Civilinė byla Nr.2A-212-661/2015

Procesinis bylos Nr. 2-02-3-06872-2012-5

Procesinio sprendimo kategorijos :121.15; 121.18; 121.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

Lietuvos Respublikos vardu

2015 m. sausio 29 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, Andrutės Kalinauskienės ir Ritos Kisielienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų „IF P&C Insurance AS“ filialo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos  ieškinį atsakovui UAB „Valeksa“, 3 asmenims Swedbank AB, D. D., „IF P&C Insurance AS”, LR veikianti per IF P&C Insurance AS filialą  dėl žalos atlyginimo, teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

I Ginčo esmė

Ieškovas VMI prie LR finansų ministerijos kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „VALEKSA“ 50196,60 Lt žalos, atsiradusios dėl 42955 Lt PVM nepriemokos už 2010 m. rugsėjo mėn. ir 7241,60 Lt PVM delspinigių bei 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo ieškinio priėmimo nagrinėti dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Ieškovas nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2010-04-07 nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. B2-1252-622/2010, iškėlė bankroto bylą UAB „NERIJOS BŪSTAS“, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „VALEKSA“.  UAB „VALEKSA“ direktorius S. P. 2010-04-20 įgaliojimu Nr. 5-35 įgaliojo ekspertą-konsultantą D. D. atstovauti UAB „VALEKSA“ bankrutuojančios UAB „NERIJOS BŪSTAS“ bankroto procese.

Ieškovas 2010-05-24 raštu Nr. (14.2)-46-17024 informavo atsakovą, kad UAB „NERIJOS BŪSTAS“ Klaipėdos apygardos teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienai, pagal pateiktus mokestinės atskaitomybės dokumentus valstybės biudžetui ir (ar) pinigų fondams neskolinga. Ieškovas 2010-12-29 raštu Nr. (14.2)-46-38349 kreipėsi į atsakovą, kuriuo informavo apie UAB „NERIJOS BŪSTAS“ įsiskolinimą biudžetui po Klaipėdos apygardos teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos. Atsakovas 2011-01-10 raštu informavo ieškovą, kad BUAB „NERIJOS BŪSTAS“, siekdama sumažinti dėl bankroto patirtinus įmonės kreditorių nuostolius, pratęsė ūkinę-komercinę veiklą ir 2010 m. liepos mėn. užbaigė vykdyti dvi iki įmonės bankroto sudarytas preliminariąsias būsimo būsto pirkimo-pardavimo sutartis, parduodama dviejų butų su bendrojo naudojimo patalpomis (butų Nr. 8 ir 11) dalis, esančias adresu- (duomenys neskelbtini), Neringos m., Neringos m. sav. Ieškovas nurodo, jog pastatas, kuriame yra minėtos patalpos pripažintas tinkamu naudotis 2009-06-22, todėl vadovaujantis PVM įstatymo 32 str. parduodamas nekilnojamas turtas pripažįstamas PVM objektu. Šis nekilnojamas turtas buvo įkeistas UAB „NERIJOS BŪSTAS“ kreditoriui, įkaito turėtojui „Swedbank“, AB. Atsakovas UAB „VALEKSA“ ieškovui nurodė, kad vadovaujantis LR ĮBĮ 34 str. visos įplaukos, gautos realizavus įkeistą turtą, skiriamos hipoteka savo reikalavimus užsitikrinusio kreditorinio reikalavimo tenkinimui, todėl išskaitydamas iš gautų nekilnojamojo turto realizavimo įplaukų priskaičiuotą PVM ir pervesdamas į biudžetą įmonės bankroto administratorius pažeistų imperatyvią ĮBĮ 31 str. 3 p. normą. Atsakovas siūlė Inspekcijai pareikšti finansinį reikalavimą, tenkintiną antrąja eile (IBĮ 35 str. 3 d), kurį sudarytų priskaičiuotas ir nesumokėtas PVM nuo parduoto nekilnojamojo turto. Ieškovas 2011-02-07 raštu Nr. (14.2)-46-5609 informavo atsakovą, kad traukti PVM sumą į kreditorinį reikalavimą neturi teisinio pagrindo, nes pagal LR ĮBĮ 10 str. 3 d. 5 p. nuostatas įmonė einamuosius mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas moka vadovaudamasi įstatymais. Ieškovas nurodo, jog vadovaujantis  ĮBĮ 10 str. 7 d. 5 p. įmonė turi teisę verstis ūkine- komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius, ir iš šios veiklos gautas pajamas naudoti su šia veikla susijusioms išlaidoms. Jeigu dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, įmonė mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas moka vadovaudamasi įstatymais. Atsakovas 2011-03-02 raštu informavo ieškovą, kad visos įplaukos gautos už įkeisto nekilnojamojo turto pardavimą buvo pervestos bankui, kaip pirmesniam pagal reikalavimų tenkinimo eiliškumą kreditoriui, o kiti iš šių ūkinių komercinių operacijų atsiradę reikalavimai dėl neįvykdytų prievolių bus tenkinami ĮBĮ 35 straipsnyje numatyta tvarka ir eiliškumu.

