Civilinė byla Nr. 2-1632-516/2015

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01141-2014-0 Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.18.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo akcinės bendrovės „Aksa“ bei trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Aksa holdingas“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 18 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-1443-601/2015 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Sprendimų medis“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei ,,Aksa“ (tretieji asmenys – uždarosios akcinės bendrovės „Aksa holdingas“, „Energetinės statybos projektai“ ir „Vespila“) dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.

Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Sprendimų medis“ kreipėsi į teismą prašydamas:

1.              išreikalauti iš atsakovo AB „Aksa“ neteisėto valdymo ieškovui priklausantį kilnojamąjį turtą: 2014 m. liepos 25 d. įrangos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įgytą kilnojamąjį turtą -hidraulinę reguliuojamą formą (4 x 12,5), (6 vienetai) ir hidraulinę reguliuojamą formą (4,5 x 12,5), (2 vienetai) už 500 000 Lt kainą (toliau – kilnojamasis turtas / įrenginiai), bei 2014 m. rugpjūčio 6 d. įrangos pirkimo–pardavimo sutartimi įsigytą kilnojamąjį turtą – betono gamybos linijos valdymo kompleksą (1 vnt.) už 300 000 Lt kainą.

2.              įpareigoti atsakovą ieškovo pirmiau nurodyto turto demontavimo ir išgabenimo laikotarpiu užtikrinti ieškovo darbuotojų ir / ar įgaliotų asmenų patekimą į atsakovo teritoriją ir priėjimą prie ieškovui priklausančio turto.

3.              priteisti ieškovui iš atsakovo 100 000 Lt, gautų naudojantis ieškovo turtu.

Civilinė byla Nr. 2-1443-601/2015 2015 m. vasario 26 d. nutartimi sustabdyta iki įsiteisės sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-441-565/2015.

Kauno apygardos teisme buvo gautas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones:

1) įpareigoti atsakovą nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių priėmimo dienos, per penkias darbo dienas leisti ieškovo pasirinktam antstoliui bei ieškovo įgaliotam atstovui patekti į atsakovo patalpas, ar kitas patalpas, esančias atsakovės žinioje, kuriose yra ginčo įranga ir leisti antstoliui konstatuoti faktą, kad ginčo kilnojamaisiais daiktais naudojamasi arba nesinaudojama, bei užfiksuoti ginčo kilnojamojo turto dabartinę būklę, naudojantis tam tikslui būtina filmavimo, fotografavimo ar / ir kita technine įranga, bei užtikrintų, jog antstolis atsakovo patalpose užfiksuotų būtent minėtus ginčo kilnojamuosius daiktus.

2) uždrausti atsakovui naudoti ginčo įrenginius (turtą) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo civilinėje byloje Nr. 2-1443-601/2015 dienos.

3) įpareigoti atsakovą perduoti saugoti ieškovui ginčo kilnojamuosius daiktus iki teismo sprendimo įsiteisėjimo civilinėje byloje Nr. 2-1443-601/2015 dienos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2015 m. birželio 18 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino pilna apimtimi.

Teismas, sutikdamas su ieškovo prašyme nurodytais motyvais, pažymėjo, kad kadangi šiuo atveju ieškinys pareikštas dėl kilnojamojo daikto, kurio funkcionavimas susijęs su gamybos procesu ir dėl objekto naudojimo jis natūraliai dėvisi, išreikalavimu, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir atsakovui toliau naudojant ginčo objektus, tikėtina, kad jie nusidėvės (vykstant teisminiam procesui), turto vertė mažės, iškils ginčo objektų gedimo rizika ir kt. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad ginčo objektai – kilnojamieji daiktai yra pas atsakovą, dalis jų naudojami atsakovo, todėl darytina išvada, jog išieškojimas priverstine tvarka gali būti apsunkintas, nes neuždraudus šį turtą naudoti atsakovui, šis turtas natūra gali būti prarastas.

