Civilinė byla Nr. e2A-519-196/2018
Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00374-2017-1
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.16.5.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. lapkričio 7 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Apotheca vaistinė“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1382-777/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Apotheca vaistinė“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, trečiasis asmuo viešoji įstaiga Klaipėdos jūrininkų ligoninė, dėl sprendimo nuomoti patalpas viešo nuomos konkurso būdu panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB ,,Apotheca vaistinė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2017 m. balandžio 26 d. įsakymą Nr. T-63 „Dėl negyvenamųjų patalpų nuomos“ (inter alia, šiuo įsakymu įformintą sprendimą vykdyti negyvenamųjų patalpų, esančių pastate (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio adresas (duomenys neskelbtini), viešą nuomos konkursą); įpareigoti atsakovę Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją vykdyti 1996 m. sausio 23 d. Negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos sutarties (su visais pakeitimais ir papildymais) atnaujinimo procedūrą su ieškove ir atnaujinti nuomos sutartį nustatant galiojimą iki 2024 m. spalio 1 d.; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 1996 m. sausio 23 d. Sveikatos apsaugos ministerijos Jūrininkų ligoninė ir UAB „Jūrininkų vaistinė“ sudarė Negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos sutartį (toliau – Nuomos sutartis). Šios sutarties pagrindu Sveikatos apsaugos ministerijos Jūrininkų ligoninė išnuomojo UAB „Jūrininkų vaistinė“ 190 kv. m negyvenamąsias patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini). Šių patalpų nuomos terminas nustatytas nuo 1996 m. sausio 31 d. iki negyvenamųjų patalpų įtraukimo į privatizavimo programą. 2004 m. spalio 19 d. susitarimu UAB „Jūrininkų vaistinė“ nuomininko teises ir pareigas perleido ieškovei. 2005 m. gegužės 9 d. Nuomos sutarties Priedu Nr. 4 pakeistas: Nuomos sutarties 1 punktas – sumažintas nuomos sutartimi išnuomotų negyvenamųjų patalpų plotas iki 93,14 kv. m, nurodyta patalpų nuomos paskirtis – farmacinei veiklai (vaistinė); Nuomos sutarties 3 p. - nustatytas nuomos terminas iki 2015 m. balandžio 30 d., bet ne ilgiau kaip iki išsinuomotų patalpų pardavimo pagal privatizavimo programą; nustatyta, jog nuomininkas, tvarkingai vykdęs sutartinius įsipareigojimus ir nepadaręs esminių pažeidimų, pasibaigus sutarties galiojimo laikui, įgyja pirmumo teisę išsinuomoti šias patalpas. 2015 m. balandžio 22 d. ieškovė ir atsakovė sudarė susitarimą dėl Nuomos sutarties pratęsimo, kuriuo pratęstas patalpų nuomos terminas nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. gegužės 27 d.
3. Ieškovė 2017 m. sausio 25 d. kreipėsi į atsakovę su prašymu atnaujinti Nuomos sutartį, nes tiek pagal Nuomos sutarties, tiek pagal teisės aktų nuostatas ieškovė turi pirmenybės teisę atnaujinti Nuomos sutartį. Atsakovė pateikė atsakymą, kuriame nurodė, jog 2015 m. balandžio 22 d. susitarimu nustatytas patalpų nuomos terminas (iki 2017 m. gegužės 27 d.) yra ilgiausias galimas patalpų nuomos terminas; suderinus sprendimo dėl patalpų nuomos projektą bus skelbiamas naujas viešas valstybės turto nuomos konkursas dėl patalpų nuomos. Ieškovė 2017 m. kovo 16 d. atsakovei pateikė pakartotinį prašymą atnaujinti Nuomos sutartį. Atsakovė atsisakė atnaujinti Nuomos sutartį, nurodydama, kad Nuomos sutarties tęstinumas pažeistų maksimaliai teisės aktų leidžiamą nuomos sutarties terminą. 2017 m. balandžio 26 d. įsakymu atsakovė nusprendė nuomoti patalpas viešo nuomos konkurso būdu (toliau – Įsakymas). Įsakymas pažeidžia atsakovės įsipareigojimus ir prieštarauja tiek Nuomos sutarčiai (2005 m. gegužės 9 d. priedo 3 p.), tiek teisės aktams (CK 6.482 str. 1 d.). Įsakymas pažeidžia ieškovės teises ir teisėtus interesus, nes paneigia ieškovės teisę į nuomos sutarties atnaujinimą ir sudaromos sąlygos tam, kad ieškovė dėl neteisėto ir nepagrįsto atsakovės ginčo sprendimo patirtų žalą dėl veiklos patalpose pabaigos. Ginčo sprendimas yra neteisėtas, atsakovė nepagrįstai neįgyvendina pareigos, įtvirtintos CK 6.482 straipsnio 2 dalyje, t. y. nevykdo pareigos inicijuoti Nuomos sutarties atnaujinimo procedūrą.
4. Nuomos sutarties atnaujinimo institutas yra tikslingai orientuotas į nuomininko pirmenybės teisės valdyti ir naudoti atitinkamą daiktą išsaugojimą, kuris pradeda veikti pasibaigus nuomos terminui, o sutarties atnaujinimo atveju gali būti keičiamos ir kitos nuomos sutarties sąlygos (ne tik terminas). Ieškovė prašė ne pratęsti, o atnaujinti nuomos sutartį. Atsakovė iš esmės šių sąvokų neatskyrė, nes realiai atsisakė ne atnaujinti, o pratęsti nuomos sutartį. Tai lėmė nepagrįsto ir neteisėto skundžiamo sprendimo priėmimą. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies nuostata, įtvirtinanti, jog valstybės ilgalaikis materialusis turtas gali būti išnuomotas ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui (įskaitant nuomos termino pratęsimą), įsigaliojo tik 2014 m. spalio 1 d. Iki šios datos minėtame įstatyme nuostatų, numatančių valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos maksimalų terminą, nebuvo. Jokioje teisės normoje nėra įtvirtinta, kad Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nustatytas maksimalus nuomos terminas gali būti taikomas atgaline data, t. y. į šį terminą gali būti įskaičiuojamas tas nuomos terminas, kuris suėjo iki Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies įsigaliojimo (2014-10-01). Bendras 10 metų nuomos terminas gali būti skaičiuojamas tik nuo 2014 m. spalio 1 d., o terminas iki 2014 m. spalio 1 d. negali būti įtraukiamas į bendrą nuomos terminą (laikotarpį), nepriklausomai nuo to, ar nuomos sutartis pratęsiama ar atnaujinama.
5. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas 10 metų nuomos terminas yra orientuotas ne į konkretų turto nuomininką, o tik į patį nuomos objektą ir jo nuomą, t. y. ši teisės norma nedraudžia teisės aktų nustatyta tvarka konkretų objektą konkrečiam nuomininkui nuomoti ilgesnį nei 10 metų nuomos terminą, tačiau nustato ribojimą pačiam turto savininkui (patikėtiniui) nustatyti ilgesnį nei 10 metų nuomos terminą, kuriam suėjus, turi būti iš naujo sprendžiamas turto nuomos klausimas. Tuo atveju, jeigu nuomotojas nusprendžia turtą toliau nuomoti, pradeda veikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 1524 patvirtinto Valstybės ilgalaikio materialiojo turto viešojo nuomos konkurso ir nuomos ne konkurso būdu organizavimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 47 punkto nuostata, nustatanti nuomos sutarties atnaujinimo mechanizmą. Atsakovės valia toliau nuomoti patalpas yra akivaizdi, todėl atsakovė negali ignoruoti savo pareigos ir ieškovės teisės atnaujinti Nuomos sutartį.
