Administracinė byla Nr. I-1105-789/2014

Proceso Nr. 3-61-3-03460-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1, 74

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Rasos Ragulskytės-Markovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Halinos Zaikauskaitės, dalyvaujant pareiškėjui K. J., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. J. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos), dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

Pareiškėjas K. J. 2013-09-04 pateikė teismui skundą (b. l. 1–3), kurį 2013-10-04 patikslino (b. l. 24–25), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013-08-19 sprendimą Nr. 1D-7568(11); 2) priteisti pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, valstybinės pensijos nepriemoką – 10 754,49 Lt. Be to, pareiškėjas 2014-02-28 pateikė teismui prašymą atnaujinti praleistą trejų metų terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo paduoti (b. l. 36–37).

Paaiškino, kad Ministerijos sekretoriaus 2004-10-26 sprendimu jam buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija – 546,16 Lt per mėnesį. Pažymėjo, kad nuo Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) įsigaliojimo jam yra mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31 nepriemoka dėl Laikinojo įstatymo 5 str. taikymo sudaro 10 754,49 Lt. Nurodė, kad 2013-07-11 kreipėsi į Ministeriją, prašydamas išmokėti neišmokėtos pensijos dalį, tačiau Ministerija 2013-08-19 priėmė sprendimą atsisakyti nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, nes praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos.

Pareiškėjas savo reikalavimus grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012-02-06 priimtu nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas). Pareiškėjas nurodo, kad teisinį reguliavimą, įtvirtintą Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d., aiškindamas kartu su šio įstatymo 4 str. 1 d. ir 1 priede įtvirtintu teisiniu reguliavimu, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu (išskyrus nustatytas išimtis), valstybinės pensijos perskaičiuotos (sumažintos) pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d., o pagal šio įstatymo 5 str. 1 d. jos dar kartą perskaičiuojamos taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nustatytą formulę.

Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 5 str. 1, 2 d. nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbi jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Taigi pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nuostatų taikymo.

Paaiškino, kad tai, jog buvo pažeistos jo teisės, suprato Konstituciniam Teismui priėmus    2012-02-06 nutarimą. Pažymėjo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 str. 1 d. prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl ginčo teisinių santykių srityje ilgą laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, t. y. teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas buvo gerokai apsunkintas. Mano, kad pagrįstai tikėjosi, jog praradimai bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Atsakovė Ministerija, atstovaujanti ir atsakovei Lietuvos valstybei, 2013-09-19 (b. l. 20) ir 2013-10-04 (b. l. 33) atsiliepimuose nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė bylą nutraukti pagal ABTĮ 101 str. 7 p., nes pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti. Paaiškino, kad pareiškėjas praleido Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 6 d. nustatytą 6 mėnesių terminą ginčyti ikiteismine tvarka pensijos perskaičiavimą, nes nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki 2013-07-11 skundo Ministerijai padavimo dienos praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai. Mano, kad pažeidimo paaiškėjimo diena laikytina Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo paskelbimo diena, t. y.     2012-09-21, todėl 6 mėnesių terminas baigėsi 2013-03-21. Be to, paaiškino, kad pareiškėjas praleido Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatytą 3 metų terminą ginčyti pensiją už 2010 m.     sausio–gegužės mėnesį, nes ji buvo išmokėta 2010 m. vasario–birželio 20 d., o į Ministeriją kreiptasi 2013-07-11. Jeigu teismas tenkintų pareiškėjo skundą, prašė pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014-02-01, nes 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepimo nepateikė.

Teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad palaiko skundą, ir prašė jį tenkinti.

Atsakovių ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio laiką ir vietą jiems pranešta tinkamai.

Skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydžio ribojimo laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31 teisėtumo.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Ministerijos 2005-02-24 sprendimu Nr. 2/17-896 pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija – 546,16 Lt per mėnesį (b. l. 14). Pensija laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31 buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 5 str. (b. l. 6). 2013-07-16 Tarnyboje gautas pareiškėjo 2013-07-11 prašymas nurodyti, kuo remiantis buvo mažinama paskirta pensija ir pateikti paskaičiavimus dėl valstybinės pensijos nepriemokos (b. l. 15). Išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, Ministerija 2013-08-19 sprendime Nr. 1D-7568(11) nurodė, kad, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 6 d., prašymo nenagrinės, kadangi praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos (b. l. 16).

