Civilinė byla Nr. 2A-137/2012
Procesinio sprendimo kategorija 87
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. vasario 7 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Gintaro Pečiulio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Intraforma“ (buvęs pavadinimas – uždaroji akcinė bendrovė ,,Wigwam solutions“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 10 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-5896-661/2010 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Intraforma“ ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos valstybiniam patentų biurui dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Intraforma“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos Valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus 2010 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 2Ap-1221 ir įpareigoti Valstybinį patentų biurą ne vėliau kaip per 20 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įregistruoti žymenį „CCCP“ (paraiškos Nr. 2007 2414) prekės ženklu. Nurodė, kad Valstybinio patentų biuro Apeliacinis skyrius 2010 m. sausio 19 d. priėmė sprendimą Nr. 2Ap-1221 (toliau – sprendimas), kuriuo atmetė ieškovo apeliaciją ir paliko galioti sprendimą neregistruoti ženklo „CCCP“. Atsakovas, priimdamas sprendimą netyrė ir nenagrinėjo, ar žymuo „CCCP“ leis atskirti vieno asmens prekes ir paslaugas nuo kito asmens prekių ir paslaugų, o formaliai konstatavo, kad jis yra bendrinis žodis, atsižvelgiant į tai, jog „CCCP“ yra anksčiau egzistavusios valstybių sąjungos pavadinimo santrumpa. Žymuo „CCCP“ turi skiriamąjį požymį, o svarbiausia, šis ženklas leis atskirti vieno asmens prekes bei paslaugas nuo kito asmens prekių ir paslaugų. Atsakovas, atsisakydamas registruoti ženklą, svarbiausiu ir vieninteliu argumentu nurodė tai, jog žymuo „CCCP“ yra anksčiau egzistavusios valstybių sąjungos pavadinimo santrumpa, todėl neturi jokio skiriamojo požymio. Tačiau atsakovas nevertino paties ženklo per se, galimo ženklu žymimų prekių ar paslaugų vartotojo bei jo suvokimo, o konstatavimas, jog ženklas neturi skiriamojo požymio, buvo atliktas nevertinant to, ar ženklas leis atskirti vieno asmens prekes ir paslaugas nuo kito asmens prekių ir paslaugų, o atsižvelgiant tik į tai, jog žymuo „CCCP“ yra dažnai naudojamas istorinių faktų kontekste. Be to, reikia įvertinti visas reikšmingas aplinkybes ir neužtenka konstatuoti, jog atsižvelgiant į tai, kad ženklas „CCCP“ yra anksčiau egzistavusios valstybių sąjungos pavadinimo santrumpa, jis negalės atlikti prekės ženklui keliamos funkcijos. Atsakovas, konstatuodamas, jog ženklas neturi skiriamojo požymio, neatsižvelgė į tai, kad CCCP (TSRS, SSRS, pilnai - Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga), kaip valstybių sąjunga, nustojo egzistuoti beveik prieš 20 metų. Todėl bet kuris atidus ir apdairus pirkėjas ar galutinis vartotojas, susidūręs su prekėmis ar paslaugomis, pažymėtomis tokiu ženklu, supras, jog šios prekės ar paslaugos nėra kildinamos iš anksčiau egzistavusios valstybių sąjungos ar susijusios su subjektu ar asmeniu, susijusiu su anksčiau egzistavusia Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga. Žymuo „CCCP“ nėra nuolat kasdieninėje kalboje vartojamas žodis, galimi pirkėjai ir vartotojai pakankamai retai kasdieninėje veikloje