6.15 val. ir į Radviliškio rajono PK areštinę tą
dieną negrąžintas; tardymo veiksmai Radviliškio rajono PK areštinėje dėl D. K. padarytų nusikalstamų veiksmų nebuvo atliekami; būdamas
areštinėje D. K. surašė savo pirmąjį nuoširdų
prisipažinimą. D. K., kaip įtariamojo, 2003 m. liepos 4 d.
apklausa, kurios metu jis nurodė A. S. bei I. S. nužudymo
aplinkybes, šio nusikaltimo padarymo mechanizmą ir prisipažino nužudęs šias
merginas, vyko (duomenys neskelbtini) 9.19–11.25 val.; šioje apklausoje
dalyvavo D. K. gynėja, kuri jokių pareiškimų dėl apklausos nepareiškė; 2003 m.
liepos 4 d. D. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui, skiriant kardomąją priemonę
suėmimą, taip pat prisipažino nužudęs A. S. bei I. S. ir
apie, pasak jo, prieš jį naudotą smurtą nekalbėjo; 2003 m. liepos 9 d. teismo
medicinos specialisto išvadoje Nr. 1321 konstatuota, kad D. K. kūne sužalojimo
žymių nėra; D. K. motina nurodinėjo jam sakyti, jog jis
pareigūnų buvo mušamas; aiškinantis, ar prieš D. K. 2003 m. liepos 4 d. nuoširdaus prisipažinimo
parašymo, tos pačios dienos jo, kaip
įtariamojo, parodymų davimo bei jo parodymų patikrinimo vietoje metu nebuvo naudojamas psichinis bei fizinis smurtas,
apeliacinės instancijos teisme kaip liudytoja buvo apklausta šioje
byloje ikiteisminį tyrimą atlikusi prokurorė V. B., kuri smurto prieš D. K.
naudojimo fakto nepatvirtino. Be to, ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos
teismai, peržiūrėję D. K. parodymų patikrinimo vietoje metu darytą vaizdo
įrašą, konstatavo, kad parodymų patikrinimo vietoje metu pareigūnai, dalyvavę
atliekant šį procesinį veiksmą, D. K. nedarė jokios įtakos, t. y. D. K. parodymus apie A. S. bei I. S. nužudymo aplinkybes bei mechanizmą davė laisva valia.
Taigi, atsižvelgus į išdėstytus argumentus,
kolegijos nuomone, nepagrįsti D. K. kasacinio skundo
teiginiai, kad 2003 m. liepos 4 d. jo nuoširdus
prisipažinimas nužudžius A. S. bei I. S., tos pačios dienos jo, kaip įtariamojo, parodymai bei parodymai, duoti parodymų patikrinimo vietoje
metu, yra gauti neteisėtu būdu.
4. Pabrėžtina, kad D. K. kaltė
itin žiauriai nužudžius A. S. bei I. S. teismų nuosprendžiuose grindžiama ne
tik, pasak D. K., 2003 m. liepos 4 d. jo parašytu
nuoširdžiu prisipažinimu, tos pačios dienos jo, kaip įtariamojo, apklausos metu
duotais parodymais bei parodymais, duotais parodymų patikrinimo vietoje metu.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu
surinktus įrodymus, konstatavo, kad D. K. kaltė nužudžius A.
S. bei I. S. įrodyta ir duomenimis, įtvirtintais,
įvykio vietos apžiūros protokoluose, teismo medicinos specialisto išvadose,
kratos protokoluose, daiktų apžiūros protokoluose. Šiuose procesiniuose
dokumentuose nustatyta, kad vyro biologiniai pėdsakai, rasti ant nuorūkų,
paimtų iš įvykio vietos, priklauso D. K.; du rankos piršto
pėdsakai, rasti ir paimti įvykio vietos apžiūros metu, palikti D.
