Baudžiamoji byla Nr. 2K-226-942/2016

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00372-2014-2

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorija 1.2.25.4.3

                                                                                    (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Č. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 22 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 22 d. nuosprendžiu Č. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį 30 MGL (1129,80 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, Č. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas vienerius metus naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones.

Nukentėjusiajai A. V. priteista: iš civilinio atsakovo draudimo bendrovės AAS „Gjensidige Baltic“ – 724,47 Eur turtinei ir 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti, iš nuteistojo Č. M. – 600 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 600 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu, iš dalies tenkinant nuteistojo Č. M. apeliacinį skundą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 22 d. nuosprendis pakeistas.

Pripažinta nustatyta, kad Č. M. eismo įvykį sukėlė ties Kalvarijų g. 53-uoju pastatu.

Iš nuteistojo Č. M. nukentėjusiajai A. V. priteista 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Panaikinta Č. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas vienerius metus naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones. Likusi nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Č. M. nuteistas už tai, kad 2014 m. balandžio 4 d., apie 12.18 val., Vilniuje, Kalvarijų g., ties 53-uoju pastatu, vairuodamas automobilį „VW Sharan“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo neatsargus ir neatidus, įvažiuodamas į kelią ir sukdamas į dešinę pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 34 punkto „įvažiuodamas į kelią iš esančių šalia jo teritorijų, išvažiuodamas iš kelio, vairuotojas privalo sustoti ir praleisti pėsčiąjį, kurio judėjimo kryptį jis kerta“ reikalavimą, t. y., įvažiuodamas iš Kalvarijų g. 53-iojo pastato kiemo į kelią ir sukdamas į dešinę į Kalvarijų gatvę, nedavė kelio jam iš dešinės Kalvarijų gatve artėjusiai pėsčiajai, kurios judėjimo kryptį jis kirto, dėl to partrenkė pėsčiąją A. V. ir sunkiai sutrikdė jai sveikatą.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis Č. M. prašo teismų nuosprendžius panaikinti ir bylą jam nutraukti.

2.1. Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatas, dėl to priėmė neteisėtus ir nepagrįstus nuosprendžius. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 20, 320, 332 straipsnių nuostatas.

2.2. Pasak nuteistojo, apeliacinės instancijos teismas neteisingai interpretavo KET, nepagrįstai pripažino, kad jis pažeidė KET reikalavimus ir neteisingai nustatė priežastinį ryšį. Pagal teismų praktiką, kai KET pažeidimus padaro keli eismo įvykio dalyviai, teismas privalo ištirti kiekvieno jų padaryto KET pažeidimo galimą priežastinį ryšį su eismo įvykiu ir kilusiais padariniais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-52/2010). Turi būti nustatomi ir įvertinami ne tik laiku nepastebėjusio kliūties vairuotojo padaryti KET pažeidimai, bet ir kliūtį sudariusio asmens veiksmų atitiktis KET reikalavimams, taip pat kiti faktoriai, galėję turėti reikšmės eismo įvykio kilimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160/2014). Teismų praktikoje teisingai pažymima, kad kiekvienas transporto priemonę vairuojantis asmuo privalo būti maksimaliai atidus. Kita vertus, vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems. Todėl, vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus reaguojant į netikėtai kelyje atsiradusią kliūtį, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada šias kliūtis numatytų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-537/2009, 2K-169/2010, 2K-384/2013).

