Civilinė byla Nr. 3K-3-505/2013

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01949-2009-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 27.3.1.1; 124.2.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS        

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Kamesta“ ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, trečiasis asmuo AB DNB bankas, ir atsakovo priešieškinį ieškovui, tretieji asmenys – AB DNB bankas ir Valstybinė teritorijų planavimo inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, nustatančių savivaldybės valdymo institucijų funkcijas ir atsakomybę, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių proceso atnaujinimą, aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėjas Kauno miesto savivaldybė (toliau – pareiškėjas, kasatorius) 2012 m. lapkričio 19 d. kreipėsi į teismą prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-389-173/2012 pagal ieškovo UAB „Kamesta“ ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl koncesijos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, koncesijos mokesčio, skolos už papildomus darbus, delspinigių ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo – AB DNB bankas, bei atsakovo priešieškinį ieškovui dėl atliktų darbų aktų, išlaidų apmokėjimo pažymų ir išrašytų sąskaitų pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys – AB DNB bankas ir Valstybinė teritorijų planavimo inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos.

Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-389-173/2012 buvo patvirtinta ieškovo UAB „Kamesta“ ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos taikos sutartis, kuria atsakovas atsisakė priešieškinio reikalavimų, šalys sutarė vykdyti 2005 m. rugpjūčio 1 d. sudarytą koncesijos sutartį Nr. 1717 (toliau – Koncesijos sutartis) joje nustatytomis sąlygomis ir tvarka, atsakovas patvirtino koncesijos mokesčio įsiskolinimą ir delspinigius nuo nesumokėto mokesčio, įsiskolinimą už papildomus darbus pagal 2007 m. gruodžio 27 d. aktą bei delspinigius nuo šio įsiskolinimo (bendras įsiskolinimas 11 529 829,78 Lt) ir įsipareigojo mokėti ieškovui 0,05 proc. dydžio delspinigius nuo nesumokėtos pinigų sumos pagal taikos sutartimi patvirtintą mokėjimų grafiką. Taikos sutartimi šalys taip pat įsipareigojo 2012 m. spalio 30 d. sudaryti komisiją Koncesijos sutartyje nustatytai koncesijos mokesčio mokėjimo tvarkai peržiūrėti, o ieškovas – per 90 dienų nuo taikos sutarties įsigaliojimo pateikti atsakovui kredito ar draudimo įstaigos garantiją. Pareiškime nurodęs, kad taikos sutartimi prisiimti įsipareigojimai tiesiogiai liečia Kauno miesto savivaldybės, kaip turto savininko, interesus, kuriuos įgyvendina Kauno miesto savivaldybės taryba (toliau – Taryba), pareiškėjas prašė atnaujinti procesą byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, teismui nusprendus dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ar pareigų. Pareiškime nurodoma, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 15 punktą savivaldybės tarybos išimtinei kompetencijai priskirtas savivaldybės biudžeto tvirtinimas, prireikus savivaldybės biudžeto tikslinimas, 16 straipsnio 2 dalies 29 punktas nustato išimtinę savivaldybės tarybos kompetenciją, gavus savivaldybės kontrolieriaus išvadą, pritarti galutiniam koncesijos sutarties projektui iki koncesijos sutarties pasirašymo, t. y. pritarti ir dėl koncesijos sutarties pakeitimo, o savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės lėšas administruoja pagal tarybos sprendimu patvirtintą biudžetą ir jame nustatytas programas, t. y. jis neturi teisės priimti sprendimų dėl tarybos patvirtintame biudžete nenumatytų lėšų naudojimo. Kadangi be savivaldybės tarybos pritarimo negali būti sudaromos koncesijų sutartys, o taikos sutartimi Kauno miesto savivaldybės administracija pritarė Koncesijos sutarties atnaujinimui, kuriam turėjo būti gautas Tarybos pritarimas, tai pareiškėjas įsitikinęs, kad, 2012 m. birželio 13 d. nutartimi patvirtindamas taikos sutartį, pagal kurią Kauno miesto savivaldybės administracija įsipareigojo vykdyti Koncesijos sutartį ir patvirtino įsiskolinimą už papildomus darbus bei mokėjimų grafiką, Kauno apygardos teismas nusprendė dėl savivaldybės tarybos kompetencijai priskirto klausimo – pagrindinės koncesijos sutarties sąlygų tvirtinimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Kauno apygardos teismas 2013 m. sausio 10 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą.

Nurodęs, kad, nagrinėjant prašymo atnaujinti procesą klausimą, būtina išsiaiškinti ir nustatyti, ar prašymas paduotas nepraleidus CPK 368 straipsnyje nustatyto trijų mėnesių termino, teismas sprendė, jog Tarybos 2012 m. balandžio 26 d. posėdžio protokolas patvirtina, kad pareiškėjui buvo žinoma apie ketinimus sudaryti taikos sutartį civilinėje byloje (buvo svarstoma bylos eiga, advokatė teikė informaciją, meras nurodė savivaldybės administracijai rengti taikos sutartį byloje), o Tarybos kolegijos 2012 m. birželio 21 d. posėdžio protokolo išrašas įrodo, jog šiame posėdyje buvo pranešta apie pasirašytą ir Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartimi patvirtintą taikos sutartį (posėdyje nurodytos esminės sutarties sąlygos, mero pasisakymai patvirtina, kad jam tapo žinomi sutartimi prisiimti finansiniai įsipareigojimai). Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes teismas padarė išvadą, kad 2012 m. birželio 21 d. pareiškėjas sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. Kadangi prašymas atnaujinti procesą pateiktas tik 2012 m. lapkričio 19 d., tai teismas konstatavo, kad praleistas CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas jam paduoti, o pareiškėjas nepagrįstai tai neigia, nenurodo svarbių termino praleidimo priežasčių ir neprašo jo atnaujinti.

