ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 2020 m. vasario 27 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Linos Muchtarovienės, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. J. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. spalio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-749-344/2019 pagal ieškovo R. R. ieškinį atsakovui V. J. dėl žalos priteisimo ir atsakovo V. J. priešieškinį ieškovui R. R. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       I. R. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui V. J. dėl žalos priteisimo. Teismo prašė priteisti iš atsakovo 2 000 Eur; 5 proc. procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad 2018 m. vasarą atsakovas, būdamas neblaivus, be jokios priežasties smogė kumščiu į veidą ir išmušė dantis. Ieškovas pažymėjo, kad po kelių dienų jie aptarė padarytos žalos dydį ir susitarė, kad atsakovas sumokės 2 000 Eur žalos atlyginimą, kuris apims ir turtinę, ir neturtinę žalą.

3.       Ieškovas nurodė, kad 2018 m. rugsėjo 18 d. atsakovas savo ranka parašė raštelį, kuriame įsipareigojo tuos 2 000 Eur sumokėti dalimis, mokant po 500 Eur (pradedant mokėti nuo 2018-10-18, baigiant 2018-12-30); raštelis buvo surašytas dalyvaujant liudytojui. Ieškovas nurodė, kad žalos atlyginimas jam sumokėtas nebuvo. 

4.       A. V. J. pareiškė priešieškinį, kuriuo teismo prašė ieškovo ieškinį atmesti; pripažinti 2018 m. rugsėjo 2 d. parašytą pasižadėjimą sumokėti 2 000 Eur negaliojančiu; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

5.       Atsakovas nurodė, kad ginčijamą pasižadėjimą jis surašė ir pasirašė prieš savo valią, pasirašė jį todėl, kad ieškovas prieš jį panaudojo realų grasinimą. Atsakovas pažymėjo, jog 2018 m. vasarą tarp jo ir ieškovo kilo konfliktas, jie susimušė, tačiau jokios žalos ieškovui nebuvo padaryta (dantys nebuvo išmušti), kitą dieną šalys susitaikė ir išsiskyrė. Atsakovas nurodė, kad po kiek laiko ieškovas pradėjo teigti, kad jam buvo išmušti dantys, o 2018 m. rugsėjo mėnesį, veikdamas kartu su draugais, privertė pasirašyti pasižadėjimą dėl 2 000 Eur grąžinimo. Atsakovas akcentavo, jog pasižadėjime esantys faktiniai duomenys nesudaro pagrindo pripažinti, kad 2 000 Eur sumą atsakovas yra skolingas už savo veiksmais padarytą žalą; jog ieškovo pateiktos gydytojos pažymos duomenys nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas išmušė ieškovui dantis; kad atsakovo neteisėtais veiksmais ieškovui buvo padaryta žala.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. spalio 14 d. sprendimu ieškovo ieškinys buvo tenkintas visiškai, o priešieškinis atmestas. Teismas nusprendė priteisti iš atsakovo V. J. ieškovui R. R. 2 000 Eur žalos atlyginimą; 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (2 000 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme – 2019 m. sausio 10 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 1 405,00 Eur bylinėjimosi išlaidas.

7.       Teismas nurodė, kad byloje esantys įrodymai, vertinant juos remiantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, vadovaujantis tikėtinumo taisykle, taip pat teismo vidiniu įsitikinimu, suponuoja išvadą, kad ieškovo pateiktas reikalavimas atlyginti su atsakovu susitartą 2 000 Eur žalos atlyginimą yra įrodytas.

8.       Teismas sprendė, kad deliktinė atsakovo atsakomybė yra įrodyta. Teismas nurodė, kad atsakovas nepaneigė ieškovo įrodymų, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų buvo išmušti ieškovo dantys, o ieškovo teiginius, patirtos žalos dydį iš esmės patvirtino pasirašydamas pasižadėjimą sumokėti jų abiejų susitartą žalos atlyginimą. Teismas pažymėjo, jog nors ieškovas nepateikė tiesioginių įrodymų apie padarytos žalos dydį, šalių susitarta 2 000 Eur suma padarytai žalai atlyginti yra reali ir neviršija protingumo kriterijų. 

9.       Spręsdamas priešieškinio reikalavimų pagrįstumą, teismas pripažino, kad atsakovas neįrodė, jog pasižadėjimą atlyginti ieškovui padarytą ir susitartą žalą jis savo ranka surašė dėl realaus grasinimo, jog jo atžvilgiu buvo naudojamas psichologinis spaudimas ir jis bijojo, kad jo nesumuštų ieškovas su kitais kolegomis. 

