Civilinė byla Nr. 3K-3-231/2014
Teisminio proceso Nr. nesuteiktas
Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.4.; 114.12; 121.13; 125.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
2014 m. balandžio 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Rimvydo Norkaus,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. A. ieškinį atsakovui S. A. dėl santuokos nutraukimo, vaiko išlaikymo priteisimo ir gyvenamosios vietos nustatymo, santuokoje įgyto turto padalijimo ir atsakovo S. A. priešieškinį ieškovei V. A. dėl santuokos metu įgyto turto pripažinimo sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe ir padalijimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Šioje byloje sprendžiami apeliacinio skundo ribų (ne)peržengimo, teismui veikiant aktyviai šeimos bylose bei vykdant pareigą pripažinti sandorius niekiniais ex officio, sandorio pripažinimo apsimestiniu, įrodymų pakankamumo klausimai.
Širvintų rajono apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimu nutraukė ieškovės V. A. ir atsakovo S. A. santuoką dėl atsakovo kaltės; šalių dukters S. A. gyvenamąją vietą nustatė su ieškove, priteisė S. A. iš atsakovo iki pilnametystės po 500 Lt nuo 2008 m. gegužės 15 d. išlaikymą, kurį V. A. valdys uzufrukto teise, kas mėnesį periodinėmis išmokomis, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją padalijo santuokoje įgytą šalių turtą.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gegužės 22 d. nutartimi paliko galioti Širvintų rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimą dėl šalių santuokos nutraukimo, vaiko išlaikymo priteisimo ir gyvenamosios vietos nustatymo, o sprendimo dalį dėl turto padalijimo ir bylinėjimosi išlaidų panaikino ir šią bylos dalį perdavė teismui nagrinėti iš naujo.
Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė teismo:
1) nustatyti, kad santuokos su atsakovu nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisinius padarinius sukėlė nuo tos dienos, kada jie faktiškai pradėjo gyventi skyrium – nuo 2002 m. sausio 1 d.
2) dalyti tik tą santuokoje įgytą turtą, kurį šalys įsigijo iki gyvenimo skyrium pradžios – iki 2002 m. sausio 1 d. ir konstatuoti, kad kavinę, (duomenys neskelbtini) ieškovė įsigijo asmeninės nuosavybės teise.
3) taikyti ieškinio senaties terminą, nukrypti nuo lygių dalių principo ir ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteisti:
a) tuo atveju, jei teismas nuspręstų dalyti turtą, įgytą ir po 2002 m. sausio 1 d. – kavinę, (duomenys neskelbtini) (13 543 Lt vertės);
b) sandėlį (duomenys neskelbtini) (0 Lt vertės);
4) konstatuoti, kad ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso 100 vnt. paprastųjų vardinių 100 Lt nominalios vertės UAB „AUTOLEK“ akcijų; nepritaikius ieškinio senaties termino – priteisti ieškovei asmeninės nuosavybės teise visas šias akcijas, kurių vertė yra 10 000 Lt;
5) pripažinti, kad atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklauso:
a) 1997 m. gamybos priekaba (duomenys neskelbtini) (2500 Lt vertės);
b) 4000 Lt vertės automobilis VW GOLF (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)).
c) S. A. personalinė įmonė.
Nepritaikius ieškinio senaties termino, 5 punkte nurodytą turtą (6500 Lt vertės) priteisti atsakovui asmeninės nuosavybės teise.
Ieškovė nurodė, kad su atsakovu (santuoka sudaryta 1990 m. lapkričio 17 d.) kartu negyvena ir neturi jokių bendrų turtinių ir neturtinių interesų nuo 2002 m. sausio 1 d. Ieškovė kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo 2008 m. gegužės 15 d., t. y. pradėjus daugiau kaip penkeriems metams po to, kai su atsakovu pradėjo gyventi skyrium, todėl, sprendžiant dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, yra pagrindas taikyti CK 3.129 straipsnyje nustatytą penkerių metų ieškinio senatį dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, išskyrus nekilnojamuosius daiktus, padalijimo. CK 3.67 straipsnio 2 dalies pagrindu ieškovė prašė nustatyti, kad santuokos su atsakovu nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisinius padarinius sukėlė nuo tos dienos, kada jie faktiškai pradėjo gyventi skyrium. Ieškovė nurodė, kad santuokos galiojimo metu buvo įgytas šis nekilnojamasis turtas: 1) sandėlis (duomenys neskelbtini) (dėl avarinės būklės sunaikintas) ir 2) kavinė (duomenys neskelbtini). Ieškovė prašė sandėlį priteisti jai asmeninės nuosavybės teise, kad galėtų išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro. Ieškovės teigimu, kavinė buvo jos įsigyta asmeninėmis lėšomis 2002 m. rugsėjo 25 d., šalims faktiškai kartu nebegyvenant nuo 2002 m. sausio 1 d., neturint jokių bendrų turtinių ir neturtinių interesų. Ieškovė taip pat nurodė, kad abu sutuoktiniai turi savo verslą: atsakovui priklauso S. A. personalinė įmonė, o ieškovei – 100 procentų UAB „AUTOLEK“ akcijų. Ieškovė prašė CK 3.129 straipsnio pagrindu neįtraukti UAB „AUTOLEK“ akcijų į dalytino turto sąrašą ir pripažinti, kad S. A. personalinė įmonė yra asmeninė atsakovo nuosavybė. Ieškovės teigimu, UAB „AUTOLEK“ veikloje naudojama kavinė(duomenys neskelbtini), kurią ieškovė įsigijo iš savo uždirbtų lėšų ir visą laiką viena be atsakovo pagalbos rūpinosi tiek šio statinio, tiek visos kitos nuosavybės, taip pat ir šalių dukters išlaikymu, todėl turto padalijimas lygiomis dalimis pažeistų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.
Ieškovė taip pat nurodė, kad Nekilnojamojo turto registre ieškovės vardu įregistruotas ir jai asmeninės nuosavybės teise priklauso šis nekilnojamasis turtas: 1) žemės sklypas ir pastatai (duomenys neskelbtini); 2) pastatai (duomenys neskelbtini); 3) butas (duomenys neskelbtini). Ieškovė šį turtą įgijo dovanojimo sutarčių pagrindu. Atsakovas neprisidėjo prie šio turto įsigijimo, pagerinimo, išlaikymo. Atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklauso: 1) žemės sklypas (duomenys neskelbtini); 2) žemės sklypas (duomenys neskelbtini); 3) žemės sklypas (duomenys neskelbtini) ir atsakovo ant šio žemės sklypo pastatytas namas, kuris dar neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre.
Atsakovas priešieškiniu prašė teismo:
1. Pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe šį santuokos metu įgytą turtą:
1) pastatą–sandėlį (duomenys neskelbtini) (566 Lt vertės);
2) kavinę (duomenys neskelbtini);
3) butą, (duomenys neskelbtini) (114 000 Lt vertės);
4) dirbtuvę (duomenys neskelbtini) (14 854 Lt vertės); parduotuvę (duomenys neskelbtini) (108 586 Lt vertės); garažą, (duomenys neskelbtini) (4710 Lt vertės), (duomenys neskelbtini);
5) žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (5531 Lt vertės);
6) parduotuvę, (duomenys neskelbtini) (68 856 Lt vertės); ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini) (3200 Lt vertės); garažą (duomenys neskelbtini) (1640 Lt vertės); garažą (duomenys neskelbtini) (5731 Lt vertės); malkinę (duomenys neskelbtini) (747 Lt vertės), kiemo statinius (tualetą, šulinį, tvorą, vartus), (duomenys neskelbtini) (4283 Lt vertės) (duomenys neskelbtini);
2. Atsakovui priteisti: 1) ½ dalį pastato–sandėlio, (duomenys neskelbtini); 2) ½ dalį kavinės (duomenys neskelbtini); 3) ½ dalį buto (duomenys neskelbtini); 4) ½ dalį dirbtuvės, (duomenys neskelbtini); 5) ½ dalį parduotuvės (duomenys neskelbtini); 6) ½ dalį garažo (duomenys neskelbtini); 7) ½ dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini); 8) ½ dalį parduotuvės (duomenys neskelbtini); 9) ½ dalį ūkinio pastato (duomenys neskelbtini); 10) ½ dalį garažo (duomenys neskelbtini); 11) ½ dalį garažo (duomenys neskelbtini); 12) ½ dalį malkinės (duomenys neskelbtini); 13) ½ dalį kiemo statinių (duomenys neskelbtini).
