Civilinė byla Nr. 3K-3-207/2008 (S)

            Procesinio sprendimo kategorijos:

            75.4.3; 75.8

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2008 m.  balandžio 7 d.

Vilnius

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus (pranešėjas) ir Egidijaus Laužiko,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. L. kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 15 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. L. ieškinį atsakovei I. L. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ir atsakovės I. L. priešieškinį ieškovui S. L. , atsakovui R. J. L. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, santuokoje įgyto turto padalijimo, neturtinės žalos atlyginimo; trečiasis asmuo – V. L. ; institucijos, teikiančios išvadas byloje, – Alytaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko  teisių apsaugos tarnyba ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba.

 

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

            Ieškovas S. L. kreipėsi į teismą, prašydamas jo ir atsakovės I. L. santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nustatyti sūnaus V. L., gimusio 1991 m., gyvenamąją vietą su juo, panaikinti 2002 m. balandžio 23 d. Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimą, kuriuo iš jo priteisė 300 Lt sūnaus išlaikymui kas mėnesį ir priimti naują sprendimą, kuriuo priteisti sūnaus išlaikymui sūnui po 300 Lt kas mėnesį iš atsakovės; taip pat priteisti iš atsakovės I. L. 3300 Lt jo naudai sūnaus išlaikymui už laikotarpį nuo 2005 m. lapkričio mėnesio iki 2006 m. spalio mėnesio. Ieškovas paaiškino, kad jis turto neturi, o visas turtas yra tėvo; su žmona kartu negyvena apie penkerius metus, o gyvendami kartu bendro ūkio niekada netvarkė, kiekvienas dirbo sau. Jis pripažino, kad turi nesantuokinį vaiką, kuriam teikia išlaikymą. Santuokoje įgyto turto ieškovas neturi, išskyrus tą, kurį jam padovanojo tėvas; yra įregistravęs ūkininko ūkį, kuriame ūkininkavo. 1999 m. už iš kreditorių pasiskolintus pinigus rekonstravo tėvui priklausantį pastatą, o iš Kaimo rėmimo fondo gautus pinigus investavo į fermą – pirko gardus.

            Atsakovė I. L. pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė šalių santuoką nutraukti dėl ieškovo kaltės, šalims palikti L. ir Š. pavardes, sūnaus V. L. gyvenamąją vietą nustatyti su ja, priteisti jai iš ieškovo 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į pastatą - žvėrelių fermą ir padalyti santuokoje įgytą turtą: S. L. asmeninėn nuosavybėn priteisti fermos pastatą, joje auginamus gyūnėlius – šinšilas, narvelius ir pašarus, iš viso turto už 549 600 Lt; jai iš ieškovo priteisti 274 300 Lt piniginę kompensaciją, panaikinti duomenis apie žvėrelių fermos pastato įregistravimą ieškovo tėvo R. J. L. vardu. Atsakovė teigė, kad dėl santuokos iširimo kaltas tik ieškovas, nes buvo neištikimas ir dėl to 2003 m. tapo jos draugės vaiko tėvu. Ieškovas pirmą kartą šeimą paliko 1994 m. Ji apie sutuoktinį dvejus metus nieko nežinojo, jis šeimos materialiai nerėmė. Kartu jie gyveno iki 2001 m. gruodžio 9 d. Palikęs šeimą ieškovas vėl neteikė jokios paramos, todėl ji buvo priversta kreiptis į teismą dėl išlaikymo vaikui priteisimo. Dėl ieškovo kaltės atsakovė patyrė didelių dvasinių išgyvenimų, sutriko jos sveikata, prasidėjo depresija, prarado gebėjimą džiaugtis, iš esmės pablogėjo jos gyvenimas, todėl prašė priteisti iš ieškovo 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, sūnaus gyvenamąją vietą nustatyti kartu su ja, nes, jos nuomone, ieškovas nesugeba tinkamai pasirūpinti sūnumi. Žvėrelių ferma yra ieškovo tėvo sklype ir ji ja naudotis negalės, todėl prašė priteisti 274 300 Lt kompensaciją. Ieškovo įsipareigojimų kreditoriams atsakovė nepripažino, nes paskolos imtos be jos žinios ir panaudotos ne šeimos interesais. Nutraukus santuoką, atsakovė prašė jai palikti iki santuokos turėtą Š. pavardę.

