Administracinė byla Nr. I-6696-283-2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00249-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.1; 20.2.1.1; 20.2.1.2; 20.2.3.2; 55.1.3

(S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 17 d.

 Panevėžys

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Dalytė Zlatkuvienė,

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Danei Gvildienei,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas

n u s t a t ė :

pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas, ir A. J.) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK, ir atsakovės atstovas), priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir areštinė), atlyginti už 2017 m. gruodžio 28 d. -2018 m. liepos 19 d. laikotarpį (toliau- ginčo laikotarpis). Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis ginčo laikotarpiu periodiškai buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis, jo privatumą pažeidusiomis sąlygomis, kurios sukėlė didelius dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, diskomfortą. Pareiškėjo teigimu, areštinės kamerų plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, todėl jam nebuvo užtikrintas minimalus 5 kv. m gyvenamasis plotas. Be to, pareiškėjas nurodė, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudojant signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, todėl kiekvieną kartą reikėdavo daužyti į duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis. Pareiškėjas teigė, kad Panevėžio AVPK areštinėje turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje. Atkreipė dėmesį, kad, remiantis Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimu, jis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Pareiškėjas tvirtino, kad laikymo Panevėžio AVPK laikotarpiu nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, be to, nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes sanitarinis mazgas neatskirtas nuo gyvenamosios patalpos (b. l. 2-14).

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK atsiliepimu prašė A. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Panevėžio AVPK nurodė, kad areštinėje pareiškėjas buvo laikomas periodiškai nuo 2017 m. gruodžio 28 d. iki 2017 m. liepos 19 d.; pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas arba su vienu – trimis asmenimis. Atsakovės atstovas teigė, kad areštinėje pareiškėjui kameros ploto trūko tik 4 paras ir labai nežymiai. Panevėžio AVPK nurodė, jog teisės aktai nenustato reikalavimo areštinės kamerose įrengti mygtuką areštinės pareigūnui iškviesti. Teigė, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtintos Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtintos 93.3 punktas nustato, kad policijos areštinės vidaus posto postinio funkcijas atliekantis pareigūnas privalo periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą kas 30 min., pro durų stebėjimo langelius patikrinti asmenis, esančius kamerose, ir apie atliktą patikrinimą informuoti policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekantį pareigūną. Tvirtino, kad šių reikalavimų Panevėžio AVPK areštinėje yra griežtai laikomasi. Pažymėjo, kad pareiškėjas skundų dėl negalėjimo išsikviesti pareigūnus nei žodžiu, nei raštu nėra reiškęs. Atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjas naudojosi teisės aktų nustatyta pasivaikščiojimų trukme; pareiškėjui buvo išduodamas minkštasis inventorius ir patalynė. Tvirtino, kad  sanitarinio mazgo įrengimas Panevėžio AVPK areštinės kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus – visose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara; jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turkiško tipo tualetas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitariniai mazgai turi atskiras patalpų oro šalinimo sistemas. Valstybės atstovas pažymėjo, kad veikiančioms areštinėms higienos normos kitokio areštinės kamerose sanitarinio mazgo įrengimo nenumato. Nurodė, kad pareiškėjo teiginiai apie neužtikrintą privatumą tualete yra nepagrįsti, nes sanitarinis mazgas yra atskirtas sienele, įdėti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus; sanitariniai mazgai įrengti kamerų priekinėse dalyse kampuose, todėl pareigūnai pro stebėjimo langelį juose esančio asmens negali matyti. Tvirtino, jog nėra jokių duomenų, kad Panevėžio AVPK atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą. Nurodė, kad jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų iš pareiškėjo negavo, medicininė pagalba ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo teikta. Valstybės atstovas vertino, kad pareiškėjas negalėjo patirti tokių išgyvenimų arba jie nepasiekė tokio laipsnio, kad, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio taikymo prasme, juos būtų galima įvertinti pinigine išraiška, pažymėjo, kad  prašoma priteisti neturtinė žala yra per didelė ir neatitinka formuojamos teismų praktikos (b. l. 19-26).

Skundas tenkinamas iš dalies.