Atsakovas nurodė, kad ieškovė nuo 1996 m., panaudodama bendras lėšas, siekė savo asmeninėn nuosavybėn įgyti kuo daugiau turto. Santuokos metu atsakovas pasitikėjo ieškove, nemanė, kad apgaulingais veiksmais ji sieks užvaldyti visą santuokos metu ir jo pastangomis įgytą turtą. Atsakovo vardu šalys įkūrė individualią įmonę, pradėjo prekiauti automobilių detalėmis, teikti automobilių aptarnavimo, remonto paslaugas, automobilių techninę apžiūrą. Verslas davė nemažai pajamų, šalys įsigijo kitų verslui būtinų įrengimų, statinių (duomenys neskelbtini). Ieškovės nuosavybės teise yra įregistruota dalis nekilnojamojo turto, tačiau šis turtas nelaikytinas jos asmenine nuosavybe. 1994 m. vasario 17 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1-107 pagrindu šalys išpirko butą (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno nuo 1990 m. Dėl atsakovo verslo, dėl rengiamos steigti, o vėliau įsteigtos individualios įmonės teisinių ypatumų atsakovas, kaip šios įmonės savininkas, turėjo būti materialiai atsakingas už jos prievoles visu savo turtu, todėl nuosavybės teises į šį nekilnojamąjį turtą įregistravo ieškovės vardu. 1995 m. ieškovės iniciatyva nurodytas butas 1995 m. birželio 26 d. dovanojimo sutarties pagrindu nuosavybės teise buvo perleistas ieškovės motinai J. S., o ieškovės tėvams tuo metu priklausiusio buto (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisė 1995 m. birželio 26 d. dovanojimo sutarties pagrindu buvo perduota ieškovei. Atsakovo teigimu, tiek ieškovė, tiek notarė, tvirtinusi šiuos sandorius, užtikrino, kad butas (duomenys neskelbtini) šalims priklausys bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Atsakovas taip pat nurodė, kad 1997 m. birželio 3 d., panaudodamos santuokoje įgytas lėšas, iš kelių savininkų šalys nupirko žemės sklypą, pastatus (duomenys neskelbtini), tačiau dėl nurodytų aplinkybių pirkimo–pardavimo sutartyje šio nekilnojamojo turto pirkėju buvo nurodytas ieškovės tėvas S. A. S.. 1999 m. rugpjūčio 18 d., panaudodamos bendras lėšas, šalys iš K. R. nupirko pastatus (duomenys neskelbtini), o pirkimo–pardavimo sutartyje kaip šio turto įgijėją nurodė atsakovo motiną S. A. Pardavėjui K. R. buvo žinoma, kad pastatai buvo perkami šalių turimų sukauptų bendrų lėšų investavimui, verslo plėtimui. 2000 m. atsakovui išvykus į užsienį ieškovė įkalbėjo jo motiną pastatus (duomenys neskelbtini) perrašyti atsakovo vardu. Tam, kad nereikėtų mokėti didelių mokesčių, ieškovė pasiūlė turto perleidimą atlikti dovanojimo sutarties pagrindu. Atsakovo motina 2000 m. sausio 19 d. dovanojimo sutartimi šiuos pastatus perleido atsakovo nuosavybėn. 2000 m. balandžio 4 d. ieškovė atsakovui paaiškino, kad reikia važiuoti ir pasirašyti dokumentus, susijusius su įmonių veikla. Atsakovas į dokumentų turinį nesigilino, nes pasitikėjo ieškove, pateiktus jam dokumentus pasirašė. Tik nutraukiant santuoką atsakovas sužinojo, kad tarp jam pasirašyti pateiktų dokumentų buvo ir pastatų (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartis. Taigi šią sutartį atsakovas pasirašė dėl apgaulės, suklaidinimo; notarė neįsitikino, ar atsakovas suvokia, kokį dokumentą pasirašo, iš to kylančius padarinius. Atsakovo nuomone, kai sutuoktinių bendromis lėšomis įgytas turtas dovanojimo sutarties pagrindu perleidžiamas vienam iš sutuoktinių, šis turtas netampa asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe, t. y. išlieka bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir nutraukiant santuoką turėtų būti padalytas. Atsakovas taip pat nurodė, kad šalys 1997 m. birželio 3 d., panaudodamos bendras lėšas, iš P. K., J. K. ir S. K. nupirko žemės sklypą ir jame buvusius pastatus: parduotuvę, ūkinį pastatą, du garažus, malkinę, kitus kiemo statinius (duomenys neskelbtini). Dėl nurodytų priežasčių šio nekilnojamojo turto 1997 m. birželio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartyje pirkėju buvo nurodytas ieškovės tėvas S. A. S.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų ir nutarties esmė
Širvintų rajono apylinkės teismas 2012 m. gegužės 2 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino visiškai – priteisė:
ieškovei asmeninės nuosavybės teise: kavinę (duomenys neskelbtini) (13 543 Lt vertės); 100 vnt. paprastųjų vardinių 100 Lt nominalios vertės UAB „AUTOLEK“ akcijų (10 000 Lt vertės); sandėlį (duomenys neskelbtini) (0 Lt vertės);
atsakovui asmeninės nuosavybės teise: 1997 m. gamybos priekabą (duomenys neskelbtini) (2500 Lt vertės) ir S. A. personalinę įmonę.
Teismas tenkino dalį priešieškinio: pripažino negaliojančia 2000 m. balandžio 4 d. dovanojimo sutartį Nr. VA1-741, pagal kurią atsakovas padovanojo ieškovei du garažus ir parduotuvę (duomenys neskelbtini) (99 347 Lt vertės), ir šiuos pastatus (dirbtuvę (duomenys neskelbtini) (14 854 Lt vertės); parduotuvę (duomenys neskelbtini) (108 586 Lt vertės); garažą (duomenys neskelbtini) (4710 Lt vertės) pripažino bendrąja jungtine nuosavybe bei padalijo šalims po ½ dalį pastatų.
Teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 1007 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Pasisakydamas dėl pastatų (duomenys neskelbtini) pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe teismas nustatė, kad šiuos pastatus 1999 m. pirkimo–pardavimo sutartimi nupirko S. A., kuri 2000 m. sausio 19 d. juos perleido atsakovui dovanojimo sutartimi Nr. VA1-102, o 2000 m. balandžio 4 d. dovanojimo sutartimi Nr. VA1-741 atsakovas šį nekilnojamąjį turtą padovanojo ieškovei. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus teismas konstatavo, kad ginčo pastatai įgyti bendrosios nuosavybės teise, todėl dalytini, o 2000 m. balandžio 4 d. dovanojimo sutartis pripažintina negaliojančia. Teismas nustatė, kad nuo 1999 m. atsakovas labai dažnai išgėrinėjo, turtą valdyti buvo sunku, todėl tikėtina, kad ieškovė atsakovą įkalbėjo turtą padovanoti. Atsakovas patvirtino, kad jis nesiekė turto perleisti ieškovės asmeninėn nuosavybėn ir manė, jog turtas išlieka bendrąja jungtine nuosavybe, nesvarbu kieno vardu įregistruotas. Teismas sprendė, kad šis sandoris neatitiko tikrosios atsakovo valios, todėl pastatus, pirktus santuokos metu už bendras lėšas, padalijo po ½ dalį.
