Civilinė byla Nr. 3K-3-27/2014

                                           Teisminio proceso Nr.               2-68-3-04915-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 32.5.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo D. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo D. R. (D. R. ) skundą dėl antstolio R. V. patvarkymo dėl išieškotų lėšų paskirstymo vykdomojoje byloje panaikinimo; suinteresuoti asmenys: BUAB ,,Naujasodžių valda“, V. R. (V. R. ), R. P. , AB ,,Swedbank“, antstolis R. V. .

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių antstolio veiksmus išieškant iš svetimo daikto hipotekos (CPK 586 straipsnis), aiškinimo ir taikymo.

Antstolis R. V. vykdė Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gegužės 4 d. nutartį byloje Nr. 1618V/2009 dėl 8 720 261,10 Lt skolos išieškojimo iš BUAB ,,Naujasodžių valda‘‘ išieškotojo AB ,,Swedbank“ naudai priverstinai parduodant įkeistą turtą iš varžytynių. Vykdymo metu įkeisto turto savininko (pareiškėjo) pasiūlytam pirkėjui pardavus įkeisto turto dalį – žemės sklypą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už 360 000 Lt; žemės sklypą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už 380 000 Lt; žemės sklypą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už 330 000 Lt, buvo išieškota 1 070 000 Lt. Antstolio 2013 m. sausio 9 d. patvarkymu Nr. 0179/12/01078-S nurodyta išieškota suma buvo paskirstyta: 42 988 Lt – vykdymo išlaidoms antstoliui ir 1 027 012 Lt išieškota kreditoriui AB ,,Swedbank“.

