Civilinė byla Nr. 2-1186/2011

                        Procesinio sprendimo kategorija 126.2

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. balandžio 21 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų  Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės K. S. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 4 d. nutarties, kuria civilinėje byloje Nr. B2-3029-881/2011 atmestas ieškovės K. S. M. pareiškimas dėl bankroto bylos atsakovui UAB ,,xxx“ iškėlimo, ir

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovė S. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iškelti atsakovui UAB ,,xxx“ bankroto bylą. Ieškovė nurodė, kad yra atsakovo akcininkė, turinti 20 % UAB ,,xxx“ akcijų. Pagal 2006 m. lapkričio 22 d. paskolos sutartį atsakovas jai yra skolingas 450 000 Lt, tačiau vengia grąžinti skolą. Ieškovė taip pat prašė iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo dienos taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo turtui.

 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 4 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą atsakovui UAB ,,xxx“ ir atmetė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismas nurodė, kad atsakovo pateikto kreditorių sąrašo matyti, kad atsakovo pradelsti įsipareigojimai yra 13 237,11 Lt, tuo tarpu įmonės turtas yra 227 863 Lt, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovo pradelsti įsiskolinimai viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės ir konstatuoti, kad įmonė yra nemoki. Nors atsakovo skola ieškovei pagal 2006 m. lapkričio 22 d. paskolos sutartį yra 450 000 Lt ir ši skola yra pradelsta, tačiau dėl minėtos skolos dalies – 410 000 Lt skolos –  ieškovė yra pareiškusi ieškinį Vilniaus apygardos teisme, teismas šios skolos neįskaičiuoja į bendrą pradelstų įsipareigojimų masę, ir apie atsakovo finansinę padėtį sprendžia pagal kitus byloje esančius duomenis, kuriais remiantis, kaip jau buvo minėta, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo nemokumo ir iškelti atsakovui bankroto bylą. Teismas pažymėjo, kad nors UAB „xxx“ yra skolingas darbuotojams 1 721 Lt, tačiau pagal teismų formuojamą praktiką, pagal kurią vien formalus skolos darbuotojams fakto nustatymas, neįvertinus kitų bylos duomenų, negali būti pakankamu pagrindu iškelti bankroto bylą. Kitų pagrindų, t. y., kad atsakovas būtų viešai paskelbęs arba kitaip pranešęs kreditoriams, kad neketina vykdyti įsipareigojimų, byloje taip pat nenustatyta.

Teismas nurodė, jog atsisakius atsakovui iškelti bankroto bylą, nėra pagrindo tenkinti ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovui taikymo, juolab, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartimi ieškovės S. M. reikalavimų grąžinti 410 000 Lt negrąžintos paskolos užtikrinimui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

 

III. Atskirojo skundo argumentai

 

Atskiruoju skundu ieškovė S. M. prašo skundžiamą nutartį panaikinti ir pilnai tenkinti ieškinio reikalavimus. Nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Vilniaus apygardos teismo kitoje nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-2009-553/2010 atsakovas ginčija ne pačią skolą ar jos atsiradimo pagrindus, tačiau nepripažįsta aplinkybės, kad ši skola yra praterminuota. Taigi minėtoje byloje ginčas yra tik dėl prievolės terminų ir įvykdymo tvarkos. Todėl minėtoje civilinėje byloje ginčijama atsakovo 450 000 Lt skola ieškovei turėjo būti įtraukta į atsakovo įsipareigojimus, sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo. Tačiau teismas atsisakė iškelti bankroto bylą, neteisingai aiškindamas skundžiamoje nutartyje nurodytą teismų praktiką. Teismas negalėjo remtis aukštesnių teismų sprendimais, nes juose nagrinėjamos skirtingos pagal faktines aplinkybes bylos. Teismų praktika, kuria rėmėsi teismas skundžiamoje nutartyje, sprendžia įstatymų taikymą tais atvejais, kaip atsakovas iš esmės ginčija kreditorinius reikalavimus, neigdamas jų atsiradimo arba įrodinėdamas pasibaigimo pagrindus. Tačiau šioje byloje teismas turėjo taikyti įstatymus iš esmės esant kitokiai faktinei situacijai, t. y. kai atsakovas neginčija paties kreditorinio reikalavimo pagrindų, tačiau nesutinka, su paskolos grąžinimu terminu.

Teismas neatsižvelgė, kad bankroto bylos iškėlimo pagrindai yra akivaizdūs ir vadovavosi tik formaliu teismų praktikos pritaikymu. Atsakovo skola ieškovei akivaizdžiai yra didesnė nei bendrovės turtas. Be to, iš pateiktų bendrovės balansų matyti, kad bendrovės turtas sparčiai mažėja. Taigi šioje byloje tarp šalių kilęs kitas teisminis ginčas negali būti kliūtis iškelti bankroto bylą.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas UAB ,,xxxs“ prašo atmesti atskirąjį skundą. Nurodo, kad nepagrįstas atskirojo skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai kitoje byloje ginčijamos 450 000 lt skolos ieškovei neįskaitė į pradelstus atsakovo UAB ,,xxx“ įsipareigojimus. Tarp šalių pasirašyta paskolos sutartis numatė, kad atsakovas UAB ,,xxx“ paskolą privalo grąžinti iki 2011 m. gruodžio 11 d., o sutarties 3.3 punktas leido atsakovui paskolą grąžinti tiek dalimis, tiek jo pasirinkimu visą iš karto. CK 6.34 straipsnio 2 dalis imperatyviai nustato, kad negalima išreikalauti to, kam atlikti nustatytas terminas iki šio termino pabaigos. Dėl to atsakovas UAB ,,xxx“ nesutinka su ieškovės reikalaujama skola (paskolos dalimi) bei skolos atsiradimo faktu, todėl ginčija šį ieškovės reikalavimą civilinėje byloje Nr. 2-2009-553/2010. Tai reiškia, kad atsakovas priešingai negu teigia ieškovė skunde ginčija tariamos skolos (paskolos dalies) atsiradimo faktą ir atsakovui neva kilusią prievolę iki galutinio šalių sutartimi nustatyto termino pabaigos grąžinti paskolą ar jos dalį. Todėl nesant priimto galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2009-553/2010, ieškovės reikalaujamą ir ginčijamą sumą įtraukti į pradelstus atsakovo įsipareigojimus nėra pagrindo. Įvertinus tai, kad atsakovo pradelsti ir aiškūs finansiniai įsipareigojimai kreditoriams sudaro tik mažiau nei 6 % į balansą įrašyto turto vertės ir neviršija pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės, teismas pagrįstai atsisakė atsakovui UAB ,,xxx“ kelti bankroto bylą.