10.       Teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, jog pasižadėjimo surašymo metu atsakovui galėjo būti padarytas toks stiprus psichologinis poveikis, o jo nurodyti grasinimai galėjo būti tokie realūs, kad jam nebūtų likę jokios kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik pasirašyti ginčijamą pasižadėjimą. Teismas darė išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog šalia buvusių kolegų vairuotojų jam buvo daromas psichologinis poveikis ar kilo reali grėsmė būti sumuštam, dėl ko jis buvo priverstas surašyti ginčijamą pasižadėjimą, todėl sprendė, kad nėra pagrindo naikinti pasižadėjimą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnio 1 ir 4 dalių pagrindu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

11.       Apeliaciniu skundu atsakovas (apeliantas) V. J. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti atsakovo priešieškinį, o ieškovo ieškinį atsakovui atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

11.1.                      Teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias deliktinės civilinės atsakomybės taikymą; teismas nenustatė visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl deliktinės civilinės atsakomybės atsakovui negalėjo taikyti. Byloje nėra duomenų, kurie patikimai patvirtintų ieškovo įrodinėjamą faktą, kad būtent atsakovas išmušė jam dantis, todėl teismas negalėjo daryti išvados, kad žala ieškovui atsirado dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, nei kad tarp žalos atsiradimo ir kokių nors neteisėtų atsakovo veiksmų yra priežastinis ryšys.

11.2.                      Skundžiamas sprendimas priimtas netinkamai aiškinus ir taikius materialinės teisės normas, reglamentuojančias dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu. Ieškovo ir kartu su juo atėjusių aukšto ūgio ir stambaus sudėjimo vairuotojų panaudoti nepateisinami ir neteisėti prievartiniai bauginančio poveikio veiksmai atsakovo atžvilgiu buvo neabejotinai realūs ir tikrai galėjo neblaiviam atsakovui padaryti tokį stiprų psichologinį poveikį, kad jis neturėjo jokios kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik prieš savo valią, bijodamas fizinio susidorojimo, pasirašyti ginčijamą pasižadėjimą.

11.3.                      Skundžiamas sprendimas priimtas teismui pažeidus procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nesivadovavus kasacinio teismo praktika. Ieškovas savo įrodinėjamiems faktams patvirtinti nepateikė tiesioginių įrodymų, susijusių su įrodinėjamais faktais taip, kad jie leistų daryti vienareikšmę išvadą apie tai, jog egzistuoja ieškovo įrodinėjamas faktas, o į bylą pateikti netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra netikslūs, abstraktūs ir faktinės būklės neatspindintys, todėl nepatvirtinus šalutinių įrodymų pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turėjo būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo. Skundžiamas sprendimas priimtas nebuvus pakankamai įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, o pateiktų į bylą įrodymų turinio teismas visapusiškai ir atsakingai neištyrė, be to – iškraipė pasižadėjime nurodytus faktus ieškovo naudai.

11.4.                      Skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas sprendė, kad nenuginčijus pasižadėjimo, atsakovui nėra pagrindo priteisti jo reikalaujamą 2 000 Eur žalos atlyginimą. Atsakovas nei viename savo procesiniame dokumente nėra pareiškęs reikalavimo priteisti jam iš ieškovo 2 000 Eur žalos atlyginimą, nes atsakovas savo priešieškinyje neteigė ir neįrodinėjo, kad ieškovas būtų padaręs jam kokią žalą. Kadangi teismas skundžiamame sprendime išsprendė klausimą dėl reikalavimo, kokio atsakovas savo priešieškinyje nėra pareiškęs, yra pagrindas teigti, jog teismas ne tik formaliai išnagrinėjo bylą, bet ir pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 265 straipsnio 2 dalies normą.

12.       Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas R. R. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai nustatė, kad būtent atsakovas išmušė jam dantis, dėl ko jis patyrė žalą; kad žalą ieškovas patyrė dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, kurie susiję priežastiniu ryšiu su žalos atsiradimu. Teismas pagrįstai sprendė, kad realaus grasinimo atsakovo atžvilgiu nebuvo, kad atsakovas nepateikė į bylą jokių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybes, kad jam buvo grasinama. Ieškovas pažymėjo, kad nesutinka su atsakovo pozicija, kad ieškovo į bylą pateikti įrodymai yra šalutinio pobūdžio, todėl negalėjo būti vertinami, kaip patikimi ar pakankami, bei, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, išėjo už pareikštų reikalavimų ribų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovo (apelianto) apeliacinis skundas netenkintinas.