Pareiškėjas prašė teismo panaikinti antstolio 2013 m. sausio 9 d. patvarkymą dėl išieškotų lėšų paskirstymo ir išieškotas lėšas paskirstyti vadovaujantis CK 4.195 straipsnio nuostatomis, nes, jo teigimu, šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintos imperatyviosios nuostatos, jog įkeisto daikto savininkas atsako už skolininko įsipareigojimo įvykdymą įkeistu daiktu, todėl, paskirstymo metu išmokėjus 1 027 012 Lt kreditoriui AB ,,Swedbank‘‘, buvo viršytos pareiškėjo (įkeisto turto savininko) atsakomybės ribos, nes antstolis neatsižvelgė į privalomus mokėti mokesčius (įmokas) valstybei, todėl sudarė situaciją, kad pareiškėjas turėjo sumokėti mokesčius valstybei savo sąskaita. Pareiškėjas nurodė, kad antstolis, vadovaudamasis CK 4.195 straipsnio 1 dalimi, turėjo išieškotus 1 070 000 Lt paskirstyti taip: atskaityti mokesčius valstybei, vykdymo išlaidas ir tik likusią sumą išmokėti kreditoriui AB ,,Swedbank“.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. vasario 25 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nurodė, kad išieškotos lėšos yra paskirstomos vadovaujantis civilinio proceso taisyklėmis – CPK LV skyriuje įtvirtintomis nuostatomis. Pareiškėjo argumentą, kad antstolis, skirstydamas išieškotas lėšas, visų pirma turėjo atskaityti mokesčius valstybei ir tik po to vykdymo išlaidas ir skolą kreditoriui, teismas pripažino nepagrįstu ir neatitinkančiu CPK 753 straipsnyje įtvirtintos išieškotų sumų paskirstymo tvarkos. Antstolio veiklos ribos vykdymo procese apibrėžtos vykdomajame dokumente (CPK 586 straipsnio 1 dalis), todėl antstolis negalėjo peržengti šiuo dokumentu jam nustatytų ribų ir išieškoti atitinkamas sumas į valstybės biudžetą. Pagal Pridėtinės vertė mokesčio įstatymo 71 straipsnio 1 dalį prievolė registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą tenka apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas. PVM mokėtojas – asmuo, kuriam pagal šį Įstatymą nustatyta prievolė apskaičiuoti ir mokėti PVM ir kuris mokesčio administratoriaus įregistruotas PVM mokėtoju, įskaitant kitaip PVM tikslais registruotus asmenis, išskyrus asmenis, kurie yra registruoti kompensacinio PVM tarifo schemos tikslais (Įstatymo 2 straipsnio 29 dalis). Teismo teigimu, pareiškėjo teiginys, kad už parduotus žemės sklypus jam tenka savo sąskaita sumokėti mokesčius į valstybės biudžetą byloje, nepagrįstas jokiais duomenimis, jog pareiškėjui išduotas PVM mokėtojo registracijos pažymėjimas, patvirtinantis jo, kaip PVM mokėtojo, statusą (CPK 178 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą, 2013 m. gegužės 14 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas skundą grindė CK 4.195 straipsnio 1 dalimi, tačiau ši materialiosios teisės norma nereglamentuoja jau išieškotų lėšų paskirstymo tvarkos. Išieškotų lėšų paskirstymą reglamentuoja civilinio proceso teisės normos bei sprendimų vykdymo instrukcija. Prievolė mokėti PVM ar kitus mokesčius valstybei, pardavus žemės sklypus, nepatenka į pareiškėjo  nurodytą CK 4.195 straipsnio 1 dalies reglamentavimo sritį, nes įkeistu daiktu yra atsakoma tik už skolininko įsipareigojimų neįvykdymą. Pagal CK 4.192 straipsnio 2 dalį ir CPK 558 straipsnio 1 dalį, kai per hipotekos lakšte nustatytą terminą skolininkas neįvykdo įsipareigojimų hipotekos kreditoriui ar esant šio teisei reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą (CK 4.196 straipsnis), hipotekos kreditorius gali įgyvendinti savo teises kreipdamasis į hipotekos teisėją ir prašydamas, kad įkeistas daiktas būtų parduotas iš viešųjų varžytynių ir iš gautų lėšų atlyginta jam priklausanti suma. Pagal šį kreipimąsi hipotekos teisėjas nutartimi areštuoja įkeistą daiktą ir įspėja apie tai įkeisto daikto savininką bei skolininką, nurodydamas, kad, per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos negrąžinus skolos, įkeistas daiktas bus parduotas iš viešųjų varžytynių. Per nurodytą vieno mėnesio terminą hipoteka įkeisto daikto savininkas gali sumokėti skolininko skolą ir taip išvengti įkeisto turto pardavimo, arba gali to ir neatlikti, elgtis pasyviai, tik paklusdamas apribojimams pagal teismo nutartimi nustatytą areštą hipoteka įkeistam turtui, t. y. tinkamai laikytis draudimo neperleisti turto kitiems asmenims, neįkeisti, nenuomoti ar kitomis teisėmis nesuvaržyti jo ir t. t. Kai skolininko prievolės įvykdymą kreditoriui trečiasis asmuo užtikrina jam priklausančio nekilnojamojo turto hipoteka, tarp kreditoriaus ir trečiojo asmens, užtikrinusio skolininko prievolės įvykdymą, susiklosto daiktiniai teisiniai santykiai, todėl prievolės neįvykdymo atveju kreditorius įgyja ne teisę reikalauti iš trečiojo asmens įvykdyti skolininko prievolę, o teisę išieškoti skolininko skolą iš trečiojo asmens įkeisto turto. Šiuo atveju išieškojus skolą iš trečiojo asmens (pareiškėjo) įkeisto turto, atsakomybė už tai, kaip skola buvo išieškota, tenka pareiškėjui, nes tik nuo jo priklauso, kaip jis vykdo prisiimtą įsipareigojimą už BUAB „Naujasodžių valda“. Teismo teigimu, pareiškėjui pasirinkus pasyvų skolos grąžinimo būdą (turto pardavimą iš viešųjų varžytynių), jam pačiam ir kyla pareiga mokėti visus su asmeninėmis prievolėmis susijusius mokesčius, t. y. prievolė mokėti mokesčius valstybei pareiškėjui kyla ne dėl to, kad jis atsakė už skolininko prievoles, o dėl to, jog buvo parduoti jam nuosavybės teise priklausę žemės sklypai. Teismas pažymėjo, kad CK 4.195 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas pareiškėjo galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimas, kad jis įgyja į skolininką atgręžtinio reikalavimo teisę dėl sumokėtos sumos ar dėl daikto praradimo patirtų nuostolių atlyginimo, t. y. pareiškėjas savo teises gali ginti reikalaudamas iš skolininko atlyginti patirtus nuostolius.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 14 d. nutartį ir grąžinti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o bylos neperdavus teismui iš naujo nagrinėti, panaikinti Vilniaus  apygardos  teismo 2013 m. gegužės 14 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti; nusprendus, kad tai yra būtina, paskirti žodinį bylos nagrinėjimą.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl svetimo turto hipoteka įkeisto daikto savininko atsakomybės už skolininko įsipareigojimų įvykdymą ir CK 4.195 straipsnio 1 dalies bei Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies netinkamo taikymo. Svetimo turto hipoteka – nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai skolininkas yra kitas asmuo negu įkeisto daikto savininkas (CK 4.181 straipsnis). Šios hipotekos ypatybė yra ta, kad hipotekos davėjas nėra kredito santykių šalis ir tik sutartinės svetimo turto hipotekos pagrindu hipotekos davėjas prisiima įsipareigojimą įvykdyti kito asmens – skolininko – įsipareigojimo įvykdymą tuo atveju, jei šis per hipotekos lakšte nustatytą terminą įsipareigojimo neįvykdo arba kai hipotekos kreditorius turi teisę reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą. Kitas sutartinės svetimo daikto hipotekos ypatumas yra tas, kad skolos išieškojimo atveju įkeisto daikto savininkas kreditoriui už skolininko įsipareigojimo įvykdymą atsako tik įkeistu savo daiktu. Tai imperatyviai nustatyta CK 4.195 straipsnio 1 dalyje. Kasatoriaus teigimu, jis, kaip svetimo daikto hipoteka įkeisto daikto savininkas, neturi asmeninės prievolės grąžinti skolą už BUAB ,,Naujasodžių valda“, nes nelaikomas atlikęs neteisėtus veiksmus. Juolab kad teismai nesiaiškino, ar iš varžytynių parduoti kasatoriaus žemės sklypai yra PVM objektas pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio 2 dalį. Nors banko reikalavimas yra vykdomas CPK VI dalyje reglamentuota tvarka, tačiau CK 4.195 straipsnio 1 dalies ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies normos turi būti taikomos, sprendžiant, ar nebuvo peržengtos svetimo turto hipoteka įkeisto daikto savininko atsakomybės ribos, t. y. teismai turėjo nustatyti, ar svetimo turto hipoteka įkeisto daikto savininko atsakomybės riba yra įkeisto daikto vertė, į kurią įskaičiuotas Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nustatytas PVM tarifas, ar svetimo turto hipoteka įkeisto daikto savininko atsakomybės riba yra įkeisto daikto vertė, į kurią nėra įskaičiuotas Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nustatytas PVM tarifas ir ar nebuvo pažeistos svetimo turto hipoteka įkeisto savininko atsakomybės ribos. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įkeisto daikto savininko atsakomybė svetimo turto hipotekos atveju kreditoriui ribojama įkeisto turto verte (pardavimo iš varžytynių kaina), t. y. iš varžytynių parduoti kasatoriaus žemės sklypai yra PVM objektas pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio 2 dalį ir įkeisto turto vertę sudaro dvi dedamosios dalys: žemės sklypų kaina ir mokėtina PVM suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB Bankas v. BUAB „Savoja“, bylos Nr. 3K-3-235/2012). Be to, toks teisės normų aiškinimas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis). Taigi teismai nevertino CK 4.195 straipsnio 1 dalies nuostatų kartu su Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nevykdė CPK 594 straipsnyje nustatytos pareigos vykdyti antstolio procesinės veiklos kontrolę, ar skundžiamu patvarkymu išmokėjus bankui skolą, įskaitant PVM, nebuvo viršytos svetimo turto hipoteka įkeisto daikto savininko (kasatoriaus) atsakomybės ribos. Kasatoriaus teigimu, antstolis, vykdydamas išieškojimą pagal teismo priimtą galutinį sprendimą, privalo vadovautis ne tik proceso, bet ir materialiosios teisės normomis, turėjo nustatyti svetimo turto hipoteka įkeisto daikto savininko atsakomybės ribas ir jų neperžengti.
2. Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą ypatingos teisenos tvarka dėl antstolio veiksmų apskundimo, taip pat įrodymų vertinimą, pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų, nesiėmė būtinų priemonių visapusiškai išaiškinti bylos aplinkybes. Nors argumentai buvo išdėstyti atskirajame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas į juos motyvuotai neatsakė. Taigi teismai visapusiškai ir objektyviai neišsiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių, neištyrė, kokios yra svetimo turto hipoteka įkeisto daikto savininko atsakomybės ribos, ar antstolis neperžengė svetimo turto hipoteka įkeisto daikto savininko atsakomybės ribų, nevertino įrodymų viseto, neišnagrinėjo skundo argumentų, netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles. Kasatoriaus teigimu, iš varžytynių parduoti kasatoriaus žemės sklypai yra PVM objektas pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio 2 dalį. Antstolis, ginčo patvarkymu išmokėjęs bankui skolą, įskaitant PVM, atliko veiksmus, kurie turėtų būti vertinami kaip akivaizdus veikimas ultra vires ir įstatymu suteiktų įgaliojimų pažeidimas, nulemiantis vykdymo procese dalyvaujančių asmenų teisių pažeidimą.

