Administracinė byla Nr. A-777-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03255-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1; 9.1.2.1; 9.1.5; 9.4.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Inspekcija), patikrinusi pareiškėjos J. P. (toliau – ir pareiškėja) gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą, nustatė, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio R. P. patirtos išlaidos 2007 metais gautas pajamas viršijo 786 559 Lt, o 2008 metais – 253 000 Lt. Konstatuota, kad sutuoktiniai 2007–2008 metais disponavo pajamomis, nepagrįstomis atitinkamais pajamų gavimo šaltiniais, kurių nustatyta tvarka nedeklaravo ir nuo jų neapskaičiavo mokėtino į biudžetą GPM. Patikrinimo metu įvertinus nustatytus pažeidimus, pareiškėjai nurodyta sumokėti į biudžetą 139 594 Lt GPM. Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 16 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-18-290/2012 pareiškėjos buvęs sutuoktinis pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, nustatytą Baudžiamojo kodekso 25 straipsnio 3 dalyje ir 1992 straipsnio 1 dalyje, t. y. neteisėtai disponavus (laikius ir gabenus) akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Nustačius, kad pareiškėjos buvęs sutuoktinis laikė banderolėmis teisės aktų nustatyta tvarka nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes, kurios Akcizų įstatymo ir jo įgyvendinamųjų aktų nustatyta tvarka privalo būti paženklintos banderolėmis, Inspekcija pareiškėjai ir buvusiam sutuoktiniui apskaičiavo mokėtiną 181 125 Lt akcizų mokestį.

Inspekcija 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. (04.7-2)-K3-197 patvirtino 2013 m. gegužės 22 d. patikrinimo aktą Nr. AU16-17 ir nurodė pareiškėjai sumokėti į biudžetą 139 594 Lt GPM, 90 108 Lt šio mokesčių delspinigių, 41 878 Lt GPM baudos (30 proc.).

Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir VMI, atsakovas) 2013 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 68-170 patvirtino Inspekcijos 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-K3-197.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2014 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. Nr. S-103(7-260/2013) sumažino pareiškėjai skirtą GPM baudą iki 13 959 Lt ir patvirtino likusią dalį VMI 2013 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. 68-170.

Pareiškėja J. P. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti: 1) Komisijos 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. S-103(7-260/2013); 2) VMI 2013 spalio 30 d. sprendimą Nr. 68-170; 3) Inspekcijos 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-K3-197.

Paaiškino, kad Inspekcija bei VMI, vertindamos pareiškėjos ir buvusio sutuoktinio R. P. gautas pajamas ir patirtas išlaidas, nevertino visų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos normų kompleksiškai. Nurodė, kad su buvusiu sutuoktiniu nevedė bendro ūkio ir negyveno santuokinio gyvenimo nuo 2007 metų pradžios. Pareiškėja nurodė, kad, nesusiklosčius santuokiniams santykiams ir nuo 2007 m. pradžios netvarkant bendro ūkio ir negyvenant santuokoje, jai nebuvo žinoma apie jos buvusio sutuoktinio pajamas ir išlaidas, todėl ji neturėjo nei galimybės, nei noro dalyvauti buvusio sutuoktinio vykdytoje veikloje ar jo gyvenime.

Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vadovavosi CK 3.87 straipsnio 1 dalimi, 3.88 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 3.109 straipsniu, 3.117 straipsnio 1 dalimi. Akcentavo, kad sutuoktinių 2007 metų patirtas išlaidas sudarė nekilnojamojo turto įsigijimai už 1 720 000 Lt (tarp jų – 1 000 000 Lt už žemės sklypus Domeikavos k., Kauno raj., ir 720 000 Lt parduotuvės), 819 982,26 Lt grąžintos paskolos, sumokėtos palūkanos kredito įstaigoms (tarp jų – 8 405,26 Lt AB DnB Nord bankui, 407 896 Lt AB SEB bankui, 303 323 Lt Akademinei kredito unijai, 57 000 Lt įsigyti pajai Akademinei kredito unijai suteikiant kreditą 51 Lt AB Citadele bankui, 43 307 Lt AB Swedbank), taip pat 324 000 Lt suteiktos paskolos buvusio sutuoktinio įmonei (nuo 2008 m. sausio 10 d. pertvarkyta į UAB „T1“), 31 205 Lt šeimos vartojimo išlaidos ir kitos. Sutuoktinių 2008 metų išlaidas sudarė 235 000 Lt suteiktos paskolos UAB „T1“, 169 840 Lt grąžintos paskolos, sumokėtos palūkanos kredito įstaigoms (tarp jų – 9 833 Lt AB DnB Nord bankui, 2 334 Lt AB Citadele bankui, 82 245 Lt Akademinei kredito unijai, 75 428 Lt AB SEB bankui), 33 077 Lt šeimos vartojimo išlaidos ir kitos. Teigė, kad 2007–2008 metais iš pajamų iš nenustatytų šaltinių buvo vykdomos sutuoktinių prievolės, susijusios su šeimos namų ūkio išlaikymu bei bendro turto tvarkymo išlaidomis, todėl laikoma, kad faktiškai atitinkamą naudą, kuri laikoma pajamomis, gavo abu sutuoktiniai. Pripažinta, kad kiekvienas iš sutuoktinių, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 3 straipsnio, skaitomo kartu su to paties įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punktu, požiūriu, faktiškai gavo po pusę pajamų iš nenustatytų šaltinių. Nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu šeimos vartojimo išlaidos buvo apskaičiuotos vadovaujantis Statistikos departamento duomenimis ir konstatuota, kad pareiškėjos bei buvusio sutuoktinio per 2007 metus vartojimo išlaidos sudarė 31 205 Lt, o per 2008 metus – 33 077 Lt. 2 600 Lt vartojimo išlaidos buvo paskaičiuotos visai šeimai. Pareiškėjos šeimos išlaidos gautas pajamas 2007 metais viršijo 786 559 Lt, 2008 metais – 253 000 Lt. Patikrinimo metu nustatytų patirtų išlaidų apmokėjimo šaltinio R. P. nepagrindė objektyviais duomenimis ir įrodymais. Be to, iš byloje pateiktų Lietuvos komercinių bankų sąskaitų išrašų matyti, kad pareiškėja ir buvęs sutuoktinis patyrė didesnes vartojimo išlaidas nei vietos mokesčių administratorius priskyrė patikrinimo metu, t. y. parinktas palankesnis vartojimo išlaidų dydis pagal Statistikos departamento rodiklius.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl pareiškėjai papildomai apskaičiuotos GPM sumos pagrįstumo, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio nuostatomis, konstatavus, kad pareiškėjos šeimos išlaidos tikrinamuoju laikotarpiu viršijo gautas pajamas.

Dėl pajamų padalinimo sutuoktiniams lygiomis dalimis teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2002 m. kovo 13 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. A7-158/2002, bei 2013 m. sausio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-2280/2012, nurodė, kad jeigu mokesčių administratorius nustato, jog mokėtojo (mokėtojo šeimos) patirtos išlaidos viršija pajamas, tai rodo, kad kažkuris iš sutuoktinių (arba jie abu) yra gavę ir disponuoja neapmokestintomis pajamomis. Todėl, siekiant identifikuoti konkretų GPM mokėtoją, privalu įvertinti, ar yra aplinkybių, kurios leistų nukrypti nuo prezumpcijos, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. Kai nėra įmanoma tiksliai nustatyti neapmokestintų pajamų šaltinį, yra taikoma MAĮ 70 straipsnio 1 dalis, kuri nustato, jog tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Ši nuostata reglamentuoja tik mokestinės prievolės dydžio nustatymą, bet nėra skirta nustatyti mokestinės prievolės atsiradimo pagrindus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A2-836/2006).

Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, kad Inspekcija patikrinimo metu vertino pareiškėjos pajamas ir patirtas išlaidas laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. Pagal akte pateiktą informaciją šiuo mokestiniu laikotarpiu pareiškėja buvo susituokusi (2009 m. gegužės 26 d. Kauno rajono apylinkės teismo sprendimu santuoka nutraukta abiejų sutuoktinių bendru sutikimu), todėl buvo vertintos ir pareiškėjos buvusio sutuoktinio pajamos ir išlaidos. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio patirtoms išlaidoms padengti buvo naudotos pajamos iš nenustatytų šaltinių (2007 metais – 786 559 Lt, 2008 metais – 253 000 Lt), kurios, vadovaujantis GPMĮ 27 straipsnio nuostatomis, turėjo būti deklaruotos bei nuo jų turėjo būti apskaičiuotas ir sumokėtas į biudžetą GPM. Mokesčių administratorius, įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad nagrinėjama situacija atitinka MAĮ 70 straipsnio nuostatas, kuriomis remiantis mokesčiai apskaičiuojami pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Pareiškėja įrodinėja, kad ji negali būti pripažinta mokesčių mokėtoja ginčo byloje, nes savo lėšų išlaidoms nėra skyrusi.

Teismo vertinimu, byloje surinkti duomenys, nesant jokių kitų objektyvių įrodymų, neleidžia teigti, jog laikotarpiu, kada buvo gautos ginčo pajamos (2007–2008 metais), pareiškėja ir jos sutuoktinis kartu netvarkė šeimos ūkio. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėjos ir R. P. santuoka sudaryta 1992 m. rugsėjo 19 d. ir nutraukta šalių susitarimu, Kauno apylinkės teismui 2009 m. gegužės 26 d. priėmus sprendimą ir patvirtinus buvusių sutuoktinių sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių (LITEKO, civilinė byla Nr. 2-1645-408/2009). Jokių duomenų apie tai, kad santuokos metu pareiškėja su sutuoktiniu būtų nustatę separaciją, sudarę vedybinę sutartį, kurioje būtų nustatę santuokoje įsigyjamo turto režimą; taip pat nėra duomenų apie tai, kad santuokoje įsigyjamas turtas buvo įsigytas ir valdomas kurio nors iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise, pateikta nebuvo. Pareiškėjos ir jos sutuoktinio turto dalybos patvirtiną faktą, kad turtas, kuriam skirtos išlaidos yra ginčo objektu nagrinėjamoje byloje, buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Kauno apylinkės teismo 2009 m. gegužės 26 d. sprendimas patvirtina, kad turtas, įsigytas po santuokos sudarymo, padalytas sutuoktiniams kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių šalių sulygtu būdu.

Teismas sprendė, kad pareiškėja nepateikė nei vedybų sutarties, nei kitokių įrodymų, pagal kuriuos šis teismas ar mokesčių administratorius galėtų atriboti sutuoktinių asmeninę nuosavybę nuo bendrosios sutuoktinių nuosavybės. Kauno apylinkės teismo sprendimas patvirtina prezumpciją, kad turtas kuris buvo dalybų objektu skyrybų byloje yra šeimos turtas, įsigytas šeimos reikmėms tenkinti.

Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad nebuvo atribotos kiekvieno sutuoktinio asmeninės lėšos ir jų įgijimo būdai, o ginčo išlaidos nagrinėjamoje byloje buvo ne asmeninio pobūdžio, o šeimos reikmėms tenkinti, neapskaitytų pajamų kilmė nežinoma, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios taisyklės, kad visas pajamas sutuoktiniai įgyja lygiomis dalimis.

Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, kurios leistų nukrypti nuo CK 3.117 straipsnio 1 dalyje nustatytos prezumpcijos. Atsižvelgdamas į tai, teismas laikė, kad mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog kiekvienas iš sutuoktinių 2007–2008 metų laikotarpiu įgijo pusę pajamų iš nenustatytų šaltinių. Konstatavo, kad mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai pajamas padalino sutuoktiniams lygiomis dalimis.