Teismas taip pat sprendė, kad laikinosios apsaugos priemonės – įpareigojimo atlikti veiksmus (leisti konstatuoti ginčo objektų būklę), kurių atsakovas neleidžia atlikti, taikymas yra tikslingas, nes vykstančių teisminių ginčų eigoje gamybinės ginčo įrangos būklė gali pasikeisti, dėl to ieškovui gali atsirasti ar padidėti žala. Teismo vertinimu, yra pagrindas nustatyti, kokia šiuo metu pas atsakovą esančio turto būklė tam, kad būtų galima žinoti, ar turtas veikiantis, kiek turtas nuvertėjęs, kiek buvo sugadintas, ar kitaip paveiktas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas AB „Aksa“ ir trečiasis asmuo UAB „Aksa holdingas“ atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 18 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Ieškovas pateikė vindikacinį ieškinį. Sprendžiant tokius reikalavimus vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas jo valdytojas, o ieškovas turi paneigti tokią prezumpciją, įrodydamas, jog turi nuosavybės teisę į turtą reikalavimo pareiškimo momentu bei kad tokią teisę turėjo iki turtą neteisėtai užvaldant asmeniui, iš kurio reikalaujama grąžinti turtą. Be to, savininkas privalo įrodyti įstatyme nustatytas sąlygas, kuriomis jis prarado daiktą be paneigti sąžiningo įgijėjo prezumpciją. Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-441-556/2015, kurioje yra ginčijamos ieškovo į šią bylą pateiktos 2014 m. liepos 25 d. hidraulinių reguliuojamų formų pirkimo–pardavimo ir 2014 m. rugpjūčio 8 d. betono gamybos linijos valdymo komplekso sutartys. Išnagrinėjus bylą Nr. e2-441-556/2015 ir panaikinus ginčo sandorius, būtų konstatuota, kad ieškovas nėra teisėtas turto savininkas, todėl ir šioje byloje pareikšti reikalavimai būtų vertinami kaip nepagrįsti. Be to, ieškovas net nevaldė niekada ginčo turto. Iš ginčo sutarčių matyti, kad pardavėjas UAB „Vespila“ įsipareigojo perduoti ginčo turtą ieškovui, bet minėtos pareigos neįvykdė, taigi negali būti konstatuota, jog ieškovas prarado valdymą dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, o ši aplinkybė yra viena esminių vindikacinio ieškinio instituto taikymo sąlygų. Tikimybės, kad bus priimtas ieškovui palankus sprendimas, nebuvimas eliminuoja sprendimo neįvykdymo riziką, todėl teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones.
2. Laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia ekonomiškumo ir proporcingumo principus. Įgyvendinant laikinąsias apsaugos priemones, atsakovui gali kilti labai dideli nuostoliai. Ginčo įranga yra fiziškai susijusi su pastatu – įbetonuota, pritvirtintos metalinės konstrukcijos, išvedžioti elektros kabeliai, kitos komunikacijos. Tam, kad būtų galima perleisti ginčo turtą ieškovui, atsakovas turėtų atlikti sudėtingus įrangos demontavimo darbus. Tokių darbų atlikimui yra reikalingas demontavimo statybos darbų projektas, atsakovas turės stabdyti gamybinę veiklą, kadangi reikės išjungti elektros energiją ir užtikrinti darbų saugą. Preliminariais skaičiavimais darbų kaštai sieks apie 152 340 Eur. Be to, demontavus ginčo turtą, jis praktiškai prarastų savo vertę. Teismui atsisakius patenkinti ieškinį, demontuotos įrangos atstatymas būtų netikslingas, o pats ieškovas jo negalėtų atlikti, nes atsakovas atleido visus darbuotojus, išskyrus vadovą, taip pat padengti atsakovo patirtus nuostolius. Be to, ieškovo elgesys (darbuotojų atleidimas) leidžia manyti, kad jis nebeketina vykdyti veiklos ir gali perleisti turtą tretiesiems asmenims.
3. Taikant laikinąsias apsaugos priemones byla negali būti išspręsta iš esmės. Taigi taikomos priemonės neturėtų sutapti su pareikštais ieškinyje reikalavimais. Vienas iš ieškinio reikalavimų – išreikalauti ginčo turtą iš atsakovo, savo ruožtu nutartimi teismas pritaikė priemones, kuriomis įpareigojo atsakovą perduoti turtą saugoti ieškovui. Toks veiksmas – turto perdavimas ieškovui, galės būti atliktas tik išsprendus ginčą iš esmės ir tik tuo atveju, jei teismas tenkins ieškinį ir toks sprendimas įsiteisės.

