Civilinė byla Nr. e2A-205-407/2024
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00856-2023-1
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.11.5 (s)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. balandžio 23 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Danguolės Martinavičienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Enefit“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Enefit“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „FishNet“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Enefit“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės UAB „FishNet“ 1 143 973,38 Eur skolą, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad atsakovė UAB „FishNet“ su ieškove UAB „Enefit“ 2022 m. rugpjūčio 16 d. sudarė elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį, kuria šalys sutarė dėl elektros energijos tiekimo atsakovei. Sutartyje šalys sulygo, kad pirkėjas turi teisę bet kuriuo metu nutraukti sutartį, apie tai prieš 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų informuodamas pardavėją raštu arba forma, kuri gali būti atkuriama raštu, ir sumokėti sutarties nutraukimo mokestį. Ieškovė akcentavo, kad sutarties nutraukimo mokestis turi būti pirkėjo sumokėtas pardavėjui iki sutarties nutraukimo, kitu atveju sutartis yra tęsiama. Kadangi sutartis buvo nutraukta atsakovės iniciatyva 2023 m. birželio 30 d., todėl atsakovei kilo pareiga sumokėti sutarties nutraukimo mokestį. Ieškovė sutarties nutraukimo mokestį apskaičiavo tokia tvarka: nesuvartotos elektros energijos kiekis padauginamas iš sutartyje nustatytos fiksuotos kainos, padaugintos iš koeficiento 0,6.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gruodžio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
4. Teismas nurodė, kad atsakovė atitinka mažos įmonės sąvoką. Taigi, 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojus naujai Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatyme (toliau – EEĮ) redakcijai, atsakovė įgijo teisę vienašališkai nutraukti sutartį be sutarties nutraukimo mokesčio ir (ar) netesybų ir šia teise pasinaudojo. Teismas nustatė, kad šalys sulygo, jog šalis atlygina kitos šalies patirtus tiesioginius nuostolius, kuriuos sukėlė šalies sutartyje numatytų įsipareigojimų pažeidimas. Šalies negautos pajamos jokiais atvejais nėra atlyginamos. Įvertinęs tai teismas nusprendė, kad, net jeigu ir būtų pripažinta, jog atsakovė neteisėtai nutraukė sutartį, atsakovei nekyla pareiga atlyginti ieškovės prašomos priteisti 1 143 973,38 Eur sumos, nes iš sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo formulės, įtvirtintos fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunktyje, kuriuo remiantis yra apskaičiuota 1 143 973,38 Eur suma, yra akivaizdu, kad tai yra ieškovės negautos pajamos.
5. Pirmosios instancijos teismas nesirėmė ieškovės ir su ja susijusios įmonės Eesti Energia AS (toliau – Eesti Energia) sudarytais dokumentais, kurie, ieškovės teigimu, įrodo jos patirtus nuostolius. Teismas pažymėjo, kad patvirtinimai nėra šalių pasirašyti, nėra aišku, ar jie nėra paruošti atgalinėmis datomis ruošiantis šiai bylai, todėl jais remtis negalima. Be to, iš pateiktų dokumentų nėra aišku, ar buvo pirktas ir parduotas iš Eesti Energia būtent atsakovei skirtas elektros energijos kiekis, kodėl tos pačios datos pirkimo ir pardavimo sandorių su Eesti Energia kainos tais pačiais laikotarpiais yra skirtingos.
6. Ieškovė nurodė, kad elektros energijos išvestinės finansinės priemonės sutartyje šalių sulygtai elektros energijos kainai apdrausti įsigijimo ir nepanaudoto elektros energijos (finansinio turto) kiekio pardavimo pagal ateities sandorius su Eesti Energia nuostoliai, kuriuos patyrė ieškovė, sudaro 814 066,55 Eur. Ieškovė nurodė, kad šie nuostoliai neapima kitų į mažmeninės rinkos kainą, nurodytą sutartyje, įskaičiuotų pastovių ir kintamų įmonės kaštų, kurie atsiranda vykdant sutartyje numatytus įsipareigojimus. Tačiau ieškovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad būtent dėl sutarties nutraukimo ji patyrė minėtas išlaidas, t. y. iš byloje esančių duomenų negalima nustatyti, kokio dydžio išlaidos teko ieškovei.
7. Teismas taip pat pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovės atstovas nurodė, jog atsakovė siūlė ieškovei išsaugoti sutartinius santykius, toliau pirkti elektros energiją biržos kainomis, tačiau ieškovė atsisakė. Teismas nusprendė, kad atsakovė bendradarbiavo su ieškove, tačiau pati ieškovė prisidėjo prie patirtų nuostolių atsiradimo ir niekaip nesiekė sumažinti nuostolių, todėl jai tenka nuostolių atsiradimo rizika, o atsakovei negali būti taikoma civilinė atsakomybė.
