Pranešėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė                                      Baudžiamoji byla Nr. 1A-786/2012

Teisėjas Evaldas Pašilis                                                      Teisminio proceso Nr. 1-49-3-00009-2011-0

                                                                                   Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.8.1;

                                                                                          1.2.4.8.2; 2.9.1; 1.1.5.1.1;  2.1.7.4; 2.4.6. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. spalio 25 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,

teisėjų Artūro Pažarskio, Lauretos Ulbienės,

sekretoriaujant Ingridai Ablačinskaitei,

dalyvaujant nuteistųjų V. A. ir G. A. gynėjui advokatui Aidui Mažeikai,

privačiai kaltintojai ir išteisintajai J. G.,

jos gynėjai advokatei Virginijai Bradulskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privačių kaltintojų, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių, nuteistųjų V. A. ir G. A. gynėjo advokato Aido Mažeikos apeliacinius skundus dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. ir G. A. pripažinti kaltais padarę nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 140 str. 1 d. (dėl J. G. sužalojimo), ir V. A. nuteistas laisvės apribojimu penkiems mėnesiams, įpareigojant be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, taip pat G. A. nuteistas laisvės apribojimu penkiems mėnesiams, įpareigojant be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti namuose.

J. G. iš kaltinimo pagal BK 140 str. 1 d. (dėl fizinio skausmo sukėlimo V. A. ir G. A.), išteisinta, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

J. G. iš V. A. ir G. A. solidariai priteista 5000,00 Lt žalos atlyginimo, taip pat po 500,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

G. A. ir V. A. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėtais.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė:

V. A. ir G. A. nuteisti už tai, kad jie sukėlė žmogui fizinį skausmą bei nežymiai jį sužalojo, t. y. jie 2011 m. spalio 3 d., apie 17 val. 30 min., V. A. priklausančioje ganykloje, esančioje (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone, V. A. medine lazda sudavus vieną smūgį nukentėjusiajai J. G. per alkūnę, bandant suduoti antrą smūgį abiems parkritus ant žemės, G. A. gulinčiai ant žemės J. G. koja įspyrus vieną kartą į kairį šoną bei tampant ją už plaukų, po to nukentėjusiajai atsistojus, G. A. rankomis sudavė J. G. ne mažiau trijų smūgių ir ne daugiau kaip keturių smūgių į abi ausis bei V. A. sudavė J. G. vieną smūgį medine lazda per nugarą. Tokiais bendrais veiksmais V. A. ir G. A. sukėlė nukentėjusiajai J. G. fizinį skausmą bei padarė kraujosruvą dešinės alkūnės - dilbio srityje, tai padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

J. G. buvo kaltinama tuo, kad ji sukėlė žmogui fizinį skausmą, t. y. ji 2011 m. spalio 3 d., apie 17.00 val., V. A. priklausančioje ganykloje, esančioje (duomenys neskelbtini), Ukmergės rajone, parvertė V. A. ant žemės, po to įsistvėrusi tampė G. A. už megztinio, jį suplėšydama, bei sudavė nenustatytą kiekį smūgių rankomis  G. A. į krūtinę, tokiais savo veiksmais sukeldama V. A. ir G. A. fizinį skausmą Iš šio kaltinimo J. G. išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliaciniu skundu nuteistojo V. A. gynėjas prašo panaikinti V. A. atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 31 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, jį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria J. G. išteisinta ir jos atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. dėl fizinio skausmo sukėlimo V. A., patenkinti V. A. civilinį ieškinį ir priteisti iš J. G. 20 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Skunde teigiama, kad iš nuosprendžio aprašomosios dalies neaišku, ar G. A. nuteistas už nusikaltimą, padarytą bendrininkų grupėje, ar ne. Visgi pažymima, kad byloje nėra jokių duomenų apie G. A. ir V. A. susitarimą veikti bendrai. Priešingai, iš įvykio aplinkybių matyti, kad viskas įvyko spontaniškai, truko trumpą laiko tarpą, todėl bet kokiam susitarimui tiesiog nebuvo laiko. Kita vertus, kai prasidėjo G. A. veiksmai, V. A. jau buvo pasibaigę, todėl jų veiksmai turi būti aprašomi ir vertinami atskirai, t. y. ne kaip bendrininkų.

