Civilinė byla Nr. 3K-3-575/2010

                                           Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1; 3.2 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Laužiko,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo profesinės sąjungos „Uostininkas“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo profesinės sąjungos „Uostininkas“, ginančio trečiojo asmens Š. B. teises, ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Klaipėdos konteinerių terminalas“ dėl Š. B. grąžinimo į darbą ir žalos atlyginimo.

 

 

Teisėjų kolegija

 

 

n u s t a t ė :

 

I.                   Ginčo esmė

 

Byloje kilo ginčas dėl darbo teisės normų, nustatančių garantijas darbuotojų atstovams, aiškinimo ir taikymo.

Trečiasis asmuo Š. B. nuo 2001 m. rugpjūčio 23 d. pagal darbo sutartį dirbo UAB „Klaipėdos terminalo grupė“ dokininku–mechanizatoriumi. Įmonės generalinis direktorius 2009 m. vasario 27 d. įteikė šiam darbuotojui įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą nuo 2009 m. birželio 29 d. Š. B. UAB „Klaipėdos konteinerių terminalas“ generalinio direktoriaus 2009 m. birželio 29 d. įsakymu buvo atleistas iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva dėl ekonominių priežasčių). Ieškovo teigimu, Š. B. profsąjungos tarybos nariu tapo 2009 m. gegužės 23 d., todėl atleidžiant šį darbuotoją nebuvo gauta profesinės sąjungos tarybos, darbuotojų saugos ir sveikatos komiteto sutikimo, nors atleistas darbuotojas buvo šių institucijų narys. Taip pat darbdavys, pažeisdamas DK 130 straipsnio 4 dalį, nesitarė su darbuotojų atstovais. Ieškovas nurodė, kad darbdavys turėjo teisę tvarkyti gamybą, tačiau jis nepateikė įrodymų, kad sumažėjo krovos darbų, o Š. B. nuobaudų neturėjo, todėl neįrodyta, kodėl jį buvo būtina atleisti. Be to, atsakovas nesikreipė į ieškovą dėl išankstinis profesinės sąjungos tarybos sutikimo gavimo. Ieškovas prašė teismo panaikinti UAB „Klaipėdos konteinerių terminalas“ 2009 m. birželio 29 d. įsakymą dėl Š. B. atleidimo iš darbo, grąžinti šį darbuotoją į dokininko–mechanizatoriaus pareigas, priteisti iš atsakovo atleistam darbuotojui 21 097,92 Lt už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo priėmimo, taip pat 5400 Lt neturtinei žalai atlyginti, nes patirta išgyvenimų ir nepatogumų.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, nagrinėjamoje byloje spręsdamas klausimą, ar atsakovas, atleisdamas darbuotoją, privalėjo gauti profesinės sąjungos tarybos sutikimą, nurodė, kad pagal DK 19 straipsnio 1 dalį ir teismų praktiką profesinės sąjungos gali atstovauti darbuotojų teisėms ir interesams bei juos ginti. Nagrinėjamoje byloje profesinė sąjunga „Uostininkas“ buvo atitinkamos ekonominės veiklos šakos profesinė sąjunga, veikianti teritoriniu principu Klaipėdoje; tam, kad būtų galima šią profesinę sąjungą pripažinti atsakovo darbuotojų atstovu, buvo būtinas įmonės darbuotojų kolektyvo pritarimas dėl atstovavimo. Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų nustatė, kad atsakovo keletas darbuotojų (taip pat trečiasis asmuo) įstojo į profsąjungą „Uostininkas“, tačiau nebuvo visuotinio darbuotojų kolektyvo susirinkimo; byloje taip pat nėra duomenų, kad įmonės darbuotojų kolektyvo susirinkimas darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijas būtų perdavęs profesinei sąjungai. Dėl to teismas padarė išvadą, kad atsakovas, atleisdamas trečiąjį asmenį, neturėjo pareigos gauti profesinės sąjungos tarybos sutikimo. Teismas, pasisakydamas, ar atsakovas turėjo gauti