Teismas pažymėjo, kad civilinės bylos, kurioje patvirtinta taikos sutartis, nagrinėjimo dalykas buvo Koncesijos sutarties vykdymas, jos nepagrįstas nutraukimas. Kadangi Taryba 2005 m. liepos 14 d. sprendimu pritarė Koncesijos sutarties projektui, įpareigojo savivaldybės administracijos direktorių ją pasirašyti ir nustatė projekto vertę ne didesnę kaip 59 312 500 Lt, tai teismas laikė, kad lėšos įsipareigojimams pagal Koncesijos sutartį vykdyti buvo numatytos sutarties sudarymo metu, todėl, sprendžiant ginčus dėl šios sutarties vykdymo, negalima teigti, jog yra nusprendžiama dėl Tarybos teisės formuoti savivaldybės biudžetą. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą dėl būtino jo pritarimo Koncesijos sutarties atnaujinimui ir tolimesniam jos vykdymui, kuris įtvirtintas Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 29 punkte, pažymėdamas, kad toks pritarimas yra būtinas iki koncesijos sutarties pasirašymo, o Koncesijos sutartis nagrinėjamoje byloje buvo pasirašyta 2005 m. rugpjūčio 1 d., ginčas kilęs dėl jos tolimesnio vykdymo, Tarybos 2012 m. balandžio 26 d. posėdyje gautas pritarimas pasirašyti taikos sutartį.

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės atskirąjį skundą, 2013 m. kovo 21 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą, Taryba (kaip kolegialus organas) sužinojo tik 2012 m. spalio 25 d. posėdžio metu, nurodydamas, jog juos paneigia byloje esantys duomenys (pasiūlymas sudaryti taikos sutartį byloje svarstytas Tarybos komisijos 2012 m. kovo 28 d. posėdyje; Tarybos 2012 m. balandžio 26 d. posėdyje savivaldybės administracijos direktorius įpareigotas imtis veiksmų, kad procesas būtų baigtas taikiai; Tarybos kolegijos 2012 m. birželio 21 d. posėdyje pranešta apie 2012 m. birželio 13 d. pasirašytą taikos sutartį, aptartos esminės jos sąlygos). Teismas pažymėjo, kad savivaldybės tarybos kolegiją sudaro savivaldybės tarybos nariai, tiek tarybos, tiek jos kolegijos posėdžiams pirmininkauja savivaldybės meras, kuris ne tik rengia klausimus tarybos posėdžiams, bet ir planuoja savivaldybės tarybos veiklą, nustato ir sudaro savivaldybės tarybos posėdžių darbotvarkes ir teikia savivaldybės tarybos sprendimų projektus, šaukia savivaldybės tarybos posėdžius ir jiems pirmininkauja, koordinuoja savivaldybės tarybos komitetų ir komisijų veiklą, pasirašo savivaldybės tarybos sprendimus ir posėdžių, kuriems pirmininkavo, protokolus (Vietos savivaldos įstatymo 12, 20 straipsniai). Teismas nurodė, kad Tarybos nariai ir savivaldybės meras, žinodami apie sudarytą ginčo taikos sutartį, galėjo inicijuoti šio klausimo svarstymą kolegialioje savivaldybės institucijoje, todėl aplinkybė, kad Taryboje šis klausimas oficialiai svarstytas tik 2012 m. spalio 25 d., neleidžia spręsti, kad apie byloje sudarytą ginčo taikos sutartį buvo sužinota tik šią dieną. Teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai termino prašymui atnaujinti procesą pateikti pradžia laikė 2012 m. birželio 21 d., kai Tarybos kolegija, susidedanti iš Tarybos narių, sužinojo apie taikos sutartį.

Pasisakydamas dėl prašymo pagrįstumo, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad prašomoje atnaujinti civilinėje byloje nebuvo sprendžiami naujų sutarčių pasirašymo klausimai, nemodifikuota 2005 m. rugpjūčio 1 d. pasirašyta Koncesijos sutartis, teismas byloje jokių biudžeto formavimo klausimų nenagrinėjo, taikos sutartimi išsprendė dėl Koncesijos sutarties, kurios pasirašymo ir finansavimo sąlygos nustatytos Tarybos 2005 m. liepos 14 d. sprendime, kilusį ginčą. Teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog savivaldybės biudžete nenumatyta lėšų byloje sudarytai taikos sutarčiai vykdyti, per se nesudaro pagrindo proceso atnaujinimui remiantis CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktu, atkreipdamas dėmesį į tai, kad nėra aišku, kokią įtaką šalių materialiesiems teisiniams santykiams ir teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui padarytų pareiškėjo įtraukimas į bylą, joje jau dalyvaujant Kauno miesto savivaldybės administracijai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui buvo žinoma ne tik apie bylą, bet ir apie planuojamą jos baigtį taikos sutartimi, taigi pareiškėjas, manydamas, jog byloje priimti procesiniai sprendimai gali turėti įtakos jo teisėms ir pareigoms, turėjo galimybę pats savo iniciatyva įstoti į bylą trečiuoju asmeniu (CPK 46, 47 straipsniai).