Suinteresuotas asmuo R. P. atsiliepimu į pareiškėjo kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jos teigimu, kasatorius PVMĮ 32 straipsnį aiškina neatsižvelgdamas į šio įstatymo 3 straipsnyje pateiktą PVM objekto apibrėžtį. Pridėtinės vertės mokestis – tai bendrasis vartojimo mokestis, kuris yra tiksliai proporcingas prekių bei paslaugų kainai, nepriklausomai nuo operacijų skaičiaus gamybos ir paskirstymo procese iki to etapo, kuriame skaičiuojamas mokestis (žr., pvz., 2012 m. gegužės 3 d. Teisingumo Teismo sprendimą byloje Lebara Ltd prieš The Commissioners for Her Majesty's Revenue & Customs, C-520/10). Pagal 1977 m. gegužės 17 d. Šeštąją Tarybos direktyvą dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo ir ją pakeitusią 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvą 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos tam, kad asmens veikla būtų apmokestinama PVM, ji turi atitikti esmines tokio apmokestinimo sąlygas, t. y. turi būti nustatyta, jog tokią veiklą vykdo apmokestinamasis asmuo ir tokia veikla patenka į apmokestinamųjų sandorių kategoriją. Apmokestinimas mokesčiu galimas tik tuo atveju, jeigu objektyvūs bylos duomenys patvirtina, kad žemės statyboms tiekimą atliko apmokestinamasis asmuo, t. y. byloje siekiant nustatyti, ar atliktas žemės sklypų pardavimas turėjo būti apmokestinamas PVM, turėjo būti vertinama ne tik tai, ar žemės sklypų pardavimas yra .žemės statyboms tiekimas, patenkantis į bendrą PVM sistemą, bet taip pat ar tokį žemės statyboms tiekimą atliko apmokestinamasis asmuo. Apmokestinamajam asmeniui keliamas reikalavimas vykdyti savarankišką ekonominę veiklą ir nuosavybės teisės perėjimas nėra jo veiklos padarinys. Tai reiškia, kad objektyviai nėra PVMĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų viseto ir antstolio priverstine tvarka turto pardavimo iš varžytynių atveju prekių tiekimas negali būti laikomas PVM objektu. CK 4.195 straipsnis skirtas reglamentuoti įkeisto daikto savininko ir skolininko bei kreditoriaus tarpusavio santykiams, o PVM reguliuojančios normos – subjektų, esančių mokesčių mokėtojais, veiklai. Suinteresuoto asmens teigimu, antstolis neturėjo pareigos išskirti pridėtinės vertės mokesčio, o teismams sprendžiant klausimą dėl antstolio veiksmų teisėtumo privalėjo būti įvertinta, ar antstolis turėjo teisę pradėti vykdymo veiksmus pagal pateiktą vykdyti dokumentą.