darbuotojų saugos ir sveikatos komiteto sutikimą, nurodė, kad, remiantis Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 13 straipsnio 9 dalimi, Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymu ir Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos komisijos 2003 m. spalio 29 d. posėdžio protokolu Nr.6-PV5-36 patvirtintų Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos komitetų bendrųjų nuostatų (toliau – Nuostatų) 9 punktu, rinkimus į komitetą turi organizuoti įmonės profesinė sąjunga, o jei tokios nėra, – kiti darbuotojų atstovai. Pagal  Nuostatų 9.3 punktą darbuotojų atstovai, suderinę su įmonės vadovu įmonės darbuotojų kolektyvo susirinkimo laiką ir vietą, turi organizuoti įmonės darbuotojų kolektyvo susirinkimą, kuriame iš darbuotojų atstovų siūlomų kandidatų būtų renkami darbuotojų atstovai saugai ir sveikatai. Teismas, ištyręs rašytinius įrodymus ir trečiojo asmens paaiškinimus, nustatė, kad, nors profesinė sąjunga „Uostininkas“ 2008 m. lapkričio 25 d. nurodė atsakovui, kad ji išrinko Š. B. kaip atstovą į komitetą, tačiau, atsižvelgiant į teisės aktus, jog į šį komitetą atstovą galėjo išrinkti tik įmonės darbuotojų kolektyvo susirinkimas, pripažino, kad trečiasis asmuo darbuotojų atstovu į Darbuotojų saugos ir sveikatos komitetą nebuvo išrinktas, todėl darbdaviui nereikėjo gauti darbuotojų kolektyvo susirinkimo, turinčio teisę rinkti darbuotojų saugai ir sveikatai atstovą, sutikimo. Teismas, spręsdamas, ar atsakovas turėjo konsultuotis dėl darbuotojų grupės atleidimo su darbuotojų atstovais, nurodė, kad pagal teismų praktiką, kai darbovietėje nėra darbuotojų atstovų (DK 19 straipsnis), nėra pagrindo pripažinti, jog darbdavys pažeidė DK 130 straipsnio  4 dalies reikalavimus. Teismas nustatė, kad atsakovo įmonėje nebuvo darbuotojų atstovų, neveikė profesinė sąjunga, įmonės kolektyvo susirinkimas neperdavė profesinei sąjungai „Uostininkas“ darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijos, todėl atsakovui nereikėjo konsultuotis su profesinės sąjungos „Uostininkas“ atstovais.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2010 m. liepos 1 d. nutartimi jį atmetė, paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija nurodė, kad ieškovas yra šakinė profesinė sąjunga, ginanti šios profesinės sąjungos narių teises, todėl jis privalėjo teismui pateikti įrodymus, jog atsakovo darbuotojų susirinkimo nutarimu jam buvo perduotos darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijos (DK 19 straipsnis). Byloje nesant tokio nutarimo, kolegija pripažino, kad trečiojo asmens įstojimas į šakinę profesinę sąjungą bei jo išrinkimas į šios sąjungos renkamus organus, nesukūrė tokiam darbuotojui papildomų garantijų, jeigu darbo kolektyvas neperdavė darbuotojų atstovavimo funkcijos šakinei profesinei sąjungai. Dėl to atsakovas neprivalėjo kreiptis į profesinę sąjungą dėl šio darbuotojo atleidimo DK 134 straipsnyje nustatyta tvarka. Kolegija nesutiko su apeliacinio skundo argumentu dėl trečiojo asmens išrinkimo į atsakovo darbuotojų saugos ir sveikatos komitetą; motyvavo, kad ieškovas turėjo įrodyti, jog įmonėje buvo įsteigtas toks komitetas. Vien tik ieškovo pranešimo atsakovui apie trečiojo asmens paskyrimą darbuotojų saugos ir sveikatos komiteto nariu kolegija nepripažino įrodžiusiu komiteto įsteigimo faktą. Darbuotojų saugos ir sveikatos komiteto įsteigimą turėjo patvirtinti dokumentai, nurodyti Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos komitetų bendruosiuose nuostatuose, tačiau tokių ieškovas nepateikė.