6. Remdamasi nuomos sutarties sąlygomis ir teisės aktų nuostatomis, ieškovė objektyviai turėjo ir turi suformuotus teisėtus lūkesčius, jog turės galimybę atnaujinti Nuomos sutartį ir tęsti patalpose vykdomą vaistinės veiklą, juolab kad sutartinių santykių subjektai yra nelygiaverčiai, t. y. atsakovė yra valstybės institucija, kuri turi visumą instrumentų savo sprendimams įgyvendinti ir visokeriopą pranašumą, o ieškovė savo interesus gali bandyti apginti tik teismine tvarka.
7. Byloje nėra ginčo dėl to, jog atsakovė ketina ir toliau nuomoti patalpas, o ieškovė tinkamai vykdė Nuomos sutarties pagrindu kilusius sutartinius įsipareigojimus. Atsakovė turėjo pareigą, tačiau neinicijavo Nuomos sutarties atnaujinimo procedūros su ieškove. Atsakovė nevykdo pareigos, įtvirtintos Tvarkos aprašo 47 punkto ir CK 6.482 str. 2 d., susijusios su nuomos sutarties atnaujinimu. Todėl ieškovei yra pagrindas teismine tvarka reikšti reikalavimą dėl atsakovės įpareigojimo nurodytas pareigas įvykdyti natūra.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. spalio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė, sprendimui įsiteisėjus, nurodė panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 9 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2017 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. T-63 „Dėl negyvenamųjų patalpų nuomos“ galiojimo ir vykdymo sustabdymą, iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas byloje dėl ginčo esmės.
9. Teismas nurodė, kad Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas nustato valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką ir sąlygas, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus šioje srityje tiek, kiek to nereglamentuoja kiti šio turto valdymo ir (ar) naudojimo ir (ar) disponavimo juo įstatymai. Šio įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės ilgalaikis materialusis turtas gali būti išnuomotas ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui (įskaitant nuomos termino pratęsimą), jeigu įstatymai nenustato kitaip. Šio straipsnio redakcija įsigaliojo nuo 2014 m. spalio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 1524 patvirtintos Valstybės ir savivaldybių ilgalaikio materialiojo turto nuomos konkurso organizavimo taisyklės reglamentuoja valstybės ir savivaldybių ilgalaikio materialiojo turto nuomos viešo arba uždaro konkurso būdu tvarką ir sąlygas, turto valdytojo pareigas ir pagrindinius šio turto nuomos sutarties sudarymo reikalavimus. Minėtų taisyklių 3.6 punkte nustatyta, kad valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausantis ilgalaikis materialusis turtas gali būti išnuomojamas ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui, 3.6 punkto redakcija įsigaliojo nuo 2007 m. gegužės 27 d.
10. Teismas, įvertinęs nurodytus įstatymų reglamentuojamus santykius, paskirtį, konstatavo, kad valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuoma yra reglamentuota specialiomis teisės normomis, todėl tokiuose sutartiniuose santykiuose, kokie yra susiklostę tarp ieškovės ir atsakovės sprendžiant Nuomos sutarties pratęsimo (atnaujinimo) klausimus, pirmiausia taikytinos ne bendros taisyklės, įtvirtintos CK, o specialiųjų norminių teisės aktų, t. y. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo ir Tvarkos aprašo, nuostatos.
11. Teismo teigimu, įsigaliojus Tvarkos aprašo 3.6 punkto redakcijai, kuri nustatė, jog valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausantis ilgalaikis materialusis turtas gali būti išnuomojamas ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui, atsirado ribojimas valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausantį ilgalaikį materialųjį turtą išnuomoti ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui.
12. Teismas nustatė, kad šalys vadovaudamosi galiojančiais teisės aktais 2005 m. gegužės 3 d. Priedu Nr. 4 prie Nuomos sutarties pakeitė sutarties 3 punktą, nurodė nuomos terminą – 2015 m. balandžio 30 d. Šalys vadovaudamosi Tvarkos aprašo 47 punktu ir atsižvelgdamos į ieškovės 2015 m. balandžio 10 d. raštą „Dėl sutarties atnaujinimo“ 2015 m. balandžio 22 d. susitarimu dėl Nuomos sutarties pratęsimo pratęsė nuomos terminą nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. gegužės 27 d.. Esant nurodytoms faktinėms aplinkybėms teismas konstatavo, kad šiais susitarimais maksimalus leistinas Nuomos sutarties terminas šalių jau buvo sulygtas. Teismo teigimu, ieškovės argumentai, jog ji šiuo atveju prašo ne Nuomos sutarties pratęsimo, o šios sutarties atnaujinimo, taip pat, kad ieškovė visą nuomos laikotarpį nepriekaištingai vykdė Nuomos sutartį, yra teisiškai nereikšmingi, nes nuo 2007 m. gegužės 27 d. valstybės ilgalaikis turtas negali būti išnuomotas ilgesniam nei 10 metų laikotarpiui, į 10 metų nuomos laikotarpį turi būti įskaitomas ir pratęstas nuomos terminas.
13. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad ieškovės pozicijos dėl nuomininko pirmenybės teisės atnaujinti nuomos sutartį ir atitinkamai nuomotojo pareigos atnaujinti nuomos sutartį yra laikomasi ir teismų praktikoje. Teismo teigimu, ieškovės nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo 2016-06-16 nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-740-180/2016 faktinės aplinkybės yra kitos, nes šioje byloje ieškovė reikalavo panaikinti turto nuomos konkurso sąlygas.
14. Vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad ginčo Įsakymas pažeidžia atsakovės įsipareigojimus ir ieškovės teises ir teisėtus interesus, lūkesčius, Nuomos sutartis su ieškove negali būti atnaujinama, nes maksimalus leistinas Nuomos sutarties terminas šalių jau buvo sulygtas. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškovės antrasis reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus yra išvestinis iš pirmojo, konstatavus, kad Įsakymas yra teisėtas, nėra pagrindo tenkinti ir antrąjį ieškovės reikalavimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
15. Ieškovė UAB ,,Apotheca vaistinė“ apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 485 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimo Nr. 1524 ,,Dėl valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos“ pakeitimo“ 10 punkto nuostata, kuria buvo nutarta pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimo Nr. 1524 ,,Dėl valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos“ 3.6 punktą taip, kad ,,Valstybės turto valdytojas privalo užtikrinti, kad sutarties atnaujinimo atveju bendra nuomos trukmė nebūtų ilgesnė kaip 10 metų“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo redakcijos, kuri galiojo nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d., nuostatoms ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
15.1. Nuomos sutarties 2005 m. gegužės 9 d. Priedu Nr. 4 šalys susitarė: pakeisti Nuomos sutarties 1 punktą, nustatant, jog nuomotojas įsipareigoja perduoti ieškovei nuomos teise patalpas farmacinei veiklai; pakeisti Nuomos sutarties 3 punktą, nustatant nuomos terminą iki 2015 m. balandžio 30 d., bet ne ilgiau kaip iki išnuomotų patalpų pardavimo pagal privatizavimo programą; nustatyti, kad ,,Nuomininkas, tvarkingai vykdęs sutartinius įsipareigojimus ir nepadaręs esminių pažeidimų, pasibaigus sutarties galiojimo laikui, įgyja pirmumo teisę išnuomoti patalpas“. Tuo tarpu 2015 m. balandžio 22 d. susitarimo 1 punktu šalys susitarė pratęsti Nuomos sutarties 2005 m. gegužės 9 d. Priedo 2 punkte nurodytą patalpų nuomos terminą nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. gegužės 27 d. Šalių 2015 m. balandžio 22 d. susitarimo 3 punktu buvo susitarta, kad įsigaliojus šiam susitarimui, jis tampa neatskiriama Nuomos sutarties dalimi ir visos Nuomos sutarties nuostatos lieka galioti toliau. Taigi sudarius 2015 m. balandžio 22 d. susitarimą, kuriuo buvo nustatytas naujas patalpų nuomos terminas, Nuomos sutarties 2005 m. gegužės 9 d. Priedo Nr. 4 3 punkto nuostata, suteikianti teisę nuomininkui, tvarkingai vykdžiusiam sutartinius įsipareigojimus, pasibaigus Nuomos sutarties galiojimo laikui, atnaujinti Nuomos sutartį, išliko nepakitusi ir galiojo visa apimtimi. Nuomos sutarties 2005 m. gegužės 9 d. Priedo Nr. 4 ir 2015 m. balandžio 22 d. susitarimo pagrindu įtvirtinta Nuomos sutarties sąlyga, suteikianti teisę ieškovei atnaujinti Nuomos sutartį, pasibaigus šios sutarties galiojimo laikui, t. y. suėjus Nuomos sutarties 2005 m. gegužės 9 d. Priede Nr. 4 2 punkte ir 2015 m. balandžio 22 d. susitarimo 1 punkte nustatytiems patalpų nuomos terminams, neabejotinai reiškia tai, kad šie patalpų nuomos terminai nėra maksimalūs leistini Nuomos sutarčių terminai. Šiems terminams pasibaigus, Nuomos sutartis gali būti sudaryta naujam terminui, tokiu būdu užtikrinant sutartinių santykių pagal Nuomos sutartį tęstinumą. Todėl teismo motyvas, kad šalių sudarytais susitarimais, t. y. 2005 m. gegužės 9 d. Priedu Nr. 4 ir 2015 m. balandžio 22 d. susitarimu buvo nustatytas ir tarp šalių sulygtas maksimalus leistinas Nuomos sutarties terminas, prieštarauja atitinkamoms šių susitarimų nuostatoms bei tikrajai šalių valiai dėl sutartinių santykių pagal Nuomos sutartį tęstinumo. Teismas darydamas išvadas apie šalių susitarimais nustatytus maksimalius leistinus Nuomos sutarties terminus, pažeidė CK 6.193 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles.
15.2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovės argumentai, jog ji šiuo atveju prašo ne Nuomos sutarties pratęsimo, o šios sutarties atnaujinimo, taip pat, kad ieškovė visą nuomos laikotarpį nepriekaištingai vykdė nuomos sutartį, yra teisiškai nereikšmingi. Valstybės turto nuomos sutarties atnaujinimo klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 1524 patvirtinto Valstybės ilgalaikio materialiojo turto viešojo nuomos konkurso ir nuomos ne konkurso būdu organizavimo tvarkos aprašas. Tvarkos aprašo nuostatos, įtvirtinančios valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos termino ribojimus, buvo nustatytos 2007 m. gegužės 27 d. įsigaliojus Tvarkos aprašo 3.6 punkto redakcijai. Tvarkos aprašo 3.6 nuostatos buvo pakeistos 2014 m. lapkričio 12 d., įsigaliojus naujai Tvarkos aprašo redakcijai, 47 punkte. Palyginus šias Tvarkos aprašo nuostatas tarpusavyje akivaizdu, kad, skirtingai nei nurodė teismas, 2014 m. lapkričio 12 d. Tvarkos aprašo redakcijos 47 punkto nuostatoje buvo nustatyta kitokia valstybės turto nuomos terminų nustatymo tvarka nei anksčiau galiojusioje Tvarkos aprašo 3.6 punkto nuostatoje. Pirma, 2007 m. gegužės 27 d. Tvarkos aprašo 3.6 punkte buvo įtvirtinta, kad ,,Valstybei nuosavybės teise priklausantis ilgalaikis materialusis turtas gali būti išnuomojamas ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui“. Tuo tarpu 2014 m. lapkričio 12 d. Tvarkos aprašo redakcijos 47 punkte ši nuostata buvo išdėstyta taip, kad ,,Valstybės turtas gali būti išnuomojamas ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui (įskaitant nuomos termino pratęsimą), jeigu įstatymai nenustato kitaip“. Palyginus šias nuostatas tarpusavyje, akivaizdu, kad 2007 m. gegužės 27 d. Tvarkos aprašo 3.6 punkte nustatytas valstybės turto nuomos terminas neapėmė nuomos termino pratęsimo. Dėl to darytina išvada, kad teismo motyvas, jog nuo 2007 m. gegužės 27 d. valstybės ilgalaikis turtas negali būti išnuomotas ilgesniam nei 10 metų laikotarpiui, į kurį turi būti įskaitomas ir pratęstas nuomos terminas, neatitinka šios redakcijos Tvarkos aprašo 3.6 punkte įtvirtinto teisinio reglamentavimo. Antra, 2007 m. gegužės 27 d. Tvarkos aprašo 3.6 punkte buvo įtvirtinta nuostata, kad pasibaigus Nuomos sutarties terminui su nuomininku, visiškai įvykdžiusiu pagal nuomos sutartį prisiimtas pareigas, nuomos sutartis gali būti atnaujinta, tačiau tokios atnaujintos nuomos sutarties trukmė negali būti ilgesnė kaip 10 metų. Tuo tarpu 2014 m. lapkričio 12 d. Tvarkos aprašo 47 punkte nustatyta, kad valstybės turto nuomos sutarties atnaujinimo atveju bendra nuomos trukmė negali būti ilgesnė už Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnyje nustatytą terminą. Kitaip tariant, 2014 m. lapkričio 12 d. įsigaliojus naujai Tvarkos aprašo redakcijai, neliko nuostatos, pagal kurią valstybės turto valdytojas privalėjo užtikrinti, kad sutarties atnaujinimo atveju bendra nuomos trukmė nebūtų ilgesnė kaip 10 metų. Ieškovė su prašymu dėl Nuomos sutarties atnaujinimo kreipėsi 2017 m. sausio 25 d., t. y. galiojant 2014 m. lapkričio 12 d. Tvarkos aprašo redakcijai, kurios 47 punkte buvo numatyta, kad valstybės turto nuomos sutarties atnaujinimo atveju bendra nuomos trukmė negali būti ilgesnė už Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje numatytą trukmę. Taigi Tvarkos aprašo 47 punktas, kuris taikytinas ginčo situacijai, nukreipia į konkrečią teisės normą. Turto įstatymo 15 straipsnio 3 dalį ir įgalina vadovautis tik šia teisės norma. Esant griežtai apibrėžtam teisiniam reguliavimui ir turint omenyje, kad Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies norma įsigaliojo tik 2014 m. spalio 1 d., darytina išvada, kad iki šios datos buvę nuomos terminai neaktualūs, o maksimalus leistinas terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2014 m. spalio 1 d.