                                                              

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

            Alytaus rajono apylinkės teismas 2007 m. birželio 15 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies: S. L. ir I. L. santuoką nutraukė dėl ieškovo S. L. kaltės, atsakovei paliko iki santuokos turėtą pavardę – Š., ieškovui – L., nepilnamečio sūnaus V. L. gyvenamąją vietą nustatė su motina I. L., santuokoje bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytą turtą padalijo ir ieškovui priteisė 135 000 Lt vertės 180 šinšilų šeimų, 200 000 Lt vertės 2000 šinšilų jauniklių, 27 000 Lt vertės 180 narvelių, atsakovei iš ieškovo priteisė 219 000 Lt piniginę kompensaciją ir 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; kitas ieškinio ir priešieškinio dalis atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas ne vieną kartą buvo palikęs šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpino. Antrą kartą ieškovas šeimą paliko 2001 m. gruodžio 9 d., ir, nenutraukus santuokos, susilaukė dukters. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nepakankamai gerbė sutuoktinę, neteikė paramos auginant mažametį sūnų ir pripažino, kad šalių santuoka iširo dėl jo kaltės. Teismas konstatavo, kad nepilnamečio šalių sūnaus interesus geriausiai atitinka gyvenamosios vietos nustatymas su motina ir nėra pagrindo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2002 m. balandžio 23 d. sprendimą, kuriuo iš ieškovo priteistas išlaikymas sūnui. Teismo nuomone, atsakovė neįrodė, jog pastatas-žvėrelių ferma priklauso jai ir ieškovui bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, nes jis pastatytas ir inventorizuotas iki santuokos - 1989 metais, o šalims gyvenant santuokoje jo antrasis aukštas buvo rekonstruotas į žvėrelių fermą. Pastato rekonstrukcijai ieškovas panaudojo šeimos lėšas, teismas atsakovei iš ieškovo priteisė piniginę kompensaciją – 38 000 Lt. Atsižvelgdamas į 1999 m. spalio 10 d. šinšilų fermos panaudos sutartį, pagal kurią atsakovas R. J. L. ieškovui S. L. perdavė panaudos pagrindais šinšilų fermą - 120 šinšilų šeimų su jaunikliais, įrengimais ir technologija, teismas sprendė, kad atsakovui R. J. L. priklauso 120 šinšilų šeimų ir jų narvelių, o likusios 180 šinšilų šeimų su narveliais yra ieškovo S. L. ir atsakovės I. L. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Kadangi panaudos sutartyje nenurodyta, kiek pagal ją buvo perduota jauniklių, tai teismas laikė, jog už juos su R. J. L. buvo atsiskaityta. Teismas sprendė, kad šalys gyvendamos santuokoje įgijo dalintino turto už 362 000 Lt ir, vadovaudamasis bendro turto lygių dalių prezumpcija, turtą sutuoktiniams padalijo lygiomis dalimis. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas įregistravęs ūkininko ūkį, o atsakovė tokia veikla nesiverčia ir į tai, kad visas šeimos turtas yra priešiškai atsakovei nusiteikusių  ieškovo ir jo tėvų namų valdoje ir juo disponuoti atsakovei bus trukdoma, ieškovui priteistas turtas natūra, o atsakovei - 181 000 Lt piniginė kompensacija. Apklausęs ieškovo kreditorius, teismas nustatė, kad jie yra arba giminaičiai, arba artimi draugai, beveik visos sutartys surašytos ieškovo tėvo R. J. L., kuris prašė paskolinti pinigų ir kreditoriai nurodė skolinę jam, o ne ieškovui, vardu. Teismas sprendė, kad ieškovas pinigų iš tiesų nesiskolino, atsakovei apie pasiskolintas lėšas nebuvo žinoma. Konstatavęs, kad ieškovas kreditorių neturi, teismas nemažino nurodytomis  paskolintomis sumomis dalytino turto. Ieškovą pripažinęs kaltu dėl santuokos nutraukimo ir atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas ją ne kartą paliko, dėl to ji patyrė dvasinių išgyvenimų, emocinę depresiją, nepatogumų, iš ieškovo teismas priteisė 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

            Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. spalio 30 d. nutartimi pakeitė Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 15 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui S. L. priteista 200 000 Lt vertės 2000 šinšilų jauniklių, ir priteisė 1200 šinšilų jauniklių, kurių vertė – 120 000 Lt, o atsakovei iš ieškovo priteistą 219 000 Lt piniginę kompensaciją sumažino iki 141 000 Lt. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas ne visai tiksliai nustatė, koks turtas sudarė ūkininko ūkį santuokos nutraukimo metu. Teismo išvada, kad, panaudos sutartyje nenurodžius šinšilų jauniklių skaičiaus, laikytina, jog už juos atsiskaityta, prieštarauja panaudos sutarties esmei. Įvertinusi tai, kad panaudai buvo perduota 120 šinšilų šeimų, o pagal 2006 m. gegužės 11 d. turto aprašą dabar yra 300 šinšilų šeimų ir 2000 jauniklių, t. y. šinšilų jauniklių yra apie 6,66 karto daugiau negu šinšilų šeimų, teisėjų kolegija, vadovaudamasi proporcingumo principu, sprendė, kad panaudai ieškovui kartu su 120 šinšilų šeimų buvo perduota ir apie 800 šinšilų jauniklių, todėl sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe pripažino tik 1200 šinšilų jauniklių. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš ieškovo S. L. priteisė atsakovės I. L. naudai 38 000 Lt piniginę kompensaciją už bendrų lėšų panaudojimą pastato rekonstrukcijai, nes, jei atsakovė įsitikinusi, kad jos lėšomis buvo rekonstruotas kitam asmeniui (R. J. L.) priklausantis turtas, ji gali reikšti turtinį reikalavimą būtent jam, t. y. pastato savininkui, o ne sutuoktiniui S. L. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog nei bendrų, nei asmeninių skolų sutuoktiniai neturi, nes byloje yra pateikta ne viena paskolos sutartis, kurioje nurodoma, kad ieškovas S. L. yra pasiskolinęs tam tikras pinigų sumas. Kadangi kreditoriai aiškino, kad pinigus skolino asmeniškai S. L., jokių turtinių pretenzijų ar reikalavimų atsakovei jie neturi, sudarant paskolos sutartis ji nedalyvavo, dėl bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo neprieštaravo,  o ieškovas neneigia, kad skolos yra jo asmeninės. Nustatytos aplinkybės, kolegijos nuomone, leidžia daryti išvadą, kad santuokos nutraukimo metu ieškovo S. L. turimos skolos pagal paskolos sutartis pripažintinos jo asmeninėmis prievolėmis, už kurias ieškovas kreditoriams atsako savo asmeniniu turtu ar savo dalimi bendrame turte, todėl šios skolos į bendrą dalytiną turtą neįtrauktinos. Kolegija pažymėjo, kad nė vienas iš sutuoktinių nebuvo pareiškęs prašymo padalyti tik turtą, kuris įgytas iki tada, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padalijo turtą, kuris buvo teismo sprendimo priėmimo dieną. Kolegija sumažino atsakovei iš ieškovo priteistą kompensaciją 38 000 Lt suma, kuri buvo priteista už žvėrelių fermos pastato rekonstrukciją, ir 40 000 Lt suma už šinšilų jauniklius.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

            Kasaciniu skundu ieškovas S. L. prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 15 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 30 d. nutarties dalis, kuriose konstatuota jo kaltė dėl santuokos iširimo ir padalytas santuokinis turtas, šias bylos dalis perduoti nagrinėti iš naujo. Kasatorius savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:

            1. Teismams konstatavus faktą, kad nuo 2001 m. gruodžio mėn. nutrūko visi sutuoktinių ryšiai, tai reiškia, kad šalys realiai nutraukė santuoką kaip sutartį, nors to formaliai neįteisino. Dėl to vėlesniems faktams negalima taikyti CK 3.60 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių santuokos nutraukimą dėl kaltės.