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

         Dėl faktinių bylos aplinkybių

14.       Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad 2018 m. rugsėjo 2 d. atsakovas V. J. savo ranka surašė pasižadėjimo tekstą, nurodydamas, jog jis yra skolingas R. R. 2 000 Eur ir šią sumą pasižada išmokėti dalimis po 500 Eur; kad pradeda mokėti nuo 2018 m. spalio 2 d., o pasižada išmokėti iki 2018 m. gruodžio 30 d. Pasižadėjimas kitoje pusėje pasirašytas atsakovo ir liudytojo L. V., nurodyti atsakovo paso duomenys – numeris ir galiojimo data.

15.       Į bylą pateikta gydytojos odontologės I. S. pažyma-išrašas, kuriame nurodyta, jog R. R. kreipėsi į stomatologinį kabinetą dėl išmuštų 1_?_12 dantų; pageidavo greito laikino protezo; pagaminta dalinė plokštelė. Pažymoje-išraše data nenurodyta.

16.       Nustatyta, kad į nagrinėjamą bylą pateiktas UAB „VJV odontologijos klinikos“ gydytojos odontologės V. J. V. patvirtintas Medicinos dokumentų išrašas, kuriame nurodyta, jog R. R. 2019 m. liepos 15 d. kreipėsi dėl priekinių dantų adentijos, nurodydamas, kad dantų neteko incidento metu 2018 m. birželio mėnesį; išraše taip pat nurodyta, jog pacientui reikalingi du dantų implantai, dirbtinis kaulas bei atitinkamos procedūros; preliminari gydymo suma – virš 3 000 Eur.

         Dėl ginčo esmės

17.       CK 6.245 straipsnio 1 dalyje civilinė atsakomybė apibrėžta kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė (CK 6.245 straipsnio 2 dalis). Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). 

18.       Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą, taip grąžinant jį į padėtį, buvusią iki delikto padarymo (lot. restitutio in integrum) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017; 2019 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-313/2019).

19.       Nagrinėjamoje byloje keliamas deliktinės atsakomybės klausimas. Deliktinės civilinės atsakomybės pagrindinės taisyklės suformuluotos CK 6.263 straipsnyje. Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis).

20.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikia nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius) (CK 6.249 straipsnis); atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) (CK 6.246 straipsnis); kaltę, kuri preziumuojama, išskyrus įstatymo numatytus atvejus (CK 6.248 straipsnis), ir priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį (CK 6.247 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-467/2011). 

21.       CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę, tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 straipsnis). 

22.       Nagrinėjamos civilinės bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas R. R. kreipėsi į medikus; į bylą pateikta gydytojos odontologės I. S. pažyma-išrašas, kuriame nurodyta, jog R. R. kreipėsi į stomatologinį kabinetą dėl išmuštų 1_?_12 dantų. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovas R. R. 2019 m. liepos 15 d. kreipėsi dėl priekinių dantų adentijos, nurodydamas, kad dantų neteko incidento metu 2018 m. birželio mėnesį. Pagal UAB „VJV odontologijos klinikos“ gydytojos odontologės V. J. V. patvirtintą Medicinos dokumentų išrašą – pacientui reikalingi du dantų implantai, dirbtinis kaulas bei atitinkamos procedūros; preliminari gydymo suma – virš 3 000 Eur. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog ieškovui R. R. buvo padaryta žala sveikatai – išmušti dantys. 

23.       Ieškovas nurodė, kad dantų jis neteko dėl atsakovo V. J. suduoto smūgio 2018 m. vasarą; kad su jis su atsakovu aptarė padarytos žalos dydį ir susitarė, kad atsakovas ieškovui sumokės 2 000 Eur žalos atlyginimą, kuris apims ir turtinę, ir neturtinę žalą.

24.       Į nagrinėjamą bylą pateiktas 2018 m. rugsėjo 2 d. atsakovo V. J. surašytas pasižadėjimo tekstas, kuriame nurodyta, jog jis yra skolingas R. R. 2 000 Eur ir šią sumą pasižada išmokėti dalimis po 500 Eur; kad pradeda mokėti nuo 2018 m. spalio 2 d., o pasižada išmokėti iki 2018 m. gruodžio 30 d. Pasižadėjimas kitoje pusėje pasirašytas atsakovo ir liudytojo L. V., nurodyti atsakovo paso duomenys – numeris ir galiojimo data.