15.3. Teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3034-798/2011, kadangi šis teismo procesinis sprendimas buvo priimtas galiojant kitiems teisės aktams.
15.4. Remiantis CK 6.482 straipsnio 1 dalimi ir 2005 m. gegužės 9 d. Priedo Nr. 4 3 punkto nuostatomis, Nuomos sutarties atnaujinimas, suteikiant nuomininkui pirmenybės teisę atnaujinti nuomos sutartį yra privalomas nuomotojui, jei nuomininkas tvarkingai vykdė sutartinius įsipareigojimus ir nėra padaręs esminių sutarties pažeidimų. Nepaisant CK 6.482 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto imperatyvaus reglamentavimo, atsakovė pareigos pranešti ieškovei apie jos teisę sudaryti nuomos sutartį naujam terminui nevykdė. Atsakovė 2017 m. gegužės 15 d. raštu informavo ieškovę apie 2017 m. balandžio 26 d. Įsakymą ir apie tai, kad dėl patalpų nuomos artimiausiu metu ketinama skelbti viešąjį konkursą. Ieškovės vertinimu, Įsakymas pažeidžia atsakovės įsipareigojimus ir prieštarauja tiek Nuomos sutarčiai, tiek teisės aktams (CK 6.482 str. 1 d.). Be to, Įsakymas reiškia ieškovės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, nes paneigiama ieškovės teisė į Nuomos sutarties atnaujinimą bei sudaromos sąlygos tam, kad ieškovė dėl neteisėto ir nepagrįsto atsakovės sprendimo patirtų žalą dėl veiklos patalpose pabaigos.
15.5. Ieškovė 2017 m. kovo 16 d. prašymu prašė ne pratęsti, o atnaujinti Nuomos sutartį. Tuo tarpu, vertinant atsakovės 2017 m. kovo 21 atsakymo turinį, tiek tolesnius veiksmus, akivaizdu, jog atsakovė iš esmės šių sąvokų neatskyrė ir savo poziciją dėstė bei tolesnių veiksmų ėmėsi taip, lyg atsakovė būtų prašiusi pratęsti, o ne atnaujinti Nuomos sutartį. Toks atsakovės požiūris lėmė tai, kad atsakovė padarė grubias teisės aiškinimo ir taikymo klaidas, kurios iš esmės ir lėmė Įsakymo priėmimą.
15.6. Teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime aiškino ir taikė Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies nuostatą, kuri įsigaliojo 2014 m. spalio 1 d., tokiu būdu pažeisdamas principą – jog įstatymas atgal negalioja. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies norma neriboja Nuomos sutarties atnaujinimo galimybės. Atsakovė, priimdama Įsakymą, turėjo įvertinti tai, kad iki 2014 m. spalio 1 d., t. y. iki Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies nuostatos į kurią įtvirtinta nuoroda Tvarkos aprašo 47 punkte, įsigaliojimo buvęs nuomos terminas negali būti įskaičiuotas į bendrą nuomos termino trukmę.
15.7. Atsakovei priėmus Įsakymą, buvo pažeisti konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai bei ieškovės teisėti interesai, o tuo pačiu nėra užtikrinamas asmenų pasitikėjimo valstybe ir teise.
15.8. Prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą ieškovė nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. gegužės 9 d. priėmė nutarimą Nr. 485 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimo Nr. 1524 ,,Dėl valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos“ pakeitimo (toliau – 2007 m. gegužės 9 d. Nutarimas), kuriuo 10 punktu buvo nutarta pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimą Nr. 1524 ,,Dėl valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos“ (toliau – 2001 m. gruodžio 14 d. Nutarimas). 2007 m. gegužės 9 d. Nutarimu įtvirtinta, kad valstybės turto valdytojas privalo užtikrinti, kad sutarties atnaujinimo atveju bendra nuomos trukmė nebūtų ilgesnė kaip 10 metų. Minėto nutarimo priėmimo metu galiojusios Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostatos tokio teisinio reguliavimo, numatančio maksimalius valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos terminus, nebuvo. 2007 m. gegužės 9 d. Nutarimas yra priimtas Vyriausybei vykdant Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkte ir Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 2 punkte nurodytas funkcijas, kurios susijusios su Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostatų įgyvendinimu, todėl šiuo poįstatyminiu aktu detalizuojamos ir sukonkretinamos Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostatos, kurios savo turiniu negali prieštarauti nurodyto įstatymo nuostatoms. Tačiau 2007 m. gegužės 9 d. Nutarimo 10 punktu, kuriuo buvo nuspręsta pakeisti 2001 m. gruodžio 14 Nutarimo 3.6 punkto nuostatas ir įtvirtinti, kad valstybės turto valdytojas privalo užtikrinti, kad sutarties atnaujinimo atveju bendra nuomos trukmė nebūtų ilgesnė kaip 10 metų, buvo nustatytas toks teisinis reglamentavimas, kuris nebuvo įtvirtintas įstatymo, kurio įgyvendinimui šis 2007 m. gegužės 9 d. Nutarimo 10 punktas buvo priimtas, normose.
16. Atsakovė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi tokie pagrindiniai argumentai:
16.1. Ieškovė netinkamai aiškina Lietuvos Respublikos norminius teisės aktus, reglamentuojančius valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką ir sąlygas. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nustatytas maksimalus terminas, kuriam gali būti išnuomojamas valstybės ilgalaikis materialusis turtas. Vadovaujantis Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo normomis, į 10 metų nuomos laikotarpį turi būti įskaitomas ir nuomos termino pratęsimas. Ieškovės pozicija, kad šiuo atveju ji prašo ne Nuomos sutarties pratęsimo, o šios sutarties atnaujinimo, yra niekinė, kadangi bet kokiu atveju valstybės ilgalaikis turtas negali būti išanuojamas ilgesniam nei 10 metų laikotarpiui. Nors ieškovė nurodo, kad Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio nuostatos nustatančios, jog valstybės ilgalaikis materialusis turtas gali būti išnuomotas maksimaliam 10 metų laikotarpiui įsigaliojo tik 2014 m. spalio 1 d., tai negali būti pagrindu pripažinti ieškovės reikalavimų pagrįstais, kadangi šioje byloje svarbus ne tik įstatymo, bet ir poįstatyminių teisės aktų aiškinimas ir taikymas. Tvarkos aprašo nuostatos, nustatančios valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos termino ribojimus buvo įtvirtintos dar 2007 m. gegužės 27 d., įsigaliojus Tvarkos aprašo 3.6 punkto redakcijai.