Ieškovas nurodė, jog pagal PVM įstatymo 96 str. 1 d. ir Vyriausybės 2002-06-13 nutarimo Nr. 900 „Dėl priemonių mokestinių prievolių įvykdymui užtikrinti“ nuostatas asmuo, registruotas PVM mokėtoju Lietuvoje (išskyrus PVM mokėtojomis registruotas biudžetines įstaigas), privalo išskaityti ir sumokėti PVM, jeigu įsigyja prekes (paslaugas) iš kito PVM mokėtojo, kuriam teisme pradėta bankroto byla. Atsižvelgiant į tai, kad šis nekilnojamas turtas buvo parduotas fiziniams asmenims – ne PVM mokėtojams, todėl, ieškovo atstovo nuomone, prievolė apskaičiuoti ir sumokėti PVM teko bankrutuojančiai įmonei UAB „NERIJOS BŪSTAS“. UAB „NERIJOS BŪSTAS“ 2012-05-04 buvo išregistruota iš juridinių asmenų registro, tačiau atsakovas, 2010-09-30 PVM sąskaitose faktūrose NB Nr. 11, NB Nr. 12 išskirto bei deklaruoto mokėtino į biudžetą 159 669, 42 Lt PVM, nesumokėjo. UAB „NERIJOS BŪSTAS“ PVM deklaracijoje už 2010 m. rugsėjo mėn. deklaravo 760 660 Lt PVM apmokestinamų sandorių vertę, 4984 Lt įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM, 159 739 Lt pardavimo PVM bei deklaravo 154 755 Lt mokėtiną į biudžetą PVM sumą. Iš turimų mokesčių permokų buvo užskaityta 111 800 Lt. Todėl PVM nepriemoka už 2010 m. rugsėjo mėn. sudaro 42955 Lt (154755 Lt - 111800 Lt). PVM delspinigiai- 7241,60 Lt. Viso nesumokėta suma už 2010 m. rugsėjo mėn. sudaro 50 196,60 Lt (42955 Lt + 7241,60 Lt). Dėl atsakovo neteisėtai paskirstytų BUAB „NERIJOS BŪSTAS“ lėšų valstybė negavo dalies savo pajamų. Ieškovo atstovas nurodo, jog tarp atsakovo veiksmų ir Inspekcijos patirtų nuostolių egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys (CK 6.247 str.). Pagal CK 6.249 str. 1 d. žala yra negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju nebuvo sumokėta 50 196,60 Lt PVM suma į valstybės biudžetą. CK 6.246 str. 1 d. nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda, neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos. Atsakovo kaltė, kaip pagrindas atsakomybei atsirasti, šiuo atveju pasireiškia kaip nerūpestingas savo funkcijų vykdymas ir šioje situacijoje atsakovas savo elgesiu padarė žalą kitam asmeniui, t. y. valstybei. Dėl šių faktinių pagrindų ieškovas prašo patenkinti ieškinį.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-09-07 priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo ieškovo VMI prie LR finansų ministerijos ieškinį patenkino visiškai ir nusprendė priteisti iš atsakovo UAB „VALEKSA“ 50196,60 Lt žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (B.T. I.,b. l. 115-122).