Apelianto teigimu, V. A. dėl smūgio lazda sudavimo J. G. į alkūnę turi būti išteisintas, kadangi šis jo veiksmas negali būti vertinamas kaip tyčinis. Apelianto nuomone, bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai nesiaiškino, kokia kaltės forma tai buvo padaryta. Tuo tarpu, V. A. parodymai, kad į nukentėjusiąją jis pataikė netyčia, nepaneigti byloje surinktais įrodymais, todėl turi būti konstatuota, jog kraujosruva dešinės alkūnės - dilbio srityje J. G. buvo padaryta dėl neatsargumo, kas nesuteikia pagrindo V. A. atžvilgiu taikyti baudžiamąją atsakomybę.

Skunde pažymima, kad apie J. G., neva, suduotą smūgį į nugarą, bylos nagrinėjimo teisme metu aiškintasi nebuvo, šis V. A. inkriminuotas sveikatos sutrikdymas nepagrįstas ir skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kas leidžia daryti išvadą, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK)         305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus, nes nenurodė įrodymų, kuriais grindė išvadą dėl smūgio lazda sudavimo į nugarą. Dėl šios ir kitų skunde išdėstytų priežasčių, apelianto nuomone, V. A. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. pastarasis turi būti išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliantas mano, kad priimdamas J. G. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai aplinkybę, jog G. A. ir V. A. padavė priešpriešinį skundą tik bylą nagrinėjant teisme, t. y. į teisėsaugos ir medicinos institucijas nesikreipė iš karto po įvykio, vertino G. A. ir V. A. nenaudai. Pažymi, jog pastarieji savo teisę paduoti skundą prieš nukentėjusįjį iki įrodymų tyrimo teisme pradžios realizavo nepažeisdami įstatyme numatytų reikalavimų. Tuo tarpu teismas, vertindamas minėtą aplinkybę, buvo neobjektyvus, be to, nepagrįstai G. A. inkriminavo smūgius, kurių pasekmės teismo medicinos išvadoje nenurodytos.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismas, apibendrinęs surinktus įrodymus, taip pat nepagrįstai V. A. ir G. A. parodymus įvertino kaip bandymą išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi būtent jų parodymai labiausiai atitinka bylos baigtimi nesuinteresuotų asmenų parodymus, t. y. liudytojo R. B. parodymus ir specialisto R. L. išvadą. Tuo tarpu, J. G. artimųjų parodymai turėtų būti vertinami kritiškai.

Remdamasis J. G. veiksmų analize konflikto metu, apeliantas daro išvadą, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog nebuvo nustatyta jokių objektyvių duomenų, kad J. G. mušdama ar kitaip smurtaudama būtų sukėlusi V. A. fizinį skausmą, todėl išteisinamasis nuosprendis pastarosios atžvilgiu turi būti panaikintas.

Apeliaciniu skundu nuteistojo G. A. gynėjas prašo panaikinti G. A. atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 31 d. nuosprendį ir bylą nutraukti, esant Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 9 p. numatytam pagrindui; panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria J. G. išteisinta ir jos atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. dėl fizinio skausmo sukėlimo G. A.; patenkinti G. A. civilinį ieškinį ir priteisti iš J. G. 20 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Skunde teigiama, kad iš nuosprendžio aprašomosios dalies neaišku, ar G. A. nuteistas už nusikaltimą, padarytą bendrininkų grupėje, ar ne. Visgi pažymima, kad byloje nėra jokių duomenų apie G. A. ir V. A. susitarimą veikti bendrai. Priešingai, iš įvykio aplinkybių matyti, kad viskas įvyko spontaniškai, truko trumpą laiko tarpą, todėl bet kokiam susitarimui tiesiog nebuvo laiko. Kita vertus, kai prasidėjo G. A. veiksmai, V. A. jau buvo pasibaigę, todėl jų veiksmai turi būti aprašomi ir vertinami atskirai, t. y. ne kaip bendrininkų.