Ieškovė prašė teismo priteisti bylinėjimosi išlaidas: 129 Lt – žyminio mokesčio už ieškinį, 300 Lt – už faktinių aplinkybių konstatavimą, 5100 Lt – už advokatą pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir dalyvavimą teismo posėdžiuose. Ieškovės ieškinys patenkintas visiškai, o priešieškinio – dalis; ieškovės patirtos išlaidos mažintinos. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad prašyme ieškovės atstovė nurodė, jog 900 Lt sumokėta už patikslinto ieškinio pateikimą, kurio šioje byloje nebuvo, kad atsakovui taip pat atstovavo advokatas, tačiau jis nepateikė prašymo atlyginti atstovavimo išlaidas, vadovaujantis sąžiningumo ir protingumo principais iš atsakovo ieškovei priteistina 2500 Lt atstovavimo išlaidų, 129 Lt žyminio mokesčio ir 300 Lt už faktinių aplinkybių konstatavimą, iš viso 2929 Lt. Be to, atsakovas už priešieškinio pateikimą sumokėjo 4982 Lt žyminį mokestį. Už patenkintą priešieškinio dalį atsakovas turėtų mokėti 1922 Lt žyminį mokestį (jam priteisto pagal priešieškinį turto vertė – 64 075 Lt), todėl ši suma priteistina atsakovui iš ieškovės. Atsižvelgiant į tai, kad iš atsakovo ieškovei priteistina 2929 Lt bylinėjimosi išlaidų, o atsakovui iš jos – 1922 Lt, atėmus skirtumą, iš atsakovo ieškovei priteistina 1007 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. rugsėjo 2 d. nutartimi pakeitė Širvintų rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimą – papildė sprendimo rezoliucinę dalį – panaikino: 1) 1999 m. rugpjūčio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria S. A. nupirko iš K. R. pastatus: garažą (duomenys neskelbtini), parduotuvę (duomenys neskelbtini), garažą (duomenys neskelbtini); 2) 2000 m. sausio 19 d. dovanojimo sutartį, kuria S. A. padovanojo nurodytus pastatus atsakovui; priteisė ieškovei iš atsakovo 3367 Lt bylinėjimosi išlaidų. Likusią sprendimo dalį apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą; ieškovės prašymą priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (1608 Lt žyminio mokesčio ir 1300 Lt atstovavimų išlaidų) atmetė.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovo teiginys, jog pastatai buvo įgyti santuokos metu 1999 m. rugpjūčio 18 d. panaudojant jo ir ieškovės bendras lėšas, patvirtino atsakovo motina S. A., teismo posėdžio metu apklausta kaip liudytoja. Vertinti jos parodymus kritiškai vien dėl to, kad ji yra atsakovo motina, nėra teisinio pagrindo, nes teismas taip pat vadovavosi ir ieškovės tėvo parodymais. Ieškovė nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo ir jo motinos teiginius. Nors pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad už pastatus pardavėjas K. R. pasirašant sutartį gavo iš pirkėjos 25 000 Lt, tačiau byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad už pastatus pardavėjui S. A. sumokėjo savo asmeninėmis lėšomis arba kad tiek asmeninių lėšų atsakovo motina turėjo. S. A. yra atsakovui artimas žmogus, todėl tikėtina, kad ji atsiskaitė su pardavėju ieškovės ir atsakovo bendromis lėšomis. Teismas sprendė, kad 1999 m. rugpjūčio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi buvo siekiama pridengti kitą sandorį, pagal kurį pastatų pirkėjais de facto yra šios bylos šalys, o ne atsakovo motina. Toks sandoris yra apsimestinis, jam taikomos teisės normos, reglamentuojančios šalių turėtą galvoje sandorį (1964 m. CK 52 straipsnis, 2000 m. CK 1.87 straipsnio 1 dalis, Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnis), todėl teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda tikrajai šaliai. Taigi pirkimo–pardavimo sutartimi įgytas turtas priklauso šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Teismas atsižvelgė į kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ramunė“ v. UAB „Vengrobalt–K“, bylos Nr. 3K-3-122/2005; 2005 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-181/2005; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. N. S. v. J. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2006; kt.). Kadangi 1999 m. rugpjūčio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartis, kuria S. A. iš K. R. nupirko pastatus (duomenys neskelbtini) yra niekinis sandoris, tai jis negalėjo sukelti šalims teisinių padarinių. Tai reiškia, kad 2000 m. sausio 19 d. dovanojimo sutartis, kuria šiuos pastatus S. A. perleido atsakovo nuosavybėn, ir 2000 m. balandžio 4 d. dovanojimo sutartis, kuria šiuos pastatus atsakovas padovanojo ieškovei, taip pat yra niekiniai. Šių niekinių sandorių faktą ir teisinius padarinius teismas konstatavo ex officio (savo iniciatyva) ir visus tris niekinius sandorius sprendė panaikinti (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Niekinis sandoris negalioja nuo sudarymo momento (CK 1.95 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ginčo pastatai dalytini sutuoktiniams lygiomis dalimis. Pirmosios instancijos teismas, nors ir nepasisakė dėl niekinių sandorių, tačiau pagrįstai ex officio (savo iniciatyva) panaikino ginčo dovanojimo sutartį ir pripažino, kad turtas priklauso sutuoktiniams bendrąja jungtine nuosavybe ir padalijo sutuoktiniams lygiomis dalimis. Atsakovas neturi įrodinėti, kad lėšomis, darbu, neturtiniu įnašu prisidėjo įsigyjant ginčo turtą, kad juo naudojosi kaip savo, rūpinosi ir išlaikė, nes pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šalys pradėjo gyventi skyrium nuo 2002 m. sausio 1 d.