Atsakovas UAB „VALEKSA“ pateikė teismui prieštaravimus dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo, kuriuose atsakovas prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-09-07 preliminarų sprendimą panaikinti, ieškinį  atmesti bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 127-133). Prieštaravimuose nurodyta, kad tiek galiojantys teisės aktai, tiek suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika nustato privilegijuotą kreditoriaus, kurio reikalavimai užtikrinti skolininko turto hipoteka, padėtį kitų kreditorių atžvilgiu; tiek galiojančių teisės aktų nuostatos, tiek suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika reikalauja, kad visos skolininko įplaukos, gautos realizavus hipoteka apsunkintą (įkeistą) turtą, neviršijančios atitinkamo privilegijuoto kreditoriaus finansinio reikalavimo dydžio, būtų pervestos būtent šiam privilegijuotam kreditoriui, nenustatydamos jokių išimčių iš šios taisyklės; minėtas finansinių reikalavimų tenkinimo eiliškumas (pirmiausia tenkinant privilegijuoto kreditoriaus finansinius reikalavimus) yra imperatyvus skolininko bankroto administratoriui, todėl nei įmonė, nei  bankroto administratorius, vykdydami imperatyvius teisės aktų reikalavimus, neatliko jokių neteisėtų ar nepagrįstų veiksmų, kuriais būtų pažeistas ieškovo ir (ar) viešasis interesas. Atsakovas nurodo, kad tiek galiojančių teisės aktų normų, tiek suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos nustatyta aiški finansinių reikalavimų, kylančių iš bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės po bankroto bylos iškėlimo atsiradusių (einamųjų) prievolių vykdymo tvarką - negalimas įvykdyti ir (ar) neįvykdytas prievoles tenkinant tuo pačiu eiliškumu ir tvarka, kaip iki bankroto atsiradusius finansinius reikalavimus.

Trečiasis asmuo „Swedbank“, AB  pateikė atsiliepimą į atsakovo prieštaravimus dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo (2 t., b. l. 10-11), kuriuo trečiasis asmuo prašo galutinį sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Trečiasis asmuo D. D. pateikė teismui atsiliepimą į atsakovo prieštaravimus dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo (2 t., b. l. 15), kuriame trečiasis asmuo nurodo, jog sutinka su atsakovo prieštaravimais.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-12-18 priėmė galutinį sprendimą (b.t. II., b.l. 33), kuriuo paliko nepakeistą Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-09-07 preliminarų sprendimą.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 29 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-12-18 galutinį sprendimą ir perdavė bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, motyvuodamas tuo, jog į bylą nebuvo įtrauktas trečiuoju asmeniu „IF P&C Insurance AS”, LR veikianti per IF P&C Insurance AS filialą.

Trečiasis asmuo „IF P&C Insurance AS”, LR veikiantis per IF P&C Insurance AS filialą pateikė teismui atsiliepimą į atsakovo prieštaravimus dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo (b.t. II, b. l. 126), kuriame trečiasis asmuo nurodo, jog sutinka su atsakovo prieštaravimais ir prašė ieškinį atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 24 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai ir nusprendė priteisti iš atsakovo UAB „Valeksa“ ieškovui Valstybinės mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 50 196,60 Lt žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, pradedant  nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2012-09-05) ir  iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nurodė, jog iš tęsiamos ūkinės komercinės veiklos kylančius mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas įmonė turi mokėti bendra tvarka, ir bankrutuojančios įmonės statusas šiuo atveju įmonei nesuteikia jokių privilegijų ar galimybių išvengti tų mokesčių mokėjimo. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad BUAB „Nerijos būstas“ pratęsdama ūkinę-komercinę veiklą, užbaigė vykdyti 2 iki įmonės bankroto sudarytas preliminariąsias būsimo būsto pirkimo-pardavimo sutartis. PVM įstatymo 71str.1d. ir 6d. įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad bet kam, išskyrusiam dokumente PVM, kuriuo įformintas prekių tiekimas ir ( arba) paslaugų teikimas, taip išskirtą PVM sumokėti į biudžetą. Teismas konstatavo, jog byloje nustatytos visos sąlygos bankroto administratoriaus civilinei atsakomybei atsirasti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliantas (trečiasis asmuo) „IF P&C Insurance AS”, LR veikiantis per IF P&C Insurance AS filialą pateikė apeliacinį skundą (b.t. II., b.l. 144) dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimo, kuriuo prašo panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliantas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus byloje ir tuo pagrindu priėmė neteisingą sprendimą dėl šių priežasčių:

1) Įmonės mokestinės nepriemokos, atsiradusios dėl po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos vykdomos ūkinės komercinės veikos, yra išieškomos Mokesčių administravimo įstatymo 106 str. nustatytais mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdais. Šiuo atveju išieškojimas gali būti nukreiptas tik į tas lėšas bei kitokį turtą, jei šios lėšos ir kitoks turtas atsirado dėl po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos vykdomos ūkinės komercinės veiklos ir nėra skirti atsiskaitymams su įmonės kreditoriais.

2) Ieškovas Mokesčių administravimo įstatyme 106 str. įtvirtintos teisės nerealizavo iki UAB „Nerijos būstas“ išregistravimo iš juridinių asmenų registro. UAB „Nerijos būstas“ išregistravus iš Juridinių asmenų registro jos mokestinės prievolės, kurios buvo nepadengtos bankroto procedūros metu, pasibaigė, o mokesčio administratoriaus viršininko sprendimu šios mokestinės prievolės turėjo būti pripažintos pasibaigusiomis (MAĮ 93 str. 1 d. 6 p.). Atsižvelgiant į tai, atmestinas ieškovo teiginys, kad dėl atsakovo veiksmų valstybės biudžetui buvo padaryta žala - pasibaigus mokestinei prievolei įstatyme nustatytais pagrindais, jokia žala valstybės biudžetui neatsirado.