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

 

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 1 d. nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.              Dėl profesinės sąjungos. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai aiškino DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatytą garantiją darbuotojų atstovams, nesiaiškino, ar įmonėje veikė profesinė sąjunga ir kokie profesinės sąjungos organai buvo atstovaujamieji–renkamieji. Kasatorius pateikė teismui įstatus, kurių 16 punkte nurodyta, kad kasdienėje veikloje profesinės sąjungos nariams atstovauja taryba. Bylą nagrinėję teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad profesinė sąjunga turėjo gauti darbuotojų kolektyvo sutikimą atstovauti jos nariams. Be to, teismai ginčo santykiams taikė DK 19 straipsnį, nors ši teisės norma neturėjo būti taikoma, nes ji reglamentuoja kolektyvinį atstovavimą, kai įmonėje nėra veikiančios profesinės sąjungos. Teismai netinkamai aiškino profesinės sąjungos sąvoką. Pagal teismų praktiką pagrindinis įrodymas yra įstatai, tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai jais nesirėmė ir nesiaiškino profesinės sąjungos narių atstovavimo procedūros. Kasatoriaus teigimu, jis įrodė, jog įmonėje veikė profesinė sąjunga, nes pateikė teismui šios organizacijos įstatus, atsakovui rašytus raštus apie skyriaus sudarymą, pranešimus apie išrinktus atstovus, skyriaus tarybos protokolus. Be to, įmonėje veikusiai profesinei sąjungai, kurios nariai buvo šios įmonės darbuotojai, pagal įstatymą (1948 m. Tarptautinės darbo organizacijos konvenciją Nr. 87 „Dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo“, Profesinių sąjungų įstatymo 10, 11 straipsnius, DK 20 straipsnį) suteikta teisė atstovauti darbuotojams, todėl nebereikėjo papildomai gauti darbuotojų kolektyvo sutikimo. Kasatorius nurodo, kad trečiasis asmuo buvo išrinktas į profesinės sąjungos tarybą ir įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos komitetą. Pagal teismų praktiką išankstinis sutikimas nutraukti darbo sutartį turi būti gautas nepaisant to, kada narys buvo išrinktas į atstovaujamuosius organus bei iš visų organų, į kuriuos jis yra išrinktas. Nario arba organizacijos veiksmai gali būti pripažinti nesąžiningais tik tuo atveju, jeigu apie jo išrinkimą nei narys, nei organizacija darbdavio neinformuoja. Byloje esantys įrodymai patvirtino, kad atsakovas buvo tinkamai informuotas apie trečiojo asmens išrinkimą į profesinę sąjungą, todėl teismų išvados apie profesinės sąjungos nesąžiningą elgesį yra nepagrįstos.

2.              Dėl darbuotojų saugos ir sveikatos komiteto. Kasatoriaus teigimu, sprendžiant klausimą dėl nurodyto komiteto sudarymo profesinės sąjungos ir atsakovo susitarimu, turėjo būti nustatyta, ar šalys buvo įgaliotos tokį susitarimą sudaryti ir ar susitarimas neprieštaravo įstatyme nustatytiems tikslams. Bylą nagrinėję teismai nesiaiškino šių aplinkybių, atsakovas neginčijo komiteto sudarymo šalių atstovų susitarimu fakto; taip pat nenustatyta aplinkybių, kad komiteto sudarymas prieštaravo Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymui. Taigi, kasatoriaus teigimu, atsižvelgiant į tai, kad susitarimą sudarė įgalioti asmenys ir taip buvo siekiama užtikrinti darbuotojų saugos ir sveikatos padėties kontrolę ir trūkumų operatyvų šalinimą, laikytina, kad komiteto narys Š. B. buvo išrinktas į įmonės komitetą ir atstovavo darbuotojams. Teismų išvada, kad komitetas neveikė ir todėl nebuvo pagrindo jos nariui taikyti nustatytų garantijų, prieštarauja DK 134 straipsnio 1 daliai, nes įstatyme nenurodyta, jog būtina gauti išankstinius organų, į kuriuos jie yra išrinkti, sutikimus ar kad darbuotojų atstovai netenka tokios garantijos vien todėl, kad toks organas neveikė. Juolab kad teismai rėmėsi tik atsakovo paaiškinimais, netyrė ir nevertino profesinės sąjungos įstatų, kitų įrodymų.