8. Teismo vertinimu, bylos šalis siejo tęstiniai sutartiniai teisiniai santykiai. Nauja Elektros energetikos įstatymo redakcija įsigaliojo šalims vykdant sutartį (2023 m. birželio 1 d.). Todėl šios nuostatos taikytinos sutarties vykdymo etapui, trukusiam nuo 2023 m. birželio 1 d. (nuo nuostatų įsigaliojimo momento). Tokia išvada neprieštarauja principui lex retro non agit (įstatymas negalioja atgal) ir teisės normoms, kuriose yra išreikštas šis principas, įskaitant Lietuvos Respbulikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.157 straipsnio 2 dalį, nes pripažįstamas perspektyvus (nukreiptas į ateitį) teisinio reguliavimo galiojimas būtent tai sutartinių teisinių santykių stadijai, kuri trunka nuo reguliavimo įsigaliojimo.
9. 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių ir iš dalies keičianti Direktyvą 2012/27/ES (toliau – ir Direktyva (ES) 2019/944) numato įpareigojimą valstybėms narėms užtikrinti, kad už tiekėjo pakeitimą nebūtų nustatyti nepagrįsti mokesčiai ir valstybės narės savo aktyviais veiksmais užtikrintų, kad atitinkami nepagrįsti mokesčiai (t. y. mokesčiai vien už tiekėjo pakeitimą, nesusieti su konkrečiais tiekėjo nuostoliais) buitinių vartotojų ir mažų įmonių atžvilgiu nebūtų taikomi. Šioje byloje ieškovė neįrodė, kad jos prašomas priteisti sutarties nutraukimo mokestis yra pagrįstas, susietas su konkrečiais ieškovės patirtais tiesioginiais nuostoliais.
10. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad atsakovė sutartį su ieškove nutraukė teisėtai, ieškovė neįrodė patirtų nuostolių, o sutarties nutraukimo mokestis ir (ar) netesybos atsakovės atžvilgiu negali būti taikomos, nes tai prieštarautų EEĮ redakcijai, galiojančiai nuo 2023 m. birželio 1 d., taigi ieškinį atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Ieškovė UAB „Enefit“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, sutarties vykdymui, kiek tai susiję su atsakovės teise vienašališkai ir neatlygintinai nutraukti sutartį, išimtinai taikoma sutarties sudarymo metu galiojusi EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcija, kuri jokia apimtimi nedraudė vartotojui ir nepriklausomam elektros energijos tiekėjui elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyje susitarti dėl sutarties nutraukimo sąlygojamų nuostolių atlyginimo, įskaitant netesybas.
11.2. Ieškovė, 2022 m. rugpjūčio mėnesį teikdama atsakovei komercinį pasiūlymą dėl elektros energijos tiekimo sąlygų ir sudarydama ilgalaikę fiksuotos kainos sutartį, savo elgesį orientavo pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, įskaitant ir tuo metu galiojusią EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakciją, bei įgijo teisėtą interesą ir teisėtą lūkestį, kuris yra neatsiejamas nuo teisinės valstybės principo, sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis reikalauti netesybų, jei atsakovė vienašališkai savo iniciatyva nutrauktų sutartį iki jos galiojimo termino pabaigos. Kaip jau minėta, tuo metu netesybos nebuvo draudžiamos, o kaip tik, priešingai, plačiai taikytos nepriklausomų elektros energijos tiekėjų sudarant ilgalaikes fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis.
11.3. Įstatymų leidėjas, keisdamas EEĮ 47 straipsnio 3 dalį, aiškiai nustatė, kad šio teisės akto pakeitimai galioja sutartims, sudarytoms po šio įstatymo įsigaliojimo dienos.
11.4. Sutarties nutraukimo mokesčio (netesybų) taikymas neprieštarauja aktualioms Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktų ir EEĮ nuostatoms. Sutarties nutraukimo mokestis yra ieškovės tiesioginių nuostolių kompensacija dėl atsakovės vienašalio atsisakymo tinkamai vykdyti sutartį joje nustatytomis sąlygomis. Ieškovės teisė į nuostolių atlyginimą dėl vienašalio atsakovės atsisakymo toliau vykdyti sutartį (vienašalio nutraukimo) nėra ribojama nei Direktyva (ES) 2019/944, nei sutarties galiojimo metu taikyta EEĮ 47 straipsnio 3 dalimi.
11.5. Naujas reguliavimas suponuoja, kad draudžiama susitarti dėl baudinių netesybų ir (ar) mokesčio, kuris būtų taikomas tik tuo pagrindu, jog vartotojas nusprendė pakeisti elektros energijos tiekėją ir nutraukti galiojančią elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį. Tačiau, pabrėžtina, tokiu reguliavimu nėra draudžiama iš anksto susitarti dėl tiekėjo nuostolių, kylančių dėl vartotojo atsisakymo toliau vykdyti sutartį, atlyginimo.