            2. Teismai, nustatę panaudos santykius versle, pripažinę egzistuojančias skolas, konstatavę, kad šalys kartu nebegyvena nuo 2001 m. gruodžio mėn., padalydami santuokinį turtą, pažeisdami CPK 185 ir 200 straipsnių reikalavimus, neišsiaiškino, koks turtas atėmus išlaidas žvėrelių ūkio versle sukurtas iki ir po 2001 m. gruodžio mėn. Teismai nenustatinėjo, ar šiais laikotarpiais atsiradusios skolos yra bendros, ar asmeninės, koks santuokinio turto balansas, netyrė rašytinių įrodymų, patvirtinančių verslo pajamas, išlaidas ir skolas, bet, remdamiesi prielaidomis, konstatavo, kad sutuoktiniai iki santuokos nutraukimo dienos sukūrė bendrąją jungtinę nuosavybę. Nustačius dalytiną turtą, turėjo būti padalytos ir skolos. Nenustačius sutuoktinių lėšų, iš kurių įgytas turtas, darytina išvada, kad jos gautos pagal byloje pateiktas paskolos sutartis, todėl atsakomybė pagal prievoles iš šių sutarčių taikytina abiem sutuoktiniams. Teismai nesilaikė išaiškinimo, suformuluoto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2005, dėl atsakomybės pagal šeimos versle atsiradusias prievoles. Atsakovė nepaneigė CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos prezumpcijos, kad sutuoktinis sandorius sudaro su kito sutuoktinio sutikimu, todėl iš tokio sandorio atsiradusi prievolė laikytina bendra sutuoktinių prievole.

            3. Teismai nenustatinėjo, koks turtas buvo valdomas panaudos teise, nors panaudos sutarties pagrindu valdomo turto turėjo neįtraukti į dalijamą turtą (CK 6.629, 6.632 straipsniai).

            4. Teismai nesprendė, ar ieškovas, nuo 2001 m. gruodžio mėn. nebegyvendamas su atsakove, versdamasis žvėrelių verslu, aiškiai neišreiškė valios sukurti asmeninį turtą. Atsižvelgiant į CK 3.88 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl bendrosios jungtinės nuosavybės registravimo ir į ūkio įregistravimo viešame registre ieškovo vardu faktą, kuris vertintinas kaip prima facie įrodymas, atsakovė privalėjo įrodyti, kad ginčo turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė.

            5. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad santuokinio turto padalijimas turės įtakos trečiųjų asmenų interesams ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 13 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2002, išaiškinimą, kad teismas, nustatęs kieno nors teisių ar įstatymo saugomų interesų pažeidimą, turi jas ginti.

            6. Ieškovas ir jam atstovavęs advokatas nesugebėjo tinkamai suformuluoti reikalavimų, todėl teismas, vadovaudamasis CPK 2, 6, 8, 376 straipsniais, šeimos byloje turėjo būti aktyvus ir padėti įgyvendinti ieškovui savo teises, peržengti bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas ir pasisakyti dėl faktų, turinčių reikšmės sprendžiant ginčo turto statusą, spręsti dėl turto padalijimo natūra, nes ieškovui per sunku išmokėti priteistą kompensaciją atsakovei.

            7. Šalių nepilnamečio sūnaus procesinė padėtis byloje nurodyta kaip liudytojo, vėliau – trečiojo asmens, nors pagal CK 3.146 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę tik išklausyti vaiko nuomonę dėl jo gyvenamosios vietos nustatymo.