K. kairės rankos nykščio; kad pas D. K. rasti daiktai,
priklausę nužudytosioms A. S. bei I. S.
ir t. t. Kolegijos nuomone, atmestinas kasatoriaus tvirtinimas, jog
nurodyti įrodymai įrodo tik nužudytųjų merginų turto vagystę, bet ne kaltina jį
nužudžius A. S. bei I. S. . Pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai konstatavo, kad įrodymai,
pagrindžiantys D. K. kaltę pagrobus nužudytųjų A. S. bei I. S. turtą, kartu yra ir
įrodymai (su kitais duomenimis), pagrindžiantys ir kasatoriaus kaltę nužudžius
A. S. bei I. S.
5. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas
apeliacinio skundo argumentus, atliko surinktų įrodymų tyrimą ir motyvuotai
konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino įrodymus
nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, t. y. pagal savo vidinį
įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai nurodė, kad
pirmosios instancijos teismas D. K. kaltę pagrindė byloje surinktų
ir teisme ištirtų įrodymų visuma.
6. Kasatorius, iš esmės neigdamas savo kaltę ir
keldamas kitas A. S. bei I. S. nužudymo versijas, skunde
taip pat tvirtina, kad jo baudžiamojoje byloje buvo pažeistos BPK 91, 92
straipsnių nuostatos. Pasak kasatoriaus, A. S. bei I. S. lavonų tyrimas buvo atliktas paviršutiniškai ir
nekvalifikuotai, taip paliekant abejonių dėl merginų mirčių laiko bei vietos,
jų mirčių priežasčių.
Pažymėtina, kad BPK 91, 92 straipsniai kasatoriaus
nurodomu atveju negalėjo būti pažeisti, nes BPK 91 straipsnis apibrėžia daiktų,
turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, sąvoką, o BPK 92
straipsnis nustato šių daiktų procesinį įforminimą bei jų laikymo tvarką. Tuo
tarpu lavono tyrimo tvarką reglamentuojančių BPK 205, 206 straipsnių pažeidimų
kolegija šioje byloje nenustatė. Kita vertus, iš bylos medžiagos matyti, kad
apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje
apklausęs A. S. bei I. S. lavonų
tyrimus atlikusį ekspertą H. D., išsiaiškino aplinkybes, turėjusias įtakos
merginų mirčių laiko ir vietos nustatymui, taip pat iškilusius klausimus dėl
merginų mirčių priežasčių bei jų lavonų tyrimo. Todėl nėra pagrindo teigti, kad
byloje liko nepašalintos abejonės dėl merginų mirčių laiko bei vietos, jų
mirčių priežasčių.
7. Kasatorius skunde taip pat nurodo, kad turėtų
būti panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria
priteistas civilinis ieškinys. Kasatorius tvirtina, kad civilinis ieškinys
nedetalizuotas ir todėl neaišku, už ką iš jo D. S. priteista
1475 Lt suma. Pasak kasatoriaus, jis nepavogė dujinio pistoleto, odinio švarko,
auksinės grandinėlės, juodos spalvos švarkelio, juodos spalvos megztinio bei
palaidinės.
Šioje nutartyje jau minėta, kad kasatoriaus
kasacinio skundo argumentai dėl bylos faktinių aplinkybių, tarp jų ir dujinio
pistoleto, odinio švarko, auksinės grandinėlės, juodos spalvos švarkelio,
juodos spalvos megztinio bei palaidinės vagystės, nėra bylos nagrinėjimo
kasacinės instancijos teisme dalykas. Šie klausimai išspręsti pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose. Tai padaryta nepažeidžiant
baudžiamojo proceso įstatymo ir kitų įstatymų reikalavimų, todėl nuteistojo D. K. prašymas dėl teismo nuosprendžio dalies, kuria D. S.
priteistas 1475 Lt civilinis ieškinys, panaikinimo, o civilinio ieškinio dydžio
nustatymo ir tenkinimo sprendimo civilinio proceso tvarka, atmestinas.
8. Kasatoriaus teiginys, kad ikiteisminio tyrimo metu
nebuvo aptariama galimybė patikrinti jį melo detektoriumi, jog tokiai apklausai
jis sutiktų ir dabar, teisinės reikšmės šioje bylos stadijoje iš esmės neturi.