Remiantis asmens kortelės Nr. 50-02723-17 išrašu, daroma išvada, kad A. J. Panevėžio AVPK areštinėje buvo periodiškai laikomas nuo 2017 m. gruodžio 28 d. iki 2018 m. liepos 19 d. (b. l. 34-35).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant asmeniui tinkamų kalinimo sąlygų policijos įstaigos areštinėje, atlyginimo.

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos, pagal kurias, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

 Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reguliavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – 2007 m. gegužės 29 d. Taisyklės), o nuo 2017 m. balandžio 3 d. - Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – 2017 m. balandžio 3 d. Taisyklės).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje                           Nr. A756-2072/2013).

Pareiškėjas A. J. kaip vieną iš neturtinę žalą sukėlusių veiksnių nurodė vienam asmeniui turinčio tekti nustatyto minimalaus kameros ploto pažeidimą.

Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – vienas iš pagrindinių reikalavimų, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, o minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas yra esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Pagal 2007 m. gegužės 29 d. Taisyklių 80 punktą, vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui minimalus gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Analogiškas reikalavimas nustatytas ir 2017 m. balandžio 3 d. Taisyklių 58 punkte. Sprendžiant dėl nurodyto teisės akto taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pagal kurią, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą areštinės kameroje, turi būti vadovaujamasi 2007 m. gegužės 29 d. Taisyklių 80 punkte įtvirtinta nuostata, kad sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas (2015 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje                            Nr. A-2327-624/2015).

Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje, kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotą, bendrą kamerose buvusių asmenų skaičių Panevėžio AVPK pateikė atsiliepime į pareiškėjo skundą ir Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. M. 2018 m. rugpjūčio 20 d. tarnybiniuose pranešimuose „Dėl A. J. laikymo areštinėje“, „Dėl areštinės kamerose esančio inventoriaus“ (b. l. 19-26, 29, 30).

Remiantis šiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikytas  nuo 2017 m. gruodžio 28 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. 24 kameroje (plotas 7,50 kv. m) vienas, tada perkeltas į 2 kamerą (plotas 21,38 kv. m), kur laikytas iki 2018 m. sausio 3 d. su dviem asmenimis, toliau iki 2018 m. sausio 8 d. su vienu asmeniu, tada iki 2018 m. sausio 11 d. su dviem asmenimis; nuo 2018 m. sausio 15 d. iki 2018 m. sausio 17 d. - 2 kameroje vienas, toliau iki                       2018 m. sausio 18 d. laikytas 3 kameroje (plotas 21,38 kv. m) su dviem asmenimis; nuo 2018 m. sausio 22 d. iki 2018 m. sausio 25 d. - 12 kameroje (plotas 12,17) su vienu asmeniu; nuo 2018 m. vasario 26 d. iki 2018 m. kovo 1 d. -  4 kameroje (plotas 20,29 kv. m) su trimis asmenimis;                         2018 m. kovo 12 d. - 4 kameroje su dviem asmenimis, tą pačią dieną perkeltas į 2 kamerą, kur laikytas iki 2018 m. kovo 14 d. kartu su vienu asmeniu, toliau iki 2018 m. kovo 15 d. laikytas toje pačioje kameroje su dviem asmenimis; nuo 2018 m. balandžio 12 d. iki 2018 m. balandžio 16 d. - 8  kameroje (plotas 16,90 kv. m) su vienu asmeniu; nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. birželio 1 d. - 3  kameroje su vienu asmeniu, toliau iki 2018 m. birželio 5 d. toje pačioje kameroje su dviem asmenimis; nuo 2018 m. liepos 16 d. iki 2018 m. liepos 19 d. -  2 kameroje su dviem asmenimis. 

Teismas, įvertinęs nurodytus duomenis bei remdamasis Panevėžio AVPK pateikta informacija apie sanitarinio mazgo užimamą plotą Panevėžio AVPK areštinės kamerose (b. l. 30), daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje su pertraukomis buvo laikomas 28 paras kamerose Nr. 2, 3, 4, 8, 12, 24, iš jų – 3 paras, pažeidžiant Taisyklių 58 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą (pareiškėjui 2018 m. vasario 26 d. – kovo 1 d. teko 4,74 kv. m ploto), bei 25 paras, šio reikalavimo nepažeidžiant (pareiškėjui tekdavo nuo 5,44 kv. m iki 21,38 kv. m ploto).