Skundu neginčijama, kad G. A. gulinčiai ant V. A. J. G. koja įspyrė vieną kartą į kairį šoną bei nutempė ją už plaukų, tačiau, apelianto nuomone, teismas neįvertino aplinkybių, kuriomis tai buvo padaryta. Remdamasis savo ginamojo G. A. bei V. A. ir R. P. duotais parodymais, apeliantas daro išvadą, kad G. A., gynė tėvą nuo pradėto pavojingo kėsinimosi ir, nors padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo požymius formaliai atitinkančią veiką, tai įvykdė neperžengdamas būtinosios ginties ribų, todėl baudžiamoji atsakomybė jo atžvilgiu netaikytina, nustačius Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 9 p. numatytą pagrindą. Apeliantas pažymi, kad vertinant kėsinimosi pavojingumą, būtina atsižvelgti į tai, kad V. A. yra garbaus amžiaus, kas lemia jo prastesnę sveikatą ir mažesnį atsparumą traumoms.

Apelianto įsitikinimu, teismo išvada, kad G. A. sudavė 3-4 smūgius rankomis J. G. į abi ausis, neteisinga. Skunde nurodoma, kad nors J. G. teigimu G. A. į ausis jai trenkė 3-4 kartus ir po dviejų dienų ausys buvo mėlynos, ką patvirtino ir pastarosios artimieji, tokie parodymai prieštarauja bylos baigtimi nesuinteresuotų asmenų parodymams, t. y. liudytojo R. B. parodymams ir specialisto R. L. išvadai. Tuo tarpu liudytojos R. P. nurodyta aplinkybė, kad ji matė, kaip G. A. kėlė rankas link J. G. veido, dar nereiškia, kad rankos pakėlimas būtinai baigėsi smūgio sudavimu.

Apeliantas mano, kad priimdamas J. G. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai aplinkybę, jog G. A. ir V. A. padavė priešpriešinį skundą tik bylą nagrinėjant teisme, t. y. į teisėsaugos ir medicinos institucijas nesikreipė iš karto po įvykio, vertino G. A. ir V. A. nenaudai. Pažymi, jog pastarieji savo teisę paduoti skundą prieš nukentėjusįjį iki įrodymų tyrimo teisme pradžios realizavo, nepažeisdami įstatyme numatytų reikalavimų. Tuo tarpu teismas, vertindamas minėtą aplinkybę, buvo neobjektyvus, be to, nepagrįstai G. A. inkriminavo smūgius, kurių pasekmės teismo medicinos išvadoje nenurodytos.

Remdamasis J. G. veiksmų analize konflikto metu, apeliantas daro išvadą, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog nebuvo nustatyta jokių objektyvių duomenų, kad J. G. mušdama ar kitaip smurtaudama būtų sukėlusi G. A. fizinį skausmą, todėl išteisinamasis nuosprendis pastarosios atžvilgiu turi būti panaikintas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistųjų privačių kaltintojų, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų, nuteistųjų V. A. ir G. A. atstovas ir gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti bei priteisti teisinės pagalbos išlaidas – 500,00 Lt, privati kaltintoja, nukentėjusioji ir civilinė ieškovė, išteisintoji bei jos gynėja ir atstovė prašė apeliacinius skundus atmesti bei priteisti teisinės pagalbos išlaidas – 1000,00 Lt.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, V. A. ir G. A. advokato apeliaciniai skundai nepagrįsti, todėl atmestini.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš apeliacinių skundų motyvų, juose iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nuteistųjų atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, civilinių ieškinių netenkinimu, J. G. atžvilgiu priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu bei akcentuojami tam tikri Lietuvos Respublikos BPK pažeidimai.

Apeliacinius skundus nagrinėjančios kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, teisingai juos įvertino ir pagrįstai jais remdamasis padarė išvadą, kad nustatyta, jog V. A. ir G. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai išteisino J. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).

Pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia, t. y. siekiant sukelti fizinį skausmą, nežymiai sužaloti ar trumpam susargdinti arba sąmoningai leidžiant kilti tokiems padariniams. Baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. iškyla tais atvejais, kai jame numatytos veikos padaromos tyčia. Šių veikų pobūdis, jų padarymo būdas, padariniai suponuoja išvadą, kad nukentėjusiojo mušimas ar kitoks smurtavimas, sukėlęs jam fizinį skausmą (Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1d.), taip pat nukentėjusiojo kankinimas (Lietuvos Respubliko BK 140 str. 2 d.) padaromi tiesiogine tyčia. Toks kaltininko – pakaltinamo asmens – elgesys jau pats savaime rodo, kad kaltininkas supranta savo veiksmų pavojingumą, numato jų padarinius – nukentėjusiajam sukeliamą fizinį skausmą – ir nori taip elgtis bei sukelti minėtus padarinius nukentėjusiajam. Tuo tarpu kaltininkas, mušdamas ar kitaip smurtaudamas ir dėl to nukentėjusįjį sužalojęs ar trumpam susargdinęs, tokias veikas gali padaryti ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Vadinasi, kaltininkas minėtais atvejais nukentėjusiojo sužalojimo ar trumpo jo susargdinimo gali ir nenorėti, bet sąmoningai leisti jiems kilti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 11 d. nutartis Nr. 2K – 558/2006). Nors apeliaciniame skunde dėl nuteistojo V. A. teigiama, jog jis netyčia sudavė nukentėjusiajai J. G. lazda ir taip padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiais teiginiais tikėti nėra jokio pagrindo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tarp nuteistųjų ir išteisintosios buvo kilęs konfliktas dėl į nuteistųjų pievą išėjusių išteisintajai priklausančių karvių bandos, kas abiems nuteistiesiems sukėlė pyktį ir susierzinimą. Taigi, nuteistasis V. A. turėjo nusikalstamos veikos motyvą. Specialisto išvadoje nurodyta, jog kraujosruva išteisintajai buvo padaryta dešinės alkūnės dilbio srityje, o paprastai toks sužalojimas padaromas bandant užsidengti nuo smūgio. Be to, kaip matyti iš pačios nukentėjusiosios J. G. parodymų, V. A. ji pastūmė, kai šis užsimojo jai trenkti antrą kartą. Pažymėtina ir tai, kad, paprastai, kažką netyčia užgavus lazda, to asmens yra atsiprašoma, tačiau nė vienas iš proceso pirmosios instancijos teisme metu apklaustų asmenų nenurodė, kad po smūgio lazda sudavimo, V. A. būtų atsiprašęs ar bandęs atsiprašyti nukentėjusiosios, to jis nepadarė ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad nusikalstamą veiką V. A. padarė veikdamas tiesiogine tyčia.

Akcentuotina, kad objektyviai Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. nusikaltimas gali pasireikšti mušimu ar kitokiu smurtavimu, sukėlusiu fizinį skausmą arba nežymų sveikatos sutrikdymą. Mušimas ar kitoks smurtavimas reiškia poveikį į žmogaus kūną siekiant sukelti fizinį skausmą, tačiau juo nei sunkiai, nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Tai gali būti vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis į žmogaus kūną: smogiant ranka, koja, kietu daiktu, plakant, spaudžiant, stumiant, tempiant, laužant, šaldant, kaitinant ir t. t. Be to, šis nusikaltimas apima smurtavimą tiek nepaliekantį žymių, tik sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai sužalojant (kraujosruvos, negilios žaizdos), tiek trumpam susargdinant.

Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 17) matyti, kad J. G. buvo padaryta kraujosruva dešinės alkūnės – dilbio srityje, sužalojimas padarytas kietu buku daiktu ir galėjo būti padarytas 2011 m. spalio 3 d., t. y. įvykio dieną. Taigi, minėta specialisto išvada reikšminga kaip įrodymas, kad J. G. tikrai buvo padarytas nežymus sveikatos sužalojimas. Minėtoje specialisto išvadoje taip pat yra aprašyti medicinos dokumentų duomenys, kuriuose medikų užfiksuota, kokį fizinį skausmą jautė nukentėjusioji: tai ir galvos skausmas, ir kaklo skausmas, ir kairio šono mentės srityje skausmas. Minėtoje išvadoje taip pat užfiksuota, jog kairėje momeninėje srityje yra 5x4 cm plotas su žymiai retesniais plaukais. Pati nukentėjusioji privataus kaltinimo skunde taip pat nurodė, jog jai buvo sumušta nugara, išrauti plaukai, sumuštos ausys ir alkūnė. Mačiusi mušimo žymes ant nugaros, išrautą kuokštą plaukų bei mušimo žymes ant nukentėjusiosios ausų teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytoja Z. G. bei L. G.. Mačiusi, kad G. A. į J. G. veidą kelia rankas, patvirtino ir liudytoja R. P., ji taip pat nurodė, kad Janinos skarelė liko pievoje, Janina buvo visa suvelta. Netikėti minėtais liudytojų parodymais, specialisto išvadoje užfiksuotais duomenimis nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, jog R. B. parodymai nėra reikšmingi, nes jis paties įvykio nematė. Tai, kad matęs J. G. po kelių dienų po įvykio ir nepastebėjęs mušimo žymių, nėra pagrindas teigti, jog tų žymių nebuvo iš karto po įvykio. Pažymėtina, kad šis liudytojas nėra nei medicinos specialistas ar bent jau medikas, taip pat nėra nustatyta, kad jis po įvykio būtų apžiūrėjęs nukentėjusiosios kūną. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, jog nukentėjusiajai fizinis skausmas buvo sukeltas ir nežymus sveikatos sužalojimas padarytas būtent pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis ir būdais, tame tarpe, ir V. A. suduodant nukentėjusiajai lazda į nugaros sritį, o G. A. keletą kartų rankomis suduodant nukentėjusiajai į galvos sritį ties ausimis.

Dėl nuteistojo G. A. gynėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, kad jis neva veikė būtinosios ginties sąlygomis pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 28 str. 2 d. būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Baudžiamajame įstatyme nurodyta, kad būtinoji gintis galima nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pavojingas kėsinimasis yra viena iš būtinų būtinosios ginties teisėtumo sąlygų, todėl nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo pripažinti asmenį veikus esant būtinajai ginčiai. Pažymėtina, jog iš byloje nustatytų aplinkybių nėra jokio pagrindo teigti, jog G. A. veikė būtinosios ginties sąlygoms. Tai, kad J. G. su jo tėvu V. A. parkrito ant žemės, nėra pagrindas teigti, jog V. A. sveikatai ar gyvybei buvo kilęs realus pavojus. J. G. su savimi neturėjo jokio ginklo, ji yra smulkaus sudėjimo moteris, kaip matyti iš liudytojos R. P. parodymų, J. G. gulėjo ant žemės ir buvo mušama. Pati nukentėjusioji nurodė, kad kai jie parvirto, V. A. ji nemušė, netampė ir nedraskė. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, išskyrus paties V. A. parodymus, jog jam būtų buvęs padarytas koks nors sužalojimas ar sukeltas fizinis skausmas. Nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad jokio realaus kėsinimosi į V. A. gyvybę ar sveikatą nebuvo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog G. A. veikė būtinosios ginties sąlygomis.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos tesimo nuosprendyje nuteistiesiems bendrininkavimas nebuvo inkriminuotas, nebuvo nustatyta ir tokia nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taigi apeliacinės instancijos teismas dėl apeliacinių skundų argumentų, susijusių su bendrininkavimo nuteistųjų veikose buvimu ar nebuvimu nepasisakys. Akcentuotina ir tai, kad privataus kaltinimo bylų procesas yra specifinė baudžiamojo proceso rūšis, kai kaltinimą vykdo nukentėjusysis ar jo teisėtas atstovas. Šios kategorijos bylose nukentėjusiojo skundas (atstovo pareiškimas) atlieka kaltinamojo akto funkciją, taigi kaltinimas nuteistiesiems buvo suformuluotas, vadovaujantis nukentėjusiosios pateiktu privataus kaltinimo skundu ir jame pateiktu įvykio aplinkybių aprašymu. Tai, jog nuteistųjų veiksmai, kuriais jie J. G. sukėlė fizinį skausmą bei padarė kraujosruvą dešinės alkūnės – dilbio srityje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, buvo aprašyti bendrai, tačiau neinkriminavus jiems bendrininkavimo, nesant išteisintosios skundo, nėra laikytina esminiu Lietuvos Respublikos BPK nuostatų pažeidimu.

