Baudžiamoji byla Nr. 2K-220-689/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-48547-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.4; 1.2.4.6.2.1; 2.1.15.3.3.2; 2.2.2.2.4; 2.4.5.2.1

(N)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Prano Kuconio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant per šį laiką dirbti arba būti registruotam darbo biržoje ir dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje; priteista iš A. R. nukentėjusiajai A. R. 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 206,46 Eur valstybei už nukentėjusiajai suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis, kuria nuteistojo A. R. apeliacinis skundas atmestas; priteista iš A. R. valstybei 125,50 Eur už nukentėjusiajai suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1. A. R. nuteistas už tai, kad 2016 m. spalio 13 d., apie 22.30 val., būdamas namuose, (duomenys neskelbtini), necenzūriniais žodžiais išplūdo sutuoktinę A. R., griebė jai už dešinės rankos, ją spaudė ir suko, kumščiu sudavė keturis smūgius į ranką, o nukentėjusiajai bandant trauktis, apdraskė nugaros ir krūtinės sritį bei jos dešinę ranką prispaudė prie durų staktos, taip ne mažiau kaip septyniais trauminiais poveikiais padarė nukentėjusiajai poodines kraujosruvas kairio žasto, dešinio dilbio srityje, odos nubrozdinimus dešinio dilbio srityje, dešinio žasto srityje, nugaroje, krūtinėje, sprando srityje, taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą.

II.              Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. R. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus ir bylą nutraukti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasaciniame skunde nuteistasis nurodo:

2.1. Abiejų instancijų teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nes kasatoriaus kaltę preziumavo ir grindė tik prielaidomis, o ne bylos įrodymais, objektyviu ir nuodugniu visų bylos įrodymų ištyrimu ir jų visumos įvertinimu. Apkaltinamasis nuosprendis priimtas šiurkščiai pažeidžiant BPK nuostatas.

2.2. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 18 d. nutarimu, priimtu administracinio nusižengimo byloje, ir garso įrašais, kuriuose užfiksuoti duomenys nepatvirtina jo kaltės panaudojus fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją. Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino nukentėjusiosios asmenybės, jos parodymų patikimumo dėl jos psichinės būklės, suinteresuotumo bylos baigtimi, ignoravo faktus, kad pačiai A. R. buvo iškelta baudžiamoji byla dėl smurto prieš sutuoktinį panaudojimo. Apeliacinės instancijos teismas netenkino nuteistojo prašymo apklausti kaip liudytoją dukterį I. R., taip pat iškviesti į teismo posėdį ekspertą, kad šis pateiktų išvadą, ar nukentėjusioji geba duoti parodymus bylos nagrinėjimo metu, ar ji dėl savo psichinės būklės gerai suvokė aplinkybes nagrinėjamo konflikto metu. Nuosprendyje nebuvo įvertintas nepilnametės liudytojos I. R. parodymų patikimumas, neatsižvelgta į tai, kad jos apklausa ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta pažeidžiant BPK 186 straipsnio reikalavimus, nes apklausiant liudytoją kaip atstovė dalyvavo nukentėjusioji, taip pat neįvertinti akivaizdūs prieštaravimai tarp šios liudytojos ir nukentėjusios parodymų bei specialisto išvadoje pateiktų duomenų.

2.3. Bylą pradėjus nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis prašė atlikti įrodymų tyrimą ir tenkinti pirmosios instancijos teisme atmestus jo prašymus, be to, gavęs naujos informacijos, kad A. R. smurtu buvo nepagrįstai apkaltinusi R. M. ir kad jam ji yra sakiusi, jog bet kokia kaina sieks A. R. nuteisimo, nuteistasis prašė atnaujinti bylos nagrinėjimą ir apklausti kaip liudytoją ir R. M. bei išreikalauti iš Kauno apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-1656-240/2017 teisiamojo posėdžio protokolo dalį su šio asmens parodymais.