16.2. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuoma yra reglamentuota specialiomis teisės normomis, darytina išvada, kad tokiuose sutartiniuose santykiuose, kokie yra susiklostę šiuo atveju tarp šalių, sprendžiant Nuomos sutarties pratęsimo (atnaujinimo) klausimus, taikytinos pirmiausia ne bendros taisyklės, įtvirtintos CK, o specialiųjų norminių teisės aktų, t. y. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo ir Tvarkos aprašo nuostatos.
16.3. Neturinčiais reikšmės šiai bylai laikytinos apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad ieškovė visą nuomos laikotarpį nepriekaištingai vykdė Nuomos sutartį, kadangi tai nesuponuoja išvados, jog Nuomos sutartis su ja gali būti tęsiama (atnaujinama) tokiu būdu pažeidžiant imperatyvias Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo ir Tvarkos aprašo normas. Be to, aplinkybė, jog kaip teigia ieškovė, ji nepriekaištingai vykdė Nuomos sutartį, sąlygojo faktą, kad sutartis su ja buvo pratęsta maksimaliam teisės aktuose nustatytam terminui.
16.4. Teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tada, kai yra būtinybė ištirti galiojančio (byloje taikytino) norminio teisės akto nuostatų atitikimą Konstitucijai ir įstatymams, tuo tarpu ieškovė prašo ištirti šiuo metu negaliojančios Tvarkos aprašo nuostatų atitikimą negaliojančioms Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostatoms.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos termino
18. Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių negyvenamųjų patalpų nuomos.
19. Bylos duomenimis nustatyta, kad Sveikatos apsaugos ministerijos Jūrininkų ligoninė ir UAB „Jūrininkų vaistinė“ 1996 m. sausio 23 d. sudarė Negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos sutartį, kuria UAB „Jūrininkų vaistinė“ buvo išnuomotos 190 kv. m negyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), nuomos terminas nustatytas nuo 1996 m. sausio 31 d. iki negyvenamųjų patalpų įtraukimo į privatizavimo programą. Ieškovės UAB ,,Apotheca vaistinė“ ir UAB „Jūrininkų vaistinė“ 2004 m. spalio 19 d. sudarytu susitarimu minėtų negyvenamųjų patalpų nuomininko teisės ir pareigos buvo perleistos ieškovei. Nuomos sutarties Priedu Nr. 4 sudarytu 2005 m. gegužės 9 d. pakeistas: Nuomos sutarties 1 p. – sumažintas nuomos sutartimi išnuomotų negyvenamųjų patalpų plotas iki 93,14 kv. m, nurodyta patalpų nuomos paskirtis – farmacinei veiklai (vaistinė); Nuomos sutarties 3 p. - nustatytas nuomos terminas iki 2015 m. balandžio 30 d., bet ne ilgiau kaip iki išsinuomotų patalpų pardavimo pagal privatizavimo programą; taip pat Priedo 3 p. nustatyta, jog nuomininkas, tvarkingai vykdęs sutartinius įsipareigojimus ir nepadaręs esminių pažeidimų, pasibaigus sutarties galiojimo laikui, įgyja pirmumo teisę išsinuomoti šias patalpas. Ieškovė ir atsakovė 2015 m. balandžio 22 d. sudarė susitarimą dėl Nuomos sutarties pratęsimo, kuriuo pratęstas patalpų nuomos terminas nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. gegužės 27 d.
20. Ieškovė 2017 m. sausio 25 d. kreipėsi į atsakovę su prašymu atnaujinti Nuomos sutartį. Atsakovė pateikė ieškovei 2017 m. vasario 20 d. raštą, kuriame nurodė, jog 2015 m. balandžio 22 d. susitarimu nustatytas patalpų nuomos terminas iki 2017 m. gegužės 27 d. yra ilgiausias galimas pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 3 dalį patalpų nuomos terminas; suderinus sprendimo dėl patalpų nuomos projektą bus skelbiamas naujas viešas valstybės turto nuomos konkursas dėl patalpų nuomos. Ieškovė 2017 m. kovo 16 d. atsakovei pateikė pakartotinį prašymą atnaujinti Nuomos sutartį. Atsakovė 2017 m. kovo 31 raštu atsisakė atnaujinti Nuomos sutartį, nurodydama, kad vadovaujantis Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 1524 patvirtinto Valstybės ilgalaikio materialiojo turto viešojo nuomos konkurso ir nuomos ne konkurso būdu organizavimo tvarkos aprašo nuostatomis bendra valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos trukmė negali viršyti maksimalaus 10 metų laikotarpio, todėl atsakovė neturi teisės tenkinti ieškovės prašymo atnaujinti Nuomos sutartį. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2017 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. T-63 „Dėl negyvenamųjų patalpų nuomos“ buvo nuspręsta nuomoti patalpas viešo konkurso būdu.
21. Ieškovė ieškiniu prašo panaikinti Įsakymą, motyvuodama tuo, kad Įsakymas pažeidžia tiek Nuomos sutarties, tiek teisės aktų nuostatas, yra pagrįstas netinkamu teisės normų aiškinimu ir taikymu bei paneigia ieškovės teisėtus interesus ir lūkesčius, kuriuos ieškovė įgijo ir tebeturi Nuomos sutarties pagrindu.
22. Taigi nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl specifinio objekto – valstybės turto nuomos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, CK nuostatos taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja atitinkami įstatymai (CK 1.1 str. 2 d.). Šalys, sudarydamos sutartį dėl valstybės (savivaldybės) turto nuomos, gali veikti laisvai tiek, kiek tai leidžiama specialiuosiuose šiuos santykius nustatančiuose įstatymuose. Jos yra varžomos įstatyme nustatytų sąlygų, kurių privaloma laikytis. Toks civilinių teisių suvaržymas įstatymo pagrindu neprieštarauja CK normoms (CK 1.2 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2014; 2015 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252-248/2015). Taigi nors valstybės ir savivaldybių materialiojo turto nuomos sutartims taikytinos ir bendrosios CK šeštosios knygos XXVIII skyriaus normos, tarp jų bendrosios nuostatos, nuomos sutarčių šalių teises ir pareigas nustatančios normos, tačiau jos taikytinos atsižvelgiant į specialų valstybės ir savivaldybių turto nuomos santykių reglamentavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2009). Pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, šiuo įstatymu nustatoma valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarka ir sąlygos, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimai šioje srityje tiek, kiek to nereglamentuoja kiti šio turto valdymo ir (ar) naudojimo, ir (ar) disponavimo juo įstatymai.
23. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė, kad nagrinėjamu atveju dėl atsakovės priimto Įsakymo teisėtumo turi būti sprendžiama taikant Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo, taip pat jo įgyvendinimą nustatančių teisės aktų nuostatas, tačiau pažeisdamas lex retro non agit principą, nepagrįstai šalių ginčui spręsti taikė nuo 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies nuostatas, taip pat nepagrįstai taikė nuo 2007 m. gegužės 27 d. įsigaliojusias Tvarkos aprašo 3.6 punkto nuostatas, įtvirtinančias valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos termino ribojimus.