Suinteresuotas asmuo antstolis R. V. atsiliepimu į pareiškėjo kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jis nurodo, kad CK 4.195 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma nereglamentuoja jau išieškotų lėšų paskirstymo tvarkos. Išieškotos lėšos yra skirstomos vadovaujantis CPK LV skyriuje įtvirtintomis nuostatomis ir antstolis negali peržengti vykdomuoju dokumentu jam nustatytų ribų ir išieškoti atitinkamas sumas į valstybės biudžetą. Pareiškėjo reikalavimas atskaityti PVM ir juos sumokėti į biudžetą nėra suderinamas su antstoliui vykdymo procese nustatytomis pareigomis ir reikštų išieškojimą valstybės naudai neturint tam teisinio pagrindo, lemtų kreditoriaus interesų pažeidimą. Įstatyme neįtvirtinta antstolio pareiga nustatyti, kokie mokesčiai pardavus turtą galbūt atsiras įkeisto turto savininkui ar skolininkui, taip pat neįtvirtinta teisė ar pareiga juos apskaičiuoti, atskaityti bei sumokėti į valstybės biudžetą atliekant išieškotų lėšų paskirstymą. Jeigu pardavus turtą kyla pareiga mokėti PVM, tai prievolė registruotis PVM mokėtoju ir apskaičiuoti PVM bei jį sumokėti į biudžetą tenka apmokestinamiesiems asmenims (PVMĮ 71 straipsnio l dalis).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį iškelti teisės klausimai.