Minėta, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą nagrinėjant kasacinę bylą teisme
įrodymai nerenkami, netiriami, o kasacine tvarka apskųsti nuosprendžiai
(nutartys) tikrinami tik teisės taikymo aspektu. Be to, jokiems įrodymams
baudžiamojoje byloje įstatymas nesuteikia prioritetinės ar kitokios išskirtinės
reikšmės. Nei kasatorius, nei jo advokatai ikiteisminio tyrimo metu bei bylą
nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose tokio prašymo
nepareiškė. Pažymėtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai
baigiamuosiuose aktuose konstatavo, kad D. K. kaltė
nužudžius A. S. bei I. S. ir
pagrobus joms priklausančius daiktus įrodyta teisėtais būdais gautais duomenimis,
kurie patikrinti ir įvertinti minėtų teismų posėdžiuose nepažeidžiant
baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Kolegija šioje nutartyje taip pat
konstatavo, kad teismai, nagrinėdami D. K. baudžiamąją
bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.
Dėl nukentėjusiosios G. S. kasacinio
skundo
1. Kasatorės
nuomone, „dirbtinai pašalinus sunkinančias aplinkybes ir netinkamai įvertinus
nusikalstamas veikas, buvo nepagrįstai sumažinta bausmė“ D. K.
Pasak kasatorės, D. K. nusikalstama
veika turėjo būti kvalifikuota ne tik pagal BK 129 straipsnio 2
dalies 5, 6 punktus, bet ir pagal šio BK straipsnio 2 dalies 9, 11 punktus, nes
jis nužudydamas A. S. bei
I. S. savo ir savo draugės M. J. naudai
siekė užvaldyti merginų turtą, o kartu ir to, kad niekas negalėtų jo apkaltinti dėl jau įvykdyto smurto ir plėšimo. Be to, kasatorė teigia,
kad D. K. nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota ir pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, nes jis merginas apiplėšė panaudodamas peilį ir kitus daiktus.
Pagal
BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą atsako tas, kas nužudė kitą žmogų dėl
savanaudiškų paskatų, t. y. siekdamas turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau
ar kitiems asmenims (pvz., gauti atlyginimą už nužudymą, užvaldyti turtą, įgyti
teises į turtą). Iš BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto nuostatų matyti,
kad savanaudiškos paskatos susiformuoja iki nužudymo pradžios arba kėsinimosi į
gyvybę metu. Todėl susiklosčiusioje teismų praktikoje, jei kaltininko sumanymas
užvaldyti nukentėjusiojo turtą kilo ir buvo realizuotas po to, kai kaltininkas
nužudė nukentėjusįjį, veika kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, jeigu
nėra kitų, šio BK straipsnio 2 dalyje numatytų, kvalifikuojamųjų požymių, ir
178 straipsnį ar kitus BK straipsnius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato
2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų
žmogaus gyvybei bylose“ 20 punktas).
Pirmosios
instancijos teismo nuosprendžiu, išanalizavus ir įvertinus byloje surinktų
įrodymų visumą, nustatyta, kad D. K. A. S. bei I. S. itin žiauriai nužudė
tarpusavio konflikto metu, o merginų turtą užvaldė po jų nužudymo. Teismas
nuosprendyje pabrėžė, kad „ikiteisminio tyrimo organai, kvalifikuodami
kaltinamojo veiką kaip nužudymą dėl savanaudiškų paskatų, rėmėsi prielaida“. Neginčijamų
įrodymų, kad D. K. merginas nužudė siekdamas užvaldyti jų
turtą ir (ar) norėdamas nuslėpti šį nusikaltimą, nėra. Vadinasi, D. K. veika
pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus ir BK 178 straipsnio 1 dalį
kvalifikuota teisingai. Konstatavus, kad D. K. sumanymas
užvaldyti A. S. bei I. S. turtą kilo ir buvo realizuotas
po to, kai jis nužudė minėtas merginas, nelieka pagrindo išvadai, jog D. K.
merginas apiplėšė panaudodamas peilį bei kitus daiktus ir jas nužudė siekdamas
nuslėpti įvykdytą svetimo turto pagrobimą ir todėl jo padaryta nusikalstama
veika kvalifikuotina ne tik pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus, bet
ir pagal to paties BK 129 straipsnio 2 dalies 9, 11 punktus bei BK 180
straipsnio 2 dalį.