2.4. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 18 d. nutarimu, kuriuo A. R. administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta, kad atliekant liudytojos I. R. apklausą ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeisti BPK 186 straipsnio reikalavimai, nes jos apklausoje nedalyvavo ikiteisminio tyrimo teisėjas, kad byloje esantys garso įrašai nepatvirtina A. R. naudojus smurtą prieš nukentėjusiąją, tačiau neginčijamais nuteistojo kaltės įrodymais laikė nukentėjusiosios A. R. ir liudytojos I. R. parodymus, specialisto išvadą pateikusios ekspertės paaiškinimus.

2.5. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus, nes byloje surinktų duomenų netyrė, apsiribojo tik skundžiamo nuosprendžio vertinimu, iš esmės nesigilindamas ir nepasisakydamas dėl įrodymų, kuriais grindžiama nuteistojo kaltė, objektyvumo ir jų sąsajumo. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai (pavyzdžiui, dėl nukentėjusiosios charakteristikos, fakto, kad pačiai A. R. buvo iškelta baudžiamoji byla dėl smurto prieš kasatorių panaudojimo) nebuvo aptarti, į juos atsakyta tik formaliai. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti laikoma tinkamai motyvuota ir pagrįsta, išvados dėl kasatoriaus kaltės, pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą, grindžiamos prielaidomis ir spėjimais, o ne konkrečiais teisiniais argumentais bei įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas neįsigilino į bylos esmę, tinkamai neištyrė ir nepasisakė dėl byloje jau esančių įrodymų bei pirmosios instancijos teismo klaidų neištaisė. Apeliacinės instancijos teismas netenkino nė vieno nuteistojo prašymo ir nepateikė jokių atmetimo motyvų. Taip buvo pažeistas rungimosi principas (BPK 7 straipsnis) ir teisė gintis nuo pareikštų kaltinimų (BPK 22 straipsnis).

2.6. Taigi abiejų instancijų teismai padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, nes bylą išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai, nesiaiškino visų reikšmingų bylai aplinkybių, vertindami įrodymus, prioritetą suteikė ginčytiniems nukentėjusiosios parodymams, kurie nėra pakankami kasatoriaus kaltei pagrįsti, o kasatoriaus parodymus laikė nepatikimais ir juos atmetė, nenurodydami konkrečių atmetimo motyvų. Be to, teismai padarė pažeidimus, spręsdami bylos duomenų pripažinimo įrodymais klausimą (BPK 20 straipsnio 4 dalis), nes vadovavosi liudytojos I. R., kuri buvo apklausta pažeidžiant BPK 186 straipsnį, parodymais, apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo (BPK 324 straipsnio 6 dalis).

2.7. Kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-71/2012, 2K-299/2013 pasisakyta, kad tokiose jautriose bylose, kai nesutaria ir skiriasi santuokoje ilgai pragyvenę žmonės, jų santykiai įtempti, todėl teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų.

2.8. Šioje byloje nukentėjusiosios parodymai nenuoseklūs, tyrimo metu ji vis nurodydavo kitas sužalojimų padarymo aplinkybes. Atsižvelgdami į nurodytą teismų praktiką, teismai turėjo vertinti nukentėjusiosios parodymus itin atsargiai, juos tikrinti, sieti su kitais bylos duomenimis, nes, esant nesutarimams tarp nukentėjusiosios ir kasatoriaus ir šiuo metu vykstant skyrybų procesui, byloje taip ir liko argumentuotai nepaneigtas nukentėjusiosios suinteresuotumas apkaltinti kasatorių, kad vėliau nuosprendį būtų galima panaudoti skyrybų procese.