Visų pirma, atsakovė prašė bylą nutraukti pagal ABTĮ 101 str. 7 p., nes pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013-11-07 nutartyje administracinėje byloje Nr.                 A444-2232/2013 nurodė, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia, pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Atsižvelgiant į tai, atsakovės prašymas bylą nutraukti pagal ABTĮ 101 str. 7 p. netenkintinas. Tačiau šioje byloje spręstinas klausimas dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo atnaujinimo.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013-11-07 nutartyje administracinėje byloje Nr.                 A444-2232/2013 pabrėžė, kad suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą, t. y. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintą 3 metų terminą pripažino specialiuoju terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos palyginti su ABTĮ 33 str. 1 d. nustatytu terminu. LVAT minėtoje byloje nurodė, kad sprendžiant dėl termino kreiptis į teismą eigos pradžios nagrinėjamu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir individualias bylos faktines aplinkybes. 2013-11-07 nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo: iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad dėl pareiškėjo sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo atskiras administracinis sprendimas priimtas nebuvo; pareiškėjui neįteikta jokių pranešimų apie ginčijamus veiksmus; sumažinta valstybinė pensija buvo mokama faktiškai kiekvieną mėnesį, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Įvertinusi šias faktines aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Šioje byloje išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi, kad pareiškėjui tam tikra valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta 2010 m. vasario mėnesį, o pareiškėjas į teismą kreipėsi 2013-03-22, konstatavo, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo valstybinė pensija buvo mažinama nuo 2010 m. sausio mėnesio, taigi pirmą sumažintą valstybinę pensiją už 2010 m. sausio mėnesį pareiškėjas gavo 2010 m. vasario mėnesį, nes pensija mokama už praėjusį mėnesį (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-01-20 nutarimu Nr. 83 (redakcija, galiojusi nuo 2010-01-01 iki 2013-02-03) patvirtintų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 p.). Pareiškėjas 2010 m. vasario mėnesį sužinojo apie pensijai taikytiną ribojimą, o skundą teismui pateikė 2013-09-04. Taigi, vertinant LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtos administracinės bylos Nr. A444-2232/2013 aplinkybes ir nagrinėjamos bylos aplinkybes, darytina išvada, kad faktinės bylos aplinkybės dėl skundo padavimo teismui iš esmės yra analogiškos. Todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas K. J. į teismą kreipėsi praleidęs 3 metų terminą. Teismas, atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, 2014-01-21 raštu pasiūlė pareiškėjui pateikti prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti (b. l. 35). 2014-02-28 rašte (b. l.       36–37) pareiškėjas suformulavo prašymą atnaujinti senaties terminą skundui pateikti ir paaiškino, kad tai, jog buvo pažeistos jo teisės, suprato Konstituciniam Teismui priėmus 2012-02-06 nutarimą. Pažymėjo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d. prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl ginčo teisinių santykių srityje ilgą laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, t. y. teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas buvo gerokai apsunkintas. Mano, kad pagrįstai tikėjosi, jog praradimai bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Pagal ABTĮ 34 str. 1 d. pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties, t. y. ABTĮ 34 str. 1 d. yra įtvirtinta teismo teisė (diskrecija) atnaujinti dėl svarbios (-ių) priežasties (-ių) praleistą skundo padavimo terminą. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, apribojusios jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Pabrėžtina, kad, sprendžiant dėl praleisto termino atnaujinimo, teismui suteikta diskrecija (sprendimo laisvė), atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, spręsti dėl termino praleidimo priežasčių pripažinimo (nepripažinimo) svarbiomis. Teismas turi įvertinti aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis termino praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką asmens realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; turi įvertinti, ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė kreiptis į teismą iki įstatymu nustatyto termino). Be to, asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir operatyvumo standartai (LVAT 2014-01-08 nutartis administracinėje byloje Nr. TA438-1/2014, 2014-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr.            AS502-142/2014).