Kasatorės
tvirtinimu, neįvertinus savanaudiškų D. K. padaryto nusikaltimo paskatų, jos
nepagrįstai nebuvo pripažintos jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe ir tai pažeidė
BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas.
Šioje nutartyje
minėta, kad pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs
byloje surinktų įrodymų visumą, konstatavo, jog D. K. A. S. bei I. S. itin žiauriai nužudė
tarpusavio konflikto metu, o merginų turtą užvaldė po jų nužudymo. Taigi byloje
nenustatyta, kad D. K. merginas nužudė dėl savanaudiškų
paskatų. Kita vertus, pagal baudžiamąjį įstatymą skirdamas bausmę, teismas
neatsižvelgia į tą kaltininko atsakomybę sunkinančia aplinkybę, kuri įstatyme
numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis (BK 60 straipsnio 2 dalis). Todėl, jei
byloje ir būtų buvę nustatyta, kad D. K. merginas nužudė
dėl savanaudiškų paskatų, tai keistų D. K. nusikalstamos
veikos kvalifikaciją, nes savanaudiški motyvai BK 129 straipsnio 2 dalies 9
punkte numatyti kaip nužudymą kvalifikuojantis požymis, tačiau pagal
baudžiamąjį įstatymą savanaudiškumas nebūtų pripažintas D. K. atsakomybę
sunkinančia aplinkybe.
Kasatorė taip pat teigia,
kad bylos proceso metu buvo nuslėpta ir kita D. K. atsakomybę
sunkinanti aplinkybė. 2001 m. spalio 24 d. buvo atsisakyta iškelti D. K. baudžiamąją bylą, „nes nukentėjusioji jam atleido“.
BK 60 straipsnio 1
dalyje nurodytų atsakomybę sunkinančių aplinkybių sąrašas yra išsamus ir baigtinis.
Todėl teismas negali pripažinti atsakomybę sunkinančiomis tokių aplinkybių,
kurios nėra išvardytos BK 60 straipsnio 1 dalyje. Kasatorės minima aplinkybė
aplinkybių, sunkinančių kaltininko baudžiamąją atsakomybę, sąraše nenurodyta. Vadinasi,
kasatorės nurodoma aplinkybė negali būti vertinama kaip kaltininko atsakomybę
sunkinanti aplinkybė. Taigi nėra pagrindo teigti, kad D. K. baudžiamojoje
byloje buvo pažeistos BK 60 straipsnio nuostatos.
2. Kasatorė, abejodama
apeliacinės instancijos teismo
nešališkumu, tvirtina, kad teismas vilkino nuosprendžio surašymą ir pasirašymą
bei jo įteikimą nukentėjusiesiems. Tai sutrumpino kasacinio skundo pateikimo terminą.
Be to, D. K. advokatas bei apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos pirmininkas dėl savo
ankstesnės profesinės veiklos galėjo turėti sąsajų ir būti pažįstami asmeniškai.
Tai, kasatorės nuomone, galėjo turėti
įtakos neobjektyvaus nuosprendžio D. K. baudžiamojoje
byloje priėmimui. Iš minėtų kasatorės
argumentų matyti, kad kasatorė apeliacinės instancijos teismo nešališkumu
suabejojo tik apeliacinės instancijos teismui 2006 m. vasario 22 d. nuosprendžiu
sušvelninus D. K. pirmosios instancijos teismo
nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus paskirtą
laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę.