11.6. Laisvas ir neatlygintinis tiekėjo keitimas jokiu būdu nereiškia, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties tinkamai nevykdantis ir ją nutraukiantis vartotojas gali būti atleistas nuo atsakomybės sumokėti už tiekėjo vartotojui suteiktas paslaugas ir atlyginti sutartyje nurodytus tiekėjo nuostolius, patiriamus dėl sutarties nevykdymo ir (ar) pirmalaikio jos nutraukimo. Kitoks elektros energijos tiekėjo keitimo teisės aiškinimas prieštarautų bendriesiems sutarčių teisės principams ir savo esme pažeistų elektros energijos vidaus rinkos teisinių santykių dalyvių teisių ir pareigų vienovę.
11.7. Nagrinėjamu atveju sutarties nutraukimo mokesčio ieškovė prašo ne dėl to, kad ieškovė siektų pritaikyti baudines netesybas atsakovei, o dėl to, jog ieškovė turi teisę reikalauti, kad būtų atlyginti nuostoliai, kuriuos ieškovė patiria sutarties pagrindu užtikrinusi atsakovei ilgalaikę fiksuotą elektros energijos kainą ir atsakovei tinkamai neįvykdžius įsipareigojimo pirkti elektros energiją iš ieškovės sutartyje nustatytomis sąlygomis visą sutarties galiojimo laikotarpį. Sutarties nutraukimo mokestis atitinka tiesioginius ieškovės nuostolius, patiriamus dėl sutarties pirmalaikio nutraukimo.
11.8. Ieškovė tam, kad galėtų įvykdyti atitinkamus savo įsipareigojimus, kylančius iš sutarties su Eesti Energia, sulygo dėl ateities sandorio atsakovei tiekiamos elektros energijos kainos svyravimams kompensuoti. Šiuo atveju ateities sandoris veikia kaip apsidraudimo priemonė (angl. hedging), kuri užtikrina, kad ieškovė visu fiksuotos kainos sutarties laikotarpiu galės įsigyti ir parduoti elektros energiją atsakovei už sutartą kainą, nepaisant elektros energijos rinkos kainos svyravimų. Būtent todėl ieškovės pajamos iš sutarties su atsakove taip pat yra nekintančios, nepaisant to, ar elektros energijos kainos kyla, ar leidžiasi, nes visas fiksuotos kainos sutartyje numatytas elektros energijos kiekis buvo apdraustas sudarant ateities sandorį tą dieną galiojusiomis sąlygomis, įskaitant kainą, ir ieškovė neturi teisės atsisakyti vykdyti elektros energijos kainos apsidraudimo sąlygas. Todėl šio sandorio vykdymo finansinės pasekmės yra tiesioginiai ieškovės nuostoliai.
11.9. Sutarties nutraukimo mokestis yra taikomas ne 100 proc., o šalių atsakomybę išdalijant pagal pritaikytą koeficientą pagalba – naudojant 0,6 daugiklį. Šis koeficientas reiškia, kad ieškovė prisiimta riziką dėl elektros energijos kainos biržoje, kuri bus pritaikyta sudarant pardavimo ateities sandorį, sumažėjimo iki 40 proc., jeigu pokytis bus didesnis, tokiu atveju nuostolių rizika (0,6 koeficientas) priskiriama kontrahentui (šiuo atveju atsakovei).
11.10. Sutartis garantavo elektros energijos nepertraukiamą tiekimą už fiksuotą kainą 100 mėnesių, nepriklausomai nuo kainos pokyčių rinkoje, o tai užtikrino visišką ieškovės elektros energijos vartojimo stabilumą. Tik vėliau, 2023 m. pirmoje pusėje ėmus mažėti elektros energijos kainoms biržoje, atsakovė, veikdama nesąžiningai, nusprendė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdyti ir savo veiksmais vengia sutartyje nustatytos atsakomybės, t. y., sutarties nutraukimo mokesčio (netesybų).
12. Atsakovė UAB „FishNet“ atsiliepime skundą prašo atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo šiuos atsikirtimus:
12.1. Atsakovė atitinka mažos įmonės, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo (toliau – SVVPĮ) 3 straipsnio 2 dalies, sąvoką, nes per 2022 metus gavo 2 milijonus pajamų, joje dirbo 20 darbuotojų, o nuosavas kapitalas sudarė 768 204 Eur. Todėl atsakovė, vadovaujantis EEĮ, turėjo teisę vienašališkai ir neatlygintinai nutraukti sutartį be jokio sutarties nutraukimo mokesčio ir (ar) netesybų ir šia teise pasinaudojo, taigi jokių neteisėtų veiksmų neatliko.