            Atsakovas R. J. L. pareiškė prisidėjimą prie kasacinio skundo, palaikydamas kasatoriaus prašymą panaikinti skundžiamas sprendimo ir nutarties dalis.

            Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė I. L. prašo skundžiamus sprendimą ir nutartį palikti galioti ir savo prašymą grindžia šiais argumentais:

            1. Teismų nustatyti ieškovo neištikimybės ir šeimos palikimo bei nesirūpinimo ja faktai, kuriems esant, pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį preziumuojama ieškovo kaltė dėl šeimos iširimo. Kasatoriaus teiginys, kad reikalavimas vykdyti santuokines pareigas nebetaikytinas nuo 2001 m. gruodžio mėn., kai jis paliko šeimą, prieštarauja CK 3.49 straipsnyje nurodytiems santuokos pabaigos pagrindams. Atsakovės kaltės dėl šeimos iširimo teismai nekonstatavo, be to, ieškovas argumentu dėl atsakovės kaltės pradėjo remtis tik apeliacinės instancijos teisme, pažeisdamas CPK 347 straipsnio 2 dalį.

            2. Kasaciniame skunde ieškovas prašo nustatyti tokias aplinkybes, kurios jau nustatytos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Jis teigė, kad santuokos metu jokio turto neįgijo.  Kai nenustatyta, kad paskolos buvo realios, jos panaudotos šeimos interesais ir jas skolinosi S. L.  ūkininko ūkis, sutuoktiniams solidarioji atsakomybė negali atsirasti (CK 3.109 straipsnis).

            3. Teismai nustatė panaudos teise sutuoktinių valdomą turtą ir jo neįtraukė į bendro turto balansą, todėl kasatoriaus argumentai, kad teismai panaudos teise valdomą turtą įtraukė į dalytiną turtą, nepagrįsti.

            4. Kasatorius nė viename procesiniame dokumente nereikalavo pripažinti ūkininko ūkio asmenine nuosavybe, nors tokį reikalavimą privalėjo pareikšti pagal CK 3.88 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą prezumpciją.

            5. Kasatoriaus argumentai, kad advokatas jam netinkamai atstovavo, o teismai netinkamai nustatė šalių sūnaus procesinę padėtį byloje, nėra pagrindas naikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus.

 

            Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

 

            Kasacinio teismo paskirtis yra spręsti teisės taikymo ir aiškinimo klausimus, siekiant užtikrinti vienodą teisės aiškinimą ir taikymą visoje valstybėje. Pagal CPK 353 straipsnį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Atlikdamas šią funkciją, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, todėl fakto klausimų nenagrinėja, taigi kasacine tvarka bus nagrinėjami tik tie kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį išdėstyti teisiniai argumentai, kuriuose yra formuluojamos teisės taikymo ir aiškinimo problemos, reikšmingos vienodinant teismų praktiką.