BPK 58 straipsnyje,
be konkrečių teisėjų nušalinimo pagrindų, nustatyta ir tai, kad teisėjas negali
dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai motyvuotai nurodo aplinkybes, keliančias
pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu (1 dalies 4 punktas). Tai, kad D. K. byloje užsitęsė apeliacinės instancijos teismo
nuosprendžio surašymas, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos,
nagrinėjusios bylą apeliacine tvarka, pirmininką ir nuteistojo gynėją galėjo
sieti ankstesnė profesinė veikla ar jie galėjo būti asmeniškai pažįstami, kad
apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį
nepalankiai nukentėjusiajai, savaime dar nereiškia, jog teismas buvo šališkas. Byloje
nėra duomenų, kad bylą apeliacine tvarka nagrinėję teisėjai būtų buvę šališki
ir suinteresuoti bylos baigtimi. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji G. S. nei teisėjų kolegijos pirmininkui, nei kitiems dviem
teisėjams nušalinimo kuriuo nors pagrindu, iš BPK 58 straipsnyje numatytų,
nepareiškė ir BPK 57, 59 straipsniuose numatyta nušalinimo teise nepasinaudojo.
Nukentėjusiosios G. S. teisė apeliacinės instancijos
teismo sprendimą apskųsti kasacine tvarka realiai nebuvo suvaržyta, nes ji
kasacinį skundą surašė bei jį kasacinės instancijos teismui pateikė per BPK 370
straipsnio 1 dalyje nustatytą kasacinio apskundimo terminą. Taigi nukentėjusiosios
G. S. kasacinio skundo kontekste nėra pagrindo teigti,
kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs D. K. baudžiamąją
bylą, buvo šališkas.
3. Minėta, kad kasatorė skunde tvirtina, jog
nuteistajam D. K. apeliacinės instancijos teismo
nuosprendžiu nepagrįstai sumažinta bausmė.
Bausmės skyrimo D. K. klausimas
yra Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinio skundo esminis
argumentas. Todėl minėtas G. S. kasacinio skundo
argumentas nagrinėtinas kartu su generalinio prokuroro kasacinio skundo
argumentais.
Dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinio
skundo
1. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinio
skundo esminis argumentas yra tas, kad Lietuvos apeliacinis teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo
nuosprendžiu nuteistajam D. K. už A. S. ir I. S. nužudymą
paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę laisvės atėmimu dvidešimčiai
metų, pažeidė bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54
straipsnyje.
2. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas
nuosprendyje D. K. byloje teisingai nurodė baudžiamojo
įstatymo nuostatas, apibūdinančias bausmės paskirtį (BK 41 straipsnio 2 dalis),
bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnio 2 dalis), esmines
susiformavusios teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose nuostatas
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 46),
taikytinas ir šioje byloje, tačiau teismas, skirdamas bausmę D.
K., jomis vadovavosi netinkamai.
3.
Apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje konstatavęs, kad pirmosios
instancijos teismas, D. K. pagal BK 129 straipsnio 2
dalies 5, 6 punktus paskirdamas laisvės atėmimą iki gyvos galvos, „nepilnai
įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių visumą“ ir D. K. pagal
BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus paskirdamas švelnesnę –
dvidešimties metų laisvės atėmimo – bausmę, iš esmės išskirtinę, dominuojančią
reikšmę suteikė nuteistojo asmenybei, t. y. vienai iš BK 54 straipsnio 2
dalyje nurodytų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę D. K. už A. S. bei I. S. nužudymą, akcentavo, kad D. K. neteistas,
nusikalto pirmą kartą; yra jauno amžiaus, nes ką tik sulaukęs aštuoniolikos
metų; mokyklos charakterizuojamas teigiamai. Apeliacinės instancijos teismas
nuosprendyje nurodė, kad būtent šios aplinkybės leidžia manyti, jog pirmosios
instancijos teismas, paskirdamas D. K. laisvės atėmimo iki
gyvos galvos bausmę, jos tinkamai neindividualizavo.
Pagal
baudžiamąjį įstatymą visoms BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms,
individualizuojant bausmę, skiriama vienoda teisinė reikšmė, todėl D. K. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnio, ypač
žiauraus nusikaltimo padarymo mechanizmo ir būdo, apibrėžtos tiesioginės tyčios
ir žemų paskatų, t. y. aplinkybių, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalies 1–4
punktuose, negali neutralizuoti (ar sumenkinti), apeliacinės instancijos teismo
tvirtinimu, teigiama nuteistojo asmenybė (BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas).