2.3. Kasatorius pažymi, kad mieste įvažiuodamas į kelią iš šalia esančių teritorijų vairuotojas privalo duoti kelią pėstiesiems, einantiems šaligatviu, kurių judėjimo kryptį jis kerta. Pagal KET 43 punktą pėstieji privalo eiti šaligatviu. Šiuo atveju nukentėjusioji savo judėjimą šaligatviu galėjo tęsti apeidama stovintį automobilį iš galo, tačiau ji, pažeisdama KET 43 ir 51 punktų reikalavimus, įžengė į kelio važiuojamąją dalį, taip sudarydama netikėtą kliūtį ir avarinę situaciją. Kasatorius teigia, kad važiuodamas kelio važiuojamąja dalimi jis nekirto pėsčiosios judėjimo krypties ir nepažeidė KET 34 punkto reikalavimų. Pėsčioji, artėdama prie sustojusio ties kelio važiuojamąja dalimi automobilio, negalėjo nesuprasti, kad automobilis ruošiasi įvažiuoti į kelio važiuojamąją dalį, nes matė, kaip jis sustojo rodydamas dešinio posūkio signalą, girdėjo, kad veikia automobilio variklis, be to, ji negalėjo nematyti, kad sustojusį automobilį galima apeiti iš galo. Tačiau nukentėjusioji šioje situacijoje priėmė sąmoningą sprendimą, t. y. pažeisdama KET 9, 43, 51 punktų reikalavimus įbėgo (arba įžengė greitu tempu) į kelio važiuojamąją dalį apie 1,5 m atstumu, tokiais veiksmais sudarydama netikėtą ir sunkiai pastebimą kliūtį. Kasatorius teigia, kad pradėjęs važiuoti jis negalėjo numatyti, kad pėsčioji įžengs į kelio važiuojamąją dalį, ją pastebėjęs stabdė, tačiau išvengti kontakto nepavyko. Taigi, kasatoriaus įsitikinimu, jeigu nukentėjusioji, pažeisdama KET reikalavimus, nebūtų išbėgusi į kelio važiuojamąją dalį, eismo įvykis nebūtų įvykęs, vadinasi, būtent nukentėjusiosios padaryti KET pažeidimai susiję būtinuoju priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

3.1. Atsiliepime nurodoma, kad teismai įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamiesi BPK 20 straipsnio nuostatų, savo išvadas išsamiai motyvavo ir tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio nuostatų nepažeidė. Nuteistasis Č. M., vairuodamas automobilį, nebuvo atidus, nes nepamatė iš dešinės pusės prie jo priartėjusios pėsčiosios, nors tokią galimybę turėjo, o darydamas posūkio manevrą, t. y. kirsdamas pėsčiosios judėjimo trajektoriją, jos nepraleido, dėl to kliudė ją ir nubloškė važiuojamojoje kelio dalyje. Taigi kasatorius aiškiai pažeidė KET 34 punkto reikalavimus. Teismai neabejotinai įrodė, kad padariniai kilo kasatoriui pažeidus KET reikalavimus ir tai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Jei Č. M. būtų buvęs atidus ir būtų pažvelgęs į dešinę pusę, prieš darydamas posūkio manevrą, iš kurios prie automobilio artėjo nukentėjusioji, būtų ją praleidęs ir eismo įvykio būtų pavykę išvengti. Teismai konstatavo ir tai, kad nukentėjusioji, įžengdama į važiuojamąją kelio dalį, pažeidė KET 43 punktą, t. y. buvo nepakankamai atidi ir rūpestinga, elgėsi rizikingai ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Kita vertus, net ir konstatavus pėsčiosios padarytą KET pažeidimą, nėra pagrindo teigti, kad Č. M. veikoje nėra nusikaltimo sudėties, nes ir jis, vairuodamas automobilį, pažeidė KET ir jo padarytas pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga, taigi ir pagrindinė priežastis, o nukentėjusiosios padarytas KET pažeidimas gali būti vertinamas tik pagal ATPK nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad eismo įvykį lėmė abiejų eismo dalyvių neatsargūs veiksmai (abipusė kaltė), iš nuteistojo nukentėjusiajai priteistą neturtinės žalos sumą sumažino iki 300 Eur.

4. Nukentėjusioji A. V. atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti iš nuteistojo Č. M. 200 Eur turėtų proceso išlaidų už advokato suteiktą teisinę pagalbą surašant atsiliepimą (2016 m. gegužės 5 d. pinigų priėmimo kvitas serija LAT Nr. 859560 pridedamas).