            Pirmuoju kasacinio skundo argumentu ieškovas reiškia nuomonę, kad nuo 2001 m. gruodžio mėn. nutrūkę sutuoktinių ryšiai vertintini kaip šalių valia nutraukti santuoką. Dėl to, ieškovo manymu, vėlesni faktai, kurie pagal CK 3.27 ir 3.60 straipsnių nuostatas gali būti vertinami kaip esminis sutuoktinio pareigų pažeidimas, tokios reikšmės nebeturi, todėl nebėra pagrindo santuoką nutraukti pagal CK 3.60 straipsnį, t. y. dėl jo kaltės. Šis kasatoriaus argumentas neatitinka pagrindinių įstatymo nuostatų, reglamentuojančių sutuoktinių teises ir pareigas, santuokos nutraukimą ir jo pasekmes, taip pat šeimos įstatymų taikymo reikalavimų (CK 3.3 straipsnio 2 dalis). Spendžiant, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai vertino konstatuotą sutuoktinių ryšių nutrūkimą kaip pagrindą nutraukti santuoką dėl ieškovo kaltės, atsižvelgtina į teismų nustatytą faktą, kad šie ryšiai nutrūko ieškovui palikus šeimą. Nors įstatyme nustatytas vienas iš santuokos nutraukimo būdų – abiejų sutuoktinių sutikimu (CK 3.51-3.54 straipsniai), tačiau visais atvejais santuoka nutraukiama teismo sprendimu, t. y. vien sutuoktinių valios išreiškimo nepakanka. Šioje byloje apskritai nenustatyta, kad, ieškovui paliekant šeimą, atsakovė būtų išreiškusi savo valią nutraukti santuoką. Sudarydami santuoką abu sutuoktiniai turi tam tikrus teisėtus lūkesčius, todėl vienašališkai atsisakyti vykdyti santuokines pareigas, įstatymo nustatyta tvarka nenutraukus santuokos, nė vienas jų neturi teisės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas 1996-1997 metais jau buvo palikęs šeimą, tačiau sutuoktinių susitarimu nutraukti santuoką prašo laikyti tik 2001 m. gruodžio mėn. įvykusį bendro gyvenimo nutraukimą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ieškovo kaltės dėl santuokos iširimo prezumpciją suponuojančius faktus, t. y. jo neištikimybę ir šeimos palikimą bei nesirūpinimą ja daugiau kaip vienerius metus, pagrįstai pripažino ieškovą kaltu dėl santuokos nutraukimo.

            Antruoju ir ketvirtuoju argumentais kasatorius reiškia įsitikinimą, kad turtas, įgytas po 2001 m., gruodžio mėn., kai jis paliko šeimą, nelaikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, todėl nedalytinas. Tokia pozicija prieštarauja turto padalijimą reglamentuojančioms nuostatoms ir bendrajam sąžiningumo principui. CK 3.127 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vieno iš sutuoktinių prašymu teismas gali nustatyti, kad dalijamas tik turtas, bendrai įgytas iki tada, kai sutuoktiniai  pradėjo gyventi skyrium. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad šios nuostatos taikyti nėra pagrindo, nes nė viena šalis nereiškė tokio prašymo. Be to, CK 3.67 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta specialioji norma, pagal kurią kaltu pripažintas sutuoktinis netenka teisės prašyti taikyti nurodytas faktinio gyvenimo skyrium pasekmes. Atsižvelgiant į nustatytas šios bylos aplinkybes, kasatoriaus faktinės sutuoktinių gyvenimo kartu pabaigos siejimas su aiškiu jo valios išreiškimu sukurti asmeninę nuosavybę prieštarauja sąžiningumo principui (CK 1.5 straipsnis, 3.3 straipsnio 1 dalis), kuris šeimos teisėje itin reikšmingas. Šeimos santykiai grindžiami sutuoktinių lojalumu vienas kitam, t. y. abipusiu pasitikėjimu, pagarba ir visišku atvirumu. Visi šeimos klausimai turi būti sprendžiami su kito sutuoktinio žinia ir pritarimu. Dėl to ieškovas, palikęs šeimą, tačiau neinicijavęs santuokos nutraukimo, t. y. neišreiškęs savo ketinimų dėl šeimos ateities, aiškiai neinformavęs sutuoktinės, negalėjo įgyjamo turto laikyti asmenine nuosavybe. Kasatoriaus nurodyta CK 3.88 straipsnio 3 dalies nuostata dėl turto įregistravimo viešajame registre vieno iš sutuoktinių vardu yra reikšminga trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugai. Būtent tokia yra esminė viešojo registro funkcija, nes tretieji asmenys teisiniuose santykiuose su sutuoktiniais, be registro duomenų, dažnai neturi daugiau informacijos, ar konkretus turtas yra asmeninė, ar bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Sprendžiant sutuoktinių tarpusavio ginčą dėl turto priklausymo jiems asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise, vadovaujamasi CK 3.88 straipsnio 1 dalies ir 3.89 straipsnio 1 dalies nuostatomis, reglamentuojančiomis turto įgijimo viena ar kita nuosavybės teisės forma pagrindus.