Vadinasi, kasatorius teisus tvirtindamas, kad skiriant bausmę D.
K. buvo būtina įvertinti ir tai, jog: padarytas labai sunkus tyčinis
nusikaltimas; nužudytos dvi jaunos merginos; šis labai sunkus nusikaltimas
padarytas dėl menkavertės dingsties ir iš esmės dėl žemų paskatų (pykčio ir keršto); merginos nužudytos itin
žiauriai, šaltakraujiškai; D.
K. po merginų nužudymo elgėsi ramiai, abejingai ir net ciniškai, nes tuoj po merginų nužudymo per kelis kartus
šaltakraujiškai pagrobė nužudytųjų daiktus; nužudytų merginų megztinius,
parfumerijos, kosmetikos priemones atidavė savo draugei; savo motinai bandė
parduoti pavogtą televizorių ir pan. Kita vertus, šios aplinkybės
atitinkamai atskleidžia ir kaltininko asmenybę. Vadinasi, apeliacinės
instancijos teismas D. K. asmenybės išsamaus vertinimo visų bylos aplinkybių
kontekste neatliko.
Iš bylos
medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. K. už A. S.
bei I. S. nužudymą griežčiausią – laisvės atėmimo iki gyvos galvos –
bausmę, atsižvelgė į minėtas aplinkybes ir, priešingai nei teigiama apeliacinės
instancijos teismo nuosprendyje, įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje
nurodytas aplinkybes ir rėmėsi jų visuma. Vadinasi, apeliacinės instancijos
teismas, vietoj D. K. pirmosios instancijos nuosprendžiu
už A. S. bei I. S. nužudymą
paskirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės paskirdamas jam dvidešimties
metų laisvės atėmimo bausmę, tinkamai neįvertino ir D. K. padaryto
nusikaltimo pavojingumo laipsnio, jo asmenybės ir kitų BK 54 straipsnio
2 dalyje nurodytų aplinkybių. Taigi yra pagrindas išvadai, kad apeliacinės
instancijos teismas šioje byloje pažeidė BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytus
bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, t. y. netinkamai pritaikė baudžiamąjį
įstatymą.
4. Kasaciniame
skunde tvirtinama ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas
pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. K. paskirtą
bausmę, jos tinkamai neindividualizavo, todėl ji nėra teisinga.
Kolegijos
nuomone, teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę
kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) – tai ne tik nusikalstamos
veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau
svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų
suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis
priemonėmis ginti. Todėl bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir
kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama
prioritetinė reikšmė. Pabrėžtina, kad skiriant bausmę taip pat negali būti
ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba,
vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos
padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo
principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų
orumas. Tokiais teismo sprendimais kartu formuojama nuomonė, kad teismai
nevienodai, šališkai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų
interesus. Taigi apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas D.
K. pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę, pažeidė ir BK 41
straipsnio 2 dalies 5 punktą, reikalaujantį, kad kaltininkui paskirta bausmė
užtikrintų ir teisingumo principo įgyvendinimą.
5.
Konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę D. K., nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54
straipsnio 2 dalis) bei pažeidė baudžiamojo įstatymo reikalavimą paskirtąja
bausme užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies
5 punktas), konstatuotina ir tai, jog teismas nepakankamai įvykdė ir BPK 305 straipsnio
1 dalies 4 punkto reikalavimą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje
dalyje išdėstyti bausmės skyrimo motyvus bei BPK 331 straipsnio 4 dalies
reikalavimą apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyti išvadas dėl
baudžiamojo įstatymo taikymo ir bausmės skyrimo, kai tokiu nuosprendžiu
pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeičiamas.