2.9. Byloje pateikti duomenys, iš kurių matyti, kad nukentėjusioji nuo 1995 m. turi psichinės sveikatos problemų, o nuo 2000 m. ji reguliariai buvo stebima psichiatrų. Kasatorius prašė teismų išreikalauti duomenis iš Psichiatrijos klinikos (duomenys neskelbtini) sektoriaus apie A. R. gydymą, į teismo posėdį iškviesti ekspertą, kuris pateiktų išvadą, ar tikslinga A. R. paskirti teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę dėl gebėjimo duoti parodymus bylos nagrinėjimo metu ir ar ji gerai suvokė bylos aplinkybes nagrinėjamo konflikto metu. Tačiau teismai prašymus atmetė ir vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu atlikta teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertize Nr. 83TPK-198/2016, kurioje nukentėjusiajai konstatuotas šizoafektinis sutrikimas, būklė, kuri, teismų vertinimu, nerodo, kad nukentėjusiosios parodymai gali būti nepatikimi. Tačiau teismai neatsižvelgė į tai, kad ekspertizė nukentėjusiajai atlikta 2016 m. vasarą, o parodymus teismui dėl kasatoriaus smurtavimo nukentėjusioji davė praėjus beveik metams. Todėl byloje nebuvo paneigta abejonė, kad nukentėjusiosios būklė per tą laiką galėjo pablogėti, psichikos sutrikimai progresuoti ir tai galėjo lemti neadekvatų situacijos vertinimą. Juolab kad ir pati nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad geria antidepresantus, jos jautrumas padidėjęs, išsekusi nervų sistema, jai nustatytas 20 proc. darbingumas. Kad A. R. ligonis ir gali apkaltinti dėl sumušimo, patvirtino ir liudytojas R. M. baudžiamojoje byloje Nr. 1-1656-240/2017.

2.10. Kadangi apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiosios parodymus laikė vienais svarbiausių, jiems turėjo būti taikomas itin aukštas parodymų patikimumo kriterijus. Kasatorius visą laiką nuosekliai teigė, kad 2016 m. spalio 13 d. tarp jo ir nukentėjusiosios įvyko tik žodinis konfliktas, tai patvirtina ir nukentėjusiosios pateikti garso įrašai. Prieštaravimai dėl konflikto aplinkybių nukentėjusiosios ir kasatoriaus parodymuose turėjo būti pašalinti, iškviečiant į teismo posėdį ekspertą, įvertinant nukentėjusiosios charakteristiką ir kitus bylos duomenis, iš kurių matyti, kad nukentėjusioji yra konfliktiška, smurtavo prieš kasatorių (tai patvirtina teismo sprendimas baudžiamojoje byloje).

2.11. Specialisto išvada buvo surašyta pagal nukentėjusiosios pateiktus paaiškinimus, specialistei nežinant, kad nukentėjusioji turi psichikos problemų, todėl klausimas, ar nukentėjusioji negalėjo susižaloti pati, nebuvo svarstomas. Taigi aplinkybė, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti pati, liko motyvuotai nepaneigta. Apeliacinės instancijos teismas dėl šios specialisto išvados apskritai nepasisakė, nors joje nurodyti duomenys apie konstatuotus nukentėjusiosios sužalojimus nesutapo su teisiamojo posėdžio metu duotais liudytojos I. R. parodymais ir ekspertės Z. Makšimaitės paaiškinimais, šie prieštaravimai teismų nepašalinti. Specialistė patvirtino, kad asmeniui vienu metu padaryti sužalojimai turi išryškėti tuo pačiu metu ir kad violetinės spalvos kraujosruva iš karto neatsiranda. Tačiau, pagal liudytojos I. R. parodymus, įvykio vakarą ji matė vieną violetinės spalvos kraujosruvą. Įvertinus šią aplinkybę, taip pat tai, kad ši liudytoja nematė prieš nukentėjusiąją naudojamo smurto, darytina išvada, kad ji buvo atsiradusi anksčiau negu 2016 m. spalio 13 d. ir ją padarė ne kasatorius.

2.12. Teismai buvo neobjektyvūs, įrodymus vertino selektyviai, nevertino jų visumos, negretino tarpusavyje, klaidingai interpretavo kasatoriui palankius duomenis, o abejonių, kurių nepavyko pašalinti, neaiškino kasatoriaus naudai (in dubio pro reo principo pažeidimas). Kasaciniame skunde aptarti įrodymai, kuriais buvo grindžiama kasatoriaus kaltė, neatitinka „neginčijamų įrodymų“ kriterijaus ir kelia pagrįstų abejonių, ar jie yra pakankami apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

2.13. Nesant įrodytai kasatoriaus kaltei, negali būti tenkintas ir nukentėjusiosios civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo. Civiliniame ieškinyje nepateikta ieškininį reikalavimą pagrindžiančių argumentų, nukentėjusioji tik formaliai įvardijo dėl padarytos veikos atsiradusius padarinius ir nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių gydymo išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje preziumavo, kad nukentėjusiajai buvo padaryta neturtinė žala, vien dėl to, jog ji turi psichikos sutrikimų. Beje, tokio pobūdžio bylose civiliniam ieškovui priteisiamos gerokai mažesnės sumos, negu priteista šioje byloje, pavyzdžiui, 300 Eur (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-393-489/2017).