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, konstatuojama, jog Panevėžio AVPK tris paras pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, t. y. nurodytu laiku policijos įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Pareiškėjas skunde neturtinės žalos atsiradimą grindė aplinkybe, kad areštinėje nebuvo užtikrinamas privatumas, naudojantis sanitariniais įrenginiais, kadangi sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos atskirti nepakankamo aukščio sienele, jie nebuvo net minimaliai uždengti.

Higienos norma HN 134:2015 specialių reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui nenumato, jos 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiasis specialistas L. M. 2018 m. rugpjūčio 20 d. tarnybiniame pranešime „Dėl A. J. skundo“ nurodė, kad visose kamerose sanitariniai mazgai atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130  cm aukščio pertvara; sanitariniuose  mazguose įrengti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitariniai mazgai turi  šalto vandens tiekimo sistemą ir atskirą patalpų oro šalinimo sistemą (b. l. 27-28). Šio policijos pareigūno 2018 m. rugpjūčio 20 d. tarnybiniame pranešime „Dėl areštinės kamerose esančių sanitarinių mazgų“ nurodyta, kad, 2005 metais atlikus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso kapitalinį remontą, o 2013 metais -  pirmojo korpuso remontą, visų kamerų sanitariniuose mazguose buvo įdėti kabliukai, ant kurių asmenys gali užkabinti audeklus; areštinėje laikomi asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nėra aprūpinami, sanitarinių mazgų užsidengimui naudoja  areštinėje išduodamas arba nuosavas paklodes (b. l. 33). Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiasis specialistas L. M. 2018 m. rugpjūčio 20 d. tarnybiniame pranešime „Dėl areštinės kamerų stebėjimo langelių“ nurodė, kad pro kamerų durų stebėjimo langelius pareigūnai mato beveik visą kamerą, išskyrus kamerų dešinėje arba kairėje pusėje prie durų esančius kampus, kuriuose yra įrengti sanitariniai mazgai; pareigūnai mato tik dalį sanitarinio mazgo (b. l. 31). 

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymima, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad, nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo  praktikoje suformuotą aiškinimą, sprendžiama, kad Panevėžio AVPK areštinėje esantis sanitarinių mazgų įrengimas vertinamas kaip neužtikrinantis kalinamų asmenų privatumo (pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje                                  Nr. A-257-442/2016). Taigi, teisminėje praktikoje tualeto neizoliavimas nuo bendros kameros erdvės vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

Byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad areštinės kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitariniai mazgai nebuvo visiškai izoliuoti nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimu, sukėlusiu jam papildomų neigiamų išgyvenimų.  Vertinant  atsakovės atstovo teiginį, kad buvo sudaryta galimybė sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, jog tualetą atskiriantis audeklas nelaikytas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų; jog pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais, kai iš vienos pusės jis visiškai nebuvo atskirtas, suteikiant galimybę tik užsidengti paties pasirūpintu audeklu, nebuvo tinkamai užtikrintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017; 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

Įvertinus nustatytas aplinkybes, sprendžiama, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjo teisė                        į privatumą, naudojantis areštinės kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose įrengtais tualetais, buvo pažeista.  

Pareiškėjas skunde patirtą neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose suimtiesiems nėra užtikrinta galimybė, pasinaudojant signalizacijos mygtuku, iškviesti budintį pareigūną.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 5-V-206 patvirtintuose Tipiniuose teritorinių policijos įstaigų pastatų, statinių ir patalpų reikalavimuose bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymo Nr.  5-V-139 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijų patvirtinimo“ patvirtintoje Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijoje reikalavimas  iškvietimo mygtukus įrengti policijos įstaigos  areštinės kamerose nenumatytas. Teismas pažymi, jog Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto „c“ dalis rekomenduoja aliarmo sistemą, leidžiančią  kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu, įrengti tik laisvės atėmimo vietoje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10 ir 16.11 punktuose numatyta, jog nuteistųjų gyvenamosiose patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema.