III. Kasacinio skundo, prisidėjimo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas Kauno miesto savivaldybė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartį ir patenkinti Kauno miesto savivaldybės prašymą: atnaujinti bylos nagrinėjimą civilinėje byloje Nr. 2-389-173/2012, įtraukti Kauno miesto savivaldybę trečiuoju suinteresuotu asmeniu, panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartį ir nustatyti dviejų mėnesių terminą proceso dalyviams susitarti taikiai; proceso dalyviams nesusitarus dėl taikaus bylos užbaigimo, Kauno miesto savivaldybės administracijos priešieškinį tenkinti, o UAB „Kamesta“ ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Nurodęs, kad savivaldybės taryba savo įgaliojimus įgyvendina kolegialiai savivaldybės tarybos posėdžiuose (Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnio 1 dalis), savivaldybės tarybos posėdžiai yra teisėti, jeigu juose dalyvauja išrinktų tarybos narių dauguma (Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis), kasatorius daro išvadą, jog nei meras, nei savivaldybės tarybos kolegija, kurią sudaro atskiri tarybos nariai, neatstovauja tarybai, kaip kolegialiam organui, todėl tos aplinkybės, kad apie taikos sutartį žinojo ir jos įsipareigojimus suprato meras ar kad Tarybos kolegijai 2012 m. birželio 21 d. buvo pristatyta taikos sutartis, nereiškia, jog Taryba, kaip kolegialus organas, žinojo apie taikos sutarties sąlygas ir prisiimtus įsipareigojimus anksčiau nei iki 2012 m. spalio 25 d. posėdžio. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pavienių Tarybos narių (Tarybos kolegijos narių) ir savivaldybės mero tariamas sužinojimas apie Kauno apygardos teismo nutartį, kuria patvirtinta taikos sutartis, gali būti prilyginamas pačios institucijos – Tarybos – sužinojimui, neatitinka nurodytų Vietos savivaldos įstatymo nuostatų. Kasatorius pažymi, kad Vietos savivaldos įstatymo 23 ir 24 straipsniuose pateiktas baigtinis savivaldybės tarybos nario teisių ir pareigų sąrašas, tačiau nė vienoje iš šių teisės normų nėra nustatytos tarybos nario teisės atstovauti savivaldybei jos tarybos išimtinei kompetencijai priskirtais klausimais, o tai, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą savivaldybės meras šaukia savivaldybės tarybos posėdžius ir jiems pirmininkauja, patvirtina tik šio, kaip savivaldybės tarybos pirmininko, kompetenciją, bet nesuteikia jam jokios teisės veikti savivaldybės tarybos vardu. Kasatoriaus manymu, nurodytos įstatymo nuostatos neįpareigoja mero ir atskirų Tarybos narių, galbūt sužinojusių apie tariamą Tarybos kompetencijos nepaisymą, spręsti dėl tariamos neatitikties teisės aktų reikalavimams ir informuoti Tarybą.
2. Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje nebuvo užtikrinta kasatoriaus teisė į teisminę gynybą sprendžiant klausimą dėl disponavimo savivaldybės lėšomis, Tarybos nenumatytomis savivaldybės biudžete (CPK 5 straipsnio 1 dalis), taip užkertant galimybę jam tinkamai atstovauti miesto gyventojams.
3. Vadovaudamasis Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 4 straipsniu, 11 straipsnio 1 dalimi kasatorius nurodo, kad savivaldybės taryba yra vienintelė institucija, turinti įgaliojimus spręsti dėl savivaldybės turto (taip pat ir biudžeto lėšų) valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, savivaldybės biudžeto formavimas ir jo tikslinimas yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija (Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 15 punktas). Kasaciniame skunde daroma išvada, kad teismai nepagrįstai konstatavo, jog, nagrinėjant turtinius ginčus dėl savivaldybės turto, nesprendžiama dėl jos teisių ir pareigų, pažymint, kad Taryba turėjo tiesioginį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (CPK 37 straipsnio 1 dalis), nes taikos sutartimi įsipareigojama dėl kasatoriaus finansinių išteklių, kurie nenumatyti Tarybos patvirtintame biudžete. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad savivaldybės biudžetas formuojamas vieneriems kalendoriniams metams (Biudžeto sandaros įstatymo 2 straipsnio 18 dalis), todėl, nepaisant to, jog Tarybos 2005 liepos 14 d. sprendimu buvo užtikrintas finansavimas Koncesijos sutarties projektui, pasikeitus teisinei situacijai (nutraukus sutartį ir prasidėjus teisminiam procesui dėl šio nutraukimo), lėšos Koncesijos sutarties tolimesniam vykdymui nebuvo numatytos.
4. Kasatorius pažymi, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 5 punktą savivaldybės administracijos direktorius administruoja savivaldybės biudžeto lėšas atsižvelgdamas į tai, kiek jų ir kokiai programai vykdyti skiria savivaldybės taryba (Biudžeto sandaros įstatymo 2 straipsnio 18 dalis, 8 straipsnio 2 dalis), ir neturi teisės priimti sprendimų dėl savivaldybės biudžeto lėšų naudojimo kitaip, nei nenumatyta biudžete (Biudžeto sandaros įstatymo 7 straipsnis). Dėl nurodytų argumentų kasatorius mano, kad teismo išvada, jog taikos sutartimi, kuria sulygta dėl savivaldybės biudžeto lėšų naudojimo jame nenumatytai programai vykdyti, nėra pasisakoma dėl savivaldybės biudžeto, prieštarauja imperatyviosioms Vietos savivaldos ir Biudžeto sandaros įstatymų nuostatoms.
5. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog Tarybos 2005 m. liepos 14 d. sprendimu buvo išspręsti Koncesijos sutarties finansavimo klausimai, yra teisiškai nepagrįsta, pažymėdamas, kad šiame sprendime pasisakyta tik dėl Koncesijos sutarties sudarymo ir jos objekto vertės, tačiau nėra nustatytų finansinių įsipareigojimų koncesininkui. Skunde nurodoma, kad, Tarybai teikiant Koncesijos sutartį kartu su 2005 m. liepos 14 d. sprendimo projektu, nebuvo pridėtas sutarties 6 priedas „Mokėjimo tvarka“, todėl, priimdama nurodytą sprendimą, sutartyje nesant nurodyto koncesijos mokesčio dydžio ir jo nustatymo kriterijų, Taryba neturėjo galimybės spręsti dėl savivaldybės finansinių įsipareigojimų ir jiems pritarti, nors teisės aktai suteikia savivaldybės tarybai išimtinę teisę spręsti dėl koncesijų (Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 29 punktas).