Atsakovas atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad, sistemiškai aiškinant Profesinių sąjungų įstatymo 6, 8 straipsnius ir DK 19, 20 straipsnius, darytina išvada, kad įmonėje veikianti profesinė sąjunga turi būti tokia sąjunga, kurią įsteigė konkrečios įmonės darbuotojai ir kuri atstovauja tik tos konkrečios įmonės darbuotojų teisėms. Nagrinėjamoje byloje kasatorius yra tik atitinkamos ekonominės veiklos šakos profesinė sąjunga, veikianti daugelyje Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įmonių. Dėl to norint šią profesinę sąjungą pripažinti darbuotojų atstovu atsakovo įmonėje, reikėjo gauti darbuotojų kolektyvo pritarimą dėl atstovavimo. Be to, kasatoriaus nurodyta Tarptautinės darbo organizacijos konvencija Nr. 87 „Dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo“ Lietuvos Respublikoje netaikytina, ginčo santykiams taikytinas DK 19 straipsnis. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl darbuotojo saugos ir sveikatos komiteto, padarė teisingą išvadą, kad darbuotojų atstovus į šį kometą turi rinkti įmonės darbuotojų kolektyvo susirinkimas, o trečiasis asmuo į komitetą buvo išrinktas profesinės sąjungos sprendimu. Kasatoriaus argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo nepagrįsti, nes teismai atliko visus veiksmus, reikalingus faktinėms aplinkybėms byloje nustatyti.

 

 

Teisėjų kolegija

 

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

 

Dėl DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatytų garantijų profesinės sąjungos atstovams taikymo

Darbo kodekso 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija darbuotojams – draudimas atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnį be išankstinio atitinkamo organo sutikimo yra taikoma darbuotojams, išrinktiems į darbuotojų atstovaujamuosius organus (DK 19 straipsnis). Ši garantija taikoma tuo laikotarpiu, kuriam jie išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (DK 134 straipsnio  1 dalis). Šios garantijos yra nustatytos tam, kad jie dėl savo darbo renkamuosiuose  profesinės sąjungos organuose nebūtų kaip nors diskriminuojami, t. y. kad su jais nebūtų susidorota už jų veiklą šiuose organuose, taip pat kad darbo šiuose organuose laikotarpiu jiems būtų išsaugotos lygios su kitais darbuotojais teisės.

DK 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atstovauti darbuotojų teisėms ir interesams bei juos ginti esant darbo santykiams gali profesinės sąjungos. Jeigu įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje nėra veikiančios profesinės sąjungos ir jeigu darbuotojų kolektyvo susirinkimas darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijos neperdavė atitinkamos ekonominės veiklos šakos profesinei sąjungai, darbuotojams atstovauja darbo taryba, išrinkta slaptu balsavimu visuotiniame darbuotojų kolektyvo susirinkime. Taigi, šioje įstatymo normoje yra nustatyta, kokie asmenys turi teisę atstovauti darbuotojams: 1) profesinės sąjungos; 2) kai įmonėje veikiančios profesinės sąjungos nėra, – veikiančios profesinės sąjungos atitinkamos ekonominės veiklos šakos profesinė sąjunga. Tačiau ši sąjunga yra organas, atstovaujantis darbuotojams tik tuo atveju, jeigu yra įvykdyta įstatyme nustatyta sąlyga – darbuotojų kolektyvo susirinkimas yra priėmęs sprendimą perduoti jai darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijas; 3) jeigu įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje nėra profesinės sąjungos ir nebuvo jos darbuotojų kolektyvo sprendimo perduoti darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijas atitinkamos ekonominės veiklos šakos profesinei sąjungai, darbuotojams atstovauja darbo taryba. Dėl tokio šios įstatymo nuostatos aiškinimo yra pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje D. M. v. VĮ Mažeikių pirminės sveikatos priežiūros centras, bylos Nr. 3K-3-459/2004.

DK 20 straipsnyje nustatyta, kad profesinės sąjungos, gindamos darbuotojų darbo, profesines, ekonomines ir socialines teises bei interesus, vadovaujasi profesinių sąjungų veiklą reglamentuojančiais įstatymais, šiuo Kodeksu ir savo įstatais. Šia įstatymo norma, ginant darbuotojų darbo, profesines, ekonomines ir socialines teises bei interesus, pirmenybė suteikiama profesinių sąjungų veiklą reglamentuojančiam įstatymui – Profesinių sąjungų įstatymui, tačiau ne visais darbo santykių atvejais, bet tais, kurie yra susiję su profesinių sąjungų veikla. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad profesinės sąjungos turi teisę parengti savo veiklos įstatus ir reglamentus, laisvai rinkti savo atstovus, organizuoti savo aparatą ir veiklą bei formuoti savo veiklos programą.

