Civilinė byla Nr. e2-912-407/2023

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01158-2020-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.3.7.1; 3.4.3.7.4 

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugsėjo 14 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Genveta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti terminą finansiniam reikalavimui pareikšti ir atmestas prašymas patvirtinti pareiškėjos finansinį reikalavimą bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Juridinė paslauga“ bankroto byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 12 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Juridinė paslauga“, nutartis įsiteisėjo 2020 m. spalio 20 d., nemokumo administratoriumi paskirta mažoji bendrija (toliau – MB) „Vilniaus nemokumo administratoriai“.

2.       Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 11 d. nutartimi patvirtintas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Juridinė paslauga“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris vėliau buvo tikslinamas, o

4.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi pareiškėjos UAB „Genveta“ prašymą atnaujinti terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti atmetė ir netvirtino UAB „Genveta“ finansinio reikalavimo BUAB „Juridinė paslauga“ bankroto byloje, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

5.       Teismas nurodė, kad pradinis kreditorius su finansiniu reikalavimu į nemokumo administratorių turėjo teisę kreiptis iki 2020 m. lapkričio 20 d., tačiau to nepadarė. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie tai, kada pradiniam kreditoriui tapo žinoma apie bankroto bylos iškėlimą. Teismas nustatė, kad antstolis D. K. dar 2020 m. spalio 29 d. patvarkymu Nr. S-174-32894 informavo pradinį kreditorių UAB „SB Trade“ apie skolininkei UAB „Juridinė paslauga“ iškeltą bankroto bylą (DOK-40366).

6.       Teismas pažymėjo, kad vien aplinkybė, jog finansinis reikalavimas kildinamas iš įsiteisėjusio teismo sprendimo, nesudaro pagrindo „automatiškai“ tvirtinti finansinio reikalavimo.

7.       Byloje nėra nustatyta jokių objektyvių duomenų apie pradinio kreditoriaus praleisto termino finansiniam reikalavimui pareikšti priežastis. Terminas praleistas žymiai – daugiau nei du metus. Tai suponuoja išvadą, kad pradiniam kreditoriui 2022 m. gruodžio 7 d. perleidžiant reikalavimo teisę UAB „Genveta“ ši teisė jau buvo pasibaigusi.

III.       Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8.       Pareiškėja UAB „Genveta“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti UAB „Genveta“ 2 847,40 Eur dydžio finansinį reikalavimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1.                      Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo aktualia teismų praktika, kurioje nurodoma, kad, esant įsiteisėjusiam procesiniam teismo sprendimui, teismas privalo tvirtinti finansinį reikalavimą, juo labiau kad antstolis 2020 m. spalio 29 d. patvarkymu persiuntė bankroto bylą nagrinėjančiam teismui vykdomąjį dokumentą (DOK-40366). Antstolio dokumentas buvo pakankamas teisinis pagrindas finansiniam reikalavimui patvirtinti.

8.2.                      Teismas, spręsdamas kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo klausimus, turi būti aktyvus. Teismo žinioje jau nuo 2020 m. lapkričio 9 d. buvo pakankami duomenys apie kreditoriaus UAB „SB Trade“ finansinį reikalavimą, tačiau nei teismas, nei nemokumo administratorius nesiėmė jokių veiksmų, kad jis būtų patvirtintas bankroto byloje.

8.3.                      Nemokumo administratorius privalo informuoti kreditorius apie nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimą, tačiau nemokumo administratorius pradiniam kreditoriui niekada nepranešė apie iškeltą bankroto bylą. Šios aplinkybės laikytinos svarbia priežastimi vertinant termino praleidimo priežastis.

9.       Atsakovė BUAB „Juridinė paslauga“, atstovaujama nemokumo administratorės, atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pareiškėjos atskirojo skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:

9.1.                      Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 41 straipsnio 1 dalis yra taikoma visų kreditorių ir visų reikalavimų atžvilgiu, nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu atsirado konkretus finansinis reikalavimas. Taigi minimame straipsnyje nustatytas 30 dienų terminas aktualus tiek reikalavimams, kurie kyla iš įsiteisėjusių teismų sprendimų, tiek ir reikalavimams, dėl kurių ginčas teisme nebuvo nagrinėtas. Abiem atvejais kreditoriai privalo pateikti savo reikalavimus ir jų pagrindimo dokumentus nemokumo administratoriui ta pačia tvarka.