Atsižvelgus į aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, daroma išvada, jog teritorinės policijos įstaigos areštinėje, skirtingai nei laisvės atėmimo vietose, pareigūno iškvietimo sistema (signalizacijos mygtukas) neprivalo būti įrengta. Remiantis tuo, kas nurodyta,  konstatuojama, kad Panevėžio AVPK teisės aktų nepažeidė. Darant šią išvadą, atsižvelgiama ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjamu klausimu (žr., pvz., 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-510-261/2015). Panevėžio AVPK atsiliepime nurodė, kad Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės apsaugos budinčios pamainos vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų 2017 m. sausio 4 d. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 50-V-3, 19.3 punktas nustato, jog policijos areštinės vidaus posto postinis privalo periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą kas 30 min., pro durų stebėjimo langelius patikrinti asmenis, esančius kamerose, ir apie atliktą patikrinimą informuoti policijos areštinės budėtoją. Atsakovės atstovas teigė, kad nustatytų reikalavimų Panevėžio AVPK areštinėje yra griežtai laikomasi, ir pažymėjo, kad pareiškėjas skundų dėl negalėjimo išsikviesti pareigūnų nei žodžiu, nei raštu nėra pareiškęs (b. l. 21).

Remiantis tuo, kas nurodyta, sprendžiama, kad ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje pareiškėjo teisė į asmens saugumą nebuvo pažeista.

Be to, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad jis turėjo teisę į vienos valandos trukmės pasivaikščiojimą per dieną.

Suėmimo vykdymo įstatymo 29

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas kaip nepagrįstus vertina ir atmeta pareiškėjo argumentus dėl  teisės į pasivaikščiojimus pažeidimą.

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą siejo su tuo, kad Panevėžio AVPK areštinėje jis nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalis nustato, kad kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė. Pagal Higienos normos HN 134:2015 41, 42 ir 43 punktuose įtvirtinus reikalavimus, taikytinus areštinėje laikomiems asmenims išduodamiems čiužiniams, pagalvėms, antklodėms, išvardintas minkštasis inventorius turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (41 punktas); lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (43 punktas). Nurodytos higienos normos 42 punkte įtvirtintas draudimas policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims.

Atsakovės atstovas atsiliepimo teiginiui, jog pareiškėjui buvo išduodamas minkštasis inventorius ir patalynė, pagrįsti pateikė Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. M. 2018 m. rugpjūčio 20 d. tarnybinį pranešimą „Dėl A. J. skundo“ (b. l. 27-28). Šiame tarnybiniame pranešime policijos pareigūnas nurodė, kad visiems areštinėje laikomiems asmenims minkštasis inventorius (čiužinys, pagalvė, antklodė) ir lovos skalbiniai (dvi paklodės, du užvalkalai ir du rankšluosčiai) išduodamas.

Teismas nenustatė pagrindo abejoti policijos pareigūno tarnybiniame pranešime pateiktais duomenimis. Pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė, kada ir kokio minkštojo inventoriaus ar lovos skalbinių negavo; duomenų, kad ginčo laikotarpiu dėl minkštojo inventoriaus ar lovos skalbinių neišdavimo ar jų trūkumo jis būtų kreipęsis į Panevėžio AVPK vadovybę ar areštinės pareigūnus,  bylos nagrinėjimo metu nenustatyta.

Remiantis tuo, kas nurodyta, sprendžiama, jog pareiškėjo skundo teiginiai apie netinkamo aprūpinimą patalyne yra nepagrįsti ir atmetami.

Atsižvelgus į byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, sprendžiama, kad nagrinėjamo ginčo atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisė suėmimo vykdymo metu būti laikomam tinkamo ploto kameroje bei teisė į privatumą.

Vertinant pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluota taisykle, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nuostata, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teisminėje praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir, pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Pagal susiformavusią administracinių teismų praktiką, asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Atsižvelgus į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė, neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444 -619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Nustatydamas A. J. patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygų (teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimą bei teisės į privatumą pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį bei pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą (teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 3 paras iš eilės; teisė į privatumą buvo pažeista 38 paras, tačiau pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas), bei į tai, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Įvertinęs šiuos kriterijus, teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teismo vertinimu,  pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas savo intensyvumu nors ir viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, tačiau nesudaro  pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad A. J. laikant 2017 m. gruodžio 28 d. - 2018 m. liepos 19 d. laikotarpiu Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, buvo pažeistos asmens teisės į nustatytą areštinės kameros minimalų gyvenamąjį plotą ir  privatumą.

Kitą skundo dalį atmesti. 

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

Teisėja                                                         Dalytė Zlatkuvienė