12.2. EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcija, įsigaliojusi nuo 2023 m. birželio 1 d., tiek ankstesnė EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcija, galiojusi sutarties sudarymo metu (2022 m. rugpjūčio 16 d.), yra iš esmės analogiškos ir suteikia teisę mažoms įmonėms nutraukti elektros pirkimo–pardavimo sutartį. EEĮ redakcija, galiojusi iki 2023 m. birželio 1 d., numatė teisę vienašališkai ir neatlygintinai nutraukti sutartį, o nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusi EEĮ redakcija tik patikslino iki tol galiojančią įstatymo nuostatą, kurioje, siekiant tinkamai perkelti Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 1 ir 2 dalis, buvo patikslinta šios normos konstrukcija.
12.3. Nauja EEĮ redakcija įsigaliojo šalims vykdant sutartį (2023 m. birželio 1 d.), todėl šios nuostatos taikytinos sutarties vykdymo etapui, trukusiam nuo 2023 m. birželio 1 d. Tokia išvada neprieštarauja principui lex retro non agit ir teisės normoms, kuriose yra išreikštas šis principas, įskaitant CK 6.157 straipsnio 2 dalį, nes pripažįstamas perspektyvus (nukreiptas į ateitį) teisinio reguliavimo galiojimas būtent tai sutartinių teisinių santykių stadijai, kuri trunka nuo reguliavimo įsigaliojimo.
12.4. Tiesioginių nuostolių apeliantė nepatyrė ir šių nuostolių neįrodė.
12.5. Atsakovei sudarant sutartį nebuvo žinoma apie ieškovės ir Eesti Energia sudaromą ateities sandorį bei pagal jį apeliantės prisiimamus įsipareigojimus. Apeliantės išlaidos, kurias ji prisiima valdydamas savo verslo riziką, yra jos asmeninė rizika, todėl jos nesudaro jos tiesioginių būtinų išlaidų dėl sutarties nutraukimo. Apeliantė šį sandorį sudarė (jeigu apskritai jis buvo sudarytas) savo diskrecija ir savo rizika, toks draudimas nėra privalomas. Tiekėjas visada patiria elektros energijos kainos riziką vykdydamas savo tiekimo įsipareigojimus vartotojui, tačiau, kaip jis valdys riziką ir kokiomis priemonėmis, yra tiekėjo vidaus politikos dalis ir jo asmeniškai planuojami (patiriami) kaštai, kuriuos jis įvertinęs visus rizikos veiksnius ir savo galimybes, prisiima savo atsakomybėn.
12.6. Valstybinė energetikos reguliavimo taryba yra paskelbusi Elektros ateities sandorių apsidraudimo galimybių analizę, kurioje yra nurodyta, kad pagrindiniai rinkos dalyviai Lietuvoje nėra sudarę dvišalių rizikos apsidraudimo sandorių, tokie sandoriai, nors jiems ir kyla poreikis, priešingai negu nurodė apeliantė, Lietuvoje visai nebūdingi.
12.7. Atkreiptinas dėmesys, kad sutarties nutraukimo mokestis yra lygus 60 proc. elektros pardavimo atsakovei kainos. Akivaizdu, kad į šį nutraukimo mokestį įskaičiuotas ne tik negautas pelnas, bet dar ir atsakovei taikoma bauda. Ieškovės įrodinėjami nuostoliai neatitinka tiesioginių nuostolių apibrėžimo, jos patirtos išlaidos nebuvo būtinos, neišvengiamos ir realios. Netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą ir negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis bei negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita.
12.8. Visas atsakovės nenupirktas elektros energijos kiekis gali būti parduotas trečiajai šaliai už analogišką arba didesnę kainą biržoje, dėl to apeliantė ne tik nepatirtų nuostolių, bet, galbūt, uždirbtų pelną. Be to, ieškovė pati prisidėjo prie nuostolių kilimo, kadangi nebendradarbiavo su atsakove ir nesiekė išsaugoti sutartinių teisinių santykių.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
Dėl šalių pateiktų papildomų įrodymų ir dėl neviešos bylos medžiagos
13. Civilinės bylos viešumo ir naujų įrodymų, pateiktų su 2024 m. vasario 27 d. ir 2024 m. vasario 28 d. prašymais, pridėjimo prie bylos klausimai išspręsti Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. kovo 26 d. nutartimi.