9.2.                      Atsisakymas įtraukti apeliantę į BUAB „Juridinė paslauga“ kreditorių sąrašą dėl to, kad praleistas reikalavimo pateikimo terminas, savaime nereiškia, jog yra kaip nors kvestionuojamas įsiteisėjęs teismo sprendimas, iš kurio kilo apeliantės reikalavimas. JANĮ nustatyto termino praleidimas yra savarankiškas pagrindas atsisakyti įtraukti kreditorių į kreditorių sąrašą, nesusijęs su paties reikalavimo pagrįstumu. Šis terminas lygiai taip pat taikomas ir reikalavimams, kurie nekyla iš įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų, tačiau yra pagrįsti.

9.3.                      Kreditoriai negali būti automatiškai įtraukiami į bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašą, jeigu dėl to nėra aiškiai išreiškę savo valios, todėl nei teismas, nei nemokumo administratorė neturėjo pareigos savo iniciatyva įtraukti kreditorės į finansinių reikalavimų sąrašą, jeigu nebuvo pačios kreditorės valios ir inciatyvos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir ginčo objekto

10.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

11.       Pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje nustatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas.

12.       Apeliacijos objektas yra Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutartis, kuria atsisakyta atnaujinti terminą ir patvirtinti pareiškėjos UAB „Genveta“ finansinį reikalavimą BUAB „Juridinė paslauga“ bankroto byloje.

Dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo tvarkos

13.       Iš civilinėje byloje esančių duomenų nustatyta, kad:

13.1.                      Kauno apygardos teismas 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1066-343/2016 priteisė UAB „SB Trade“ 2 347,40 Eur bylinėjimosi išlaidų iš BUAB „Juridinė paslauga“. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. liepos 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-463-464/2017 Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą, taip pat priteisė UAB „SB Trade“ 500 Eur bylinėjimosi išlaidų iš UAB „Juridinė paslauga“. Taigi UAB „SB Trade“ įgijo 2 847,40 Eur dydžio reikalavimo teisę į UAB „Juridinė paslauga“.

13.2.                      Iš antstolio D. K. 2020 m. spalio 30 d. patvarkymo dėl vykdomosios bylos užbaigimo matyti, kad UAB „SB Trade“ 2017 m. liepos 18 d. buvo išduotas vykdomasis dokumentas dėl 2 847,40 Eur išieškojimo iš UAB „Juridinė paslauga“, 2017 metais užvesta vykdomoji byla.

13.3.                      Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 12 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Juridinė paslauga“.

13.4.                      Įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos UAB „Juridinė paslauga“ iškėlimo, antstolis D. K. 2020 m. lapkričio 9 d. į UAB „Juridinė paslauga“ bankroto bylą persiuntė 2020 m. spalio 30 d. patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo (DOK-40366, 1 t., b. l. 53).

13.5.                      Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 11 d. nutartimi patvirtintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas pagal nemokumo administratorės prašymą. Kreditorės UAB „SB Trade“ finansinis reikalavimas patvirtintas nebuvo.

13.6.                      Tarp UAB „SB Trade“ ir UAB „Genveta“ 2022 m. gruodžio 7 d. buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, pagal kurią pradinė kreditorė UAB „SB Trade“ perleido 2 847,40 Eur dydžio reikalavimo teisę į UAB „Juridinė paslauga“ naujai kreditorei UAB „Genveta“.

13.7.                      2023 m. liepos 23 d. UAB „Genveta“ pateikė prašymą patvirtinti jos finansinį reikalavimą UAB „Juridinė paslauga“ bankroto byloje.

14.       Bendra taisyklė yra ta, kad kreditorius, norėdamas įstoti į bankroto procesą, turi pareikšti finansinį reikalavimą nemokumo administratoriui (JANĮ 41 straipsnio 1 dalis). Tačiau teismų praktikoje ir teisės doktrinoje laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai bankrutuojančios įmonės kreditorius yra išreiškęs poziciją dėl jam priklausančių sumų išieškojimo iki įmonės bankroto bylos iškėlimo teisme, jis neturi pareigos dar kartą pateikti savarankiško prašymo dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo bankroto bylą nagrinėjančiam teismui (Jokubauskas, R. Kolektyvinių kreditorių teisių įgyvendinimas įmonių bankroto procese: daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, teisė (S 001). Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2021, p. 49).

15.       Antstoliams vykdomuosius dokumentus pateikus bankroto bylą nagrinėjančiam teismui taip, kaip numato įstatymas, pagal antstolių pateiktus vykdomuosius dokumentus kreditoriai gali būti įtraukiami į kreditorių sąrašą jiems nepareiškiant savarankiškų finansinių reikalavimų (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1855/2013), kadangi kreditoriai, pateikę antstoliui vykdomuosius dokumentus dėl išieškojimo iš skolininko, laikomi jau išreiškusiais savo valią, kad jų materialinis reikalavimas būtų patenkintas. Dėl to tokio reikalavimo tvirtinimas galimas be pakartotinio kreditoriaus valios išieškoti išreiškimo, t. y. be atskiro jo pareiškimo tenkinti reikalavimą bankroto byloje.