 

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Atskirasis skundas netenkintinas.

Pagal ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatas bankroto byla iškeliama, kai įmonė yra nemoki. Įmonės nemokumui nustatyti reikia dviejų savarankiškų juridinių faktų: a) įmonė nevykdo įsipareigojimų; b) pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pradelstais įsipareigojimais laikomi tie, kuriems įvykdyti yra suėjęs terminas. Įstatymas nenustato jokio termino, kiek turi būti pradelsti įsiskolinimai, svarbu nustatyti, ar įsipareigojimai pradelsti ir ar pradelstų įsipareigojimų dalis viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-823/2008).

Iš ieškinio matyti, kad pareiškėja S. M. pareiškė ieškinį dėl UAB ,,xxx“ bankroto bylos iškėlimo paskolos sutarties pagrindu, nurodydama, kad atsakovas vengia grąžinti skolą pagal šią sutartį. Ieškovė savo finansiniu reikalavimu UAB ,,xxx“ įvardina 410 000 Lt sumą minėtos paskolos sutarties pagrindu. Dėl tos pačios sumos ir tos pačios paskolos sutarties pagrindu tarp šalių vyksta teisminis ginčas Vilniaus apygardos teisme (civilinė byla Nr. 2-948-553/2011).

Apeliantė teisi teigdama, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų išplėstinė teisėjų kolegija 2006 m. spalio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-564/2006, pabrėžė, jog ieškinių nagrinėjimas kitose bylose nėra kliūtis išspręsti bankroto bylos iškėlimo klausimą, jeigu tai neatima galimybės teismui patikrinti Įmonių bankroto įstatyme nustatytus bankroto bylos iškėlimo pagrindus. Tačiau toje pačioje nutartyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismas suformulavo taisyklę, kad teismas visais atvejais, spręsdamas bankroto bylos iškėlimo klausimą ir įvertindamas įmonės nemokumą, turi atsižvelgti į tai, kokią įtaką įmonės nemokumo būsenai turi tokios įmonės, kurios reikalavimas yra ginčijamas, pareikšti ieškiniai.

Nagrinėjamu atveju teisme yra ginčijamas ieškovės finansinis reikalavimas UAB ,,xxx“, kurio suma – 410 000 Lt – sudaro didžiausią atsakovo įsipareigojimų dalį. Esant teisminiam ginčui dėl ieškovės reikalavimo pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo mokumo ir nustatinėdamas atsakovo turimo turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį, atsižvelgė į teismų formuojamą praktiką minėtu klausimu, todėl pagrįstai ieškovės reikalavimo, t. y. 410 000 Lt, neįtraukė į pradelstų įsipareigojimų sąrašą. Pagal UAB ,,xxx“ 2011 m. sausio 5 d. balansą įmonės turtas sudarė 227 863 Lt, o įsipareigojimai – 665 868 Lt, iš kurių per vienerius metus mokėtinos sumos – 82 796 (b. l. 76). Iš šių duomenų negalima daryti išvados, kad 2011 m. sausio 5 d. įmonė buvo nemoki, nes net įmonės per vienerius metus mokėtini įsipareigojimai nesudarė daugiau nei pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo finansinius įsipareigojimus ir įmonės turtą pagal 2011 m. sausio 5 d. balanso duomenis, bei tą aplinkybę, kad dėl mokėtinos    410 000 Lt sumos vyksta teisme ginčas, sprendžia, kad ginčijami reikalavimai turi lemiamą reikšmę atsakovo UAB ,,xxx“ nemokumo būsenai, todėl, neišsprendus ginčo dėl skolos pagrįstumo, nėra pagrindo konstatuoti, kad įmonė yra nemoki.

Be to, ieškovė turi teisę ginti savo interesus kitais įstatymų nustatytais būdais ir, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO bei bylos duomenų, šią teisę įgyvendina pareiškusi ieškinį UAB ,,xxx“ Vilniaus apygardos teisme (civilinė byla Nr. 2-948-553/2011).

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, daro išvadą, jog skundžiama nutartis, kuria teismas atsisakė atsakovui UAB ,,xxx“ iškelti bankroto bylą yra pagrįsta ir teisėta. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį.

Pažymėtina, jog ieškovė, pasikeitus aplinkybėms ir atsiradus ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalyje nustatytiems pagrindams, turi teisę iš naujo kreiptis į teismą su ieškiniu dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, bei Lietuvos Respublikos                   CPK 337 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

 

Teisėjai                                               Algirdas Gailiūnas

 

                     Nijolė Piškinaitė

 

                     Vigintas Višinskis