Taigi teismas, nagrinėdamas klausimą, ar yra pagrindas atnaujinti terminą skundui paduoti, turi įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Šios bylos kontekste yra svarbios šios aplinkybės: 1) teisės aktų, reglamentuojančių valstybinių pensijų sumažinimą, priėmimo aplinkybės ir nustatytas teisinis reguliavimas; 2) teisinis reguliavimas, nustatantis terminą kreiptis į teismą, ir su tuo susijusi teismų praktika; 3) Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas ir jo pasekmės, įstatymų leidėjo veiksmai (neveikimas) po Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo priėmimo; 4) subjekto, išmokančio valstybinę pensiją, veiksmai informuojant pensijos gavėją apie jam išmokamos valstybinės pensijos dydį ir realus pensijos gavėjo sužinojimas apie sumažintą pensiją.

Visų pirma, Laikinasis įstatymas, kurio 4, 5 str. buvo nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka, buvo priimtas 2009-12-09. Šio įstatymo 15 str. buvo nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 str., įsigalioja 2010-01-01 ir galioja iki 2011-12-31. Laikinojo įstatymo preambulėje įtvirtintas naujo teisinio reguliavimo pagrindimas ir tikslai: didėja deficitas, nulemtas Lietuvos ūkį apėmusios ekonomikos krizės; būtinybė stabilizuoti deficito didėjimą ir subalansuoti pinigų srautus; siekis kiek įmanoma apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes ir ekonomikos krizės laikotarpiu užtikrinti išmokų mokėjimą laiku; Konstitucinio Teismo praktika, kad išimtiniais atvejais išmokos laikinai, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga padėtis, gali būti mažinamos tokiu mastu, kokiu būtina gyvybiškai svarbiems visuomenės interesams užtikrinti ir kitoms konstitucinėms vertybėms apsaugoti. Taigi Laikinuoju įstatymu buvo įtvirtintas laikinas valstybinių pensijų mažinimas.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad valdžios atsakomybė visuomenei neatsiejama nuo konstitucinio teisinės valstybės principo (Konstitucinio Teismo 2004-03-31 išvada, 2010-05-13 nutarimas, 2010-10-27 išvada ir kt.); neatsiejami konstitucinės teisinės valstybės elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas (Konstitucinio Teismo 2001-07-12, 2001-12-18, 2003-03-04 nutarimai ir kt.); vienas iš teisinės valstybės pagrindų – teisingumas, kuris gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Konstitucinio Teismo 1995-02-22,            2000-12-06, 2003-03-17 nutarimai ir kt.).

Vertinant 2009-12-09 Laikinojo įstatymo nuostatas konstitucinės teisinės valstybės principo kontekste, darytina išvada, kad šiuo įstatymu asmenims, patiriantiems pagal šį įstatymą tam tikrus ribojimus, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad tie ribojimai bus taikomi laikinai, iki įstatyme nurodytos datos, t. y. iki 2011-12-31.

Be to, tuo metu buvo priimti ir kiti teisės aktai, kuriais buvo reglamentuoti tam tikri su ekonomine krize susiję santykiai. Tai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-10-14 nutarimas Nr. 1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio“, kuriame nutarta, jog tol, kol baigsis ekonomikos sunkmetis, reikalingos skubios priemonės valstybės viešiesiems finansams konsoliduoti, nustatyti laikiną išlaidų mažinimą, įskaitant socialinių išmokų mažinimą, vadovaujantis konstituciniais teisėtų lūkesčių ir proporcingumo principais. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-12-03 nutarimo Nr. 1583 1 p. buvo pakeistas minėto nutarimo Nr. 1295 2 p. ir nustatyta, kad atsigavus Lietuvos ekonomikai sumažintos valstybinio socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijos bus kompensuojamos.