  Dėl antstolio veiksmų teisėtumo išieškant iš svetimo daikto hipotekos

Svetimo daikto hipotekos ypatybė yra ta, kad hipotekos davėjas neturi turtinės prievolės (skolinio įsipareigojimo) kreditoriui ir tik sutartinės svetimo turto hipotekos pagrindu hipotekos davėjas įsipareigoja įvykdyti kito asmens – skolininko – įsipareigojimą, jeigu šis per hipotekos sandoryje nustatytą terminą įsipareigojimo neįvykdo arba hipotekos kreditorius turi teisę reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą (CK 4.181 straipsnio 1 dalis). Kitas sutartinės svetimo daikto hipotekos ypatumas – skolos išieškojimo atveju įkeisto daikto savininkas kreditoriui už skolininko įsipareigojimų įvykdymą atsako tik įkeistu savo daiktu (CK 4.195 straipsnio 1 dalis). Svetimo daikto hipotekos atveju įkeisto daikto savininko atsakomybė kreditoriui ribojama įkeisto turto verte (pardavimo iš varžytynių kaina). Pažymėtina, kad asmuo, kuris įvykdė prievolę už skolininką arba kurio įkeistas turtas parduotas iš varžytynių, turi teisę iš skolininko reikalauti jam grąžinti sumokėtą sumą ar atlyginti dėl daikto praradimo patirtus nuostolius (CK 4.195 straipsnio 2 dalis, 2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad ši  nuostata taikytina ir tuo atveju, kai iki varžytynių pradžios hipotekos objektas (iš varžytynių parduodamas nekilnojamasis daiktas) CPK 702 straipsnio nustatyta tvarka parduodamas įkaito davėjo (skolininko) pasiūlytam pirkėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Prioritetas“ v. UAB „BA prekyba“, bylos Nr. 3K-3- 485/2013).

Teisėjų kolegija, teisės aspektu įvertinusi skundžiamus teismų procesinius dokumentus, sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad CK 4.195 straipsnis, kuriame nustatyti skolos išieškojimo iš svetimo daikto hipoteka įkeisto daikto ypatumai, reglamentuoja sutartinius įkeisto daikto savininko, skolininko ir kreditoriaus santykius ir pažymi, jog nurodytas straipsnis nereglamentuoja šių asmenų išorinių santykių su valstybe dėl jų galimos pareigos mokėti pridėtinės vertės mokestį valstybei, antstolio veiklos principų ir sprendimų vykdymo tvarkos. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, sprendę klausimą dėl antstolio veiksmų teisėtumo, netinkamai aiškino ir taikė CK 4.195 straipsnio 1 dalies nuostatas. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai nurodė, kad skolos išieškojimo atveju įkeisto daikto savininkas kreditoriui už skolininko įsipareigojimų įvykdymą atsako tik įkeistu savo daiktu (CK 4.195 straipsnio 1 dalis) ir teisingai konstatavo, jog įkeisto daikto savininko atsakomybė kreditoriui ribojama įkeisto daikto verte (pardavimo iš varžytynių kaina). Kasacinis teismas, aiškindamas CK 4.195 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra nurodęs, kad įkeisto turto savininkas atsako ne už visą skolininko įsipareigojimą, o tik tą jo dalį, kuri lygi įkeisto turto kainai, gautai šį daiktą pardavus iš varžytynių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB ,,Linas“ v. UAB ,,Domus Palanga“, bylos Nr. 3K-3-122/2012; 2012 m. gegužės 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB SEB bankas v. UAB ,,Savoja“, bylos Nr. 3K-3-235/2012; 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB Ūkio bankas v. K. J. , bylos Nr. 3K-3-428/2013; kt.).