Dėl 2 000 000 Lt paskolos, gautos iš E. N., teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju iš 2007 m. vasario 15 d. paskolos sutarties matyti, kad R. P. iš E. N. pasiskolino 2 000 000 Lt trims metams, t. y. iki 2010 m. vasario 14 d. Sutartyje nustatytos 1 procento mėnesinės palūkanos, kurias sutarta sumokėti paskolos grąžinimo dieną. 2012 m. sausio 25 d. paaiškinime R. P. nurodė, kad pinigines lėšas iš E. N. skolinosi automobilių serviso statybai, krovininių automobilių stovėjimo aikštelės su sandėliavimo patalpomis įrengimui įgytame žemės sklype, žemės pirkimui Kauno rajone bei infrastruktūros įrengimui jame. Paskola suteikta grynaisiais pinigais Vilniuje, grąžinta 2010 metais taip pat grynaisiais pinigais, tačiau palūkanos nebuvo mokamos. Paskolos suma buvo grąžinta iš turėtų lėšų. E. N. 2012 m. balandžio 4 d. paaiškinime nurodė, kad R. P. pažįsta daugiau nei dvidešimt metų, yra geri draugai, tačiau jų verslo ryšiai nesieja. Nurodė, kad 2007 m. vasario 15 d. paskolino pareiškėjui 2 000 000 Lt grynais pinigais. Šie pinigai R. P. buvo reikalingi sklypams įsigyti. Kadangi pinigines lėšas jam buvo paskolinęs S. B., jis jam paskambino ir paklausė, ar gali 2 000 000 Lt paskolinti pareiškėjui. S. B. sutikus, nurodyta suma buvo paskolinta pareiškėjui. E. N. taip pat nurodė, kad palūkanos nebuvo mokamos. 2010 m. vasarį pinigai buvo grąžinti. Pažymėjo, kad 2005 m. rugsėjo 3 d. iš S. B. pasiskolino 5 900 000 Lt grynaisiais ir grąžino 2011 m. rugsėjo 3 d. Atlikto S. B. mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad jis nepagrindė piniginių lėšų šaltinių ir nurodytomis aplinkybėmis 20 000 000 JAV dolerių pajamų iš artimų giminaičių negavo, todėl ir skolinti piniginių lėšų E. N. neturėjo finansinių galimybių. S. B. patikrinimo akto rezultatai patvirtinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A442-1111/2011, kuriame konstatuota, kad S. B. 20 000 000 JAV dolerių sumos iš G. G. J. pagal 1991 m. kovo 12 d. ir 1991 m. kovo 29 d. sutartis nepagrindžia jose nurodytos pinigų sumos gavimo fakto. 2012 m. kovo 16 d. E. N. veiklos analizėje užfiksuota, kad mokesčių administratorius neturi duomenų apie šio asmens 2005–2007 metais bei 2009 metais gautas pajamas. Pažymėta, kad, išanalizavus duomenų bazėje esančią informaciją ir įvertinus vartojimo išlaidas, E. N. 2007–2011 metais išlaidos 32 513 Lt viršija pajamas. Padaryta išvada, kad E. N. 2007 m. vasario 15 d. neturėjo finansinių galimybių suteikti R. P. paskolą.

Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai nepripažino 2 000 000 Lt lėšų pajamomis. Teismo vertinimu, vien atskiri formalūs įrodymai (šiuo atveju paskolos sutartis ir paaiškinimas) pajamų gavimo nepagrindžia. Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais, mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos, kadangi siekiant pripažinti tam tikrų pajamų gavimą, reikalinga įrodyti, kad mokesčių mokėtojas gavo realias pajamas. Įrodinėjimo naštą pagrįsti lėšų realumą turi deklaruojantis asmuo, o ne mokesčių administratorius. Atsižvelgęs, į tai, kad išdėstyta, teismas sutiko su mokesčių administratoriaus padaryta išvada, kad R. P. paskolos iš E. N. 2007 metais negavo.