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime prokurorė nurodo:
1. Abiejų instancijų teismai nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Nepagrįsti kasatoriaus argumentai dėl nukentėjusiosios A. R. parodymų nepatikimumo. Ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-24394-16 metu 2016 m. liepos 24–rugpjūčio 24 d. buvo atlikta teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė ir nustatyta, kad A. R. yra psichikos sutrikimas – šizoafektinis sutrikimas, depresijos tipas (medikamentinė remisija), tačiau šis sutrikimas netrukdo nukentėjusiajai suvokti savo veiksmų pobūdžio ir jų valdyti. Negavęs naujų duomenų apie pablogėjusią nukentėjusiosios sveikatos būklę, teismas, remdamasis turimais ekspertinio tyrimo duomenimis, padarė išvadą, kad nukentėjusiosios psichinė būsena netrukdo jai teisingai suvokti situaciją ir duoti teisingus parodymus. Aplinkybė, kad tarp sutuoktinių yra pradėtas santuokos nutraukimo procesas, pati savaime nesuteikia pagrindo nukentėjusiosios parodymus laikyti nepatikimais. Priešingai negu teigia kasatorius, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi ne tik nukentėjusiosios A. R., bet ir liudytojos I. R. parodymais, specialisto išvada bei ją pateikusios ekspertės paaiškinimais. Teismas tiesiogiai apklausė nepilnametę liudytoją I. R. ir nesivadovavo ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos duomenimis, todėl kasatorius klaidingai teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas neleistinu įrodymu. Šios liudytojos parodymai neprieštarauja nukentėjusiosios parodymams, specialisto išvadai ir ją pateikusios ekspertės paaiškinimams teisme. Kadangi bylos įrodymai buvo tiesiogiai ištirti teisiamajame posėdyje, teisiamasis ir jo gynėjas galėjo įgyvendinti savo teisę pateikti klausimus apklausiamiems asmenims. Rungtyniškumo principas nebuvo pažeistas, kaip ir in dubio pro reo principas – apkaltinamajame nuosprendyje buvo ištirti ir įvertinti visi įrodymai, dėl jų pateiktos motyvuotos išvados.
2. Nepagrįsti kasatoriaus argumentai dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies pažeidimų. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistojo gynėjas raštu pateikė prašymą atlikti įrodymų tyrimą: apklausti kaip liudytoją I. R., išreikalauti iš gydymo įstaigos dokumentus apie nukentėjusiosios psichinę sveikatą, kviesti į teismo posėdį ekspertą psichiatrą. Apklausti kaip liudytoją R. M. nebuvo prašoma, toks prašymas nenurodytas ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas motyvuota protokoline nutartimi pateiktus prašymus atmetė. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas netenkino gynybos prašymo atlikti įrodymų tyrimą, savaime nereiškia, kad buvo suvaržytos įstatymų garantuojamos nuteistojo teisės, byla išnagrinėta neišsamiai, o priimti teismų sprendimai yra neteisingi.
3. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, nesutrukdė teismui priimti teisėto ir pagrįsto procesinio sprendimo. Teismas nutartyje išsamiai ir argumentuotai išanalizavo esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus ir pateikė išsamius jų atmetimo motyvus.
4. Civilinis ieškinys byloje išspręstas teisingai. Dėl A. R. veiksmų nukentėjusioji patyrė neigiamų išgyvenimų. Teismo posėdyje nukentėjusioji nurodė, kad palaiko savo ieškinį, nes patyrė psichologinį smurtą, emocinį šoką, pažeminimą, skausmą, tai atsiliepė jos sveikatai, atsirado nemiga. Priteista 1000 Eur neturtinė žala nėra aiškiai per didelė, teismas nenukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose. Kasaciniame skunde neteisingai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas preziumavo, jog nukentėjusiajai padaryta neturtinė žala vien dėl to, kad ji turi psichikos sutrikimų, – tokio teiginio nutartyje nėra.