Prisidėjimu prie kasacinio skundo atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija, palaikydamas kasaciniame skunde nurodytus argumentus ir motyvus, prašo kasacinį skundą tenkinti – panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartį ir priimti naują sprendimą: atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-389-173/2012, įtraukti Kauno miesto savivaldybę trečiuoju suinteresuotu asmeniu, panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartį ir nustatyti dviejų mėnesių terminą proceso dalyviams susitarti taikiai; proceso dalyviams nesusitarus dėl taikaus bylos užbaigimo, Kauno miesto savivaldybės administracijos priešieškinį tenkinti, o UAB „Kamesta“ ieškinį atmesti.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas UAB „Kamesta“ prašo kasacinį skundą atmesti; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Ieškovas pažymi, kad, nustatant Tarybos sužinojimo apie taikos sutarties sudarymą ir (ar) jos patvirtinimo momentą, svarbus Tarybos sužinojimo apie iškeltą bylą momentas. Atsiliepime teigiama, kad savivaldybės taryba turi įgaliojimus kontroliuoti savivaldybės administracijos direktorių, kuris pavaldus tarybai, atskaitingas savivaldybės tarybai ir merui (Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 4 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 29 straipsnio 1 dalis). Ieškovo įsitikinimu, įstatymo deleguotas funkcijas apdairiai ir rūpestingai vykdanti Taryba negalėjo nežinoti apie ilgai besitęsiantį, dėl didelės sumos vykstantį procesą; Tarybos 2012 m. balandžio 26 d. posėdžio protokole užfiksuota, kad, susipažinusi su bylos eiga, Taryba įpareigojo atsakovo direktorių rengti taikos sutartį su ieškovu. Ieškovas nesutinka su kasatoriaus argumentu, kad Vietos savivaldos įstatymas mero ir savivaldybės tarybos narių, priklausančių savivaldybės tarybos kolegijai, neįpareigoja pranešti tarybai apie administracijos direktoriaus pasirašant taikos sutartį byloje tariamai įvykdytą kompetencijos ribų peržengimą, nes administracijos direktoriaus veiklos priežiūra yra viena iš mero ir savivaldybės tarybos funkcijų. Nurodęs, kad savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo, kuris įgyja civilines teises, prisiima pareigas ir jas įgyvendina per atitinkamas valdymo institucijas (CK 2.35 straipsnio 1 dalis, 2.36 straipsnio 2 dalis) – savivaldybės tarybą (atstovaujamoji institucija) ir savivaldybės administracijos direktorių bei jo pavaduotojus (vykdomojo institucija), ieškovas pabrėžia, jog atsakovas atsako už kasatoriaus ūkinę ir finansinę veiklą, administruoja jo turtą; atsakovas pasirašė Koncesijos sutartį vykdydamas Tarybos 2005 m. liepos 14 d. sprendimu jam suteiktą įgaliojimą, todėl ieškovas teigia pareiškęs ieškinį atsakovui kaip kasatoriaus atstovui sutartiniuose santykiuose su ieškovu.
2. Ieškovas laiko nepagrįstu kasatoriaus argumentą, kad, atsisakydami atnaujinti procesą, teismai užkirto galimybę vienai iš kasatoriaus valdymo institucijų ginti jo teises ir interesus, atkreipdamas dėmesį į tai, kad savivaldybės taryba nėra juridinis asmuo, turintis civilinį procesinį veiksnumą, todėl ji negalėjo būti įtraukta į bylą šalimi ar trečiuoju asmeniu (CPK 38 straipsnio 1 dalis, 41 straipsnio 1 dalis, 47, 51 straipsniai). Ieškovo nuomone, savivaldybės taryba ir meras galėjo ginti kasatoriaus teises ir teisėtus interesus vykdydami atsakovo veiklos, susijusios su bylos vedimu, priežiūrą; ta aplinkybė, kad savivaldybės taryba ar meras tai darė netinkamai, neturi reikšmės išvadai, jog teismas, patvirtindamas taikos sutartį, nusprendė tik dėl byloje dalyvavusių asmenų teisių ir pareigų.
3. Ieškovas nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad biudžete neturėjo būti numatyta lėšų Koncesijos sutarties (taikos sutarties) vykdymui, pažymėdamas, jog atitinkamos lėšos kasatoriaus biudžete turėjo būti numatytos (vienašališkai nutraukus sutartį, kasatorius privalėtų arba atnaujinti sutartį ir mokėti koncesijos mokestį, arba išpirkti koncesijos objektą), be to, teismai nustatė, kad kasatorius žinojo apie bylą. Ieškovas sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, jog kasatoriaus biudžete nenumatyta lėšų taikos sutarčiai vykdyti, per se nesudaro pagrindo atnaujinti procesą.
4. Ieškovo vertinimu, Koncesijos sutartyje buvo aiškiai nustatyti kasatoriaus, atstovaujamo atsakovo, finansiniai įsipareigojimai ieškovui, kaip to reikalaujama teisės aktų (Koncesijų įstatymo 27 straipsnio 1 dalis). Ieškovas teigia, kad kasatoriaus nurodoma aplinkybė, jog Taryba nepritarė Koncesijos sutarties priedui, kuriame buvo nustatyta koncesijos mokesčio mokėjimo tvarka, nebuvo nagrinėta nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose, todėl, vadovaujantis CPK 347 straipsnio 2 dalimi, atmestina. Ieškovo įsitikinimu, Tarybai sprendimu pritarus Koncesijos sutarties sudarymui, tai padaryti įpareigojus atsakovo direktorių, numačius maksimalią koncesijos sumą ir šių sąlygų laikantis, aplinkybė, kad mokėjimų tvarką nustatantis priedas tvirtinti buvo pateiktas vėliau, neturi teisinės reikšmės.
5. Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad CPK neįtvirtinta kasacinio teismo teisės, atnaujinus procesą, pačiam iš naujo išnagrinėti civilinę bylą (CPK 359 straipsnio 1 dalis). Dėl to ieškovas mano, kad kasatoriaus reikalavimas, panaikinus Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartį, nustatyti dviejų mėnesių terminą proceso dalyviams susitarti taikiai, o ne iš naujo išnagrinėti bylą pagrįstumo ir teisėtumo aspektu, įrodo, jog kasatorius proceso atnaujinimo institutu naudojasi nesąžiningai, siekdamas užvilkinti sutartinių įsipareigojimų ieškovui įvykdymą. Ieškovas pažymi, kad taikos sutartį sudaryti ir pasirašyti gali bylos šalys (CPK 140 straipsnio 3 dalis), todėl, iš naujo nagrinėjant bylą, tokią teisę turėtų tik ieškovas ir atsakovas.

Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo AB DNB bankas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime trečiasis asmuo nurodo, kad nesutinka su kasaciniu skundu savo atsiliepime į kasatoriaus prašymą atnaujinti procesą ir atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytais argumentais; pažymi, kad ginčą nagrinėję teismai tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl teisėtai ir pagrįstai atmetė kasatoriaus prašymą atnaujinti procesą, o kasatorius neįrodė pagrindų skundžiamam teismo procesiniam sprendimui panaikinti buvimo (CPK 346, 359 straipsniai).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl proceso atnaujinimo instituto paskirties

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pabrėžta proceso atnaujinimo instituto paskirtis ir reikšmė asmens teisių apsaugai pažymint, kad šis institutas dažniausiai taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo neturi galimybės apginti pažeistų teisių ir teisėtų interesų kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės, t. y. instancinės sistemos, būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. UAB „Narėpų metaliniai garažai“, bylos Nr. 3K-3-499/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta byloje V. I. v. A. R., bylos Nr. 3K-3-108/2009; kt.). Kaip ne kartą buvo pažymėta, šios civilinio proceso stadijos tikslas toks pats, kaip ir teismo sprendimų instancinės kontrolės mechanizmo, – užtikrinti teisingumo vykdymą ir tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėjęs teismo sprendimas (nutartis) nepažeidžia įstatymų saugomų asmens teisių ar teisėtų interesų. Kartu teismų praktika suformuota aiškinant proceso atnaujinimo institutą taip, kad jis neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. UAB „Narėpų metaliniai garažai“, bylos Nr. 3K-3-499/2008; 2011 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. T. v. AB „Energetinės statybos pramonė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-121/2011; kt.) .

CPK 366 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti konkretūs proceso atnaujinimo pagrindai, t. y. teisiškai reikšmingi faktai, kurių egzistavimas konkrečioje byloje dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti nustatytas, peržiūrint bylą instancine tvarka. Siekiant apsaugoti bylos dalyvių ir kitų asmenų teises bei teisėtus interesus, užtikrinant teisinių santykių stabilumą, užkertant galimybę formaliam šio instituto taikymui ir piktnaudžiavimui juo, įstatyme nustatytos proceso atnaujinimo sąlygos: 1) įsiteisėjęs teismo sprendimas pažeidžia besikreipiančio asmens teises ar įstatymų saugomus interesus (CPK 365 straipsnio 1 dalis); 2) asmuo su prašymu atnaujinti procesą į teismą turi kreiptis per nustatytą terminą (CPK 368 straipsnis); 3) prie prašymo turi būti pateikti įrodymai, pagrindžiantys proceso atnaujinimo pagrindo buvimą (CPK 369 straipsnio 2 dalis), ir kt.