4.1. Nukentėjusioji nurodo, kad kasatorius abiejų instancijų teismų pagrįstai ir teisėtai pripažintas kaltu padaręs BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką, eismo įvykio kilimo mechanizmas, įvertinus visas bylos aplinkybes ir specialisto išvadą (kurios Č. M., beje, neginčijo), įvertintas ir nustatytas teisingai. Iš tiesų, yra nustatyta ir dalis jos kaltės, tačiau eismo įvykį lėmė būtent Č. M. padarytas KET pažeidimas. Pradėdamas važiuoti jis privalėjo įsitikinti, ar nėra kliūties iš dešinės ir tik tada važiuoti, bet to nepadarė. Kasatorius pripažįsta, kad matė pėsčiuosius artėjančius link jo iš dešinės pusės, todėl ne tik turėjo, bet ir privalėjo numatyti, kad jam išvažiuojant į gatvę prie automobilio (už jo ar prieš jį) gali atsirasti pėsčiasis.

5. Nuteistojo Č. M. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

6. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas apskųstus įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar pagal žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytas bylos aplinkybes yra tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas; ar nustatant tas aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų. Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacinius pagrindus, būtina nurodyti ir juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Iš bylos duomenų matyti, kad iš esmės analogiški argumentai dėl surinktų įrodymų vertinimo ir nesutikimo su teismo padarytomis išvadomis buvo pateikti nuteistojo apeliaciniame skunde. Dėl to tokie nuteistojo kasacinio skundo teiginiai, kuriais jis ginčija įrodymų vertinimą, teismo išvadų pagrįstumą ir faktinių bylos aplinkybių nustatymą, nesiedamas jų su esminiais BPK pažeidimais, paliekami nenagrinėti. Pažymėtina, kad skunde deklaratyviai teigiama, kad buvo padaryti BPK 20, 320, 332 straipsnių nuostatų pažeidimai, nes nenurodyti juos pagrindžiantys teisiniai argumentai (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Dėl BK 281 straipsnio 3 dalies taikymo

7. BK 281 straipsnio 3 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata.

7.1. Nagrinėjamoje byloje teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu nustatyta, kad Č. M., vairuodamas automobilį, buvo neatsargus ir neatidus, pažeidė KET 34 punkto reikalavimą, t. y., įvažiuodamas iš kiemo į kelią ir sukdamas į dešinę į Kalvarijų gatvę, nedavė kelio jam iš dešinės Kalvarijų gatve artėjusiai pėsčiajai, kurios judėjimo kryptį jis kirto, dėl to pėsčiąją partrenkė ir sunkiai sutrikdė jai sveikatą. Teismai nustatė, kad Č. M. veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis).

7.2. Pažymėtina, kad nuteistojo Č. M. kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo priežastinio ryšio nustatymo, teiginiai, kad būtent nukentėjusiosios padaryti KET pažeidimai (netikėtas išbėgimas į važiuojamąją kelio dalį tiesiai prieš automobilį) būtinuoju priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais, buvo žinomi abiejų instancijų teismams, kurie daug dėmesio skyrė eismo įvykio mechanizmo, priežastinio ryšio tarp KET pažeidimų ir kilusių padarinių nustatymui. Pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymas yra loginis procesas, kurio metu iš esmės nagrinėjamos faktinės eismo įvykio aplinkybės, nustatinėjama loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti – ar yra ryšys tarp veikos ir padarinių. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas teisės taikymo aspektu su eismo įvykiais susijusias baudžiamąsias bylas, tikrina, ar teismo išvados dėl priežastinio ryšio pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ar jos tinkamai motyvuotos ir pagrįstos visų eismo dalyvių padarytų KET pažeidimų analize (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-410/2008, 2K-158/2009, 2K-179/2009, 2K-468/2009, 2K-388/2014).

7.3. Iš teismų sprendimų turinio matyti, kad teismai apie priežastinį ryšį sprendė atsižvelgdami ne tik į nuteistojo padaryto KET 34 punkto pažeidimo pobūdį, bet vertino ir nukentėjusiosios veiksmus. Teismai konstatavo, kad nukentėjusioji, įžengdama į važiuojamąją kelio dalį, pažeidė KET 43 punkte pėstiesiems nustatytą reikalavimą eiti šaligatviu. Kita vertus, pėsčiosios padarytas pažeidimas nepaneigia nuteistojo kaltės dėl eismo įvykio, nes jis, vadovaudamasis KET 34 punkto reikalavimais, privalėjo praleisti pėsčiąją, kurios judėjimo kryptį kirto, tačiau to nepadarė, nes, prieš pradėdamas važiuoti, nepažiūrėjo į dešinę ir neįsitikino, ar nėra kliūčių. Jei Č. M. būtų buvęs atidus ir prieš darydamas posūkio manevrą būtų pažvelgęs į dešinę pusę, iš kurios prie jo automobilio artėjo nukentėjusioji, būtų ją praleidęs ir eismo įvykio būtų pavykę išvengti.