susiduria su šiuo ženklu. Šis žymuo naudojamas tik pakankamai siauroje srityje - kalbant apie istorinius įvykius. Be to, kiti verslo subjektai šio ženklo nevartoja, Lietuvoje nėra prekių ar paslaugų žymimų šiuo ženklu, todėl galima daryti išvadą jog ženklas leis atskirti ieškovo gaminamas prekes bei teikiamas paslaugas nuo kito asmens prekių ar paslaugų. Žymuo „CCCP“ nėra įprastas. Anksčiau egzistavusios valstybių sąjungos lietuviškų pavadinimų –Sovietinių Socialistinių Respublikų Sąjungos ar Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos –lietuviški trumpiniai yra „SSRS“ arba „TSRS“. Šie lietuviški trumpiniai yra žymiai dažniau naudojami Lietuvos Respublikoje nei rusiškas trumpinys „CCCP“. Taigi žymuo „CCCP“ nėra įprastas lietuvių kalboje naudojamas žodis, jis nėra tapęs bendriniu žodžiu ir gali atlikti prekės ženklui keliamą funkciją. Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo (toliau – PŽĮ) 5 straipsnyje yra nustatyta, jog ženklai, kuriems taikoma PŽĮ nustatyta teisinė apsauga, be kita ko gali būti sudaryti ir iš raidžių. Taigi vadovaujantis PŽĮ nuostatomis, negalima iš principo paneigti raidžių ar jų kombinacijų skiriamojo požymio. Prašomas įregistruoti žymuo yra sudarytas iš keturių lietuviškų raidžių „C“, „C“, „C“ ir „P“, šių raidžių visuma bei kombinacija sukuria neabejotinai skiriamąjį požymį turintį ženklą. Tuo labiau, jog vadovaujantis PŽĮ nuostatomis, neregistruojami tik tokie žymenys, kurie neturi jokio skiriamojo požymio. Reikia atsižvelgti ir į prekes bei paslaugas, kurioms yra siekiama įregistruoti šį ženklą. Ieškovas nori naudoti ženklą prekėms ar paslaugoms, susijusioms su muziejų ir suvenyrų veikla, žymėti (16 klasės prekės ir 41 klasės paslaugos). Tokia veikla yra išskirtinė tuo, kad ji ypač susijusi su istoriniais faktais. Įprasta, kad užsiimant minėta veikla, istoriniai faktus žymintys žodžiai gali būti naudojami kaip prekės ženklai. Specifinis šios veiklos pobūdis taip pat yra svarbus aspektas vertinant, kaip lengvai vartotojas atskirtų ženklą nuo kitų prekių ženklų. Kadangi muziejų ir suvenyrų veikla yra specifinė, Lietuvoje nėra subjekto, veikiančioje šioje srityje, kuris žymėtų savo prekes ar paslaugas tapačių ar panašiu į ženklą prekių ženklu, vidutinis vartotojas lengvai atskirtų ženklu pažymėtas prekes ar paslaugas nuo kitokiais prekių ženklais žymėtų prekių ar paslaugų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką žymens skiriamasis požymis gali būti vertinamas tik atsižvelgiant į prekes ar paslaugas, kurioms prašoma įregistruoti žymenį, taip pat įvertinus atitinkamos visuomenės požiūrį į jį. Prekės bei paslaugos, kurioms prašoma įregistruoti žymenį, skirtos visiems vartotojams, tikslinė visuomenė yra paprastas pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus vartotojas. Teismo teigimu, trumpinys CCCP (TSRS, SSRS) yra naudojamas ne tik Lietuvos Respublikos valstybiniuose dokumentuose, bet ir įvairioje periodikoje, grožinėje ir negrožinėje literatūroje. Taigi žymuo yra įprastas, gana dažnai naudojamas istorinių faktų kontekste, tai patvirtina eksperto išvada. Teismas pripažino pagrįstu atsakovo argumentą, kad nagrinėjamu atveju galima kalbėti ir apie bendrojo intereso buvimą, kadangi žymuo yra pareikštas registruoti spaudiniams, knygoms, žurnalams ir pan., taip pat