Pažymėtina ir tai, kad tuo metu buvo priimti ir kiti teisės aktai, kuriais buvo mažinami darbo užmokestis bei atlyginimas valstybėms tarnautojams, pareigūnams, teisėjams, politikams (2008-12-19 Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymu buvo sumažintas bazinis dydis; 2009-04-23 Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2009-05-01, 2009-07-17 Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. ir 1 priedo pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2009-08-01, buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginių atlyginimų koeficientai, 2009-07-17 Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2009-08-01, buvo sumažinti priedai STT pareigūnams, 2009-04-28 Teisėjų atlyginimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2009-05-01, ir 2009-07-17 Teisėjų atlyginimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2009-08-01, buvo sumažinti teisėjų atlyginimo koeficientai; 2009-04-23 Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2009-05-01, ir 2009-07-17 Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2009-08-01, buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai prokurorams, pareigūnams ir politikams).

Sistemiškai vertinant aptartą teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad šiuo teisiniu reguliavimu buvo suponuotas teisėtas lūkestis, jog valstybė, išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins nustatytus laikinus ribojimus. Esant tokioms aplinkybėms, yra pagrįsta tikėtis, kad piliečiai, ypač valstybės tarnautojai, pareigūnai, teisėjai ir kt., suvokdami valstybėje susidariusią sunkią ekonominę situaciją, solidarizuosis su valstybe ir savo veiksmais nesukels interesų priešpriešos ir socialinio gyvenimo nestabilumo. Manytina, kad teisinis reglamentavimas, nustatantis laikinus ribojimus, laikytinas viena iš objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą terminą kreiptis į teismą.

Antra, nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ir apskundimo terminų. Tai konstatuota ir LVAT 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje pagal analogiją pritaikytas Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str. Tai, kad įstatymų leidėjas nėra aiškiai sureguliavęs kreipimosi į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos termino klausimo, konstatuota ir LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-11-07 nutartyje administracinėje byloje Nr.      A444-2232/2013. Tokį teisinį reguliavimą, kuriame yra nenustatyta aiški apskundimo tvarka, galima laikyti teisės spraga.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisinis reguliavimas turi būti aiškus, neprieštaringas, suprantamas teisinių santykių dalyviams (2004-12-13, 2005-07-08, 2005-05-29,         2008-12-24, 2009-03-27 ir kt.). Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad teisės spragų pašalinimas yra atitinkamo teisėkūros subjekto kompetencijos dalykas, teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu užpildyti taikant teisę (inter alia, naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus), taip pat aiškinant teisę (2006-08-08 sprendimas, 2007-06-07 nutarimas ir kt.)

Europos Teisingumo Teismas taip pat yra konstatavęs, kad, siekiant užtikrinti teisinį saugumą, senaties terminas turi būti nustatytas iš anksto (2002-07-11 sprendimas Marks & Spencer byloje Nr.        C-62/00, 2013-12-12 sprendimas Test Claimants byloje Nr. C-362/12); nors veiksmingumo principas nedraudžia nacionalinės teisės aktais sutrumpinti termino, tačiau tai daroma su sąlyga, kad ne tik naujai nustatytas terminas yra protingas, bet ir naujuose teisės aktuose įtvirtinta pereinamojo laikotarpio tvarka, pagal kurią, priėmus šiuos teisės aktus, ginčo šalims suteikiamas pakankamas terminas pateikti grąžinimo prašymus, kuriuos jie turėjo teisę pateikti galiojant ankstesniems teisės aktams; tokia pereinamojo laikotarpio tvarka būtina, nes šiems prašymams nedelsiant taikant trumpesnį senaties terminą, nei prieš tai galiojęs, iš kai kurių ginčo šalių atgaline data būtų atimta teisė į kompensaciją arba jie turėtų tik labai trumpą terminą šiai teisei įgyvendinti (2013-12-12 sprendimas Test Claimants byloje Nr. C-362/12).

Įvertinus atitinkamą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, galima teigti, kad teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos priteisimo susiformavo tik LVAT         2013-03-12, 2013-11-07 nutartyse užpildžius teisinio reguliavimo spragas, šios aplinkybės nagrinėjamos bylos kontekste vertintinos kaip pagrindžiančios termino kreiptis į teismą atnaujinimą.