Ieškovas UAB „Sprendimų medis“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos pagrįstai, nes kyla grėsmė dėl šios bylos būsimo sprendimo tinkamo įvykdymo, nes galbūt grąžintino turto nebebus arba jis bus sugadintas ir nuvertėjęs. Įrangai nusidėvėjus, kol ginčas bus nagrinėjamas teisme, jos atstatymas bus neįmanomas arba ieškovas turės patirti dideles išlaidas, kad įranga būtų atstatyta.
2. Tiek ginčo 2014 m. liepos 25 d., tiek 2014 m. rugpjūčio 8 d. sutartyje (5.5 punktuose) nustatyta, kad nuosavybės teisė į įrangą pereina pirkėjui nuo sutarties sudarymo momento. Taigi laikytina, kad ieškovas yra ginčo turto savininkas, kol neįrodyta priešingai. Minėtų sutarčių teisėtumo civilinėje byloje Nr. e2-441-565/2015 UAB „Aksa holdingas“ nuginčyti nepavyko, taigi sutartys galiojančios. Atsižvelgiant į tai, ieškovas teismui pateiktą ieškinį pagrindė. Atsižvelgiant į šioje byloje esančius įrodymus, į Vilniaus apygardos teismo sprendimą minėtoje byloje Nr. e2-441-565/2015, kuriuo ieškinys atmestas, bei tai, kad atsakovas nepateikė jokio dokumento, pagrindžiančio jo nuosavybės teisę į ginčo turtą, darytina išvada, jog labiau tikėtina, kad ginčo turto savininkas yra būtent ieškovas. Taigi skunde nepagrįstai teigiama, kad ieškovas nepaneigė prezumpcijos, jog atsakovas yra teisėtas turto valdytojas.
3. Net jei ir būtų nuspręsta, kad ginčo sutartys yra negaliojančios ir ieškovas nėra savininkas, pusiausvyra tarp priemonėmis siekiamų tikslų ir suinteresuotų asmenų teisėtų interesų būtų išlaikyta, nes ginčo turtas būtų nepraradęs savo vertės ir dėl niekas nebūtų nukentėjęs. Pritaikytos priemonės nevaržo atsakovo labiau negu reikia tikslams pasiekti (t. y. atitinka proporcingumo reikalavimą) – užtikrinti, kad ieškovui priklausantis turtas būtų apsaugotas ir kiek įmanoma mažiau nuvertėjęs. Tiek ieškinio tenkinimo, tiek atmetimo atveju, pritaikytos priemonės nesukels atsakovui jokių neigiamų padarinių, nes jis nėra turto savininkas ir teisėtas valdytojas, todėl apskritai neturi teisės naudotis ginčo turtu. Nagrinėjamu atveju yra reikšminga Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1790-619/2012, kur taip pat buvo sprendžiamas klausimas dėl kilnojamojo daikto išreikalavimo iš atsakovo (lizingo gavėjo) ir konstatuota, jog palikus daiktą saugoti jo nuomininkui, atsakovas ginčo turtu naudotųsi ir tai reiškia, kad daikto savininkas ne tik patirtų nuostolių dėl to, jog negauna įmokų, bet ir dėl to, kad daiktas dėvėtųsi, daikto vertė sumažėtų, atsiranda turto sunaikinimo ir sugadinimo rizika. Minėtoje nutartyje teismas pripažino, kad uždraudimas atsakovui naudotis kilnojamuoju daiktu yra tikslingas, ekonomiškas ir atitinka proporcingumą kriterijų.
4. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 145 straipsnyje yra numatytas laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas, kurias teismas gali taikyti, nagrinėdamas bylą. Ieškinio reikalavimas yra išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo, o laikinosios apsaugos priemonės yra įpareigojimas perduoti ginčo turtą saugoti, taigi akivaizdu, kad ieškinio dalykas ir laikinosios apsaugos priemonės nesutampa.