14. Nustatyta, kad atsakovė su apeliaciniu skundu taip pat pateikė naują įrodymą – Elektros energijos išankstinių sandorių rinkos apsidraudimo galimybių analizės vertimą į lietuvių kalbą. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė nesuformulavo prašymo prie bylos pridėti naujus įrodymus, nemotyvuoja ir neįrodinėja šių dokumentų pateikimo sąlygų apeliacinės instancijos teisme pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnio nuostatas, todėl su apeliaciniu skundu pridedamus dokumentus atsisakytina priimti.
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir apeliacijos objekto
15. Apeliacijos objektas yra Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 11 d. sprendimas, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl skolos, kylančios iš elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, priteisimo.
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl civilinėje byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir ginčo esmės
18. Iš civilinėje byloje esančių duomenų nustatyta, kad tarp ieškovės ir atsakovės 2022 m. rugpjūčio 16 d. buvo sudaryta fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, kuri buvo nutraukta atsakovės iniciatyva nuo 2023 m. birželio 30 d.
19. Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties bendrųjų sąlygų (1 t., b. l. 14), kurios galiojo nuo 2022 m. balandžio 1 d., 6.12 papunktyje buvo numatyta, kad, sutarčiai pasibaigus sutarties 2.5 papunktyje arba 6.9 papunktyje (kuriame įtvirtinta teisė šaliai vienašališkai nutraukti sutartį dėl esminio sutarties pažeidimo) nustatytais pagrindais, arba, jei pardavėjas nutraukia sutartį dėl pirkėjo įvykdyto esminio sutarties pažeidimo, pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo sutarties nutraukimo mokesčio.
20. Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygose, kurios galiojo nuo 2022 m. birželio 20 d., buvo nustatyta, kad sutarčiai pasibaigus, vadovaujantis 4.1 papunkčiu arba bendrųjų sąlygų 6.12 papunkčiu, sutarties nutraukimo mokestis pirkėjui ar pardavėjui apskaičiuojamas tokia tvarka: nesuvartotos elektros energijos kiekis (iš sutartyje nustatyto fiksuotos kainos pirkimo kiekio atėmus faktiškai pirkėjo suvartotos elektros energijos kiekį) padauginama iš sutartyje nustatytos fiksuotos kainos padaugintos iš koeficiento 0,6.
21. Ieškovė ieškinio reikalavimus grindė būtent Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 4.1 papunkčiu ir ieškinio reikalavimą apskaičiavo remdamasi 4.1 papunktyje nurodyta formule. Taigi nagrinėjamoje civilinėje byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad ieškovė reikalauja priteisti iš atsakovės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo mokestį (žr. ieškinio 3 pastraipą). Taip pat iš ieškovės procesinių dokumentų nustatyta, kad ieškovė iš esmės neprieštarauja dėl to, kad toks mokestis buvo uždraustas po Direktyvos (ES) 2019/944 priėmimo, kadangi ieškovė savo procesiniuose dokumentuose apeliavo į tai, jog Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalies nuostatose buvo leidžiama nukrypti nuo Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies nuostatų (žr. dubliko 29–34 punktus). Taigi, ieškovės teigimu, toks mokestis buvo uždraustas tik įsigaliojus EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcijai nuo 2023 m. birželio 1 d., kai įstatymo pakeitimu EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje tiesiogiai buvo įtvirtinta nuostata, draudžianti numatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas, kurie būtų taikomi vartotojams už vienašališką elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarties nutraukimą.
22. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje iš esmės kilo klausimas, ar EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcija, galiojusi nuo 2021 m. liepos 15 d. iki 2023 m. birželio 1 d., o būtent, kai galiojo EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcija, numačiusi, jog buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją, yra tapati šiuo metu galiojančiai EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai, tiesiogiai įtvirtinančiai draudimą elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse nustatyti tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas, kurios būtų taikomos už vienašališką elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarties nutraukimą.
23. 2019 m. birželio 5 d. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių ir iš dalies keičianti Direktyvą 2012/27/ES.