Pagal Profesinių sąjungų įstatymo 6 straipsnį profesinės sąjungos gali steigtis profesiniu, pareiginiu, gamybiniu, teritoriniu ar kitais pačių profesinių sąjungų nustatytais principais. Taigi,  DK 134 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama sistemiškai kartu su Profesinių sąjungų įstatymo 6, 8 ir DK 19, 20 straipsniais. Įmonėje veikianti profesinė sąjunga turi būti tokia sąjunga, kurią įsteigė konkrečios įmonės darbuotojai ir kuri atstovauja tik tos konkrečios įmonės darbuotojų teisėms.  Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad profesinė sąjunga „Uostininkas“ buvo atitinkamos ekonominės veiklos šakos profesinė sąjunga, veikianti teritoriniu principu Klaipėdoje, o ne atsakovo įmonėje (tai matyti iš ieškovo įstatų 7 punkto, kuriame nustatyta, jog šios profesinės sąjungos nariais gali būti darbininkai, atliekantys krovos, laivų priežiūros, kitus uosto įrengimų priežiūros ir aptarnavimo darbus). Įstatų 31 punkte įtvirtinta, kad ši profesinė sąjunga veikia teritoriniu principu Klaipėdoje. Tam, kad ši profesinė sąjunga būtų laikoma darbuotojų atstovu turi būti įvykdyta įstatyme nustatyta sąlyga – darbuotojų kolektyvo susirinkimas turi būti priėmęs sprendimą perduoti jai darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijas (DK 19 straipsnis). Teismai nustatė, kad atsakovo keletas darbuotojų (taip pat trečiasis asmuo) įstojo į profsąjungą „Uostininkas“, tačiau nėra duomenų, jog įmonės darbuotojų kolektyvo susirinkimas darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijas būtų perdavęs šiai profesinei sąjungai. Taigi, teismų nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovas nebuvo įmonėje veikianti profesinė sąjunga, o atstovavimo funkcijos DK 19 straipsnyje nustatyta tvarka jai perduotos nebuvo.

Apie profesinės sąjungos atstovaujamuosius organus turi būti sprendžiama pagal profesinės sąjungos įstatus (statutą) (Profesinių sąjungų įstatymo 1 dalies 7 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“  v. UAB „Švarinta“, R. R., bylos Nr. 3K-3-426/2010). Pagal profesinės sąjungos ,,Uostininkas“ įstatų 11-13 punktus profesinės sąjungos valdymo struktūra yra: 1) narių susirinkimas (konferencija) (14 punktas); 2) Taryba (15 punktas); 3) pirmininkas (20 punktas). Byloje nustatyta, kad trečiasis asmuo, kurio interesams šioje byloje atstovauja ir juos gina ieškovas, buvo išrinktas į profesinės sąjungos „Uostininkas“ tarybą, tačiau buvimas teritoriniu principu veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamojo organo nariu savaime nereiškia, kad tokiam darbuotojui yra taikomos DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad DK 134 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija – draudimas atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnį be išankstinio atitinkamo organo sutikimo darbuotojus, išrinktus į darbuotojų atstovaujamuosius organus, tuo atveju, kai tokie darbuotojai yra ne įmonėje veikiančios profesinės sąjungos nariai, taikoma, kai įmonės darbuotojų kolektyvo susirinkimas darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijas yra perdavęs profesinei sąjungai. Teismų nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovo įmonės darbuotojų kolektyvo susirinkimas darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijų nėra perdavęs ieškovui, todėl teismai pagrįstai sprendė, jog atleidžiant iš darbo trečiąjį asmenį išankstinis profesinės sąjungos atstovaujamojo organo sutikimas nebuvo reikalingas.

 

 

Dėl darbuotojui  kaip įmonės saugos ir sveikatos komiteto darbuotojo atstovui nustatytų garantijų

Darbo kodekso 134 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įstatymuose ar kolektyvinėse sutartyse nustatytais atvejais darbuotojai negali būti atleidžiami iš darbo negavus ir kitų organų sutikimo. Kitų organų sutikimas yra numatytas Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 13 straipsnio 9 dalyje, kurioje nustatyta, kad Darbuotojų atstovui saugai ir sveikatai taikomos Darbo kodekso 134 straipsnyje nustatytos garantijos. Darbdavių, darbdavių atstovų ir darbuotojų atstovų teises sudarant darbuotojams saugias ir sveikas darbo sąlygas reglamentuoja Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas (šio įstatymo 1 straipsnis). Kadangi būtent šis įstatymas reglamentuoja darbuotojų ir darbdavių santykius darbuotojų saugos ir sveikatos srityje, tai ir darbuotojų atstovavimo šioje srityje klausimai nustatyti Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme.

Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad darbuotojų atstovai yra tie, kurie nurodyti Darbo kodekso 19 straipsnyje. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad darbuotojų atstovas saugai ir sveikatai – įmonės darbuotojų kolektyvo susirinkime išrinktas darbuotojas, kuriam suteikiami įgaliojimai atstovauti įmonės, padalinio, pamainos darbuotojų interesams saugos ir sveikatos srityje. Šių atstovų rinkimo tvarką reglamentuoja nurodyto įstatymo 13 straipsnio 4 dalis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis gramatiniu šių Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo normų aiškinimu bei aiškinant jas sistemiškai su DK 134 straipsnio 4 dalimi, darbuotojų saugos ir sveikatos atstovas, kuriam taikomos DK 134 straipsnio 4 dalyje nustatytos garantijos, yra toks darbuotojas, kuris išrinktas darbuotojų atstovu saugai ir sveikatai įmonės darbuotojų kolektyvo susirinkime. Dėl tokio šios įstatyminės nuostatos aiškinimo yra pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. B. v. UAB „Klaipėdos krovinių terminalas“, bylos Nr. 3K-3-515/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad toks pirmiau nurodytų teisės normų aiškinimas yra grindžiamas ir bendraisiais atstovavimo instituto požymiais. Visais atvejais atstovo ir atstovaujamojo tarpusavio santykiai yra grindžiami tarpusavio pasitikėjimu (t. y. fiduciariniai santykiai). Tam, kad tokie santykiai atsirastų, yra būtina atstovaujamojo valios išraiška, kuri šiuo atveju išreiškiama įmonės darbuotojų kolektyvo susirinkime.

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad trečiasis asmuo įmonės darbuotojų kolektyvo susirinkime nebuvo išrinktas atstovu, o vykdyti atstovavimo funkcijas darbuotojų saugos ir sveikatos srityje jam pavedė ieškovas – teritoriniu principu veikianti profesinė sąjunga, kuriai darbuotojų atstovavimo funkcijos įstatymo nustatyta tvarka taip pat nebuvo perduotos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog įmonės darbuotojų kolektyvo valia, kad juos saugai ir sveikatai atstovautų trečiasis asmuo, nebuvo išreikšta, todėl tarp įmonės darbuotojų kolektyvo ir trečiojo asmens neatsirado atstovavimo santykių. Ta aplinkybė, kad trečiasis asmuo dalyvavo darbuotojų atstovų saugai ir sveikatai kvalifikacijos kėlimo kursuose nereiškia, jog įmonės kolektyvas pripažino jį savo atstovu. Pažymėtina tai, kad byloje yra pateikti duomenys (54 įmonės darbuotojų prašymas administracijos vadovui), iš kurių matyti, jog įmonės darbuotojai reiškė prieštaravimą, kad jiems atstovautų trečiasis asmuo. Ši teismų nustatyta aplinkybė paneigia pasitikėjimo santykių buvimą, taigi ir atstovavimo faktą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad trečiajam asmeniui nebuvo suteikta įgaliojimų atstovauti atsakovo įmonės darbuotojų interesams saugos ir sveikatos srityje, todėl atleidžiant jį iš darbo neturėjo būti taikomos DK 134 straipsnio 4 dalyje nustatytos garantijos. Apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, todėl kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą procesinį sprendimą.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą surašiusiai šaliai. Atsakovo UAB „Klaipėdos konteinerių terminalas“ sumokėti advokatui 1600 Lt už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 ir 8.14 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalaus dydžio, todėl ši suma, netenkinus kasacinio skundo, priteistina atsakovui iš kasatoriaus.

 

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 45,35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą būtų priteistos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis), tačiau, atsižvelgiant į tai, kad kasatorius pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei mokėjimo, tai šios išlaidos iš kasatoriaus nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Klaipėdos konteinerių terminalas“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini) iš ieškovo profesinės sąjungos „Uostininkas“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini)) 1600 (vieną tūkstantį šešis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų surašant atsiliepimą į kasacinį skundą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                Gražina Davidonienė

 

 

 

                                                                                                            Gintaras Kryževičius

 

 

 

Egidijus Laužikas