švietimo ir kultūrinei veiklai, kitiems ūkio subjektams, veikiantiems analogiškoje veikloje, pareikštas žymuo yra reikalingas tokioms pat prekėms bei paslaugoms žymėti, kuomet visuomenė informuojama apie konkrečius istorinius faktus. Prekių ženklų registravimo taisyklės nustato, kad žymuo nepripažįstamas ženklu, jeigu savo turiniu prieštarauja moralei ar viešajai tvarkai ir ypač jeigu jis yra tokio pobūdžio, kad gali suklaidinti visuomenę, prieštarauja tarptautinėms sutartims, kurias yra pasirašiusi Lietuvos Respublika, propaguoja agresyvumą ar rasizmą (keiksmažodžiai, nepadorūs piešiniai, žodžiai, vaizdai, rasistiniai šūkiai ir pan.). Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo 6 quinquies straipsnio „B“ 3 punkte įtvirtinta, kad „prekių ženklų, kuriems taikomas šis straipsnis, registracija gali būti arba pripažinta negaliojančia tik šiais atvejais, jeigu ženklai prieštarauja moralei bei viešajai tvarkai ir ypač jeigu jie yra tokio pobūdžio, kad gali suklaidinti visuomenę. Tai reiškia, kad ženklas negali būti laikomas prieštaraujančiu viešajai tvarkai dėl vienintelės priežasties, kad jis neatitinka kuriai nors ženklų įstatymo nuostatai, išskyrus atvejus, kai ta nuostata pati liečia viešąją tvarką“. Teismo teigimu, ieškovas nenurodė pareikšto žymens „CCCP“ kitokio prasminio aiškinimo negu buvo pateikta Valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus sprendime, todėl pareikštas žymuo negali būti aiškinamas ir suprantamas kitaip negu istoriškai egzistavusios valstybės pavadinimo santrumpa, visuotinai žinoma vartotojui. Pareikštas žymuo „CCCP“ negali būti vertintinas kaip atskirų raidžių derinys, nes nėra sudarytas iš bet kokio raidžių derinio, neturinčio jokios prasmės ar neteikiančio kokios nors informacijos, o priešingai šis raidžių derinys -CCCP - yra visiems gerai žinoma santrumpa ir jos reikšmė vartotojui yra suvokiama. Teismas sprendė, kad buvusio valstybės pavadinimo trumpinys „CCCP“, vertinant registruojamų 16 klasės prekių ir 41 klasės paslaugų atžvilgiu, neturi skiriamojo požymio, nes tik nurodo istoriškai egzistavusios valstybės pavadinimo sutrumpinimą kuris yra visuotinai pripažintina santrumpa, toks žymuo negalės įgyvendinti prekių ženklui priskirtos funkcijos atskirti vieno asmens prekes ar paslaugas nuo kito asmens prekių arba paslaugų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas UAB „Intraforma“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nepasisakė ir nevertino to, jog remiantis ieškovo skunde nurodyta teismų praktika, taip pat remiantis doktrina, žymuo yra neregistruojamas prekės ženklu tik tada, kai žymuo neturi jokio skiriamojo požymio, todėl net minimalų skiriamąjį požymį turintys žymenys turi būti registruojami prekių ženklais. Teismas iš esmės nevertino ieškovo argumentų ir rėmėsi vien atsakovo argumentais, tuo pažeisdamas CPK 2 ir 14 straipsniuose įtvirtintas nuostatas.
2. Atsakovas savo atsikirtimų negrindė argumentais, susijusiais su žymens neva egzistuojančiu prieštaravimu moralei ar viešajai tvarkai, todėl teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai pasisakė dėl argumento, kuris visiškai nebuvo analizuotas bylos nagrinėjimo metu. Be to, žymuo negali būti laikomas prieštaraujančiu moralei ar viešajai tvarkai, nes žymuo tėra istorinius faktus žymintis trumpinys.