          Teisėjų kolegija pažymi, kad  bylą nagrinėję teismai tinkamai sprendė, jog pareiškėjo skundo argumentas, kad antstolis, skirstydamas išieškotas lėšas, visų pirma turėjo nustatyti, ar pareiškėjas vykdymo procese dėl išieškojimo iš svetimo daikto hipotekos tapo PVM mokėtoju, atskaityti PVM valstybei ir tik po to vykdymo išlaidas ir skolą kreditoriui, yra nepagrįstas ir neatitinka CPK 753 straipsnyje įtvirtintos išieškotų sumų paskirstymo tvarkos. Antstolio veiklos ribas vykdymo procese apibrėžia vykdomasis dokumentas (CPK 586 straipsnio 1 dalis) ir antstolio veiklą reglamentuojantys teisės aktai, todėl antstolis negali peržengti šiuo dokumentu jam nustatytų ribų ir išieškoti atitinkamas sumas į valstybės biudžetą, kai šiame dokumente tokio nurodymo nėra. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad antstolis vykdė Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2011 m. gegužės 4 d. nutartį Nr. 1618V/2009 išieškoti „Swedbank“, AB naudai iš BUAB ,,Naujasodžių valda“ 8 720 130,10 Lt skolos ir 131 Lt žyminio mokesčio įkeistą turtą priverstinai parduodant iš varžytynių. Pagal kasacinio teismo praktiką hipotekos teisėjo nutartis įkeistą daiktą parduoti iš varžytynių yra vykdomasis dokumentas, kuris vykdytinas be jo pagrindu išduoto vykdomojo rašto; antstolis vykdo hipotekos teisėjo nutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank” v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-7-364/2010). Nagrinėjamoje byloje vykdymo metu įkeisto turto savininko (pareiškėjo) pasiūlytam pirkėjui pardavus įkeisto turto dalį (žemės sklypą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už 360 000 Lt; žemės sklypą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už 380 000 Lt; žemės sklypą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už 330 000 Lt) iš viso buvo išieškota 1 070 000 Lt. Skundžiamu antstolio 2013 m. sausio 9 d. patvarkymu Nr. 0179/12/01078-S išieškota nurodyta suma buvo paskirstyta: 42 988 Lt – vykdymo išlaidoms antstoliui padengti ir 1 027 012 Lt išieškota kreditoriui AB ,,Swedbank“. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai padarė pagrįstą išvadą, jog antstolio patvarkymu dėl išieškotų sumų paskirstymo nėra pažeistos kasatoriaus nurodytos CK 4.195 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai padarė teisingą išvadą, jog antstolio veiklos ribos vykdymo procese apibrėžtos vykdomajame dokumente (CPK 586 straipsnis) ir antstolio veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, todėl antstolis negali peržengti šiuo dokumentu jam nustatytų ribų ir išieškoti atitinkamas sumas (pvz., PVM) į valstybės biudžetą, kai šiame dokumente tokių nurodymų nėra.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai taip pat pagrįstai nurodė, jog pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71 straipsnio 1 dalį prievolė registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei jį mokėti į biudžetą tenka apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas. Be to, šio įstatymo 2 straipsnio 29 dalyje nustatyta, kad  PVM mokėtojas – asmuo, kuriam pagal šį įstatymą nustatyta prievolė apskaičiuoti ir mokėti PVM ir kuris mokesčio administratoriaus įregistruotas PVM mokėtoju, įskaitant kitaip PVM tikslais registruotus asmenis, išskyrus asmenis, kurie yra registruoti kompensacinio PVM tarifo schemos tikslais. Šiuos santykius reglamentuoja viešoji teisė, ginčus dėl asmens pareigos mokėti PVM sprendžia administraciniai teismai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje D. Č. v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. A602 –200/2012), todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai pažymėjo, kad kasatoriaus teiginys, jog už parduotus žemės sklypus jam tenka savo sąskaita sumokėti mokesčius į valstybės biudžetą, byloje nepagrįstas jokiais duomenimis, t. y. pareiškėjas nepateikė įrodymų, leidžiančių teigti, kad jam išduotas PVM mokėtojo registracijos pažymėjimas, patvirtinantis jo, kaip PVM mokėtojo, statusą, ar kitų įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes (CPK 178 str.); antstolio vykdytame vykdomajame dokumente ir šią antstolio veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nurodymų išieškoti atitinkamas sumas (PVM mokesčius) į valstybės biudžetą.