24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, teikdama pasiūlymą dėl Direktyvos dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, Europos Komisija pažymėjo, jog, siekiant ekonomikos augimo ir vartotojų gerovės ES, itin svarbu, kad kainos būtų konkurencingos, taigi tai yra esminis ES energetikos politikos aspektas. <...> Šia elektros energijos rinkos modelio iniciatyva siekiama <...> [suteikti] daugiau galių vartotojams, užtikrinant, kad tarpvalstybinė konkurencija teiktų didžiausią naudą visuomenei ir duodant reikiamus signalus bei paskatas mūsų energetikos sistemos priklausomybę nuo iškastinio kuro mažinančioms investicijoms. <...> Daugelyje valstybių narių vartotojai turi mažai paskatų keisti savo vartojimą atsižvelgdami į besikeičiančias kainas rinkose arba jų neturi visai, nes kainų signalai tikruoju laiku nepasiekia galutinio vartotojo. Rinkos modelio teisės aktų rinkinys suteikia galimybę įvykdyti šį įsipareigojimą. <...> Siūlomos direktyvos III skyriuje stiprinamos egzistuojančios vartotojų teisės ir numatomos naujos teisės, kuriomis siekiama vartotojams energijos rinkose suteikti centrinį vaidmenį užtikrinant, kad jie turėtų galių ir būtų geriau apsaugoti. Jame nustatytos taisyklės dėl aiškesnės sąskaitose pateikiamos informacijos ir dėl sertifikuotų palyginimo priemonių. Jame pateiktos nuostatos, kuriomis užtikrinama, kad vartotojai gali laisvai pasirinkti ir keisti tiekėjus arba energijos paklausos valdymo paslaugų teikėjus (telkėjus), turi teisę sudaryti dinaminės kainodaros sutartį ir gali dalyvauti teikiant reguliavimo apkrova paslaugas, patys gamintis energiją ir ją vartoti (Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių (nauja redakcija), Briuselis, 2017 02 23 COM(2016) 864 final (galutinis)). Taigi vienas iš Direktyvos (ES) 2019/944 tikslų buvo vartotojų galių stiprinimas keičiant elektros energijos tiekėją, taip skatinant konkurenciją rinkoje.
25. Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad valstybės narės užtikrina, jog bent namų ūkio vartotojams ir mažosioms įmonėms nereikėtų mokėti jokių tiekėjo pakeitimo mokesčių. Tiekėjo pakeitimo mokestis Direktyvoje (ES) 2019/944 apibrėžiamas kaip mokestis (rinkliava, angl. charge) arba sankcija už tiekėjo arba telkimu užsiimančio rinkos dalyvio pakeitimą, įskaitant sutarties nutraukimo mokestį, kuriuos tiekėjai, telkimu užsiimantys rinkos dalyviai arba sistemos operatoriai tiesiogiai ar netiesiogiai nustato vartotojams (Direktyvos 2 straipsnio 1 dalies 17 punktas); o sutarties nutraukimo mokestis – mokestis arba sankcija, kuriuos tiekėjai arba telkimu užsiimantys rinkos dalyviai nustato vartotojams už elektros energijos tiekimo arba paslaugų sutarties nutraukimą (Direktyvos 2 straipsnio 1 dalies 16 punktas). Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 1 dalies 16 punkto, 17 punkto ir 12 straipsnio nuostatos į nacionalines teisines sistemas turėjo būti perkeltos iki 2020 m. gruodžio 31 d. (Direktyvos (ES) 2019/944 71 straipsnio 1 dalis).
26. EEĮ 47 straipsnio 3 dalis buvo pakeista 2021 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XIV-483, kurio nuostatos įsigaliojo 2021 m. liepos 15 d.. Iš EEĮ įstatymo pakeitimo parengiamųjų dokumentų (pranc. travaux préparatoires) matyti, kad 2021 m. birželio 30 d. įstatymas Nr. XIV-483 buvo priimtas būtent siekiant perkelti Direktyvos (ES) 2019/944 nuostatas: siekiant tinkamai perkelti Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 1 ir 2 dalis, buvo siūloma tikslinti EEĮ 47 straipsnio 3 dalį, nurodant, kad buitiniai vartotojai ir mažos įmonės turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju, įskaitant neatlygintiną nepriklausomo tiekėjo keitimą (Elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 2, 9, 34, 43, 44, 45, 46, 46(1), 47, 49, 51, 52 ir 60 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 46(2) ir 52(1) straipsniais įstatymo projekto Aiškinamojo rašto 3 dalies 4 punktas). Taigi 2021 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XIV-483 tiesiogiai buvo siekiama Direktyvos (ES) 2019/944 tikslų įgyvendinimo.
27. Teisėjų kolegija, be kita ko, atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Komisija pateikė 2023 m. liepos 14 d. pagrįstą nuomonę Lietuvai (INFR(2022)2036 C(2023)4183 final) dėl nepranešimo apie priemones, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva (ES) 2019/944 (toliau – EK nuomonė) (CPK 179 straipsnio 3 dalis). EK nuomonėje pažymėta, kad, įvertinusi priemones, apie kurias pranešė Lietuva, Europos Komisija padarė išvadą, jog Lietuva dar nepriėmė visų nuostatų, kurios būtinos tam, kad būtų užtikrinta atitiktis minėtai Direktyvai. Tačiau šiame pranešime nebuvo keliamas klausimas, kad galimai yra netinkamai perkeltos Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio nuostatos. Priešingai, dėl to pastabų Lietuvos institucijoms nebuvo pateikta. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio nuostatos į Lietuvos teisinę sistemą buvo perkeltos tinkamai nuo 2021 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-483 priėmimo ir reiškė, kad jau nuo 2021 m. liepos 15 d. buvo užtikrinta, jog namų ūkio vartotojai ir mažosios įmonės, nutraukdamos sutartis vienašališkai, nemokės jokių tiekėjo pakeitimo mokesčių, EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje nuo 2021 m. liepos 15 d., pasirenkant lingvistinę formuluotę, kad tokia teisė ūkio vartotojams ir mažosioms įmonėms suteikiama neatlygintinai.