Trečia, tik 2012-09-21 paskelbus Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimą pareiškėjas sužinojo apie savo teisių pažeidimą. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taigi Lietuvos teisinėje sistemoje teisės aktai galioja iki tol, kol jie pripažįstami prieštaraujančiais Konstitucijai. Pažymėtina, kad kreipimasis į Konstitucinį Teismą savaime nesustabdo to teisės akto galiojimo. Todėl tol, kol Konstitucinis Teismas nekonstatuoja, jog tam tikras aktas prieštarauja Konstitucijai, asmenys turi pagrindą pagrįstai tikėtis, kad tais teisės aktais reglamentuojamos jų teisės nėra pažeidžiamos. Kitaip aiškinant šias teisės normas būtų pažeistas teisinio stabilumo ir aiškumo principas, sukeltas socialinio gyvenimo nestabilumas, interesų priešprieša.

Pažymėtina, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenustato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą nustatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (LVAT 2004-03-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia, susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d., konstatavo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

Pažymėtina, kad kitų Europos Sąjungos valstybių, turinčių gilias konstitucinės, administracinės ir administracinio proceso teisės tradicijas, praktikoje yra galimybė pripažinti asmens teisių pažeidimą po Konstitucinio Teismo sprendimo priėmimo ir įsigaliojimo ir tuo atveju, kai tas konkretus asmuo dėl savo teisių pažeidimo iki Konstitucinio Teismo sprendimo priėmimo ir įsigaliojimo nesikreipė (pvz., po Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo 2012-11-06 sprendimo (BVerfG, 2 BvL 51/06) įsigaliojimo buvo suteikta teisė asmenims kreiptis į universitetą su prašymu grąžinti beveik prieš 20 metų sumokėtus mokesčius už tam tikras universiteto paslaugas, kurias reglamentuojantys teisės aktai buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, nors tie asmenys dėl savo teisių pažeidimo nesikreipė iki Konstitucinio Teismo sprendimo įsigaliojimo, analogiška situacija buvo Vokietijos Federaliniam Konstituciniam Teismui priėmus 2003-03-19 sprendimą (BVerfG, 2 BvL 9/98, 2 BvL 10/98, 2 BvL 11/98, 2 BvL 12/98, BVefGE 108,1)).

Pažymėtina ir tai, kad, 2012-09-21 įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimui, įstatymų leidėjas nesiėmė veiksmų sureguliuoti ir nustatyti neteisėtai neišmokėtų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmą. Taigi pats įstatymų leidėjas savo neveikimu suponavo teisinių santykių neaiškumą, nors, įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, asmenys turėjo teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pažeistos teisės bus atstatytos. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjas pagrįstai manė, kad teisės aktai, pagal kuriuos jam buvo apskaičiuojama ir išmokama valstybinė pensija, neprieštarauja Konstitucijai iki tol, kol Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, nustatantį, kad valstybinių pensijų sumažinimas prieštarauja Konstitucijai.

Ketvirta, pažymėtina ir tai, kad byloje nustatyta, jog institucija, apskaičiuojanti ir išmokanti valstybinę pensiją, reguliariai neinformuodavo pareiškėjo apie išmokamos pensijos dydį jokiais pranešimais ir / ar sprendimais. Kadangi institucija, išmokanti valstybinę pensiją, neinformuodavo pareiškėjo apie išmokamos pensijos dydį ir kitus su pensijų mokėjimu priimtus sprendimus, kyla neaiškumas dėl realaus sužinojimo apie pensijos mažinimą. Taigi šios aplinkybės vertintinos kaip pagrindžiančios termino kreiptis į teismą atnaujinimą.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis teisingumo bei protingumo principais, teismas pripažįsta, kad pareiškėjas K. J. terminą skundui paduoti dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo praleido dėl svarbių anksčiau nurodytų priežasčių, todėl terminas atnaujintinas.