Dėl antstolio veiksmų vykdomos kontrolės

Kasacinio teismo praktikoje taikant ir aiškinant vykdymo procesą reglamentuojančias CPK bei Sprendimų vykdymo instrukcijos normas, laikomasi nuostatos, kad vykdymo procesas imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi proceso dalyviai – skolininkas, išieškotojas ir antstolis – privalo griežtai laikytis CPK bei jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatytos teismo sprendimų vykdymo proceso tvarkos. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismų sprendimų vykdymo proceso taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgaliojimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (Antstolių įstatymo 3 straipsnis), kurio pašalinimas yra viešojo intereso sudėtinė dalis, garantuojanti skolininko, išieškotojo ir kitų asmenų teisių teismų sprendimų vykdymo procese veiksmingą gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus  teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Aibės mažmena“ v. antstolis  D. S. , bylos Nr. 3K-3-341/2007). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad antstolis neturėtų spręsti klausimų, priskirtinų teisėjo kompetencijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. , I. Š. v. UAB „Gabuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-149/2008). Tam, kad antstolis veiktų neviršydamas jam suteiktų įgaliojimų ribų, jo proceso veiklos kontrolę atlieka teismas (CPK 594 straipsnis), o vykdymo proceso dalyviai, nesutikdami su antstolio atliktų veiksmų teisėtumu, turi teisę  pateikti skundą dėl jų veiksmų teismui (CPK 512 straipsnis). Tai yra viena iš teismo funkcijų, susijusi su suinteresuotų asmenų vykdymo procese teisių ir tesėtų interesų apsauga.

Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai dėl antstolio veiksmų teisėtumo šią funkciją atliko netinkamai, nesiėmė būtinų priemonių visapusiškai išaiškinti bylos aplinkybes; neištyrė, kokios yra svetimo turto hipoteka įkeisto daikto savininko atsakomybės ribos; apeliacinės instancijos teismas motyvuotai neatsakė į atskirajame skunde nurodytus argumentus;  teismai netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija, pripažindama šiuos argumentus nepagrįstais, pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, spręsdami dėl antstolio priimto patvarkymo paskirstant gautas lėšas pardavus svetimo daikto hipoteka įkeistus daiktus teisėtumo, ištyrė ir įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, konstatavo teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos kvalifikavo. Teismai, aiškindami ir taikydami teisės normas, reglamentuojančias nagrinėjamus teisinius santykius, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikoje pateiktų išaiškinimų, atsakė į būtinus skundui išnagrinėti pareiškėjo ir suinteresuotų asmenų pateiktus argumentus; apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas proceso teisės normų, išnagrinėjo pateiktus atskirąjį skundą ir suinteresuotų asmenų atsiliepimus į jį. Teismai sprendė, ar antstolis neperžengė svetimo turto hipoteka įkeisto daikto savininko atsakomybės ribų, paskirstant išieškotas lėšas, ir motyvuotai atsakė į atskirojo skundo argumentus.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme (CPK 346 straipsnio 2 dalyje) nustatytų pagrindų naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 91,09 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 14 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus pareiškėjo kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą surašiusiai šaliai. Suinteresuotas asmuo R. P. prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ji sumokėjo advokatui 1000 Lt už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą. Tai neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 ir 8.14 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio, todėl, netenkinus kasacinio skundo, nurodytam suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjo priteistina 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti suinteresuotam asmeniui R. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjo D. R. (D. R. ) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1000 (vieną tūkstantį) Lt advokato teisinės pagalbos kasaciniame teisme išlaidoms atlyginti.

Priteisti iš pareiškėjo D. R. (D. R. ) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 91,09 Lt (devyniasdešimt vieną litą 09 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Sigitas Gurevičius 

Janina Januškienė

Antanas Simniškis