III              Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo A. R. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasaciniame skunde nurodomų BPK pažeidimų

5. Kasaciniu skundu nuteistasis A. R. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes teismai pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias nuostatas (BPK 20 straipsnio 5 dalis), išvadas dėl jo kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką pagrindė prielaidomis bei netinkamai įvertintais įrodymais, vadovavosi neleistinais, pažeidžiant BPK nustatytą tvarką gautais, įrodymais, pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis priimti pažeidžiant BPK reikalavimus. Iš kasaciniame skunde išdėstytų argumentų matyti, kad kasatorius, nesutikdamas su nuteisimu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, kritikuoja teismų atliktą įrodymų vertinimą, teigia, kad bylos įrodymai nepatikimi ir nepakankami jo kaltei pagrįsti, ginčija nustatytas faktines aplinkybes, teismo sprendimuose padarytų išvadų pagrįstumą ir pateikia savo versiją dėl atliktų veiksmų vertinimo.
6. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Skunde nurodyti argumentai, kuriais neigiamos teismų nustatytos aplinkybės, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia kasacinės instancijos teismui galimybės iš naujo vertinti įrodymus jų patikimumo ir pakankamumo aspektais, nustatyti kitokias bylos aplinkybes. Kasacinės instancijos teismas tikrina, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
7. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
8. Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu konstatuotina, kad bylą nagrinėję teismai nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir A. R. padarytai veikai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 140 straipsnio 2 dalį.
9. Pirmosios instancijos teismas savo išvadą, kad A. R. padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytą veiką, grindė teisiamajame posėdyje tiesiogiai išnagrinėtų ir įvertintų bylos įrodymų visuma, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje ir 301 straipsnio 1 dalyje. Teisiamajame posėdyje buvo apklaustas nuteistasis, nukentėjusioji A. R., liudytojai I. R., U. Č., išklausyti ekspertės Z. Makšimaitės paaiškinimai, ištirti rašytiniai bylos dokumentai: protokolas-pareiškimas, specialisto išvada Nr. G2679/2016(02), A. R. į bylą pateikti garso įrašai, ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-24394-16 medžiaga, joje esantis teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 83TPK-198/2016, kiti bylos duomenys, ir šių įrodymų visumos pagrindu teismas priėmė A. R. apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išdėstė įrodymus ir savo išvadas pagrindžiančius motyvus, taip pat pateikė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kaltinamojo A. R. parodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
10. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, nepažeisdamas bylų apeliacinį nagrinėjimą reglamentuojančių bendrųjų nuostatų, įtvirtintų BPK 320 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas išanalizavo pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir pripažino, kad nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos, kad visuma įrodymų duoda pakankamą pagrindą konstatuoti, jog A. R. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
11. Apeliacinės instancijos teismas atmetė nuteistojo A. R. gynėjo prašymą atlikti įrodymų tyrimą. Atmesdamas šį prašymą, BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatytų reikalavimų apeliacinės instancijos teismas nepažeidė. BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka įrodymų tyrimas gali būti atliekamas, tačiau BPK nenumatyta, jog, proceso dalyviams abejojant pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų tyrimu, tirti įrodymus apeliacinės instancijos teisme būtų privaloma. Apeliacinės instancijos teismas turi pareigą pagal gautą apeliacinį skundą patikrinti apeliacine tvarka apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Ši pareiga gali būti įvykdoma tiek atliekant apeliacinės instancijos teismo posėdyje įrodymų tyrimą, tiek ir tokio tyrimo neatliekant. Sprendimą dėl būtinybės atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas turi priimti, įvertinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo kokybę. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad svarbūs teisingam bylos išsprendimui įrodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje nebuvo iš viso tiriami arba kad tai buvo daroma pažeidžiant BPK nuostatas, privalo organizuoti apeliacinės instancijos teismo posėdyje įmanomų ištirti įrodymų tyrimą. Tokią pareigą apeliacinės instancijos teismas turi net ir tais atvejais, kai niekas iš proceso dalyvių tokių prašymų nereiškia. Ir priešingai, tais atvejais, kai nėra jokio pagrindo manyti, kad pakartotinis pirmosios instancijos teismo tirtų įrodymų ar naujų įrodymų ištyrimas leistų nustatyti byloje dar nenustatytas aplinkybes ar leistų daryti kitas išvadas dėl reikšmingų bylai išspręsti aplinkybių, įrodymų tyrimas neturi būti atliekamas. Proceso dalyvių prašymų dėl įrodymų tyrimo atlikimo atmetimas tokioje situacijoje nereiškia, kad proceso dalyvių teisės yra neleistinai suvaržomos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-507/2017).
12. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nuteistojo ir jo gynėjo pareikštus prašymus išsprendė nepažeisdami BPK 270 straipsnio nuostatų. Pagal BPK 270 straipsnį teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau turi teisę ir atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Taigi tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2011, 2K-430/2012, 2K-109/2014). Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad visi nuteistojo ir jo gynėjo pareikšti prašymai buvo apsvarstyti ir motyvuotai išspręsti. Dalies prašymų netenkinimas pats savaime nesuteikia pagrindo teigti, kad buvo pažeistas rungimosi principas.
13. Nuteistasis kasaciniame skunde, analogiškai kaip ir apeliaciniame skunde, kelia versiją, kad nukentėjusioji dėl savo psichinės būsenos negebėjo teisingai suvokti įvykio situacijos ir duoti teisingų parodymų viso bylos proceso metu. Tačiau apeliacinės instancijos teismui nekilo abejonių dėl nukentėjusiosios A. R. parodymų patikimumo. Ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-24394-16 metu 2016 m. liepos 21 d. – rugpjūčio 24 d. A. R. buvo atlikta teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė. Ekspertizės akte Nr. 83TPK-198/2016 nukentėjusiajai konstatuotas psichikos sutrikimas – šizoafektinis sutrikimas, depresijos tipas (medikamentinė remisija), tai netrukdo jai suvokti savo veiksmų pobūdžio ir jų valdyti. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių, jog A. R. nežymiai sutrikė sutuoktinės A. R. sveikatą. Dar kartą kruopščiai išanalizavęs bylos įrodymus, susijusius su sužalojimų nukentėjusiajai padarymo mechanizmu, jų pobūdžiu (t. y. nukentėjusiosios, liudytojos I. R. parodymus, specialisto išvadą, ją pateikusios ekspertės paaiškinimus), teismas juose prieštaravimų nenustatė.
14. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai rėmėsi Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 18 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje kaip įrodymu, neigiamai apibūdinančiu nuteistąjį, nes šiuo nutarimu A. R. administracinio teisės pažeidimo bylos teisena pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 1813 straipsnio 1 dalį nutraukta, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad šis nutarimas patvirtina tik tai, jog tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios susiklostę konfliktiški santykiai, kurie sprendžiami pasitelkiant teisėsaugos institucijas. Pasisakydamas dėl A. R. pateiktų garso įrašų, apeliacinės instancijos teismas sutiko, kad juose užfiksuoti duomenys nepatvirtina, jog A. R. naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, tačiau akcentavo, kad įrašų turinys patvirtina nukentėjusiosios nurodytas įvykio aplinkybes, kad tarp jųdviejų vyko konfliktas, A. R. grasino išlaužti duris, jas trankė, vadino nukentėjusiąją įžeidžiančiais žodžiais. Taigi apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo posėdyje išnagrinėtus įrodymus, padarė kiek kitokias išvadas dėl jų įrodomosios reikšmės, nei buvo padaręs pirmosios instancijos teismas, tačiau kartu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje yra pakankamai kitų įrodymų, patvirtinančių A. R. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Vertindamas įrodymus apeliacinės instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė.
15. Kasaciniame skunde teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu nepilnametės I. R. apklausa atlikta pažeidžiant BPK 186 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutiko su analogiškais apeliacinio skundo argumentais, nutartyje nurodydamas, kad nepilnametės liudytojos apklausą atliko tyrėja, o ne ikiteisminio tyrimo teisėjas, todėl kyla abejonių, ar buvo užtikrinti nepilnamečio asmens interesai. BPK 186 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nepilnametį liudytoją ar nepilnametį nukentėjusįjį apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas BPK 184 straipsnio 3, 4, 5 dalyse nustatyta tvarka, kai vaiko interesais to prašo jo atstovas, prokuroras ar gynėjas, arba BPK 184 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais. Ikiteisminio tyrimo metu nepilnametę I. R. apklausė ikiteisminio tyrimo tyrėja. Pažymėtina, kad nepilnametė liudytoja I. R. buvo apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje. Ši apklausa atlikta dalyvaujant Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovei (1 t., b. l. 159, 160). Pažymėtina ir tai, kad abiejų instancijų teismų sprendimai grindžiami I. R. parodymais, duotais pirmosios instancijos teismo posėdyje. Darytina išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu padarytas BPK 186 straipsnio 1 dalyje nustatytos nepilnamečio liudytojo apklausos tvarkos pažeidimas nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas: šiuo atveju nebuvo suvaržytos įstatymo garantuotos nuteistojo A. R. teisės, nes jis ir jo gynėjas turėjo galimybę užduoti klausimus liudytojai I. R. ir šia galimybe pasinaudojo; šis pažeidimas nesukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
16. Apeliacinės instancijos teismo nutartis atitinka jos turiniui keliamus reikalavimus, nustatytus BPK 332 straipsnio 5 dalyje: atmesdamas nuteistojo apeliacinį skundą, teismas nutartyje nurodė aiškius ir išsamius motyvus, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisėtu. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje atsakyta į visus esminius apeliacinio skundo argumentus (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