Ieškovė sumokėjo advokatei 5100 Lt atstovavimo išlaidų. Ieškovės atstovės prašymuose nurodyta, kad buvo sumokėta 1200 Lt už pasirengimą ir dalyvavimą trijuose teismo posėdžiuose su vykimo išlaidomis, 1000 Lt – už patikslinto ieškinio parengimą, 900 Lt – už patikslinto atsiliepimo į priešieškinį parengimą (advokatė dėl klaidos nurodė patikslintą priešieškinį), 500 Lt – už vykimą susipažinti su byla ir susipažinimą su byla, 400 Lt – už įrodymų rinkimą, 500 Lt – už kitų procesinių dokumentų parengimą, ekspertų paiešką, konsultacijas, 600 Lt – už atstovavimą dviejose teismo posėdžiuose. Teismas nurodė, kad byla yra sudėtinga – buvo nagrinėjamas ieškinys ir priešieškinis, didelės apimties, procesas vyko nuo 2008 m., ieškovės vardu buvo parengtas daug įvairių procesinių dokumentų, prašymų, atsiliepimų, ieškovės advokatė dalyvavo teismo posėdžiuose. Teismas vadovavosi CPK 98 straipsnio 1 dalimi ir sprendė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovės patirtos išlaidos 600 Lt už advokatės dalyvavimą dviejuose teismo posėdžiuose (2012 m. kovo 7 d. ir 2012 m. balandžio 18 d.), kurių trukmė apie 3 val., mažinamos iki 360 Lt (trys valandos po 120 Lt), nes teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio 8.18 punkte nustatytas maksimalus dydis už 1 valandą atstovavimo teisme – 0,15 MGL, t. y. 120 Lt. Teismas sprendė, kad atlygintina dalis ieškovės atstovavimo išlaidų, t. y. priteisiant 4860 Lt (1000 Lt + 2600 Lt + 900 Lt + 360 Lt) atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme. Kadangi ieškinys patenkintas visiškai, tai ieškovei iš atsakovo turi būti priteista ir 129 Lt žyminio mokesčio, ir 300 Lt už faktinių aplinkybių konstatavimą, iš viso 5289 Lt bylinėjimosi išlaidų. Tačiau už patenkintą priešieškinio dalį iš ieškovės turi būti priteista atsakovui jo sumokėtas 1922 Lt žyminis mokestis (jam priteisto pagal priešieškinį turto vertė 64 075 Lt), todėl, atėmus atsakovui priteistiną sumą, ieškovei priteistina iš atsakovo 3367 Lt bylinėjimosi išlaidų.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 2 d. nutartį ir priimti naują sprendimą: panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimo dalį, kuria pripažinta negaliojančia 2000 m. balandžio 4 d. dovanojimo sutartis Nr. VA1-741, statiniai (duomenys neskelbtini) pripažinti bendrąja jungtine šalių nuosavybe, ir šalims priteista po ½ dalį šių statinių; visiškai atmesti priešieškinį; pakeisti Širvintų rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų – priteisti iš atsakovo 5529 Lt bylinėjimosi išlaidų; likusią Širvintų rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą. Nurodomi šie argumentai:
1. Dėl teismo aktyvumo proceso metu ir apeliacinio skundo ribų peržengimo (CPK 376 straipsnis). Ieškovė nurodo kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-507/2007; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. Ž. v. UAB „Titlis“, bylos Nr. 3K-3-237/2008; kt.). Ieškovės teigimu, ji ginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo panaikinta 2000 m. balandžio 4 d. dovanojimo sutartis, ginčo pastatai (duomenys neskelbtini) pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir šalims padalyti po 1/2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas nevertino, ar 2000 m. balandžio 4 d. dovanojimo sandoris pagrįstai panaikintas, iš esmės analizavo tik 1999 m. rugpjūčio 18 d. pirkimo–pardavimo sandorio negaliojimą ir jo teisinius padarinius. Reikalavimai, susiję su 1999 m. rugpjūčio 18 d. pirkimo–pardavimo sandorio ir 2000 m. sausio 19 d. dovanojimo sandorio panaikinimu, ieškinyje, bylos nagrinėjimo metu, apeliaciniame skunde nebuvo pareikšti. Ši byla nesusijusi su viešuoju interesu, kas sudarytų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ir bylos nagrinėjimo ribas. Be to, apeliacinės instancijos teismas, ketindamas peržengti skundo ribas, privalėjo apie tai įspėti byloje dalyvaujančius asmenis ir motyvuoti CPK 320 straipsnio 2 dalies taikymą. Atsakovas priešieškiniu neginčijo 1999 m. rugpjūčio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties, 2000 m. sausio 19 d. dovanojimo sutarties, 2000 m. balandžio 4 d. dovanojimo sutarties ir neprašė pripažinti šių sutarčių negaliojančiomis. Atsakovas priešieškiniu prašė priteisti jam ½ dalį nurodyto turto CK 3.90, 3.116–3.127 straipsnių pagrindu. Suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą yra ieškovo pareiga (CPK135 straipsnis). Dispozityvumo, rungimosi, nešališkumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principai neleidžia teismui to daryti už ieškovą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-74/2008). Ieškovė remiasi CPK 265 straipsnio 2 dalimi, 376 straipsnio 3 dalimi ir nurodo, kad pagal kasacinio teismo praktiką sutuoktinių ginčuose, kuriuose su vaiko teisėmis ir interesais susijęs elementas ne toks akivaizdus, teismas aktyvus tiek, kiek reikia tam, kad būtų užtikrintas sutuoktinių lygiateisiškumas (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), jų interesų pusiausvyra ar apsaugotos vieno iš sutuoktiniu teisės ir interesai, kurių jis dėl kokių nors objektyvių aplinkybių (liga, nedarbingumas ir kt.) negali pats tinkamai ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010; teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. F. v. R. F., bylos Nr. 3K-3-520/2010; 2011 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. J. v. S. J., bylos Nr. 3K-3-291/2011). Ieškovės nuomone, bylos atveju, sprendžiant ginčą dėl turto pripažinimo bendrąją jungtine nuosavybe, nebuvo nė vieno įstatyme nurodyto pagrindo teismui peržengti bylos nagrinėjimo ribas, galiojo dispozityvumo ir rungimosi principai. Atsakovo interesams viso proceso metu atstovavo advokatas, kuris suformavo priešieškinio reikalavimus.
2. Dėl CK 1.78 straipsnio taikymo. Niekiniais sandoriai gali būti laikomi tik tada, kai yra konstatuojami įstatyme nustatyti pagrindai, konkrečiai – tik tokie sandoriai, kurie prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.80, 1.81 straipsniai). Šiuo atveju teismai tokių pagrindų nenustatė, todėl ir ex officio neturėjo teisės pripažinti niekiniais turto perleidimo sandorius. Atsakovas priešieškiniu neginčijo sandorių, tik bandė įrodinėti, kad turtas, įregistruotas kaip ieškovės asmeninė nuosavybė ir įgytas dovanojimo sutarties pagrindu, turėtų būti pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe CK 3.90 straipsnio pagrindu, kad jis buvo apgautas ieškovės, t. y. bandė įrodyti 2000 m. balandžio 4 d. dovanojimo sandorio negaliojimą CK 1.90–1.91 straipsnių pagrindu. Ieškovės nuomone, byloje galėjo būti keliamas tik tokių sandorių nuginčijimo klausimas (CK 1.78 straipsnio 1, 3 dalys).
Šiuo atveju trečiasis asmuo S. A. ir atsakovas, ginčydami sandorius, turėjo teisę juos patvirtinti, t. y. nurodyti, jog jų tikroji valia buvo tokia, kokia ir išorinė sandorio forma: įgyti statinius, juos padovanoti sūnui, o šis, neturėdamas suinteresuotumo plėtoti verslą, padovanoti statinius savo sutuoktinei. Ieškovės nuomone, sandoriai jau buvo patvirtinti įstatymų nustatyta tvarka, t. y. teismai turėjo pagrindą konstatuoti CK 1.79 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją. Bylos nagrinėjimo metu liko nepaneigta tai, kad pinigus pagal 1999 m. rugpjūčio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį pardavėjas K. R. gavo iš atsakovo motinos S. A. (CK 1.79 straipsnio 2 dalies 1 punktas), kad ši pagal pirkimo–pardavimo sandorį įgytą turtą perleido atsakovui (CK 1.79 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Be to, tuo atveju, kai ginčo sandoris nėra akivaizdžiai niekinis, teismai neturi teisinio pagrindo spręsti sutarčių teisėtumo klausimo ex officio ir peržengti pareikštų ieškinio bei priešieškinio reikalavimų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Nekilnojamojo turto gama“ v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-516/2013).
3. Dėl CK 6.193 straipsnio taikymo. Ieškovė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje AB „Turto bankas“ v. UAB „ Vaidluvė“, byla Nr. 3K-3-406/2000, išaiškinimais, nurodo, kad teismai, aiškindamiesi tikrąją sutarčių šalių valią, iš esmės tik formaliai taikė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, nevertindami šalių elgesio prieš sudarant ginčo sandorius ir po jų sudarymo. Byloje nėra įrodymų apie tai, kad, pasirašant 1999 m. rugpjūčio 18 d. pirkimo–pardavimo sandorį, dalyvavo ieškovė ir (ar) atsakovas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat visiškai nevertino sandorių sudarymo datų, laikotarpio, per kurį S. A. iš esmės naudojosi įsigytais statiniais, juos valdė net penkis mėnesius. Neva tai tikrąją šalių valią teismai nustatė remdamiesi vien tik trečiojo asmens S. A. parodymais bei atsakovo atsikirtimais, iš esmės nevertindami ieškovės argumentų, šalių veiksmų po sutarties sudarymo: savo priešieškinyje ir teismo posėdžio metu atsakovas neįrodinėjo, kad jam ginčo statinių reikėjo, kad jis rūpinosi jų įsigijimu ar išlaikymu, kad valdė ir naudojo kaip savo. Atsakovas negalėjo nurodyti jokių su šių statinių įsigijimu susijusių aplinkybių, nei kiek ir kaip jis prisidėjo prie jų įsigijimo. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pastatus kaip savo valdė ir jais naudojosi ieškovė, kad tuo metu su atsakovu faktiškai negyveno, kad atsakovas nebuvo suinteresuotas turtą valdyti ir išlaikyti, todėl jį ir perleido ieškovei. Savo valią perleisti ginčo pastatus ieškovės asmeninėn nuosavybėn jis išreiškė pas notarą, kuris išaiškino visus tokio sandorio padarinius ir nustatė tikrąją šalių valią.
4. Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių taikymo (CPK 176–185, 197 straipsniai). Ieškovė nurodo kasacinio teismo praktiką šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Ieškovės nuomone, teismai netyrė ir nevertino byloje esančių įrodymų visumos, nesilaikė įrodymų naštos paskirstymo taisyklių. Teismai, naikindami notariškai patvirtinus turto perleidimo sandorius, rėmėsi vien atsakovo ir jo motinos paaiškinimais, suteikdami jiems didesne įrodomąją reikšmę nei ieškovės pateiktiems rašytiniams įrodymams, jos ir kitų liudytojų paaiškinimams. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė rungimosi principą, ieškovės teisę į teisminę gynybą ir jos teisėtus interesus. Teismai nevertino ir nepasisakė dėl ieškovės pateiktų įrodymų apie tai, kaip ginčo statiniai buvo valdomi po jų perleidimo, kas jais rūpinosi (baudžiamosios bylos dokumentų išrašai), taip pat ieškovės atsikirtimų ir paaiškinimų visų kitų įrodymų kontekste. Ieškovė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė skunde keliamu CPK 197 straipsnio 2 dalies taikymo klausimu. Prie oficialiųjų rašytinių įrodymų priskiriami notarų patvirtinti dokumentai ir viešojo registro duomenys. Notaro patvirtintos turto perleidimo sutartys ir Nekilnojamojo turto registro duomenys yra prima facie, t. y. didesnę galią turintys, įrodymai, todėl negali būti paneigti liudytojų parodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-343/2006; 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. V. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-24/2010). Kadangi ginčo statiniai ieškovei buvo paties sutuoktinio perleisti 2000 m. balandžio 4 d. dovanojimo sutartimi, o ieškovės asmeninės nuosavybės teisė į šiuos statinius įregistruota viešajame registre, tai preziumuojama, kad šiuose dokumentuose nurodyti duomenys yra įrodyti (CPK 12 straipsnis). Atsakovas, siekdamas paneigti pirmiau nurodytas prezumpcijas, privalėjo pateikti leistinus įrodymus, patvirtinančius, kad buvo šalių susitarimas statinius įsigyti bendrosios jungtinės nuosavybės teise, kad atsakovas turtu, lėšomis, darbu, neturtiniu įnašu prisidėjo įsigyjant ginčo turtą, ar kad šiuo turtu naudojosi kaip savo, rūpinosi juo ir jį išlaikė, kas atitiktų kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. J. R. ir kt., bylos 3K-3-304/2008). Teismai netinkamai vadovavosi tikimybių pusiausvyros principu; vien tik faktu, kad atsakovas piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais, atsakovo teiginiais ir jo motinos parodymais. Atsakovas nepateikė jokių rašytinių ar kitokių įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą įsigyjant ir valdant turtą, jo gaunamas pajamas ir prisidėjimą tenkinant šeimos reikmes.
Ieškovė remiasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal L. N. ir kt. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-228/2007; 2008 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. ir kt. v. AB „Tortela“, bylos Nr. 3K-3-131/2008) ir nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė CPK 263 straipsnio 1 dalį, 270 straipsnio 4 dalį. Apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka teisėtumo, pagrįstumo, įrodymų vertinimo, motyvavimo reikalavimų; teismas vertino pavienius įrodymus, o ne jų visetą, nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų, nenurodė, kokios teisės normos buvo pažeistos ar tinkamai pritaikytos.
5. Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sumažino ieškovės išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Pripažinęs bylos sudėtingumą, teismas turėjo pagrindą taikyti teisingumo ministro 2004 m. balandžio mėn. 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 11 punktą, pagal kurį teismas išimtiniais atvejais gali nukrypti nuo šių rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių. Apeliacinės instancijos teismo išvados yra prieštaringos, neatitinka teisingumo ir protingumo principų.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo atmesti kasacinį skundą ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant kasacine tvarka. Nurodomi šie argumentai:
1. Dėl teismo aktyvumo proceso metu ir apeliacinio skundo ribų peržengimo. Atsakovas remiasi CPK 320 straipsniu, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-110/2006; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. V. B., bylos Nr. 3K-3-12/2008), akcentuoja apeliacinės instancijos teismo teisę nustatinėti bylos aplinkybes, vertinti įrodymus. Atsakovo teigimu, tinkamas materialiosios teisės normų aiškinimas ir taikymas nepripažįstamas apeliacinio skundo ribų peržengimu (Konstitucijos 109 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo rėmimasis faktais ir įrodymais, neminimais apeliaciniame skunde, tačiau nurodytais kitos šalies, atsikertančios į apeliacinio skundo argumentus, nelaikomas išėjimu už apeliacinio skundo ribų (CPK 320 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. v. VĮ Tarptautinis oro uostas, bylos Nr. 3K-3-297/2007; išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Lietuvos kuras“ v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-330/2007). Be to, kasacinis teismas yra suformavęs praktiką dėl teismo teisės savo iniciatyva (ex officio) pripažinti niekiniu sandorį, sudarytą iki naujojo Civilinio kodekso įsigaliojimo 2001 m. liepos 1 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ramunė“ v. UAB „Vengrobalt–K“, bylos Nr. 3K-3-122/2005; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-540/2005; 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. S. v. A. S., bylos Nr. 3K-3-145/2008; kt.). Apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą ex officio vertinti aplinkybes dėl sandorių apsimestinumo, konstatuoti apsimestinių niekinių sandorių faktą ir teisinius padarinius. Toks teismo pareigos vykdymas nepripažintinas išėjimu už apeliaciniame skunde suformuluotų bylos nagrinėjimo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-310/2008), juolab kai tai nustatoma nagrinėjant santuokos nutraukimo bylą, nes pagal CPK 376 straipsnį šeimos bylose teismo vaidmuo yra aktyvus.
Nagrinėjamoje byloje atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe santuokos metu įgytus ginčo pastatus ir šį turtą padalyti lygiomis dalimis. Tiek priešieškinyje, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas nurodė, kad dėl šalių plėtoto verslo sutuoktiniai galėjo investuoti į nekilnojamąjį turtą. Dėl tuo metu Lietuvoje dažnai pasitaikiusių reketavimo, turto prievartavimo atvejų ginčo šalys nenorėjo, kad viešajame registre būtų matyti, jog sutuoktiniams nuosavybės teise priklauso nemažai nekilnojamojo turto, todėl nusprendė iš bendrų lėšų perkamą nekilnojamąjį turtą įregistruoti kitų šeimos narių vardu. Atsakovo parašas ant 2000 m. balandžio 4 d. dovanojimo sutarties buvo gautas apgaulės būdu, nežinant ir nesuprantant tikrųjų šios sutarties pasirašymo padarinių. Tai neatitiko atsakovo valios, nes jis neketino šių pastatų perleisti ieškovės asmeninėn nuosavybėn. Atsakovas, pareikštu priešieškiniu prašydamas pripažinti pastatus sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe ir išspręsti klausimą dėl šio turto padalijimo nutraukus santuoką, iš esmės teismo prašė įvertinti su šio turto perleidimu susijusių sandorių teisėtumą, tikrąją šalių valią. Pagal kasacinio teismo praktiką ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio (priešieškinio) pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą atlieka teismas. Teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra išskirtinai bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. P. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-152/2009; 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Akrita“ v. UAB ,,TELE2“, bylos Nr. 3K-3-176/2010; kt.). Atsakovas, remdamasis CPK 376 straipsnio 3 dalimi, nurodo, kad jam priešieškinyje reiškiant prašymą pripažinti konkretų turtą sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, teigiant, kad šis buvo įgytas santuokos metu iš bendrų sutuoktinių lėšų, o jo perleidimas ieškovei neatitiko tikrosios atsakovo valios, teismų sprendimai panaikinti apsimestinius, niekinius sandorius yra tiesiogiai susiję su pareikšto priešieškinio pagrindu ir dalyku (CK 1.78 straipsnio 5 dalis).