28. Aplinkybė, kad ieškovė suprato ar galėjo kitaip suprasti Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio nuostatų perkėlimą, neturi teisinės reikšmės taikant ir aiškinant EEĮ 47 straipsnio 3 dalies ir Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad EK nuomonėje nurodyta, jog Lietuva nebuvo perkėlusi Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 16 ir 17 punktų, t. y. „sutarties nutraukimo mokesčio“ ir „tiekėjo pakeitimo mokesčio“ apibrėžčių. Tačiau teisėjų kolegija nutaria, kad, tinkamai perkėlus Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio nuostatas, nagrinėjamos civilinės bylos kontekste apibrėžtys gali būti aiškinamos sistemiškai taikant Direktyvos (ES) 2019/944 ir EEĮ straipsnių nuostatas. Tai savaime nelemia kitokio Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio, kuris į nacionalinę teisinę sistemą buvo perkeltas tinkamai, taikymo ir aiškinimo.
29. Taigi, apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nutaria, kad, nors 2021 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-483 pakeitimu nebuvo ekspressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) nustatyta, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartyse draudžiama numatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas, kurie būtų taikomi šioje dalyje nurodytiems vartotojams už vienašališką elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarties nutraukimą, tačiau šiuo įstatymu įtvirtinus nuostatą, kad buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją, buvo perkeltos Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies nuostatos ir siekiama tų pačių tikslų, o būtent – sudaryti sąlygas nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartis nepatiriant jokių su sutarties nutraukimu susijusių nuostolių (baudų, mokesčių).
30. Ieškovės apeliaciniame skunde minima Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalis, kurioje buvo numatyta teisė valstybėms narėms leisti tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius vartotojams, kai tie vartotojai savanoriškai nutraukia terminuotas elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartis dar nepasibaigus jų galiojimui, į nacionalinius aktus nebuvo perkelta, t. y. nacionalinės teisės aktų leidėjas nenumatė jokių išimčių iš Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies nuostatų ir 12 straipsnio 2 dalis buvo įgyvendinta pilna apimtimi jau nuo 2021 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-483 priėmimo (Direktyvos (ES) 2019/944 ir EEĮ Nr. VIII-1881 pakeitimo įstatymo projekto <...> atitikties lentelė, Elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 2, 9, 34, 43, 44, 45, 46, 46(1), 47, 49, 51, 52 ir 60 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 46(2) ir 52(1) straipsniais įstatymo projekto priedas).
31. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta anksčiau, konstatuoja, kad, jeigu elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos po 2021 m. liepos 15 d., nutraukimo mokestis ir buvo numatytas tarp šalių sudarytoje sutartyje, jis, remiantis sisteminiu Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies, 2 straipsnio 1 dalies 17, 16 punktų ir EEĮ 47 straipsnio 3 dalies aiškinimu, negalėjo būti taikomas nutraukiant sutartį. Atitinkamai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad priteisti 1 143 973,38 Eur sumą, kildinamą iš elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, teisinio pagrindo nėra.
Dėl ieškovės prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo
32. Ieškovė 2024 m. kovo 25 d. pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Prašyme nurodė, kad dėl nenuoseklios Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos pozicijos nėra aišku, kokia apimti yra perkeltos Direktyvos (ES) 2019/944 nuostatos. Ieškovė prašo pateikti prejudicinius klausimus, ar: 1) terminas bauda (angl. penalty), įtvirtintas Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 16 dalyje, apima ir iš anksto šalių sutartyje numatytus minimalius nuostolius (netesybas), skirtus kompensuoti nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patirtus nuostolius dėl išankstinio (prieš terminą) terminuotos sutarties nutraukimo, ar tik baudines netesybas (angl. punitive penalties), kurios viršija realius nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patirtus nuostolius; 2) ar Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalis, leidžianti nukrypti nuo Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies, pagal sutarties dėl ES veikimo 288 straipsnį, turi būti aiškinama taip, kad Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalis turi būti perkelta į nacionalinę teisę pažodžiui, nepriklausomai nuo valstybėje narėje jau galiojančio teisinio reglamentavimo.
33. CPK 3 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylas, taiko ES teisės normas ir vadovaujasi ES teisminių institucijų sprendimais, prejudiciniais sprendimais ES teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Teismas, kuriam taikant ES teisės normas iškilo ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą ES teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą. Teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant ES teisės normas iškilo ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos ES teisminės institucijos prejudicinio sprendimo ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.