              Dėl civilinio ieškinio

17. Kasaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiosios civilinis ieškinys neturėjo būti tenkinamas, nes kasatoriaus kaltė neįrodyta, be to, tokios kategorijos bylose priteisiama civilinio ieškinio suma būna gerokai mažesnė.
18. Šioje nutartyje konstatuota, kad bylą nagrinėję teismai teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir A. R. padarytai veikai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 140 straipsnio 2 dalį. BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiajai neturtinės žalos atlyginimą iš A. R., baudžiamojo proceso įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normų, reglamentuojančių civilinio ieškinio išsprendimo klausimus, nepažeidė. Byloje nustatyta, kad A. R. nežymiai sutrikdė sutuoktinės sveikatą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusioji dėl mušimo bei padarytų sužalojimų patyrė skausmą, pažeminimą, nepatogumus, dvasines kančias, dėl to patyrė neturtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas šioms išvadoms, pažymėjo, kad nukentėjusioji nurodė dėl patirto smurto jaučianti didžiulę įtampą, skausmą, pažeminimą, dvasines kančias, po kiekvieno konflikto jos sveikatos būklė pablogėja. Be to, apeliacinės instancijos teismo nutartyje atkreiptas dėmesys į tai, kad nuteistojo nusikalstamų veiksmų padariniams įvertinti ir nukentėjusiajai padarytai neturtinei žalai nustatyti šioje byloje svarbi ir nukentėjusiosios psichinė būklė, dėl kurios nukentėjusiajai padaryta didesnė žala nei asmeniui, kuriam nenustatyti jokie psichikos sutrikimai. Taigi nuteistojo kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas preziumavo nukentėjusiajai padarytą neturtinę žalą vien dėl to, kad ji turi psichikos sutrikimų.
19. Kasaciniame skunde pateikiami teismų praktikos pavyzdžiai ir teigiama, kad šios kategorijos bylose neturtinei žalai atlyginti priteisiamos mažesnės sumos (nuo 145 iki 300 Eur). Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde buvo teigiama, jog nukentėjusioji nepateikė įrodymų apie jai padarytą neturtinę žalą. Priteistos neturtinės žalos dydis, apeliuojant į teismų praktiką tokios kategorijos bylose, apeliaciniame skunde nebuvo ginčijamas ir apeliacine tvarka nebuvo nagrinėjamas. Pagal BK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, todėl, vadovaujantis BPK 372 straipsnio 4 dalies 2 punktu, civilinio ieškinio dydžio klausimas paliekamas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. R. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                                            Artūras Ridikas

                                                                                                                                            Artūras Pažarskis

                                                                                                                                            Pranas Kuconis