3) Nepagrįstas ieškovo teiginys, kad bankrutuojanti UAB „Nerijos būstas“ vykdė ūkinę komercinę veiklą Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 p. 5 p. nustatyta tvarka. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad bankrutuojanti UAB „Nerijos būstas“ užbaigė vykdyti UAB „Nerijos būstas“ sudarytas sutartis (ĮBĮ 10 str. 7 d. 4 p.), o ne vertėsi ūkinė komercinė veikla. Įmonei iškėlus bankroto bylą, nekilnojamas turtas parduodamas iš varžytinių (Įmonių bankroto įstatymo 33 str.). Trečiasis asmuo nurodė ir kitus argumentus.

Atsakovas UAB „Valeksa“ ir trečiasis asmuo „Swedbank“, AB (b.t. II., b.l. 155) pateikė atsiliepimus į apeliacinį skundą, kuriuose nurodo, jog apeliacinis skundas turi būti tenkintinas.

Ieškovas Valstybinės mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos  pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b.t. II., b.l. 158), kuriame nurodė, kad nesutinka su apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Ieškovas atsiliepimą iš esmės grinė ieškinio argumentais.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra nustatyta. Todėl analizuotini apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai. Ginčas šioje byloje yra kilęs dėl bankrutuojančios įmonės prievolės sumokėti PVM į valstybės biudžetą.

Dėl prievolės sumokėti PVM

ĮBĮ 1 str. 3 d. nustato, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios mokesčius bankroto procese taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms. Taigi, MAĮ yra specialusis įstatymas, kuris nustato pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis, vykdant mokesčių įstatymus. Mokesčių mokėtojo teisinis statusas – bankrutuojanti įmonė nepakeičia jos, kaip mokesčių mokėtojos, padėties mokesčių administratoriaus atžvilgiu vertinant laikotarpį po bankroto bylos iškėlimo.

Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau - PVM įstatymas) 96 str. 1 d. ir Vyriausybės 2002-06-13 nutarimo Nr. 900 „Dėl priemonių mokestinių prievolių įvykdymui užtikrinti“ nuostatas asmuo, registruotas PVM mokėtoju Lietuvoje (išskyrus PVM mokėtojomis registruotas biudžetines įstaigas), privalo išskaityti ir sumokėti PVM, jeigu įsigyja prekes (paslaugas) iš kito PVM mokėtojo, kuriam teisme pradėta bankroto byla.

Vadovaujantis PVM įstatymo 96 str. 1 d. nuostatomis išskaityti ir sumokėti į biudžetą PVM, apskaičiuotą už nuosavybės teisės objektus, perimtus kaip turtinis įnašas arba dėl kito PVM mokėtojo reorganizavimo, taip pat šio įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nustatyto prekių tiekimo atveju apskaičiuotą PVM už perduodamą pastato (statinio) esminį pagerinimą privalo PVM mokėtojas, kuriam išrašomas tokį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą įforminantis dokumentas, t. y. PVM mokėtojas, perimantis nuosavybės teisės objektus kaip turtinį įnašą arba dėl kito PVM mokėtojo reorganizavimo, arba PVM mokėtojas - pagerinto pastato (statinio) daikto savininkas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija turi teisę nustatyti ir kitus atvejus, kai PVM už tiekiamas prekes ir (arba) teikiamas paslaugas išskaito ir sumoka biudžetą šių prekių ir (arba) paslaugų pirkėjas (klientas), jeigu jis yra PVM mokėtojas. Nagrinėjamu atveju, kai bankrutuojanti bendrovė PVM mokėtoja parduoda naują nekilnojamąjį turtą kitam Lietuvos PVM mokėtojui – išskaityti ir sumokėti PVM už patiektą turtą privalo pirkėjas. Pirkėjai, atsiskaitydami už prekes, kurių PVM turi patys išskaityti ir sumokėti į biudžetą pardavėjui sumoka atlygį be apskaičiuotos PVM sumos.