            Nustatę turtą, kuris šalims priklauso nuosavybės teise, teismai sudarė santuokinio turto balansą ir šį turtą padalijo. Nustatęs, kad dalį turto sutuoktiniai naudoja panaudos teisinių santykių pagrindu, pirmosios instancijos teismas šio turto neįtraukė į dalytiną turtą, o apeliacinės instancijos teismas, panaudos teise priklausančiu pripažinęs dar didesnę dalį turto, jo taip pat neįtraukė į dalytiną sutuoktinių turtą. Apeliacinės instancijos teismas, neįtraukdamas skolų į santuokinio turto balansą, tokį sprendimą išsamiai motyvavo, pagrįsdamas byloje esančiais įrodymais, patvirtinančiais, kad skolos yra asmeninės ieškovo prievolės. Taigi kasatoriaus teiginiai, kad teismai nenustatinėjo, ar skolos yra bendros, ar asmeninės, nesudarė santuokinio turto balanso, įtraukė panaudos teise valdomą turtą į dalijamą turtą (antrasis – penktasis skundo argumentai), yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas tai pat konstatavo, kad pinigus skolinę kreditoriai jokių turtinių pretenzijų ar reikalavimų atsakovei neturi ir dėl bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo neprieštaravo, t. y. trečiųjų asmenų interesai šioje byloje nepažeisti.

            Šeštuoju kasacinio skundo argumentu ieškovas nurodo, kad, jam ir jam atstovavusiam advokatui nesugebėjus tinkamai suformuluoti reikalavimų, teismas turėjo būti aktyvus ir padėti įgyvendinti ieškovui savo teises, peržengti bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas ir pasisakyti dėl faktų, turinčių reikšmės sprendžiant ginčo turto statusą, spręsti dėl turto padalijimo natūra. Kadangi šeimos bylose nagrinėjama daug klausimų, susijusių su viešuoju interesu, tai pagal CPK 376 straipsnį teismas šeimos byloje privalo būti aktyvus, kad užtikrintų viešojo intereso apsaugą, pirmiausia – nepilnamečių vaikų, labiausiai socialiai pažeidžiamų šeimos narių interesus. Ieškovas nenurodė konkretaus viešojo intereso, kurio apsaugą užtikrintų teismas, savo iniciatyva imdamasis padėti ieškovui įgyvendinti jo teises, sprendžiant dėl jam palankesnio turto padalijimo būdo. Pažymėtina, kad turto padalijimo būdas natūra parenkamas tuo atveju, jei taip padalyti galima (CK 3.127 straipsnio 3 dalis), t. y. toks būdas turi būti ne tik apskritai įmanomas atsižvelgiant į daiktų dalomumą ar nedalomumą (CK 4.6 straipsnis), bet ir racionalus, padalijimu nepadarantis dalijamo turto vertei žalos, nesukeliantis didelių sunkumų juo vėliau šalims naudotis. Pirmosios instancijos teismas ieškovui priteisė turtą natūra, o atsakovei -  piniginę kompensaciją, būtent atsižvelgdamas į ieškovo turimą ūkį, jo veiklą, į sudėtingas sąlygas atsakovei naudotis dalijamu turtu. Kolegijos vertinimu, toks teismo sprendimas atitinka CK 3.127 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nepažeidžia viešojo intereso.

            Teisėjų kolegija sprendžia, kad kituose kasacinio skundo argumentuose nurodyti proceso teisės pažeidimai nelėmė neteisingo bylos išnagrinėjimo, apeliacinės instancijos teismas įvertino esmines bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą nutartį, todėl tenkinti kasacinio skundo jame nurodytais motyvais ir naikinti šią nutartį nėra pagrindo (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

           

               Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

               Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                              Pranas Žeimys

 

 

                                                                                                                          Sigitas Gurevičius

 

 

                                                                                                                          Egidijus Laužikas