16.       Antstolio vykdomųjų dokumentų, pagal kuriuos išieškoma iš bankrutuojančios įmonės ar jos savininko, perdavimas bankroto bylą nagrinėjančiam teismui yra pakankamas veiksmas, kad kreditoriaus reikalavimas būtų patvirtintas teismo ir, esant bankrutuojančios įmonės turto, patenkintas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-2013). Taigi išieškotojo, pateikusio vykdomuosius dokumentus vykdyti antstoliui, reikalavimai turėtų būti pateikti į bankroto bylą ir nesant išieškotojo iniciatyvos (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-315-798/2020).

17.       Reikalavimų tvirtinimas be kreditoriaus papildomo prašymo nereiškia, kad tokiu būdu yra kaip nors suvaržomas kreditorių disponavimas savo teisėmis. Kreditorius, nepageidaujantis įgyvendinti savo reikalavimo į bankrutuojančią įmonę, taip pat ir toks, kurio reikalavimai patvirtinti pagal antstolio perduotus vykdomuosius dokumentus, bet kada gali atsisakyti šio reikalavimo, taip yra įgyvendinamas dispozityvumo principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2013).

18.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad anksčiau cituota teismų praktika buvo suformuota taikant ir aiškinant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) teisės normas, tačiau šiuo atveju JANĮ nenustato jokių naujų ar priešingų kreditorių finansinių reikalavimo tvirtinimo taisyklių, nei jos buvo įtvirtintos anksčiau galiojusiame ĮBĮ. Teisės doktrinoje pažymima, kad, nors JANĮ reformavo Lietuvos nemokumo teisės sistemą, siekiant nemokumo proceso veiksmingumo tikslo, teismų praktikos, suformuotos iki šio įstatymo įsigaliojimo, tęstinumas ir vienodumas turi būti užtikrintas. Suformuota teismų praktika galėtų būti netaikoma, kai JANĮ nustato visiškai naują atskirų nemokumo procedūrų teisinį reglamentavimą, kurio aiškinimas būtų nesuderinamas su anksčiau suformuota teismų praktika (Tamošiūnienė, E. ir kiti. Juridinių asmenų nemokumo proceso veiksmingumo užtikrinimas. Teisė, 2020, Nr. 116, p. 24–34).

19.       Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą teisingai pažymi, kad vien tik faktas, jog yra priimtas įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas dėl skolos priteisimo, nereiškia, jog kreditorius neturi pareigos laikytis JANĮ 41 straipsnyje nustatytų kreditorių finansinių reikalavimų pareiškimo terminų. Tačiau šiuo atveju susiklostė kitokia situacija, o būtent, nustatyta, kad buvo priimtas ne tik įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas, tačiau pirminis kreditorius taip pat dar iki bankroto bylos atsakovei iškėlimo aiškiai išreiškė valią dėl turimos skolos išieškojimo pateikdamas vykdomąjį dokumentą antstoliui. Iš BUAB „Juridinė paslauga“ bankroto bylos duomenų nustatyta, kad antstolis bankroto bylą nagrinėjančiam teismui persiuntė patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo, remdamasis CPK 632 straipsnio 1 dalies 6 punktu.

20.       Teisėjų kolegija pritaria atskirojo skundo argumentams, kad, BUAB „Juridinė paslauga“ bankroto byloje esant persiųstam antstolio patvarkymui dėl vykdomosios bylos užbaigimo, tiek nemokumo administratorius, tiek teismas turėjo pareigą spręsti dėl šio finansinio reikalavimo tvirtinimo ir be paties kreditoriaus iniciatyvos. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pradinis kreditorius UAB „SB Trade“ praleido terminą finansiniam reikalavimui pareikšti. Atitinkamai, pradinis kreditorius naujajam kreditoriui perleido tiek teisių, kiek turėjo. Taigi civilinėje byloje nebuvo teisinio pagrindo spręsti dėl termino pareikšti finansinį reikalavimą atnaujinimo, kadangi šis terminas praleistas nebuvo.

Dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo

21.       Nagrinėjamoje civilinėje byloje pirmosios instancijos teismas nesprendė UAB „Genveta“ finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimo iš esmės, prašymą patvirtinti finansinį reikalavimą atmetė neatnaujinęs termino finansiniam reikalavimui pareikšti. Kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad pirmosios instancijos teismui nusprendus netvirtinti pareiškėjo reikalavimo dėl praleisto jo pareiškimo termino, apeliacinės instancijos teismas neturi teisės išspręsti šio reikalavimo iš esmės, nes pirmosios instancijos teisme reikalavimo pagrįstumo klausimas nebuvo nagrinėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-313/2023 24 punktas).