24. Nuo 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojusioje naujoje Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (2014-03-25 įstatymo Nr. XII-802 redakcija) redakcijoje 15 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad valstybės ilgalaikis materialusis turtas gali būti išnuomotas ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui (įskaitant nuomos termino pratęsimą), jeigu įstatymai nenustato kitaip. Iki 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojusios Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo redakcijos jokių nuostatų numatančių valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos maksimalų terminą, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nebuvo. Tuo tarpu nuo 2007 m. gegužės 27 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 1524 patvirtinto Valstybės ilgalaikio materialiojo turto viešojo nuomos konkurso ir nuomos ne konkurso būdu organizavimo tvarkos aprašo 3.6 punkto redakcijoje buvo nustatyta, jog valstybei nuosavybės teise priklausantis ilgalaikis materialusis turtas gali būti išnuomojamas ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui; pasibaigus nuomos sutarties terminui, su nuomininku, visiškai įvykdžiusiu pagal nuomos sutartį prisiimtas pareigas, nuomos sutartis gali būti atnaujinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka; valstybės turto valdytojas privalo užtikrinti, kad sutarties atnaujinimo atveju bendra nuomos trukmė nebūtų ilgesnė kaip 10 metų.
25. Atsižvelgiant į minėtą Vyriausybės nutarimo nuostatą pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog pagal Konstituciją Vyriausybė, leisdama teisės aktus, turi laikytis galiojančių įstatymų; Vyriausybės teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, keisti įstatymo normų turinio, juose negali būti tokių teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis; jeigu Vyriausybė, leisdama teisės aktus, nesilaikytų įstatymų, o Vyriausybės nutarimuose nustatytas teisinis reguliavimas konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose ar nebūtų grindžiamas įstatymais, būtų paneigiamas konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuojantis teisės aktų hierarchiją, taip pat Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, pagal kurį Vyriausybė vykdo inter alia įstatymus (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 23 d., 2013 m. lapkričio 6 d., 2013 m. gruodžio 11 d., 2016 m. liepos 8 d. nutarimai).
26. Taigi Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 1524 patvirtintoje nuo 2007 m. gegužės 27 d. įsigaliojusioje Tvarkos aprašo 3.6 punkto redakcijoje įtvirtinta norma nebuvo grindžiama įstatymu. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą yra konstatuota, kad įstatymai nustato bendro pobūdžio taisykles, o poįstatyminiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, gali būti reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d.,2004 m. kovo 5 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimai). Vyriausybės pareiga priimti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti, kyla tiesiogiai iš Konstitucijos, o esant įstatymų leidėjo pavedimui – ir iš įstatymų bei Seimo nutarimų dėl įstatymų įgyvendinimo; svarbu, kad poįstatyminius teisės aktus Vyriausybė priimtų neviršydama savo įgaliojimų ir kad šie aktai neprieštarautų Konstitucijai ir įstatymams (Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d., 2004 m. kovo 5 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2012 m. spalio 24 d. nutarimai). Jeigu Vyriausybė nesilaikytų įstatymų, būtų paneigiamas konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuojantis teisės aktų hierarchiją, taip pat Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, pagal kurį Vyriausybė vykdo inter alia įstatymus (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 23 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2013 m. balandžio 2 d. nutarimai).
27. Nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti tai, kad Vyriausybė 2013 m. gegužės 8 d. teikdama Lietuvos Respublikos Seimui pasiūlymą dėl Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo ir papildymo pažymėjo, jog pagal Konstitucinio Teismo nutarimus disponavimo valstybės turtu būdus ir sąlygas gali nustatyti tik įstatymų leidėjas (žr. Lietuvos Respublikos Seimo audito komiteto pagrindinių komiteto išvadų projektas 2013-12-17 Nr. 2). Atsižvelgdama į tai, Vyriausybė pasiūlė papildyti Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nustatytas ilgalaikio materialiojo turto nuomos sąlygas, t. y. įstatymu reglamentuoti maksimalų valstybės turto nuomos laikotarpį. Taigi Vyriausybė pripažino, o įstatymų leidėjas, priėmęs Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pataisas (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 str. 3 d.), pritarė, kad Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 1524 patvirtinta nuo 2007 m. gegužės 27 d. įsigaliojusi Tvarkos aprašo 3.6 punkto redakcija neatitiko Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostatų bei Konstitucinio Teismo nutarimų.
28. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju, tiek atsakovei atmetant apeliantės prašymus dėl Nuomos sutarties atnaujinimo bei priimant ginčijamą Įsakymą, tiek pirmosios instancijos teismui sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, nebuvo pagrindo vadovautis nuo 2007 m. gegužės 27 d. įsigaliojusiomis Tvarkos aprašo 3.6 punkto nuostatomis, įtvirtinančiomis valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos termino ribojimus, kai iki 2014 m. spalio 1 d. galiojusiame Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nuostatų, numatančių valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos maksimalų terminą, nebuvo.
29. Nuo 2014 m. lapkričio 12 d. įsigaliojusio Tvarkos aprašo 47 punkte nustatyta, kad valstybės turtas gali būti išnuomojamas ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui (įskaitant nuomos termino pratęsimą), jeigu įstatymai nenustato kitaip; pasibaigus nuomos terminui, su nuomininku, visiškai įvykdžiusiu pagal nuomos sutartį prisiimtus įsipareigojimus, nuomos sutartis gali būti atnaujinta Civilinio kodekso nustatyta tvarka; valstybės turto nuomos sutarties atnaujinimo atveju valstybės turto valdytojas likus 3 mėnesiams iki nuomos termino pabaigos turi suderinti nuomos sutarties atnaujinimo galimybes su centralizuotai valdomo valstybės turto valdytoju ir užtikrinti, kad bendra nuomos trukmė nebūtų ilgesnė už Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnyje nustatytą terminą. Taigi atsižvelgiant į nuo 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojusio Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pasikeitusias nuostatas nuo 2017 m. lapkričio 12 d. buvo pakeistos Tvarkos aprašo nuostatos. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies norma, nustatanti valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos maksimalų terminą, įsigaliojo tik 2014 m. spalio 1 d., dėl to nagrinėjamu atveju maksimalus leistinas nekilnojamojo turto nuomos terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d.
30. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad šalys 2005 m. gegužės 3 d. Priedu Nr. 4 prie Nuomos sutarties nustatė nuomos terminą iki 2015 m. balandžio 30 d. bei 2015 m. balandžio 22 d. susitarimu dėl Nuomos sutarties pratęsimo pratęsė nuomos terminą nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. gegužės 27 d., konstatavo, kad šiais susitarimais maksimalus leistinas Nuomos sutarties terminas šalių jau buvo sulygtas, nes nuo 2007 m. gegužės 27 d. valstybės ilgalaikis turtas negali būti išnuomotas ilgesniam nei 10 metų laikotarpiui. Padaręs tokią išvadą pirmosios instancijos teismas pažeidė vieną pagrindinių teisinės valstybės principų lex retro non agit, kuris draudžia atgalinį įstatymo ar kito teisės akto taikymą (CK 1.7 str. 2 d.). Teismų praktikoje yra nurodyta, kad šiuo principu siekiama užtikrinti teisinio reguliavimo ir asmenų teisinio statuso aiškumą ir stabilumą. Subjektai turi teisę žinoti, kokio elgesio iš jų yra tikimasi, reikalaujama, ir turi būti tikri, kad už teisės aktus atitinkantį elgesį jiems nebus taikomos teisinio poveikio priemonės vėliau pasikeitusio teisinio reguliavimo pagrindu. Taigi teisės aktai yra taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių teisės aktų įsigaliojimo. Reikalavimo, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios, neatitinkantis reglamentavimas civilinių, administracinių ar kitų teisinių santykių srityje pažeistų teisinės valstybės principą ir būtų priešingas Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pažymėtina, kad tam tikrais atvejais grįžtamoji galia gali būti nustatyta tik įstatymams, tuo tarpu poįstatyminių teisės aktų galiojimas atgal yra negalimas, nes poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio, ar nuolatinio galiojimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-76-381/2017).