Spręsdamas dėl apskaičiuotų vartojimo išlaidų, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nepateikė paaiškinimo apie realias savo šeimos aktualaus laikotarpio vartojimo išlaidas, be to, teikdama 2012 m. sausio 18 d. paaiškinimą, mokesčių administratoriaus pati prašė vadovautis statistinėmis vartojimo išlaidomis. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad taip ir buvo padaryta: nustatyta, kad 2007 metais vidutinės vartojimo išlaidos keturiems namų ūkio nariams per mėnesį sudarė 2 600,42 Lt, per metus – 31 205 Lt, o 2008 metais – per mėnesį 2 756,42 Lt, per metus – 33 077 Lt. Toks vartojimo išlaidų apskaičiavimas, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl cigarečių įsigijimo kainos apskaičiavimo teismas pažymėjo, kad R. P. Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 16 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-18-290/2012 buvo nuteistas už tai, kad veikdamas jo suburtoje organizuotoje grupėje kartu su V. K. ir A. R., neteisėtai disponavo (laikė ir gabeno) akcizais apmokestinamomis prekėmis (cigaretėmis), kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, ir pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, nustatytą Baudžiamojo kodekso 25 straipsnio 3 dalyje ir 1992 straipsnio 1 dalyje, minėtas nuosprendis yra įsiteisėjęs. Įsiteisėjusiu nuosprendžiu konstatuota, kad R. P. Lietuvos Respublikos teritorijoje neteisėtai įgijo, gabeno ir laikė nustatyta tvarka banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes), todėl, teismo vertinimu, pareiškėjos teiginiai, kad nėra nustatyta, jog R. P. įsigijo cigaretes, yra nepagrįsti.

Dėl apskaičiuotos 54 509,60 Lt cigarečių įsigijimo vertės teismas neturėjo pagrindo nesutikti su mokesčių administratoriaus sprendimu taikyti cigarečių įsigijimui muitinę vertę, kadangi faktinė vertė, už kurią R. P. įsigijo cigaretes, nėra žinoma.

Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, darė išvadą, kad Inspekcija, VMI ir Komisija tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias mokestines prievoles valstybei, objektyviai bei visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl Inspekcijos, VMI bei Komisijos priimti ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti

III.

Pareiškėja J. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir tenkinti pareiškėjos skundą visiškai.

Vadovaujasi iš esmės analogiškomis aplinkybėmis kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad pagal CK 3.53 straipsnio nuostatas, santuoka laikoma iširusia, kai sutuoktiniai kartu nebegyvena. Akcentuoja, kad aplinkybė, jog su buvusiu sutuoktiniu neveda bendro ūkio ir negyveno kartu praktiškai nuo 2007 metų pradžios, buvo nurodyta ir prašyme nutraukti santuoką, tačiau šios aplinkybės mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos nevertino. Nurodo, kad už 2007 ir 2008 metus nustatytos GPM sumos buvo apskaičiuotos pagal buvusio sutuoktinio gautas pajamas ir išlaidas, vienasmeniškai sudarytus sandorius, kuriems pareiškėja nedavė leidimo sudaryti. Pareiškėjos nuomone, 2011 m. balandžio 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A442-1111/2011 buvo patvirtinta, jog S. B. turėjo pakankami pajamų ir galėjo jas per E. N. paskolinti R. P. Akcentuoja, kad neturėjo galimybės pateikti savo paaiškinimų dėl visų mokesčių administratoriaus minimų dokumentų, kadangi su šiais dokumentais nebuvo supažindinta. Mano, kad patirtos išlaidos turėjo būti skaičiuojamos vadovaujantis patvirtintu valstybės nustatytu minimaliu mėnesiniu atlyginimu. Nurodo, kad atsakovui teiktame paaiškinime įrašyti apie vadovavimąsi statistinėmis vartojimo išlaidomis nurodė mokesčių inspekcijos specialistė.

Akcentuoja ir tai, kad sutuoktinis buvo nuteistas ne už akcizais apmokestinamų prekių įgijimą, bet už gabenimą ir laikymą. Vien tik disponavimo cigaretėmis faktas nepatvirtina jų įsigijimo nuosavybėn fakto. Atkreipė dėmesį, kad cigarečių muitinė vertė yra nustatoma įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, o mokesčių administratorius muitinę vertę nepagrįstai laikę cigarečių įsigijimo kaina.

Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą, kuriuo prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Remiasi tomis pačiomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis kaip ir atsiliepime į pareiškėjos skundą. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. (04.7-2)-K3-197; Valstybinės mokesčių inspekcijos  2013 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. 68-170  ir  Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2014 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. Nr. S-103(7-260/2013), kuriais pareiškėjai priskaičiuota sumokėti į biudžetą 139 594 Lt GPM, 90 108 Lt šio mokesčių delspinigių ir 13 959 Lt GPM baudos.