Tuo atveju, kai bankrutuojanti bendrovė PVM mokėtoja parduoda naują nekilnojamąjį turtą ne PVM mokėtojui, PVM įstatymo 96 straipsnyje nustatyta tvarka netaikoma, t.y., apskaičiuoti ir sumokėti tiekiamo nekilnojamo turto pardavimo PVM įprasta PVM įstatymo nustatyta tvarka privalo šio turto pardavėjas. PVM įstatymo 71 str. 1 d. ir 6 d. įtvirtina imperatyvi nuostata, bet kam, išskyrusiam dokumente PVM, kuriuo įformintas prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas, taip išskirtą PVM sumokėti į biudžetą. Nagrinėjamu atveju nekilnojamas turtas buvo parduotas fiziniams asmenims, todėl prievolė apskaičiuoti ir sumokėti PVM teko bankrutuojančiai įmonei UAB „Nerijos būstas“. Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog visos įplaukos, tame tarpe ir PVM sąskaitose faktūrose išskirtas PVM, gautos iš parduoto nekilnojamojo turto buvo pervestos įkaito turėtojui Swedbank, AB. Tačiau Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau - MAĮ) 81 str. 1 d. numatyta, kad mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokestį to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu bei MAĮ 83 str. 2 d. numatyta, kad mokesčiai sumokami išimtinai į mokesčių administratoriaus sąskaitą.

ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktas imperatyviai nustato, kad jeigu dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, įmonė mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas moka vadovaudamasi įstatymais. Pažymėtina, kad pareigą bankrutuojančiai įmonei mokesčius mokėti bendra tvarka yra patvirtinęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. sausio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-39-46-08 (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-548/2012). Esant nurodytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nekilnojamas turtas buvo parduotas fiziniams asmenims – ne PVM mokėtojams, prievolė apskaičiuoti ir sumokėti PVM teko bankrutuojančiai įmonei UAB „NERIJOS BŪSTAS“. UAB „NERIJOS BŪSTAS“ 2012-05-04 buvo išregistruota iš juridinių asmenų registro, tačiau atsakovas, 2010-09-30 PVM sąskaitose faktūrose NB Nr. 11, NB Nr. 12 išskirto bei deklaruoto mokėtino į biudžetą 159669, 42 Lt PVM, nesumokėjo. UAB „NERIJOS BŪSTAS“ PVM deklaracijoje už 2010 m. rugsėjo mėn. (1 t., b. l. 101) deklaravo 760660 Lt PVM apmokestinamų sandorių vertę, 4984 Lt įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM, 159739 Lt pardavimo PVM bei deklaravo 154755 Lt mokėtiną į biudžetą PVM sumą. Iš turimų mokesčių permokų buvo užskaityta 111 800 Lt. Todėl, PVM nepriemoka už 2010 m. rugsėjo mėn. sudaro 42955 Lt (154755 Lt - 111800 Lt). PVM delspinigiai 7241,60 Lt. Viso nesumokėta suma už 2010 m. rugsėjo mėn. sudaro 50 196,60 Lt (42955 Lt + 7241, 60 Lt) (b.t. I, b. l. 2).

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

Nagrinėjamu atveju įkaito turėtojui atsakovas turėjo pervesti PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 11 nurodytą 413 223,14 Lt sumą be PVM bei PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 12 nurodytą 347 107, 44 Lt sumą be PVM, o išskirtas atitinkamai 86 776, 86 Lt ir 72 892,56 Lt PVM sumas pervesti į biudžetą. Argumentas, kad ieškovo reikalavimas turėtų būti tenkinamas ĮBĮ 35 str. numatyta tvarka ir eiliškumu, laikytinas nepagrįstu, kadangi atsakovas, atlikęs pardavimo sandorius, turėjo pareigą sumokėti valstybei PVM. Dėl atsakovo paskirstytų BUAB „NERIJOS BŪSTAS“ lėšų valstybė negavo dalies savo pajamų. Taigi, tarp atsakovo veiksmų ir Inspekcijos patirtų nuostolių egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys (CK 6.247 str.). Pagal CK 6.249 str. 1 d. žala yra negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju nebuvo sumokėta 50 196,60 Lt PVM suma į valstybės biudžetą. CK 6.246 str. 1 d. nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda, neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos. Atsakovo kaltė, kaip pagrindas atsakomybei atsirasti, šiuo atveju pasireiškia kaip nerūpestingas savo funkcijų vykdymas ir šioje situacijoje atsakovas savo elgesiu padarė žalą kitam asmeniui, t. y. valstybei. Kolegijos nuomone, apelianto argumentai yra nepagrįsti, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybės ir priėmė pagrįstą sprendimą tenkindamas ieškovo ieškinį.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl to skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies  1 punktu, teismas,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                         Alvydas Barkauskas

Andrutė Kalinauskienė

Rita Kisielienė