6.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, kolegijos nuomone, yra baudžiamojo
proceso įstatyme numatyti pagrindai tenkinti Lietuvos Respublikos generalinio
prokuroro prašymą pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį
panaikinant jo dalį, kuria D. K. pirmosios instancijos
teismo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė pakeista
laisvės atėmimu dvidešimčiai metų.
7. Pažymėtina,
kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,
vadovaudamasi BPK 378 straipsnio 1 dalimi, 2006 m. spalio 31 d. nutartimi D. K. baudžiamąją bylą perdavė nagrinėti Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinei septynių teisėjų
kolegijai, nes, kolegijos nuomone, tinkamas baudžiamojo proceso įstatymo
pritaikymas šioje byloje galėjo reikšti naują teisės normos aiškinimą teismų
praktikoje.
Baudžiamojo
proceso įstatyme nustatyta, kad, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas gali
sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo
įstatymo pritaikymu. Sugriežtinti bausmę teismas gali tuo atveju, kai dėl to
paduotas skundas, tačiau jis neturi teisės sugriežtinti bausmę paskirdamas
laisvės atėmimą iki gyvos galvos (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Taigi šiomis
įstatymo nuostatomis įtvirtintas draudimas kasacinės instancijos teismui,
taisant neteisingą bausmę dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo,
sugriežtinti ją paskiriant laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Kartu nurodytos
baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos suponuoja išvadą, kad įstatyme nėra
draudimo kasacinės instancijos teismui tokiais atvejais priimti sprendimą
palikti galioti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo jau paskirtą
laisvės atėmimą iki gyvos galvos.
Kaip minėta,
nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas nuteistajam D. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus paskyrė
laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę. Apeliacinės instancijos teismas
pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė ir D. K. pagal BK 129
straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus paskyrė dvidešimties metų laisvės atėmimo
bausmę. Dėl to kasacinį skundą padavė Lietuvos Respublikos generalinis
prokuroras, prašydamas „Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 22 d.
nuosprendį D. K. byloje Šiaulių apygardos teismo 2004 m. lapkričio
17 d. nuosprendžio pakeitimo dalyje (paskirtos pagal BK 129 straipsnio 2 dalies
5, 6 punktus laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo terminuotu
laisvės atėmimu dvidešimčiai metų ir pastarosios subendrinimo su bausme pagal
BK 178 straipsnio 1 dalį dalyje) panaikinti ir palikti galioti Šiaulių
apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendį be pakeitimų“. Sugriežtinti
D. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus
paskirtą bausmę kasaciniame skunde prašo ir nukentėjusioji G.
S.
Kolegijos
nuomone, kasacinės instancijos teismo sprendimas D. K. baudžiamojoje
byloje panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria D. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas
dvidešimčiai metų, BPK 376 straipsnio 3 dalies nuostatų nepažeidžia. Šia
nutartimi bausmė ne skiriama, bet, pakeitus apeliacinės instancijos teismo
nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, paliekama galioti
pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. K. jau paskirta laisvės atėmimo
iki gyvos galvos bausmė, atliekant ją kalėjime. Taigi kolegija minėtą sprendimą
priima neperžengdama savo įgaliojimų, nagrinėjant kasacinę bylą, ribų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus
argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso
382 straipsnio 6 punktu,
n
u t a r i a :
Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nuosprendį.
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nuosprendžio dalį, kuria D. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129
straipsnio 2 dalies 5, 6 punktus paskirta dvidešimties metų laisvės atėmimo
bausmė ir, vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 3
punktu, ši bausmė ir trejų metų laisvės atėmimo bausmė, paskirta Šiaulių
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 17
d. nuosprendžiu pagal Baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalį, subendrintos
apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, D. K. paskirta galutinė
subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvidešimčiai metų, šią bausmę pirmuosius
aštuonerius metus atliekant kalėjime, likusią bausmės dalį atliekant pataisos
namuose. Šioje dalyje palikti galioti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 17 d. nuosprendį.
Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai
Albinas Sirvydis
Viktoras Aidukas
Gintaras Goda
Jonas Algirdas Riepšas
Alvydas Pikelis
Lidija
Liucija Žilienė
Jonas Prapiestis