3. Nepagrįsta teismo išvada, kad žymuo neturi skiriamojo požymio. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bei Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktiką, bet kuris prekės ženklas turi garantuoti pirkėjui arba vartotojui prekės šaltinio identiškumą – kilmę, tuo pačiu leidžiant atskirti vieno asmens prekes bei paslaugas nuo kito asmens prekių ar paslaugų. Nei teisės aktuose, nei teismų praktikoje ženklui nėra keliamas originalumo kriterijus, kaip pagrindinis kriterijus sprendžiant dėl tam tikro ženklo įregistravimo prekės ženklu – svarbiausia, jog tam tikras ženklas turėtų bent minimalų skiriamąjį požymį ir leistų identifikuoti bei nustatyti tam tikrų prekių ar paslaugų kilmę. Vien ta aplinkybė, kad žymuo yra sudarytas iš anksčiau egzistavusios valstybių sąjungos pavadinimo trumpinio, negali būti laikoma pagrindu vertinti žymenį kaip neturintį skiriamojo požymio ar negalintį identifikuoti prekės ar paslaugos kilmės. Žymuo turi pakankamą skiriamąjį požymį, leisiantį vartotojams atskirti vieno asmens prekes ar paslaugas nuo kito asmens prekių ar paslaugų, tuo labiau, jog šis trumpinys pastaruoju metu kasdieninėje kalboje nėra vartojamas.
4. Teismas turėjo įvertinti ir nustatyti, ar žymuo gali identifikuoti prekes ar paslaugas, kurioms prašoma registracijos, kaip pagamintas ar suteiktas konkrečios įmonės ir atskirti šias prekes ar paslaugas nuo kitų prekių ir paslaugų, atsiribojant nuo žymens tapatumo su anksčiau egzistavusios sąjungos pavadinimo santrumpa.
5. Atsakovas, kaip valstybinę prekių ženklų teisinės apsaugos politiką vykdanti institucija, įgaliota veikti pagal tarptautines sutartis bei Europos Bendrijos teisės aktus įgyvendinančius teisės aktus, reglamentuojančius prekių ženklų registravimą, privalėjo atsižvelgti į ieškovo nurodomus argumentus, susijusius su tuo, jog žymuo yra registruotinas prekės ženklu žymuo, o teismas, neatsižvelgęs į ieškovo skunde nurodytus argumentus, priėmė nepagrįstą sprendimą.
6. Teismo sprendime iš esmės nepasisakoma dėl pagrindinių ieškovo nurodytų argumentų, todėl sprendimas laikytinas nemotyvuotu.
Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad teismas tinkamai išanalizavo žymenį sudarančius elementus bei jų semantinį turinį registruojamų paslaugų atžvilgiu, kaip to reikalauja teismų praktika šios kategorijos bylose. Ieškovas, nurodydamas, kad pareikštas žymuo turi minimalų skiriamąjį požymį, nenurodė, kaip būtent jis pasireiškia šiame žymenyje. Paslaugos, kurioms žymuo registruojamas, nesuponuoja žymens skiriamojo požymio.
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, taip pat visais atvejais patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl prekių ženklo registracijos.
Prekių ženklas – vienas pramoninės nuosavybės objektų, pagal įstatyme įtvirtintą apibrėžtį apibūdinamas kaip bet koks žymuo, kurio paskirtis – atskirti vieno asmens prekes arba paslaugas nuo kito asmens prekių arba paslaugų ir kurį galima pavaizduoti grafiškai (PŽĮ 2 str. 1 d. 1 p.). Kad būtų įregistruotas ir saugomas, prekių ženklas turi atitikti įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Reikalavimai prekių ženklams (kaip atsisakymo įregistruoti prekių ženklą pagrindai) įtvirtinti PŽĮ 6 bei 7 straipsniuose. Įstatyme įtvirtinti reikalavimai prekių ženklams nėra savitiksliai, per juos užtikrinama, kad saugomas išimtinių teisių pagrindu ženklas atliktų savo kaip prekių ženklo funkciją – atskirtų vieno subjekto gaminamas prekes arba teikiamas paslaugas nuo kito subjekto gaminamų prekių arba teikiamų paslaugų (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1998 m. rugsėjo 29 d. prejudicinį nutarimas, priimtas byloje Canon Kabushiki Kaisha v. Metro- Goldwyn- Mayer Inc., bylos Nr. C-39/97; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje JAV įmonė Anheuser- Busch Incorporated v. Budejovicky Budvar N.P.; bylos Nr. 3K-3-554/2000; 2000 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Saulės spektras“ v. UAB ,,Telemedia“, bylos Nr. 3K-3-1263/2000; 2003 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ZAO ,,TORGOVYJ DOM POTOMKOV POSTAVŠČIKA DVORA EGO IMPERATORSKOGO VELIČESTVA P.A. SMIRNOVA“ (Rusijos Federacija) v. UDV NORTH AMERICA, Inc.; bylos Nr. 3K-3-167/2003; kt.). Ženklo neatitiktis absoliutiems reikalavimas (absoliučių negaliojimo pagrindų buvimas) (PŽĮ 6 str.) reiškia, jog toks žymuo apskritai per se (kaip toks) negali būti saugomas išimtinių teisių pagrindu, nes jis neturi esminės savybės – neatlieka prekių atskyrimo funkcijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje JAV įmonė Anheuser – Busch Incorporated v. Budejovicky Budvar N.P., bylos Nr. 3K-3-554/2000; 2006 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Latvijos bendrovė ,,Latvijas Keramika A“ SIA v. Latvijos bendrovė JSC ,,Latvijas Balzams“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-275/2006).