Dėl  prašymo atnaujinti procesą padavimo termino skaičiavimo

Viena iš sąlygų procesui atnaujinti – CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas, per kurį asmuo gali kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti procesą. Pareiškėjas, pateikdamas teismui prašymą atnaujinti procesą, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas CPK 368 straipsnyje nurodytų terminų skaičiavimas (CPK 369 straipsnio 1 dalies 4 punktas), t. y. nurodyti konkrečią datą, kada pareiškėjas sužinojo aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą, ir tai patvirtinančius įrodymus. Įstatymų leidėjo nustatyta, kad, skaičiuojant termino kreiptis dėl proceso atnaujinimo pradžią, atsižvelgiama ne tik į pareiškėjo nurodomą sužinojimo momentą, bet įvertinama ir tai, kada asmuo objektyviai turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, veikdamas atitinkamoje situacijoje kaip bonus pater familias, t. y. apdairiai ir rūpestingai rūpindamasis savo galbūt pažeistų teisių gynyba (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta byloje V. I. v. A. R., bylos Nr. 3K-3-108/2009).

Kasaciniame skunde, grindžiant kasatoriaus sužinojimo apie jo teises ar įstatymų saugomus interesus pažeidžiantį įsiteisėjusį teismo sprendimą momentą, iš esmės keliami savivaldybės institucijų kompetencijos klausimai. Teisėjų kolegija dėl šių kasacinio skundo argumentų pasisako tiek, kiek tai yra susiję su proceso atnaujinimą reglamentuojančiu proceso teisės normų taikymu ir aiškinimu.

Konstitucijoje yra numatytos dvi savivaldybių institucijų rūšys: savivaldybių tarybos (atstovaujamosios institucijos) ir joms atskaitingi vykdomieji organai (vykdomosios institucijos). Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytais atvejais savivaldybių atstovaujamosioms ir vykdomosioms institucijoms suteikiami valdingi įgaliojimai. Tokios savivaldybių institucijos – tai savivaldybių valdžios ir viešojo administravimo institucijos. Kadangi savivaldybių tarybų priimami sprendimai yra neatskiriami nuo šių sprendimų vykdymo, tai tiek Konstitucijoje numatytos savivaldybių atstovaujamosios institucijos, tiek savivaldybių vykdomosios institucijos pagal savo kompetenciją yra atsakingos už savivaldos teisės įgyvendinimą, už įstatymų, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimų tiesioginį įgyvendinimą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, savivaldybės institucijos – už savivaldos teisės įgyvendinimą savivaldybės bendruomenės interesais atsakingos institucijos: 1) savivaldybės atstovaujamoji institucija – savivaldybės taryba, turinti vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas, jos vadovas yra meras; 2) savivaldybės vykdomoji institucija (vykdomosios institucijos) – savivaldybės administracijos direktorius, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas (pavaduotojai) (kai ši (šios) pareigybė (pareigybės) steigiama (steigiamos) ir kai šiai (šioms) pareigybei (pareigybėms) suteikiami vykdomosios institucijos įgaliojimai), turintys viešojo administravimo teises ir pareigas. Savivaldybės tarybos kompetencija apibrėžta Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnyje, savivaldybės mero – 19, 20 straipsniuose o savivaldybės administratoriaus ir administracijos – 29, 30 straipsniuose. Kasatorius, remdamasis Vietos savivaldos įstatymo nuostatomis, teigia, kad savivaldybės taryba savo įgaliojimus įgyvendina kolegialiai savivaldybės tarybos posėdžiuose, todėl, jo nuomone, nei meras, nei savivaldybės tarybos kolegija, kurią sudaro atskiri tarybos nariai, neatstovauja tarybai, kaip kolegialiam organui, taigi tos aplinkybės, jog apie taikos sutartį žinojo ir jos įsipareigojimus suprato meras ar Tarybos kolegijai 2012 m. birželio 21 d. buvo pristatyta taikos sutartis, nereiškia, kad Taryba, kaip kolegialus organas, sužinojo apie taikos sutarties sąlygas ir prisiimtus įsipareigojimus anksčiau nei iki Tarybos 2012 m. spalio 25 d. posėdžio.