22.       Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje susiklostė kitokios faktinės aplinkybės nei kasacinės instancijos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje, todėl šioje byloje pateikti išaiškinimai nėra aktualūs nagrinėjamai bylai. Kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumas nagrinėjamas kaip ieškinys (analizuojant ir pasisakant dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo turinio ir esmės) tais atvejais, kai toks reikalavimas nebuvo pareikštas iki nemokumo bylos iškėlimo skolininkui dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-313/2023 21 punktas). Tačiau nagrinėjamoje civilinėje byloje finansinis reikalavimas kildinamas iš įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų, buvo pateiktas vykdyti antstoliui, taigi buvo pareikštas dar iki nemokumo bylos iškėlimo skolininkui dienos.

23.       Pareiškėja atskirajame skunde teisingai pažymi, kad, jei kreditoriaus reikalavimas kyla iš įsiteisėjusio teismo sprendimo, nutarties ar įsakymo, tokiu procesiniu dokumentu jau yra konstatuota skolininko prievolė kreditoriui. Teismo sprendimo res judicata galia draudžia kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-823/2021 48 punktą). Taigi, kol galioja teismo procesinis sprendimas ir neatnaujintas procesas dėl jo pagrįstumo, bankroto byloje negali būti kvestionuojamas teismo procesinio sprendimo pagrindu patvirtinto kreditoriaus reikalavimo dydis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014, 2018 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018 26 punktą ir kt.).

24.       Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatė (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-463-464/2017, iš kurios yra kildinamas pareiškėjos finansinis reikalavimas, yra galiojanti ir vykdytina. Nagrinėjamoje civilinėje byloje duomenų, kad tarp pradinės kreditorės UAB „SB Trade“ ir naujosios kreditorės UAB „Genveta“ 2022 m. gruodžio 7 d. sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis būtų ginčijama, nėra. Todėl teisėjų kolegija, be kita ko vadovaudamasi nemokumo proceso efektyvumo ir kreditorių lygiateisiškumo principais (JANĮ 3 straipsnis), nusprendžia, kad yra teisinis pagrindas klausimą išspręsti iš esmės ir patvirtinti kreditorės UAB „Genveta“ 2 847,40 Eur dydžio finansinį reikalavimą BUAB „Juridinė paslauga“ bankroto byloje.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

25.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nutaria, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, reguliuojančias kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo tvarką, neatsižvelgė į suformuotą teismų praktiką, todėl nepagrįstai nurodė, jog pareiškėja praleido terminą finansiniam reikalavimui pareikšti ir nepatvirtino UAB „Genveta“ finansinio reikalavimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti kreditorės UAB „Genveta“ 2 847,40 Eur dydžio finansinį reikalavimą BUAB „Juridinė paslauga“ bankroto byloje (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

26.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovams ir tretiesiems asmenims – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). 

27.       Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinės instancijos teismas neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

28.       Pirmosios instancijos teismas, atmetęs UAB „Genveta“ prašymą patvirtinti finansinį reikalavimą, priteisė BUAB „Juridinė paslauga“ iš UAB „Genveta“ 525 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegijai nutarus, kad UAB „Genveta“ prašymas patvirtinti jos finansinį reikalavimą yra tenkintinas, pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš UAB „Genveta“ nėra. Duomenų apie UAB „Genveta“ patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme nėra.

29.       Nagrinėjamoje civilinėje byloje pareiškėjos UAB „Genveta“ atskirasis skundas buvo tenkintas visa apimtimi, todėl atsakovės BUAB „Juridinė paslauga“ prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas yra atmetamas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Duomenų apie UAB „Genveta“ patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nėra.

30.       UAB „Genveta“ už atskirąjį skundą sumokėjo 55 Eur žyminį mokestį. Kadangi apeliantės atskirasis skundas buvo patenkintas, todėl jai grąžinamas už atskirąjį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 5 dalis). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti uždarosios akcinės bendrovės „Genveta“ 2 847,40 Eur dydžio antros eilės finansinį reikalavimą bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Juridinė paslauga“ bankroto byloje.

Grąžinti uždarajai akcinei bendrovei „Genveta“ (juridinio asmens kodas 305617236) 55 Eur (penkiasdešimt penkių eurų) žyminį mokestį už atskirąjį skundą, sumokėtą 2023 m. rugsėjo 11 d. mokėjimo nurodymu Nr. 128.

Teisėjai                                                                Rasa Gudžiūnienė

                                                                                Gintaras Pečiulis

                                                                                Vigintas Višinskis