Minėtą teismo poziciją dėl praleisto termino atnaujinimo patvirtina ir naujausia LVAT praktika, kurioje nurodyta, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios, tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes (LVAT         2014-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014-01-22 nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014, 2014-01-22 nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-214/2014). Minėtose nutartyse LVAT konstatavo, kad ABTĮ 33 str. 1 d. prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgusi į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo gerokai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010-04-20 sprendimu, 2010-06-29 nutarimu ir 2012-02-06 nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai, inter alia, dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Ginčui dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio sumažinimo taikytinos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos.

Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 str. 1 d. (redakcija, galiojusi nuo        2007-01-19 iki 2013-01-01) pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams valstybines pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Krašto apsaugos ministerija, Generalinė prokuratūra, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ar Kalėjimų departamentas pagal tai, kurioje iš šių institucijų pensijos gavėjas tarnavo paskiausiai.

Nuo 2010-01-01 įsigaliojo Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas, kurio 4 str. 1 d. buvo nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 str. 2 d. 1 ir 3 p., bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos, taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. (redakcija, galiojusi nuo 2010-01-01 iki 2010-03-01) buvo nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 str. nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis ir kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau šiame įstatyme šios pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 str. 1 d. 8 ir 9 p., mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Jei išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. redakcijose, galiojusiose nuo 2010-03-01 iki 2010-12-01 ir nuo 2010-12-01 iki 2012-09-01.

Laikinojo įstatymo 5 str. 2 d. (redakcija, galiojusi iki 2010-12-01) buvo nustatyta, kad jeigu 5 str. 1 d. nurodytų išmokų gavėjai valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 str. 1 d. 8 ir 9 p., jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama 50 procentų priklausančios išmokos. Laikinojo įstatymo 5 str. 2 d. (redakcija, galiojusi nuo 2010-12-01 iki 2012-09-01) buvo nustatyta, kad jeigu 5 str. 1 d. nurodytų išmokų gavėjai yra asmenys, nurodyti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 str. 1 d. 8 p., jiems mokama 50 procentų priklausančios išmokos.

Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatos buvo taikomos iki 2012-09-01, kol jos neteko galios.

Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime, vertindamas Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos), Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. (2009-12-09 redakcija), 5 str. 1 d. (2009-12-09, 2010-02-11, 2010-10-26 redakcijos) ir 5 str. 2 d. (2009-12-09, 2010-10-26 redakcijos), konstatavo, kad: 1) Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos) tiek, kiek ji apima Valstybinių pensijų įstatymo 1 str. 1 d. 1–4 p. nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 23, 29, 52 str., konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. (2009-12-09 redakcija) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; 3) Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. (2009-12-09,           2010-02-11, 2010-10-26 redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 48 str. 1 d.; 4) Laikinojo įstatymo 5 str. 2 d. (2009-12-09, 2010-10-26 redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 48 str. 1 d.

Vadinasi, Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. ir Laikinojo įstatymo 5 str., pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises. Pažymėtina, kad iš Tarnybos 2013-08-01 pažymos Nr. 11PP(P)-4740 matyti, jog pareiškėjo pensija pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. ir Laikinojo įstatymo 4 str. nebuvo mažinama (b. l. 6), taigi nagrinėjamoje byloje aktualu tai, ar pagal Laikinojo įstatymo 5 str. pensija buvo sumažinta teisėtai ir pagrįstai.

Atsakovė pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Konstitucijos 107 str. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. nustatyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenustato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą nustatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (LVAT 2004-03-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004).

Pažymėtina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo         2011-10-25 nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia, susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d., konstatavo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr.                  A575-1831/2011).

LVAT 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad asmuo gali kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo net ir po tam tikro Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo. Teismas taip pat nurodė, kad pažeistų teisių atkūrimas reiškia pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimą.

Sisteminis nurodytų nuostatų ir LVAT praktikos įvertinimas sudaro pagrindą pripažinti, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012-09-21.