Pažymėtina ir tai, kad laikantis Lietuvos Respublikos BPK 412 str. įtvirtintų reikalavimų, privataus kaltinimo procese nukentėjusysis atlieka kaltintojo pareigą ir privalo įrodyti visus nusikalstamos veikos požymius ir jos padarymo aplinkybes. Lietuvos Respublikos BPK 412 str. 2 d. nustatyta, jog nukentėjusiojo skunde (atstovo pareiškime), visų pirma, turi būti nurodyta nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, vieta, laikas, padariniai ir kitos esminės aplinkybės, o taip pat pateikti duomenys, kurie patvirtina skunde ar pareiškime išdėstytas aplinkybes. Tačiau nei G. A. nei V. A. savo priešpriešiniame privataus kaltinimo skunde, kuris teismui buvo pateiktas praėjus pusei metų nuo įvykio, nepateikė jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti jų skunduose nurodytus teiginius, kad jiems buvo sukeltas fizinis skausmas, ar padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Po įvykio, skirtingai nei J. G., jie nesikreipė nei į gydytojus, nei į policijos pareigūnus. Be to, ir pats V. A. teisminio proceso metu pirmosios instancijos teisme duodamas parodymus patvirtino, kad jeigu J. G. iš jo išsiieško padarytą žalą, tada ir jis išsiieško (b. l. 49). Nesant jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti nuteistųjų priešpriešiniame privataus kaltinimo skunde nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo teigti, jog nuteistųjų atžvilgiu buvo padaryta kokia nors nusikalstama veika ir, kad ją padarė J. G.. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, jog nuteistųjų priešpriešinis privataus kaltinimo skundas buvo pateiktas kaip atsakas į nukentėjusiosios skundą. Nesant jokių objektyvių nusikalstamos veikos padarymo nuteistųjų atžvilgiu įrodymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino J. G..

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga, vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinius skundus nagrinėjančios kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas skundžiamame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistieji V. A. ir G. A. padarė veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistiesiems nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos BPK normų pažeidimu.

Iš J. G. pateikto 2012 m. rugsėjo 4 d. pinigų priėmimo kvito LAT Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad išteisintoji už advokato suteiktas teisines paslaugas, tik už dalyvavimą apeliacinės instancijos teisme, sumokėjo 1000,00 Lt, todėl šios išlaidos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d., turėtų būti priteistos iš V. A. ir G. A.. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad ta pati advokatė dalyvavo byloje ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl bylos aplinkybės jai buvo žinomos ir papildomas susipažinimas su bylos medžiaga ar ypatingas pasiruošimas apeliaciniam procesui nebuvo būtinas, advokatei neteko rengti apeliacinio skundo, byla apeliacine tvarka buvo išnagrinėta pirmajame posėdyje, kuris užtruko apie valandą laiko, priteistinos sumos dydis mažintinas iki 300,00 Lt (Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo kas išdėstyta ir Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d.      1 p.,

n u t a r i a :

V. A. ir G. A. gynėjo apeliacinius skundus atmesti.

Priteisti iš V. A. ir G. A. J. G. naudai po 150,00 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt litų) advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Kolegijos pirmininkė                                                                                                  Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė

Teisėjai                                                                                                                Artūras Pažarskis

Laureta Ulbienė