25.       Atsakovas savo procesiniuose dokumentuose taip pat nurodė, jog 2018 m. vasarą tarp jo ir ieškovo kilo konfliktas, jie susimušė, tačiau atsakovas nesutiko, kad per kilusį konfliktą ieškovui buvo padaryta žala (išmušti dantys). Atsakovas akcentavo, jog pasižadėjime esantys faktiniai duomenys nesudaro pagrindo pripažinti, kad 2 000 Eur sumą atsakovas yra skolingas už savo veiksmais padarytą žalą; jog ieškovo pateiktos gydytojos pažymos duomenys nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas išmušė ieškovui dantis; kad atsakovo neteisėtais veiksmais ieškovui buvo padaryta žala.

26.       Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovas patvirtino, kad tarp šalių buvo kilęs konfliktas, kurio atsakovas gerai neprisimena; kad po konflikto matė ieškovą sužalotą; kad sulaukė kitų kolegų pastabų dėl ieškovo išmuštų dantų. Teismo posėdžio metu liudytojas A. S. parodė, jog jis iš kolegų vairuotojų sužinojo, jog atsakovas išmušė ieškovui dantis, taip pat pats matė, jog R. R. dantų nebeturi, pasižadėjimo surašymo metu liudytojas buvo toje pačioje mašinų stovėjimo aikštelėje.

27.       Įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes bei į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas spręsti, kad per kilusį konfliktą dėl atsakovo suduoto smūgio į veidą ieškovui buvo išmušti dantys, dėl ko jis patyrė žalą. Žalą ieškovas patyrė dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, kurie yra susiję priežastiniu ryšiu su žalos atsiradimu. Nagrinėjamu atveju atsakovo veiksmai lėmė ieškovui kilusius neigiamus padarinius, todėl ieškovo pateiktas reikalavimas atlyginti su atsakovu susitartą 2 000 Eur žalos atlyginimą yra pagrįstas.

28.       Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčo atveju yra nustatytos visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, deliktinė atsakovo atsakomybė yra įrodyta. Kaip pagrįstai akcentavo pirmosios instancijos teismas, atsakovas nepaneigė ieškovo pateiktų įrodymų, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų buvo išmušti ieškovo dantys, o ieškovo teiginius, patirtos žalos dydį iš esmės patvirtino pasirašydamas pasižadėjimą sumokėti jų abiejų susitartą žalos atlyginimą – 2 000 Eur.

29.       Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas deliktinės atsakomybės klausimą, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias deliktinės civilinės atsakomybės taikymą, ir nustatė visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas.

30.       Atsakovas nagrinėjamoje byloje akcentavo, jog pasižadėjimą jis pasirašė dėl skolos, nors pinigų nesiskolino, nes ieškovas sudarė pagrindą manyti, kad prieš jį gali būti panaudotas fizinis smurtas. Atsakovas nurodė, kad dėl realaus grasinimo jis, neturėdamas kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, privalėjo paklusti ieškovo valiai ir surašyti reikiamo turinio pasižadėjimą, kurį reikalavo pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu (CK 1.91 straipsnio 1 dalis, 4 dalis).

31.       CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Šiame straipsnyje vartojama samprata „realus grasinimas“ reiškia kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nepateisinamus ir neteisėtus prieš sandorio šalį, jos tėvus, vaikus, sutuoktinį, senelius, vaikaičius arba kitus artimuosius šalies giminaičius, arba jų turtą ar reputaciją nukreiptus veiksmus, kurie duoda pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems asmenims, jų turtui ar reputacijai, ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sutartį. Realiu grasinimu taip pat laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Nustatydamas, buvo ar ne realaus grasinimo faktas, teismas turi atsižvelgti į šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę bei ekonominę būklę, lytį, veiksmų pobūdį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CK 1.91 straipsnio 4 dalis).

32.       Ginčijant sandorį dėl apgaulės, ekonominio spaudimo, prievartos (CK 1.91 straipsnio 1 dalis), iš esmės yra keliamas sandorį sudariusio asmens vidinės valios neatitikties jos išorinei išraiškai, nurodytai sudarytame sandoryje, dėl tam tikrų objektyvių aplinkybių klausimas. Taigi sprendžiant dėl tokio sandorio teisėtumo vienas pagrindinių įrodinėjamų dalykų yra objektyvios aplinkybės, dėl kurių asmens vidinė valia galėjo būti kitokia sandorio sudarymo metu. 