Trečiasis asmuo UAB „Vespila“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Nėra pagrindo ieškovo pareikštą ieškinį vertinti kaip prima facie nepagrįstą, nes ieškinio argumentai ir įrodymai patvirtina, kad atsakovas be pagrindo vengia perduoti jo žinioje esantį, bet ieškovui nuosavybės teise priklausantį, turtą, kurį ieškovas įgijo iš UAB „Vespila“ 2014 m. liepos 25 d. ir rugpjūčio 8 d. sutarčių pagrindu.
2. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas, nebūdamas ginčo turto savininku ir tesėtu valdytoju, savo ūkinėje komercinėje veikloje naudoja ginčo turtą, gauna iš jo pajamų. Ginčo turtas yra specialios paskirties, jo vertė gana didelė. Didelė tikimybė, kad ginčo turtas jo intensyvaus eksploatavimo metu greitai nusidėvės ir neteks savo vertės. Be to, įrenginiai gali nepataisomai sugesti ar suirti atsitiktinių perkrovų metu. Taigi jau dabar yra realus pavojus, kad gali būti padaryta itin didelė žala ieškovo turtui. Tenkinus atskirąjį skundą, būtų sudarytos sąlygos atsakovui ir toliau neteisėtai disponuoti ieškovo turtu, bloginti jo būklę, taip nulemiant dar didesnių nuostolių ieškovui atsiradimą ir ieškovui palankaus sprendimo įvykdymo pasunkėjimą ar net negalimumą.
3. Atsakovo su atskiruoju skundu pateikti įrodymai nepagrindžia nurodytų atsakovo galimų išlaidų įrangos demontavimui sumos bei išlaidų susidarymo. Ginčo turtas atsakovo pateiktame komerciniame pasiūlyme dėl demontavimo darbų apskritai nėra minimas. Taip pat nėra pateikiamas tikslus vietos, kur būtų atliekami demontavimo darbai, adresas. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad  būtų galima teigti, jog ginčo turtas tikrai neatskiriamai susijęs su kitu turtu (betono gamybos pastatu) ir reikalingi tokio pobūdžio, kaip jis nurodo, demontavimo darbai.
4. Darbuotojų atleidimas iš įmonės nėra kiekvienu atveju besąlygiškai susijęs su įmonės veiklos nutraukimu. Darbuotojų atleidimas gali reikšti ir tai, kad ieškovas ketina sudaryti naujas darbo sutartis su kitais darbuotojais.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje iškilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo. Apeliantų įsitikinimu, šiuo atveju tikimybės, kad bus priimtas ieškovui palankus sprendimas nebuvimas eliminuoja tokio sprendimo neįvykdymo riziką, todėl nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškinio reikalavimams užtikrinti, be to, pritaikytomis priemonėmis dalis bylos buvo išspręsta iš esmės ir jos pažeidžia ekonomiškumo ir proporcingumo principus.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus; tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas; tačiau tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014).

Apeliantai, ginčydami ieškovo ieškinio prima facie pagrįstumą, remiasi tuo, kad Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-441-556/2015 yra ginčijamos sutartys, kurių pagrindu šiuo metu nagrinėjamoje byloje ieškovas įrodinėja savo nuosavybės teisę į ginčo turtą, esantį pas atsakovą ir pastarojo naudojamą jo veikloje. Apeliantai akcentavo, kad panaikinus ginčo sandorius, būtų konstatuota, jog ieškovas nėra teisėtas turto savininkas ir jo pareikšti reikalavimai šioje byloje būtų vertinami kaip akivaizdžiai nepagrįsti. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendimu UAB „Aksa holdingas“ ieškinį, be kita ko ir reikalavimus pripažinti negaliojančiomis 2014 m. liepos 25 d. bei 2014 m. rugpjūčio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartis, sudarytas tarp UAB „Vespila“ bei UAB „Spendimų medis“, atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs UAB „Aksa holdingas“ apeliacinį skundą, 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi skundą atmetė, o Vilniaus apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Taigi, priešingai nei tikėjosi atsakovas bei trečiasis asmuo, nebuvo konstatuota, kad ieškovas nėra teisėtas ginčo turto savininkas. Ginčo sandoriai vis dar yra galiojantys, todėl ir šioje byloje, atsižvelgus į ieškinyje išdėstytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo ieškinio reikalavimus vertinti kaip prima facie nepagrįstus.