7.4. Taigi teismų sprendimais konstatuota, kad tarp Č. M. padaryto KET 34 punkto reikalavimų pažeidimo ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl už padarytą veiką jis turi atsakyti. Teismų išvados dėl priežastinio ryšio tarp Č. M. veiksmų ir kilusių padarinių yra teisingos ir išsamiai motyvuotos, nes eismo dalyvio veika, kuria padaromas KET pažeidimas, eismo įvykio priežastis yra tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje laikantis taisyklių reikalavimų eismo įvykis nebūtų įvykęs. Šiuo atveju, jeigu nuteistasis Č. M. būtų laikęsis KET 34 punkto reikalavimų – įvažiuodamas į kelią būtų praleidęs pėsčiąją, kurios judėjimo kryptį jis kirto – eismo įvykis nebūtų įvykęs. Taigi Č. M. veika buvo eismo įvykio metu kilusių padarinių (sunkaus sveikatos sutrikdymo) pagrindinė priežastis, dėl to jo skundo argumentas, kad tarp jo veikos ir kilusių padarinių nėra tiesioginio priežastinio ryšio, atmestinas kaip nepagrįstas.

7.5. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas – BK 281 straipsnio 3 dalis – nuteistojo Č. M. padarytai veikai pritaikytas tinkamai.

7.6. Pažymėtina, kad teismai į nukentėjusiosios padarytą pažeidimą atsižvelgė tiek skirdami kasatoriui bausmę, tiek nustatydami nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydį. Pirmosios instancijos teismas Č. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiosios elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) ir į ją atsižvelgė skirdamas bausmę, be to, į šią aplinkybę teismas atsižvelgė ir nustatydamas nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydį (vietoj prašomų 10 000 Eur, iš viso iš Č. M. ir draudimo bendrovės priteisė 5600 Eur). Apeliacinės instancijos teismas iš nuteistojo Č. M. priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti (600 Eur) sumažino ir iš jo nukentėjusiajai priteisė 300 Eur, taip pat panaikino paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vienerius metus naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones.

Dėl proceso išlaidų

8. Nukentėjusioji A. V. atsiliepime nurodo, kad už atsiliepimo į nuteistojo kasacinį skundą surašymą jį sumokėjo advokatui 200 Eur, ir prašo šią sumą priteisti iš kasatoriaus. Nukentėjusioji pridėjo 2016 m. gegužės 5 d. pinigų priėmimo kvitą serija LAT Nr. 859560, patvirtinantį, kad už atsiliepimo į nuteistojo kasacinį skundą surašymą sumokėjo advokatui 200 Eur.

8.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-431/2012, 2K-147/2013 ir kt.).

8.2. Kasacinį skundą šioje kasacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjamoje byloje padavė tik nuteistasis Č. M.. Nuteistojo kasaciniame skunde ginčijami klausimai, tiesiogiai susiję su nukentėjusiosios A. V. interesais. Turėdama teisę pateikti rašytinį atsiliepimą byloje, ji kreipėsi profesionalios pagalbos į advokatą surašant atsiliepimą. Kasacinis skundas atmestas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nukentėjusiosios turėtos išlaidos surašant atsiliepimą turi būti apmokėtos.

9. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Atmesti nuteistojo Č. M. kasacinį skundą.

              Priteisti iš nuteistojo Č. M. nukentėjusiajai A. V. 200 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai                                                                                                                              Vytautas Masiokas

                                                                                                                              Dalia Bajerčiūtė

                                                                                                                              Aurelijus Gutauskas