33.       Nagrinėjamos bylos atveju būtent atsakovas turėjo įrodyti aplinkybes, jog pasižadėjimą dėl skolos jis išdavė pavartojus prieš jį realius grasinimus ar net fizinį smurtą (CPK 178 straipsnis). Byloje nustatyta, kad atsakovas šių aplinkybių jokiais įrodymais neįrodinėjo, teismui pateikė tik savo paties paaiškinimus, kad jis neturėjo jokio alternatyvaus protingo pasirinkimo ir bijojo, kad jo nesumuštų, todėl buvo priverstas pasirašyti pasižadėjimą; atsakovas taip pat nurodė, kad į policiją nesikreipė, pareigūnų nekvietė.

34.       Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei pateiktų rašytinių įrodymų visuma nepatvirtina atsakovo nurodytų aplinkybių dėl patirtų realių grasinimų, kad jo atžvilgiu buvo naudojamas psichologinis spaudimas, psichologinis smurtas ir atsakovas bijojo, kad jo nesumuštų ieškovas ir kiti kolegos. Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, jog pasižadėjimo surašymo metu atsakovui galėjo būti padarytas toks stiprus psichologinis poveikis, o jo nurodyti grasinimai galėjo būti tokie realūs, kad jam nebūtų likę jokios kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik pasirašyti ginčijamą pasižadėjimą. 

35.       Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas sprendimas priimtas tinkamai aiškinus ir taikius materialinės teisės normas, reglamentuojančias dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu. 

36.       Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas sprendė, kad nenuginčijus pasižadėjimo, atsakovui nėra pagrindo priteisti jo reikalaujamą 2 000 Eur žalos atlyginimą. Atsakovas pažymėjo, kad nei viename savo procesiniame dokumente nėra pareiškęs reikalavimo priteisti jam iš ieškovo 2 000 Eur žalos atlyginimą, nes atsakovas savo priešieškinyje neteigė ir neįrodinėjo, kad ieškovas būtų padaręs jam kokią žalą. Kadangi teismas skundžiamame sprendime išsprendė klausimą dėl reikalavimo, kokio atsakovas savo priešieškinyje nėra pareiškęs, yra pagrindas teigti, jog teismas ne tik formaliai išnagrinėjo bylą, bet ir pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies normą.

37.       CPK 265 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas. Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus.

38.       Teisėjų kolegija pažymi, kad minėti apeliacinio skundo argumentai (teismas skundžiamame sprendime išsprendė klausimą dėl reikalavimo, kokio atsakovas savo priešieškinyje nėra pareiškęs) nelaikytini pagrįstais. Teismas sprendime analizavo ginčo šalių pareikštų reikalavimų pagrįstumą ir, išnagrinėjęs bylą, nusprendė ieškovo ieškinį tenkinti visiškai, o atsakovo priešieškinį atmesti. 

39.       Atsakovas apeliaciniame skunde pažymėjo, kad sprendimas priimtas teismui pažeidus procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Skundžiamas sprendimas priimtas nebuvus pakankamai įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, o pateiktų į bylą įrodymų turinio teismas visapusiškai ir atsakingai neištyrė. 

40.       Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019). 

41.       Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertino, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai). Iš pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas ištyrė ir įvertino šioje byloje esančius rašytiniu įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, vertino kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą; priimdamas procesinį sprendimą vadovavosi savo vidiniu įsitikinimu, taip pat protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais. Pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų reikšmingų nagrinėjamam ginčui išspręsti aplinkybių, tad konstatuotina, kad įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo, priimant skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl bylos procesinės baigties

42.       Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos faktines aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, minėtomis įstatymų normomis, ir tuo pagrindu ginčo klausimu priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

43.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

44.       Teismui nutarus, kad atsakovo V. J. apeliacinis skundas netenkintinas, spręstinas klausimas dėl ieškovo R. R. patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Ieškovas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, teismui pateikė 2019 m. lapkričio 27 d. mokėjimo nurodymą, patvirtinantį apie 300 Eur sumos sumokėjimą už teisines paslaugas. 

45.       Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į minėtas įstatymo nuostatas, ieškovo pateikto procesinio dokumento turinį, apimtis, byloje nagrinėtus klausimus, minėtas rekomendacijas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis yra pagrįstas ir ieškovui R. R. iš atsakovo V. J. priteistina 300 Eur suma bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2019 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui R. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.