Prekių ženklo funkcija atskirti prekes reiškiasi trimis pagrindiniais aspektais: prekių ženklas skirtas ir nurodo konkrečias prekes ar paslaugas pagal Tarptautinę Nicos klasifikaciją; prekių ženklas identifikuoja prekių kilmės šaltinį; prekių ženklas atskiria vieno konkretaus gamintojo prekes nuo kito gamintojo prekių. Prekių ženklo esminės savybės lemia jo vertinimo taisykles, inter alia – principinę nuostatą, kad vertinimas negali būti abstraktus, o būtinai turi būti atliekamas konkrečiai situacijai. Atliekant tokį vertinimą, turi būti atsižvelgiama į visus susijusius faktus ir aplinkybes (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2003 m. gegužės 6 d. sprendimas byloje Libertel Groep BV v. Benelux- Merkenbureau, Nr. C-104/01; 2004 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Koninklijke KPN Nederland NV v. Benelux- Merkenbureau, Nr. C-363/99; kt.).
Įstatyme įtvirtintų reikalavimų prekių ženklams turinį padeda atskleisti Prekių ženklų registracijos taisyklėse (toliau – Taisyklės) nustatyti vertinimo kriterijai (patvirtinta Valstybinio patentų biuro direktoriaus 2004 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 3R-37). Taisyklėse inter alia nustatyta, kad žymuo laikomas neturinčiu jokio skiriamojo požymio, jeigu toks žymuo sudarytas tik iš visuotinai pripažintų bendrinių žodžių, pavadinimų ar žymenų (114.2 p.). Pagal Taisyklių 114.2.6. punktą skiriamojo požymio neturi žymenys, jeigu toks žymuo negali atskirti vieno asmens prekių ar paslaugų nuo kito asmens prekių arba paslaugų dėl to, kad sudaryti tik iš visuotinai pripažintų bendrinių žodžių, pavadinimų ar žymenų.
Byloje nustatyta, kad ieškovo pareikštas registruoti žymuo yra žodinis, sudarytas iš keturių didžiųjų raidžių „CCCP“, išpildytų standartiniu šriftu ir skirtas 16 klasės prekėms bei 41 klasės paslaugoms. Žymenį sudarantis elementas CCCP (TSRS, SSRS, pilnai Tarybų Socialistinių Respublikų sąjunga) – buvusios valstybės pavadinimo trumpinys, pateiktas slavų abėcėlės raidėmis. Su tokiu žymens traktavimu sutinka ir pats ieškovas. Priešingai nei nurodė ieškovas, šis trumpinys pastaruoju metu yra naudojamas. Trumpinys CCCP (TSRS, SSRS) yra naudojamas ne tik Lietuvos Respublikos valstybiniuose dokumentuose, bet ir įvairioje periodikoje, grožinėje ir negrožinėje literatūroje, švietimo, mokymo procesuose bei kt. Žymuo yra įprastas, dažnai naudojamas istorinių faktų kontekste. Apelianto argumentas, kad šis trumpinys pastaruoju metu kasdieninėje kalboje nėra vartojamas, nėra pagrindas išvadai, kad Lietuvos vartotojas nesuvokia šio trumpinio prasmės.