Jau minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, tačiau nustatė, kad Konstitucijos 23, 29, 52 str. ir konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d.           (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos) tiek, kiek ji apima Valstybinių pensijų įstatymo 1 str. 1 d. 1–4 p. nustatytas valstybines pensijas. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pripažino, kad Konstitucijos 48 str. 1 d. prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 str. 1 ir 2 d. nuostatos.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo skunde nurodyta 10 754,49 Lt dydžio nepriemokos suma susidarė dėl pensijos ribojimo pagal Laikinojo įstatymo 5 str., o pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 str. ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nebuvo mažinama (b. l. 6). Todėl darytina išvada, kad pareiškėjui nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis, susidariusi taikant Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nustatytą ribojimą, t. y. nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio nepagrįstai neišmokėta 10 754,49 Lt dydžio pensijos dalis (b. l. 6), kuri pareiškėjui ir priteistina. Pažymėtina, kad Ministerija savo atsiliepime neginčija Tarnybos 2013-08-01 pažymoje apskaičiuoto pensijos nepriemokos dydžio. Atsižvelgiant į tai, K. J. priteistina laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio dėl Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nuostatų taikymo susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka – 10 754,49 Lt.

Pareiškėjas pensijos nepriemoką prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos. Pažymėtina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama administracinę bylą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, nurodė, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus. Pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Atsižvelgusi į tai, išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovas šioje byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turėtų būti Lietuvos valstybė, o ne Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (LVAT 2013-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Teismas daro išvadą, kad toks LVAT išaiškinimas suponuoja išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui K. J. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis (10 754,49 Lt) pareiškėjui priteistina ne iš Ministerijos, o iš Lietuvos valstybės. Vyriausybė 2010-07-07 nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Atsižvelgiant į tai, neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui K. J. priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos.

Be to, jeigu teismas tenkintų pareiškėjo skundą, Ministerija prašė pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014-02-01, nes 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšų pareigūnų ir karių sumažintoms valstybinėms pensijoms atstatyti nėra skirta. Teismas pažymi, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo priėmimo datą (2014-05-13), atsakovės prašymas pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014-02-01 yra nebeaktualus, nes šis teismo sprendimas įsiteisės vėliau, negu atsakovės prašyme nurodyta pensijos kompensavimo atidėjimo data. Taigi minėtas Ministerijos prašymas atidėti sprendimo vykdymą nespręstinas.

Pareiškėjas taip pat prašo panaikinti Ministerijos 2013-08-19 sprendimą Nr. 1D-7568(11). Ministerija 2013-08-19 sprendime Nr. 1D-7568(11) nurodė, kad, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 6 d., pareiškėjo prašymo nenagrinės, kadangi praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos (b. l. 16). Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 6 d. nustatyta, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Skundas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 15 d.). Teismas pažymi, kad iš pareiškėjo 2013-07-11 prašymo (b. l. 15), į kurį atsakant buvo priimtas ginčijamas Ministerijos 2013-08-19 sprendimas Nr. 1D-7568(11), matyti, kad pareiškėjas prašė atsakyti, kuo remiantis buvo mažinama pensija ir kokia suma dėl to buvo neišmokėta, t. y. pareiškėjas iš esmės prašė suteikti informaciją apie pensijos nepriemokos susidarymo pagrindą (-us) ir dydį. Taigi teismas daro išvadą, kad pareiškėjo 2013-07-11 prašymas nelaikytinas skundu Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 15 d. prasme, nes minėtame prašyme pareiškėjas nenurodė, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir neprašė juos apginti, t. y. nesuformulavo reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo 2013-07-11 prašymas pagal savo turinį laikytinas prašymu suteikti informaciją, į kurį turėjo būti atsakyta Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Ministerijos 2013-08-19 sprendimas Nr. 1D-7568(11) priimtas netinkamai taikant ir aiškinant teisės aktus, todėl negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, jis naikintinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 2 p., 127 ir 129 str., teisėjų kolegija

n u s p r e n d ė:

Pareiškėjo K. J. skundą tenkinti.

Atnaujinti trejų metų terminą skundui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo paduoti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013-08-19 sprendimą Nr.         1D-7568(11).

Priteisti K. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 10 754,49 Lt (dešimt tūkstančių septynis šimtus penkiasdešimt keturis litus 49 ct), susidariusią pritaikius Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki   2012-08-31.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                                                    Raimondas Blauzdžius

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Halina Zaikauskaitė