34. Pažymėtina, kad šalies pateiktas prašymas kreiptis dėl prejudicinio sprendimo bylą nagrinėjančiam teismui nėra privalomas. Tais atvejais, kai ES teisės taikymas yra akivaizdus ir dėl jo nekyla jokių pagrįstų abejonių, teismas neturi kreiptis dėl prejudicinio sprendimo. Kilus neaiškumų dėl ES teisės aiškinimo, tik teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami teismui, privalo kreiptis dėl teisės išaiškinimo į ESTT (ESTT 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimas byloje Joao Filipe Ferreira da Silva e Brito ir kt. prieš Estado portugus, C-160/14, ECLI:EU:C:2015:565).
35. Ieškovė visų pirma kelia klausimą dėl Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 1 dalies 16 punkto taikymo ir aiškinimo. Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 1 dalies 16 punkte aiškiai nustatyta, kad „sutarties nutraukimo mokestis“ – tai mokestis (rinkliava) arba bauda, kurią vartotojams skiria tiekėjai arba rinkos dalyviai, dalyvaujantys agregavimo veikloje, nutraukdami elektros energijos tiekimo ar paslaugų sutartį. Direktyvos (ES) 2019/944 tekste terminas „baudinės netesybos“ (angl. punitive penalties) nėra vartojamas, todėl nėra pagrindo teigti, kad draudimas vartotojams skirti baudas, sistemiškai vertinant Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies ir 2 straipsnio 1 dalies 16 punkte įtvirtintas nuostatas, galėtų apimti tik baudines netesybas. Dar daugiau, Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 16 dalies nuostatos draudžia taikyti ne tik baudas, bet ir bet kokius mokesčius (rinkliavas), taip dar labiau išplečiant 2 straipsnio 1 dalies 16 punkto nuostatų taikymą. Teisėjų kolegija laiko, kad iš teisinio reguliavimo yra aišku, jog Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 1 dalies 16 punkte kalbama apie bet kokias netesybas.
36. Ieškovė taip pat kelia klausimą, kokia apimtimi Lietuvos nacionalinėje teisėje turėtų būti taikoma Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalis. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, kaip jau ir buvo minėta anksčiau, į nacionalinius aktus nebuvo perkelta Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybė nustatyti išimtis iš Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies, t. y. Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalis buvo įgyvendinta pilna apimtimi jau nuo 2021 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-483 priėmimo. Tai yra aiškiai nustatyta EEĮ pakeitimo įstatymo parengiamuosiuose dokumentuose. Atitinkamai, nėra teisinio pagrindo kreiptis į ESTT, prašant priimti prejudicinį sprendimą dėl Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalies taikymo ir aiškinimo nagrinėjamu atveju.
37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teisė ir (ar) pareiga aiškinti teisę nėra viena iš Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos funkcijų (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimą Nr. 1747 „Dėl Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos nuostatų patvirtinimo“), todėl aplinkybė, jog Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos pozicija dėl EEĮ 47 straipsnio taikymo ir aiškinimo nebuvo nuosekli, savaime nesudaro pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės taikymas ir aiškinimas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes yra išimtinė teismo kompetencija, teismas to negali pavesti atlikti kitiems asmenims.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
38. Apibendrindama nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo civilinę bylą, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialines bei proceso teisės normas ir pagrįstai ieškinį dėl skolos priteisimo atmetė. Teisėjų kolegija nutaria, kad naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas.
39. Apeliacinės instancijos teismo pareiga motyvuoti procesinį sprendimą nustatyta CPK 331 straipsnio 1, 4 dalyse. Teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą reiškia jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais. Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018, 33 punktas). Teisėjų kolegija pasisakė dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų.
40. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, apeliantei neatlyginamos bylinėjimosi išlaidos ir yra pagrindas spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų atsakovei priteisimo (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
41. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovams ir tretiesiems asmenims – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę paslaugą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – Rekomendacijos), nustatyti užmokesčio dydžiai.
42. Atsakovė UAB „FishNet“ pateikė prašymą priteisti 2 420 Eur bylinėjimosi išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos iš esmės neviršija Rekomendacijose nustatytos sumos, įvertinusi bylos sudėtingumą ir sprendžiamų klausimų naujumą (Rekomendacijų 2 punktas), nutaria priteisti šias bylinėjimosi išlaidas atsakovei iš ieškovės.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Enefit“ (juridinio asmens kodas 300649187) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „FishNet“ (juridinio asmens kodas 304140344) 2 420 Eur (du tūkstančius keturis šimtus dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Dalia Kačinskienė
Danguolė Martinavičienė
Vigintas Višinskis