Pažymėtina, kad teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės patvirtina, jog pasiūlymas sudaryti taikos sutartį byloje svarstytas Tarybos komisijos 2012 m. kovo 28 d. posėdyje; Tarybos 2012 m. balandžio 26 d. posėdyje savivaldybės administracijos direktorius įpareigotas imtis veiksmų, kad procesas būtų baigtas taikiai; Tarybos kolegijos 2012 m. birželio 21 d. posėdyje pranešta apie 2012 m. birželio 13 d. pasirašytą taikos sutartį, aptartos esminės jos sąlygos. Įvertinusi teismų pateiktą šių faktinių aplinkybių teisinį kvalifikavimą, teisėjų kolegija sutinka su teismų išvada, kad Tarybos nariai ir savivaldybės meras, žinodami apie sudarytą ginčo taikos sutartį, galėjo inicijuoti šio klausimo svarstymą kolegialioje savivaldybės institucijoje (Taryboje), atmesdama kasatoriaus pateiktą teisės normų, reglamentuojančių tarybos veiklos kolegialumą, aiškinimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad meras yra savivaldybės vadovas (Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 1 dalis), jis atskaitingas savivaldybės tarybai ir bendruomenei už savivaldybės veiklą (Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 1 dalis). Vienas iš įstatymo merui suteiktų įgaliojimų – reglamente nustatyta tvarka atstovauti arba įgalioti kitus asmenis atstovauti savivaldybei teisme (Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą darytina išvada, kad Kauno miesto meras, kuriam buvo žinoma apie byloje 2012 m. birželio 13 d. sudarytą taikos sutartį ir jos sąlygas, laikydamas, jog ši sutartis pažeidžia Kauno miesto savivaldybės teises ir teisėtus interesus, turėjo įgaliojimus be atskiro Tarybos sprendimo kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo. Byloje nustatyta, kad Kauno miesto merui apie teisme patvirtintą taikos sutartį tapo žinoma jos pristatymo Tarybos kolegijai 2012 m. birželio 21 d. posėdyje metu, šalys šio fakto neginčijo, todėl, įvertinusi pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Kauno miesto meras, 2012 m. lapkričio 19 d. pateikęs teismui prašymą atnaujinti procesą, praleido trijų mėnesių terminą procesui atnaujinti, nenurodydamas svarbių šio termino atnaujinimo priežasčių (CPK 78 straipsnio 1–3 dalys, 368 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, nagrinėdami proceso atnaujinimo klausimą, teismai tinkamai taikė ir aiškino CPK nuostatas, reglamentuojančias procesinių terminų eigos pradžios nustatymo momentą, bei teismų praktikoje suformuotus terminų eigos pradžios nustatymo kriterijus.

Dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo

Pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimu teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ar pareigų. Procesas šiuo pagrindu atnaujinamas dėl to, kad, nagrinėjant bylą, buvo pažeistas vienas pagrindinių sąžiningo teismo proceso principų – teisė būti išklausytam, todėl teismo procesas turi būti pakartotas, jog anksčiau į bylos nagrinėjimą neįtrauktas asmuo galėtų pasinaudoti visomis proceso teisėmis nuo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pradžios. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad prašyme atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu nepakanka nurodyti vien procesinio pobūdžio aplinkybes; pareiškėjas turi nurodyti konkrečią teisę ar įstatymo saugomą interesą, pagrįstus materialiosios teisės norma, dėl kurių teismas nusprendė neįtraukęs pareiškėjo į procesą, pateikti visus įrodymus ir argumentus, kurie pagrįstų jo dalyvavimo įtaką šalių materialiniams teisiniams santykiams ir teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui. Taigi pagrindas pripažinti, kad sprendime teismas pasisakė dėl neįtraukto dalyvauti asmens teisių ar pareigų, yra tada, kai: 1) sprendime tiesiogiai pasisakyta dėl pareiškėjo teisių ar jo pareigų, teismo sprendimas sukuria teisių ar pareigų arba tokiu teismo sprendimu teisės ar įstatymo saugomi interesai pažeisti (CPK 365 straipsnio 1 dalis); 2) teismui įvertinus neįtraukto asmens pateiktus įrodymus, bus panaikintos ar pakeistos teismo nustatytos teisės ir pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. J. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-453/2011). CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tik tuo atveju, jeigu asmuo, kuris prašo atnaujinti procesą, turėjo tam tikrų teisių į ginčo objektą. Kai toks asmuo neįtraukiamas į bylą, akivaizdu, kad teismas, išspręsdamas bylą, savo sprendimu nusprendžia ir dėl neįtraukto į bylą asmens teisių bei pareigų į ginčo objektą. Jeigu į bylą neįtrauktas asmuo neturėjo jokių teisių į ginčo objektą, tai byloje priimtas teismo sprendimas objektyviai negali turėti įtakos jo teisėms, todėl pagrindo procesui atnaujinti nėra. Sprendimo įtaka neįtrauktų asmenų teisių pasikeitimui turi būti reali, todėl svarbu nustatyti sprendimu pakeistų teisių ir pareigų ryšį, kad būtų galima konstatuoti, jog dėl proceso šalių teisių ir pareigų bei neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų ryšio pasikeitė pastarųjų turinys. Nenustačius šio pasikeitimo galimybės, proceso atnaujinimas gali tapti trukdžiu įsiteisėjusiam teismo sprendimui vykdyti ir būtų pažeistas proceso atnaujinimo tikslas, taip pat koncentruotumo principas, nes būtų sudarytos sąlygos nepagrįstam pakartotiniam bylinėjimuisi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal O. B. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-42/2010).

Kasatorius, prašydamas atnaujinti procesą byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, nurodo, kad, pasirašius taikos sutartį byloje, buvo pažeista jo išimtinė kompetencija spręsti dėl koncesijų, kasaciniame skunde kelia Vietos savivaldos ir Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymų reglamentuojamus savivaldybės institucijų kompetencijos, susijusios su savivaldybės biudžeto formavimu ir jo tikslinimu, klausimus.

Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 29 punkte savivaldybės tarybai suteikta išimtinė kompetencija priimti sprendimus dėl koncesijų suteikimo tikslingumo; gavus savivaldybės kontrolieriaus išvadą iki konkurso paskelbimo, tvirtinti koncesijos konkurso sąlygas ir pagrindinės koncesijos sutarties sąlygas, nustatyti konkurso etapus ir, gavus savivaldybės kontrolieriaus išvadą, pritarti galutiniam koncesijos sutarties projektui iki koncesijos sutarties pasirašymo. Pagal šias nuostatas savivaldybės taryba turi išimtinę teisę nustatyti sąlygas ir priimti sprendimus, susijusius su koncesijos sutarties sudarymu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje nebuvo sprendžiamas naujos koncesijos sutarties pasirašymo klausimas, nebuvo siekiama modifikuoti Kauno miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Kamesta“ 2005 m. rugpjūčio 1 d. pasirašytos Koncesijos sutarties sąlygas – taikos sutartimi nutrauktas šalių ginčas dėl Koncesijos sutarties vykdymo, užfiksuoti atsakovo įsiskolinimai, nustatyti jų likvidavimo terminai bei išspręsti kiti su Koncesijos sutarties vykdymu susiję klausimai. Pabrėžtina, kad Koncesijos sutarties finansavimo sąlygos ir apimtys, šiai įgyvendinant savo išimtinę kompetenciją, buvo nustatytos Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 14 d. sprendimu, kuriuo pritarta Aleksoto tilto kairiojo prietilčio transporto mazgo projektavimo, statybos ir eksploatavimo koncesijos sutarties projektui, savivaldybės administracijos direktorius įpareigotas pasirašyti nurodyto objekto Koncesijos sutartį; nustatyta koncesijos projekto vertė – ne didesnė kaip 59 312 500 Lt.

Savivaldybės administracija yra savivaldos įstaiga, padedanti savivaldybės tarybai įgyvendinti savivaldos teisę. Administracijos vadovas – savivaldybės administracijos direktorius – yra savivaldybės vykdomoji institucija, veikianti pagal Vietos savivaldos įstatymo ar savivaldybės tarybos jam suteiktus įgaliojimus (Vietos savivaldos įstatymo 29, 30 straipsniai). Administracijos direktorius pavaldus savivaldybės tarybai ir atskaitingas merui. Vietos savivaldos įstatymo 54 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad savivaldybės dėl savo teisių pažeidimo, atsižvelgdamos į pažeidimo pobūdį, gali kreiptis į teismą, tokiu atveju savivaldybės vardu veikia savivaldybės institucijos pagal Vietos savivaldos ir kituose įstatymuose joms suteiktus įgaliojimus. Taigi, iškilus būtinybei, veikdamas savivaldybės vardu pagal jam suteiktus įgaliojimus, administracijos direktorius, gali kreiptis į teismą, tačiau tai priklauso nuo ginčo pobūdžio, nuo to, ar kilusiame ginče savivaldybės interesais veikė jos vykdomoji institucija – savivaldybės administracijos direktorius (Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad Tarybos 2005 m. liepos 14 d. sprendimo pagrindu savivaldybės administracijos direktoriui buvo suteikti įgaliojimai pasirašyti ir, pagal Tarybos suderintas Koncesijos sutarties sąlygas, šią sutartį vykdyti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad, kilus ginčui dėl Koncesijos sutarties vykdymo ir nutraukimo, administracijos direktorius atstovavo Kauno miesto savivaldybei neišeidamas už jam suteiktų įgaliojimų ribų (CPK 55 straipsnis), teikdamas procesinius dokumentus (tarp jų – ir priešieškinį), kaip pareiškėjo atstovas pasirašė taikos sutartį, kurią 2012 m. birželio 13 d. patvirtino teismas. Dėl to spręstina, kad administracijos direktorius pasirašė taikos sutartį neperžengdamas savo kompetencijos, nustatytos Vietos savivaldos įstatyme ir suteiktos Tarybos 2005 m. liepos 14 d. sprendimu, ribų. Kasatoriaus nurodyta aplinkybė, kad savivaldybė neturi finansinių išteklių taikos sutarčiai vykdyti ir tai pažeidžia savivaldybės interesus, bei ją pagrindžiantys argumentai dėl savivaldybės biudžeto formavimo nesudaro pagrindo atnaujinti proceso CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu ir laikyti, jog, neįtraukus į bylą Tarybos, buvo pažeistos jos materialiosios teisės arba įstatymų saugomi viešieji interesai.

Dėl kitų kasacinio skundo, prisidėjimo ir atsiliepimų į jį argumentų kaip neturinčių įtakos teisiniam bylos rezultatui teisėjų kolegija nepasisako.

Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis, konstatuoja, kad jas naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsiliepime į kasacinį skundą UAB „Kamesta“ prašė priteisti iš kasatoriaus patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė duomenų apie turėtas išlaidas, todėl šių išlaidų atlyginimas nepriteistinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 68,37 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartį.

Priteisti valstybei iš pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės (j. a. k. 111106319) 68,37 Lt (šešiasdešimt aštuonis Lt 37 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Gražina Davidonienė

                                                                      Gintaras Kryževičius

                                                                      Egidijus Laužikas