Savo ruožtu kitos apeliantų nurodomos aplinkybės, inter alia, tai dėl kieno veiksmų (teisėtų / neteisėtų) ieškovas negali valdyti ir naudotis jo nupirktu turtu, taip pat atsakovo, kaip faktinio turto valdytojo, sąžiningumo vertinimo klausimas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, todėl negali būti analizuojamos ir vertinamos šioje bylos stadijoje – sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taigi atsakovo ir trečiojo asmens atskirojo skundo argumentai, susiję su vindikacinio ieškinio tenkinimo sąlygų (ne)buvimu nagrinėjamoje byloje, nepaneigia ieškovo reikalavimų preliminaraus pagrįstumo, kaip pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta apeliantų argumentus, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia ekonomiškumo bei proporcingumo principus. Visų pirma, pastebėtina, kad atsakovas bei trečiasis asmuo nepateikė pakankamų įrodymų, leidžiančių tikėtinai konstatuoti, jog ginčo turtas yra taip fiziškai ir funkciškai susijęs su atsakovui priklausančiu nekilnojamuoju turtu (pastatu), kad jo perdavimui įvykdyti reikėtų atlikti itin sudėtingus demontavimo darbus. Kaip teisingai pastebėjo trečiasis asmuo UAB „Vespila“, apeliantų pateiktame AB „Montuotojas“ komerciniame pasiūlyme neatsispindi nei darbų atlikimo vieta (adresas), nei konkrečiai ginčo turtas, todėl šis dokumentas (komercinis pasiūlymas) nėra savaime pakankamas atsakovo patirtinų nuostolių faktui bei dydžiui pagrįsti. Akcentuotina ir tai, kad skundžiama teismo nutartimi atsakovas įpareigotas perduoti saugoti ieškovui ginčo turtą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos, tačiau toks įpareigojimas savame nereiškia, jog tuo atveju, jei turto perdavimui reikalingi demontavimo darbai, šiuos darbus privalo atlikti būtent pats atsakovas ir būtent jis turėtų patirti tokio pobūdžio išlaidas. Kita vertus, CPK yra įtvirtintas nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutas. Savo ruožtu apeliantų teiginiai apie tai, kad ieškovas negalėtų atlikti darbų ar atlyginti nuostolių, nes ieškovo nuomone, nebeketina vykdyti veiklos, atmestini, kaip nepagrįsti jokiais įrodymais, kadangi vien tik darbuotojų atleidimas tam tikru laikotarpiu (ar mažas darbuotojų skaičius), nesant kitų objektyvių duomenų byloje, neleidžia teismui, remiantis vien tik atsakovo deklaratyviais samprotavimais, konstatuoti ieškovo veiklos nutraukimą.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad turtas yra specifinės paskirties, nemažos vertės, tikėtina aktyviai naudojamas atsakovo veikloje ir, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas ir ko net neginčijo apeliantai, gali nuvertėti, ar net sugesti bei suirti jo naudojimo metu, taip pat įvertinus tai, jog draudimo naudotis ginčo įranga kontrolė, atsižvelgiant į tai, kad turtas yra atsakovui priklausančiame pastate, yra aiškiai apsunkinta, pirmosios instancijos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, be kita ko ir įpareigojimas turtą perduoti saugoti ieškovui, atitinka tiek protingumo, tiek proporcingumo, tiek ekonomiškumo principus. Pritaikytomis priemonėmis siekiama užtikrinti, kad ginčo turtas išliks ir nenuvertės iki teisminio nagrinėjimo pabaigos, o skundžiama nutartimi nei atsakovui, nei ieškovui nėra sutekta teisė naudotis ginčo įrenginiais.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliantų teiginiu, kad įpareigojus atsakovą perduoti ginčo turtą ieškovui, faktiškai dalis ginčo buvo išspręsta iš esmės. Ieškinyje yra prašoma išreikalauti turtą iš atsakovo neteisėto valdymo, tuo tarpu laikinosiomis apsaugos priemonėmis turtas perduotas ieškovui saugoti. Tačiau minėtų priemonių pritaikymu nei patvirtinama, nei paneigiama ieškovo nuosavybės teisė į ginčo turtą, o taip pat ieškovui nėra suteikiama teisė šiuo turtu naudotis, kaip kad būtų tuo atveju, jei turtas būtų išreikalautas iš atsakovo ir perduotas ieškovui. Taigi nėra pagrindo teigti, kad ieškinio dalykas ir laikinosios apsaugos priemonės iš esmės sutampa. Kaip jau minėta, konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra nulemtas būtinybės apsaugoti ginčo turtą nuo nuvertėjimo ar praradimo bei užtikrinti draudimo jį naudoti įvykdymo realią galimybę.

Remdamasis išdėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas nepriteisia ieškovui šioje proceso stadijoje turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti, nes bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas turi būti išspręstas išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 88, 93, 98 straipsniai, 270 straipsnio 5 dalies 4 punktas), priklausomai nuo visos bylos baigties, o ne nuo atskiro procesinio veiksmo byloje rezultato.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                       Rasa Gudžiūnienė