31. Atsakovė, atmesdama apeliantės prašymus dėl Nuomos sutarties atnaujinimo bei priimdama ginčijamą Įsakymą, vadovaudamasi nuo 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojusia Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies norma bei Tvarkos aprašo nuostatomis, kurių aktuali nagrinėjamam ginčui redakcija įsigaliojo tik nuo 2014 m. lapkričio 12 d., pažeidė lex retro non agit principą draudžiantį atgalinį įstatymo ar kito teisės akto taikymą. Dėl nurodytų aplinkybių pagrįstu pripažįstamas skundo argumentas, kad sprendžiant klausimą dėl Nuomos sutarties atnaujinimo, bendra Nuomos sutarties trukmė pagal šią sutartį negali būti ilgesnė už Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 3 d. nustatytą terminą, kurio pradžia, vadovaujantis civilinėje teisėje galiojančiu lex retro non agit principu turi būti skaičiuojama nuo šios teisės normos įsigaliojimo momento, t. y. nuo 2014 m. spalio 1 d.
Dėl nuomininko pirmenybės teisės atnaujinti nuomos sutartį
32. Civilinio kodekso XXVIII skyriaus pirmojo skirsnio, reglamentuojančio nuomos teisinius santykius, 6.842 straipsnyje įtvirtinta nuomininko pirmenybės atnaujinti sutartį teisė. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatą, nuomininkas, tvarkingai vykdęs pagal nuomos sutartį prisiimtas pareigas, pasibaigus sutarties terminui, turi pirmenybės teisę, palyginti su kitais asmenimis, atnaujinti sutartį. CK 6.482 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuomotojas privalo per nuomos sutartyje numatytą terminą raštu pranešti nuomininkui apie šio teisę sudaryti nuomos sutartį naujam terminui, o jei toks terminas nenumatytas, - per protingą terminą iki nuomos sutarties pabaigos.
33. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal CK 6.482 straipsnyje nustatytą reguliavimą nuomininkas turi teisę pirmiau nei kiti asmenys atnaujinti nuomos sutartį esant tam tikroms sąlygoms: 1) tais atvejais, kai nuomininkas tvarkingai vykdo pagal nuomos sutartį prisiimtas pareigas; 2) pasibaigus nuomos sutarties terminui; 3) esant šalių susitarimui dėl kitų, naujų nuomos sutarties sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-46-421/2017).
34. Kaip minėta, Nuomos sutarties 2005 m. gegužės 9 d. sudaryto Priedo Nr. 4 3 punkte buvo sutarta, jog nuomininkas, tvarkingai vykdęs sutartinius įsipareigojimus ir nepadaręs esminių pažeidimų, pasibaigus sutarties galiojimo laikui, įgyja pirmumo teisę išsinuomoti šias patalpas. Šalių 2015 m. balandžio 22 d. sudarytu susitarimu Nuomos sutartyje nurodytas terminas pratęstas nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. gegužės 27 d. bei nustatyta, kad įsigaliojus šiam susitarimui, jis tampa neatskiriama Nuomos sutarties dalimi ir visos Nuomos sutarties nuostatos lieka galioti toliau. Taigi, sudarius 2015 m. balandžio 22 d. susitarimą, Nuomos sutarties 2005 m. gegužės 9 d. Priedo Nr. 4 nuostata, suteikianti teisę nuomininkui, tvarkingai vykdžiusiam sutartinius įsipareigojimus, pasibaigus nuomos sutarties galiojimo laikui, atnaujinti Nuomos sutartį, liko galioti. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad nors Nuomos sutarties 2005 m. gegužės 9 d. sudarytu Priedu Nr. 4 bei 2015 m. balandžio 22 d. susitarimu buvo nustatytas konkretus Nuomos sutarties terminas, tačiau šalių susitarimų pagrindu buvo įtvirtinta ir apeliantės teisė į Nuomos sutarties atnaujinimą pasibaigus patalpų nuomos terminams.
35. Apeliantė, siekdama sutartinių nuomos teisinių santykių tęstinumo, 2017 m. sausio 25 d. bei pakartotiniu 2017 m. kovo 16 d. raštu kreipėsi į atsakovę su prašymu atnaujinti Nuomos sutartį, nurodydama, kad visą negyvenamųjų patalpų nuomos laikotarpį nepriekaištingai vykdė visas sutarties sąlygas, todėl tiek pagal Nuomos sutarties, tiek pagal teisės aktų nuostatas turi pirmenybės teisę atnaujinti Nuomos sutartį. Atsakovė 2017 m. vasario 20 d. raštu bei 2017 m. kovo 31 d. raštu atsisakė atnaujinti Nuomos sutartį motyvuojant tuo, kad 2015 m. balandžio 22 d. susitarimu nustatytas patalpų nuomos terminas iki 2017 m. gegužės 27 d. yra ilgiausias galimas pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo ir Tvarkos aprašo nuostatas patalpų nuomos terminas bei nurodant, kad suderinus sprendimo dėl patalpų nuomos projektą bus skelbiamas naujas viešas valstybės turto nuomos konkursas dėl patalpų nuomos. Taip pat atsakovė 2017 m. gegužės 15 d. raštu informavo apeliantę apie Sveikatos apsaugos ministro 2017 m. balandžio 26 d. įsakymą, kuriuo buvo nuspręsta nuomoti patalpas viešo konkurso būdu.
36. Nurodyti atsakovės veiksmai patvirtina atsakovės atsisakymą atnaujinti Nuomos sutartį net nesvarstant Nuomos sutartyje šalių aptartos nuomininko (apeliantės) pirmumo teisės išsinuomoti patalpas pasibaigus sutarties galiojimo laikui, tuo pažeidžiant tiek Nuomos sutarties nuostatas, tiek CK 6.482 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teismų praktikoje yra konstatuota, kad šalių sudarytos valstybei ar savivaldybei priklausančių nuomos patalpų sutarties nuostata apie nuomininko pirmumo teisę pratęsti sutartį aptartomis sąlygomis nėra betikslė ir bereikšmė. Jeigu būtų nustatyta, kad nuomininkas nepažeidė nuomos sutarties sąlygų, jas vykdė tvarkingai, būtų pagrindas su nuomininku pratęsti nuomos teisinius santykius, neskelbiant naujo viešo patalpų nuomos konkurso (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-740-180/2016). Sprendžiant dėl pirmenybės teisės esamam nuomininkui suteikimo esminę reikšmę turi sutartinių įsipareigojimų įvykdymo kokybės klausimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-76-381/2017). Taigi esant nuomos sutarties šalių susitarimui dėl nuomininko pirmumo teisės atnaujinti nuomos sutartį pasibaigus jos terminui, toks susitarimas sutarties šalims nustato atitinkamas teises ir pareigas. Nustačius, kad nuomininkas nėra pažeidęs nuomos sutarties sąlygų, jas vykdė tinkamai, yra pagrindas su nuomininku atnaujinti nuomos teisinius santykius, neskelbiant naujo viešo konkurso dėl patalpų nuomos.
37. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai atmetė ieškovės argumentus, kad nuostatos dėl nuomininko pirmenybės teisės atnaujinti nuomos sutartį ir atitinkamai nuomotojo pareigos atnaujinti sutartį laikomasi ir teismų praktikoje, motyvuodamas tuo, kad ieškovės nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-740-180/2016 byloje buvo kitos faktinės aplinkybės. Nors nurodytoje byloje buvo atmestas ieškinio reikalavimas panaikinti nuomos konkurso sąlygas kaip pažeidžiančias ieškovės pirmenybės teisę atnaujinti savivaldybės turto nuomos sutartį, teismui konstatavus, kad ieškovė pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą, tačiau minėtoje nutartyje buvo akcentuota nuomos sutarties nuostatos dėl nuomininko pirmumo teisės pratęsti nuomos sutartį svarba.
38. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes bei nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2017 m. balandžio 26 d. įsakymą Nr. T-63 „Dėl negyvenamųjų patalpų nuomos“ pažeidė materialinės teisės normas, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą šioje dalyje, todėl yra pagrindas šią sprendimo dalį panaikinti ir priimti naują sprendimą – šį ieškinio reikalavimą tenkinti.
39. Kadangi pirmosios instancijos teismas atmetęs ieškinio reikalavimą dėl Įsakymo panaikinimo nurodė, kad antrasis reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovę vykdyti Nuomos sutarties (su visais pakeitimais ir papildymais) atnaujinimo procedūrą su ieškove ir atnaujinti nuomos sutartį yra išvestinis iš pirmojo, todėl atmetęs pirmąjį ieškinio reikalavimą dėl antrojo reikalavimo visiškai nepasisakė, todėl iš esmės neatskleidė bylos esmės.
40. Teismas sprendime, kuriuo išnagrinėja bylą, turi atskleisti bylos esmę, kuri pagal kasacinio teismo praktiką suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-417-684/2017), ir tai padaryti būtent pagal ieškinyje nustatytą teisminio nagrinėjimo objektą, laikydamasis ieškinyje apibrėžtų bylos nagrinėjimo ribų. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas turi pats pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek nustatytus materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo trūkumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115-916/2018). Taigi jeigu pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ar ją atskleidė netinkamai, šis trūkumas turi būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, tačiau jeigu yra neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, yra pagrindas bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
41. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas net nenagrinėjo ieškovės ieškinio reikalavimo įpareigoti atsakovę vykdyti 1996 m. sausio 23 d. Negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos sutarties (su visais pakeitimais ir papildymais) atnaujinimo procedūrą su ieškove ir atnaujinti nuomos sutartį nustatant galiojimą iki 2024 m. spalio 1 d., bei neįvertino visų byloje esančių įrodymų ir nenustatė visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir todėl savo išvadų dėl šio ginčo dalyko iš esmės nepadarė, tai leidžia konstatuoti reikšmingų faktinių bei teisinių aplinkybių nenustatymą pirmosios instancijos teisme, dėl ko ši skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis panaikintina ir ši bylos dalis perduotina nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str.).
42. Grąžinus bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui.
Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą
43. Apeliantė nagrinėjamoje byloje prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 485 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimo Nr. 1524 ,,Dėl valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos“ pakeitimo“ 10 punkto nuostata, kuria buvo nutarta pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimo Nr. 1524 ,,Dėl valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos“ 3.6 punktą taip, kad ,,Valstybės turto valdytojas privalo užtikrinti, kad sutarties atnaujinimo atveju bendra nuomos trukmė nebūtų ilgesnė kaip 10 metų“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo redakcijos, kuri galiojo nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d., nuostatoms ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktu.
44. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį, yra pažymėjęs, kad „santykiai, atsirandantys valdant valstybinį turtą, juo naudojantis ir disponuojant, reguliuotini tik įstatymu“ (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas), kad „tik įstatymų leidėjas gali nustatyti valstybės lėšų panaudojimo formą“ (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d. nutarimas), kad „tik įstatymų leidėjas gali nustatyti disponavimo valstybiniu turtu <...> būdus ir sąlygas“ (Konstitucinio Teismo 1996 m. spalio 22 d. nutarimas). Vyriausybės kompetenciją šioje srityje apibrėžia įstatymai (Konstitucinio Teismo 1997 m. birželio 17 d. nutarimas). Taigi iš Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostatos „valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas“ įstatymų leidėjui kyla pareiga visus svarbiausius valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo santykių elementus nustatyti įstatymu (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2015 m. vasario 24 d. nutarimai).
45. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. birželio 22 d., 2013 m. lapkričio 6 d., 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimai). Poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo2002 m. rugpjūčio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimai).
46. Kaip minėta, Vyriausybė 2013 m. gegužės 8 d. teikdama Lietuvos Respublikos Seimui pasiūlymą dėl Turto įstatymo pakeitimo ir papildymo pažymėjo, kad pagal Konstitucinio Teismo nutarimus disponavimo valstybės turtu būdus ir sąlygas gali nustatyti tik įstatymų leidėjas ir įstatymų leidėjui pasiūlė papildyti Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nustatytas ilgalaikio materialiojo turto nuomos sąlygas, t. y. įstatymu reglamentuoti maksimalų valstybės turto nuomos laikotarpį. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad Vyriausybė pripažino, o įstatymų leidėjas, priėmęs Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pataisas (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 str. 3 d.), pritarė, jog maksimalus valstybės turto nuomos laikotarpis turi būti reglamentuotas įstatymu, bet ne poįstatyminiu aktu – Vyriausybės nutarimu. Dėl nurodytų aplinkybių bei atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 1524 patvirtinto 2007 m. gegužės 27 d. įsigaliojusio Tvarkos aprašo 3.6 punkto nuostatos sprendžiant nagrinėjamą šalių ginčą netaikytinos, apeliantės prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 25 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2017 m. balandžio 26 d. įsakymą Nr. T-63 „Dėl negyvenamųjų patalpų nuomos“ (inter alia, šiuo įsakymu įformintą sprendimą vykdyti negyvenamųjų patalpų, esančių pastate (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio adresas (duomenys neskelbtini), viešą nuomos konkursą), panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti – panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2017 m. balandžio 26 d. įsakymą Nr. T-63 „Dėl negyvenamųjų patalpų nuomos“ (inter alia, šiuo įsakymu įformintą sprendimą vykdyti negyvenamųjų patalpų, esančių pastate (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio adresas (duomenys neskelbtini), viešą nuomos konkursą).
Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 25 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas įpareigoti atsakovę Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją vykdyti 1996 m. sausio 23 d. Negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos sutarties (su visais pakeitimais ir papildymais) atnaujinimo procedūrą su ieškove ir atnaujinti nuomos sutartį nustatant galiojimą iki 2024 m. spalio 1 d. bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjai Danutė Gasiūnienė
Konstantinas Gurinas
Egidija Tamošiūnienė