2. Dėl CK 1.87 straipsnio taikymo. Atsakovas nurodo kasacinio teismo praktiką dėl CK 1.87 straipsnio taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. K. v. L. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-532/2011; 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. T. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-144/2012; kt.). Atsakovas nurodo kasacinio teismo praktiką, pagal kurią būtina išsiaiškinti tikrąją sandorio šalių valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. S. ir kt. v. G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-288/2009; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010; teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. U. v. D. R., bylos Nr. 3K-3-107/2011; kt.). Apsimestinis sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, sudarytas kitam sandoriui pridengti, yra niekinis. Teismas, nustatęs, kad sandoris (jo dalis), kuriuo remiasi viena šalių arba abi šalys, yra niekinis, privalo pripažinti jį negaliojančiu, nors tokio reikalavimo ir nepareikšta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. N. S. v. J. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2006; 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Reklamos laikraštis“ v. UAB „Vilniaus skelbimai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-6/2008; kt.).
1999 m. rugpjūčio 18 d. sudarant pirkimo–pardavimo sandorį tikroji šalių valia buvo įgyti šį turtą kaip bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, panaudojant tik sutuoktinių bendras lėšas. Atsakovo motina S. A. prie šio turto įsigijimo finansiškai neprisidėjo, nes neturėjo tokių lėšų, ką ji patvirtino ir bylos nagrinėjimo metu. S. A. niekada šiais pastatais nesinaudojo kaip savais ir neįgyvendino šių pastatų savininkės teisių, nelaikė savęs tikrąja šio turto savininke. Priešingų įrodymų ieškovė teismui nepateikė. Ginčo nekilnojamasis turtas buvo įgytas santuokos metu, sutuoktinių bendromis lėšomis, todėl pripažintinas bendrąja sutuoktinių nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nekilnojamojo turto dovanojimo ieškovės asmeninėn nuosavybėn sandoris neatitiko atsakovo valios ir buvo jam visiškai nenaudingas, nes jis nesiekė turto perleisti ieškovės asmeninėn nuosavybėn, manė, kad turtas išlieka bendrąja jungtine nuosavybe, nesvarbu kieno vardu įregistruotas. Atsakovas remiasi CK 6.470 straipsnio 3 dalimi ir nurodo, kad S. A. nebuvo ginčo pastatų tikroji savininkė, todėl negalėjo šio turto perleisti dovanojimo sutartimi, tai patvirtina, kad dovanojimo sandoriai yra niekiniai, prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymo normoms. Dėl šios priežasties šalys negali šių sandorių patvirtinti (CK 1.78 straipsnio 1 dalis); teismai neturėjo jokio pagrindo remtis CK 1.79 straipsnio 2 dalyje nustatytomis prezumpcijomis.
3. Dėl įrodymų vertinimo. Atsakovas nurodo kasacinio teismo praktiką šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Ieškovė nepateikė įrodymų, paneigiančių, kad ginčo pastatai, įgyti ne iš sutuoktinių bendrų lėšų. Atsakovo motina patvirtino, kad lėšų neturėjo ir pastatų asmeninėn nuosavybėn neįgijo, ko ieškovė bylos nagrinėjimo metu neneigė. Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis), todėl atsakovas neprivalėjo įrodinėti, jog jis lėšomis, darbu, neturtiniu įnašu prisidėjo įsigyjant ginčo turtą ar šiuo turtu naudojosi kaip savu, rūpinosi juo ir išlaikė. Priešingai, ieškovė, siekdama įrodyti, kad tai nebuvo bendras sutuoktinių turtas, turėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Atsakovas remiasi CPK 197 straipsnio 2 dalimi ir nurodo, kad draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikytinas, nes tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.
3. Dėl bylinėjimosi išlaidų. Atsakovo manymu, ši civilinė byla nebuvo tokia sudėtinga, kad turėtų būti nukrypstama nuo Rekomendacijų. Byloje esantys duomenys leidžia pagrįstai teigti, kad būtent ieškovė vilkino procesą, keitė savo poziciją. Be to, apeliacinės instancijos teismas priteisė ieškovei 1200 Lt už pasirengimą ir dalyvavimą trijuose teismo posėdžiuose su vykimo išlaidomis, nors Rekomendacijų 8.18 punkte nustatyta, kad už vieną atstovavimo valandą teisme priteistinas maksimalus užmokesčio dydis – 0,15 koeficiento (arba 150 Lt), o apmokėjimas už pasirengimą bylai ar vykimo išlaidas Rekomendacijose nėra numatytas. Teismas patenkino ir priteisė ieškovei 500 Lt už vykimą susipažinti su byla, nors Rekomendacijose nenumatyta tokių išlaidų atlyginimo; 400 Lt – už įrodymų rinkimą, nors Rekomendacijų 8.17 punkte nustatyta, kad už kiekvieną užklausimą renkant bylai reikalingus įrodymus priteistinas maksimalus užmokesčio dydis – 0,012 koeficiento (arba 12 Lt). Taip pat teismas priteisė ieškovei 500 Lt už procesinių dokumentų parengimą, ekspertų paiešką, nors Rekomendacijų 8.16 punkte nustatyta, kad už kitų dokumentų, susijusių su atstovavimu bylų procese, parengimą priteistinas maksimalus užmokesčio dydis – 0,12 koeficiento (arba 120 Lt). Taigi apeliacinės instancijos teismas ieškovei priteisė bylinėjimosi išlaidų daugiau, nei jai priklauso pagal Rekomendacijų nuostatas, todėl nėra pagrindo jas dar padidinti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl apeliacinio skundo ribų (ne)peržengimo teismui veikiant aktyviai šeimos bylose bei vykdant pareigą pripažinti sandorius niekiniais ex officio
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas, panaikindamas ginčo turto perleidimo sandorius, peržengė apeliacinio skundo ribas, nors šiuo atveju veikti taip, kaip įgalina CPK 376 straipsnis, nebuvo pagrindo.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrąją taisyklę apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia apeliaciniame skunde nurodyti argumentai kartu su skundžiamos teismo sprendimo dalies nurodymu. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Lietuvos kuras“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-19/2006; kt.). Apeliacinio skundo nustatytos ribos gali būti peržengtos tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ar teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
CPK 376 straipsnyje įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo, nagrinėjant šeimos bylas. Teismas tokiose bylose turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 376 straipsnio 1 dalis), viršyti pareikštus reikalavimus (CPK 376 straipsnio 3 dalis), taikyti įstatymuose numatytą alternatyvų asmens teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 376 straipsnio 4 dalis). Nurodytos įstatymo nuostatos yra vienos iš dispozityvumo ir rungimosi principų išimčių ir aiškinamos kaip suteikiančios teismui galimybę, esant būtinybei, veikti savo iniciatyva. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija yra išaiškinusi, kad CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar visų byloje pareikštų reikalavimų apimtimi. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 straipsniai), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010). Kasacinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad kiekvienu atveju, kada nagrinėjamoje byloje egzistuoja su vaiko teisėmis ir interesais susijęs elementas, teismas, nagrinėdamas tokią bylą, yra aktyvus, kiek reikia, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai, nes šių asmenų teisių apsauga ir gynimas reiškia kartu ir viešojo intereso gynimą. Sutuoktinių tarpusavio turtiniuose ginčuose, kurie su vaikų teisėmis ir interesais nesusiję, teismas turi būti aktyvus tiek, kiek reikia, kad būtų užtikrintas sutuoktinių lygiateisiškumas (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), jų interesų pusiausvyra ar apsaugotos vieno iš sutuoktinių teisės ir interesai, kurių jis dėl kokių nors objektyvių aplinkybių negali pats tinkamai ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. R. S., bylos Nr. 3K-3-469/2006; 2006 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Z. v. S. Z., bylos Nr. 3K-3-538/2006; 2007 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. S. v. V. S., bylos Nr. 3K-3-98/2007; 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. F. v. R. F., bylos Nr. 3K-3-520/2010; kt.). Taigi proceso teisės normomis teismas šeimos bylose įgalinamas veikti aktyviai, kad būtų maksimaliai apsaugoti nepilnamečių vaikų interesai, o ginčų, nesusijusių su vaikų teisėmis ir interesais atvejais, būtinybė veikti aktyviai turi būti konstatuojama ir pagrindžiama.
CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekinio sandorio faktą ir teisinius padarinius teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Tai reiškia, kad teismas, nustatęs, jog sandoris, kuriuo remiasi šalis (šalys), yra niekinis, privalo jį pripažinti negaliojančiu, nors tokio reikalavimo ir nepareikšta. Ši taisyklė taikytina visose bylose, nepriklausomai nuo jų pobūdžio, taip pat ir šeimos bylose, ją privalo taikyti visų instancijų teismai. Vis tik teismas, pripažindamas sandorį niekiniu ex officio, turi įsitikinti, kad egzistuoja toks pagrindas ir savo išvadą argumentuoti.
Teisės doktrinoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių pastovumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Turneka“ v. J. Č. ir kt., bylos Nr. 3K-3-472/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. UAB „Serneta“, bylos Nr. 3K-3-189/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kirstnė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; kt.). Tačiau tais atvejais, kai yra akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas–sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir taip pažeidžiamas viešasis interesas bei nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 20 d. nutartis, priimta civilinėje Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. UAB „Kraitenė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-62/2003). Taigi tam, kad pagrindas pripažinti sandorį niekiniu būtų akivaizdus (ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime), būtina, jog tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos (ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) laikantis CPK įtvirtintų reikalavimų arba išvadą dėl tokio pagrindo egzistavimo patvirtintų kitos byloje nustatytos, t. y. CPK nustatyta tvarka ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos aplinkybės (CPK 263 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 1, 2 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-252/2009; 2013 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Nekilnojamojo turto gama“ v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-516/2013).
Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tuo atveju, kai byloje nenustatyta aplinkybių, teikiančių pagrindą išvadai, kad tam tikras sandoris yra (akivaizdžiai) niekinis, teismas gali imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, lemiančių sandorio negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma. Jeigu teismas, nesant šalies ieškinio reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio, kuris nėra akivaizdžiai niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai. Remiantis pirmiau nurodytais motyvais, darytina išvada, kad CK 1.78 straipsnio 5 dalies taikymui nepakanka vien tik byloje dalyvaujančio asmens nuorodų į aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių apie tai, kad tam tikras sandoris gali prieštarauti imperatyviosioms įstatymų nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-252/2009).
Pažymėtina, kad tais atvejais, kai sandoriai yra niekiniai dėl sandorio šalių valios ydingumo (sandoryje neišreikšta tikroji jų valia), teismui dažnai sudėtinga konstatuoti aplinkybes, sudarančias pagrindą pripažinti sandorį niekiniu, nes tikrieji šalių ketinimai yra neakivaizdūs, žinomi tik sandorį sudarančioms šalims, o kartais – ir specialiai slepiami. Tokiais atvejais siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus, būtina aiškinti sutartį (CK 6.193 straipsnis), nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą: kokia yra sutarties esmė, tikslas, kaip elgėsi šalys, sudarydamos sutartį ir po jos sudarymo, koks yra sutarties sąlygų tarpusavio ryšys ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. D. v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-561/2011). Tai taikytina ir apsimestiniams sandoriams, todėl teismo galimybės ex officio pripažinti sandorį apsimestiniu (kartu – ir niekiniu) dažnai yra ribotos, nes šalių valios išraiškos ydingumas nebūna akivaizdus.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek aktyvaus teismo vaidmens šeimos bylose (CPK 376 straipsnis), tiek ir teismo pareigos ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą ir teisinius padarinius (CK 1.78 straipsnio 5 dalis) tikslas – viešojo intereso gynimas. Dėl to apeliacinės instancijos teismo naudojimasis šiais teisiniais instrumentais, jei egzistuoja prieš tai aptartos sąlygos (konstatuojama būtinybė teismui veikti aktyviai ar nustatomas akivaizdus pagrindas sandorį pripažinti niekiniu), patenka į įstatymo nustatytą išimtį, kai, ginant asmens, visuomenės ar valstybės teises ar teisėtus interesus, leidžiama peržengti apeliacinio skundo ribas ir tai netraktuojama kaip CPK 320 straipsnio pažeidimas.
Dėl pagrindų teismui pripažinti sandorius niekiniais ex officio šioje byloje
Kasaciniame skunde nurodoma, kad sandoriai, kuriuos bylą nagrinėję teismai panaikino, yra ne niekiniai, o nuginčijamieji, todėl jie galėjo būti panaikinti tik esant atitinkamam reikalavimui. Teisėjų kolegija su šiuo kasatorės argumentu iš dalies sutinka. Sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai (CK 1.78 straipsnio 1, 3 dalys). Nuginčijamas sandoris yra toks, kurį pripažinti negaliojančiu būtinas teismo sprendimas, ieškinį dėl nuginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu gali pareikšti tik įstatymų nurodyti asmenys (CK 1.78 straipsnio 2, 4 dalys).
CK 1.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata dėl apsimestinio sandorio negaliojimo: jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Nors nurodytoje normoje expressis verbis nepasakyta, kad toks sandoris yra niekinis, tačiau nustatyta, kad jis negalioja. Dėl to tokie sandoriai laikomi niekiniais, taip šie sandoriai kvalifikuojami ir teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. M. ir kt. v. G. S. ir kt., bylos Nr.3K-7-288/2009; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. K. v. L. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-532/2011; 2014 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. T. v. E. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-122/2014; kt.). Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išoriškai išreikšta šalių valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Dėl to apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. O. D., bylos Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. M. B., bylos Nr. 3K-3-228//2009; kt.).
Dėl suklydimo ar apgaulės sudaryti sandoriai, kaip ir nurodoma kasaciniame skunde, yra nuginčijami sandoriai, jie gali būti pripažinti negaliojančiais pagal klydusios ar apgautosios šalies ieškinį (CK 1.90, 1.91 straipsniai), o ne teismo iniciatyva.
Šioje byloje teismai panaikino tris sandorius: pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančia 2000 m. balandžio 4 d. dovanojimo sutartį Nr. VA1-741, kuria atsakovas padovanojo ieškovei du garažus ir parduotuvę (duomenys neskelbtini), apeliacinės instancijos teismas panaikino 1999 m. rugpjūčio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria S. A. nupirko iš K. R. nurodytus pastatus, ir 2000 m. sausio 19 d. dovanojimo sutartį, kuria S. A. padovanojo šiuos pastatus atsakovui. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl 1999 m. rugpjūčio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties, motyvuojamojoje nutarties dalyje nurodė, kad turtas pirktas už bendras sutuoktinių (ieškovės ir atsakovo) lėšas, todėl faktiniais pirkėjais pagal šį sandorį yra ieškovė ir atsakovas, taigi nurodė aplinkybes, sudarančias pagrindą sandorį pripažinti apsimestiniu. Kadangi S. A. netapo turto savininke, tai niekinės yra ir vėlesnės dovanojimo sutartys. Kasatorė nesutinka su tokia teismo išvada, nurodo, kad sandorio pripažinimo niekiniu pagrindas nėra akivaizdus. Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą pripažįsta pagrįstu. Nutartyje nurodyta, kad jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, tai būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių. Kasatorė iš esmės kelia įrodymų pakankamumo klausimą. Nors kasacinis teismas faktinių aplinkybių nenustatinėja ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų tinkamo taikymo patikrinimas yra kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija dėl jo pasisako.