              Šiuos mokesčius pareiškėjai mokesčių administratorius apskaičiavo remdamasis Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatomis, kurios suteikia teisę mokesčių administratoriui mokėtiną atitinkamo mokesčio sumą apskaičiuoti ne pagal atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytą tvarką, o pagal mokesčių administratoriaus atliktą įvertinimą. Mokesčių administratorius taip pat pripažino, kad 2007-2008 m. pareiškėjos sutuoktinio, R. P., gautos pajamos, yra bendroji jungtinė jų abiejų nuosavybė, kurių vieną antrąją (519 779 Lt) priskyrė pareiškėjos gautoms pajamoms, nuo kurių ir priskaičiavo minėtus mokesčius. 

              Pareiškėja, nesutikdama su minėtais mokesčių administratoriaus sprendimais, iš esmės ginčija tuos mokesčių administratoriaus veiksmus, kuriais buvo atliktas mokėtinų mokesčių dydžio apskaičiavimas bei nustatymas.

Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalį „Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.“

Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad jame yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: 1. mokėtino mokesčio dydžio turi būti negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka; 2. to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) turi būti negalima dėl atitinkamos mokesčio mokėtojo veiklos - nevykdymo arba netinkamo vykdymo pareigos apskaičiuoti mokesčius nustatyta tvarka; netvarkymo ir/arba nesaugojimo apskaitos ir kitų dokumentų; nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi. 

              Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad yra pakankamai duomenų, kurių pagrindu galima konstatuoti, jog   aptariamu laikotarpiu pareiškėja ir jos  sutuoktinis gavo atitinkamų pajamų iš nežinomų šaltinių, kurių nustatyta tvarka nedeklaravo bei nesumokėjo mokesčių. Be to, mokesčių administratoriui nepateikė duomenų, patvirtinančių turėtų išlaidų bei gautų pajamų dydžius, kuriais remiantis mokėtinus mokesčius būtų galima apskaičiuoti atitinkamo mokesčio (GPM) įstatymo nustatyta tvarka.

              Kaip minėta, tokių aplinkybių buvimas, sudaro prielaidas mokesčių administratoriui taikyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatas. Tačiau šių nuostatų taikymas, paprastai, yra susijęs su specialių žinių panaudojimu bei pritaikymu ekonomikos, finansų ir buhalterinėje srityse.

              Pagal įrodymų vertinimo taisykles, duomenys, kurie  gauti panaudojus specialias žinias, kaip taisyklė, gali būti koreguojami, paneigiami ir pan., tik taip pat panaudojus bei pritaikius specialias žinias (ABTĮ 57 str. 2 d.; 61- 63 str.).

Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėja, iš esmės neginčija, kad atsakovas teisėtai jos atžvilgiu taikė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatas bei juose numatytus metodus mokesčiams apskaičiuoti, tačiau teigia, jog šie metodai buvo pritaikyti netinkamai, neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių ir faktorių, dėl ko buvo gauti neteisingi rezultatai apie mokėtinų mokesčių dydį ir pan..

              Bet, kaip minėta, duomenys, kurie gauti panaudojus bei pritaikius specialias žinias, paprastai  turi būti paneigiami tokių pat žinių pagrindu. Kadangi pareiškėja tokių įrodymų byloje neteikia, todėl įrodymų vertinimo prasme, darytina išvada, kad ji nustatyta tvarka nepaneigė atsakovo nustatytų aplinkybių apie pareiškėjos nesumokėtų mokesčių apimtį ir jų dydį bei neįrodė savo teiginių teisingumo. Šiuo atveju tie patys argumentai išsakytini ir dėl 54 509,60 Lt cigarečių įsigijimo vertės nustatymo, pareiškėjos sutuoktiniui šias cigaretes neteisėtai laikius bei gabenus Lietuvos teritorijoje.