Prekių ženklo atitiktis įstatyme įtvirtintiems reikalavimams turi būti vertinami konkrečių prekių ir konkretaus gamintojo požiūriu. Tai reiškia, kad turi būti nustatinėjama tai, ar suinteresuoti vartotojai konkretaus gamintojo konkrečias prekes atskiria pagal joms žymėti naudojamą prekių ženklą. Šiuo atveju byloje nėra ginčo dėl žymens turinio, ieškovas pats nurodo, kad žymuo yra sudarytas iš anksčiau egzistavusios valstybių sąjungos pavadinimo trumpinio. Todėl vertinant registruojamų 16 klasės prekių (daugiausia apima popierių, jo gaminius ir raštinės reikmenis) ir 41 klasės paslaugų (švietimas, mokymas, sportinė, kultūrinė veikla) atžvilgiu, žymuo „CCCP“ neturi jokio skiriamojo požymio. Žymuo „CCCP“ yra sudarytas tik iš visuotinai pripažintų bendrinių žodžių, pavadinimų ar žymenų, taigi toks žymuo negalės įgyvendinti ženklui priskirtos funkcijos atskirti vieno asmens prekes ar paslaugas nuo kito asmens prekių ar paslaugų.
Taip pat teismų praktikoje nurodoma, kad, sprendžiant dėl ženklo atitikties absoliutiems reikalavimams prekių ženklui, turi būti atsižvelgiama į kitų asmenų interesą, kad tam tikri ženklai (žymenys) liktų ,,laisvi“ ir prieinami visiems (Teisingumo Teismo 2005 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje BioID AG v. OHIM, Nr. C-37/03 P; 2006 m. sausio 12 d. sprendimas byloje Deutsche SiSi- Werke GmbH & Co. Betriebs KG v. OHIM, Nr. C-173/04 P; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB “Liuks” ir kiti v. Atviroji AB “Farmak” ir kiti, bylos Nr. 3K-3-105/2010; kt.). Šiuo atveju žymuo yra pareikštas registruoti spaudiniams, knygoms, žurnalams ir pan., bei švietimo, mokymo, sportinei ir kultūrinei veiklai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ir kitiems ūkio subjektams, veikiantiems analogiškoje veikloje, pareikštas žymuo yra reikalingas tokioms pat prekėms bei paslaugoms žymėti, kuomet visuomenė informuojama apie konkrečius istorinius faktus.
Apelianto skunde nurodyti Lietuvoje ir Europos Bendrijoje įregistruoti ženklai nėra analogiški pavyzdžiai pareikštam žymeniui „CCCP“. Be to, žymens ir teisės aktuose įtvirtintų absoliučių reikalavimų prekių ženklui atitiktis įvertinama, kiekvienu atveju atsižvelgiant į visas aplinkybes ir žymens individualias charakteristikas (Paryžiaus konvencijos 6quinqies straipsnio (C) dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje JAV įmonė Anheuser-Busch Incorporated v. Čekijos įmonė Budejovicky Budvar N.P, bylos Nr. 3K-3-969/2001).
Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog žymuo „CCCP“ negali būti saugomas išimtinių teisių pagrindu, kadangi jis neturi skiriamojo požymio, o tik nurodo istoriškai egzistavusios valstybės pavadinimo sutrumpinimą kuris yra visuotinai pripažintina santrumpa ir toks žymuo negalės įgyvendinti prekių ženklui priskirtos funkcijos atskirti vieno asmens prekes ar paslaugas nuo kito asmens prekių arba paslaugų. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas objektyviai ištyrė ir įvertino įrodymus, jų pagrindu teisingai nustatė ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Danutė Milašienė
Gintaras Pečiulis