Teismas savo išvadą dėl apsimestinio sandorio grindė atsakovo paaiškinimais ir jo motinos, apklaustos kaip liudytojos, parodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad liudytoja S. A., teikdama parodymus teismui, kalbėjo apie sodybos, esančios jos namų kaimynystėje, įsigijimą, nurodė, kad bendravo dėl to su savininku P. K. Sutartyse S. A. gyvenamoji vieta nurodyta (duomenys neskelbtini). Iš P. K. ir kitų bendraturčių buvo įsigytas nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini), o ginčo turtas yra (duomenys neskelbtini), jo pardavėjas – K. R. Taigi apie statinių (duomenys neskelbtini) įsigijimą S. A. parodymų iš viso nedavė. Šalys ginčo statinių įsigijimą aiškina skirtingai. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, kad sandoriuose išreikšta tikroji šalių valia. Atsakovas nurodo, kad turtas buvo įgytas motinos vardu, siekiant išvengti tuo metu paplitusio turto prievartavimo. Kitų įrodymų, išskyrus atsakovo paaiškinimus, patvirtinančius, kad aptariamas sandoris yra apsimestinis, byloje nėra, sandorio sudarymo aplinkybės nenustatytos, neaišku, kas tarėsi dėl sandorio sudarymo, kieno pinigais buvo sumokėta už perkamą turtą, kas turtu naudojosi po jo įsigijimo ir kitos aplinkybės, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką. Teisėjų kolegija sutinka su kasatorės pozicija, kad šiuo atveju nepakanka įrodymų konstatuoti, jog sandoris yra akivaizdžiai niekinis, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti sutarčių teisėtumo klausimo ex officio ir peržengti pareikštų ieškinio bei priešieškinio reikalavimų ribų.
Konstatavus, kad pripažinti pirkimo–pardavimo sandorį niekiniu nėra teisinio pagrindo, taip pat nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu ir sandorį, kuriuo S. A. turtą padovanojo atsakovui, nes ji, kaip turto savininkė, galėjo laisvai disponuoti turtu. Dovanojimo sutartį, kuria ginčo turtą atsakovas padovanojo ieškovei, pirmosios instancijos teismas ex officio pripažino negaliojančia, nenurodydamas teisinio pagrindo. Iš motyvų galima spręsti, kad teismas konstatavo ieškovo suklydimą. Nutartyje jau minėta, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris priskiriamas nuginčijamiems sandoriams ir gali būti pripažintas negaliojančiu pagal suklydusios šalies ieškinį. Teismui nesuteikta teisės konstatuoti tokio sandorio negaliojimą ex officio.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju sprendžiami išimtinai turtiniai klausimai, susiję su turto padalijimu tarp sutuoktinių, turto padalijimo teismo sprendimu metu šalys nepilnamečių vaikų neturėjo. Atsakovas proceso pradžioje elgėsi pasyviai, neteikė procesinių dokumentų, įrodymų, nedalyvavo teismo posėdžiuose nei pats, nei per atstovą. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl turto padalijimo buvo panaikinta ir atsakovui dar kartą suteikta galimybė teikti savo argumentus bei įrodymus dėl dalytino turto, taip pat – reikšti priešieškinį. Nagrinėjant bylą iš naujo atsakovui atstovavo advokatas, jis teikė priešieškinį, įrodymus, naudojosi kitomis procesinėmis teisėmis, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad teismas turėjo įstatyme nustatytą pareigą veikti aktyviai, gindamas atsakovo interesus, ir daryti rungimosi bei dispozityvumo principų išimtį.
Nenustačius gintino viešojo intereso laikytina, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas be pagrindo peržengė apeliacinio skundo ribas, taip pažeisdamas CPK 320 straipsnį.
Kiti kasacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas dėl įrodinėjimo taisyklių bei bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, taip pat materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimą, ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą. Dėl to naikintinos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalys, kuriomis: 1) palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria tenkinta dalis priešieškinio ir pripažinta negaliojančia 2000 m. balandžio 4 d. dovanojimo sutartis Nr. VA1-741, kuria atsakovas padovanojo ieškovei du garažus ir parduotuvę (duomenys neskelbtini), šie pastatai pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe bei padalyti šalims po ½ dalį pastatų; ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikintina ir priimtinas naujas sprendimas – nurodytus priešieškinio reikalavimus atmesti; 2) pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, jo rezoliucinę dalį papildant sprendimu panaikinti 1999 m. rugpjūčio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir 2000 m. sausio 19 d. dovanojimo sutartį (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 58,21 Lt tokių išlaidų. Kadangi teisėjų kolegija iš esmės tenkina kasacinį skundą, tai šios išlaidos priteistinos iš atsakovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis). Iš atsakovo kasatorei priteistinas jos sumokėtas už kasacinį skundą 1608 Lt žyminis mokestis (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tenkintų ir atmestų reikalavimų dalis, perskirto šalių bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 5 dalis); atsižvelgdama į tai, kad ieškovės reikalavimai tenkinti visiškai, o atsakovo priešieškinio reikalavimai atmesti, sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo jam atlyginti 1922 Lt žyminio mokesčio, sumokėto pirmosios instancijos teisme, todėl ieškovei iš atsakovo priteista bylinėjimosi išlaidų suma didinama iki 5289 Lt (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ši suma atitinka teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 2 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Širvintų rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimo dalis, kuria pripažinta negaliojančia 2000 m. balandžio 4 d. dovanojimo sutartis Nr. VA1-741, kuria atsakovas S. A. padovanojo ieškovei V. A. pastatus (duomenys neskelbtini) (dirbtuvė (duomenys neskelbtini) 14 854 Lt vertės; parduotuvė (duomenys neskelbtini) 108 586 Lt vertės; garažas (duomenys neskelbtini) 4710 Lt vertės), šie pastatai pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe ir padalyti šalims po ½ dalį šių pastatų; šią Širvintų rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimo dalį panaikinti ir priimti naują sprendimą:
– atmesti atsakovo S. A. priešieškinio reikalavimus – pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe pastatus (duomenys neskelbtini) (dirbtuvė (duomenys neskelbtini) 14854 Lt vertės; parduotuvė (duomenys neskelbtini) 108586 Lt vertės; garažas (duomenys neskelbtini) 4710 Lt vertės), padalyti juos ieškovei V. A. ir atsakovui S. A. lygiomis dalimis.
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 2 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir dalį, kuria pakeistas Širvintų rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimas, jo rezoliucinę dalį papildant taip:
„panaikinti 1999 m. rugpjūčio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią S. A. iš K. R. nupirko pastatus – garažą (duomenys neskelbtini), parduotuvę (duomenys neskelbtini), garažą (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini);
panaikinti 2000 m. sausio 19 d. dovanojimo sutartį, kuria S. A. padovanojo S. A. pastatus – garažą (duomenys neskelbtini), parduotuvę (duomenys neskelbtini), garažą (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini)“;
Priteisti ieškovei V. A. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo S. A. (duomenys neskelbtini) 5289 (penkis tūkstančius du šimtus aštuoniasdešimt devynis) Lt išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti.
Priteisti ieškovei V. A. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo S. A. (duomenys neskelbtini) 1608 (vieną tūkstantį šešis šimtus aštuonis) Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant apeliacinį skundą, ir 1300 (vieną tūkstantį tris šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.
Kitas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 2 d. nutarties ir Širvintų rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Priteisti ieškovei V. A. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo S. A. (duomenys neskelbtini) 1608 (vieną tūkstantį šešis šimtus aštuonis) Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą.
Priteisti iš atsakovo S. A. (duomenys neskelbtini) 58,21 Lt (penkiasdešimt aštuonis Lt 21 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Birutė Janavičiūtė
Rimvydas Norkus