Kolegija sutinka ir su tais pirmosios instancijos teismo argumentais, kurie yra susiję su pajamų, gautų  aptariamu laikotarpiu, priskyrimu abiem sutuoktiniams, t. y., kad šios pajamos yra  pareiškėjos ir jos sutuoktinio, R. P., bendroji jungtinė jų abiejų nuosavybė, nuo kurių kiekvienam iš jų turi būti skaičiuojami mokesčiai.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2007-2008 m. laikotarpiu buvo santuokoje su R. P., santuoką su kuriuo nutraukė 2009 m. gegužės 26 d..

Administracinių teismų praktikoje aiškinant teisės aktų nuostatas, kiek tai susiję su pajamų, kurias gauna asmuo būdamas santuokoje apmokestinimu, yra konstatuota, kad tokiais atvejais turi būti laikomasi prezumpcijos, jog pajamas gavo abu sutuoktiniai (LVAT išplėstinė teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-2280-12; LVAT plenarinės sesijos 2002 m. kovo 13 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A7-158/2002).

Byloje duomenų, kurie paneigtų šią prezumpciją, išskyrus pareiškėjos niekuo neparemtus teiginius, nėra. Priešingai, bylos duomenys - Kauno apylinkės teismo 2009 m. gegužės 26 d. sprendimas, kuriuo buvo nutraukta santuoka tarp R. P. ir pareiškėjos, patvirtina, kad turtas, įsigytas po santuokos 1992 m. sudarymo, padalytas sutuoktiniams kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais buvo atsisakyta pareiškėjos pajamas pagrįsti gauta iš E. N. 2 000 000 Lt paskola.

Byloje nustatyta, kad E. N. pats šiomis lėšomis nedisponavo, kaip nurodė  E. N., jis  2005 m. pasiskolino iš S. B. 5 900 000 Lt, kurių dalį – 2 000 000 Lt, 2007 m. perskolino pareiškėjos vyrui, R. P.

Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A442-1111/2011 nustatyta, kad S. B. nedisponavo 20 000 000 JAV dolerių suma, kurią neva gavo iš G. G..

Iš bylos matyti, kad joje kitų duomenų, kurie patvirtintų paskolų sutarčių tarp S. B. ir E. N. bei tarp E. N. ir R. P. realumą, nėra, t. y., šių sandorių šalys nepateikė įrodymų apie realų piniginių lėšų perdavimą vienas kitam ir pan..

Visos šios aplinkybės sudarė pagrįstą pagrindą mokesčių administratoriui pareikalauti iš pareiškėjos pateikti papildomus įrodymus, kurie patvirtintų paskolos sutarties tarp E. N. ir R. P. realumą, o to jai nepadarius, atsisakyti šią paskolos sumą pripažinti pareiškėjos ir jos sutuoktinio pajamomis.

Tokie mokesčių administratoriaus veiksmai atitiko administracinių teismų praktiką, kurioje yra konstatuota, kad tais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl gautų paskolų realumo, pareiga įrodyti šias aplinkybes tenka mokesčio mokėtojui, nes mokesčio mokėtojas pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (LVAT 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-602-27-13; 2013 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2923/2012; 2010 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1852/2010).

                Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2016 m. vasario 23 d. buvo išnagrinėta byla R. P. atžvilgiu (Administracinė byla Nr. A-293-556/2016).

                            Toje byloje, kaip ir šioje, taip pat buvo nagrinėjamas GPM priskaičiavimo už tą patį laikotarpį bei už tuos pačius veiksmus, teisėtumas ir pagrįstumas, t. y., šių abiejų bylų dalykas yra tapatus, nes ta pati mokesčių suma už tą patį mokestinį laikotarpį buvo padalinta į lygias dalis abiem sutuoktiniams, pareiškėjai ir R. P.

              Minėtoje byloje (Nr. A-293-556/2016) taip pat buvo pripažinta, kad aptariami mokesčiai R. P. buvo priskaičiuoti pagrįstai ir teisingai.

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 07 03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos suformuotos minėtoje byloje.

              Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas byloje priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos J. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Irmantas Jarukaitis

                                                                      Romanas Klišauskas

                                                                      Skirgailė Žalimienė